Tarptautiniai santykiai 20a. 4deš.

Tarptautiniai sankykiai XX a. 4-ame deš. Tautų Sąjungos neveiksmingumas: negali kontroliuoti didelių konfliktų; jokios pažangos nusiginklavime; nėra veiksmingos karinės jėgos, kuri suvaldytų agresores. Du karo židiniai pasaulyje Azijoje – Japonija Europoje – Italija ir Vokietija Japonijos ekspancija • 1931 m. Japonija užpuolė Kiniją ir užėmė šiaurės rytų dalį – Mandžiūriją. Tautų Sąjunga pasmerkė agresiją, bet jokių priemonių nesiėmė. • Japonija 1937 m. atnaujino karą prieš Kiniją ir užgrobė sostinę Nankiną. Nankine japonų kareiviai nužudė kelis šimtus tūkstančių civilių gyventojų. Japonijos invazija į Kiniją, 1937 Italijos užsienio politikos agresyvumas Tik atėjęs į valdžią Musolinis laikėsi savarankiškos ir gana taikios užsienio politikos, paremtos „draugystės ir širdingo bendradarbiavimo“ su gretimomis šalimis paktais, prekybos susitarimais. Bet vėliau Musolinio užsienio politika agresyvėjo, nes dučė siekė sukurti imperiją ir viešpatauti Viduržemio jūroje. 1935 m. italų kariuomenė įsiveržė į Rytų Afrikoje esančią Etiopiją – atsilikusią ir silpną feodalinę valstybę. Italai, ginkluoti modernia technika, greitai sutriuškino etiopus, o jų šalį pavertė kolonija. Pilietinio karo Ispanijoje metu Musolinis kartu su Hitleriu aktyviai rėmė Franko šalininkus. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje jis nuolat palaikė Hitlerio politiką ir tuo užsitikrino Vokietijos paramą. 1939 m. balandžio mėn. italų kariuomenė užgrobė Albaniją. Italijos invazija į Etiopiją , 1935 Imperatorius Haile Selassie A. Hitleriui atėjus į valdžią nacistinė Vokietija pradėjo vykdyti ekspansiją • 1935 m. Vokietija įveda visuotinę karo prievolę • 1936 m. – demilitarizuotą Reino zoną,  • 1938 m. kovo mėn. įvykdė Austrijos anšliusą. •  1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų pasitarime buvo nutarta Čekoslovakijai priklausančius Sudetus (čia dauguma gyventojų buvo vokiečiai) perduoti Vokietijai. • 1939 m. kovą – Vokietija Čekoslovakiją okupavo, • 1939 m. kovo 22 d. iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą. 1933 m. į valdžią atėjęs A. Hitleris vykdė agresyvią politiką. Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos, pradėjo sparčiai ginkluotis. Tai prieštaravo Versalio taikos sutarčiai, bet nei anglai, nei prancūzai, kuriems Vokietijos ginklavimasis kėlė tiesioginį pavojų, nesiėmė veiksmingų priemonių. 1936 m., matydamas Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikų neryžtingumą, Hitleris savo armijai įsakė užimti demilitarizuotą Reino zoną. Vokietijos kariuomenė įžengia į Reino zoną, 1936 Romos-Berlino Ašis, 1936 ,,Plieno paktas” Ispanijos pilietinis karas 1936 - 1939 Ispanijos pilietinis karas Ispanijos pilietinis karas Amerikos „Linkolno brigada“ Ispanijos pilietinis karas Francisco Franco Ispanijos pilietinis karas ar Antrojo pasaulinio karo repeticija? Italijos kariai Madride “Gernika” Pablo Picasso Austrijos anšliusas Tarp svarbiausių A. Hitlerio užsienio politikos tikslų buvo siekimas sukurti „didžiąją Vokietiją“, šalį, kurioje gyventų visi vokiečiai. Pirmiausia prie jos turėjo būti prijungta Hitlerio tėvynė – Austrija. 1938 m. vasario mėn. Hitleris pareiškė, kad jis nutarė prijungti Austriją. Austrijos patriotai, norėdami užbėgti tam už akių, pabandė suorganizuoti plebiscitą nepriklausomybės klausimu. Nemaža dalis austrų buvo prieš susijungimą su Vokietija. Balsavimas tai galėjo akivaizdžiai parodyti. Todėl Hitleris pareikalavo jį atšaukti. 