Tarptautinės teisės teorija egzaminui

I tema. TT SĄVOKA, ŠALTINIAI, SISTEMA. Tarptautinė teisė – TT normų sistema, reglamentuojančių santykius tarp valstybių. (1930 m.) Lygindami nacionalinę su tarptautine teise, išsiaiškinsime TT ypatybes. Ypatybės: I. Tarptautinė teisė susideda iš: a) sutartinių ir b) paprotinių normų. Nacionalinės teisės sistema turi hierarchiją. Tai įstatymai (konstitucija, paprastieji), poįstatyminiai aktai. II. Nacionalinės teisės normas priima kompetentingos valstybės institucijos. Sukurta speciali teorija, aiškinanti TT normų atsiradimą: valstybių valių derinimo teorija kaip teorija, aiškinanti TT normų atsiradimą. Šis procesas sudėtingas, ilgalaikis, reikalauja daug sąnaudų. Pvz., konvencija gali įsigalioti net po 20 metų. Tarptautinė teisė - tai yra paprotinių ir sutartinių teisės normų sistema: a)normų, atsirandančių valstybių valių derinimo procese; b)normų, reguliuojančių tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų; c)normų, kurios užtikrinamos individualiomis arba kolektyvinėmis specifinėmis poveikio priemonėmis; d)normų, kurių pagrindinis tikslas - užtikrinti taiką ir saugumą, vystyti valstybių bendradarbiavimą (-Tai tarptautinė viešoji teisė). Tarptautinė privatinė teisė - tai teisės šaka, kuri reglam. turtinius santykius su užsienio elementu. Ji skirta pasirinkti, pagal kurios valstybės teisę spręsti ginčą (kolizinės normos). TT normos – valstybių valių derinimo rezultatas, tarptautinės teisės organizacijų veikla. Valstybės valią lemia – 1) ekonomika, 2) politika, 3) teisinė sąmonė. Normų būna įvairių: moralės, religinės, bet teisės normos svarbiausios. Teisės normų specifika – jas užtikrina valstybė. Tam valstybė kuria daug institucijų. Nėra institucijų, užtikrinančių TT normas. Išimtys: užtikrinant taiką ir saugumą, Saugumo taryba gali nuspręsti panaudoti jėgą. TT normos yra užtikrinamos kitaip: jas užtikrina patys tarptautinės teisės subjektai - individualiai arba kolektyviai. Saugumo taryba nustato grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto buvimą, pateikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių imtis priemonių dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo ar atkūrimo. Gali imtis priemonių nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, kaip ekonominių, diplomatinių ir kt. santykių visiškas ar dalinis nutraukimas, blokados, atsakomosios priemonės, retorsijos, represalijos. Retorsijos: tai viena iš valstybės reakcijos priemonių, pasireiškiančių diplomatinių santykių nutraukimu, muitų padidinimu, uždraudimu atvykti į tos valstybės teritoriją kitos valstybės piliečiams. Represalijos: tai valstybės reagavimas į t.t. teisės pažeidimą, atsakant teisės pažeidimu. Pvz., viena valstybė nacionalizavo kitos piliečių turtą, tai kita irgi nacionalizavo. Neretai naudojama priemonė embargas (uždraudžiama pirkti t.t. prekes). Gali būti taikomos tam tikros sankcijos. Svarbiausia užtikrinant TT normas - ne prievarta, o poreikis turėti tą tarptautinės teisės normą. TT dalykas – tarptautiniai santykiai, kurie išeina už vienos valstybės ribų (nereglamentuoja santykių valstybės viduje) Tarptautinės teisės objektas: a)arba sutapatinama su dalyku (dalykas - objekto dalis); b)objektas - tai, dėl ko valstybės sueina į tuos santykius. TT normų kūrimas ir užtikrinimas.TT nėra vieningo teisės normų kūrėjo, o teisės normos kuriamos valstybių susitarimu. Valstybės, suinteresuotos, kad kuri nors elgesio taisyklė būtų įtvirtinta kaip teisiškai privaloma norma, siekia abipusių nuolaidų būdu derinant valstybių valią pasiekti susitarimą ir įtvirtinti jį kaip tarptautinį paprotį ar tarptautinę sutartį. TT pagrindinis šaltinis yra tarptautinis paprotys ir tarptautinė sutartis. TT metodas – koordinacinio pobūdžio (Subjektų lygybė). Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau paties subjekto pasirinkimo teisė. Metodai: a) imperatyvinis (jo pagalba suformuojama taisyklė, aiški, tiksli, vienintelė, ir iškeliamas reikalavimas tiksliai tos taisyklės laikytis. Paprastai jis lemia santykių dalyvių pavaldumą); b) dispozityvinis (pvz., CK santykiai).Remiantis dispozityviniu metodu galima teigti, kad tarptautinė teisė yra koordinacinio pobūdžio teisė (kaip priešingybė subordinaciniam pobūdžiui). TT subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3) tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai (Šv. sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tam tikrose srityse: žm.t. srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimo būdai). TT sistema. Norint apibūdinti sistemą, reikia skirti šakas, institutus ir normas. TT šakos: sutarčių, diplomatinė, humanitarinė, žmogaus teisių apsaugos, jūrų, tarptautinių organizacijų etc. Šios teisės šakos jungia smulkesnius elementus - teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisė: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo institutas etc. Pats institutas susideda iš dar smulkesnių elementų – tai tarptautinės teisės normos. Pvz., regioninės tarptautinės normos (pvz., Europos Sąjungos). TT sistema - savarankiška specifinė teisės sistema. Yra 2 lygiavertės sistemos: nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės. TT sistema kaip: a) tarptautinių santykių reguliatoriaus ir kaip b) mokslo sistema. Lietuvoje tarptautinės teisės mokslininkai: prof. Pranas Kūris, prof. V.Vadapalas. TT raidos periodai: 1) klasikinė TT;2) šiuolaikinė tarptautinė teisė. Klasikinė: teigiama, kad pagrindus padėjo olandas Hugo Grocijus. Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas.. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Laikomas tarptautinės teisės tėvu. Kita nuomonė, praplečianti šios teisės ribas: klasikinė tarptautinė teisė vystėsi iki II-jo Pasaulinio karo, o po karo prasidėjo šiuolaikinės tarptautinės teisės vystymosi periodas. Terminas “šiuolaikinė teisė” turi būti siejamas ne su laiko faktoriumi, o su kokybiniais pasikeitimais, paveikusiais tarptautinę teisę. Pasikeitimai: a) šiuolaikinė tarptautinė teisė - taikos ir saugumo teisė; b) labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo: JTO, Europos Sąjunga, Europos Taryba, specializuotos JT organizacijos, Pasaulinė sveikatos org-ja, Civilinės aviacijos organizacija. c) šiuolaikinė TT ypač rūpinasi žmogaus teisėmis. Jos dėka individas iš dalies tampa TT subjektu. TT šaltiniai. Terminas “teisės šaltinis” gali būti suprantamas 3 prasmėm: 1) materialine prasme; 2) formos prasme; 3) pažintine. Materialine prasme: faktoriai, kurie veikia – ekonomika, finansai, politika; plačiau žiūrint, teisės normos priklauso nuo Seimo narių, visos visuomenės teisinės sąmonės. Formos (formaliąja) prasme: svarbu išsiaiškinti, į kokią formą įsprausta teisės norma. Pagrindinė Lietuvos teisės sistemos forma: norminiai teisės aktai arba teisės normų aktai. Teisės norma įgyja įstatymo, poįstatyminio akto etc. formas. Šia prasme pagrindinis tarptautinės teisės šaltinis - tarptautinės sutartys ir tarptautiniai papročiai. Pvz., Tarptautinis teismas tarptautinius ginčus sprendžia remdamasis tarptautinių sutarčių, tarptautinių papročių, o taip pat bendrųjų teisės principų, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos, pagrindu. Bendrųjų teisės principų pavyzdžiai: speciali teisės normą pakeičia bendrą normą; sprendimai turi būti priimami teisingai ir bešališkai. Šaltiniai: pagrindiniai (sutartys, papročiai), antraeiliai (JTO rezoliucijos, Tarptautinio teismo sprendimai). Pažintine prasme: tai tarptautinės teisės doktrina - vadovėliai, straipsniai, disertacijos etc. Paprotys kaip TT šaltinis. Paprotys - visuotine praktika pripažinta teisės norma. Paprotys kyla iš valstybių noro pripažinti praktiką kaip visiems privalomą. Papročių rekvizitai: 1)praktika naudojama pakankamai ilgą laiką; 2)praktika turi būti vienoda, nuosekli; 3)visuotinė praktika; 4)valstybės laikosi nuomonės, kad taisyklė yra privaloma; 5)praktikoje tarptautinis paprotys gali virsti ypatingu precedentu, ir valstybė gali atkakliai prieštarauti dar tik formuojamam papročiui; 6)vėlesnis prieštaravimas. Sutartys: dvišalės; regioninės; universalios. Civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai: (kaip elgtis su teise) specialusis įstatymas keičia bendrąjį etc. Sutartys ir paprotys yra vienodos galios: viršesnis yra vėliau atsiradęs šaltinis. Spendžiant galimą konfliktą tarp sutarčių ir papročio, turi būti laikomasi kitų dviejų principų: 1. vėlesnis bendrasis įstatymas nėra viršesnis už ankstesnįjį, bet labiau specialų įstatymą; 2. specialusis įstatymas yra viršesnis už bendrąjį įstatymą. Teismų sprendimai paprastai yra „svarbesni“ už teisės specialistų doktriną, bet daug priklauso nuo teisėjo ar mokslininko samprotavimų. Bendrieji teisės principai. Teisininkų komitetas, kūręs Tarptautinio teisingumo teismo statutą, išvardindamas teisės šaltinius, siekė išvengti situacijų kuomet teismas negalėtų išspręsti bylos dėl spragos tarptautinėje teisėje. Tai parodo pagalbinį šio šaltinio pobūdį palyginus su sutartimi ir papročiu. Dažniausiai buvo pasinaudojama romėnų teisės principais. Praktika leidžia išskirti procesinius principus (negalima iš naujo spręsti tos pačios bylos, vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį...), tuo tarpu materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai tampa tarptautiniais papročiais, t.y. kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti Teismų sprendimai ir viešosios teisės specialistų doktrina – kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti ir aiškinti. Išlyga – teismo sprendimas yra privalomas tik šalims ir tik konkrečioje byloje. Formaliai – teismo precedentas nėra tarptautinės teisės šaltinis. Jų pagalba gali būti nustatoma, kad egzistuoja konkreti tarptautinės teisės norma, o taip pat nustatomas šios normos turinys. Taip pat teismų ir arbitražų sprendimai gali parodyti, kad susiformavo tam tikra anksčiau neegzistavusi norma. Pvz.: Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra svarbi priemonė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms aiškinti. Tarptautinio Teismo Statutas pripažino doktriną, kaip pagalbinę priemonę tarptautinėms teisės normoms nustatyti. Mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį, jų yra ypatingas vaidmuo. Tarptaut. organizacijų rezoliucijos gali būti TT šaltiniu dviem atvejais: 1. kai pati rezoliucija išreiškia TT normas. (1970 Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 2625 išdėstyti pagrindiniai T.T. principai – Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas, taikus ginčų sprendimas...) 2. kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis (1966 metų GA rezoliucija priėmė ir atidarė pasirašymui Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kitus) Rezoliucijos ne tik teisinis, bet ir politinis aktas, kuriuo valstybės siekia tam tikrų tikslų. Vienašaliai aktai. Pripažįstama, kad vienašaliai aktai gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Valstybė, vieną kartą užėmusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją kitų subjektų atžvilgiu jau negali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado (pripažinus valstybę negalima pripažinimo atšaukti, nes pripažinimas nėra pareiga) TT kodifikacija. Nuo XIX a pabaigos buvo bandoma kodifikuoti paprotinę TT. 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijos reguliavo karo ir neutraliteto klausimus. 1930 m. kodifikacijos konferencija Hagoje, kurią organizavo Tautų Sąjunga svarstė pilietybės, teritorinių vandenų bei valstybės atsakomybės klausimus. Tačiau ji nebuvo sėkminga. Vėliau sumanyta kodifikuoti paprotinę teisę. 1958 m. Ženevoje pasirašyta 4 konvencijos jūrų teisės klausimais. 1982 m. Jūrų teisės konvencija – labai svarbus įvykis. Nauda: kodifikavus paprotinę teisę, normos tampa tiksliau apibrėžtos ir prieinamesnės; naujos valstybės yra labiau linkusios pripažinti taisykles, prie kurių rengimo yra prisidėjusios pačios. Tačiau kodifikacija bus sėkminga tik tada, jei tai bus daroma lėtai – skubėjimas gali lemti nesėkmę, o tai gali sukelti abejonių dėl paprotinių normų, kurios iki to laiko buvo tvirtai pripažįstamos. Ženevos ir Vienos konvencijų parengiamąjį darbą atliko TT Komisija., kurią 1947m. įsteigė Jungtinės Tautos. TTK pavesta ne tik kodifikuoti TT, bet ir ją progresyviai plėtoti t.y. rengti normas tokiais klausimais, kuriais nėra paprotinės teisės arba ji yra netinkamai susiformavusi. Yra skiriami spec. pranešėjai siūlyti veiklos programoms bei dokumentų projektams. TTK nariai savo darbe remiasi plačiais tyrinėjimais ir mėgina išsiaiškinti bei suderinti JT valstybių narių požiūrius. Neoficialios institucijos taip pat bandė kodifikuoti teisę. (TT Institutas, TT asociacija). II tema. TARPTAUTINĖS IR VALSTYBINĖS VIDAUS TEISĖS SANTYKIS. Siekiant atskleisti TT ir nacionalinės teisės santykį, būtina išnagrinėti 2 pagrindines teorijas: 1) dualistinę; 2) monistinę. Dualistai klasikai – Openheimas, Strupas teigia, kad TT ir nacionalinė teisė (NT) – tai dvi savarankiškos teisės sistemos. Klaida – šios dvi sistemos niekada tarpusavyje nesusisiekia. Jeigu ginčas kyla valstybės viduje – remiasi vidaus teisės normomis, už valstybės ribų – TT. Bet šios dvi sistemos sąveikauja, susikerta ir t.t. Tarptautinė sutartis įsigalios, kada laikysimės LR įstatymu ir tarptautine konvencija. Garsus “Kiplingo teiginys” - “Vakarai ir Rytai niekada nesueina”. Dualistai taip ir aiškina nacionalinės teisės ir TT santykį. Rusų TT doktrinoje dualistai nepagrįstai kritikuojami, teigiant, kad jie nepripažįsta sąlyčio taškų tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Triepel pažymi, kad TT jai keliamus reikalavimus įgyvendina per nacionalinę teisę. Italų mokslininkas Ancilotti pažymi, kad yra abipusis ryšys. Kartais norint įgyvendinti nacionalinės teisės normas, prireikia TT pagalbos. Monistinė teorija – egzistuoja vieninga teisės sistema. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Teismų praktika patvirtina, kad pirmenybė turi būti atiduota TT. Jei pasirašė tarptautinę sutartį, turi suderinti savo NT su TT. (Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės). Valstybė negali remtis nacionaliniais teisės aktais tam, kad pateisintų tarpt. sutarties nevykdymą. TT komisija parengė valstybės atsakomybės straipsnių projektą. TT pažeidimas yra tada, jei tai prieštarauja TT normoms. Monistai grindžia, kad teisės normas kuria vienas subjektas – valstybė. Sutarčių reikia laikytis – tai pagrindų pagrindas. Laikui bėgant atsiranda Koordinacijos teorija. Dž. Ficmoris, neigdamas dualistinę ir monistinę teorijas, iškelia savarankišką koordinacijos teoriją. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimo keliu. Jis turi vykti NT prisiderinant prie tarptautinės. Valstybei pasirašant tarptautinę sutartį, reikia pasižiūrėti, ar ji neprieštarauja NT. [Pvz., remiantis LR Konstitucijos I38 str. “Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. Pagal 1999 m. Tarptautinių sutarčių įstatymą, vykdomos tik įsigaliojusios (Seimo ratifikuotos). Laiko tarpas tarp pasirašymo, ratifikavimo ir deponavimo gali būti net vieneri metai., pvz., Jūrų konvencija įsigaliojo po 60 raštų įteikimo. Po paskutinio 60 rašto įteikimo praėjus 1 m. tam, kad priderintų nacionalinę teisę. Galioja tik paskelbtos tarptautinės sutartys. Hierarchija: konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai, poįstatyminiai aktai. Ratifikuotos turi – įstatymų galią, neratifikuotos - poįstatyminių aktų. Jei tarptautinė sutartis nustato kitaip nei nacionaliniai įstatymai, tai vadovaujamasi tarptautiniais įstatymais (taip numatyta tarptautinių sutarčių įstatyme), nors tai turėtų reguliuoti Konstitucija. ES - savarankiška teisės sistema. Ji nesutampa nei su NT nei su TT. ES buvo įkurta tarptautinės sutarties pagrindu. ES teisingumo teismas 1963m. pasakė – galima padaryti išvadą, kad bendrija sukūrė naują teisinę tvarką, kurios naudai valstybės apribojo kai kurias suverenias teises. Subjektai ne tik valstybės, bet ir piliečiai. Vadinasi, egzistuoja savarankiška teisės sistema – EST. LR teisinė sistema turės derintis prie TT ir EST. Tai vadinama harmonizavimu. Nuolat reikia derinti norminius aktus. Teisinė sistema. Į ją įeina teisės sistema, teisės taikymas ir t.t. TT normos neretai įgyvendinamos per nacionalinės teisės normas. Per nacionalinės teisės normas įgyvendinant TT daromas didelis poveikis nacionalinės teisės normoms. Iškyla tarptautinių sutarčių įgyvendinimo problemos valstybės viduje. Egzistuoja 2 tarptautinių sutarčių kategorijos: a)tiesioginio veikimo (jose aiškiai, konkrečiai fiksuojamos elgesio taisyklės ir dėl jų įgyvendinimo valstybės viduje problemų nekyla). b)netiesioginio veikimo (jų nuostatas norinti įgyvendinti reikia priimti specialius įstatymus.(1970 m. Hagoje priimta konvencija “Dėl kovos prieš oro laivų nuvarymą - reikia specialaus įstatymo). TT normų vykdymas valstybės vidaus santykių srityje vadinamas implementacija (įgyvendinimu). TT normos turinys negali būti keičiamas, jas įgyvendinant nacionalinėje teisėje. Nėra sudėtinga implementuoti tarptautinių sutarčių, kurios yra tiesioginio veikimo. Tai tokios, kurias implementuojant į teisinę sistemą nereikia priimti papildomų teisės aktų. Netiesioginio veikimo - reikia priimti papildomus aktus. Implementacijos būdai: tai nuoroda, ratifikavimas, sutarties paskelbimas, specialaus įstatymo išleidimas. Kiti būdai: automatinė inkorporacija, nuoroda, individuali inkorporacija, legitimizacija. Nuoroda – tai toks TT normų vykdymo būdas, kai tiesiog nurodomos tarptautinės sutartys, kurias privalu vykdyti. Nuoroda gali galioti tiesioginio veikimo tarptautinėms sutartims. Inkorporacijos atveju išleidžiami konkretūs įstatymai, įeinantys į nacionalinės teisės sistemą. Kai TT norma tekstualiai atkartojama, tai vadinama recepcija. Valstybės privalo sąžiningai vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus, tačiau pagal savo vidaus teisines sistemas jos yra laisvos rinktis šio vykdymo detales. V-bės gali laisvai rinktis, kaip geriausiai savo tarp. įsipareigojimus perkelti į vidaus teisę, o t.p. kokį teisinį statusą jie turės valst. viduje. Įstatymų leidžiamoji valdžia arba jos dalis dalyvauja ratifikavimo procese, todėl ratifikavimas tampa įst. leidybos aktu, o sutartis vienu metu tampa galiojančia ir tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje. LR tarptautinės sutartys nacionalinėje teisės sistemoje. 1) LR Konstitucijos 138 str. 3 dalis: tarpt. sutartys, ratifikuotos Seimo, yra sudedamoji nacionalinės teisės sistemos dalis; 2) 1999 m. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas - Įsigaliojusias LR tarptautines sutartis LR privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos. 3)1995 m. spalio 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl LR tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str. 4 dalies ir 12 str. atitikimo LR Konstitucijai”. 3 tema: Pagrindiniai TT principai. — tai TT normos, kurios reglamentuoja esminius, pagrindinius tarptautinius santykius, ir normos, kurios sudaro tarptautinės teisės pagrindą. Pagal JTO Generalinės asamblėjos rezoliucijas principas tai: a) - teisės norma, tačiau aukštesnio pobūdžio; b) norma, iš kurios išplaukia konkrečios taisyklės; c) norma, kuri labai svarbi formuojant rezoliucijų tikslus; d) norma, kurioje iškeliami tiek teisiniai, tiek politiniai tikslai; e) vadovaujantis teisės pradas. Principas turi pirmenybę prieš normą iškilus kolizijai. Teisės teorijoje principai gali būti skirstomi į 3 grupes: 1) bendrieji teisės principai; (pvz., teisėtumo, lygybės prieš įstatymus); 2) teisės šakos principai; (pvz., nekaltumo prezumpcijos principas – baudž. teisėje; racionalaus išteklių naudojimo - ekologinėje teisėje); 3) atskirų teisės institutų principai. (visuotini, slapti, lygūs rinkimai). Pagrindiniai TT principai - tai yra visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, tai universalios normos. Universalumas pasireiškia tame, kad tie principai veikia visoje sistemoje, galioja visose TT šakose. Tai yra tos, kurias pripažįsta kvalifikuota dauguma valstybių (2/3). Pagrindiniai TT principai įtvirtinti JTO įstatuose.Net tos valstybės, kurios nėra JTO nariai, irgi remia TT principus (tai matyti iš jų sutarčių). Principų turinį gali pakeisti ne viena valstybė, o kvalifikuota valstybių dauguma. Tarptautinės teisės principai laikomi imperatyvinėmis (arba jus cogens) normomis. Šis terminas pirmą kartą normatyviai įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių str. “Sutartys, prieštaraujančios tarptautinės teisės imperatyvinei normai (jus cogens)”. Šiame str. suformuluota tokia taisyklė: „Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja TT imperatyvinei normai.” Imperatyvine norma laikoma tokia norma, kurią pripažįsta tarptautinė bendrija visumoje kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas, ir kuri gali būti pakeista tik tokio pat pobūdžio bendrąja teisės norma. Imperatyvumas - labai svarbus pagrindinio TT principo požymis. Visas TT teisėtumas yra nustatomas atsižvelgiant į imperatyvines normas. Jus cogens - tokios normos, kurios sudaro visos TT ir visų tarptautinių santykių bendrai pagrindą, tarptautinės teisėtvarkos ir politinio stabilumo pasaulyje pagrindą. Imperatyvinės normos (jus cogens) turi aukščiausią juridinę galią, visos kitos TT normos turi atitikti jus cogens normoms. Nė vienas TT subjektas negali išeiti iš imperatyvinės teisės normų sienų, savavališkai, savo nuožiūra keisti jų teisinį turinį, o juo labiau jas pažeisti. Imperatyviomis normomis visų pirma yra TT pagrindiniai principai, įtvirtinti 1945 m. JTO įstatuose, kurių juridinis turinys atskleistas 1970 metų Deklaracijoje dėl pagrindinių TT principų. Joje užfiksuoti 7 principai, taip pat buvo pabandyta atskleisti šių principų turinį: 1. Nenaudoti jėgos ir grasinimų uždraudimas; 2. Ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis; 3. Bendradarbiavimo principas; 4. Laisvanoriškas tautų apsisprendimo principas; 5. Suverenios valstybių lygybės principas; 6. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas; 7. Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių. 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo priimtas Helsinkio Baigiamasis aktas, kuriame buvo atkartoti visi 7 principai, taip pat suformuluoti dar 3 principai: 1. Teisių ir laisvių pagarbos principas; 2. Sienų neliečiamumo principas; 3. Teritorijos vientisumo principas. Šie principai privalomi visiems TT subjektams be išimties. Jie naudojami kaip primatas kitų TT normų atžvilgiu. Skirtingai nuo kitų TT normų - jie galioja atgal. Principai gali būti teisnių pagrindu tarptautinių santykių reguliavime, jei nėra tiesioginio reguliavimo. Šiuolaikinėje TT jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančiomis. TT komisija, rengdama konvencijos dėl valstybių atsakomybės už TT pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimo nevykdymą, negalioja, kai neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas. • Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas – šiuolaikinės TT principas. Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas. Tautų sąjungos statute nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose. 1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės. Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas. 1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą: Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. Remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas: 1. savigynos atveju; 2. Saugumo Tarybos sprendimu; 3. realizuojant tautų apsisprendimo teisę. Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą. Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos: nesuformulavo agresijos apibrėžimo. Agresijos sąvoka. 1933 m. Londone buvo pasirašytą konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tik 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas. Buvo nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą Ekonominis, ideologinis, politinis spaudimas negali būti preventyvaus karo priežastimi. Vyko daug ginčų dėl veiksmų sąrašo, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai. 1974 m. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma: agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui. Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais: 1) pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams. 2) pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija. Okupacija – agresoriaus karinių pajėgų laikymas svetimoje teritorijoje. Aneksija – prievartinis teritorijos prijungimas prie kitos valst. teisinėmis priemonėmis.. Aktualus branduolinio ginklo nenaudojimo klausimas. Sprendžiamas pasirašant sutartis: 1. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo; 2. dėl bandymų uždraudimo. • Taikaus ginčų sprendimo principas. Kalbant apie jo turinį reikia pabrėžti imperatyvą – spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena nepadėjo, būtina imtis kitos priemonės. Tarptautinis ginčas. TT doktrinoje dauguma autorių palaiko TTeisingumo teismo pateiktą ginčo definiciją: – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, kai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo. Valstybė pareikšdama pretenzijas visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Galima konstatuoti, kad ginče bus taikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos. Pagal JTO įstatus, ginčai gali būti dviejų rūšių: 1) ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui; 2) ginčai, kurių buvimas tokio pavojaus nesukelia. Pirmu atveju tokį ginčą privalo konstatuoti saugumo taryba, imtis priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui. Šie ginčai turi būti sureguliuoti pradinėje stadijoje. Dar ginčai skirstomi į: juridinius ir politinius. TT doktrinoje nusistovėjo taikių priemonių sąrašas, kuriomis galima spręsti ginčus. Jos taikomos pradiniame ginčo etape: 1) derybos 2) geros paslaugos. (dalyvauja kita valstybė) 3) tarpininkavimas (tai trečios valstybės veiksmai siūlant ne tik teritoriją bet ir ginčo sprendimo variantus. Gali tarpininkauti tiek valstybės, tiek tarptautinės organizacijos. Smulkiems ginčams spręsti (pasienio) gali būti sudaromos taikinamosios komisijos). 4) teisminė procedūra. (ar tai būtų arbitražas, ar teismas, yra viena iš kvalifikuočiausių formų, bet nėra iš efektyviausių, nes ginčą turi geranoriškai spręsti abi valstybės, taigi jos turi sutikti, kad ginčą nagrinės teismas). • Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas. Nepaisant valstybių savitarpio santykių draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ir kolektyviai kištis į vidaus ir užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Šis draudimas apima ginkluotą kišimąsi, grasinimą tokiu įsikišimu, politinius, ekonominius ar kitus prievartos aktus, kuriais siekiama priversti tarnauti savo interesams įgyvendinimą kitos valstybės teisių būdingų jos suverenumui ir tokiu būdu garantuoti bet kokius pranašumus, tiesioginės ir netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei ar ardomajai veiklai, kuria siekiama nuversti smurtu kitos valstybės režimą. Kištis į kitos valstybės vidaus reikalus neturi teisės ir tarptautinės organizacijos. • Valstybių suverenios lygybės principas. Susideda iš dviejų susijusių dalių: valstybinio suvereniteto ir lygiateisiškumo. Valstybinis suverenitetas – tai valstybių nepriklausomybę užsienio ir vidaus reikaluose, teisę savarankiškai nustatinėti savo veikimo būdą tarpt. santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje. Suverenumas yra neatskiriama kiekvienos valstybės savybė. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo TT, bet juo remdamosi valstybės dalyvauja tarpt. santykiuose ir kuria TT normas. Kiekvienos valstybės suverenumui būdingi šie elementai: teisę į juridinę lygybę, vienodas su kitais teises ir pareigas; teisę į teritorinį vientisumą; laisvė ir politinė nepriklausomybė; teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines ekonomines bei kultūrines sistemas; teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles; teisė priklausyti ar nepriklausyti tarpt. organizacijoms; teisė dalyvauti ar nedalyvauti tarpt. org-jose; teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, sąjunginėse sutartyse, būti neutraliu; teisė savo nuožiūra užmegzti ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis; • Valstybių teisių ir laisvių gerbimo principas. Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių sąrašas pateikiamas 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei 1966 m. paktuose dėl žmogaus teisių. Valstybės įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų laisvę, nepaisant rasės, lyties, kalbos ir religijos. Valstybės, kuriose yra tautinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teisę į galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pagal šį principą, visos valstybės privalo bendradarbiauti šioje srityje, ypač tuo atveju, kai teisių ir laisvių pažeidimai sukelia pavojų tarptautinei taikai ir saugumui. • Sienų neliečiamumo principas. Jis glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Valstybės laiko neliečiamas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas ir todėl jos dabar ir ateityje vengs bet kokių pasikėsinimų į jas. • Tautų apsisprendimo teisės principas. Šio principo turinį sudaro visų tautų teisė laisvai, be kišimosi iš kitur, nustatyti savo faktinį statusą, vystyti ekonomiką, kultūrą. Kiekviena valstybė turi gerbti šią teisę, bendrais ir pavieniais principais prisidėti prie tautų lygiateisiškumo principo įgyvendinimo. Tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo būdai yra suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas, laisvas prisijungimas prie neprikl. v-bės, susijungimas su ja, tautos laisvai pasirinkto politinio statuso nustatymas. • Valstybių bendradarbiavimo principas. JTO tikslai yra: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, svarbų vaidmenį vaidina valstybių bendradarbiavimo principas. Pagrindinės bendradarbiavimo sritys – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, žmogaus teisių apsauga, visų formų rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas, tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, teisinėje ir prekybos srityse pagal suverenios lygybės ir nesikišimo principą. • Tarptautinių sutarčių laikymosi principas. Atsirado kaip paprotinės teisės norma “pacta sunt servanda”. Šio principo turinys: kiekviena valstybės privalo sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal JTO įstatus, įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų, prievoles pagal tarptautines sutartis. Šis principas įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės. • Teritorinio vientisumo principas. Siejamas su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo ir valstybių suverenios lygybės principu. Į valstybių teritorinį vientisumą draudžiama kėsintis jėga arba grasinant ją panaudoti. 4 tema. TT SUBJEKTAI ir VALSTYBIŲ PRIPAŽINIMAS. TT subjektu gali būti asmenys, turintys tarptautines teises ir pareigas ir t.t. (analogiškai). Tokiais asmenimis yra; a) valstybės; b) tautos, siekiančios nepriklausomybės; c) tarptautinės organizacijos (išvestinis subjektas); d) laisvieji miestai (kvazivalstybiniai dariniai - Vatikanas, Maltos ordinas); e) individai. Kiekvienas TT subjektas turi turėti neatskiriamus požymius: teisnumą ir veiksnumą. Teisnumas - galėjimas turėti teises ir pareigas. Veiksnumas - galėjimas realizuoti savo vardu teises ir pareigas. Teisnumo ir veiksnumo pasireiškimo būdai: 1)galėjimas sudaryti tarptautines sutartis; 2)galėjimas būti tarptautinių organizacijų narėmis (valstybėms); 3)galėjimas būti tarptautinio teisminio proceso šalimi (pareikšti pretenziją ir dalyvauti kaip šalis byloje); 4)galėjimas atsakyti (būti TT atsakomybės subjektu). Skiriamos 2 kategorijas: Teisinių santykių subjektas - tai asmuo, turintis konkrečias teises ir pareigas. Teisės subjektas - išvis turi teises ir pareigas. Subjektai: 1. TAUTOS tampa tarptautinės teisės subjektu, jeigu laikomasi šių sąlygų: 1) ta tauta siekia nepriklausomybės, valstybingumo; 2) tauta turi jai atstovaujančias institucijas, per kurias ji įgyvendina atitinkamas teises ir pareigas. Tautos subjektiškumo pagrindą sudaro tautos suverenitetas. Jis leidžia tautai siekti nepriklausomybės, valstybingumo. Leidžia vystyti kalbą, kultūrą, papročius, propaguoti religiją, naudotis visais mineraliniais ir biologiniais resursais, kurie yra toje teritorijoje, kur gyvena tauta. 2. TAUTINĖS MAŽUMOS - tarptautinės teisės subjektai, nes tai apsprendžia konvencijos. Tautinės mažumos gali turėti politinę, kultūrinę tautos autonomiją, negali turėti politinio savarankiškumo. 3. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS. Tai išvestiniai subjektai. Jų kaip subjektų pagrindą nustato valstybės, ir tai daro tarptautinės sutarties pagalba, nurodydamos atitinkamas veiklos kryptis, struktūrą, teises ir pareigas. 4. LAISVIEJI MIESTAI. Tai savotiški subjektai, nes miestas turi priklausyti valstybei. Tačiau atskirų miestų padėtis istoriškai gali būti neaiški (pvz., Berlynas, Vatikanas, Gdanskas, Klaipėda, Maltos ordinas). Šie miestai tarptautinės teisės subjektais tampa dėl tarptautinės sutarties. 5. INDIVIDAI Lietuva, pasirašiusi Žmogaus teisių apsaugos konvenciją, piliečiai įgijo teisę kreiptis į Tarptautinį žmogaus teisių teismą. Be to, diplomatinė konsulinė teisė atskiroms kategorijoms asmenų nustato tam tikras privilegijas. Be to, asmuo gali būti tarptautinės atsakomybės subjektu (Niurnbergo ir Japonijos kariniai tribunolai). 6. Valstybės kaip pagrindiniai TT subjektai - pagrindiniai TT subjektai dėl kelių priežasčių: pasaulis organizuotas valstybių egzistencijos pagrindu. Esminiai pokyčiai pasaulyje galimi tiek pozityvių, tiek negatyvių valstybių veiksmų dėka. TT normas kuria valstybės. Pirmą kartą valst. kaip TT subjekto požymiai buvo nustatyti 1933 metais Montevidejo konvencijoje. Tai regioninė konvencija. Ją pasirašė JAV bei Lotynų Amerikos valstybės. Valstybės kaip TT subjekto požymiai: 1) nuolatiniai gyventojai; 2) apibrėžta teritorija; 3) vyriausybė; 4) galėjimas užmegzti santykius su kitomis valst. Remiantis Montevidejo konvencija reikia nagrinėti tuos 4 valstybės požymius: 1. Nuolatiniai gyventojai. Valstybė privalo turėti stabilią organizuota bendruomenę. Tai išsprendžia pilietybės institutas. 2. Apibrėžta teritorija. Materialus bendruomenės egzistavimo pagrindas - apibrėžta teritorija, kurioje valstybė įgyvendina aukščiausią savo valdžią, kurioje ji pasireiškia kaip geopolitinis vienetas, kaip teritorinis suverenas. Izraelio teritorija nebuvo aiški stojant į JTO. Albanija - taip pat. Lietuvos sienos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Svarbu, kad su TT paklaida turėtume menamą teritoriją, kad joje gyventų nuolatiniai gyventojai.“ Nuolatinis gyv.“ kriterijus susijęs su teritorijos kriterijumi ir sudaro materialinį valstybės egzistavimo pagrindą. 3. Vyriausybė. Turi būti 3 valdžios šakos. Vyriausybės vykdomos kontrolės aspektai: 1. vidinė, t.y. vyriausybės buvimas reiškia galimybę kurti ir palaikyti teisinę tvarką konstitucinės autonomijos prasme. 2 išorinė, t.y. veikti savarankiškai tarptautinėje arenoje, teisiškai nepriklausant nuo kitų valstybių TT sistemos. 4. Galėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis tada, kai yra įsitikinimas, kad bus laikomasi TT normų, įsipareigojimai bus vykdomi. – l. svarbus valstybės kaip subjekto požymis. tai valst. tarptautinės kompetencijos klausimas. Vieno svarbaus požymio nepažymėjo Montevidėjo konvencija - valstybės suverenitetas. Ši kategorija suformuluota apie XVI amžių. Tada prancūzas Bodenas pateikė suvereniteto apibrėžimą: “Tai valstybės viršenybė jos teritorijoje, o taip pat jos nepriklausomybė.” 2 suvereniteto puses:1) vidinė reiškia, kad valstybė gali būti traktuojama kaip teritorijos suverenas, kad valstybė pagal TT turi teritorinę viršenybę, o tai reiškia, kad valstybės valdžia yra aukščiausia visų asmenų, visų organizacijų, esančių teritorijoje, atžvilgiu (visuotinumas); 2) šios valstybės teritorijoje negalimas joks užsienio valstybės viešosios valdžios veikimas (išimtinumas). Nepriklausomybė siejama su santykiais su kitomis v-bėmis. TT teorijoje išskiriamos: 1) nepriklausomybė kaip išorinė suvereniteto dalis ir 2) suverenitetas kaipo toks. Tarp jų priešpriešos nėra. Suverenitetas kaip valst. požymis iš esmės negali būti ribotas. Bet valst. vystymo tendencijos siejamos su integracija. Pvz., Lietuva atiduoda TT suverenias teises, bet nepraranda suvereniteto. Valstybių pripažinimas - tai teisinis politinis aktas, kurį viena valst. adresuoja kitai, ir kuriame konstatuojama naujos valst. egzistencijos faktas, o taip pat siūloma užmegzti atitinkamą tarpt. santykių lygį. Nėra tarptautinės sutarties, kuri nustatytų kriterijus, kada valst. pripažinti, bet yra valst. pripažinimo praktika, pagal ją išskiriami valst. pripažinimo kriterijai: 1) realaus suvereno pripažinimas; 2) pripažįstant valst. svarbu konstatuoti, kad civilinės valdžios funkcionavimą plačiai remia gyventojai; 3) svarbu, kad egzistuojanti valdžia pilnai kontroliuoja šalies teritoriją; 4) pripažįstant valstybė turi įsitikinti, kad naujoji valst. vykdys tarptautinius įsipareigojimus. Sunkiau suklasifikuoti politinius pripažinimo kriterijus. Valst. pripažinimas — tai valst. aktas, todėl tarptautinių organizacijų pareiškimai nėra tikrasis pripažinimas. Pripažinus valst., tame akte nusakomas siūlomas tarptautinių santykių pobūdis. Pagal tarptautinių santykių apimtį pripažinimo rūšys:1) pripažinimas de jure (tai pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai); 2) pripažinimas de facto (pasirašomos sutartys, nustatomi ne tokie tamprūs, gal tik konsuliniai santykiai); 3) pripažinimas ad hoc (pripažinimas tik tam tikram atvejui). Valst. kaip TT subjektas turi būti pripažinta pilnai. Valstybės subjektiškumo pagrindas - suverenitetas.. Pripažinus valst. atsiranda galimybė užmegzti tarptautinius santykius, įgyti tarptautines teises ir pareigas. Valstybės teisių perėmimas Tai nėra dažnas reiškinys tarptautinėje praktikoje, nes gana retos yra jos priežastys: valstybių išnykimas, susijungimas ar teritorijos perleidimas (Secesija). Paprastai tai susiję su didelėmis istorinėmis permainomis ir reiškia, kad vienos valstybės jurisdikcija tam tikros valstybės atžvilgiu pasibaigia, o kitos pradedama ten taikyti. Paprastai “teisių perėmimas” reiškia ir pareigų perėmimą. Teisių perėmimo TT sąvoka apibrėžta 1978m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinių sutarčių atžvilgiu ir 1983m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo valstybinės nuosavybės, archyvų ir skolų atžvilgiu. Šios Konvencijos atiduoda pirmenybę sutarčiai tarp valst., perimančių teises ir pareigas. Valst. perima teises tarptautinių sutarčių atžvilgiu (pradeda jose dalyvauti), teises į valstybinį turtą, archyvus, skolas. “Nauja” valst arba valst. – teisių perėmėja, neišvengiamai susiduria ir su teritorijos, kurią ji perima, gyventojų pilietybės problema; neretai jai tenka spręsti ir koncesijų, buvusios valst. – pirmtakės išduotų užsieniečiams, tolesnio galiojimo klausimą. Šiose srityse TT dar nėra nustačiusi pakankamai tvirtų normų. Valstybė-teisių perėmėja neatsako už valst. pirmtakės pažeidimus. Valst. teisių perėmimas priklauso nuo konkrečių teritorinių pasikeitimų teisinės kvalifikacijos. Išskiriamos šios situacijos:1.Viena valst. tęsia kitos valst. valstybingumą, tačiau nėra jai tapati (“kontinuiteto be identiškumo” pvz. Rusijos Federacija, tęsianti SSSR teises ir pareigas). 2. Viena valst. perima tik dalį kitos valst. teisių ir pareigų. 1. Nauja valst. susikuria dekolonizacijos metu ir perima tik nežymią savo buvusios metropolijos teisių ir pareigų dalį. 2.Valst. susijungia - viena valstybė perima abiejų valstybių teises ir pareigas (Iš dalies šią schemą atitinka Vokietijos pvz.: susijungiant VFR perėmė VDR valstybinę nuosavybę, tačiau neperėmė visų VDR tarpt. sutarčių). 3. Valst. teritorijos dalis sutartimi perduodama kitai v-bei (sutartinė cesija). Valst. teisų perėmimo srityje sprendžiamą vaidmenį vaidina valstybės-pirmtakės ir valstybės-teisių perėmėjos sutartis, kur jos yra laisvos numatyti, ką ir kaip perima. Teisių perėmimas valstybinės nuosavybės atžvilgiu. Įtvirtintas 1983m. Vienos konvencijoje dėl valst. teisių perėmimo valst. nuosavybės, archyvų ir skolų atžvilgiu. Valst. nekilnojamasis turtas, liekantis valst. - teisių perėmėjos teritorijoje, pereina jai be kokios nors kompensacijos. Kilnojamasis valstybinis turtas (geležinkelio vagonai, laivai, lėktuvai) pereina vadovaujantis teisingo padalinimo principu: atsižvelgiama į tai, kiek toks kilnojamas turtas yra teisiškai susijęs su teritorija, atitenkančia valst. - teisių perėmėjai (laivų ir lėktuvų registracijos vieta ir pan.). Valstybės užsienio skolą sudaro tiek pareiga grąžinti užsienio kreditą, tiek teisė reikalauti iš kitų valstybių, kad jos grąžintų kreditą, kurį išdavė valstybė-pirmtakė. Vadovaujamasi teisingo skolos paskirstymo taisykle. Valstybė –teisių perėmėja turi perimti skolos dalį, atitinkančią sumas, kurias ji gautų kaip kreditorius. Ypatingas “lokalizuotų skolų” režimas, kai tam tikri užsienio kreditai buvo lokalizuoti, panaudojant juos tam tikros teritorijos vystymui. Tokios skolos pereina kartu su teritorija. Teisių į valstybinius archyvus perėmimas. Valst. archyvai yra nacionalinio palikimo dalis, todėl ypatingai sunku juos pasidalinti. Sunku yra nustatyti, kas yra nacionaliniai archyvai, ypač tada, kai abi valst. pretenduoja į buvusį nacion. palikimą. Municipaliniai archyvai turi likti savo vietose. Bendranacionaliniai archyvai turi didesnę vertę tada, kai jie nedalomi. Todėl valstybei - teisių perėmėjai turi būti suteikta teisė naudotis tokiais archyvais. Teisių perėmimas tarptautinių sutarčių atžvilgiu. Susiduria du principai: sutarčių reikia laikytis (pacta sunt servanda); sutartis trečiosios valstybės neįpareigoja ir nesuteikia jai teisių be jos pačios. Valst. teisių perėmėja, priklausomai nuo to, ar perėmėja yra pirmtakės tęsėja, ir nuo pačios sutarties pobūdžio, tampa valstybės - pirmtakės teisių tęsėja. Valst.- teisių perėmėja, jeigu ji nėra pasiskelbusi valstybės - pirmtakės teisių tęsėja, yra laisva spręsti, ar dalyvauti pirmtakės daugiašalėje sutartyje. Atskirais atvejais politiniai - teritoriniai pasikeitimai laikomi aplinkybėmis, kurių pasikeitimas yra esminis sutarties likimui (pavyzdžiui, taip atsitinka su karinės sąjungos ir politinėmis sutartimis). Tada taikoma aplinkybių, esminių sutarties sudarymui, taisyklė, leidžianti sutartį anuliuoti vienašaliu aktu. Narystė tarptautinėse organizacijose. TO steigimo sutartys (statutai, įstatai ir pan.) yra labai įvairios narystės klausimu. Paskutiniai įvykiai Rytų ir Centrinėje Europoje, o taip pat buvusioje SSRS leidžia bandyti taikyti skirtumus tarp valstybės - teisių tęsėjos ir “naujos” valstybės. Pirmuoju atveji Rusija beveik automatiškai užėmė SSRS vietą Jungtinėse Tautose, įskaitant nuolatinę vietą Saugumo Taryboje, o taip pat specializuotose JT įstaigose ir kitose tarptautinėse organizacijose. Kitos 9 sovietinės resp. (Baltarusija ir Ukraina bv. JT narės) priimtos kaip naujos narės. Teisių perėmimas privatinės teisės kontraktų atžvilgiu. Valstybė - teisių perėmėja turi susilaikyti nuo veiksmų, kuriais daroma tiesioginė žala užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie sudarė privatinės teisės kontraktus su valstybe - pirmtake. Ji negali anuliuoti jų nesuteikdama teisingos, visiškos ir greitos kompensacijos. Valstybė - teisių perėmėja taip pat privalo laikytis arbitražo nuostatų, numatytų tokiuose kontraktuose. Teisių perėmimas ir valstybių sienos. Teisių perėmimas nekeičia esamos sienos, nepriklausomai nuo to, ar ši siena nustatyta sutartimi, ar kokiu nors kitu būdu, pvz. Tarptautinio teismo ar arbitražo sprendimu arba yra istoriškai susiklosčiusi ir pripažinta tarptautinės bendrijos. Šį tarptautinė teisės principą, įtvirtintą 1969 bei 1978m. Vienos konvencijose, galima taikyti tik išorinių sienų atžvilgiu. Administracinė siena tarp buvusių provincijų ar federacijos respublikų, tapusių nepriklausomomis, nelaikoma valstybine siena. 1975m. Helsinkio pasitarimo Baigiamasis Aktas įtvirtino sienų Europoje neliečiamybę, o visos v-bės, tapusios nepriklausomomis po komunistinės sistemos žlugimo, šią neliečiamybę pripažino. Praktika ir doktrina patvirtina, kad tai liečia ir buvusias vidaus sienas. Valst. teisių perėmimo srityje negalima ignoruoti politinių ir ekonominių veiksnių. 5 tema. Tarptaut. organizacijos ir tarpt. teisė • Tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų (TO) sąvoka. (galima pateikti kelias) • Tarptautinė organizacija - tai remiantis tarptautine sutartimi įkurtas valstybių susivienijimas kaip daugiašalė bendradarbiavimo forma, turintis suderintus tikslus, veiklos principus, institucijų sistemą, aiškiai nustatytą sprendimų priėmimo tvarką, procedūrą, teisinę reikšmę. • Tarptautinė organizacija - tai tarpt. bendradarbiavimo forma. Tai 3-jų ar daugiau valstybių susivienijimas, įkurtas remiantis tarptautine sutartimi, vadovaujantis TT normomis, turintis suderintus tikslus, veiklos principus, pastoviai veikiančias institucijas, nustatytą sprendimų priėmimo tvarką ir procedūrą. Tarptautinė teisė reglamentuoja tik vyriausybinių organizacijų veiklą. TO Požymiai: 1. TO kūrėjais gali būti ne mažiau kaip 3 valstybės. Tai daugiašalio bendradarbiavimo forma. Skirstomos: 2. TO kuriama tarptautinės sutarties pagrindu, t.y. TO pradeda gyvuoti tada, kai įsigalioja tarptautinė sutartis. Įkuriant TO yra priimami įstatai (statutas, chartija). Juose nusakomi TO tikslai, veiklos principai, kompetencija, įgaliojimai, struktūra. Svarbu, kad būtų nustatyta TO priėmimo procedūra ir teisinė galia. Tarptautinės teisės požiūriu svarbu kokių tikslų siekia organizacija (Tikslai neturi prieštarauti TT normoms, Jeigu organizacija neįgyvendina tikslų vadinasi ji gali nustoti egzistavusi). 3. Kiekviena TO turi turėti savo struktūrą (paprastai 3 grandžių) - visų valstybių—narių suvažiavimas (asamblėja, kongresas); vykdomąsias institucijas (veikia tarp suvažiavimų) ir pastoviai egzistuojančias institucijas (sekretoriatai). Kur yra organizacijos sekretoriatas - ten ir būstinė. • Tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės TO. 1) vyriausybines – kurios kuriamos valstybių iniciatyva; TO kaip TT subjektus, sukuriamus valstybių iniciatyva, leidžia apibudinti šie požymiai: 1) TO kuria valstybės, jos nustato TO veikos kryptis, principus, struktūrą. TO negali veikti pažeisdama steigimo sutartį (tai – TO veiklą reglamentuojantis dokumentas). 2) Valstybės TO viduje tiek ir už jos ribų yra suverenios. Tapusios TO narėmis, valstybės nepraranda suvereniteto. Šiuo atveju laikomasi suverenios lygybės principo. 3) TO negali kištis į valstybės vidaus reikalus. Tačiau steigimo sutartyje gali būti numatytas ir t.t. priimtų sprendimų vykdymo kontrolės mechanizmas. Inspekcijos teisė gali būti patikėta ir TO. 4) TO veiklos mechanizmas. Yra įgyvendinamas pačių valstybių. T.y. TO priima sprendimus – rekomendacijas, o jas įgyvendina valstybės (beveik visi TO sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, nors g.b. ir išimčių). 5) Valstybės TO nariais tampa laisvanoriškai ir bet kada nust. tvarka gali atsisakyti narystės. Taigi TO — išvestinis, nuo v-bių valios priklausantis TT subjektas. Visa tai g.b. taikoma visoms TO išskyrus E. Sąjungai. 2) nevyriausybines TO – yra privačios org-jos (asociacijos, federacijos, draugijos, institutai, grupės ir pan.), kurios nėra įkurtos vyriausybių arba tarpvyriausybinio susitarimo pagrindu, tačiau jos dėl savo veiklos efektyvumo vaidina gana svarbų vaidmenį tarpt. santykiuose ir jų nariai turi savarankiškas balsavimo teises. Jos savo veikla nesiekia pasipelnymo tikslų; yra nuolatinės; yra pripažintos nors vienos v-bės arba turi konsultacinį statusą vyriausybinėje TO; gauna piniginių lėšų daugiau kaip iš 1 v-bės; Jų nariais g.b. nacionalinės org-jos, fiziniai asmenys bei nac. org-jos ir fiziniai asmenys. Šios org-jos yra ne TT, o nacionalinės teisės subjektai. Gali būti skirstomos pagal jų veiklos sritį: religinės, politinės, teisinės (juridinės), ekonominės, darbo santykių, humanitarinės, mokymo, aplinkos apsaugos, sporto, moterų, vaikų ir jaunimo. • Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus statusas. - tai visuomeninė TO, įkurta 1863 m., privačia iniciatyva 5 Šveicarijos piliečių. Tikslas – nuolat padėti žmonėms, tapusiems ginkluotų konfliktų aukoms. TRK Komitetas rengia įvairius tarpt. dok-tus, kuriuos v-bės priima diplomatinėse konferencijose, svarbiausi: parengtos keturios 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 m. papildomi protokolai. TRK Komitetas yra neutralus ir nepriklausomas, kas nulemia jo veiklos sąlygas, skiriančias jį, kaip nevyriausybinę org-ją, tiek nuo JT sistemos įstaigų, tiek nuo kt. nevalstyb. humanitarinių org-jų. TRKK pasirašė sutartys daugiau kaip su 50 valstybių dėl TRKK delegacijų šiose v-bėse statuso ir veiklos, kurios pripažįsta TRKK TT subjektu ir suteikia jam lengvatas bei privilegijas. Pagrindiniai principai: humanizmas; bešališkumas; neutralumas; nepriklausomumas; savanoriška tarnyba; vienybė, universalumas. • TO-jų klasifikacija. TO gali būti klasifikuojamos įvairiais pagrindais: 1)vyriausybinės (kurios kuriamos valstybių iniciatyva); 2) nevyriausybinės (kuriamos fizinių asmenų iniciatyva). Geografiniu požiūriu: 1) regioninės - tik tam tikro regiono organizacija (pvz.: Europos Taryba) kitų regionų šalys negali būti nariais. 2) universalios (dar vadinamos politinėmis organizacijomis, sprendžiančiomis įv. klausimus). Specialiosios organizacijos (vysto bendradarbiavimą tam tikroje specialioje srityje): a) ekonominės; b) kultūrinės; c) švietimo; d) sporto. Klasikinės ir viršnacionalinės TO-jos. Klasikinės TO yra tarpvyriausybinės, t.y. esminius sprend. čia priima šalių vyriausybės. Viršnacionalinės institucijos – Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Teisingumo Teismas. • TO-jų raida ir vaidmuo. Tautų Sąjunga - Universalioji organizacija. Su jos įkūrimu siejama šiuolaikinės TT vystymosi pradžia, nors TO pradėjo kurtis tik XIX a. pabaigoje. Tada kūrėsi specializuotos TO: pvz., 1865 m. įkurta Tarptautinė elektros ryšio sąjunga; vėliau - Pasaulinė pašto sąjunga. Iki I pasaulinio karo įkurta apie 20 TO. XX a. I pusėje - iškiliausia TO - Tautų sąjunga. Tai pirmoji politinio pobūdžio TO, universali. Pagr. Tautų sąjungos uždavinys - palaikyti taiką ir saugumą. TS statutas parengtas Paryžiaus Taikos konferencijoje kaip sudėtinė Versalio taikos sutarties dalis. Tautų sąjungos tyrinėtojai pažymi trūkumus: 1) pagrindinių institucijų sprendimai priimami vienbalsiai; taigi kiekv. v-bė turėjo galimybę vetuoti. 2) imperatyviai neuždraudė karo; 3) įtvirtinta mandatų sistema (mandatas valdyti koloniją). • TO-jų teisinis subjektiškumas. - apibrėžiamas pagal jos tikslus ir įgaliojimus. TO tikslai, narystė, institucinė struktūra ir kt. apibrėžiama TO įstatuose. TO gali savo veiksmais įgyti tarpt. teises ir pareigas, ginti savo interesus pareikšdama tarpt. pretenzijas, gali atsakyti už TT pažeidimus gali dalyvauti diplomatiniuose santykiuose. Skiriamas TO subjektiškumas pagal: 1) tarpt. teisę; 2) nacionalinę t. TO subjektai yra šie: 1) Valstybė. 2) Valstybės teisiniai dariniai. 3) Valstybės teritoriniai dariniai. 4) Tarpt. org-jos. 5) Fizinis asmuo. TO - tai išvestiniai TT subjektai. Jų kaip subjektų pagrindą nustato v-bės, ir tai daro tarpt. sutarties pagalba: nurodo atitinkamas veiklos kryptis, struktūrą, teises ir pareigas. • TO-jų įstatai. TO-jos kompetencija ir funkcijos. Įstatai - tarptautinę organizaciją įkurianti (steigimo) sutartis. Juose nusakomi organizacijos tikslai, veiklos principai, kompetencija, įgaliojimai, struktūra. Svarbu, kad būtų nustatyta tarptautinės organizacijos priėmimo procedūra ir teisinė galia. Tarptautinės teisės požiūriu svarbu kokių tikslų siekia organizacija: Tikslai neturi prieštarauti TT normoms; jeigu TO neįgyvendina tikslų vadinasi ji gali nustoti egzistavusi. TO-jų subjektiškumas TO. steigiamosiose sutartyse dažnai numatoma, kad org. kiekvienos iš jų narių teritorijoje turi tokį teisinį statusą, kurio gali reikėti jos funkcijoms vykdyti ir jos tikslams įgyvendinti. Vadinasi, org. pagal jos valstybių narių nacionalinius įstatymus turi teisinį subjektiškumą; ji gali turėti nuosavybę, sudarinėti sutartis. Valstybės tarp. org. steigia konkretiems tikslams ir suteikia jai ribotų galių. Dėl tos priežasties teisinis subjektiškumas turi būti laikomas sąlygine sąvoka. • Narystė ir jos rūšys TO-se. Pilnateisės valstybės narės turi visas teises. Narystė yra 3-jų rūšių: 1) pilnateisė; 2) asocijuota; 3) stebėtojo. Konsultacinis vaidmuo suteikiamas įvairioms nevyriausybinėms TO. • TO-jų institucijos. Jų formavimo principai ir kompetencija. Specializuotosios įstaigos. Klasikinė TO struktūra: Kiekviena organizacija turi turėti savo struktūrą (paprastai 3 grandžių): 1) plenarinė inst-ja — visų valstybių–narių suvažiavimas (asamblėja, kongresas), kiekv. narys turi po balsą, veikia tik sesijomis, politinio pobūdžio atstovavimas. Sprendimai – daugiausia rekomendacinio pobūdžio. 2) vykdomąsias institucijas (veikia tarp suvažiavimų), nuolatos veikiančios; nariai atstovauja geografiniu pagrindu. Sprendimai – gali priimti ir privalomus sprendimus. 3) pastoviai egzistuojančias administracines inst-jas (sekretoriatai). Kur yra organizacijos sekretoriatas - ten ir būstinė. Formuojama profesinio atstovavimo pagrindu. Jam vadovauja Gen. Sekretorius, jis yra ir politinis pareigūnas, skiriamas plenarinės ir vykd. inst-jos sutarimu, turi teisę pateikti klausimus, ... ir t.t. • Tarptautinių organizacijų privilegijos ir imunitetai. Šaltiniai. Pagrindinės tarptautinių organizacijų privilegijų ir imuniteto sutartys. Įstatai nevienintelis dok., reglam. TO veikla, nors tai irgi yra tam tikra sutartis. Sutartyse dėl org. buveinės sutariama dėl pastatų, turto, kuriuo gali naudotis TO. Sutartyse dėl imunitetų ir privilegijų gali būti sutariama dėl: 1) pačios org-jos; 2) ogr. personalo. Imunitetai – tai TO ir jos personalo išimtinės privilegijos, t. .y tam tikrų lengvatų suteikimas. • Specialiosios misijos sąvoka ir rūšys. Valstybių ar vyriausybių vadovų vadovaujamos specialiosios misijos. Specialiųjų misijų ir personalo privilegijos ir imunitetas. Yra valstybės institucijų, kurių veiklos sfera - užsienio valstybių teritorija (veikia užsienyje), vienos iš jų - specialios misijos (pvz., nukreiptos vesti derybas). Spec. Misija – yra viena iš diplomatinių atstovybių rūšių (ambasados ir misijos - Skirtumai: ambasadai vadovauja ambasadorius, o misijai - žemesnį rangą turintys asmenys (priklauso nuo santykių). Diplomatinės atstovybės - tai aukščiausio rango politinės institucijos. Kuriamos paprastai sostinėse. Bendrauja tik su centrinėmis institucijomis, joms paklūsta konsulinės įstaigos. Specialios misijos (pvz. LR) gali būti kuriamos tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro iniciatyva, konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti. Specialiųjų misijų vadovai gali gauti tarpt. sutarties sudarymo iniciatyvos įgaliojimus. • (JTO) Universaliosios tarptautinės organizacijos JTO įstatai. Tikslai ir principai. Narystė. JTO sistemos institucijos. JTO (JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus II Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas - stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Siekia tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo. Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942-01-01 dokumente "Jungtinių Tautų Deklaracija", kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes - Vokietiją, Italiją ir Japoniją. 1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė JTO, kurios pagrindinis tikslas - taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės - 185 šalys. JTO įstatų reikšmė: 1. 1945 m. JTO įstatuose suformuota tezė, draudžianti naudoti jėgą arba grasinti jėga.2. JTO įstatuose be uždraudimo naudoti jėgą yra numatyti 3 atvejai, kada galima teisėtai panaudoti jėgą a)individualios ar kolektyvinės savigynos tikslu; b)Saugumo tarybos sprendimu; c)realizuojant tautų apsisprendimo principą, sureglamentuoti esminiai su agresija susiję klausimai (draudžiama agresija). JTO įstatai kalba apie ginkluotą jėgą, bet kai kurių valstybių atstovų nuomone, valstybei gali būti padaryta didelė žala naudojant ekonominį, politinį ar ideologinį sprendimą. Ekonominės blokados pasekmės gali būti daug kartų baisesnės už vienkartinio bombardavimo. Patvirtintas agresijos apibrėžimas. 1945 m. buvo pasirašyta 51 vyriausybių atstovų JTO Chartija: skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos JT narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. JT nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų. Specialiosios JTO įstaigos. Santykiai su JTO. Veiklos pobūdis ir kryptys. Šiuo metu JTO veikia 17 specializuotų įstaigų. 1995 m. įkurta pasaulinė prekybos sąjunga. Visos skirstomos į 3 grupes: 1. Ekonominio pobūdžio spec. įstaigos (Tarptautinis valiutos fondas, tarptautinė finansų korporacija, tarptautinės plėtros asociacija, tarptautinis plėtros bankas. Kai kas priskiria ir pasaulinę pašto sąjunga, tarptautinę jūrų organizacija ir pan.). 2. Socialinio pobūdžio spec. įstaigos. (tarptautinė darbo organizacija, pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija). 3. Įstaigos kultūros, švietimo, mokslo ir intelektualinės nuosavybės srityje. (UNESCO ir pasaulinė nuosavybės organizacija). Visos jos turi TO statusą. Šių įstaigų veiklą kontroliuoja JTO ir teikia rekomendacijas. LR dalyvauja daugumos specializuotų įstaigų veikloje. Seniausiai dalyvauja pasaulinėje pašto organizacijoje (1922). Nuo 1940 m. TSRS pranešė, kad LT, LV, EST nebėra narės. Vėliau bandė atnaujinti narystę, tačiau buvo atsisakyta, kadangi valstybės okupuotos. Narystė atnaujinta 1992 m. LR t.p. dalyvauja UNESCO, tarptautinėje darbo organizacijoje, maisto produktų ir žemės ūkio organizacijoje, yra tarptautinės jūrų organizacijos nare. TATENA - tarptautinė atominės organizacijos narė. Org-cija pasisako, kad atominė energija būtų panaudota taikiems tikslams. Yra parengusi keletą konvencijų, turi atstovą LR, teikia pagalbą apmokant Ignalinos AE personalą. JTO struktūra. Pastaroji yra sudaryta iš 5 (o ne klasikinių 3) institucijų: 1) JTO generalinė asamblėja; 2) Saugumo taryba; 3) Ekonominė ir socialinė taryba; 4) Globos taryba; 5) Tarptautinis teismas; 6) Sekretoriatas; Generalinė asamblėja – tai vienintelė institucija, kurioje atstovaujamos visos valstybės narės. Turi plačiausią kompetenciją. Kviečiama kasmet. Galimas neeilinis GA posėdis. Iniciatoriai – dauguma narių bei Saugumo taryba. Sprendžiamų kl. ratas platus. Atliekami (jos užsakymu) tyrimai. Rekomenduoja, kaip reikia spręsti susidariusią situaciją ar klausimą, ginčą tarp valstybių. Priima naujus narius. Renka nenuolatinius saugumo tarybos narius, renka pirmininką, 21 vicepirmininką, 6 pagrindinių komitetų pirmininkus.. Skiria tarptautinio teismo teisėjus. Saugumo tarybai rekomendavus – skiria generalinį JTO sekretorių. Tvirtina JTO biudžetą bei nario mokesčio dydį. Pagrindinis darbas vyksta plenarinėse sesijose bei komitetuose: 1-asis sprendžia taikos ir nusiginklavimo klausimus; 2-asis – ekonomikos ir finansų klausimus. 3-asis – socialinius, humanitarinius, kultūros klausimus; 4-asis – specialius politinius klaus. bei dekolonizacijos problemas; 5-asis – administracinio valdymo ir biudžeto klausimai; 6-asis – teisės klausimai. Komitetuose balsuojama paprasta balsų dauguma. Paprastai Generalinė asamblėja priima Rezoliucijas. Gen. asamblėjos oficialios kalbos: anglų, ispanų, prancūzų, rusų, kinų, arabų. Saugumo tarybą sudaro 15 narių, iš kurių yra 5 pastoviai veikiantys, o 10 renkami kas 2 metai. 10 narių turi atstovauti viso pasaulio kontinentus. Saugumo tarybos sprendimai priimami 9 balsų dauguma, įskaitant ir 5 sutampančius pastovių Saugumo tarybos narių balsus. Kiekvienas pastovus Saugumo tarybos narys turi veto teisę. Klausimas išimamas iš dienotvarkės. Saugumo taryba - l. svarbi institucija, nes jos kompetencija: 1) palaikyti taiką ir saugumą; 2)tirti kiekvieną iškilusį ginčą; 3)rekomenduoti, kaip spręsti ginčus; 4)imtis prieš agresorių veiksmų; 5)rekomenduoti taikyti sankcijas; 6)kurti nusiginklavimo planus; 7)Saugumo taryba rekomenduoja naujus narius, Generalinį sekretorių, Tarptautinio teismo teisėjus. ST sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma įskaitant sutampančius nuolatinių narių balsus (t.y. nuolatiniai nariai visuomet turi būti “už”). Be to, nuolatiniams nariams yra suteikta veto teisė (t.y. nuolatinis narys gali pašalinti svarstomą klausimą iš dienotvarkės).Saugumo tarybos sprendimai laikomi privalomais. ST reforma: ST struktūra po 2-ojo Pasaulinio karo kito. Narių skaičius buvo padidintas iki 15 (5 nuolatiniai ir 10 perrenkami kas 10 metų). 1997 m. generalinis sekretorius pateikė pasiūlymą reformuoti JTO ir pirmiausiai ST. reformos tikslas – praplėsti narių skaičių. Planuojama jį padidinti iki 23. Kuriamos įvairios galimo praplėtimo formulės (Italija pateikė formulę 5+2-2 t.y. atimti 2 dabartinius nuolatinius narius (D. Britanija ir Prancūzija) ir pridėti 2 naujus – Europos sąjungą paliekant D. Britanijai ir Prancūzijai galimybę užimti šį postą paeiliui kas 2 metus). Svarstoma ir galimybė praplėsti pastovių narių skaičių įtraukiant galingas industrines valstybes (Japonija, Vokietija). Kiti mini pretendentus – Braziliją, Indiją arba Afrikos valstybe – Keniją, Egiptą. Ekonominė ir socialinė tarybą sudaro 54 valstybės-narės, Generalinės Asamblėjos metu renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra perrenkami.. Sprendžiami ekonominiai, socialiniai klausimai, nuo 1998 m. - ir humanitariniai klausimai. Dirba sesijomis, 2 kart per metus (Niujorke ir Ženevoje). Kuruoja specialiąsias įstaigas. Šiai tarybai padeda 9 komisijos: Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir technikos panaudojimo plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), 5 regioninės komisijos (Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno, Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), 4 nuolatiniai komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų, nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė, plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir pavojingų prekių transportavimas. Globos taryba – tai mirštanti institucija. Ji įkurta tam, kad buvusios metropolijos vykdytų globą buvusių kolonijų atžvilgiu. Tą tarybą sudarė valstybės, turėjusios kolonijas. Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5 nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei. Tarptautinis teismas – tai nuolat veikianti institucija. Jį sudaro 15 teisėjų, renkamų 9 metams. Teisėjai - pripažinti autoritetai TT teisėje, atstovauti savo teisines sistemas; renkami 9 metams. Gali būti perrinkti. Tarptautinio teismo veiklą reglamentuoja statutas, kuris yra sudedamoji JTO įstatų dalis. Statutą gali pripažinti valstybė ir nebūdama JTO nare. Pagal Statutą, teismui pavesta: 1) nagrinėti ginčus; 2) teikti konsultacines išvadas Saugumo tarybos, Generalinės asamblėjos teikimu. Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės. Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų TT specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip pagalbines priemones nustatant teisės normas. Kad byla pakliūtų į Tarptautinį teismą, valstybė turi pripažinti jo jurisdikciją. Taigi valstybės, pasirašydamos Statutą, daro išlygas, nusakydamos, kokio pobūdžio klausimus jos gali spręsti šiame teisme. Pvz., TSRS buvo padariusi išlygą: nagrinės visus ginčus, išplaukiančius iš vergovės instituto. Tarptautinio teismo veikla nėra efektyvi, todėl jis nagrinėjo tik mažiau kaip 100 bylų. Daugiausia - teritoriniai ginčai. Be to, keliasdešimt konsultacinių išvadų. Sekretoriatas. - atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas JTO valdymo organas. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Vadovauja Generalinis sekretorius, renkamas 5 metams. Generalinis sekretorius yra svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas: ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas. Jo veiklos spektras - nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams. • Regioninės ir specializuotos tarptautinės organizacijos. Europos Taryba. Istorinė raida. Tikslai. Pagrindinės institucijos. 1949 m. įkurta Europos Taryba - kaip tarptautinė organizacija, skirianti visą dėmesį žmogaus teisėms. Europos Tarybos tikslas – siekti didesnės jos narių vienybės, kad būtų apsaugoti ir įgyvendinti idealai ir principai, kurie yra bendras jų paveldas, ir skatinama jų ekonominė bei socialinė pažanga. ET institucijos siekia šio tikslo, aptardamos visiems rūpimus klaus., priimdamos spr. ir drauge veikdamos ekonominėje, socialinėje, kultūros, mokslo, teisės ir administravimo srityse, toliau remdamos ir plėtodamos žmogaus teises ir pagrindines laisves. ***Yra ES(viršūnių) Taryba ir Europos Taryba*** ET institucijos yra: 1) Ministrų Komitetas; 2) Konsultacinė Asamblėja. Šių institucijų darbą užtikrina ET sekretoriatas. Europos Taryba Iš 46 Europos demokratinių šalių sudaryta tarptautinė organizacija Strasbūre. ir Europos Sąjungos Taryba Reguliarus 25 Europos Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovų susitikimas (mažiausiai du kartus per metus), kurio tikslas - Sąjungos politikos planavimas. ET – tai valstybių-narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su užsienio reikalų ministrais periodiški susitikimai, kurie vyksta ne rečiau kaip 2 kartus per metus. Tokia institucija numatyta ES sutartyje, susitikimai vyksta nuo 7-ojo dešimtmečio. Tikslas –susitarti, sprendžiant įvairius klausimus aukščiausiame lygyje. 1974 m. pripažinta tokia veiklos forma. Tai įtvirtina bendrasis Europos aktas (1987 m.). Įvestas pirmininkaujančio institutas ir pavesta pirmininkauti tuo metu taryboje pirmininkaujančios valstybės ar vyriausybės vadovui. ET kompetencija nėra aiškiai apibrėžta (ES sutarties 4 str.). Funkcijos: 1) bendros politikos vadovavimas EB-joms ir Europos politikos bendradarbiavimui, 2) ET kaip paskutinės sprendimų priėmimo institucijos veikla. Nesusitarus Ministrams, gali bandyti susitarti valstybių vadovai. 3) ET veikia kaip ekonomikos ir pinigų politikos, socialiniais klausimais formos. 4) EB-jų veiklos tarptautinėje sferoje koordinavimas, bendrų pozicijų priėmimas. 5) Kandidatūrų į pirmininkus svarstymas. 6) Reiškiamos ir svarstomos valstybių narių vadovų pasiūlymai, nuomonės, steigiami komitetai pasiūlymams įgyvendinti. Sprendimai ET priimami koncencuso keliu, turi būti visų valstybių-narių atstovų pritarimas, tačiau nėra balsuojama. ET priimami teisės aktai ir jų statusas: deklaracijos ir išvados. ET priimtų teisės aktų negali ginčyti kitos institucijos, jie nepatenka į teisingumo jurisdikciją, jie priskiriami guminių aktų rūšiai. EB sutartyje yra nuostata, kad svarstant tam tikrus klausimus ET: 1) teikia išvadas dėl užimtumo situac. bendrijoje, 2) teikia išvadą dėl tarybos ekonominės politikos, 3) svarsto Europos centrinio banko metinę ataskaitą. Valstybių teisinis bendradarbiavimas Europos Tarybos rėmuose. ET siekia sukurti tarptautinio bendradarbiavimo politinį klimatą, kuris skatintų valstybių tarpusavio priklausomybę ir įtakotų viešąją tarptautinę teisę. Susitikimų metu teisės specialistai dalijasi patirtimi tokiais klausimais kaip: valstybių imunitetas, savanoriški įsipareigojimai, teisių perėmimas ar tarptautinių sutarčių (kurių atžvilgiu jis vykdo Europos observatorijos funkcijas) išlygų formulavimas. Šalių tarpusavio teisinių santykių plėtra šiose srityse: 1)Viešoji tarptautinė teisė. 2)Kova su nusikalstamumu (priėmė nemažai svarbių konvencijų, tarp jų: dėl ekstradicijos, tarpusavio pagalbos baudžiamosiose bylose, nuteistųjų perdavimo). 3) Kova prieš terorizmą (Konvencija dėl kovos su terorizmu ir Konvencija dėl ekstradicijos). 4) Kova prieš organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą ir korupciją. 5) Vaikų apsauga. 6) Kova prieš kompiuterinius nusikaltimus. 7) Nusikalstamumo prevencija. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. (ESBO). Istorinė raida. Tikslai ir funkcijos. Institucinė struktūra. Veiklos formos ir sritys. Anksčiau žinoma kaip Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje Konferencija, ESBO iš pradžių buvo politinis procesas, nustatantis esminius tarptautinių reikalų tvarkymą reglamentuojančius principus, skirtas tarp valstybių sumažinti įtampą ir sukurti daugiau pasitikėjimo. Šiuo metu organizacijai priklauso 55 valstybės, įskaitant visą Europą, Kanadą ir JAV. ESBO prižiūrėjo rinkimus Bosnijoje ir Hercogovinoje, o 1998 metų pabaigoje - 1999 metų pradžioje organizavo tarptautinę patikrinimo misiją Kosove, kurios užduotis buvo stebėti, kaip vykdomos JT saugumo tarybos rezoliucijos dėl krizės. 1999 metų kovą, po derybų dėl politinių sureguliavimo žlugimo, ESBO tikrintojai buvo atšaukti. ESBO numato kompleksą priemonių didinti saugumą ir pasitikėjimą tarp savo narių karinėje srityje: reguliariai keičiamasi informacija apie kiekvienos valstybės karines pajėgas, biudžetą, karinį planavimą ir tam tikras karinės veiklos rūšis. Teikiamai informacijai patikrinti numatytos verifikacijos priemonės - kitų valstybių regionų inspekcijos bei duomenų įvertinimo vizitai į kitų valstybių karinius dalinius. Taip įsitikinama, kad juose nevykdoma nepaskelbta karinė veikla. Toks režimas egzistuoja nuo 1990 m. Šiuo metu galiojančios saugumą ir pasitikėjimą didinančios priemonės numatytos ESBO Vienos 1999 m. dokumente. LR krašto apsaugos ministerija kiekvienais metais per Užsienio reikalų ministeriją teikia ESBO duomenis apie Lietuvos kariuomenę, karinį biudžetą, gynybos planavimą ir numatomas karines pratybas pagal Vienos dokumento reikalavimus. Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Istorinė raida. Tikslai ir funkcijos. Institucinė struktūra. Veiklos formos ir sritys. Įkurta 1949 m. balandį Vašingtono sutartimi kaip Vakarų kolektyvinės gynybos sistema. Sutartį pasirašė: Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija. 1952 m. prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija, 1955 m. - Vokietijos Federacinė Respublika, 1982 m. - Ispanija, Naujojo NATO po 1989 m. atsakas į iššūkius: saugumo euroatlantinėje erdvėje stiprinimas per partnerystę bei per Aljanso plėtimąsi: 1999 m.- Lenkija, Čekija, Vengrija. 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių (Albanija, Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, buvusios Jugoslavijos Respublika Makedonija, Slovėnija, Slovakija ir Kroatija) prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai. 2004-03-10 LR Seimas ratifikavo Vašingtono sutartį, 2004-03-29 Lietuva tapo pilnateise NATO nare. Šiuo metu NATO yra 26 narės. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios NATO sąjungininkai žymiai sumažino savo karines pajėgas ir pritaikė Aljanso karinio vadovavimo struktūrą vykdyti naujas būsimų krizių valdymo, taikos palaikymo ir taikos užtikrinimo misijas. NATO šalys per programą "Partnerystė taikos labui" aktyviai bendradarbiauja su Aljansui nepriklausančiomis Europos valstybėmis. 1997 metų gegužę su Rusijos Federacija buvo pasirašytas NATO - Rusijos Steigimo aktas. 1997 metų liepą NATO su Ukraina pasirašė Išskirtinės partnerystės chartiją. Tai ne tik karinė org-ja. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę. • Tarptautinės (tarpvyriausybinės) konferencijos sąvoka. Konferencija – valstybių; tarpt. organizacijų, įstaigų atstovų pasitarimas, susirinkimas specialiems klausimams svarstyti ir spręsti, kurio metu priimamas ir pasirašomas dokumentas. [Asamblėja- visuotinis kurios nors TO susirinkimas. Rūšys: protokolas – tarptaut. konferencijų nutarimų aktas, turintis tarpt. sutarties galią; rezoliucija - suvažiavimo, konferencijos, sesijos, susirinkimo trumpai suformuluota išvada svarstytu klausimu; paktas - svarbi politinė tarptautinė sutartis, reguliuojanti savitarpio ir kolektyvinio saugumo, savitarpio pagalbos, nepuolimo ir kitus svarbius klausimus; ...] 6 tema. Žmogaus teisių apsauga T. Teisėje. • Valstybės gyventojų sąvoka ir sudėtis. Pilietybė ir jos reikšmė. Tarpt. teisinis pilietybės reguliavimas. Dviguba pilietybė. Efektyvios pilietybės principas. Tarptautinės sutartys dėl pilietybės. Valstybė privalo turėti stabilią bendruomenę. Ji turi būti organizuota, turi išlikti pastovūs nenutrūkstami bendruomenės ryšiai su valstybe. Tai išsprendžia pilietybės institutas. Materialus bendruomenės egzistavimo pagrindas - apibrėžta teritorija, kurioje valstybė įgyvendina aukščiausią savo valdžią, kurioje valstybė pasireiškia kaip geopolitinis vienetas, kaip teritorinis suverenas. V-bės teritorija gali būti ir tiksliai neapibrėžta, svarbu, kad su t.t. paklaida turėtume menamą teritor., kad joje gyventų nuolatiniai gyv. Pilietybė - tai pastovus asmens teisinis politinis ryšys su valstybe, sąlygojantis abipusių teisių ir pareigų atsiradimą. Su pilietybe glaudžiai siejasi žm. teisės, laisvės, pareigos, jų apimtis ir turinys. Pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinė teisė, identifikuodama savo tikslais konkrečios valstybės piliečius (diplomatinė gynyba ir pan.), vadovaujasi tais kriterijais, kuriais vadovaujasi ši valstybė, nustatydama, kas yra jos piliečiai. Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje ar tarpt. erdvėse (atvirojoje jūroje, Antarktidoje, kosminėje erdvėje ir pan.). TT-je pripažinta, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas. Principas, pagal kurį pilietybės nustatymas yra valstybės vidaus reikalas, nustatytas ir 1930 m. Konvencijos 1 str.: ,,Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, liečiančius pilietybę". 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės skirta ne tik pilietybės koliziniams klausimams reguliuoti, bet taip pat ir pilietybės pasikeitimo valstybių teisių perėmimo atvejais bei karinės prievolės klausimams spręsti, kai prievolininkas turi daugiau nei vieną pilietybę. TT reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pvz., jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas - dvigubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas). Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų v-bių pilietybės įstat. vieno asmens atžvilgiu, pvz., jo vedybų atveju, kurių pagrindu pagal antros valstybės įstatymus sutuoktinis galėtų įgyti šios v-bės pilietybę. Paprastai v-bės įstatymai nepripažįsta savo piliečiams kitos v-bės pilietybės, arba dvigubos pilietybės atveju pripažįsta savo piliečiui tik savo pilietybę su visomis iš pilietybės galinčiomis išplaukti pasekmėmis pagal šios v-bės įst-mus (pareiga atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius ir pan.). Kilus pilietybių kolizijai tarpt-je plotmėje, TT požiūriu reikėtų vadovautis efektyvumo principu. Vidaus teisėje efektyvumo principas gali būti suprantamas kitaip negu tarptautinėje teisėje. Pvz., LR Pilietybės įstatyme nustatyta, kad LR pilietybės netenkama ,,nutraukus faktinius ryšius su LT valstybe" arba „įgijus kitos valstybės pilietybę“. Pagal šio Įstatymo kitą str., asmuo gali būti pripažintas netekusiu LR pilietybės, jei jis ilgiau kaip 3 metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu LR piliečio pasu arba stoja kitos v-bės tarnybon ar tampa kitos v-bės pareigūnu be LR kompetentingų organų leidimo. TT nedraudžia v-bei nustatyti, kad jos pilietis, įgijęs kitos v-bės pilietybę, tačiau jei LR tarptautinė sutartis su kita v-be numatytų dvigubos pilietybės galimybę, ši nuostata būtų netaikoma, nes LR Pilietybės įstatymo 36 str. nustato, kad jei LR tarpt. sutartis nustato kitokias taisykles, negu išdėstytos šiame įstatyme, tai taikomos tarpt. sutarties taisyklės. Yra gana daug tarpt. sutarčių, kuriomis siekiama išspręsti pilietybių daugeto koliziją, paprastai suteikiant bipatridui pasirinkimo {optacijos) galimybę. Vienu iš tokių pavyzdžių yra 1963 metais Strasbūre E. Tarybos sudaryta konvencija dėl pilietybių daugeto atvejų sumažinimo. • Pilietybės įgijimas ir netekimas. Pilietybė pagal gimimą. Natūralizacija. Optacija. Transferas. Pilietybės netekimas. Pilietybės grąžinimas. Yra 2 pilietybės įgijimo būdai: 1) filiacija (gimimo faktas); 2)natūralizacija (kai pilietybė suteikiama susidarius t.t. sąlygoms) Filiacija - pilietybės įgijimas gimimo faktu,. Atskirų valstybių įstatymai paprastai laikosi šių principų: a) nacionalinio arba kraujo teisės (ius saguinis) - naujagimio pilietybė priklauso nuo tėvų piliet. ir nepriklauso nuo gimimo vietos; b) teritorinio arba žemės teisės (ius soli) vaiko pilietybė nepriklauso nuo tėvų pilietybės ir yra suteikiama pagal gimimo vietą.; c) mišrau – šis būdas pasaulyje dažniausiai naudojamas - pilietybė suteikiama savo piliečių vaikams, taip pat daliai užsieniečių vaikų, gimusių valstybės teritorijoje. Natūralizacija – pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsienio valstybės piliečiu, įvaikinimas) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės netekimas asmens prašymu, pilietybės pakeitimas ir pan.). Pilietybė gali pasikeisti ir tada, kai valstybės teritorijos dalis pereina kitai valstybei. Automatiškas gyventojų pilietybės pasikeitimas ryšim su teritorijos perėjimo kitai valstybei vadinamas transferu. Kitas būdas yra optacija, kai perėjus teritorijai kitai valstybei, gyventojams suteikiama pilietybės pasirinkimo galimybė. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje ar už jos ribų (jus sanguinis, arba kraujo teisės principas), arba savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės (jus soli, arba žemės teisės principas). Jus sanguinis principą pirmiausia taiko Europos valstybių įstatymai, jus soli - Lotynų Amerikos valstybių įstatymai (pastarasis pasirinkimas savo laiku buvo susijęs su siekimu palengvinti emigrantų padėtį). Be bendrosios tvarkos (filiacija ir natūralizacija) pilietybė gali būti suteikiama ir išimtine tvarka. Tai dažniausiai būna reintegracija – senosios pilietybės gražinimas. Pilietybė pasibaigia mirtimi. Valstybių įstatymai dauguma atveju numato išėjimą iš pilietybės – kai asmuo įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į valdžios organus su prašymu (dažniausiai emigruoti iš šalies). Nacional. įstatymai paprastai yra nurodomi ir pagrindai, dėl kurių negalima išeiti iš pilietybės (paprastai tai būna tebesitęsiantis teismo procesas arba tardymo veiksmai ir pan. situacijos). Pilietybės atėmimas. Dažniausiai taikomas už veiksmus, kurie pagal valstybės įstatymus laikomi nesuderinamais su atitinkamos valstybės pilietybe. Valstybių nacionaliniai įstatymai nustato ir automatišką pilietybės netekimą (pvz. tarnyba be leidimo kitos šalies karinėse pajėgose, kitos valstybės pilietybės įgijimas, gyvenimas užsienyje su negaliojančiu pasu t.t. laiką ir pan.). ◦ Pilietybės klausimai pagal Lietuvos Respublikos teisę. Pagal LR Pilietybės įstatymo 12 str., LR pilietybė g.b. suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti LR ir atitinka šias sąlygas: 1) išlaikė lietuvių kalbos egzaminą; 2) turi nuolatinę gyv. vietą LR teritorijoje pask. 10 metų; 3) turi nuolatinę gyv. vietą arba nuolat. legalų pragyvenimo šaltinį LR terit.; 4) išlaikė LR Konstitucijos pagrindų egz.; 5) yra be pilietybės arba pilietis tokios v-bės, pagal kurios įst. LR pilietybės įgijimo atveju praranda tos v-bės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos v-bės pilietybės, kai jam bus suteikta LR pilietybė. Supaprastintas pilietybės įgijimo būdas g.b. taikomas esant tam tikroms sąlygoms ir pragyvenus šios valstybės teritorijoje tam tikrą laiką, nustatytą jos įstatymais (sėslumo cenzas) – pvz., vedybų atveju. LT pilietybės įgijimas gimstant pirmiausia pagrįstas kraujo teisės principu. LR Pilietybės įstat.: ,,Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo LR piliečiai, yra LR pilietis nepriklausomai nuo to, ar jis gimė LR teritorijoje, ar už jos ribų.". Tačiau žemės teisės principas vyrauja, kai vaiko gimimo metu tik vienas tėvų buvo LT pilietis. Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo LR pilietis, vaikas yra LR pilietis, jeigu: 1) jis gimė LR teritorijoje; 2) jis gimė už LR ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo LR teritorijoje. Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo LR pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už LR ribų, vaiko, gimusio už LR ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, nustatoma pagal tėvų susitarimą. Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo LR pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra LR pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos." Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių LR terit., gimusio vaiko pilietybės klausimas sprendžiamas tik pagal žemės teisės principą: tokių asmenų vaikas, gimęs LR teritorijoje, įgyja LR pilietybę. Vaikų pilietybė pasikeitus tėvų pilietybei. Jeigu abu tėvai įgyja LR pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, nesukakusių 14 metų, pilietybė. Jeigu LR pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra LR pilietis, jų vaikas, nesukakęs 14 metų, lieka LR pilietis. 14–18 metų vaikų pilietybė, pasikeitus jų tėvų pilietybei, gali būti pakeista tik remiantis rašytiniu vaikų sutikimu. Jeigu LR piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos v-bės piliečiu, jų vaikas gali įgyti LR pilietybę, jei to raštu prašo abu tėvai. • Diplomatinė gynyba ir jos sąlygos. Valstybė turi teisę ginti savo pavaldinius, kai jiems padaryta žala priešingais tarptautinei teisei kitos valstybės veiksmais, iš kurios jiems nepavyko gauti savo reikalavimų patenkinimo įprastiniu keliu. Imdama į savo rankas vieno savo pavaldinių bylą arba imdamasi diplomatinių veiksmų ar kreipdamasi į tarptautines teismines institucijas, valstybė iš tikrųjų gina savo teises - jos teisę užtikrinti, savo pavaldinių asmenyje, pagarbą tarptautinės teisės normoms. Konstitucijos 13 str.: valstybė globoja piliečius, esančius užsienyje; pareiga ginti piliečių teises užsienyje tenka diplomatinėms atstovybėms bei konsulinėms įstaigoms. TT nustato diplomatinės gynybos rėmus. Išskiriamos 4 diplomatinės gynybos sąlygos: 1) vykdant diplomatinę gynybą, negalima kištis į valstybių vidaus reikalus; 2) prieš vykdant diplomatinę gynybą, turi būti konstatuotas tarptautinės teisės pažeidimas; (pvz., užsieniečių diskriminacija, užsieniečių pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimai, užsieniečių didžiausio palankumo režimo pažeidimas etc.); 3) diplomatinė gynyba g.b. realizuojama tik tos v-bės piliečių atžvilgiu, kurių teisės pažeistos; 4) diplomatinė gynyba priklauso valstybei, o ne piliečiui. Kaip teigia prof. Vadapalas, pats žalos padarymo faktas - tai nėra pagrindas diplomatinei gynybai. Kad diplomatinė gynyba būtų vykdoma, reikia, kad asmuo išnaudotų visas vidaus gynybos priemones, egzistuojančias toje valstybėje. Diplomatinė gynyba - ne trečiųjų valstybių, o savos valstybės piliečių atžvilgiu. Trečiųjų valstybių - tik konkretaus susitarimo pagrindu. Esant dvigubai pilietybei, diplomatinė gynyba negalima prieš kitą valstybę, kurios piliečiu tas asmuo irgi yra. Šiuo atveju nustatomas realus ryšys asmens su valstybe. Kriterijai: pastovi gyv. vieta, kur nekilnojamas turtas, kur nuolatinis darbas. Nustačius ryšį, galima naudotis tos v-bės diplomatinių atstovybių arba konsulinių įstaigų paslaugomis. • Asmenų be pilietybės teisinė padėtis. [Apatridai] Užsieniečių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija.. Pagal Deklaracijos 1 str. užsieniečiu laikomas ,,bet koks asmuo, kuris nėra pilietis valstybės, kurioje jis, ar ji, yra." Plačiąja prasme terminas ,,užsienietis" apima tiek kitos valstybės piliečius, tiek asmenis be pilietybės. Asmens be pilietybės tarpt. teisinis statusas yra siauresnis, nei užsieniečių - nėra valstybės, kuri vykdytų jo diplomatinę gynybą. Paprastai diplomatinę gynybą galima vykdyti tik savo piliečių atžvilgiu, todėl net valstybė, kurioje apatridas nuolat gyvena, negali vykdyti jo diplomatinės gynybos. 1954 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso. • Užsieniečių teisinė padėtis. Užsieniečių teisinio režimo rūšys: nacionalinis režimas, didžiausio palankumo režimas. Užsieniečiais vadinami užsienio valstybės piliečiai, laikinai ar nuolatos esantys atitinkamos valstybės teritorijoje. Užsieniečio teisinę padėtį reguliuoja valstybių, kuriose jis yra, vidaus įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Tarpt. praktikoje labiausiai paplitę 2 užsieniečių režimai: 1) nacionalinis; 2) didžiausio palankumo. Nacionalinis režimas, kai užsieniečiai v-bėje naudojasi lygiomis su tos v-bės piliečiais teisėmis (išskyrus kai kurias politines teises, pvz. Rinkimų teisę). Jis paprastai nustatomas vidaus įstatymais savitarpiškumo pagrindu. Didžiausio palankumo režimas, kai v-bė suteikia užs-ms tokias teises, kokiomis jos teritorijoje naudojasi kitų v-bių piliečiai. Toks režimas paprastai nustatomas tarpt. sutartimis (pvz. dėl prekybos) arba panaudojant „nediskriminavimo“ išlygą. Valstybės, nustatydamos užsieniečiams konkretų teisinį režimą, neretai atsižvelgia į tai, laikinai ar nuolat jie gyvena valstybėje. Paprastai užsieniečiai į valstybės teritoriją gali įvažiuoti tik gavę vizas (daugkartinės - įvažiavimo, išvažiavimo, tranzito ir pan.), išduotas atitinkamų valstybės organų, dažniausiai konsulinių arba diplomatinių atstovybių. TT taip pat reguliuoja užsienio piliečių režimą svečiose valstybėse pagal valstybių elgesio su užsieniečiais standartus (minimum standards of treatment of aliens). Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima: užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę į humanišką elgesį, teisę į tai, kad suimtas ar teisiamas jis turėtų teisę į baudžiamojo proceso garantijas, kreiptis į teismą, teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą, teisę į kompensaciją, kai užsieniečio turtą nusavina užsienio valstybė ir t.t. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustato, kad ,,Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje." Tai liečia tiek piliečius, tiek užsieniečius, tiek asmenis be pilietybės. Tiesa, ši Konvencija neturi daug nuostatų, skirtų būtent užsieniečių teisių apsaugai: draudžia diskriminaciją, draudžia kolektyviai išsiųsti iš šalies užsieniečius, leidžia išsiųsti teisėtai atvykusį užsienietį tik pagal sprendimą, priimtą pagal įstatymą, taip pat suteikia jam teisę pateikti argumentų prieš išsiuntimą ir reikalauti, kad jo išsiuntimo byla būtų peržiūrėta, ir reikalauti, kad jis būtų pristatytas kompetentingam valdžios organui ar pareigūnui, sprendžiančiam jo išsiuntimo klausimą. Tačiau nei ši Konvencija, nei bendroji TT nenustato pareigos valstybėms įsileisti užsieniečius, neįpareigoja suteikti jiems prieglobstį. Nėra taip pat ir bendro draudimo išsiųsti užsieniečius. Užsieniečių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija. LR įstat. „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (nuo 2004-04-30). Reglamentuojami santykiai: užs-čių atvykimo ir išvykimo; laikino ir nuolatinio gyvenimo; darbo; teisinės atsakomybės, kt. klausimai. • Universali žmogaus teisių apsauga. JTO įstatai. JTO uždaviniai, kurie yra išvardyti Jungtinių Tautų įstatų 1 str., apima pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms plėtrą bei skatinimą. JT 55 str. sakoma, kad „JT padeda siekti, kad visi gerbtų žmogaus teises ir pagrindines laisves bei jų laikytųsi visų atžvilgiu, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ar religijos“. Pagal Įstatų 56 str., „visi nariai įsipareigoja bendradarbiaujant su JTO imtis bendrų ir ind-lių veiksmų tam, kad būtų pasiekti 55 str. išdėstyti uždaviniai“. Žmogaus teisės – vertybės, kurios formavosi palaipsniui, kurių pagalba užtikrinama ne tik žmogaus egzistencija, ir normalus žmonių vystymasis. Žmogaus teisėmis turi rūpintis valstybė ir nacionalinė apsauga. Tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas buvo pradėtas formuoti pasirašius Visuotinę žmogaus teisių chartiją – tai kompleksinis dokumentas, susidedantis iš: 1) 1948 12 10 JTO Gen. Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kuri suteikė joje išvardytas teises „visiems žmonių giminės nariams“ ir tapo visuotiniu orientyru, idealu, kurio valstybės turi siekti žmogaus teisių srityje. Viena iš pagrindinių deklaracijos nuostatų įtvirtino pilietines ir politines žmogaus teises bei laisves. Šių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, o tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyventų, kokią pilietybę jie beturėtų ar išvis jos neturėtų. Be klasikinių pilietinių teisių, deklaracija apėmė ir daug kultūrinių, ūkinių bei socialinių teisių. Deklaracija nėra tarptautinė sutartis, teisiškai privaloma ją pasirašiusioms valstybėms, ji buvo laikoma idealu, kurio turėtų siekti visos pasaulio valstybės, rekomendaciniu dokumentu, bet vėliau tapo tarptautine paprotine norma, kuri yra viena iš pagrindinių TT šaltinių TT klausimais. Todėl vėliau reikėjo atskiras teises sukonkretinti ir 2) 1996 m. buvo priimtos dvi tarptautinės sutartys: 1. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas be jo fakultatyvusis protokolas (nustato valstybėms tiesioginę pareigą užtikrinti, kad būtų įgyvendintos jame įtvirtintos teisės). 2. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (numatyta pareiga laipsniškai rūpintis ir garantuoti jame numatytas teises). Užtikrinimo mechan.: Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktą buvo įsteigtas Žmogaus teisių komitetas, kurio paskirtis — prižiūrėti, kaip valstybės, Pakto dalyvės vykdo Pakto įsipareigojimus ir priiminėti individualias peticijas. Vėliau buvo priimtas Tarpt. pilietinių ir politinių teisių pakto antrasis fakultatyvinis protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo. Doktrina išskiria “trijų kartų’ žmogaus teises. Pirmoji karta – prie jos priskiriamos individualios žmogaus teisės, įtvirtintos Visuot. žm. teisių deklaracijoje: teisė į gyvybę, laisvę bei asmens neliečiamybę. Antroji karta – kolektyvinės žmogaus teisės: tautų apsisprendimo teisė, tautos teisė laisvai disponuoti savo gamtos turtais ir ištekliais, kurios yra įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose. Prie kolektyvinių teisių taip pat gali būti priskiriamos tautinių mažumų teisės, nors vyrauja nuomonė, kad tautinių mažumų teisės, kaip ir visos kitos žmogaus teisės, yra individualios. Trečia karta apima: teisę į taiką, vystymąsi, sveiką aplinką ir kt. JT Generalinė Asamblėja priėmė nemažai rezoliucijų, tačiau “trečios kartos” teisės dar neturi pakank. konkrečiai apibrėžto ir įpareigojančio teisinio turinio, nes jos yra naujo pobūdžio teisės. JT Chartija yra vienintelis tarpt. dokumentas, kurio nuostatos privalomos visoms valstybėms ir kuris ne tik reguliuoja tarpt. saugumo org-jos gynybinę veiklą, bet ir atlieka labai svarbų vaidmenį nustatant visoms v-bėms vienodus kolektyvinio saugumo sistemos pagrindus ir rengiant nacional. v-bės norminius aktus, reglamentuojančius jos veiklą ekonomikos, politikos, ekologijos, humanitarinėje ir karybos srityse. 1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. 1965 m. konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (CERD). 1978 m. Konvencija dėl moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW). 1989 m. Konvencija dėl vaiko teisių apsaugos (CRC). 1984 m. Jungtinių tautų konvencija prieš kankinimus (CAT). • Šių dokumentų įgyvendinimo mechanizmai: Prie JTO yra įkurta Žmogaus teisių komisija ir specialūs komitetai: Žmogaus teisių komitetas. Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas. Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas. Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas. Komitetas prieš kankinimus. Vaiko teisių apsaugos komitetas. [ir Migruojančių darbuotojų kom.] • Regioninė žmogaus teisių apsauga. (Europos) 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos papildomieji protokolai. Europos Sąjunga priima tuos žmogaus teisių standartus, kuriuos sukūrė Europos Taryba, kurios Statutas buvo pasirašytas 1949-05-05. ET Statuto 1 bei 3 str. pažymėta, kad ET sieks didesnės jos narių vienybės, kad garantuotų jos tikslų įgyvendinimą bei skatintų ekonominę ir socialinę pažangą. Statuto 3 str. pabrėžiama teisinės valstybės idėja, kuri sudarys sąlygas garantuoti valstybių vidaus teisėje pagrindines žmogaus teises ir laisves. ET yra regioninė organizacija, atvira visoms demokratinėms Europos valstybėms. Tačiau norint tapti ET nare, reikia gauti Ministrų Komiteto kvietimą, kuris suteikiamas tik valstybėms, besivadovaujančioms teisėtumo principu, gerbiančioms pagrindines žmogaus teises ir laisves. Tik ta v-bė, kuri ratifikavo šią Konvenciją ir prisiėmė įsipareigojimus, gali būti Europos Tarybos nare. 1950-11-04 buvo pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Įsigaliojo 1953 m. Konvencijoje numatyto mechanizmo — Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo — sukūrimas sudarė sąlygas realiai žmogaus teisių apsaugai tiek vidaus teisėje, tiek tarpt. lygmeniu. Į šias gynybines instancijas gali kreiptis tiek pavieniai asmenys, tiek nevyriausybinės organizacijos ar individų grupės. Konvenciją sudaro 3 skyriai ir 59 straipsniai. Konvencijos I skyrių sudaro 2 - 18 straipsniai. Šiuose str. ginamos tokios teisės: - teisė į gyvybę; kankinimo uždraudimas; vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas; teisė į laisvę ir saugumą; teisė į teisingą bylos nagrinėjimą; nėra bausmės be įstatymo; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; minties, sąžinės, religijos laisvė; saviraiškos laisvė; susirinkimų ir asociacijos laisvė; teisė į santuoką; teisė į veiksmingą teisin. gynybos priemonę; diskriminacijos uždraudimas; galimybė nukrypti nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją karo ar nepaprastosios padėties atveju (įtvirtinant išimtis ir tvarką); valstybių - konvencijos dalyvių teisė tam tikrais atvejais suvaržyti užsieniečių politinę veiklą; naudojimosi Konvencijos teisėmis apribojimai. Konvencijos protokoluose t.p. yra įtvirtintos materialinės teisės: 1 Protokolo: – nuosavybės apsauga; - teisė į mokslą; - teisė į laisvus rinkimus. Konvencijos ruošimo istorijoje šios trys teisės buvo sukėlusios aštrias diskusijas, tačiau nebuvo įtrauktos į galutinį Konvencijos tekstą. Tik po detalių svarstymų visos šios trys teisės buvo įtrauktos į 1 Protokolą, priimtą 1952 m. 4 Protokolas: 1 str. - draudimas įkalinti dėl skolos; 2 str. – judėjimo laisvė; 3 str. - draudimas išsiųsti piliečius; 4 str. – draudimas kolektyviai išsiųsti užsieniečius. 6 Protokole numatytas mirties bausmės panaikinimas. 