1938 m. kovo 13 d. Vermachto daliniai įžengė į Austriją. Vienoje nusileido desantininkai. Tą pačią dieną į užgrobtą šalį atvyko Hitleris. Beveik 7 milijonus gyventojų turinti valstybė tapo Trečiojo Reicho dalimi. Iš didžiųjų valstybių tik SSRS pasmerkė Austrijos okupaciją. Po anšliuso Hitleris suorganizavo referendumą „susijungimo“ klausimu. Nacistų propaganda skelbė, jog 99 proc. balsavusių pritarė Austrijos prijungimui prie Vokietijos. Austrijoje įsigalėjo teroras. Naciai rengė žydų pogromus, persekiojo nepriklausomybės šalininkus, steigė koncentracijos stovyklas. Per Anšliusą austrai Hitlerį pasitiko su džiaugsmo ašaromis akyse Miuncheno suokalbis 1939 m.  Čekoslovakijoje gyveno beveik 3 mln. vokiečių, daugiausiai Sudetų srityje. Tarp jų buvo ir Hitlerio šalininkų. Jie, iš anksto susitarę su Vokietijos politikais, nuolat keldavo įvairius reikalavimus. Iškilo karo grėsmė. Čekoslovakija buvo ekonomiškai ir kariškai stipri valstybė. Be to, 1935 m. ji buvo pasirašiusi susitarimus su SSRS ir Prancūzija, todėl karo atveju galėjo sulaukti pagalbos. Matyt todėl Hitleris nesiryžo pradėti karo. Norimo rezultato jis pradėjo siekti diplomatiniu keliu. Įvyko keletas Hitlerio susitikimų su Didžiosios Britanijos premjeru N. Čemberlenu. Šis pažadėjo neremti Čekoslovakijos. Vėliau šiai pozicijai, pažeisdama įsipareigojimus, pritarė ir Prancūzija. Abi šalys Čekoslovakijai pasiūlė atiduoti Vokietijai rajonus, kuriuose gyveno daugiau kaip 50 proc. vokiečių Čekoslovakija kaltinta „užsispyrimu ir kliūčių taikai darymu“. Tokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis 1938 m. rugsėjo 13 d. Vokietijos šalininkai suorganizavo maištą Sudetuose. Ginkluoti būriai puldinėjo muitines, pasienio punktus, pareigūnus, o Paryžius ir Londonas patarinėjo Prahai nusileisti. „Mus be gailesčio išdavė“, – sakė demokratinės Čekoslovakijos prezidentasE. Benešas, kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovybių poziciją. 1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene susitiko Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovai. Jie pasirašė susitarimą dėl Čekoslovakijos. Pastaruoju numatyta, kad Vokietijai turi būti perduoti Sudetai ir kiti pasienio rajonai. Anglijos ir Prancūzijos vadovai manė, kad atidavę Čekoslovakijos dalį Vokietijai jie išvengs karo. Tai buvo klaida. Po šio susitarimo Čekoslovakijos vadovybė bijojo veltis į karą su Vokietija, kurios reikalavimus rėmė Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1938 m. rugsėjo mėn. 30 d. Čekoslovakijos vyriausybė Miuncheno sąlygas priėmė. Šalis prarado apie penktadalį teritorijos su ten esančiais pasienio įtvirtinimais. Praėjus keliems mėnesiams, 1939 m. kovo 14 d., Hitleris Čekoslovakijos prezidentui patelkė ultimatumą. Grasinant nusiaubti Čekoslovakiją, pareikalauta kapituliacijos. Šalies vadovybė nusprendė nesipriešinti. Klaipėdos netektis Čekoslovakijos užgrobimo dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo Romoje, kur dalyvavo popiežiaus Pijaus XII vainikavimo iškilmėse. Grįžtant Berlyne jį priėmė Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribentropas ir pareikalavo atiduoti Klaipėdos kraštą. Jis pareiškė, kad „kiekvieną minutę Klaipėdoje gali būti pralietas vokiečio kraujas. Taip atsitikus, vokiečių kariuomenė tuoj pat įžengsianti į Lietuvą ir kur įžengusi besustosianti, niekas iš anksto pasakyti negalįs.