7 Protokolas: procedūrinės garantijos užsieniečių išsiuntimo atveju; teisė apskųsti baudž. bylose; žalos atlyginimas dėl klaidingo nuosprendžio; teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą; sutuoktinių lygybė. Naujas 12 Protokolas įtvirtina bendrą diskriminacijos draudimo principą, naudojantis bet kuria teise, įtvirtinta valstybės vidaus įstatymuose, o 13 Protokolas uždraudžia mirties bausmę visais atvejais. Lietuva 1995-04-27 ratifikavo Konvenciją bei jos 4-ąjį, 7-ąjį ir 11-ąjį (numatantį vieną nuolat veikiantį organą — Europos žmogaus teisių teismą) protokolus, o Konvencijos 1-ąjį protokolą ratifikavo 1995-12-07, 6-ąjį protokolą (dėl mirties bausmės skirimo ir vykdymo) ratifikavo 1999 m. Pripažindama Europos žmogaus teisių teismo jurisdikciją (tikrinti valstybių prisiimtų įsipareigojimų vykdymą), Lietuva įsipareigojo vykdyti jo priimtus sprendimus • Europos žmogaus teisių teismas. Kompetencija, struktūra, peticijų priimtinumo kriterijai, sprendimų įgyvendinimas. 1978m. Amerikos žmogaus teisių konvencija Europos žmogaus teisių teismas yra įkurtas pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją; nuo 1998 m. jis tapo nuolat veikiančia tarptautine teismine institucija, kuri nagrinėja skundus fizinių asmenų, asmenų grupių bei nevyriausybinių organizacijų, teigiančių, kad pažeistos jų teisės ar laisvės, įtvirtintos 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11-asis protokolas numatė vieną nuolat veikiantį organą — Europos žmogaus teisių teismą. Jis neturi universalios jurisdikcijos (kaip Tarptautinis Teisingumo Teismas) spręsti bet kokį tarpvalstybinį ginčą. Tačiau 11-asis Protokolas, įkūręs vieningą Teismą, įtvirtino privalomą Teismo jurisdikciją, nes Protokolo įsigaliojimo sąlyga buvo visų valstybių - Konvencijos dalyvių jo ratifikavimas. Protokolo ratifikavimas automatiškai reiškia ir Teismo privalomos jurisdikcijos pripažinimą be jokių papildomų pareiškimų. Teismui pateiktas bylas nagrinėja 3 teisėjų komitetai, 7 teisėjų kolegijos bei 17 teisėjų Didžioji kolegija. Teisme yra tiek teisėjų, kiek ir valstybių - Konvencijos valstybių. Jie dirba savo vardu, jie savo šaliai neatstovauja, savo veikloje teisėjai yra nepriklausomi ir nešališki. Renka Parlamentinė Asamblėja iš 3 šalies pateiktų kandidatų sąrašo 6 metų kadencijai. Teisėjai gali būti perrenkami, tačiau pusės per pirmuosius rinkimus išrinktų teisėjų kadencija baigiasi po trejų metų. Teismo Pirmininkas, du jo pavaduotojai bei du skyrių pirmininkai renkami trejiems metams. Pagal reglamentą teismą sudaro keturi skyriai, kurių sudėtis nustatoma trejiems metams, atsižvelgiant į geografinį, lyčių atstovavimo bei skirtingų šalių narių teisės sistemų atstovavimo proporcingumą. Skundą dėl žmogaus teisių ar laisvių pažeidimo vienoje valstybėje gali paduoti ir kita valstybė. EŽTT priima skundus tik prieš tas valstybes, kurios yra Konvencijos (bei atitinkamų jos protokolų) dalyvėmis. Teismui apskųsti galima tik tuos tariamus ar tikrus žmogaus teisių ar laisvių pažeidimus, kuriuos padarė valstybės valdžios, valdymo, teisminės ir pan. institucijos ar pareigūnai. Teismas nenagrinėja skundų dėl žmog. teisių ar laisvių pažeidimo, kuriuos padaro privatūs asmenys, įmonės ar organ-jos. Peticijų priimtinumo sąlygos. Teismas priima skundus tik tuo atveju, jei jis atitinka dar kelias formalias sąlygas: 1) turi būti išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės; 2) nuo galutinio valstybės institucijos sprendimo nėra praėję 6 mėnesiai; 3)analogiško skundo nenagrinėja kita tarptautinė institucija (pvz. JT Žmogaus teisių komitetas); ir 4) skundas nėra anonimiškas. Kiekvieno skundo tyrimas Europos žmogaus teisių teisme pereina tris stadijas, kurių metu Teismas priima formalius sprendimus: 1) skundo priimtinumas, 2) taikus susitarimas, ir 3) sprendimas dėl skundo esmės. Pripažinus skundą nepriimtinu, jo tyrimas laikomas baigtu. Sprendimu dėl skundo esmės Teismas pripažįsta, kad teisė arba laisvė buvo pažeista arba nebuvo pažeista. Konstatavęs pažeidimą, Teismas iš valstybės priteisia piniginę kompensaciją, kuri turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo paskelbimo dienos. Teismo procesas, kaip taisyklė, vyksta raštu ir tik ypatingais atvejais šaukiamas žodinis bylos nagrinėjimo posėdis. Susitariančios šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Galutinis sprendimas siunčiamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą”. Ministrų Komitetas turi užtikrinti Europos žmogaus teisių teismo priimtų sprendimų vykdymą. • Europos Tarybos Socialinė chartija. Pasirašyta 1997.09.08 Ratifikuota 2001.05.15 Įsigaliojo 2001.08.01 Valstybių ET narių bei Kipro Respublikos, Norvegijos ir Islandijos 1961 m. priimtas susitarimas gerinti gyvenimą ir garantuoti socialinę gerovę tiek miesto, tiek kaimo gyventojams. 1990 m. Romoje ir 1991 m. Turine vykusių Ministrų konferencijų, skirtų žmogaus teisėms, buvo pabrėžtas poreikis, viena vertus, išsaugoti nedalomą visų žmogaus teisių - pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių - pobūdį ir, antra vertus, suteikti Europos socialinei chartijai naują impulsą. Pasiryžusios vykdyti priimtus nutarimus, atsižvelgiant į esminius social. pokyčius, valstybės priėmė pataisytą ET socialinę chartiją. (Įtvirtina darbo ir socialinė aps.) • E. Sąjungos pagrindinių teisių chartija, teisinis statusas. 1999 m. birželio mėnesį Kelno Europos Vadovų Taryba nutarė, kad Sąjungai reikia suformuluoti Pagrindinių teisių chartiją, apimančią pilietines, politines, ekonomines ir socialines Europos piliečių teises. Buvo įkurtas Konventas, kurį sudarė 15 valstybių vadovų ir vyriausybių atstovų, 30 nacionalinių parlamentų atstovų, 16 Europos Parlamento atstovų ir vienas Europos Komisijos atstovas. 2000 m. 12 mėn. Europos Vadovų Taryba Nicoje priėmė Pagrindinių teisių chartiją, kurios preambulė prasideda tokiais žodžiais: ,,Europos tautos, kurdamos vis glaudesnę sąjungą, nusprendė taikią ateitį grįsti bendromis vertybėmis“. Šis tekstas, kuris turėtų tapti sudėtine būsimosios Sąjungos Konstitucijos dalimi, įteisina Europos Bendrijos pobūdžio pasikeitimą: kūrimo pradžioje ji buvo daugiausia ekonominis darinys, o dabar tapo politine Sąjunga ir bendra laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Chartijos integracijos į sutartis klausimas buvo perduotas kitai tarpvyriausybinei konferencijai, kurios darbotvarkę – pirmą kartą Sąjungos istorijoje – parengė ne už uždarų durų vykstanti diplomatų konferencija, o atvirai dirbantis naujas Konventas. Konventas 2003 m. liepos mėnesį pateikė visą Konstitucijos projektą, kuris racionalizuoja ankstesnes sutartis ir siūlo nežymiai pakeitus Chartiją, įtraukti ją į Konstituciją bei suteikti jai teisiškai įpareigojančio dokumento statusą. • Prieglobsčio teisė. 1967 m. Prieglobsčio teisės deklaracija. 1951 m. Ženevos konvencija. 1977 m. Niujorko protokolas. Prieglobsčio teisė. Suprantama kaip valstybės teisė leisti užsieniečiui, kuris tėvynėje persekiojamas už politinę, mokslinę, religinę veiklą arba pažiūras, įvažiuoti ir gyventi priglobiančioje valstybėje, naudojantis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ir galimumu netrukdomai išvažiuoti. Prieglobsčio suteikimas yra kiekvienos valstybės tradicinė suvereni teisė. Tarptautinėje praktikoje yra dvi prieglobsčio formos: 1) Teritorinis prieglobstis yra visuotinai pripažintas šiuolaikinės tarptautinės teisės institutas, kurio pagrindinės normos yra išdėstytos 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir 1967 m. Deklaracijoje dėl teritorinio prieglobsčio. 2) Diplomatinis prieglobstis, suteikiamas diplomatinių atstovybių patalpose, yra tik lokalinis tarptautinės teisės institutas, paplitęs Lotynų Amerikoje. Jį reguliuoja 1928 m. Havanos konvencija. 1946 m. Generalinė Asamblėja įsteigė Tarptautinę pabėgėlių organizaciją. 1950 m. ji buvo perorganizuota į Jungtinių Tautų Vyriausiąjį pabėgėlių komisariatą. Komisariatas rūpinasi materialine pagalba pabėgėliams, ieško jiems prieglobsčio. Pagal 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 str. ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso: pabėgėliu reikia laikyti asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Juo reikia taip pat laikyti apatridą, kuris negali grįžti į valstybę, kurioje jis ankščiau nuolat gyveno, dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Pabėgėliais nelaikomi asmenys, kurie dėl ekonominių priežasčių siekia patekti ar jau pateko į kitos valstybės teritoriją, net ir tada, kai tai daryti juos skatina skurdas ar badas (ekonominiai migrantai). Pabėgėlio statusas neatskiriamas nuo teisės į prieglobstį. Asmens teisė gauti teritorinį prieglobstį ir atitinkama valstybės pareiga jį suteikti gali tiesiogiai išplaukti tik iš 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ar kitų sutarčių. Ši Konvencija reguliuoja, tik teritorinio prieglobsčio suteikimą. Absoliučios teisės į prieglobstį ji nesuteikia ir yra skirta daugiau pabėgėlių statusui apibrėžti po to, kai jiems jau suteiktas prieglobstis. Paprastai prieglobsčio suteikimą reguliuoja ir valstybės vidaus įstatymai. LT tam yra skirtas 1995 m. Įstatymas dėl pabėgėlių LR statuso. Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui reiškia valstybės globos jam suteikimą. Pabėgėlis negali būti išsiųstas į Šalį, kurioje jam gresia persekiojimas. Suteikiant prieglobstį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl rasės, pilietybės, tautybės, lyties ir pan. Pabėgėliams turi būti garantuotas nacionalinis režimas tokiose srityse, kaip religijos laisvė, teisė kreiptis į teismą, pradinis mokymas, apmokestinimas, pagrindinės darbo teisės ir socialinio aprūpinimo garantijos. Turto įsigijimo ir naudojimosi, o taip pat įsidarbinimo srityje jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas, tai yra tokios teisės, kurios jau suteiktos bet kokiam kitam užsieniečiui. Toks pat režimas naudojamas teisei praktikuoti savo profesiją, teisei kilnotis. 7 TEMA. TARPTAUTINĖ TEISINĖ ATSAKOMYBĖ Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka. Tai TT institutas, kurio dėka užtikrinamas TT normų funkcionavimas. Atsakomybės sąvoka ir klausimai yra problematiški. Teisės teorijoje egzistuoja dvi atsakomybės sąvokos sampratos: 1) retrospektyvine prasme 2) pozityvine prasme. Pirmąja prasme, atsakomybė suprantama kaip neigiamos pasekmės ar neigiamos poveikio priemonės asmeniui padariusiam pažeidimą. Čia pabrėžiama, kad atsakomybę gali taikyti tik specialios institucijos turinčios atitinkamą kompetenciją. Šios atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimas ir pažeidėjo kaltė. Antrąja prasme, atsakomybė gali būti traktuojama filosofine prasme, kaip pareiga ateičiai. Plačiau, valstybių atsakomybė suprantama, kaip kaltos valstybės pareiga atstatyti nukentėjusios valstybės teises ir atlyginti žalą arba kaip pačios nukentėjusios valstybės ar kitų subjektų teisė pritaikyti kaltos valstybės atžvilgiu sankciją, kurią leidžia tarptautinė teisė. Tai visuma tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių atsakomybės klausimus. Atsakomybės instituto vaidmuo tarptautiniuose santykiuose. Prof.Kūris: TT atsakomybė - tai TT institutas. Principai gali išnykti, gali atsirasti nauji, bet tarptautinė teisinė atsakomybė kaip institutas visada bus būdinga tarptautinei teisei. Tarptautinės teisinės atsakomybės institutas ilgą laiką nebuvo kodifikuotas. Tarptautinę teisinę atsakomybę reguliuoja daugiausia tarptautiniai papročiai. Dabar tarptautinės teisinės atsakomybės institutą sudaro 4 rūšių normos, reglamentuojančios: 1) valstybių atsakomybę; 2) tarptautinių organizacijų atsakomybę; 3) fizinių asmenų atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus; 4) valstybių atsakomybę už žalą padarytą neteisėtais veiksmais. Iki šiol tarptautinės atsakomybės institutas yra paprotinis. Atsakomybės klausimai reguliuojami tik tarptautiniais papročiais. Tiesa, 1956 m. Tarptautinės teisės komisijai buvo pavesta parengti konvencijos projektą dėl valstybių tarptautinės atsakomybės už teisės pažeidimus. 1996 m. Konvencijos projektas buvo parengtas. Labai kvalifikuotai. Vienas iš projektų rengėjų - italų prof.Ado. Taigi rašytinių šaltinių kol kas nėra. Atsakomybės požymiai: a)atsakomybė - tai neigiamos pasekmės, kurios taikomos teisės normų pažeidėjui; b)atsakomybės pagrindas - teisės pažeidimas; c)atsakomybės tikslas - užtikrinti, kad teisės normų būtų laikomasi; d)teisės teorijoje išskiriamos dvi atsakomybės sampratos:1)klasikinė atsakomybė (atsakomybė retrospektyvine prasme) (atsakomybė už tai, kas įvyko praeityje); 2)atsakomybė pozityvine prasme (tam tikra pareiga: ginti tėvynę, laikytis drausmės). Tarptautinės teisės pažeidimas: sąvoka ir elementai. Teigiama, kad tarptautinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimas, tačiau pažeidimas, kaip reiškinys turi savo sudėtį: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Taigi, reikia nustatyti, kad ši veika iš tikrųjų sudaro tarptautinės teisės pažeidimą, t.y. ar turi visus būtinus pažeidimo požymius. Pažeidėju (subjektas) gali būti valstybė, tarptautinė organizacija, fizinis asmuo, tačiau šis skirstymas yra labai abstraktus. Objektą turi sugoti TT normos. Subjektyviąją pusę sunku analizuoti, ypač nustatant kaltę, nes kaltė – tai psichinis veikos santykis su pasekmėmis todėl sunkiai pritaikoma tokiam subjektui kaip valstybė. Tuo tarpu čia nesvarbus kaltės klausimas, svarbu, kad būtų priešinga veika TT, bei tos veikos pasekmės ir tarp jų esantis priežastinis ryšys. Subjektyvioji pusė - parodo kaltę. Kaltė - tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su daroma veika ir su pasekmėmis. Šis kaltės apibrėžimas TT pažeidimo subjektyvinei pusei apibūdinti visai netinka. Svarbu žalos dydis. Objektyvioji pusė - kaltė susiveda į padarytą žalą ir kaltus veiksmus, reikalaujama tiesioginio priežastinio ryšio. Objektyvioji pusė - reikia nustatyti: a)priešingą teisei veiką; b)tos veikos pasekmes; c)priežastinį ryšį tarp tos veikos ir pasekmių. TT labai svarbu nustatyti priešingus teisei veiksmus. TT šių 4 požymių gali ir nebūti. Taikant valstybių tarptautinę atsakomybę neužtenka nustatyti vien tik tai, kad valstybė nesilaikė tam tikro tarptautinio įsipareigojimo, reikia, kad pažeidėju būtų valstybė, o ne privatūs asmenys. Ilgą laiką atsakomybė, TT vystėsi civilinės teisės įtakoje. Todėl čia, kaip ir civilinėje teisėje, išlieka aiškus skirtumas tarp atsakomybės už įsipareigojimų pažeidimą ar deliktą ir atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Pastaroji dar vadinama objektyviąja atsakomybe, t.y. atsakomybė be kaltės. Veikos priskyrimas valstybei. Valstybės atsakomybė už privačių asmenų veiksmus. Valstybė TT veikia per savo organus ar pareigūnus, todėl ji turi atsakyti ir atsako už jų veiksmus. Valstybė už privačių asmenų veiksmus neatsako, nebent privalėjo, pagal TT, šiems veiksmams atlikti užkirsti kelią (pvz.: apsaugoti užsienio valstybės diplomatinę atstovybę nuo bet kokio užpuolimo), tačiau to nepadarė. Bet ir čia teisine prasme, ji atsako ne už užpuolikų, jei jie buvo privatūs asmenys, veiksmus (juos privalo bausti), bet už savo organų ir pareigūnų neveikimą. Valstybė atsako už bet kokių savo organų ar pareigūnų veiksmus ar neveikimą nepriklausomai nuo jų padėties valstybės vidaus struktūroje, t.y. nepriklausomai nuo to, ar šis organas yra žemiausios ar aukščiausios grandies, ar jis priklauso įstatymų leidimo, vykdomajai ar teisminei valdžiai. Pagal TT tam tikro asmens ar grupės asmenų veika laikoma valstybės veika, jeigu :1) nustatyta, kad šis asmuo ar asmenų grupė veikė valstybės vardu; 2) asmuo ar asmenų grupė faktiškai vykdė valstybinės valdžios prerogatyvas tada, kai oficiali valdžia neturėjo galimybių vykdyti savo f-jas ir esant tokioms aplinkybėms, kai tokių f-jų vykdymas yra pateisinamas. TT pažeidimas pasireiškia valstybės organų ar pareigūnų veikimu ar neveikimu, kuriuo pažeidžiamas šios valstybės tarptautinis įsipareigojimas. Praktikoje dažniau TT pažeidimas pasireiškia neteisėtu neveikimu (pvz., sutarties nevykdymu), negu veiksmais. Tarptautinių pažeidimų klasifikacija. TT pažeidimai gali būti išskiriami į dvi grupes: tarptautiniai nusikaltimai; ir TT pažeidimai, tai visi pažeidimai kurie nėra traktuojami kaip nusikaltimai. Tarptautinių nusikaltimų yra skiriamos dvi kategorijos, tai tarptautiniai nusikaltimai ir teisinio pobūdžio nusikaltimai. Doc. Abramavičiaus nuomone, teisinio pobūdžio nusikalimais gali būti bet kurie BK numatyti nusikaltimai, su sąlyga, kad būtų pažeidžiami kelių valstybių interesai. Tuo tarpu tarptautiniais nusikaltimais gali būti nusikaltimai taikai; kariniai nusikaltimai; nusikaltimai žmonijai ir nusikaltimai žmoniškumui. Tarptautinio nusikaltimo požymiai: šiais nusikaltimais pažeidžiami ypač svarbūs valstybių įsipareigojimai užtikrinantys taiką, saugumą ir pan. Ypač pavojingi masiniai žmogaus teisų pažeidinėjimai. Bet, pagrindinė tarptautinės praktikos sritis yra valstybių atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus. Valstybių atsakomybės už teisės pažeidimus konvencijos projekte nurodoma, kad TT nusikaltimais laikomi patys pavojingiausi tarptautinei bendrijai pažeidimai. TT nusikaltimai kėsinimasis į:1) taiką ir saugumą (agresija), 2) laisvanorišką tautų apsisprendimo principą, 3)esmines žmogaus teises ir laisves (genocidas, vergovė, apartheidas). Nusikaltimu bus tokia veika, kuria padaroma didžiulė žala gamtai. Prof. Kūris: tarptautinio nusikaltimo požymiai yra jų pavojingas pobūdis, jų objekto specifika, kėsinimasis į gyvybiškai svarbius interesus, tarptautinės teisės pagrindus - taiką, saugumą, ir paprastai už nusikaltimus taikomos sankcijos. Tarptautinės teisės pažeidimai (deliktai) - tai visos priešingos tarptautinei teisei veikos, kurios nelaikomos tarptautiniais nusikaltimais. Visus nusikaltimus galima klasifikuoti į:I. tarptautinius; 1)nusikaltimai taikai: a)karo planavimas; b)agresija. 2)nusikaltimai prieš žmoniją: a)genocidas; b)apartheidas; c)ekocidas. 3)karo nusikaltimai:a)belaisvių žudymas; b)karo taisyklių bei papročių pažeidimai; c)įkaitų grobimas; d)betikslis miestų naikinimas. 4)nusikaltimai prieš žmogiškumą: a)nužudymai; b)kankinimai; c)ištrėmimai. II. tarptautinio pobūdžio nusikaltimai: visi nusikaltimai su vadinamuoju “užsienio elementu” (pvz., kai automobilis pavogtas užsienyje).III. tarptautiniai baudžiamieji nusikaltimai: tai nusikaltimai, kurie apibūdinti tarptautinių sutarčių: piratavimas, terorizmas, pinigų padirbinėjimas, branduolinių medžiagų grobimas, pinigų plovimas, prekyba vergais, narkot.medž. Galimybė reaguoti į tarptautinės teisės pažeidimą. Atsakomosios priemonės. Retorsijos. Reparacija. Restitucija. Kontribucija. Satisfakcija. Ekonominė prievarta. TT literatūroje dažnai išskiriamos 3 tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys:1)politinė; 2)materialinė; 3)moralinė. Nevertėtų pritarti moralinės atsakomybės rūšiai - ne dėl to, kad neegzistuoja, bet todėl, kad ji neteisinė. Taigi politinė ir moralinė atsakomybė, nors ir išskiriamos, realiai gyvenime jas sunku atskirti. Prof. Kūris: neretai materialinės žalos padarymas iššaukia politinę atsakomybę, o neretai žalos padarymas politiniu aspektu iššaukia materialinę atsakomybę. Tačiau taip skirstyti galima, nes tiek moralinė, tiek politinė atsakomybė turi joms būdingas formas. 1)politinės atsakomybės formos: a)sankcijos - tai tam tikra normos dalis, numatanti pasekmes už normos pažeidimą. Tarptautinėje teisėje apibrėžtų sankcijų labai sunku rasti. b)retorsijos - tai tam tikros poveikio priemonės, kurių imasi valstybės prieš kitas valstybes, atsakydamos į pastarųjų nedraugiškus veiksmus, kurie nepažeidžia tarptautinės teisės normų, bet paliečia valstybių interesus. Pvz., valstybė priėmė sprendimą neįleisti užsieniečių į savo teritoriją, padidinti muitus. Tai nėra pažeidimas, bet tai - nedraugiškas veiksmas. c)represalijos - tai valstybių atsakomieji veiksmai į teisės pažeidimą. Kontribucija – prievartinės piniginės rinkliavos iš okupuotų teritorijų gyventojų. Tai suma, kurią nugalėtoji valstybė pagal taikos sutartį priversta sumokėti nugalėjusiai valstybei. (1949 Ženevos konvencija tai draiudžia kontribuciją karo metu). TT specifika: į teisės pažeidimą atsakoma teisės pažeidimu. d)satisfakcija - tai pažodžiui išvertus “patenkinimas”. Tai reiškia, kad valstybė-pažeidėjas nukentėjusios valstybės atžvilgiu pareiškia apgailestavimą, užuojautą, viešai atsiprašo, įsipareigoja nubausti kaltus asmenis. Pvz.: Olandijoje buvo užpulta vienos valstybės prekybinė atstovybė. Olandijos vyriausybė pareiškė apgailestavimą, kad tai įvyko etc. 2)materialinės atsakomybės formos: a)pagrindinė forma - reparacija. Tai žalos atlyginimas. Ši forma naudojama tada, kai grįžti į pirminę padėtį nėra galimybių. Pvz., šalys-nugalėtojos Vokietijai po karo taikė reparacijas. b)restitucija - grąžinimas materialinių vertybių natūroje. c)kartais restitucija gali būti pakeista substitucija - grąžinamos identiškos materialinės vertybės. Aplinkybės, pašalinančios veikos neteisėtumą. Atvejai, kai šiomis aplinkybėmis remtis neleidžiama. Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybę, TT gali būti suskirstyto į 2 rūšis: 1) rodo, kad valstybė pasinaudojo savo subjektyvia teise nevykdyti tam tikro tarptautinio įsipareigojimo. Tai sutikimas, savigyna ir atsakomųjų priemonių taikymas. Visuotinai pripažinta, kad nukentėjusioji valstybė gali imtis atsakomųjų priemonių prieš valstybę, pažeidusią jos teises.2) aplinkybės rodo, kad valstybės elgesys buvo priverstinis arba tokiame elgesyje nėra mažiausios kaltės. Tokios aplinkybės yra: nenumatytas įvykis (pvz.: kai dėl prietaisų gedimo vienos valstybės karinis lėktuvas pažeidžia kitos valstybės sieną), nenugalima jėga ir nelaimė (būdinga tik TT. Tai situacija, kai siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę, pažeidžiama valstybės siena. Tai savotiška būtinojo reikalingumo situacija). Būtinojo reikalingumo kategorija negali būti pripažinta aplinkybe, atleidžiančia valstybę nuo atsakomybės, nors TT komisija ir suteikė jai tokią galią. Tarptautiniuose santykiuose nėra teisminio organo, kuris kiekvienu konkrečiu atveju galėtų nustatyti, kad vienos valstybės interesai, paaukoti būtinojo reikalingumo situacijoje, turi mažesnę reikšmę negu kitos valstybės išsaugoti interesai. Todėl būtinojo reikalingumo įteisinimas galėtų sudaryti pernelyg dideles galimybes pateisinti tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Yra konkrečios tarptautinės sutartys, nustatančios aplinkybes, kurioms esant tam tikri veiksmai, atlikti būtinojo reikalingumo būsenoje, gali pateisinti sutarties nevykdymą. Pvz.: 1969 m. Briuselio tarptautinė konvencija dėl įsikišimo įvykus avarijoms, sukeliančioms užteršimą nafta, leidžia imtis prievartinių apsaugos priemonių, sukeliančioms užteršimą nafta, leidžia imtis prievartinių apsaugos priemonių atviroje jūroje prieš avariją ištikusį užsienio laivą, iš kurio veržiasi nafta. TT komisija padarė išvadą, kad net tam tikroms “pateisinamoms” aplinkybėms esant (sutikimas, nenumatytas įvykis, nenugalima jėga, nelaimė ir būtinas reikalingumas) galimi reikalavimai suteikti kompensaciją už padarytą žalą, nors tokiomis aplinkybėms esant pats valstybės elgesys būtų teisėtas. Atsakomybė už dėl teisėtos veiklos kilusią žalą. Jos pagrindas. Atsakomybės už teisėtos veiklos žalingas pasekmes prevencijos principai. Tai techninių priemonių padaroma žala. Remiasi keliais precedentais. 1) Trail Smelter Arbitration (1941) byloje (byla dėl kitos valstybės teritorijos masinio teršimo plieno liejyklos dūmais) Kanados – JAV arbitražas konstatavo, kad “valstybė visada privalo apsaugoti kitas valstybes nuo jos jurisdikcijoje veikiančių asmenų neteisėtų veiksmų”. Abi valstybės savo susitarime pripažino šią pareigą. 2) (1949)Korfu sąsiauryje, esančiame Albanijos teritoriniuose vandenyse, ant minų užplaukė ir sprogo du Britanijos kariniai laivai. Incidentas įvyko prasidėjus šaltajam karui, kai Britanijos laivai patruliavo Korfu sąsiauryje. Kaimyninėje Graikijoje vyko pilietinis karas. Šioje byloje Albanijos atstovai teigė, kad Albanijos karinės pajėgos neužminavo sąsiaurio: Albanija neturėjo savo karinio laivyno. Tačiau pagal bylos aplinkybes buvo aišku, kad Albanijos pakrantės postai turėjo matyti sąsiaurio užminavimo operaciją. Todėl Albanijai buvo privalu įspėti laivus apie pavojų. Savo sprendime priteisti žalą Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, kad ”kiekviena valstybė privalo neleisti, kad jos teritorija būtų naudojama veiksmams, apie kuriuos ji žino, tačiau kurie yra priešingi kitų valstybių teisėms”. 3) Lanū ežero byloje (1957) Prancūzijos – Ispanijos arbitražas nustatė, kad Prancūzija, vykdydama hidrotechninius darbus ežere, esančiame jos teritorijoje, ir naudodamasi jo vandenimis, privalo atsižvelgti į Ispanijos, į kurią įteka ežero vandenys teisėtus interesus. 4) 1987 Šveicarijos chemijos korporacija atlygino Vokietijai žalą, kurią padarė Šveicarijos gamykla Bazelyje, kai į Reiną išsiliejo didelė nuodingų teršalų masė. Nors žalą atlygino privati kompanija, kyla klausimas, ar Šveicarija neturėtų pati atlyginti kompanijos padarytą žalą, jei kompanija to padaryti neįstengtų. Valstybė privalo užtikrinti pavojingų objektų savo teritorijoje tinkamą kontrolę. 5) 1986 Černobylio katastrofa, dėl kurios iškrito radioaktyvūs krituliai ir pavojingai pakilo radioaktyvumo lygis daugelyje Europos valstybių, iškėlė daug teisinių klausimų. Žala buvo didelė, kai kurios valstybės sakė, kad reikalaus ją atlyginti, bet nereikalavo. Principinis klausimas dėl SSRS pareigos atlyginti žalą atsiremia į tai, kad SSRS organai, atsakingi už Černobylio AES saugumą, leido mirtinai pavojingą eksperimentą branduolinėje elektrinėje ar bet aplaidžiai neužkirto jam kelio. Be to, po sprogimo, kitos valstybės nebuvo įspėtos apie artėjantį didelio užteršimo pavojų (net gi priešingai buvo paskleista dezinformacija, kad didelio pavojaus nėra). Po šios katastrofos, 1986 m buvo sudarytos 2 konvencijos – Konvencija dėl skubaus pranešimo apie branduolinį incidentą ir Konvencija dėl pagalbos įvykus branduoliniam incidentui ar susidarius radiologiniam pavojui. Fizinių asmenų tarptautinė baudžiamoji atsakomybė. Pagal Romos Statutą Baudž. Teismo jurisdikcijai priklauso fiziniai asmenys. Asmuo, padaręs Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, atsako asmeniškai, ir jam bausmė skiriama pagal šį Statutą. Asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir yra baudžiamas už Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, jeigu jis: a) padaro tokį nusikaltimą vienas, kartu su kitu asmeniu arba per jį nepriklausomai nuo to, ar kitas asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn; b) įsako, sukursto arba paskatina padaryti tokį nusikaltimą, jeigu toks nusikaltimas padaromas arba jeigu pasikėsinama jį padaryti; c) kad būtų lengviau padaryti tokį nusikaltimą, padeda, kursto ar kokiu nors kitokiu būdu talkina darant ar pasikėsinant daryti nusikaltimą, taip pat parūpina priemones jam padaryti; d) kokiu nors kitu būdu prisideda prie to, kad tokį nusikaltimą padarytų arba pasikėsintų jį padaryti bendrą tikslą turinti asmenų grupė. Tokia pagalba yra tyčinė ir: i) ja siekiama prisidėti prie grupės nusikalstamos veiklos arba nusikalstamo ketinimo, kai tokios veiklos ar ketinimo dalimi yra Teismo jurisdikcijai priklausančio nusikaltimo padarymas, arba ii) ji teikiama žinant apie grupės ketinimą padaryti nusikaltimą; e) genocido atveju, tiesiogiai ir viešai kitus kursto padaryti šį nusikaltimą; f) pasikėsinama padaryti tokį nusikaltimą ir imasi veiksmų, kurie gali būti vertinami kaip rimtas žingsnis pradedant daryti nusikaltimą, tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens ketinimų. Tačiau asmuo, kuris atsisako bandymo padaryti nusikaltimą arba kitu būdu neleidžia pabaigti nusikaltimo, pagal šį Statutą nėra baudžiamas dėl kėsinimosi padaryti šį nusikaltimą, jeigu toks asmuo visiškai ir savanoriškai atsisako nusikalstamo tikslo. Jokia šio Statuto nuostata dėl individualios baudžiamosios atsakomybės neturi įtakos valstybių atsakomybei pagal TT. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Teisinis statusas. Struktūra, funkcijos, kompetencija. Nuolatinio tarptautinio baudžiamojo tribunolo kūrimo idėja buvo iškelta 1899 m. Hagos konferencijoje. Didžiausią indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai. Pagal šių tribunolų statutus nusikaltimai taikai – agresyvaus karo ruošimas, pradėjimas ir vykdymas; kariniai nusikaltimai – karo įstatymų ir papročių pažeidimas (pvz.: įkaitų žudymas); nusikaltimai žmoniškumui – nusikaltimai, įvykdyti prieš civilius gyventojus (pvz.: civilių gyventojų – jų pavergimas, naikinimas, persekiojimas ir t.t.). Tarptautinės bendrijos įkurti laikini kariniai tribunolai turėjo minusų: 1) įkuriami tik tam tikrai situacijai išsiaiškinti; laikino pobūdžio. 2) neturėjo struktūros, kuri padėtų įgyvendinti priimtus sprendimus. 3) neturėjo pastovios teisinės bazės. JT Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą. Tačiau politinis šaltojo karo klimatas sutrukdė įvykdyti šią užduotį. Tik 1989 m. Generalinė Asamblėja vėl pakartojo savo pavedimą. Tarptautinės teisės komisija šią užduotį įvykdė 1993 m., patvirtindama Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Jų pagrindu 1998-07-17 Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje (dalyvavo 161 valstybė) priėmė universalią tarptautinę sutartį - Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Tai sudėtinga ir detali tarptautinė sutartis, sui generis (savos rūšies) tarpt. baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksas. Romos statutą sudaro Preambulė ir 13 skyrių, skirtų: Teismo steigimui, jo jurisdikcijai bei taikomai teisei, bendriesiems BT principams, Teismo sudėčiai, bylų ikiteisminiam tyrimui, bausmėms, nuosprendžių apskundimui, bylų peržiūrėjimui, valstybių bendradarbiavimui bei teisinei pagalbai, nuosprendžių vykdymui, Valstybių Dalyvių Asamblėjos steigimui bei veiklai, finansų klausimams ir bendroms organizacinėms nuostatoms. Statutas: „TBT yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus Statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją“. Romos Statuto 34 str. ,,Teismo organai” numato: ,,Teismą sudaro šie organai: a) Prezidentūra (Teismo Pirmininkas, jo Pirmasis ir Antrasis Pavaduotojai, pageidautina ne vienos tautybės); b) Apeliacinis skyrius; Teisminis skyrius ir Ikiteisminis skyrius; (kiekviename Teismo skyriuje teismines funkcijas vykdys atitinkamai Apeliacinė, Teisminė ir Ikiteisminė kolegijos, sudarytos iš atitinkamų skyrių teisėjų); c) Prokuroro tarnyba (,veikia kaip nepriklausomas ir atskiras Teismo organas. Ji atsakinga už pranešimų rengimą ir bet kokios esminės informacijos apie nusikaltimus, priskirtus Teismo jurisdikcijai, rinkimą ir tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo Teisme vykdymą); d) Sekretoriatas (aptarnauja teismą, registruoja bylas, kaupia archyvą). TBT buveinė yra Hagoje. Teismo oficialios kalbos – 6 (JTO kalbos): arabų, rusų, ispanų, anglų, kinų, prancūzų. Darbinės kalbos – 2: anglų, prancūzų. Tarptautinį baudžiamąjį teismą (TBT) įsteigiantis Romos statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. Romos statutas buvo priimtas 1998 m. liepos 17 d., jį pasirašė 139 valstybės. Kad Teismas būtų įsteigtas, Statutas turi būti ratifikuotas 60 valstybių. 2002 m. rugsėjo mėnesį pirmą kartą susitiko valstybių, Romos statuto dalyvių, asamblėja. Tuo metu Romos statutą buvo ratifikavusios 79 valstybės, tame tarpe visos Europos Sąjungos valstybės narės. Po metų daugiau nei 90 šalių tapo valstybėmis dalyvėmis. Teismo tikslas yra teisti asmenis, atsakingus už genocidą, nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus ir agresijos nusikaltimus, nepriklausomai nuo to, kur jie buvo padaryti. 2003 m. kovo mėn. buvo prisaikdinti pirmi 18 Teismo teisėjų. Salonikų Europos Vadovų Taryba 2003 m. birželio 19 ir 20 d. dar kartą patvirtino, kad ES remia TBT. TBT įkūrimas yra svarbus žingsnis įgyvendinant tarptautinę humanitarinę teisę ir žmogaus teises. ES ir toliau aktyviai dirbs puoselėdama Teismo jurisdikcijos visuotinumą ir prisidės prie jo veiksmingumo. Teismas yra tarptautinės teisės subjektas. Jis taip pat turi tokį teisinį subjektiškumą, kurio gali prireikti jo funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti. Statute numatytas funkcijas ir įgaliojimus Teismas gali vykdyti kiekvienos valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje, o atskiru susitarimu – ir kokios kitos valstybės teritorijoje. Teismo jurisdikcijai priklauso tik nusikaltimai, padaryti po šio Statuto įsigaliojimo. TBT jurisdikcijai priskiriami tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai. Teismas turi jurisdikciją šiems nusikaltimams: 1) genocido nusikaltimui; 2) nusikaltimams žmoniškumui; 3) kariniams nusikaltimams; 4) agresijos nusikaltimui. Statute pateikiami nusikaltimų apibrėžimai bei juos konkretizuojantys veiksmai. Pvz.: Tarptautinė bendrija diskutuoja, kaip būtų traktuojamas genocidas. Išskiriami įvairūs genocido tipai: 1. Politinis genocidas. Pasireiškia nacionalinės vyriausybės naikinimu. 2. Socialinis genocidas. Kai naikinami tautos intelektualiniai resursai, kai susidorojama su inteligentija. 3. Fizinis genocidas. Masinis žmonių žudymas dėl priklausymo rasei, politinei bendrijai. 4. Kai kas skiria rasinį genocidą – sterilizacija, vaikų žudymas. Apibrėžiant nusikaltimus žmoniškumui skiriami tokie 2 požymiai: 1) platus mastas; 2) sistematiškumas, sistema veiksmų. N a u j i e n a : statutas numato bausmių sistemą. Romos Statuto 3 dalyje (,, Bendrieji BT principai”) išdėstomi visuotinai pripažinti principai, kuriais turi vadovautis Teismas: nėra nusikaltimo be įstatymo (Statuto); nėra bausmės be įstatymo (Statuto); baudžiamojo įstatymo (Statuto) netaikymo atgal principas; individualios atsakomybės principas – kolektyvinė atsakomybė draudžiama; baudž. atsakomybės netaikymas mažamečiams ar nepilnamečiams asmenims; asmens oficiali padėtis (valstybės ar Vyriausybės vadovas, parlamento Narys ir pan.) neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal Statutą ir šios atsakomybės nesušvelnina; karo vadas atsako už nusikaltimus sau pavaldžių karių, jei nusikaltimo padarymo momentu jis kontroliavo pavaldžius karius, žinojo ar turėjo žinoti apie nusikaltimą, tačiau neužkirto jam kelio arba jį nuslėpė; senaties terminai netaikomi Statute numatytiems nusikaltimams; negali būti traukiami atsakomybėn ir baudžiami asmenys be kaltės (tyčios ar neatsargumo); būtinoji gintis atleidžia nuo atsakomybės; teisės taikymo klaida neatleidžia nuo atsakomybės; įsakymo ar įstatymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, tačiau karinių nusikaltimų ir agresijos nusikaltimo atveju atleidimas nuo atsakomybės galimas nebent tada, kai asmuo turėjo teisinę pareigą vykdyti įsakymą, nežinojo apie įsakymo neteisėtumą ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Pagrindinės kriminalinės bausmės, kurias gali skirti Teismas, yra laisvės atėmimas iki 30 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Paskirta bausmė bus atliekama toje valstybėje, kurią pasirinks Teismas iš sąrašo valstybių, pasiūliusių, kad tokios bausmės būtų atliekamos šių valstybių penitenciarinėse įstaigose .  LR Seimas 2003-04-01 priėmė įstatymą Dėl TBT Romos statuto ratifikavimo. Juo Seimas t. p. pareiškė, kad TBT prašymai dėl bendradarbiavimo gali būti siunčiami tiesiogiai LR Teisingumo ministerijai arba LR Generalinei prokuratūrai. TBT prašymai dėl bendradarbiavimo ir su prašymu susiję dok-tai turi būti pateikiami arba lietuvių kalba, arba anglų kalba, kuri yra viena iš TBT darbo kalbų, arba t.b. pridedami vertimai arba į lietuvių k., arba į anglų k. Seimas pareiškė, kad LR yra pasirengusi priimti TBT laisvės atėmimo bausme nuteistus asmenis bausmės atlikti, jei šie asmenys yra LR piliečiai. TBT Statutas Lietuvai įsigaliojo nuo 2003-08-01. Universalios jurisdikcijos principas – valstybės privalo bausti karinius nusikaltėlius nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos. Tai išplaukia iš 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos. Nusikaltimų žmoniškumui samprata pagal 1998 m. Romos Statutą. Nusikaltimas žmoniškumui - bet kuri iš toliau išvardytų veikų, kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai (bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius): a) nužudymas; b) naikinimas; c) pavergimas; d) gyventojų deportavimas arba prievartinis perkėlimas; e) įkalinimas arba kitoks žiaurus laisvės atėmimas, prieštaraujantis pagrindinėms tarptautinės teisės normoms; f) kankinimas; g) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos sunkios seksualinės prievartos formos; h) kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, religiniais, lyties, kaip ji apibūdinta šio straipsnio 3 dalyje, ar kitais motyvais, kuriuos, kaip visuotinai pripažinta, draudžia tarptautinė teisė, darant bet kurias šiame punkte nurodytas veikas arba Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus; i) prievartinis žmonių dingimas (- žmonių areštas, sulaikymas arba pagrobimas, kai šią veiką padaro valstybė ar politinė organizacija arba kai tai padaroma joms leidus, su jų parama ar sutikimu, o po to atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimą arba pranešti apie tų žmonių likimą ar buvimo vietą siekiant ilgam laikui atimti iš jų galimybę būti ginamiems įstatymo); j) apartheido nusikaltimas (nežmoniškos veikos, panašios nurodytąsias, kurias, esant tam tikrai santvarkai ir ją įtvirtinančioms institucijoms, vykdo viena rasinė grupė, sistemingai engdama ir laikydama savo valdžioje kitą rasinę grupę ar grupes, kad išlaikytų tokią santvarką;); k) kitos panašios nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, sunkūs kūno sužalojimai arba padaroma didelė žala psichinei ar fizinei sveikatai. 8 tema. Tarptautinių sutarčių teisė • Sutarčių teisė tarptautinės teisės sistemoje. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarpt. sutarčių teisės. LR tarpt. sutarčių įstatymai. Tarptautinės sutarčių teisės vaidmuo pastaruoju metu labai išaugo, nes tarptautinė sutartis, kaip pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis labai išplito. Tarptautinių sutarčių teisė – tai visuma tarptautinių teisinių normų (paprotinių ir sutartinių), reguliuojančių tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, galiojimo, veikimo ir pasibaigimo sąlygas. Tarptautinių sutarčių teisė (TST) užima ypatingą vietą tarptautinės teisės sistemoje, kadangi joje vykstantys pokyčiai įtakoja kitas teisės šakas. TST viena iš seniausių TT šakų. Pagrindinis TST objektas yra tarptautinė sutartis. TST ilgą laiką buvo paprotinė. Rašytinių šaltinių nebuvo. TST objektas – pati tarptautinė sutartis kaip tarptautinės teisės šaltinis. Pagrindinis TST šaltinis yra laikomas JTO iniciatyva 1969 m. priimta Vienos konvencija "Dėl tarptautinės sutarčių teisės". 1992 m. Reglamentuoja tarpt. sutarčių sudarymo tvarką, pateikia definiciją, reglam. galiojimo ir pasibaigimo klausimus Konvencija reglamentuoja tik tas sutartis, kurias sudaro valstybės. Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą ir nutraukimą ir t.t. reguliuoja ir tarptautiniai papročiai. (tuos klausimus, kurie yra nesureguliuoti Konvencijos). Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarptautines sutartis. (pvz.: LR Konstitucija - prisiminti Prezidento įgaliojimus - pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti) Tarptautinės sutartys yra LR teisinės sistemos dalis. Tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai: 1) Paprotys; 2) Pagrindinės sutartys: 1969-05-23 Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d., Lietuva dalyvauja nuo 1992 m. vasario 14 d.); 1986 m. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarpt. organizacijų bei tarptautinių organizacijų teisės (neįsigaliojusi); 1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių sutarčių atžvilgiu perėmimo (įsigaliojo 1996 m. lapkričio 6 d.); 3) Konstitucijos ir kiti valstybių vidaus teisės aktai; 4) Pagrindiniai Lietuvos tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai: 1999-06-22 LR Tarptautinių sutarčių įstatymas; 2001-10-01 LR Vyriausybės nutarimas dėl tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos patvirtinimo; 1995-01-24 LR KT išvada “dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4,5,9,14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”; 1995-10-17 LR Konstitucinio teismo nutarimas “dėl LR įstatymo ”dėl LR tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”. Tarptautinių sutarčių teisės kodifikavimas – tai galiojančių tarptautinės teisės normų sutvarkymas į vieningą, vidujai suderintą sistemą visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų pagrindu. • Tarptautinės sutarties sąvoka Doktrinoje nėra vieningo tarptautinės sutarties apibrėžimo, skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus tarptautinės sutarties požymius 1969 m. Vienos konvencijos apibrėžimas: “sutartis – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintos viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas”; 1986 m. Vienos konvencijos apibrėžimas identiškas įtvirtintam 1969 m. konvencijoje, skiriasi tik susitarimo subjektas, t.y. susitarimas tarp valstybių ir vienos ar kelių tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų; LR TS apibrėžimas: 1999 m. įstatymas dėl tarptautinių sutarčių: “LR tarptautinė sutartis – TT principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”. • Tarptautinės sutarties požymiai: 1) susitarimas raštu; 2) susitarimas tarp valstybių arba tarptautinių organizacijų; 3) reguliuojamas tarptautinės teisės normų; 4) įtvirtinantis šalių sutikimą ; 5) viename ar keliuose dokumentuose, nepriklausomai nuo dokumento pavadinimo. • Tarptautinės sutarties tikslas ir objektas. Bendrąja prasme sutarties tikslas yra tai, ko valstybės ar kiti sutarties subjektai siekia sutartimi. Tarptautinės sutarties objektas yra visa tai, dėl ko tarptautinės teisės subjektai – sutarties dalyviai, tarpusavyje susitaria. Tikslo ir objekto vaidmuo aiškinant tarptautines sutartis. • Sutarčių sudarymo šalys. Teisė dalyvauti universaliose ir kitose sutartyse. Institucijos, atstovaujančios šaliai sudarant sutartį. Įgaliojimai sudaryti tarpt. sutartį ir įgaliotieji asmenys. Bendra taisyklė - asmuo atstovauja valstybei, jei: 1) pateikia įgaliojamuosius raštus; arba 2) iš tos valstybės praktikos arba kitų aplinkybių akivaizdu, kad ketinama laikyti asmenį atstovaujančiu valstybę šiuo tikslu ir todėl turinčiu įgaliojimus; arba 3) asmuo patenka į vieną iš asmenų kategorijų, kuriems atskirų įgaliojimų nereikia. Įgaliojamieji raštai - valstybės kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, kuriuo asmuo ar asmenys yra paskiriami atstovauti tai valstybei derantis dėl sutarties sudarymo, ją priimant, tvirtinant sutarties teksto autentiškumą, išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ar atlikti kitus su sutartimi susijusius veiksmus (1969 m. Vienos konvencija, 2 (1c) str.). “Kiti veiksmai, susiję su sutartimi” apima: 1) veiksmus dėl sutarties statuso, pvz. dėl paskelbimo negaliojančia, nutraukimo, atsisakymo nuo sut. arba sut. galiojimo sustabdymo; 2) deklaracijas ir pranešimus dėl įpareigojančių dok-tų pobūdžio, kurie išplečia ar pakeičia valstybės įsipareigojimus, pvz. pranešimas dėl laikino taikymo ar taikymo išplėtimo tam tikroms teritorijoms; 3) deklaracijas pagal Tarptautinio teisingumo teismo statutą. Asmenys, atstovaujantys valstybę be specialių įgaliojimų: 1) valstybių ar vyriausybių vadovai arba užsienio reikalų ministrai - gali atlikti visus su sutarties sudarymu susijusius veiksmus; 2) Diplomatinių misijų vadovai - priimant sutarties tekstą tarp valstybės, kuriai atstovauja ir valstybės, kurioje akredituoti; 3) Valstybių atstovai, akredituoti prie tarptautinės konferencijos ar tarptautinės konferencijos arba tam tikro jos organo - priimant sutarties tekstą konferencijoje, organizacijoje ar organe. 1986 m. Vienos konvencija nenumato tarptautinės organizacijos pareigūnų, galinčių eiti pareigas ex officio. • Sutarčių sudarymas. Įgaliojimai. Teksto priėmimas. Konsensusas. Teksto autentiškumo nustatymas. TS sudarymas (siaurąja prasme) - valstybės valios prisiimti sutartyje numatytus įsipareigojimus išreiškimas. Plačiąja prasme - visuma veiksmų ir dokumentų, kurių pagalba sukuriama tarptautinė sutartis. TS sudarymo stadijos pagal 1969 m. Vienos konvenciją: a) sutarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nustatymas; b) valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma. Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyva neišskiriama kaip savarankiška sutarties sudarymo stadija, ji priskiriama prie sutarties teksto rengimo stadijos. Teisę sudaryti tarptautines sutartis turi: 1) valstybės (pilnas subjektiškumas, kiekviena valstybė turi teisę sudaryti sutartis); 2) tarptautinės organizacijos (gali sudaryti, jei numatyta steigiamąjame dokumente arba būtina funkcijų įgyvendinimui); 3) Europos Bendrijos (kiekviena iš Bendrijų turi teisę sudaryti sutartis), ES teisės sudaryti tarptautines sutartis neturi. Sutarties teksto priėmimas ir autentiškumo nustatymas. - Sutarties teksto parengimas – 2 etapai: tarptautinės sutarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nustatymas. Pagrindinės sutarties teksto parengimo formos: įprasti diplomatiniai kanalai, tarptautinės konferencijos ir tarptautinės organizacijos (rengiant daugiašales sutartis). Teksto derinimo būdai: a) pasikeičiant pasiūlymais dėl sutarties projekto notų, laiškų pagalba; b) suderinant sutarties tekstą tiesioginiame abiejų valstybių ekspertų susitikime . - Sutarties teksto autentiškumo nustatymas - užfiksavimas, kad patvirtintas ir suderintas tekstas yra galutinis ir, kad įgaliotiniai nebegali jo keisti. Autentiškumo nustatymo formos: parafavimas, sutarties teksto paskelbimas baigiamajame tarptautinės konferencijos akte, sutarties teksto įtraukimas į tarptautinės organizacijos rezoliuciją. Parafavimas - inicialų kiekviename sutarties teksto puslapyje padėjimas, patvirtinantis, kad sutarties tekstas galutinis. Baigiamasis aktas - oficialus pranešimas arba diplomatinės konferencijos procedūros protokolas. Dažniausiai sutartis laikoma sudaryta, kai ji yra pasirašyta abiejų šalių. • Sutarties forma ir sudėtis. Preambulė, pagrindinė dalis, baigiamoji dalis. Sutarčių kalbos. Autentiški tekstai. Sutarčių pavadinimai. Priedai. Tarptautinės sutarties forma ir jos elementai. Tarptautinės sutarties forma - visos priemonės ir būdai, kurių pagalba tarptautinės teisės subjektų valia įgauna aiškiai išreikšto susitarimo pobūdį. Visuotinai privalomos sutarčių formos nėra, ji priklauso nuo šalių susitarimo. Lietuvos TS forma - rašytinė. Sutarties struktūra: sutarties pavadinimas, preambulė, pagrindinė dalis, baigiamoji dalis, sutarties šalių parašai ir antspaudai, priedai. 1) sutarties pavadinimas (patys įvairiausi, tačiau nuo to nepriklauso sutarties teisinė galia); 2) preambulė (įtvirtina sutarties šalis, sutarties tikslus, objektą ir motyvus bei bendruosius principus, nenustato šalių įsipareigojimų); 3) pagrindinė dalis (įtvirtina šalių tarptautinius įsipareigojimus); 4) baigiamoji dalis (įtvirtina nuostatas dėl sutarties įsigaliojimo, galiojimo laiko ir pasibaigimo, dėl prisijungimo prie sutarties, ginčų sprendimo, depozitarų, tekstų autentiškumo, t.t.); 5) šalių parašai ir antspaudai; 6) priedai: privalomi ir fakultatyviniai. (protokolai)- neatskiriama sut. dalis. Sutarties kalba. Visiems privalomos sutarčių kalbos nėra. Dvišalės – abiejų šalių ar trečiosios šalies kalba. Daugiašalės – keliomis kalbomis. Alternato principas - valstybių suverenios lygybės principu grindžiamas sutarties teksto pasirašymo būdas. Apima kelis aspektus: a) sutarties šalių pavadinimų surašymą: daugiašalėse sutartyse – abėcėlės tvarka; dvišalėse – šaliai skirtame egzemplioriuje – tos šalies pavadinimas kairėje arba viršuje; b) parašų padėjimą – šaliai skirtame egzemplioriuje – kairėje arba viršuje; c) skirtingų kalbų išdėstymą tekste – šaliai skirtame egzemplioriuje jos kalba kairėje arba pirmoje vietoje. Sutarčių pavadinimai: a) Susitarimas – tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių konkrečius dviejų ar keleto valstybių santykius, pavadinimas; b) Sutartis - susitarimas esminiais valstybių santykių klausimais; c) Konvencija – reguliuoja tarpvalstyb. santykius spec. srityse; d) Deklaracija – dažniausiai vienašalis teisės aktas, tačiau kartais įtvirtina šalių tarpusavio teises ir pareigas; e) Protokolas – pagalbinio pobūdžio aktas, priedas prie tarptautinių sutarčių, aktas, kuriuo sutartis iš dalies papildoma ar pakeičiama; f) Pasikeitimas laiškais, pasikeitimas notomis – kai sudarant tarptautinę sutartį pasikeičiama dokumentais; g) Laikinasis susitarimas – laikina tarptautinė sutartis tam tikram laikotarpiui, iki bus sudaryta kita tarptautinė sutartis; h) Kiti pavadinimai: programa, sprendimas, ketinimų protokolas, chartija, savitarpio supratimo memorandumas, bendras pareiškimas, rezoliucija, grafikas ir t.t. Tarpžinybiniai susitarimai nėra tarptautinės sutartys. Neretai tarptautinę sutartį lydi priedai • Tarptautinių sutarčių rūšys: - Pagal objektus: politinės, ekonominės, ir sutartys kultūros, mokslo ir kitais specialiais klausimais; - Pagal šalių skaičių: dvišalės ir daugiašalės (lokalinės (grupinės) ir bendrosios (universaliosios), regionalinės ir neregionalinės); Bendrosios daugiašalės sutartys - tos sutartys, kurios susijusios su tarptautinės teisės kodifikavimu ir pažangiu vystymusi arba kurių objektas ir tikslas yra itin svarbūs visai tarptautinei bendruomenei (1969 m. Vienos deklaracija dėl universalumo). “Bendrosios daugiašalės sutarties” sampratą iš esmės apsprendžia jos tikslų ir objekto universalumas, o ne dalyvių skaičius. Universalumo principas - kiekviena valstybė turi teisę dalyvauti bendrose daugiašalėse sutartyse, nepriklausomai nuo kitų valstybių-sutarties dalyvių sutikimo. - Pagal valstybes ir pagal sritis. Pagal sritis skirstomos į: bendrapolitines sutartis ir deklaracijas; konsulines konvencijas; sutartis dėl: valstybės sienos, pasienio ir muitinių bendradarbiavimo; dėl piliečių kelionių; dėl bevizio vykimo tvarkos; laisvosios prekybos sutartis; prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo sutartis; dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos; dėl žuvininkystės; dėl teisinės pagalbos; readmisijos sutartis; dėl nuteistųjų asmenų perdavimo; dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo; dėl bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje; dėl bendradarbiavimo branduolinio saugumo srityje; dėl susisiekimo; dėl bendradarbiavimo turizmo srityje; kultūros, mokslo, švietimo, sporto sutartis; dėl bendradarbiavimo socialinėje srityje; kt. Konvencijos klasifikuojamos: - Pagal jas priėmusias org-jas: ET konvencijos; Hagos tarpt. privatinės teisės konferencijos konvencijos; JT konvencijos; UNESCO konvencijos; Ženevos konvencijos dėl karo aukų; Tarpt. atominės energetikos agentūros konvencijos; Tarpt. jūrų organizacijos konvencijos; Pasaulinės intelektualinės nuosavybės org-jos konvencijos; Tarpt. civilinės aviacijos konvencijos; Tarpt. darbo organizacijos konvencijos; kt. - Pagal valstybės organus, sudariusius tarptautines sutartis: tarpvalstybinės, tarpvyriausybinės, tarpžinybinės. - Pagal teisinę galią: neįsigaliojusios, įsigalioj., nebegaliojančios; - Pagal sutarties galiojimo laiką (terminuotos ir neterminuotos); - Pagal LR Konstituciją - ratifikuotos ir neratifikuotos (t.y. sutartys, kurioms nereikia ratifikavimo). • Pasirašymas ir jo rūšys. Ratifikavimas. Tvirtinimas. Prijungimas. Daugiašalių sutarčių išlygos. Teisinės išlygų pasekmės. Būdai, kuriais valstybės gali prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį: 1) pasirašymas; 2) pasikeitimas sutartį sudarančiais dokumentais; 3) ratifikavimas, priėmimas ar patvirtinimas; 4) prisijungimas; 5) kiti būdai, dėl kurių buvo susitarta. Pasirašymas - dažniausiai sudarant sutartis tarp dviejų ar kelių valstybių. Pasirašymas išreiškia valstybės ketinimą būti įpareigota pagal sutartį šiais atvejais: 1) kai tai numato sutartis; 2) kai kažkokiu būdu buvo nustatyta, kad besiderančios valstybės taip susitarė; 3)valstybės ketinimas tokiu būdu įsipareigoti yra akivaizdžiai išplaukia iš atstovų įgaliojimų arba buvo pareikštas derybų metu. Pasirašymas ad referendum – sąlyginis sutarties pasirašymas, kuris, jei bus patvirtintas vėliau, reikš sutarties pasirašymą. Pasikeitimas dokumentais reiškia sutikimą būti įpareigotu pagal sutartį, jei sutartis numato, kad tai galios, arba jei kitaip nustatyta, kad šalys taip susitarė. Ratifikavimas - tarptautinis veiksmas, kuriuo valstybė išreiškia tarptautiniu mastu sutikimą būti įpareigota pagal sutartį. Ratifikavimą sudaro: (1) ratifikavimo dokumento vykdymas ir (2) pasikeitimas ratifikavimo raštais su kita šalimi (dvišalių sutarčių atžvilgiu) arba sutarties deponavimas (daugiašalių sutarčių atžvilgiu). Valstybės sutikimas būti įsipareigota pagal sutartį turi būti išreikštas ratifikavimu, kai : a) sutartyje nurodyta, kad toks valstybės sutikimas turi būti išreikštas sutartį ratifikuojant; b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybės susitarė, jog sutartis turi būti ratifikuota; c) valstybės atstovas sutartį pasirašė su sąlyga, kad vėliau ji bus ratifikuota; arba d) valstybės ketinimas pasirašyti sutartį su sąlyga, kad vėliau ji bus ratifikuota, yra aiškus iš jos atstovo įgalinimų arba buvo išreikštas derybų metu. Priėmimas – v-bės sutikimas dėl tarpt. sutarties privalomumo išreiškiamas priėmimu ar tvirtinimu sąlygomis, analogiškomis toms, kurios taikomos ratifikavimui. Tvirtinimas – kompetentingo valstybės organo aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis. Prisijungimas prie tarptautinės sutarties – aktas, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą pripažinti privaloma sutartį, kurią sudarant ji nedalyvavo. Valstybės sutikimas laikyti sutartį jai privaloma išreiškiamas prisijungimu, jeigu: 1) sutartis numato, kad toks šios valstybės sutikimas gali būti išreikštas prisijungimo būdu; 2) kitaip yra nustatyta, kad dalyvaujančios derybose valstybės susitarė, kad toks šios valstybės sutikimas gali būti išreikštas prisijungimo būdu; 3) vėliau sutarties šalys susitarė, kad toks šios valstybės sutikimas gali būti išreikštas prisijungimo būdu. Išlyga – tai raštu pateiktas valstybės pareiškimas, kad atitinkamo sutarties straipsnio atžvilgiu valstybė keičia nuostatas ar nepripažįsta jo teisiškai reikšmingu. Ratifikuojant tarptautines sutartis arba jas tvirtinant kiekviena valstybė gali pareikšti išlygas. Lietuvos praktikoje pareiškiama išlygų. Pvz., Europos tarybos konvencijoje dėl žmogaus teisių, pareikštos 3 išlygos: a) 1 metus galioja nuostatą, kad suimant žmogų sankciją duoda prokuroras; b) 1 metams: į Europos žmogaus teisių komisiją negali tiesiogiai kreiptis nevyriausybinės org-jos; c) bausmės skiriamos remiantis statutu. Vienos konvencija (1969) reikalauja, kad apie išlygą būtų informuotos visos sutarties šalys. Konvencija numato 3 išimtis, kada išlygos negalimos: 1) kai pati sutartis draudžia daryti išlygas; 2)kai išlyga prieštarauja sutart. tikslams ir uždaviniams; 3)kai normos, dėl kurių daromos išlygos, yra kitokios (v-bė nesuprato normos turinio). Valstybė, padariusi išlygas, gali jas nuimti. • Depozitaras ir jo funkcijos. Depozitarą galima apibūdinti kaip daugiašalės sutarties ir visų su ja susijusių dokumentų (pareiškimų, išlygų, prisijungimo, denonsavimo dokumentų ir pan.) saugotoją. Jis taip pat atlieka kai kurias kitas funkcijas: tvirtina sutarties nuorašus ir juos išsiuntinėja valstybėms-sutarties dalyvėms, gauna iš valstybių įvairius dokumentus ir informuoja kitas šalis apie jų gavimą, registruoja sutartį JT Sekretoriate ir t.t. Sutarties depozitarą gali paskirti derybose dalyvavusios valstybės arba toks paskyrimas gali būti nustatytas pačioje sutartyje ar kitais būdais. Depozitaru gali būti tiek valstybė, tiek ir jų grupė, tarptautinė organizacija, jos organas ar vyriausias administracinis pareigūnas. JT rėmuose – JT Generalinis sekretorius. Paprastai JT Generalinis sekretorius prisiims depozitaro funkcijas tik dėl: 1) daugiašalių pasaulinių sutarčių, kurias priėmė Generalinė Asamblėja arba įgaliotinių konferencija, kurią sušaukė tam tikri JT organai, ir kurios yra atviros plačiam dalyvavimui; 2)regioninių sutarčių, priimtų JT regioninių komisijų kontekste. • Sutarties įsigaliojimas. Jos laikino panaudojimo galimybė. Pataisos ir pakeitimai. TS įsigaliojimas reiškia, kad šios sutarties nuostatos tapo privalomomis jos dalyviams ir kad šių nuostatų pažeidimas užtrauks atsakomybę. 1) Sutarties įsigaliojimas konkrečios valstybės atžvilgiu priklauso nuo to, ar sutartis jau yra galiojanti ar ne. 2) Sutartis įsigalioja šalių nustatyta tvarka arba jei tokia tvarka nenustatyta, nuo visų šalių sutikimo laikyti sutartį privaloma, išreiškimo momento. 3) Kai kurios sutarties nuostatos galioja dar iki sutarties formalaus įsigaliojimo (pvz. dėl sutarties teksto autentiškumo nustatymo, depozitaro funkcijų ir pan.). Sutarties įsigaliojimo būdai: sutartis įsigalioja tą dieną, kuri numatyta pačioje sutartyje; pasirašius visoms (abiems) pasirašiusioms šalims; ratifikavus visoms (abiems) pasirašiusioms šalims; keliama sąlyga, kad ją pasirašytų (arba ratifikuotų) tam tikras valstybių skaičius, arba tam tikros valstybės; pasirašius (ar ratifikavus) minimaliam derybose dalyvavusių valstybių skaičiui; t.p., tik minimalus pasirašančių valstybių ar organizacijų skaičius taip pat turi atitikti tam tikras sąlygas; pasikeitus ratifikaciniais raštais; kai šalys viena kitą informuoja, kad išpildyti konstituciniai reikalavimai; tais atvejais, kai sutartis sudaroma pasikeičiant notomis, sutartis įsigalioja nuo atsakomosios notos dienos; kaip numatyta ankstesniu atveju, tik nurodant ankstesnę ar vėlesnę datą nuo atsakomosios notos; sutartą dieną. Sutarties įsigaliojimas tarptautinėje teisėje nėra siejamas su sutarties paskelbimu nacionalinėje teisėje. Laikinas sut. taikymas: Sutartis ar sutarties dalis yra laikinai taikoma iki jos įsigaliojimo, jei: 1) tai numatyta pačioje sutartyje; arba 2) derybose dalyvaujančios valstybės kuriuo nors kitu būdu yra atskirai dėl to susitarusios. Laikinas taikymas nutrūksta, jei v-bė praneša v-bėms, tarp kurių sut. buvo laikinai taikoma, savo ketinimą nebūti įpareigota sutartimi. Priėmus sutartį kartais sukuriamos Parengiamosios komisijos, skirtos atlikti parengiamąjį darbą iki tol, kol sutartis įsigalios • Publikavimas (Paskelbimas). Sutarčių registracija. JT Sekretoriatas turi skelbti visas tarptautines sutartis. Sutarčių tekstai skelbiami JT sutarčių rinkiniuose, kuriuos sudaro dvi dalys: 1) pirmoje skelbiamos pagal įstatų 102 str. užregistruotos sutartys; 2) antroje – sutartys, kurių registravimas nėra būtinas. Priede A skelbiami - papildomi dokumentai, priedai, dokumentai apie ratifikavimą, pasikeitimą ratifikaciniais raštais, t.t. Priede B - tie patys dokumentai, tik susiję su antroje sutarčių rinkinio dalyje paskelbtomis sutartimis. Priede C - sutartys bei jų papildymai, kurie registruoti Tautų Sąjungos Sekretoriate ir neįėję į jo rinkinius. Eur. Taryboje registruotos sutartys - Europos sutarčių rinkiniuose. Ribotas skelbimas - skelbiamas nepilnas sutarties tekstas. Šalia tarptautinio skelbimo yra ir valstybių nacionalinis skelbimas (promulgacija). Lietuvoje skelbiamos visos tarptautinės sutartys. Problemos Lietuvoje: ne visos įsigaliojusios Lietuvos tarptautinės sutartys paskelbtos “Valstybės žiniose”; kai sutartys pasirašomos ne valstybine kalba, skelbiami jų vertimai; sunku rasti sutartis, nes jų nėra rinkiniuose. Skelbimo teisinės pasekmės - sutarties teisinė galia nepriklauso nuo sutarties paskelbimo nacionaliniame lygmenyje. Tarptautinės sutarties registravimas. – valstybės, JTO ar kitos tarptautinės organizacijos Sekretoriato teisinis aktas, kuriuo registruojamos įsigaliojusios ir Sekretoriatui perduotos tarptautinės sutartys. Registruojama remiantis JT įstatais. Siekdama nustatyti vieningą taikymą, JT Generalinė Asamblėja 1946 m. rezoliucija patvirtino Tarptautinių sutarčių registravimo ir skelbimo taisykles. Registruojamos ne tik sutartys, taip pat visi su jomis susiję dokumentai: pataisymai, pakeitimai, prisijungimas, ratifikavimas, išlygos, deklaracijos, pratęsimai, denonsavimai, priedai ir t.t. Registravimo diena - diena, kai JT Sekretoriatas gauna visą reikalaujamą informaciją apie registruojamą sutartį. Tų sutarčių, kurias JT registruoja ex officio – įsigaliojimo tarp dviejų ar daugiau šalių data. Užregistravus sutartį išduodamas specialus liudijimas su JT Generalinio sekretoriaus ar jo atstovo parašu. Registravimui keliami reikalavimai: 1) pateiktas dokumentas turi būti sutartis JT įstatų prasme; 2) bent viena sutarties šalis turi būti JT nare; 3) sutartis įsigaliojo bent tarp dviejų iš šalių; 4) išpildomi kiti registracijos reikalavimai. Neregistravimo teisinės pasekmės - neregistravimas nepadaro sutarties negaliojančia, tačiau valstybė negali remtis tokiu susitarimu tarptautiniuose organuose. Sutartys, kurios neregistruojamos, yra renkamos Sekretoriate. Šalia registracijos JT Sekretoriate, Lietuvoje taip pat numatoma registracija URM-jos registre. • Sutarčių galiojimas. Principo "kiekviena sutartis turi būti sąžiningai vykdoma" esmė. Sutarčių veikimas laike ir erdvėje. Sutarčių įgyvendinimo tvarka. 1969 m. Vienos konvencijos 26 str. numato bendrą principą - kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, todėl šalys privalo ją sąžiningai vykdyti. Pacta sunt servanda taisyklė, įtvirtinta Vienos konvencijos 26 straipsnyje, yra pagrindinis tarptautinių sutarčių teisės principas. Šis principas apima ir geros valios principą (remiantis 1969 m. Vienos konvencijos 18 straipsniu valstybės įpareigotos susilaikyti nuo veiksmų, kurie sunaikintų sutarties tikslą ir objektą). 18 straipsnis numato 2 situacijas: a) kai valstybė pasirašė sutartį, tačiau dar neratifikavo, nebent valstybė aiškiai pareiškė, jog neketina tapti sutarties dalyve, ir b) kai valstybė ratifikavo sutartį, tačiau sutartis dar neįsigaliojo. Geros valios principo patvirtinimas - 1952 m. sprendimas dėl JAV piliečių teisių Moroke (Tarptautinis teisingumo teismas), Šiaurės Atlanto pakrantės žvejybos arbitražinė byla (Tarptautinio arbitražo sprendimas - “iš sutarties išplaukia įsipareigojimas, kuriuo Didžiosios Britanijos teisė įgyvendinti savo suverenitetą leidžiant taisykles yra apribota tuo, kad šios taisyklės turi būti leidžiamos gera valia ir nepažeidžiant sutarties”). 1969 m. Vienos konvencijos 27 str. - valstybė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, kad pateisintų sutarties nesilaikymą, t.y. valstybė turi vykdyti sutarties nuostatas savo nacionalinėje teisėje ir negali remtis nacionaline teise, kuri nesiderina su sutarties nuostatomis, kad pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų pažeidimą. Valstybė negali remtis tuo, kad pasikeitė vyriausybė, todėl ji nebegali vykdyti sutarties, kadangi tarptautinės sutartys sudaromos valstybės vardu ir nepriklauso nuo vyriausybių kaitos. Tarptautinių sutarčių taikymas erdvėje. Sutarties taikymo teritorija. 