“ Lietuvos vadovybei iškilo dilema: priešintis Vokietijai, rizikuojant netekti nepriklausomybės, ar atiduoti Klaipėdą ir išsaugoti valstybę. Lietuvoje tuo sudėtingu metu vyravo nuostata, anot Urbšio, „visais įmanomais būdais išvairuoti savo valstybę pro visas uolas iki visuotinio sąskaitų suvedimo, kuris, daugelio manymu, lems Hitlerio pralaimėjimą.“ Todėl Lietuva nusileido. 1939 m. kovo 22 d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto atidavimo. Tą pačią dieną Klaipėdą užėmė Vokietijos kariuomenė. Vokietijos pretenzijos Lenkijai Užgrobęs Austriją, Čekoslovakiją ir Klaipėdos kraštą, Hitleris pradėjo reikšti pretenzijas Lenkijai, su kuria dar prieš metus gerai sutarė. Vokietija reikalavo, kad jai būtų perduotas laisvasis Dancigo (Gdansko) miestas bei leista sujungti Vokietiją ir Rytprūsius eksteritoriniu geležinkeliu ir autostrada, einančiais per Lenkijos teritoriją. Lenkija ryžtingai tam priešinosi. Ją palaikė Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurios matė, jog Hitlerio užmačioms nėra galo. Jos nebegalėjo paaukoti dar vienos valstybės. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos visuomenė vis aštriau kritikavo nuolaidų Hitleriui politiką. 1939 m. vasara buvo kupina svarbių politinių įvykių. Hitleris nutraukė 1934 m. nepuolimo sutartį su Lenkija ir 1935 m. susitarimą su Didžiąja Britanija dėl karinio jūrų laivyno. 1939 m. gegužės mėn. Hitleris ir Musolinis sudarė „Plieno paktą“, kuriuo įsipareigojo kariškai remti vienas kitą.  Didžioji Britanija ir Prancūzija pažadėjo agresijos atveju ginti Nyderlandus, Belgiją, Šveicariją, Lenkiją, Rumuniją, Graikiją, Turkiją. Didžiosios valstybės diplomatiniais būdais stengėsi užsitikrinti kuo palankesnes sąlygas karo atveju. Ir Didžioji Britanija su Prancūzija, ir Vokietija siekė palenkti į savo pusę SSRS, Visiems buvo aišku, kad Stalino pozicija turės lemiamos reikšmės būsimame konflikte. Bandymas sukurti antihitlerinę koaliciją 1939 m. vasarą Maskvoje vyko SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos derybos. Didžioji Britanija ir Prancūzija siekė susitarti su Sovietų Sąjunga dėl bendradarbiavimo ir tarpusavio paramos, jei kiltų karas. Karinė SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjunga galėjo sustabdyti Hitlerį. SSRS derybininkai reikalavo, kad karo atveju Raudonajai armijai būtų leista įžengti į Suomiją, Estiją, Latviją (vėliau tik į uostus) ir kad ji galėtų žygiuoti per Lenkijos, Rumunijos bei Lietuvos teritorijas. Šį savo reikalavimą jie grindė tuo, kad SSRS ir Vokietija neturi bendros sienos, kad tai būtų vienintelė galimybė padėti sąjungininkams. Raudonosios armijos vadai aiškino, jog būtina užimti Baltijos šalių uostus, kad to nepadarytų vokiečiai. Derybose SSRS atstovai reikalavo aiškiai išdėstyti, ką darytų ir kiek kariuomenės kovai prieš Vokietiją skirtų visos susitariančios šalys. Anglai ir prancūzai vengė išdėstyti konkrečius įsipareigojimus tuo atveju, jei Vokietija užpultų kurį savo rytinį kaimyną. Stalinas nenorėjo pasirašyti susitarimo su „imperialistais“ tokiomis neaiškiomis sąlygomis. Nesutarus tarpusavy, derybos įstrigo. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos – SSRS Nepuolimo sutartis Europos tarptautinėje politikoje nauja situacija susidarė 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai Maskvoje Sovietų Sąjungos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon Ribentropas pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamą Molotovo–Ribentropo paktu. Greta oficialaus sutarties teksto buvo pasirašytas slaptasis protokolas, kuriuo Rytų Europa padalyta į įtakos sferas. Į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija ir Rumunijos dalis (Besarabija); Vokietijos įtakos sferai atiteko Lietuva. Perpus pasidalyta ir Lenkija. Josifui Stalinui tai buvo puiki proga užgrobti vakarines SSRS kaimynes ir atitolinti galimą karinį konfliktą su A. Hitleriu. Paktas nacistinei Vokietijai suteikė galimybę 1939 m. rugsėjo 1 d. netrukdomai užpulti Lenkiją. Šios ginti stojo Prancūzija ir Didžioji Britanija, po dviejų dienų jos paskelbė karą Vokietijai. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis SSRS vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė, norėdamos stiprinti taiką tarp SSRS ir Vokietijos ir laikydamosios 1926 metais balandžio mėnesį sudarytos SSRS ir Vokietijos neutralumo sutarties pagrindinių reikalavimų, susitarė: I. Abi Susitariančiosios šalys įsipareigoja susilaikyti nuo visokios prievartos, nuo visokių agresyvių veiksmų ir nepulti viena kitos tiek atskirai, tiek kartu su kitomis valstybėmis. II. Jeigu viena iš Susitariančiųjų pusių taptų trečios valstybės karo veiksmų objektu, kita pusė jokia forma tai valstybei nepadės. IV. Nė viena iš Susitariančių pusių nedalyvaus jokioje valstybių grupuotėje, tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptoje prieš kitą pusę. VII.  Sudaryti du originalai vokiečių ir rusų kalba Maskvoje 1939 metų rugpjūčio 23 dieną. Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymas. Viačeslavas Molotovas pasirašo paktą, už jo – Joachimas fon Ribentropas, dešiniau – Josifas Stalinas (šviesiu švarku) Vidurio Europos dalybos pagal Molotovo–Ribentropo paktą ir padėtis 1939–1940 metais. Refleksija  Iš 1938 09 21 Čekoslovakijos valdžios telegramos Rugsėjo 19 d. 14 valandą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pasiuntiniai įteikė respublikos prezidentui tokį raštą: a) norint išlaikyti taiką ir nepažeisti gyvybinių ČSR interesų, būtina prijungti prie Vokietijos rajonus, kuriuose vokiečiai sudaro daugiau negu 50 proc. visų gyventojų; b) čekoslovakų vyriausybės prieštaravimu plebiscitas atmetamas; nutarta pradėti tiesiogines derybas; c) tarptautiniam organui bus pavesta keistis gyventojais. Rugsėjo 20 d. 19 valandą britų ir prancūzų pasiuntiniams buvo įteiktas toks čekoslovakų vyriausybės atsakymas: Čekoslovakijos Respublika negali priimti tokių pasiūlymų. Rugsėjo 21 d. 2 valandą nakties britų ir prancūzų pasiuntiniai vėl lankėsi pas prezidentą ir pareiškė, kad tuo atveju, jeigu mes atmesime jų vyriausybių pasiūlymus, mes rizikuojame būti atsakingi už karo išprovokavimą. Tokiomis sąlygomis prancūzų vyriausybė negali stoti į karą. Jeigu mes laikysimės pradinio savo atsakymo, tai Čemberlenas negalės nuvykti pas Hitlerį ir Didžioji Britanija negalės prisiimti sau atsakomybės. Šio ultimatyvaus įsikišimo akivaizdoje ir likusi visiškai vieniša čekoslovakų vyriausybė bus priversta paklusti neįveikiamam spaudimui. Atsakymas britų ir prancūzų pasiuntiniams bus duotas per vieną dieną. Kodėl britų ir prancūzų pasiuntiniai darė spaudimą Čekoslovakijos valdžiai?  Kurių metų įvykiai pavaizduoti karikatūroje? Pateikite argumentą. Karikatūros kairėje parašyta: „Manau, kad tai padugnės.“ Karikatūros dešinėje parašyta: „Manau, kad tai prakeikti darbininkų žudikai.“ Ant parkritusio žmogaus nugaros parašyta „Lenkija“. Kokia pagrindinė karikatūros mintis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!