1969 m. Vienos konvencija neapibrėžia teritorijos sąvokos, tačiau laikoma, kad ji apima visą valstybės žemės plotą, vidinius vandenis ir teritorinę jūrą bei oro erdvę virš jos, kuriems galioja sutarties šalies suverenitetas, nebent kažkas kita numatyta pačioje sutartyje. Kaip taisyklė, teritorijos terminas sutartyje neapima kontinentinio šelfo ar išimtinės ekonominės zonos bei žvejybos zonos, kuriose valstybė turi tik suverenias teises. Sutartis galioja kiekvienos šalies visai teritorijai, nebent iš sutarties kyla ar yra nustatyti kokie nors kiti ketinimai. Tais atvejais, kai sutarties veikimas išplečiamas teritorijoms ir atsižvelgiant į sutarties nuostatas, bet kuri valstybės padaryta išlyga sutarties ratifikavimo metu bus taikoma jos teritorijai, nebent būtų numatyta kas nors kita depozitarui siunčiamame pranešime. Sutartis galėtų būti taikoma vien tik užjūrio teritorijoms dviem atvejais: a) pagrindinė valstybė gali tapti sutarties dalyve tik dėl tam tikros savo teritorijos; b) valstybė gali įgalioti tam tikrą teritoriją sudaryti sutartį arba tam tikrą kategoriją sutarčių. Kai yra pareikštas prieštaravimas dėl sutarties galiojimo išplėtimo tam tikroms teritorijoms, tarptautinės sutarties depozitaras, išplatina tokio prieštaravimo tekstą ir atsakymą į tokį prieštaravimą. Kai kurių valstybių, pvz. federacijų, konstitucijos numato teritorijos padalinimą ir politinius vienetus. Nepaisant to, kad sutarties dalyve gali būti tik federacija, sutarties įgyvendinimui gali reikėti, kad politinių vienetų vyriausybės atliktų tam tikrus veiksmus, nors federacija lieka atsakinga už sutarties įvykdymą. Sutartyse numatomos teritorinės ar federalinės nuostatos arba federalinės išlygos sprendžiant šiuos klausimus: a) teritorinės nuostatos; b)federalinės nuostatos; c) federalinės išlygos. Teritorinės nuostatos - jei susitarianti valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose remiantis jos konstitucija, taikomos skirtingos teisės sistemos tiems santykiams, kuriuos reglamentuoja ši konvencija, valstybė gali pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo prie konvencijos metu pareikšti, kad konvencijos nuostatų taikymas išplečiamas jos teritoriniams vienetams arba tik vienam ar keliam iš jų, ir gali pakeisti tokią deklaraciją bet kuriuo metu pateikdama kitą deklaraciją. Federalinės nuostatos - kai tam tikrų sutarties nuostatų įgyv-mas priskiriamas federacijos kompetencijai, šios federalinės valdžios įsipareigojimai pagal sutartį bus tokie patys, kaip ir tų valstybių, kurios nėra federacijos, tačiau tų sutarties nuostatų atžvilgiu, kurios patenka po federacijos subjektų kompetencija, kurie nėra įpareigoti pagal konstituciją imtis tam tikrų įstatyminių priemonių, federalinė valdžia privalo informuoti federacijos subjektus apie šias nuostatas ir pateikti tam tikras rekomendacijas dėl jų priėmimo. Federalinės išlygos (federalinė v-tybė apskritai atsisako taikyti tam tikras sutarties nuostatas, kurios susijusios su kompetencija, nepatenkančia po federaline įstatymų leidybos kompetencija). Tarptautinių sutarčių taikymas laike. Sutarties netaikymas atgal. Sutartis nėra taikoma sutarties dalyvių veiksmams, įvykiams ar padėčiai, kurie buvo atlikti ar egzistavo ir pasibaigė iki sutarties įsigaliojimo tai šaliai dienos (Vienos konvencijos 28 str.), nebent pati sutartis numato kitaip ar kaip nors galima nustatyti, jog yra kitaip. Tarptautinės sutarties galiojimo laiką nustato pačios sutarties šalys. Tarptautinių sutarčių galiojimo laikas gali būti pratęstas ir toks pratęsimas vadinamas prolongavimu. Prolongavimas gali būti dvejopas: 1) specialaus susitarimo dėl galiojančios sutarties pratęsimo dar tam tikram laikui, pagrindu; 2)automatiškas, t.y. kai pratęsimo sąlyga numatyta pačioje sutartyje. Tarptautinės sutarties galiojimas gali būti atnaujinamas tais atvejais, jei sutarties galiojimas baigėsi suėjus tam tikram terminui ar dėl kitų priežasčių sustabdžius sutarties galiojimą. Sutarties galiojimo atnaujinimas skiriasi nuo prolongacijos tuo, kad tai nebegaliojančios ar sustabdytos sutarties atnaujinimas. Jei sutarties galiojimas buvo sustabdytas, tai atnaujinimas gali įvykti automatiškai arba kai išnyks aplinkybės, dėl kurių sutarties galiojimas buvo sustabdytas. Tačiau jei sutarties galiojimas buvo pasibaigęs, tai atnaujinimas negali būti preziumuojamas, nes jis gali būti tik esant sutarties dalyvių sutikimui. • Sutarčių aiškinimas. Aiškinimo rūšys: oficialusis (autentiškas) ir neoficialusis (neautentiškas). Pagrindinės aiškinimo taisyklės: sąžiningumas, terminų esmė, sutarties kontekstas, objekto vaidmuo ir sutarties tikslai. Išaiškinimas gali būti oficialus ir neoficialus. Oficialus - atliekamas tam įgaliotų, kompetentingų institucijų. Aiškinimo taisyklės: I. 1) sutartis reikia aiškinti sąžiningai; (kiekvieną sutarties normą reikia aiškinti visos tarptautinės sutarties kontekste); 2) reikia pirmenybę atiduoti specialiai normai; 3) turi būti prisilaikoma vieningumo principo; (negali viena valstybė aiškinti vienašališkai); 4) aiškinimas turi būti efektyvus. II. 1) normos, kurios riboja valstybių teises, niekada negali būti aiškinamos išplečiamai (tik siaurinamai); 2) kiekviena abejonė dėl TS turinio turi būti aiškinama valstybės, turinčios pareigą, naudai. Aiškinamosios deklaracijos tikslas – paaiškinti tam tikros sutarties nuostatos reikšmę ar taikymo apimtį. Taigi aiškinamoji deklaracija nurodo, kaip valstybė taikys konkrečią nuostatą savo nacionalinėje teisėje. Jei jokia valstybė neprieštarauja pareikštai deklaracijai ir nepareiškia prieštaringos deklaracijos, laikoma, kad tokia deklaracija yra kitų valstybių priimta. Skiriamos privalomosios ir fakultatyvinės aiškinamosios deklaracijos. Sutarčių aiškinimo būdai. Aiškinimo klausimus reglamentuoja 1969 m. Vienos konvencija. Joje įtvirtintas taisykles Tarptautinis teisingumo teismas pripažino tarptautinės paprotinės teisės dalimi. Tarptautinių organizacijų sudarytų tarptautinių sutarčių atžvilgiu 1986 m. konvencija įtvirtina analogiškas taisykles dėl sutarčių aiškinimo. Bendra taisyklė, kuri įtvirtinta 1969 m. Vienos konvencijoje yra tai, kad “sutartis turi būti aiškinama gera valia ir atsižvelgiant į įprastinę jos nuostatų prasmę, jos kontekstą bei tikslą ir objektą”. 3 požiūriai: a) pažodinis ar tekstinis požiūris (siekiama išsiaiškinti įprastinę žodžių reikšmę tekste, grindžiamas idėja, kad protinga matyti, jog šalys siekė būtent įprastinės reikšmės. Tačiau vien tik formalus pažodinis sutarties nuostatų aiškinimas nepripažįstamas, pvz. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai Wemhoff prieš Vokietiją, 1968 m. ir Delcourt, 1970 m. bylose); b) sutarties šalių ketinimų požiūris (siekiama išsiaiškinti ir suteikti reikšmę šalių ketinimams, kurie buvo suformuluoti tuo metu, kai jos sudarė ir pasirašė sutartį); c) teleologinis/veiksmingumo požiūris arba sutarties tikslas ir objektas (siekiama nustatyti sutarties tikslus ir jos objektą ir būtent jais remiantis toliau konstruoti sutarties nuostatas). 1969 m. Vienos konvencija numato tam tikrą aiškinimo priemonių hierarchiją: 1) geros valios principas: a) kontekstas (pvz. aiškinamieji raštai, kuriuos parengia vyriausybės ekspertai rengiant Europos Tarybos konvencijas, kurie priimami ir skelbiami kartu su konvencijomis); b) vėlesni susitarimai (nebūtinai turi būti nauja sutartis, pakanka, kad valstybės tarpusavyje susitarė dėl tam tikro aiškinimo); c) vėlesnė praktika (keliami reikalavimai, kad ji būtų nuosekli, bendra visoms šalims ir priimta visų šalių). 2)papildomos aiškinimo priemonės (pasitelkiama į pagalbą, kai rėmimasis pagrindinėmis priemonėmis sąlygoja prasmę, kuri yra neaiški ar dviprasmiška arba akivaizdžiai absurdiška ar neprotinga). Sutarties parengiamieji darbai (travaux préparatoires) - dažniausiai suprantama kaip rašytinė medžiaga: paskesni sutarties projektai, konferencijų įrašai, ekspertų konsultantų aiškinamieji pareiškimai kodifikavimo konferencijoje, neginčytini aiškinamieji pareiškimai, kuriuos pareiškė sutartį rengusio komiteto pirmininkas bei Tarptautinės teisės komisijos komentarai. Sutartys, kurios buvo sudarytos daugiau nei viena kalba, gali sukelti aiškinimo problemų, jei tekstuose skirtingomis kalbomis yra esminių skirtumų. Nesant jokių nuostatų sutartyje dėl autentiško teksto, kiekvienas tekstas turi būti laikomas vienodai autentišku. Paplitusi praktika - tiesiogiai numatyti sutartyje, ar visomis kalbomis sudaryti tekstai bus vienodai autentiški. Kompetencija aiškinti tarptautines sutartis – jei numatyta teismo ar arbitražo kompetencija, toks aiškinimas privalomas sutarties šalims. Pagal skirtingas tarptautines sutartis, ypač žmogaus teisių sutartis, įsteigti tarptautiniai organai (pvz. komitetas prieš kankinimus) nėra oficialiai įgalioti pateikti sutarties aiškinimą, bet jų pateikiami aiškinimai prisideda prie tarptautinės teisės vystymosi. Negalimas plečiamasis aiškinimas. Leidus analogiją ir plečiamąjį aiškinimą būtų išplėstas tarptautinių sutarčių taikymas ir tiems santykiams, dėl kurių sudarant sutartį nebuvo tartasi. • • • • • Absoliutaus negaliojimo priežastys: prievarta, prieštaravimas bendrosioms tarptautinės teisės imperatyvinėms normoms. Santykinai negaliojančios sutartys: klaida, apgaulė, papirkimas, valstybės įstatymais nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos pažeidimas. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai: 1. Vidaus teisės nuostatų dėl įgaliojimų sudaryti sutartis pažeidimas (1969 m. Vienos konvencija). Valstybė gali remtis tokiu pažeidimu tik tada, kai tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia. Jei valstybė siekia remtis nacionalinės teisės pažeidimais po to, kai sutartis įsigaliojo ir po to, kai valstybė tą sutartį taikė, ji negalės teigti, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia yra negaliojantis. 2. Tam tikrų įgaliojimų išreikšti valstybės sutikimą apribojimų pažeidimai. Tai atvejai, kai valstybės atstovas nesilaikė specifiško valstybės vidaus apribojimo dėl jo įgaliojimų išreiškiant valstybės sutikimą būti įpareigota pagal sutartį, tačiau toks nesilaikymas negali būti pagrindu laikyti tokį pareikštą sutikimą negaliojančiu, nebent tik jei apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai šaliai ar šalims, dalyvaujančioms derybose. Šis pagrindas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai sutarčiai nereikalinga ratifikacija ar panašus procesas, nes šiuo atveju valstybė turėtų galimybę atsisakyti savo neįgalioto atstovo veiksmų. 3. Klaida. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis klaida sutartyje tik jei ta klaida susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ta valstybė manė egzistuojant sutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančia. Tačiau, jei ta valstybė savo veiksmais prisidėjo prie tos klaidos atsiradimo arba jei aplinkybės buvo tokios, kad valstybė turėjo žinoti apie galimą klaidą, ji negalės remtis šiuo pagrindu, siekdama, kad jos sutikimas dėl sutarties privalomumo būtų laikomas negaliojančiu. Tarptautinis teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad šalis negali remtis klaida, kuri padarytų jos sutikimą pagal sutartį negaliojančia, jei valstybė pati savo veiksmais prisidėjo prie klaidos arba galėjo jos išvengti, arba aplinkybės buvo tokios, kad ši šalis buvo perspėta dėl galimos klaidos. Reikėtų atkreipti dėmesį į sekančius aspektus: 1) klaida negali būti dėl teisės, nors ne visada lengva nubrėžti liniją tarp teisės ir fakto; 2) klaida gali būti abipusė ar vienašalė; 3) klaida nepadaro sutarties automatiškai negaliojančia: pirmiausia turi būti remiamasi šiuo pagrindu, tačiau jei nustatomas sutarties negaliojimas, sutartis bus laikoma negaliojančia ab initio (t.y. nuo pradžios); 4) klaida, kuri susijusi tik su formulavimu tekste neveikia sutarties galiojimo, todėl vienos šalies nesugebėjimas tinkamai perskaityti tekstą nebus pagrindu, galima šiuo atveju taikyti tik atitaisymo procedūrą. 4. Apgaulė. Taikomas tuo atveju, jei valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti sutartį. Tokie apgaulės veiksmai apima: bet kokius tyčinius neteisingus pareiškimus, iškreiptus faktus ar kokius nors kitokius melagingus procesus, kuriais valstybė buvo įtikinta išreikšti savo sutikimą būti įpareigota pagal sutartį, kai priešingu atveju ji tokio sutikimo nebūtų davusi. Apgaule kaip pagrindu gali būti remiamasi tik tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu, žinoma, jei tokias nuostatas galima išskirti iš sutarties. 5. Korupcija (Valstybės atstovo papirkimas). Šis pagrindas taikomas tada, kai valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia kita derybose dalyvaujanti valstybė išgavo tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atstovą. Tik tokie veiksmai, kurie iš esmės įtakojo atstovo veiksmus sudarant sutartį, gali būti laikomi kaip pagrindas, darantis sutikimą dėl sutarties privalomumo negaliojančiu. Šį pagrindą galima taikyti tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu arba visos sutarties atžvilgiu. 6. Prievarta prieš valstybės atstovą. valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia, išgautas veiksmais ar grasinimais vartojant prievartą prieš jos atstovą, neturi jokios teisinės galios; todėl net tais atvejais, kai galima išskirti tam tikras sutarties nuostatas, dėl kurių valstybė neprieštarautų, visgi tai neleidžiama ir visa sutartis laikoma negaliojančia. 7. Prievarta prieš valstybę grasinant jėga ar ją vartojant. Taikomas tada, kai sutartis buvo sudaryta grasinant jėga ar ją vartojant, taip pažeidžiant Jungtinių Tautų Įstatuose įtvirtintus tarptautinės teisės principus. Neapima ekonominės ar politinės prievartos. Kadangi jėgos panaudojimo draudimas yra universalaus pobūdžio tarptautinės paprotinės teisės norma, 1969 m. Vienos konvencijos 52 str. taip pat taikomas valstybėms, kurios nėra JT narės. Neleidžiamas sutarties nuostatų atskyrimas ir todėl visa sutartis laikoma negaliojančia. Jei sutartis daugiašalė, tai prievartą naudojusios sutarties dalyvavimas bus negaliojantis, tačiau ne pati sutartis. Šis pagrindas netaikomas, kai yra teisėtas jėgos panaudojimas. Net jei valstybė, kuri buvo priversta sudaryti tam tikrą tarpt. sutartį, vėliau pati pageidaus, kad ta sutartis būtų galiojanti, tokia sutartis vistiek turėtų būti laikoma negaliojančia. 8. Sutartys, prieštaraujančios privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens). Taikomas, kai sutarties sudarymo metu ji prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms. Jus cogens normos - normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą. Taikant šį pagrindą, net jei tik sutarties dalis nėra suderinama su egzistuojančia jus cogens norma, visa sutartis bus negaliojanti, ne tik toji prieštaraujanti dalis. Tarptautinės sutarties negaliojimo pasekmės Išskyrus tik jus cogens atvejį, sutarties negaliojimas slypi valstybės sutikimo būti įpareigota pagal sutartį negaliojime. Jei tai dvišalė sutartis, tai ji bus negaliojanti ab initio ir jos nuostatų atžvilgiu bus laikoma, kad jos niekada neturėjo teisinės galios. Jei tai daugiašalė sutartis - negaliojantis valstybės sutikimas iš esmės reikš, kad sutartis lieka galioti tarp kitų sutarties šalių. Atsižvelgiant į tai, kad kiekviena sutarties šalis gera valia keletą metų gali būti vyktdžiusios sutartį, kuri negalioja, jos gali viena kitos reikalauti atstatyti kiek įmanoma padėtį, kuri būtų buvusi, jei veiksmai nebūtų atlikti pagal sutartį, t.y. atstatyta ankstesnė padėtis status quo ante. Jei tam tikras veiksmas buvo atliktas gera valia, nors sutartis nebuvo galiojanti, jis nebus laikomas neteisėtas dėl to, kad sutartis pripažįstama negaliojančia. Tarpt. sutarties paskelbimo negaliojančia procedūra. Jei valstybė siekia remtis kuria nors iš priežasčių dėl sutarties paskelbimo negaliojančia, ji turi apie tai pranešti sutarties šalims. Sutarties negaliojimui taikoma analogiška procedūra kaip ir nutraukimui. Kiekvienu konkrečiu atveju toji valstybė, kuri siekia remtis bent vienu iš pagrindų, paneigiančių sutarties galiojimą, turi įrodyti, kad egzistuoja būtinas pagrindas negaliojimui. Neleidžiama valstybei remtis negaliojimo pagrindais, jei sužinojusi faktus ji tiesiogiai sutiko, kad sutartis galioja arba atliko tam tikrus veiksmus, kuriais buvo išreikštas jos pritarimas sutarties galiojimui. Šis straipsnis taikomas negaliojimo pagrindams, nurodytiems 46-50 str. (kompetencijos trūkumas, įgaliojimų apribojimas, klaida, apgaulė ar korupcija), tačiau ne pagrindams, numatytiems 51-53 str. arba 64 str. (prievarta ar prieštaravimas jus cogens normai). Ypatinga nuostata dėl jus cogens normų atvejo. 1969 m. Vienos konvencijos 66 (a) straipsnis numato, kad jei ginčas kils dėl jus cogens taisyklių taikymo tam tikros sutarties atžvilgiu ir jis negali būti išspręstas remiantis 65(3) str. numatyta tvarka, bet kuri ginčo šalis gali remtis Tarptautinio teisingumo teismo privaloma jurisdikcija, nebent šalys susitartų dėl arbitražo. Tuo tarpu 66(b) str. numato tik ginčų sprendimą pagal taikinimo procedūrą. • Tarptautinių sutarčių pabaiga. Laiko pabaiga. Vykdymas. Denonsavimas. Anuliavimas. Nutraukimas arba sustabdymas dėl sutarties pažeidimo. Vykdymo negalimumas. Aplinkybių pasikeitimas. Sutarčių veikimo nutraukimo arba sustabdymo pasekmės. 1969 m. Vienos konvencija numato, kad sutartis gali būti nutraukta tik taikant pačios sutarties arba Vienos konvencijos taisykles dėl nutraukimo. 1) Denonsavimas - vienašalis aktas, kuriuo šalis siekia užbaigti savo dalyvavimą sutartyje, kaip taisyklė numatytas pačioje sutartyje (nutraukia sutarties veikimą). 2) Dalyvavimo sutartyje atšaukimas - denonsavimas daugiašalių sutarčių atžvilgiu (jei viena valstybė atšaukia dalyvavimą, paprastai tai nesąlygoja sutarties pasibaigimo ar nutraukimo). 3) Anuliavimas - sutarties nutraukimas, kuris numatytas 1969 m. Vienos konvencijoje, tačiau ne pačioje sutartyje. 4) Sutarties veikimo sustabdymas - laikinas sutarties nevykdymas. Sutarties nutraukimo pagrindai skiriasi nuo sutarties negaliojimo pagrindų. Valstybė gali atšaukti savo dalyvavimą sutartyje ar denonsuoti tarptautinę sutartį šiais atvejais: a) remiantis bet kuriomis sutarties nuostatomis, kurios įgalina atsisakyti nuo dalyvavimo sutartyje ar denonsuoti sutartį; b) po konsultacijų su visomis susitariančiomis šalimis gavus visų v-bių dalyvių sutikimą; sutartis gali būti denonsuota arba valstybė dalyvė gali atšaukti savo dalyvavimą šiuo atveju bet kuriuo metu. c) jei sutartis nieko nesako apie denonsavimą ar dalyvavimo sutartyje atšaukimą, pranešus bent prieš 12 mėnesių ir su sąlyga, kad: 1. nustatyta, kad šalys ketino priimti denonsavimo ar atsisakymo galimybę; 2. arba teisė atsisakyti nuo sutarties ar ją denonsuoti gali būti numanoma iš sutarties pobūdžio.. Galimi denonsavimo apribojimai, kai kurių sutarčių negalima denonsuoti (pvz. kai kurios žmogaus teisių apsaugos sutartys). Kiekvienu atveju valstybė, kuri siekia sutarties sustabdymo ar nutraukimo, turi įrodyti, kad egzistuoja tam tikras pagrindas. Sutarties pakeitimas vėlesniu susitarimu - jei dvi ar daugiau šalių sudaro sutartį dėl to paties dalyko, kaip ir ankstesnė sutartis, kurios dalyvėmis jos yra, tačiau sutarčių nuostatos skiriasi: a) jei abiejų sutarčių šalys yra tos pačios, jos gali panaikinti ankstesnę sutartį numatydamos specialią nuostatą šiuo požiūriu naujoje sutartyje; b) tas pats taikoma net jei sutarties šalys nėra tapačios, tačiau naujoje sutartyje dalyvauja visos ankstesnės sutarties šalys. Kiti sutarties nutraukimo ar sustabdymo pagrindai: 1) Įvykdytas pažeidimas: Daugiašalių sutarčių atveju : 1.1. Kitos šalys turi teisę vienbalsiu sutarimu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą arba ją nutraukti santykiuose tarp jų ir įsipareigojimų nevykdančios valstybės arba visiškai nutraukti ar sustabdyti sutarties veikimą. 1.2. Sutarties šalis, kurią specifiškai paveikė pažeidimas, gali remtis tuo kaip pagrindu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą santykiuose tarp jos ir pažeidimą įvyktdžiusios šalies. 1.3. Jei sutartis yra tokio pobūdžio, kad esminis pažeidimas radikaliai pakeičia kiekvienos iš sutarties šalių padėtį tolesnio įsipareigojimų vykdymo pagal sutartį prasme, bet kuri sutarties šalis, išskyrus pažeidimą įvyktdžiusią šalį, gali remtis pažeidimu sustabdant visos sutarties ar jos dalies veikimą savo atžvilgiu. Ne bet koks pažeidimas, bet tik esminis pažeidimas, t.y. a) toks įsipareigojimų pagal sutartį atšaukimas, kurių neleidžia konvencija; b) pažeidimas tokios sutarties nuostatos, kuri laikoma esmine, siekiant įgyvendinti sutarties tikslą ir objektą. 2) Negalėjimas įvykdyti sutartį - kai nuolatos išnyksta ar sunaikinamas sutarties objektas, kuris būtinas sutarčiai įvykdyti. Negalima remtis negalėjimo įvykdyti sutartį pagrindu, jei toks negalėjimas yra sutarties šalies įvykdyto įsipareigojimo pagal sutartį pažeidimo rezultatas (Gabčikovo byla) arba bet kurio kito tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo rezultatas. 3) Esminis aplinkybių pasikeitimas. 62 str. 1 dalis numato sąlygas, kada gali būti remiamasi aplinkybių pasikeitimu (principas neturi automatinio poveikio) kaip pagrindu nutraukti dvišalę sutartį arba atšaukiant savo dalyvavimą daugiašalėje sutartyje, t.y.: a) turi pasikeisti tos aplin-bės, kurios egzistavo sut. sudarymo metu; b) pasikeitimas turi būti esminis; c) šalys negalėjo numatyti šio pasikeitimo sutarties sudarymo metu; d) ankstesnių aplinkybių buvimas sudarė esminį pagrindą valstybei pareikšti savo sutikimą būti įpareigota sutartimi ir; e) pasikeitimo poveikis yra toks, kuris radikaliai pakeičia įsipareigojimų, kurie vis dar turi būti vykdomi pagal sutartį, turinį. Išimtys, kada principas negali būti taikomas (62 str. 2 d.): a) kai sutartis nustato sienas tarp valstybių; b) kai aplinkybių pasikeitimas kyla iš pačios sutarties šalies įvykdyto pažeidimo. 4) Diplomatinių santykių nutraukimas. Tik tada ir tokių sutarčių atžvilgiu, kai sutarties vykdymui būtinas diplomatinių ar konsulinių santykių egzistavimas. 5) Karo veiksmai tarp šalių. Taip pat kaip ir 4 atveju, neautomatiškai nutraukiamos sutartys. Sutarties šalis, kuri nori nutraukti sutartį, atšaukti savo dalyvavimą sutartyje arba sustabdyti sutarties taikymą turi raštu pranešti kitoms šalims savo argumentus. Kitoms sutarties šalims turi būti suteikta laiko atsakyti. Išskyrus skubius atvejus, toks laikotarpis neturėtų būti trumpesnis, nei 3 mėnesiai nuo pranešimo gavimo. Jei jokia sutarties šalis nepareiškia prieštaravimo per nurodytą laikotarpį, gali būti vykdoma pasiūlyta priemonė. Tačiau, jei pareiškiamas prieštaravimas, sutarties šalys privalo ieškoti sprendimo būdo JT įstatų 33 straipsnyje nurodytomis priemonėmis. Gali būti, kad sutartis numato pereinamąsias nuostatas, kurių pagrindu sutartis bus taikoma iš dalies ar visiškai net ir po jos nutraukimo. Sutarties nutraukimas ar sustabdymas ar šalies atsisakymas nuo dalyvavimo sutartyje neįtakoja valstybės pareigos vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, kurie yra ne tik sutartiniai įsipareigojimai, tačiau taip pat išplaukia iš bendrosios tarptautinės teisės. Sutarties sustabdymo laikotarpiu sutarties šalys privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią atnaujinti sutarties veikimą. Kartais leidžiama išskirti sutarties nuostatas, jei nutraukimo pagrindas yra susijęs tik su tam tikromis nuostatomis. Tuo galima remtis tik tada, kai išpildomos trys sąlygos: 1) nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusių sutarties nuostatų jų taikymo prasme, t.y. jų išskyrimas kažkokiu neigiamu būdu nepaveiktų kitų sutarties nuostatų; 2) iš sutarties išplaukia, kad šių nuostatų priėmimas nebuvo esminis v-bėms išreiškiant įsipareigojimą būti įpareigotomis pagal sutartį; 3) nebus neteisinga toliau taikyti likusią sutarties dalį. Tarptautinių sutarčių pakeitimas Nors dvišalės tarptautinės sutarties pakeitimas nėra techniškai labai sudėtingas, daugiašalės sutarties pakeitimas gali sukelti nemažai problemų. Problemos kyla dėl to, kad įvairių dokumentų, kurie pakeičia ar papildo sutartis, valstybės dalyvės skiriasi, kai kurios valstybės yra pvz. tik konvencijos dalyvės, kai kurios taip pat kitų su konvencija susijusių sutarčių dalyvės. 1969 m. Vienos konvencija nustato bendras taisykles dėl sutarčių pakeitimų. 39 str. - nepaisant to, ar sutartis dvišalė ar daugiašalė, ji gali būti pakeičiama šalių “susitarimu”. Be to, vėlesnė šalių praktika taikant sutartį gali turėti tokį patį poveikį kaip ir sutarties pakeitimas, jei yra numanomas ar išreikštas pritarimas tam. Sutartis gali būti pakeista ir vėlesniu susitarimu tarp šalių dėl sutarties aiškinimo ar taikymo. Automatiškai ir neautomatiškai įpareigojantys pakeitimai. Įsigaliojusi sutartis gali būti pakeista remiantis tomis nuostatomis dėl pakeitimo, kurias numato pati sutartis arba remiantis 1969 m. Vienos konvencijos nuostatomis dėl sutarčių pakeitimo. • Valstybės vidaus teisė ir sutarčių vykdymas. Kai kurioms tarptautinėms sutartims nereikia, kad jos kažkokiu būdu būtų perkeltos į nacionalinę teisę, tačiau kitoms reikia priimti nacionalinį teisės aktą. Kaip tai padaroma, iš esmės priklauso nuo kiekvienos valstybės konstitucijos. Teorijoje tarptautinės ir nacionalinės teisės problemą atspindi trijų teorijų atstovai: 1. Dualistinė teorija skelbia, kad tarptautinė teisė ir vidaus teisė yra du skirtingi dalykai, turintys skirtingą reguliavimo objektą. TT reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių, vidaus teisė reguliuoja santykius valstybės viduje. Tokiu būdu, jeigu ginčas viduje - remiasi nacionaline teise, jeigu išorėje - tarptautine teise. 2. Monistinė teorija - egzistuoja vieninga teisės sistema. Joje - ir tarptautinė, ir nacionalinė teisė sąveikauja, bet pirmenybę reikia teikti tarptautinei teisei. Laikui bėgant atsirado. 3. Koordinacinė teorija – egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimo keliu ir koordinavimas turi vykti nacionalinei teisei prisiderinant prie tarptautinės. Tarptautinės sutartys ir jų santykis su LR teise. 1990 m. Laikinajame pagrindiniame įstatyme tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės santykis apskritai neatsispindėjo, tačiau 1991 m. priėmus Tarptautinių sutarčių įstatymą buvo numatyta, kad visos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią. LR Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios nustatytų santykį tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės, kadangi Konstitucijoje kalbama tik apie vieną sutarčių rūšį – ratifikuotas tarptautines sutartis. Šio santykio klausimas buvo nagrinėjamas LR Konstituciniame teisme 1995 m., kai teismas priėmė išvadą, kad Europos žmogaus teisių konvencija neprieštarauja konstitucijai bei teigė, kad tarptautinių sutarčių realizavimo būdas Lietuvoje yra šių sutarčių transformavimas (inkorporavimas) į nacionalinę teisės sistemą. Tą patį Konstitucinis teismas teigė ir tais pačiais metais priimtame nutarime dėl Konstitucijos ir Tarptautinių sutarčių įstatymo santykio. 1999 m. priėmus naują Tarptautinių sutarčių įstatymą buvo numatyta tarptautinių sutarčių viršenybė prieš kitus įstatymus, tačiau tik ratifikuotų sutarčių, apie kitas nebuvo kalbama. Be to, ši viršenybė buvo susieta su tais atvejais, kai iškyla prieštaravimas tarp vidaus teisės ir ratifikuotos tarptautinės sutarties. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikytasi pozicijos, kad LR Konstitucija nustato, jog Lietuva vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, o vienas iš tokių principų yra tarptautinės teisės viršenybės prieš vidaus teisę principas, kuris reiškia, kad esant prieštaravimui bus taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Nors Tarptautinių sutarčių įstatyme šis principas įtvirtintas tik ratifikuotų tarptautinių sutarčių atžvilgiu, jis turėtų būti taikomas tiek ratifikuotoms sutartims, tiek neratifikuotų sutarčių atžvilgiu. Tiesioginio taikymo sutartys Lietuvos teisėje - reikia atkreipti dėmesį į tai, kad: 1) sudedamąja teisės sistemos dalimi pripažįstamos tik ratifikuotos ir įsigaliojusios sutartys pagal Lietuvos teisę; 2) ne kiekviena sutartis gali būti tiesiogiai taikoma v-bės nacionalinėje teisėje. Tiesioginio taikymo klausimas paprastai neiškyla, kai kalbama apie tam tikras politinio pobūdžio sutartis, kurios susijusios tik su valstybių tarpusavio santykiais, tačiau jei sutartimi siekiama suteikti tiesiogiai teises ir pareigas asmenims, ji gali būti taikoma tiesiogiai, bet tik tada, kai tam nereikalingas specialaus akto priėmimas bei jos turinys yra aiškus ir tikslus. Tiesioginio taikymo sutarties pavyzdys - 1995 m. Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų, jų valstybių narių ir Lietuvos. Ši sutartis yra Europos Bendrijos teisės dalis. Asociacijos sutarčių taikymo praktikoje yra pripažinta, kad šios sutartys asocijuotose valstybėse turėtų būti taikomos tiesiogiai, kaip ir EB valstybėse narėse. Tai reiškia, kad šios sutartys sukuria teises ir pareigas nacional. teisės subjektams – fiziniams ir jurid. asmenims. Europos sutartis yra Lietuvos teisės sistemos dalis, nes ji buvo ratifikuota ir jos nuostatos, nustatančios teises ir pareigas nacionalinės teisės subjektams turi būti tiesiogiai taikomos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tarptautinių sutarčių viršenybės principas turės būti taikomas ir kitų Europos Bendrijos ir Europos Sąjungos sutarčių atžvilgiu. Problema dėl tarptautinių sutarčių santykio su vidaus teise Lietuvoje iš tiesų yra susijusi su tuo, kad Konstitucija, nustatydama, kad ratifikuotos tarpt. sutartys turi įstatymo galią ir tuo pačiu numatydama, kad negalioja joks aktas, priešingas konstitucijai, visapusiškai neišsprendžia šio klausimo. Tarptautinių sutarčių ir konstitucijos santykis - ar sutartis neprieštarauja konstitucijai. Net jei tarptautinė sutartis prieštarautų konstitucijai, šis faktas nepadarytų jos negaliojančia. Lietuvoje numatytas sprendimas dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo, kurį priimant turi būti apsvarstyta, ar šios sutarties nuostatos atitinka LR Konstituciją. 9. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ. Sąvoka, šaltiniai. Diplomatija – tai užsienio politikos įgyvendinimas taikiomis priemonėmis. Tarp diplomatijos ir TT – glaudus ryšys. Diplomatija kaip užsienio politikos įgyvendinimas remiasi TT normomis. Ji įgyvendinama per TT normas. Iš kitos pusės, TT normos kuriamos diplomatijos dėka. Per diplomatiją TT normos ir realizuojamos, ir įgyvendinamos. Diplomatija kaip mokslas tyrinėja diplomatijos istoriją, diplomatinę ir konsulinę teisę, diplomatinį protokolą, etiketą, šiuolaikinę diplomatiją, santykių tarp diplomatų reguliavimą. Diplomatija – tai sritis, kurios dėka realizuojama užsienio politika. Ją aptarnauja TT šaka – diplomatinė ir konsulinė teisė. Diplomatinė ir konsulinė teisė – dvi savarankiškos teisės šakos. Diplomatinė ir konsulinė teisė – tai TT šakos, nustatančios diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų teisinę padėtį, jų veiklos kryptis, šių institucijų bei jų darbuotojų privilegijas bei imunitetus, ir aplamai šios teisės šakos reglamentuoja diplomatinę bei konsulinę veiklą. Diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai. Diplomatinę veiklą reglamentuoja 2 rūšių normos: 1)tarptautinės, 2) nacionalinės. Tarptautinės sutartys:1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. 1991 m. ratifikavo LT.1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (čia buvo svarbiausi).1946 m. JTO konvencija dėl JTO specializuotų įstaigų privilegijų ir imunitetų.1973 m. priimta konvencija dėl baudimo už nusikaltimus prieš asmenis, kurie naudojasi tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus. Konsulinėje teisėje apstu dvišalių sutarčių. Pvz., LT konsulinės konvencijos su Rusija, Lenkija, Kinija ir t.t. Nacionaliniai teisės aktai kaip diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai: 1) 1991 m. LR įstatymas Dėl užsienio diplomatinių atstovybių statuso LR.2) 1991 m. LR Diplomatinių atstovybių statuso įstatymas.3) 1990 m. LR priėmė įstatymą Dėl diplomatinių rangų. Daug LRV nutarimų, reglamentuojančių specialius su diplomatijos teise susijusius klausimus.1995 m. priimtas Konsulinis statutas. Jis detalizuoja konsulines funkcijas ir jų atlikimo tvarką, nustatęs konsulinių įstaigų rūšis, įvedė garbės konsulus. LR garbės konsulo statusą, funkcijas, privilegijas ir imunitetus nustato 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, tarptautinės sutartys. Konsuliniai santykiai reglamentuojami dvišalių sutarčių (dvišalė konsulinė konvencija).1998 m. priimtas įstatymas “LR diplomatinės tarnybos įstatymas”, nustato LR diplomatinės tarnybos formavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų ir jų šeimos narių teisinę padėtį ir socialines garantijas. Šiame įstatyme nustatyta, diplomatinė tarnyba yra valst. tarnybos dalis, kuri per LR diplomatines tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką. Tiek diplomatinės, tiek konsulinės funkcijos atliekamos per institucijas. Galima išskirti:1. bendros kompetencijos institucijos: Prezidentas, Seimas, Vyriausybė 2.specialios, užsienio santykių, kurios dar skirstomos: 1)veikiančias valstybės viduje - URM; 2.veikiančias užsienyje: a) diplomatinės atstovybės, b) konsulinės įstaigos, c) diplomatinės atstovybės prie tarptautinių organizacijų, kurios gali būti 2 lygių: diplomatinės ambasados ir diplomatinės midijos. Diplomatinis personalas. 1998 m. sausio 6 d. LRV patvirtino Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei tarptautinių organizacijų atstovybių narių akreditavimo LR nuostatus. Akreditavimas - diplomatinio atstovo užsienio valstybėje paskyrimo procedūra. Akredityvas suprantamas kaip protokolo tarnybos veikla, susijusi diplomatinių atstovybių ir kitų nutarimo pavadinime išvardintų asmenų, atvykusių į LT, registravimu. Akredityvas - tai ne tik registravimas, bet ir šių asmenų statuso nustatymas - pagal tarptautines konvencijas bei valstybės įstatymus. Akreditavimo dėka išduodamas akreditacijos pažymėjimas arba identifikacijos kortelė. Ši kortelė laikoma oficialiu dokumentu, patvirtinančiu asmens tapatybę, jo statusą bei diplomatinius imunitetus ir privilegijas, kurie taikomi LR teritorijoje. Tam tikrų asmenų atžvilgiu akreditacijos procesas sudėtingesnis - diplomatinių atstovybių vadovų ir karo atašė. Prieš skiriant vadovą į pareigas, būtina gauti buvimo valstybės agrementą. Tai yra sutikimas. URM pateikia duomenis apie asmenį, nurodydama jo darbovietes, anketiniu duomenis, ir prašo sutikti, kad tas asmuo atstovautų. Šis procesas - slaptas. Juo nenorima pakenkti diplomato karjerai. Jeigu 1 mėnesio bėgyje negaunamas atsakymas, tai laikoma, kad sutikimas neduotas. Gavus sutikimą, diplomatinės atstovybės būsimam vadovui išduodamas įgaliojamasis raštas. Priklausomai nuo to, kam jis įteikiamas, skiriama akreditacija: - prie valstybės vadovo, - prie užsienio reiklų ministro. Kai įteikiamas įgaliojamasis raštas, laikoma, kad ambasadorius faktiškai pradėjo savo darbą. Po įgaliojimo raštų įteikimų visi jo pasisakymai vertinami kaip valstybės atstovo pasisakymai.1998 m. priimtas LR diplomatinės tarnybos įstatymas. LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti LR užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi URM. LR diplomatinę atstovybę URM ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė. Diplomatinis personalas Jis gali būti suskirstytas į 3 grupes: diplomatai; administracinis - techninis personalas; aptarnaujantis personalas. Prie diplomatinio personalo priskiriami darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas. Administracinis – techninis personalas: buhalteriai, vertėjai, kanceliarijos vedėjai - techniniai darbuotojai. Aptarnaujantis personalas: vairuotojai, kurjeriai, šveicoriai, liftininkai, kiemsargiai. Paprastai sudaro buvimo valstybės piliečiai. Skirstymas reikalingas todėl, kad reikia nustatyti, kokia apimtimi šie asmenys naudojasi diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis. Diplomatinėje teisėje išskiriama ne tik diplomatų rangai, bet ir klasės. Pirmą kartą suklasifikuoti 1815 m. Vienos deklaracijoje. Ryšium su diplomatiniais rangais ir klasėmis naudojamos tam etiketo taisyklės. Diplomatinis atstovas lygu diplomatinės atstovybės vadovui. Diplomatinis agentas - tiek vadovas, tiek personalas. Diplomatinių atstovybių vadovų klasės: a) ambasadoriai arba nuncijai, akreduoti prie valstybių vadovų, b) pasiuntiniai arba internuncijai, akredituoti prie valstybių vadovų; c) reikalų patikėtiniai, akredituoti prie Užsienio reikalų ministerijos. Diplomatinius rangus nustato pačios valstybės. 1990 m. įstatyme dėl diplomatinių rangų nustatyti tokie diplomatiniai rangai: 1) LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, 2) LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, 3) ministras patarėjas, 4) patarėjas, 5) pirmasis sekretorius, 6) antrasis sekretorius, 7) trečiasis sekretorius, 8) atašė. Pirmus du rangus suteikta LR Prezidentas savo dekretu, URM Ministro teikimu. Šis rangas suteikiamas iki gyvos galvos. 3-8 - suteikia URM Ministras. Sudaroma atestacinė komisija. Galima išskirti 2 diplomatų kategorijos: a) karjeros, b) politikai. Atašė rangas suteikiamas tik po 1 metų diplomatinės tarnybos darbo. Atašė - tai ne tik diplomatinis rangas, bet tam tikra veiklos kryptis: karo (gali būti pagal kariuomenės rūšis); kultūros; spaudos. Diplomatinių atstovybių funkcijos. Pagrindinės diplomatinių atstovybių funkcijos įvardijamos Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių: 1.akredituojančios valst. atstovavimas buvimo valst. ir oficialių santykių palaikymas; 2.akredituojančios valst. ir jos piliečių interesų buvimo valst. gynimas diplomatinės gynybos priemonėmis; 3.derybų su buvimo valst. vyriausybe vedimas; 4.inform. apie buvimo valst. politinį, ekonominį gyvenimą rinkimas teisėtais būdais; 5.draugiškų santykių tarp buvimo valst. skatinimas bei ekonominio, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo vystymas. LR diplomatinės tarnybos įstatyme numatyta dar viena funkcija: - diplomatinė atstovybė platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę, ekonominę padėtį, kultūra, papročius, tradicijas. Diplomatinė atstovybė – aukščiausia politinė institucija. Ji steigiama sostinėje palaiko ryšį su aukščiausiomis centrinės valdžios institucijomis. LR diplomatinėms atstovybėms pavedamos ir konsulinės funkcijos. Konsulinės įstaigos yra pavaldžios diplomatinėms atstovybėms. Gali būti steigiamos diplomatinės atstovybės, prie tarptautinių organizacijų. Jų funkcijos sutampa. Specialios misijos gali būti kuriamos tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro iniciatyva, konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti. Konsulinių institucijų funkcijos. Skirtumas tarp diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų: įstaiga – administracinė techninė institucija. Nutraukus diplomatinius santykius, konsulinė veikla nebūtinai baigiasi. Remiantis 1995 m. statutu yra skiriamos rūšys: 1) Generaliniai konsulatai. 2) Konsulatai.3) Vicekonsulatai.4) Konsulinė agentūra. Konsulatas, kaip įstaiga, aptarnauja atitinkamą teritoriją (Rusija nori atidaryti konsulatą Kaune). Konsulinis vadovas turi gauti egzekvatūrą. Iš esmės taikomi tie patys imunitetai ir privilegijos kaip ir diplomatams (prie diplomatų esantis administracinis techninis personalas turi privilegijas ir imunitetus tik funkcijų vykdymo metu ). Šiaip imunitetą gali suteikti abipusiu šalių susitarimu. Personalui (3 kategorijai) privilegijos netaikomos. Imunitetus taip pat turi sutuoktinis ir vaikai. Konsulinių atstovybių funkcijos: bendrosios; specialiosios. Bendrosios: atstovavimo; interesų gynimo; informacijos rinkimo; bendradarbiavimo vystymo. Specialiosios. Jos konkretizuojamos dvišalėse konvencijose. Detaliai apibrėžtos 1995 m. konsuliniame statute.1)Funkcijos, susijusios su asmens areštu ir teisminiu nagrinėjimu. Visais atvejais, kai sulaikomas, suimamas valstybės pilietis, apie tai turi būti pranešta konsulinei įstaigai. Konsulinis pareigūnas turi teisę lankyti areštuotą pilietį, perduoti ir priimti korespondenciją, sintinius, prižiūrėti, kad teisminiame nagrinėjime deramai būtų atstovaujami to piliečio interesai, gali būti gynėjas. Konsulinės įstaigos atlieka nemažai notaro f – jų. Pvz.: funkcijos, susijusios su turto palikimu. Konsulas išduoda leidimus įvežti ar išvežti turtui, kuris yra palikimo dalis. Išduoda leidimą realizuoti palikimo dalį, pervesti savo valstybės Valiutą į laisvai konvertuojamą ir pervesti į valstybę, kurioje pilietis gyvena.2)Funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais. LR įstatymai: nustatyta tvarka konsulas priima pareiškimus dėl pilietybės, registruoja LR piliečius, esančius užsienio valst. Registruoja LR piliečių mirties bei gimimo aktus. Atlieka santuokos formalumus, išduoda santuokos liudijimą. Konsulinis pareigūnas turi teisę pratęsti paso galiojimą, pakeisti pasą.3)Funkcijos, susijusios su globa. Dėl nepilnamečio globos – konsulinis pareigūnas parenka tinkamus globėjus. Klasikinė pareigūno funkcija – konsulo pagalba laivams. Ji yra įvairi: a) konsulinis pareigūnas turi teisę tirti bet kokį atsitikimą, įvykusį jo valstybės laive. b)gali apklausti kapitoną, įgulos narius, peržiūrėti laivo dokumentus. c)sprendžia ginčus tarp kapitono ir įgulos. d)rūpinasi laivo įgulos gydymu. e)rūpinasi, kad būtų sutvarkyti laivo atvykimo dokumentai į uostą. f)lydi įgulos narį teisme ir valdžios institucijose. g)privalo dalyvauti visuose procesiniuose veiksmuose prieš laivą (darant kratą ir pan.).h)įvykus avarijai konsulas privalo organizuoti pagalbą laivams. j) jei laivas įgyjamas užsienyje, konsulinis pareigūnas išduoda laikiną liudijimą, suteikiantį laivui plaukti su LR vėliava. i)jei įplaukimas į uostą yra nesaugus, konsulinis pareigūnas turi perspėti laivo kapitoną.k)teikia pagalbą ir orlaiviams. l)konsulinio pareigūno viena iš funkcijų – informuoti sveikatos apsaugos ministeriją, VRM apie karantininius susirgimus, jų pobūdį, išplitimo ribas; jei atsirado pavojingų žemės ūkio augalų; jei atsirado pavojus išplisti žmonių, gyvulių susirgimams.LR įstatymuose dar yra paminėta: Pareigūnas tvirtina sutartis, testamentus, įgaliojimus, liudija dokumentų vertimus, jų tikrumą, priima saugoti dokumentus, tvirtina tų dokumentų tikrumą ir t.t. (už šiuos veiksmus imami mokesčiai). Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Diplomatas – diplomatinį rangą turintis LR pilietis, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Diplomatų privilegijos ir imunitetai. 2 rūšys: 1) diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai. 2)Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Tai skirtingos sąvokos. Pirmu atveju kalbam kaip apie institucijas, o antru – apie funkcijų atlikimą. Kai kurie autoriai pateikia bendrą. Diplomatų imunitetai ir privilegijos – visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei diplomatinėms atstovybėms priimančioje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos diplomatinių atstovybių funkcijos. Reikia skirti imunitetą nuo privilegijos. Imunitetas TT gali būti suprantamas kaip išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi. Privilegijos – tai pirmenybės, kurios teikiamos diplomatams ir atstovybėms. Privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Pirmą kartą visapusiškai imunitetai ir privilegijos buvo įtvirtinti Vienos konvencijoj dėl diplomatinių santykių. Diplomatų imunitetai ir privilegijos: užtikrinamas asmens neliečiamumo imunitetas, artimas atstovybės imunitetui. Priimanti valstybė turi reikšti diplomatui tinkamą pagarbą ir imtis visų reikalingų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam pasikėsinimui į jo asmenį, laisvę ir garbę. Asmuo neliečiamas – negali būti areštuojamas ar bet kokia forma sulaikomas. Bet gali būti sulaikytas betarpiškai darant nusikaltimą. Paaiškėjus, kad diplomatas – paleidžiamas. Paskui g.b. paskelbtas persona non grata. Turi palikti šalį, jei nepalieka, imunitetas dingsta. Valstybė gali savo nuožiūra atsisakyti imuniteto, pvz., Gruzija, sužinojusi, kad Gruzijos diplomatas nušovė žmogų, atsisakė imuniteto (čia JAV buvo). Imunitetas užtikrina diplomato privačios rezidencijos neliečiamybę. Imunitetas ir jurisdikcija: baudžiamoji, civilinė, administracinė. Negali būti taikoma atsakomybė už pažeidimus: baudžiamoji - 100%, jei valstybė neatsisako. Diplomatas kaip asmuo negali būti atvesdinamas kaip liudytojas (jei tik pats sutinka). Administracinė atsakomybė – taip pat 100%, o civilinė – jau su klausimu (pvz., avarija? Paprastai atlyginama). VK praktika – jokiu būdu nenagrinėti būtų teisme. Kiti sako, kad civilinė jurisdikcija taikoma, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo (bet nebūtinai). Diplomatas atleidžiamas nuo bet kokių muitų ar mokesčių, išskyrus mokesčius už paslaugas. Diplomato bagažas nėra tikrinamas kertant valstybės sieną, bet jei yra pagrindo manyti, kad daromas nusikaltimas, diplomato bagažas patikrinamas, bet turi dalyvauti diplomatas, o jei negali, tai atstovybės darbuotojas. Asmeninio naudojimo daiktai neapmuitinami. Privilegijos. Diplomatams – pagarba, priėmimai. Mini savo valstybės šventes. Paskutiniai į priėmimą atvyksta turintys aukščiausią rangą (ir pirmi išeina). Kiekvienas asmuo, turintis diplomatines privilegijas ir imunitetus, pradeda jais naudotis nuo atvykimo į priimančios valstybės teritoriją. Šį momentą reikia skirti nuo momento, kai diplomatas pradeda vykdyti savo funkcijas. Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai. Skiriamos dvi privilegijų ir imunitetų rūšys: 1.diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai 2.diplomatų imunitetai ir privilegijos. Pirmu atveju jos skirtos institucijai, antru atveju asmenims. Bendra tai, kad jų paskirtis užtikrinti jų normalų darbą, sėkmingą funkcijų atlikimą. Kai kurioje literatūroje netgi neskiria į rūšis įvardija kaip diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Minėtą klausimą reguliuoja 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių ir 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Diplomatiniai imunitetai ir privilegijos - tai visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei dipl. atstovybėms priimančiojoje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos dipl. atstovybių funkcijos.TT-je imunitetas ir privilegijos suprantami kaip: imunitetas – išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato, tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi. Privilegijos suprantamos, kaip pirmenybės taikomos diplomatams, diplomatinėms atstovybėms. Diplomatinės privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Vienos konvencijos (1961m.) 22 straipsnyje įtvirtintas diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamumo imunitetas. Jame fiksuojamos dvejopos valstybių pareigos:1. Įpareigoja valst. susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali pažeisti imunitetą. Draudžia patekti į dipl. atstovybės patalpą kitaip, nei su jos vadovo leidimu. Jis yra absoliutus. (Nei gaisro nei kitokiu kitu atveju be atstovybės vadovo sutikimo tai daryti negalima).2. Aktyvi priimančios šalies pareiga imtis spec. priemonių, veiksmų, kad būtų užtikrinta dipl. atstovybių apsauga (T.b. apsaugotos nuo įsibrovimo, žalos padarymo, rimties trukdymo. Net demonstracijos turi vykti per atstumą).Prie dipl. Atstovybių patalpų priskiriamas ir transportas. Jis naudojasi neliečiamumu. Jį sustabdyti galima, bet instrukcijos tarp URM ir VRM pagrindu.Dipl. atstovybės pagal 24 str.naudojasi dokumentų ir archyvų neliečiamumu. 44 straipsnis imunitetą praplečia, netgi nutraukus santykius, arba ginkluoto konflikto metu imunitetas turi būti užtikrintas. Dipl. kurjeris taip pat naudojasi imunitetu ir privilegijomis (jo funkcijas gali atlikti laivo kapitonas, lėktuvo vadas). Atstovybės naudojasi ir fiskaliniu imunitetu, t.y. atleidžiamos nuo t.t. mokesčių: žemės rentos, bet nuo mokesčių už paslaugas jos neatleidžiamos. Dažniausiai taikomas proporcingumo principas nuo kokių mokesčių atleidžia viena šalis, nuo tokių atleidžia ir kita. Dipl. Atstovybės turi teisę į savo simboliką. Dipl. Atstovybės vadovo mašina pažymima vėliavėle. Diplomatinės atstovybės – aukščiausios politinės šalies atstovybės užsienio šalyje. Konsulinės – administracinės, techninės institucijos. Jos paprastai turi tokius pačius imunitetus ir privilegijas, kaip ir diplomatinės atstovybės. Nutraukus diplomatinius santykius konsulatai gali sėkmingai dirbti toliau. 10 tema. Tarptautinė jūrų teisė Tarptautinės jūrų teisės atsiradimas ir raida. 1958 m. Ženevos jūrų teisės konvencijos. Trečioji JTO konferencija. 1982 m. JTO Jūrų teisės konvencija Tarptautinė jūrų teisė (TJT) – viena iš seniausių šakų. Atsiradimas siejamas su normų, nustatančių jūros erdvių režimą, bei reglamentuojančių atskiras jūros naudojimo klausimus, atsiradimu. Ilgą laiką TJT buvo paprotinė teisės šaka. Madas TJT demonstravo galingos jūrų valstybės. Lūžis XXa. įvyko, kada atsirado eilė sutarčių, reglamentuojančių įvairius klausymus. TJT normos reglamentuoja dvejopo pobūdžio tarptautinius santykius: a) Santykiai, atsirandantys iš naudojimosi pasauliniu vandenynu. Laivyboje santykiai, santykiai žvejybos srityje, santykiai susiję su žmonių, krovinių gelbėjimu jūrose, santykiai susiję su aplinkos apsauga, santykiai susiję su jūrų uostų ir juose esančių laivų režimu, jūros kabelių apsauga ir režimais. b) Santykiai, atsirandantys iš atskirų jūros erdvių statuso bei režimo. Jūros teritoriniai vandenys, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, atviroji jūra, jūros dugnas – kontinentinis šelfas ir tarptautinis rajonas už kontinentinio šelfo ribų. Pridedam salynų vandenis ir tarptautinius sąsiaurius ir kanalus, archipelagus tai gaunam tarptautinių vandenų. Šaltiniai. TJT reglamentuoja bendrieji šaltiniai – 1958 m. keturios Ženevos konvencijos: 1) Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (LR ratifikavo 1992 m.) 2) Konvencija dėl kontinentinio šelfo; 3) Konvencija dėl atviros jūros; 4)Konvencija dėl žvejybos ir gyvųjų išteklių apsaugos. JTO pastangomis priimta 1982 m. JT jūrų teisės konvencija. Ši konvencija tai virš 300 teisės normų jungianti sutartis. Konvencija susideda iš 17 skyrių, turinti nemažai priedų. Jau įsigaliojo. Lietuvai įsigaliojo 2003-12-12. Krūva tarptautinių sutarčių: 1972 konvencija įtvirtinusi tarptautines taisykles, padedančias išvengti laivų susidūrimo. 1966 m. priimta konvencija dėl krovininės grimzlės linijos, 1960 m. ir 1974 m. buvo priimtos konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūrose. Konvencijų laivybos klausimais apie 100. 1910 m. Briuselio konvencija dėl pagalbos ir gelbėjimo jūrose. Ji padėjo pagrindus reguliuojant gelbėjimo klausimus. Gelbėjimas jūrose atliekamas neatlygintinai ir privalomas (žmonių), o turto ir laivo gelbėjimas yra atlyginamas atsižvelgiant į pavojingumo laipsnį ir gelbėjimą jūrose. Į jūras išsilieja 10mln. tonų naftos per metus, 1 mln dyzelio, 5 tonos gyvsidabrio. Konvencija 1954 m. dėl jūrų užteršimo nafta uždraudimo (Londono). Ji papildyta 1962, 1969, 1971, 1973 m. konvencija dėl kelio užkirtimo jūros užteršimui iš laivų. Specializuotos tarptautinės organizacijos pastangomis priimtos konvencijos “dėl žalos užteršus jūrą nafta” ir konvencija “dėl jūros užteršimo nafta dėl avarijų, įvykusių atviroje jūroje” atvejus. Dauguma valstybių pripažino prieš regioninį užteršimą jūroje metodus. 2 konvencijos: 1974 m. “Regioninė Baltijos jūros apsaugos konvencija”. Jei kalbėt apie žvejybą, sudaromos dvišalės sutartys. 1973 m. konvencija “Dėl žvejybos gyvųjų organizmų apsaugos Baltijos jūroje ir Beftirose. 1990 m. Tarptautinė konvencija dėl parengties, veiksmų ir bendradarbiavimo įvykus taršos nafta incidentams. 1976 m. Tarptautinė konvencija dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo (Lietuvai įsigal. 2004-07-01). Romos 1988 m. Konvencija dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugią jūrų laivybą. • Jūrų vidaus vandenys. "Istoriniai vandenys". Jūrų vidaus vandenų teisinis režimas. Užsienio laivų įplaukimas į jūrų uostus, jų ir jų ekipažų padėtis jūriniuose vandenyse ir uostuose. Prie Jūrų vidaus vandenų priskiriami vandenys, esantys iki teritorinės jūros bazinės linijos, jūrų uostų vandenys, įlankų, užutekių, limanų vandenys. Kyla problemų dėl įlankų. Yra įlankos, į kurias natūralus įėjimas labai platus (pusė Baltijos jūros). Ar tai vidaus vandenys? Ją reikia laikyti istoriniais vandenimis. Įlankos, kurių įėjimas viršija 24 mylias gali būti pripažįstamos vidaus vandenimis, jei tai laikoma istoriniais vandenimis. Tai daroma atsižvelgiant į geografinę padėtį, istoriją, geografinę priklausomybę. Vidaus vandenys – teritorijų dalis, kurių atžvilgiu pilnai taikomas suverenitetas (tai ir jūros uostai). Ką laikyti uostu?: 1) norminis uosto apibrėžimas; 2) bei doktrininis, išreiškiantis subjektyvinį autoriaus požiūrį. LR priimtas Klaipėdos valstybinio jūros uosto įstatymas 1996 m.: Jūros uostas skirtas komercinei bei ūkinei veiklai, krovinių transportavimui, ekspedicijos bei sandėliavimo operacijom vykdyti ir kroviniams į transporto priemones pakrauti, keleiviams ir paštui pervežti, laivams aptarnauti. Uosto režimas - įplaukimo problema. Į Klaipėdą laikomasi laisvo laivų įplaukimo į jūros uostą principo (kai kurios savo uostus laiko uždarais). Laisvas įplaukimas reiškia civilius laivus. Karo laivų įplaukimas valstybės nuožiūra gali būti reglamentuojama įvairiai. LR reikalauja, kad karo laivas, įplaukdamas į uostą turėtų leidimą. 1995 m. Vyriausybė nutarimu patvirtino leidimų išdavimo tvarką karo laivams. Leidimus išduoda URM pasitarusi su KAM. Svarbu tikslai, tarpvalstybiniai santykiai su laivo valstybe, gynybiniai ir kiti interesai . Ne iš visų karo laivų prašomi leidimai. Tos kurios nereikalauja leidimų iš LT, iš tų ir nereikalauja. Laivų su branduolinėmis jėgainėmis teisinis režimas ypatingas (LR uždraustas). Atplaukęs laivas iškelia dvi vėliavas – rodo, kad paklūsta pakrantės šalies jurisdikcijai ir savo. Koks režimas: nacionalinis arba didžiausio palankumo. Nacionalinis toks pats režimas, kaip ir savo laivams, o didžiausio palankumo kaip ir trečių valstybių laivams. • Teritorinė jūra. Teritorinės jūros priklausymas valstybės suverenitetui. Teritorinės jūros plotis. Teritorinės jūros teisinis režimas. Taikaus prekybinių laivų praplaukimo teisė. Užsienio karinių laivų praplaukimo klausimas. Teritorinė jūra – tai prie valstybės kranto ar valstybės vidaus vandenų esanti jūros zona, kurios atžvilgiu taikomas valstybės suverenitetas, atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas. Dvigubas pobūdis: 1) teritorinė jūra, tai valstybės teritorijos dalis. Kur baigiasi teritorinė jūra, ten baigiasi valstybės teritorija; 2)teritorinėje jūroje turi būti užtikrinta taikaus praplaukimo teisė. Taikus – nesukeliantis pavojaus valstybei. 1982 m. konvencijoje 21 str. pateikiamas sąrašas, veiksmų, kuriais remiantis, galima konstatuoti, kad sukeliama grėsmė pakrantės valstybei. Teritorinėje jokia žvejyba, bandymai negalimi. Praplaukimas turi būti nenutrūkstamas, povandeniniai laivai, turi būti iškilę virš vandens. Pakrantės valstybė turi užtikrinti saugų ir taikų praplaukimą teritorinėje jūroje, perspėti apie galimus pavojus. Nustatomi praplaukimo tvarka, koridoriai (tai pakrantės valstybės kompetencija). 1958 m. nepavyko susitarti dėl jūros pločio, kur buvo diskutuojama tarp 3 ir 12 jūrmilių. 1982 m. patvirtintas pirmą kartą jūros teritorinis plotis. Nusistato kiekviena valstybė iki 12 mylių. Yra ir 6 ir 12 ir t.t. LR – 12 mylių (kiek galima tiek ir imam). Nustatom 4 parametrais: 1) linija nuo kranto, 2) imam į ilgį 12 mylių (antras parametras); 3,4) atribojimas iš dešinės ir iš kairės. Didžiausio atoslūgio metu, labiausiai išsikišusius taškus – už jų vidaus vandenys. Jei nėra tarp valstybių 12 mylių, tai nustatoma vidurio linijos taisyklės pagalba (įtariu visiems po lygiai). 1982 m. konvencija įveda lygių atstumų metodą, atribojant, teritorinę jūrą tarp greta esančių valstybių (ne visada taikomas). Kitas principas yra susitarimo principas. Svarbu ekonominiai faktoriai, žvejybiniai faktoriai. • Gretutinė zona. Jos sąvoka ir teisinis režimas. Tai specialios paskirties zona. Institutas atsirado XIXa. Pirmoji valstybė nusistačiusi ją buvo Prancūzija, Didžioji Britanija (nors vėliau atsisakė ir tapo priešininke). Dėl ko valstybės nesutaria – dėl valstybių teisių apimties. Pirmą kartą institutas įtvirtintas 1958 m. konvencijoje “dėl gretutinės zonos ir teritorinės jūros” (LR ratifikavo). Joje pasakyta, kad atviros jūros zonoje, esančioje šalia teritorinės jūros pakrantės valstybės gali vykdyti kontrolę, būtiną tam, kad: 1) būtų užkirstas kelias muitų, fiskalinių, imigracijos ir sanitarijos normų pažeidimams pakrantės valstybės teritorijoje ar teritorinėje jūroje; 2) būtų galima nubausti kaltininkus už minėtų taisyklių pažeidimus, įvykdytus sausumos terit. ar teritorinėje jūroje. Gretutinės zonos plotis realiai yra 24 jūrmylės nuo pakrantės linijos, arba 12 mylių, nuo valstybės teritorijos linijos (antro parametro) 12+12. Taigi gali tikrinti iki įplaukimo į teritoriją, kontroliuoti ką įveža (prevencinė zona). Saugo ir tenkina valstybės interesus 4 srityse: muitai; mokesčiai; sanitarija; migracija. • Atviroji jūra. 1958 m. Ženevos atvirosios jūros konvencija. Atvirosios jūros laisvės principas. Jos sąvoka, raida ir reikšmė. Bendrosios atvirosios jūros laisvės. Atvirosios jūros režimas 1982 m. JTO jūrų teisės konvencija. Atvirosios jūros teisinį teorinį pagrindą pateikė Hugo Grocijus savo veikale “Laisvoji jūra” (1609 m.). 19 amžiaus pradžioje jūrų laisvės principas jau buvo visuotinai pripažintas. Atviroji jūra – už valstybės teritorinių vandenų išorinė ribos esantys jūrų plotai, kuriais lygiomis teisėmis gali naudotis visos valstybės ir tautos. Atvirosios jūros laisvės principas – vienas iš pagrindinių tarptautinės jūrų teisės principų, užfiksuotas 1958 m. Ženevos konvencijoje dėl atvirosios jūros ir 1982 m. Konvencijoje dėl jūrų teisės. Atvirosios jūros teisė reiškia, kad jokia valstybė negali jai išplėsti savo suvereniteto, t.y. pasisavinti. Visos, tiek pakrantės, tiek ir kontinentinės valstybės (neturinčios išėjimo į jūrą) gali naudotis jūromis. Laisvė naudotis atvirąja jūra tai: 1) laivybos laisvė; 2) žvejybos laisvė; 3) laisvė tiesti povandeninius kabelius ir vamzdynus; 4) laisvė skraidyti virš atviros jūros; 5) laisvė verstis jūriniais verslais ir naudotis gamtiniais ištekliais, įrengti dirbtines salas ar kitokius įrenginius, laisvai vykdyti mokslinius tyrimus. Kiekviena valstybė turi laivybos laisvę. T.y. teisę laisvai su jos vėliava plaukioti atviroje jūroje. Valstybė laivams plaukiojantiems su jos vėliava, taiko savo jurisdikciją. Atviroje jūroje laivą stabdyti ir apžiūrėti gali kitos valstybės karo laivas tik ypatingais atvejais, numatytais tarptautinėse konvencijose, kurių dalyvės yra tiek laivo vėliavos valstybė, tiek ir valstybė, kuriai priklauso karo laivas; kai: 1) povandeninio telegrafo kabelio nutraukimas ar sugadinimas – pagal 1884 m. povandeninių kabelių apsaugos konvenciją. 2) Jei įtariama, kad užsienio prekybos laivas veža vergus – pagal 1958 m. Ženevos konvenciją dėl atvirosios jūros; 3) Jei įtariama, kad laivas užsiima piratavimu – 1937 m. Nijono susitarimas ir 1958 m. Ženevos konvencija dėl atvirosios jūros. 4) Jei laivas plaukiojantis su užsienio valstybės vėliava iš tikrųjų priklauso valstybei, kuriai priklauso karo laivas – pagal Ženevos konvenciją dėl atvirosios jūros. 5) Jei laivas pažeidė pakrantės valstybės įstatymus ir taisykles dėl jos ekonominės zonos ar kontinentinio šelfo naudojimo – pagal 1982 m. Konvenciją dėl jūrų teisės. 6) Jeigu įtariama, kad laivas atviroje jūroje užsiima neteisėta prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis – pagal 1982 m. konvenciją dėl jūrų teisės. 7) Jei laivas užsiima “radijo piratavimu” – neteisėtu radijo ar TV programų transliavimu – pagal 1982 m. Konvenciją dėl jūrų teisės. 8) Jei prekybos laivas plaukia be vėliavos, rodančios jo nacionalinę priklausomybę – pagal 1982 m. Konvenciją dėl jūrų teisės. Kai kurių valstybių vidaus įstatymai taip pat numato galimybę persekioti atviroje jūroje užsienio laivą, padariusį teisės pažeidimus pakrantės valstybės vidaus ar teritoriniuose vandenyse. Valstybės, pasirašiusios konvenciją dėl atvirosios jūros, įsipareigojo imtis reikiamų priemonių jūreivystės saugumui užtikrinti, visų pirma, kad laivai, plaukiojantys su jų vėliava, laikytųsi tarptautinių normų ir taisyklių. Atvirosios jūros laisvė garantuoja visoms valstybėms teisę užsiiminėti verslais jūrose. Siekiant apsaugoti gamtos išteklius nuo išsekimo ar net išnaikinimo, v-bės bendradarbiauja reguliuodamos žvejybą ir kitus verslus. Iš sudarytų daugiašalių susitarimų paminėtini: 1946 m. konvencija dėl banginių medžioklės; 1957 m. laikinoji konvencija dėl kotikų išsaugojimo Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje; 1969 m. konvencija dėl gyvųjų išteklių išsaugojimo Pietryčių Atlante ir t.t. 1958 m. Ženevos konvencija dėl atviros jūros šiek tiek liečia ir jūros apsaugos nuo užterštumo kl.. Šiuos klausimus detalizuoja specialios tarptautinės sutartys: 1973 m. Konvencija dėl kelio teršimui iš laivų užkirtimo; 1954 m. konvencija dėl kelio jūrų teršimui nafta užkirtimo (1962 ir 1969 m. priimtos pataisos) ir etc. • Išskirtinė ekonominė zona. Išskirtinės ekonominės zonos sąvoka. Išskirtinės ekonominės zonos režimas, jo ypatybės. Ekonominės zonos koncepciją pasiūlė besivystančios valstybės mūsų amžiaus septintame dešimtmetyje. Tuo buvo siekiama pagerinti savo gyventojų ekonominės galios lygį plačiau naudojant gamtinius jūros išteklius. 1982 m. Konvencija dėl jūrų teisės ekonominę zoną įtvirtino kaip šiuolaikinės tarptautinės jūrų teisės institutą. Ekonominė zona gali būti paskelbta jūrų rajonuose, kurie yra už valstybės teritorinių vandenų (teritorinės jūros) ribų ir greta jų, 200 jūros mylių pločio, skaičiuojant nuo tų pačių pirminių linijų, kaip ir teritoriniai vandenys (teritorinė jūra). Ekonominė zona tarp valstybių, kurių pakrantės yra priešais arba greta, delimituojama remiantis tarptautine teise sudaromu susitarimu. Ekonominės zonos pakrantės valstybė vykdo suverenias teises, leidžiančias šioje teritorijoje žvalgyti, eksploatuoti ir išsaugoti tiek gyvūnus, tiek ir negyvus gamtos išteklius, esančius dugne, jo gelmėse bei dengiančiuose vandenyse, taip pat tuos išteklius valdyti ir suverenias teises dėl kitokios veiklos, kuris susijusi su ekonominiu minėtos zonos žvalgymu ir eksploatavimu. Pakrantės valstybė: gali kurti dirbtines salas, įrenginius bei juos naudoti, atlikti jūrų mokslinius tyrimus, vykdyti jūros aplinkos apsaugą ir išsaugojimą. Kitos valstybės, bet kurios kitos valstybės ekonominėje zonoje naudojasi laivybos, skridimų laisvėmis, laisve tiesti povandeninius kabelius ir vamzdynus, taip pat kitaip, tarptautinės teisės požiūriu, teisėtai, naudotis jūra. Vadinasi ekonominės zonos vandenys yra atvirosios jūros dalis neįeinanti į teritorinius vandenis. Užsienio laivai žvejoti ekonominėje valstybės zonoje gali tik remdamiesi tarptautinėmis sutartimis su pakrantės valstybe. • Kontinentinis šelfas. 1958 m. Ženevos konvencija dėl kontinentinio šelfo. Kontinentinio šelfo sienos ir režimas. LR ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo problemos. Kontinentinio šelfo koncepcijai formuotis didžiulės reikšmės turėjo JAV prezidento Trumeno proklamacija dėl jūros dugno. Dar 1943m. buvo atkreiptas dėmesys, kad JAV neturi galimybių apginti savo teisių į šios šalies KŠ esančius gyvuosius išteklius ir naudingąsias iškasenas. Taigi prezidentas išleido 2 deklaracijas: žvejybos ir KŠ. JAV pavyzdys buvo užkrečiamas ir dauguma valstybių vienašaliais aktais pradėjo reglamentuoti įvairius klausimus. Išryškėjo, kad nustatinėjama skirtinga pakrantės valstybių teisių apimtis, netgi skirtingas kontinentinių šelfo teisių apimtis. Išryškėjo, kad reikia tarptautinio dokumento. 1958m. KŠ konvencija. (ši jau pasenusi). 1982m. –nauja. KŠ – tai pakrantės, jūros dugno ir jūros gelmių dalis, esanti už teritorinės jūros ribų iki 200 metrų gylio arba už šios ribos iki vietos, kur galima natūralių išteklių eksploatacija.(1958m.). Galima teigti, kad šioj definicijoj yra 3 kriterijai, pagal kuriuos nustatomas KŠ. Tai pakrantės jūros dugno dalis – tarsi natūralus sausumos tęsinys: iki 200 m. gylio arba iki tos ribos (3 kriterijus) kur galima jūros dugno eksploatacija. Kilo daug ginčų: ginčijosi dėl kitų dviejų kriterijų. Kai kurios valstybės siūlė gylį ir plotį - 100mylių. plotį ir 200m. gylį. Kai kas grindė 200m., kad baigiasi geologinis kriterijus. Po 20m. pakrantės eksploatacija manė, kad bus negalima. O 60m. Japonai tyrinėjo jau 5000m. gylį. Buvo siūlomi 3 terminai: 1) pakrantės valstybės taiko suverenitetą; 2) turi suverenias teises; 3) išimtines teises KŠ atžvilgiu. Reikia daryti skirtumą tarp suvereniteto ir suverenių teisių. Suverenitetas – valstybės savybė, jo negalima prarasti. 1958m. buvo įtvirtinta, kad pakrantės valstybės turi suverenias teises, kurios siejamos su KŠ tyrimu bei eksploatacija. Pakrantės valstybės teisės ribojamos: eksploatuoti ir tyrinėti. Pakrantės valstybių teisės KŠ yra išskirtinės. Tai reiškia, kad jei pakrantės valstybė netyrinėja KŠ, tai kitos valstybės to daryti negali be tos valstybės sutikimo. 1982m. konvencijoj įnešta naujiena dėl KŠ. Dauguma valstybių pritarė KŠ koncepcijai. Tos teisės yra išskirtinės. Reikėjo apibrėžti KŠ ribas. 200m. gylis. Nuo 1982m. eksploatacinis kriterijus nebegalioja. 76 str. (1982m. konvencijoje) nurodoma, kad pakrantės valstybių KŠ apima jūros dugną ir po juo esančios žemės gelmės, kurie yra už teritorinės jūros per visą sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba per 200 jūros mylių skaičiuojant nuo teritorinės jūros bazinės linijos. Jei nėra pagilėjimo, tai KŠ riba yra 350 jūrmylių. KŠ riba gali būti ne toliau 100 jūrmylių nuo 2500 metrų izobatos (linijos jungiančios 2500m. gylį). Baltijos jūra visa yra kontinentinė. 200 jūrmylių zonoj yra 80 procentų mineralinių išteklių. Suverenios teisės yra išimtinės, nes jeigu pakrantės valstybės nevykdo KŠ tyrimų arba jo neeksploatuoja tai niekas negali imtis tokios veiklos, neturėdamas aiškiai suformuluoto pakrantės valstybės sutikimo. Pakrantės valstybės turi suverenias teises į KŠ (Nors LR konstitucijoj parašyta, kad į KŠ turi išimtines teises – kaip ir klaida). Problema Nr. 1 KŠ delimitavimas. Tai KŠ rajono ribų nustatymas tam, kad pakrantės valstybės galėtų taikyti suverenias teises. KŠ tarp dviejų valstybių paprastai delimituojamas sudarius dvišales tarptautines sutartis. Garsus prancūzų specialistas prof. Weilas monografijoje dėl delimitavimo teigė, kad delimituojant KŠ pripažįstama, jog yra plotas į kurį pretenduoja abi valstybės. Jei nebūtų susikertančių teisių, nebūtų ką ir delimituoti. Lygių atstumų metodas gali būti taikomas ir delimituojant KŠ Delimitacijos procesas gali būti vykdomas 2 stadijom: 1. Pakrantės valstybės teisiniu pagrindu pagrindžia savo teises į KŠ ribas. 2. KŠ ribos nustatomos atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes. Kai kurios tarptautinio teismo bylos įveda kitą terminą – svarbios aplinkybės. Nėra išsamaus sąrašo ką laikyti tomis aplinkybėmis. Protingos proporcijos. Galimi ištekliai KŠ. Navigacijos, saugumo interesai. Bendra kranto jūros konfigūracija. Didžiulę reikšmę turi salos (kiek gyvenamos, kas per sala ir t.t.) Ginčas dėl KŠ ribų t. būti sprendžiamas valstybių derybose. • Tarpt. sąsiaurių teisinis režimas. Tarpt. kanalų teisinis režimas. Plaukimo tarptautinei laivybai naudojamais sąsiauriais režimas, kuris yra nustatytas JT Jūrų teisės konvencijoje, kitais klausimais nedaro įtakos vandenų, sudarančių tokius sąsiaurius, teisiniam statusui arba sąsiaurio pakrančių valstybių suverenitetui ar jurisdikcijos vykdymui dėl tokių vandenų ir oro erdvės virš jų, jų dugno ir jo gelmių. 2. Sąsiaurio pakrančių valstybių suverenitetas ar jurisdikcija yra vykdomi pagal šią Konvenciją ir kitas tarptautinės teisės normas. Sąsiauriuose visi laivai ir orlaiviai naudojasi nekliudomo tranzitinio plaukimo ar skridimo teise, tačiau kai sąsiauris yra tarp sąsiaurio pakrantės valstybės salos ir jos žemyninės dalies, tranzitinis plaukimas netaikomas, jei į jūros pusę nuo salos egzistuoja ne blogesnių navigacinių ir hidrografinių charakteristikų keliai atvira jūra arba išskirtine ekonomine zona. Tranzitinio plaukimo metu užsienio laivai, taip pat jūrų mokslinių tyrinėjimų ir hidrografinių stebėjimų laivai negali vykdyti jokių mokslinių tyrinėjimų ar stebėjimų, jei tai nėra iš anksto suderinta su sąsiaurių pakrančių valstybėmis. Sąsiaurių pakrantės valstybės gali juose nustatyti jūrų koridorius ir nurodyti eismo sąsiauriuose atskyrimo schemas, jei tai būtina saugiam laivų plaukimui. Atsižvelgdamos į šio skyriaus nuostatas, sąsiaurių pakrančių valstybės gali priimti įstatymus ir kt. t. aktus dėl tranzitinio plaukimo sąsiauriais visais kl. • Tarpt. Baltijos jūros režimo bendroji charakteristika. 1974 m. buvo priimta “Regioninė Baltijos jūros apsaugos konvencija”. 1973 m. konvencija “Dėl žvejybos gyvujų organizmų apsaugos Baltijos jūroje ir Beftirose“ 11 tema. TARPTAUTINĖ ORO TEISĖ. Sąvoka: Oro teisė - tai tarptautinės teisės šaka, susidedanti iš normų bei principų, reglamentuojančių oro erdvių režimą bei skrydžius oro erdve. 2 tarptautinės oro teisės raidos periodai: I. iki II pasaulinio karo; II. po II pasaulinio karo iki šiol. Pirmieji tarptautiniai susitarimai oro teisės klausimais buvo tokie: 1) 1919 m. priimta Paryžiaus konvencija dėl oro navigacijos. Prieš jo priėmimą vyko dvejopi ginčai dėl oro erdvių režimo. Susidūrė 2 stovyklos: vienos šalininkai tvirtino, kad oro erdvių atžvilgiu turi egzistuoti visiško valstybės suvereniteto oro erdvei principas (olandė Naicholt); kiti pasisakė už oro laisvės principą (prancūzas Fošilis). Abu principai buvo realizuoti. Principas, kalbanti apie oro laisvę, buvo realizuotas nustatant tarptautinių oro erdvių režimą (jokių suvaržymų skrendant virš atvirosios jūros).Kitas principas taikomas oro erdvių, esančių virš valstybės teritorijos, atžvilgiu. Iki II pasaulinio karo priimta daug sutarčių, reglamentuojančių taisyklių unifikavimą (suvienodinimą), kurios reglamentuoja tarptautinius pervežimus. Čia išryškėja “Varšuvos sistemos” sutartys: pirmoji sutartis buvo priimta 1929 m., vadinosi Konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo. Lietuva šią konvenciją pasirašė. Įsigaliojo nuo 1997 02 19. 1955 m. ši konvencija papildyta protokolu, kuris buvo pasirašytas Hagoje. Tiek protokolas, tiek konvencija paskelbti Valstybės žiniose.1961 m. priimta atskira konvencija, papildanti Varšuvos konvenciją - dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, atliekamais asmens, nesančio susitariančiuoju vežėju, unifikavimo. Įsigaliojo 1997 03 09.Pervežėjo atsakomybė išplaukia iš 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl aviapervežėjo atsakomybės tarptautiniuose oro skrydžiuose. Iki II pasaulinio karo buvo tokios pagrindinės konvencijos. II pasaulinis karas davė postūmį civilinės aviacijos raidai.1944 m. Čikagoje sukviesta tarptautinė konferencija, kuri turėjo paruošti eilę susitarimų civilinės aviacijos klausimais. Č. konferencijoje buvo: 1. paruošta 1944 m. konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos Č. konferencijoje priimtas sprendimas įkurti tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją. 2.priimta visa sistema sutarčių, reglamentuojančių civilinės aviacijos veiklą. Papildomai:Susitarimas dėl tarptautinio civilinės aviacijos transporto (dėl penkių oro laisvių).Susitarimas dėl tranzitinių skrydžių tarptautinėse oro linijose (dėl dviejų oro laisvių).Čikagos sutarčių sistema įtvirtino šiuos oro teisės principus:1)valstybės oro teritorijos atžvilgiu visiško valstybės suvereniteto taikymo principas;2)orlaivio pilietybės ir registracijos valstybės įsipareigojimų principas (orlaivis turi turėti registracijos ženklus);3)civilinės aviacijos saugumo principas;Jis gali būti suprantamas dvejopai. Apima:a)technines taisykles bei standartus, kurie suformuluoti kaip ICAO reikalavimai;b)valstybių bendradarbiavimą su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinę aviaciją, prieš jos saugumą. Sutartys: 1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose (įsigaliojo 1997 02 19); konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu, 1970 m. Hagoje; 1971 m. Monrealyje priimta konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą; 1988 m. Monrealyje prie šios konvencijos priimtas papildomas protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose; 1991 m. Monrealyje priimta konvencija dėl plastikinių sprogstamųjų medžiagų žymėjimo aptikimo tikslais. Tokijo pirmoji konvencija įvardino, kad nusikaltimai, padaryti orlaiviuose, yra nusikaltimai.1992 m. pasirašyta vadinamoji Atviro dangaus sutartis. Tikslas: laisvas visų oro laivų skraidymas virš valstybės teritorijos. Tarptautiniai oro skrydžiai. Reikia išskirti dvi oro skrydžių rūšis:1)skrydžiai virš tarptautinių teritorijų (kur egzistuoja tarptautinis režimas);2)skrydžiai virš valstybių teritorijų. Skrydžiai virš tarptautinių teritorijų realizuojami prisilaikant laisvo oro skrydžių principo. Skrydžiams virš valstybės teritorijos taikomas valstybės suverenitetas, taigi ir reglamentavimas - tai valstybės reikalas. Lietuvoje 1996 m. priimtas LR Oro erdvės naudojimo įstatymas. Jis nustatė LR oro erdvės naudojimo bendruosius principus, erdvės valdymą bei institucijų, užtikrinančių erdvės valdymą, kompetenciją ir atsakomybę. 1992 m. LRV nutarimu patvirtintos LR Oro erdvės naudojimo taisyklės. Šiose taisyklėse nurodoma, kad LR oro erdvė gali būti naudojama civilinės ir karo aviacijos tikslams. Taikos sąlygomis prioritetas atiduodamas civilinės aviacijos tikslams. Kad lėktuvai skraidytų Lietuvoje, jie turi turėti licencijas. Jas karo oro laivams, kurie priklauso LR, išduoda KAM, užsienio valstybių karo laivams - URM, suderinusi su KAM. licencijas civiliams oro laivams išduoda Susisiekimo ministerija (Civilinės aviacijos departamentas. Viršgarsiniai skrydžiai virš LR teritorijos draudžiami. Komerciniai oro skrydžiai bei jų reguliavimas - viena iš svarbiausių tarptautinės civilinės aviacijos problemų. Tarp didžiausių aviakompanijų, o taip pat tarp valstybių nuolat vyksta ginčai dėl komercinių teisių apimties. Komercinės teisės tarptautiniame oro transporte suprantamos kaip teisės pervežti keleivius, bagažą, krovinius, paštą už tam tikrą atlyginimą. Bendra teisė užsiiminėti komerciniais pervežimais skaidoma į atskiras kategorijas, vadinamas oro laisvėmis.1944 m. Čikagos konvencijoje įtvirtintos 5 oro laisvės:1)pirmoji įtvirtino valstybių teisę pasinaudoti tranzito teise nenusileidžiant valstybės teritorijoje; 2)antroji laisvė irgi siejama su tranzito teise, bet leidžiant nusileisti nekomerciniais tikslais valstybės teritorijoje;3)trečioji siejama su teise nusileisti valstybės teritorijoje, išlaipinti toje teritorijoje keleivius, bagažą, paštą, paimtus iš laivo registracijos valstybės teritorijos;4)ketvirtoji oro laisvė: teisė priimti iš valstybės teritorijos, kurioje nusileido laivas, keleivius, skrendančius į valstybę, kurios registraciją turi laivas;5)penktoji: suteikia teisę priimti užsienio valstybės teritorijoje keleivius, paštą, bagažą ir skraidinti į trečiąsias valstybes. Laikui bėgant buvo įsitikinta, kad penktoji laisvė pilna apimtimi negali būti išnaudota. Todėl iškilo būtinybė detalizuoti penktąją laisvę, dar papildomai suformuluojant tris oro laisves (vežioti į trečiąsias šalis keleivius, bagažą, paštą reiškia sudaryti konkurenciją nacionalinėms avialinijoms):6)šeštoji oro laisvė suteikia teisę pervežti keleivius, paštą, krovinius su sąlyga, jei jie bus pervežti per laivo registracijos valstybės teritoriją;7)pervežti keleivius etc. aplenkiant laivo registracijos valstybės teritoriją;8)siejama su kabotažiniais skrydžiais (skrydžiais valstybės viduje). ICAO. Įkurta 1944 m. Šiai dienai ICAO nariais yra 185 valstybės. ICAO būstinė - Kanadoje, Monrealyje. Lietuva - ICAO narys nuo 1992 m.Įkurti 7 ICAO regioniniai ofisai. Europoje - Paryžiuje. Institucinė sistema Aukščiausia institucija - Asamblėja. Ji šaukiama kas 3 metai. Ji nustato: pagrindines ICAO veiklos kryptis; tvirtina tarybos pateiktas ICAO veiklos ataskaitas, ateities programas; tvirtina biudžetą; vienintelė institucija, galinti priimti sprendimus dėl Čikagos konvencijų pataisų. Taryba: sprendžia ginčus tarp valstybių. Europoje aukščiausias ICAO organas - Europos oro navigacijos planavimo grupė: derina Europos sistemą su gretimų ICAO regionų sistemomis; stengiasi suvienodinti oro navigacines problemas; stengiasi vykdyti vieningą navigacijos sistemų politiką. Jos darbe dalyvauja ir Lietuva. 3 Baltijos šalys turi 1 atstovą. Rytų Europos oro eismo grupė: nustato maršrutus Rytų Europoje; radijo dažnius regione. 12 tema. TARPT. BENDRADARBIAVIMAS KOVOJE SU ORG. NUSIKALSTAMUMU XX a. atsiranda “tarptautiniai nusikaltimai”. Tai nusikaltimai, kuriais paliečiami visos tarptautinės bendrijos ar kelių valstybių interesai. Valstybių bendradarbiavimo principas įpareigoja valstybes bendradarbiauti išsaugant taiką, užtikrinant saugumą. Valstybių bendradarbiavimo kryptys nusikalstamumo srityje:1)tarptautinių sutarčių, nustatančių veikas, kurios pripažįstamos pavojingomis ir už kurias valstybės įsipareigoja bausti, sudarymas;Sutartys:1926 m. Ženevos konvencija prieš vergovę;1956 m. ši konvencija papildyta ir vadinasi Papildoma konvencija dėl vergovės panaikinimo, institutų bei papročių, panašių į vergovę, panaikinimo; konvencijos prieš tarptautinį terorizmą; prieš narkomaniją; prieš įkaitų grobimą etc .2)valstybių bendradarbiavimas padedant rasti ir išduoti nusikaltėlius; 3) valstybių bendradarbiavimas tiriant baudžiamąsias bylas; Atsiranda ir naujų nusikaltimų. 4)bendrų baudžiamųjų problemų tyrimas; Kuriami moksliniai tiriamieji institutai, rengiamos konferencijos. 5)praktinė pagalba valstybėms; Jei Lietuvai trūksta sprogdinimų specialistų, tai galima prašyti užsienio pagalbos. 6)pasikeitimas informacija; a)apie nusikaltimus; b)apie nusikaltėlius. Kiekviena bendradarbiavimo kryptis gali būti detalizuojama sudarant tarptautines sutartis. Svarbu, kad bendradarbiaujama ir per tarptautines organizacijas: 1. JTO ekonominė ir socialinė taryba, kuriai pavesta koordinuoti įvairius nusikalstamumo klausimus. JTO sistemoje nuo 1965 m. veikia konsultacinis ekspertų komitetas nusikalstamumo klausimais. JTO iniciatyva kviečiami kartą per 5 metus tarptautiniai kongresai dėl kelio užkirtimo nusikalstamumui. Kai kurios JTO specializuotos įstaigos organizuoja valstybių bendradarbiavimą kovojant prieš atskirus nusikaltimus: pvz., Pasaulinė sveikatos organizacija domisi narkomanijos problemoms; Tarptautinė darbo organizacija - vergove. Europos mastu narkotikais, organizuotu nusikalstamumu domisi Europolas. Ekstradicija tarptautinėje teisėje. Tai viena iš svarbiausių problemų, kurias sprendžia valstybės. Ekstradicija - išdavimas asmenų, kuriems gali būti iškelta baudžiamoji byla. Prof. Kūris TT apybraižose: nusikaltėlių išdavimas arba ekstradicija yra asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, ar asmens, nuteisto už nusikaltimą, perdavimas iš valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei, kurios teritorijoje jis padarė nusikaltimą, siekiant tokį asmenį nubausti ar įvykdyti nuosprendį. Išdavimas dviejų kategorijų asmenų:1)asmenys, įtariami padarius nusikaltimą;2)asmenys, jau nuteisti, jam vykdoma bausmė, ir juos reikia išduoti, kad būtų tęsiamas bausmės vykdymas. 1957 m. Europos taryba priėmė sutartį - Konvenciją dėl ekstradicijos. Jos apibrėžimas: konvenciją sudarančios šalys, vadovaujamosios konvencijoje nustatytomis taisyklėmis, įsipareigoja perduoti viena kitai asmenis, kuriems prašančios šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti. Asmens išdavimas vyksta valstybės iniciatyva. Iniciatyvos priežastys turi būti įrodytos. Europos konvencijos apibrėžimas - universalesnis. Lietuva 1995 m. ratifikavo Europos konvenciją dėl ekstradicijos, o taip pat 1975 m. Europos Konvencijos dėl ekstradicijos papildomą protokolą ir 1978 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos antrąjį papildomą protokolą. Nusikaltėlio išdavimo institutas yra kompleksinis. Visų pirma, šį institutą sudaro:a)nacionalinės teisės normos;(baudžiamoji šaka ir baudžiamoji procesinė)b)tarptautinės teisės institutas (ekstradicijos). Reglamentuojamos 3 grupės klausimų: I. Teisiniai nusikaltėlių išdavimo pagrindai. II. Nusikaltėlių išdavimo sąlygos. III. Išdavimo tvarka. I.1)tarptautinės sutartys; 2)nacionaliniai įstatymai; 3)abipusiškumo principas. Išdavimo sąlygos: 1)jei išdavimo pagrindas - tarptautinė sutartis, tai galima išduoti tik už tas veikas, kurios numatytos tarptautinėje sutartyje. Yra 3 metodai, kaip nustatyti tas veikas: a)tiesiog išvardijamos veikos, už kurias asmuo turi būti išduodamas; (šis metodas nėra progresyvus, nes, pvz., atsiranda naujų nusikaltimų) b)asmuo išduodamas už tas veikas, už kurias skiriama sankcija laisvės atėmimas daugiau kaip vieneriems metams (naudojama Europos konvencijoje dėl ekstradicijos); c)sujungiant a) ir b) būdus. 2)asmuo gali būti išduotas tik už nusikaltimus, kuriuos numato abiejų valstybių baudžiamieji kodeksai; Čia iškyla problema, kurią bandė išspręsti konvencijos II protokolas - finansinių nusikaltimų problema. Už finansinius nusikaltimus galima išduoti, bet reikia, kad A valstybėje finansinį nusikaltimą apibrėžianti dispozicija turi sutapti su B valstybės.II protokolas suformuluoja taisyklę: už finansinius nusikaltimus ekstradicijos galima reikalauti tik tada, kai kitos šalies įstatymai numato tokio pobūdžio nusikaltimą. Terminu “tokio pobūdžio nusikaltimą” apibrėžiama nusikaltimo esmė, bet nereikalaujama, kad ta veika abiejų valstybių teisės normų aktuose būtų vienodai išdėstyta.3)išduotas asmuo gali būti teisiamas tik už tą nusikaltimą, už kurį jis buvo išduotas; Asmenys už politinius nusikaltimus nėra išduodami. 4)asmeniui, kuris yra išduodamas, negali būti taikoma mirties bausmė, jeigu valstybėje, kuri išduoda asmenį, mirties bausmė nėra taikoma. Principai užtikrinti žmogaus teises ir vykdyti teisingumą gali susikirsti. Asmenys neišduodami šiais atvejais: 1)savos valstybės piliečiai; 2)neišduodami asmenys dėl politinių nusikaltimų ir privataus kaltinimo bylose; 3)jeigu asmenys padarė nusikaltimą valstybėje, iš kurios prašoma išduoti; 4)jeigu yra suėjusi senatis; 5)jeigu yra išteisinamasis teismo nuosprendis už veiką, už kurią prašo išduoti;6)asmenys jau atliko bausmę už tą veiką. Išdavimo tvarka:1)turi sekti suinteresuotos valstybės prašymas; (Lietuvoje - Teisingumo ministerija arba Generalinė prokuratūra) Jeigu asmuo, dėl kurio prašoma išduoti, kelia grėsmę, jis turi būti sulaikytas. Derybos dėl asmens išdavimo įgyvendinamos diplomatiniais kanalais ar per oficialias institucijas. Terminai - 15, 30, 40 dienų. 3.Teisinė pagalba baudžiamosiose bylose. Teisinė pagalba baudžiamosiose bylose reiškia tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą. Tie veiksmai sukonkretinami pačioje sutartyje. Interpol. – tai Tarptautinė Kriminalinės policijos Organizacija, koordinuojanti valstybių policijos organų veiklą tarptautinio pobūdžio nusikaltimų prevencijos ir nubaudimo srityje. Interpolas buvo įsteigtas Vienoje 1923 m., po II pasaul. Karo perkeltas į Paryžių, o 1988 į Lioną. Šiuo metu interpolo narėmis yra per 180 valstybių kriminalinės policijos. Interpolas nėra TT subjektas, nes jo narės ne valstybės, o valstybių kriminalinės policijos, nors tam, kad kriminalinė policija įstotų į Interpolą, reikalingas Vyriausybės kreipimasis. Interpolo f-jos: skatinti valstybių kriminalinės policijos įstaigų tarpusavio pagalbą ir sukurti institucijas, kurios prisidėtų prie veiksmingos kriminalinių nusikaltimų prevencijos bei nubaudimo už juos. Interpolo veikla skirta, užkirsti kelią tiems nusikaltimams, su kuriais veiksmingai negali susidoroti atskirų valstybių policijos organai. Jis negali imtis jokių veiksmų politinių, karinių ir religinių nusikaltimų srityje. Interpolo organai yra jo Generalinė Asamblėja, Vykdomasis komitetas, Generalinis sekretoriatas ir centriniai Nacionaliniai Biurai. Interpolas negali atlikti jokių procesinių veiksmų, tuo labiau – nusikaltėlių suėmimo. Pgr. Jo veikla koncentruojama in-jos srityje. Teisine prasme Interpolas negali pakeisti tarpvalstybinės pagalbos baudž.bylose. Europol (Europos Policijos biuras). Jo kompetencija. Europolo tikslas - gerinti valstybių narių kompetentingų institucijų veiksmingumą ir bendradarbiavimą užkertant kelią ir kovojant su terorizmu, neteisėta narkotikų apyvarta ir kitais sunkiais tarptautiniais nusikaltimais tais atvejais, kai yra faktinių požymių, kad juose dalyvauja organizuota nusikalstama struktūra ir tais nusikaltimais dvi ar daugiau valstybių narių gali būti paveiktos taip, kad dėl atitinkamų nusikaltimų masto, reikšmingumo ir padarinių reikia bendro valstybių narių nusistatymo. Europolas veikia, kad užkirstų kelią ir kovotų su neteisėta narkotikų apyvarta, neteisėta prekyba branduolinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis, neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną, prekyba žmonėmis ir transporto priemonių vagyste. Europolo kompetencija dėl nusikaltimų ar jų specifinių apraiškų t.p. apima: 1) neteisėtą pinigų plovimą, tiek patį šį nusikaltimą, tiek jo specifines apraiškas; 2) susijusius nusikaltimus. Susijusiais nusikaltimais, yra laikomi:a) nusikaltimai, padaryti siekiant parūpinti lėšas veikoms, priklausančioms Europolo kompetencijai, padaryti; b) nusikaltimai, padaryti siekiant sudaryti palankias sąlygas veikoms, priklausančioms Europolo kompetencijai, padaryti; c) nusikaltimai, padaryti siekiant užtikrinti veikų, priklausančių Europolo kompetencijai, nebaudžiamumą. Europolui keliamos šios užduotys: 1) sudaryti palankias sąlygas valstybėms narėms keistis in-ja; 2) gauti, lyginti ir analizuoti in-ją ir žvalgybos duomenis; 3) per nacionalinius padalinius nedelsiant pranešti valstybių narių kompetentingoms institucijoms jas dominančią in-ą ir bet kurias tarp nusikaltimų nustatytas sąsajas; 4) padėti tyrimams valstybėse narėse pateikiant visą nacionaliniams padaliniams svarbią in-ją; 5) naudoti kompiuterizuotą surinktos informacijos duomenų sistemą. Europolui t.p. keliamos papildomos užduotys: 1) plėtoti valstybių narių kompetentingų institucijų tyrimo procedūrų specialią profesinę patirtį ir teikti patarimus tardymo klausimais; 2) teikti strateginę žvalgybos informaciją siekiant padėti ir skatinti kvalifikuotą ir veiksmingą nacionaliniu lygmeniu turimų išteklių naudojimą operatyvinei veiklai; 3) rengti bendras padėties vertinimo ataskaitas. Europolas, gali pagal turimus darbuotojų ir biudžeto išteklius ir neperžengdamas valdybos nustatytų ribų padėti valstybėms narėms patarimais ir moksliniais tyrimais šiose srityse: 1) valstybių narių kompetentingų institucijų narių profesinis mokymas; 2) tų institucijų organizavimas ir įranga;3) nusikaltimų prevencijos būdai; 4) techniniai ir kriminalistiniai policijos metodai ir tyrimo procedūros. XIII tema. Tarptautinė humanitarinė teisė • Tarptautinių santykių ginkluotų konfliktų laikotarpiu teisinio reglamentavimo tikslai ir užduotys. Tarptautinė humanitarinė teisė - tai savarankiška TT šaka, sistema sutartinių ir paprotinių normų, taikomų reglamentuoti kariaujančių ir karo paliestų subjektų santykius, nuostatas dėl karo pradžios ir jos padarinių, kariavimo būdų ir metodų naudojimo, neutraliteto, karo aukų apsaugos, karo nutraukimo ir valstybių bei fizinių asmenų atsakomybės už šių normų pažeidimus. Tarptautinė humanitarinė teisė reglamentuoja: 1. Stengiasi reglamentuoti karo pradžią. 2. Neutralitetą tų valstybių, kurios nedalyvauja kare. 3. Riboja karinių priemonių, naudojamų kare, panaudojimą. 4. Gina karo aukas. 5. stengiasi užtikrinti kultūrinių vertybių apsaugą. 6. Nustato karo okupacijos režimo pagrindus. 7. reglamentuoja karinių veiksmų bei karo pasibaigimą. 8. Nustato valstybių ir fizinių asmenų atsakomybę už Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus. Struktūra - 2dalys: 1. Karo teisė, kuri reglamentuoja kariaujančių teises ir pareigas, priemonių taikymą. 2. Tikroji humanitarinė teisė, kuri užtikrina individų apsaugą: a) karo belaisvių apsaugą, b) civilių gyventojų apsaugą, c) užsieniečių, nedalyvaujančių kariniame konflikte, apsaugą. Įgyvendindama JT GA 1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių valstybių draugiškus santykius ir bendradarbiavimą pagal JT Chartiją bei 1975 Helsinkio pasitarimo dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamajame Akte, įtvirtintus principus: taikos ir tarptautinio saugumo užtikrinimo (susilaikymas nuo grasinimo jėga arba jėgos panaudojimo, v-bės teritor. vientisumas, taikus tarpt. ginčų sureguliavimas, v-bių atsakomybė); valstybių bendradarbiavimo; tautų ir žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo, Tarptautinė teisė siekia savo normomis įteisinti visuotinai pripažintus elgesio standartus bei taisykles, be kurių būtų neįmanomas tarpt. bendravimas. (JT Chartijos nuostatos) • Karas ir jo teisinės pasekmės. Karas TT draudžiamas, tačiau kariniai konfliktai pastoviai vyksta. Klasikinėj TT egzistavo karo teisė, kurios tikslas buvo humanizuoti naudojamas kare priemones, palengvinti dalyvaujančių kare asmenų padėtį. Priėmus JT Chartija, buvo pataikinta nuostata „teisė į karą“ ir karo teisė negrįžtamai virto humanitarine teise. Pagal TT karas – tai ypatinga, išimtinė būklė, kuriai esant ir tol, kol ji tęsiasi, TT normos, reguliuojančios subjektų santykius taikos metu, nustoja galioti, o kariaujančios šalys vadovaujasi tarpt. humanitarinės teisės normomis ir principais. Karas – tai valstybės ar valstybių koalicijos, tautų, nacijų, klasių ir atskirų grupių politikos tęsimas siekiant įgyvendinti politinius, ekonominius, karinius ir kitus tikslus ginkluotos prievartos priemonėmis. JT Chartijoje numatyta universali kolektyvinė saugumo sistema, apimanti: draudimą prieš bet kuria valstybę panaudoti jėgą ar ja grasinti; taikų tarpt. ginčų sprendimą; priemones ginkluotosioms pajėgoms ir ginkluotei sumažinti, iš dalies ar visiškai nusiginkluoti; regioninių org-jų veiklą, palaikant saugumą; laikinėsiąs priemones, užkertančias kelią taikos pažeidimams; priverstines priemones, nesusijusias su ginkluotos jėgos naudojimu (ekonominių, diplomatinių santykių ir kt. ryšių nutraukimas ir pan.) ir priemones, kurios vykdomos panaudojant JT ginkl. pajėgas. Regioninės kolektyvinio augumo sistemose gali dalyvauti tik vieno geografinio regiono valstybės, šių sistemų veikla neturi peržengti tam tikro regiono ribų ir negali prieštarauti JT Chartijai. Pareiga laikytis visuotinai pripažintų tarpt. humanitarinės t. normų numatyta ir LR įstatymuose – Karo padėties įst. Bei Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įst. • Tarptautiniai ginkluoti konfliktai. Netarptautinio pobūdžio ginkluoti konfliktai. Humanitarinės teisės taikymas. Tarptautinis ginkluotas konfliktas – tai ginkluotas susidūrimas, vykstantis tarp dviejų arba kelių šalių, turinčių tarpt. teisinį statusą, t.y. TT subjektų: tarp suverenių v-bių; tarp nacionalinių išsivaduojamųjų judėjimų ir metropolijų; šalies, kuri pripažinta sukilusia arba kariaujančia, ir kitų subjektų. Netarptautiniai ginkluoti konfliktai – tai visi konfliktai, kurie vyksta kokios nors v-bės teritorijoje tarp jos ginkluotųjų pajėgų ir disidentų ginkluotųjų pajėgų arba kitų organizuotų ginkluotų grupių, kurios, paklusdamos atsakingai vadovybei, vykdo tokią jos teritorijos dalies kontrolę, kuri leidžia joms įgyvendinti nenutrūkstamus ir suderintus karo veiksmus. Ginkluotas konfliktas vienu metu gali būti ir tarptautinis, ir netarptautinis. (Jugoslavijoje prasidėjęs kaip vidaus konfliktas tapo tarptautiniu susikūrus naujoms nepriklausomoms valstybėms) Pagrindinis tarpt. ir netarpt. ginkluotų konfliktų skiriamasis požymis yra valstybės siena. Pagal TT: Nė viena v-bė neturi nei tiesiogiai, nei netiesiogiai kištis į bet kokį kitos v-bės teritor. vykstantį vidaus ginkl. Konfliktą, kad ir kokios yra jo kilimo priežastys ar kt. aplinkybės. • TT aktai, reglamentuojantys elgesį su karo aukomis. • Ženevos teisė. 1864 m. Ženevoje Šveicarijos vyriausybė ir 5 tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto steigėjų iniciatyva tarpt. diplomatinėje konferencijoje (16 v-bių) buvo priimta I-oji Konvencija dėl sužeistų, sergančių bei asmenų, priklausančių reguliarioms karinėms pajėgoms, padėties pagerinimą. – ji laikoma humanitarinės teisės pradžia. Raštu buvo įtvirtintos universalios taisyklės, skirtos apsaugoti nukentėjusiuosius konflikto metu; ji tapo daugiašalė ir atvira visoms v-bėms, įpareigojusi jas vienodai rūpintis sužeistaisiais ir sergančiaisiais, gerbti Raudonojo Kryžiaus baltame fone emblemą, kuria turėjo būti žymimas medicinos personalas, transportas, įranga. 1929 m. priimta Konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių padėties pagerinimo veikiančiose armijose ir Konvencija dėl elgesio su karo belaisviais. Tačiau šios konvencijos buvo šiurkščiai pažeidinėjamos abiejų pasaulinių karų ir vėlesnių ginkluotų konfliktų metu, todėl buvo parengti ir pasirašyti nauji dokumentai: 1949 m. Ženevos konvencijos: Konvencija (I) dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo; Konvencija (2) dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo; Konvencija (3) dėl elgesio su karo belaisviais; Konvencija (4) dėl civilių apsaugos karo metu ir jų 1977 m. papildomi protokolai: 1949 m. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas (I) dėl tarpt. ginkluotų konfliktų aukų apsaugos bei Papildomas protokolas (II) dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. • Hagos teisė. Pirmoji karo įstatymų ir papročių kodifikacija įgyvendinta 1899 ir 1907 m. Hagos taikos konferencijose. 1899 m. buvo priimtos 4, o 1907 m. – 13 Konvencijų ir 1 deklaracija. Hagos konvencijų normos reguliuoja kariaujančių šalių elgesį sausumos ir jūrų karo metu, t. p. elgesio su karo belaisviais ir civiliais gyventojais jų teritorijos okupacijos atveju bei kt. klausimus. 1907 m. (IV) Hagos konvencija (svarbiausia) ir jos priedas – Nuostatai dėl sausumos karo įstatymų ir papročių – yra privalomi tik susitariančioms šalims ir tik tuo atveju, jei visos kariaujančios šalys dalyvauja Hagos konvencijoje. Prieš tai, 1899 m. buvo priimtos 2 Hagos deklaracijos dėl lengvai besisukančių ar susiplojančių kulkų nenaudojimo ir dėl sviedinių, turinčių vienintelę paskirtį – skleisti dusinamąsias arba nuodingąsias dujas, nenaudojimo. Taigi Hagos teisė buvo daugiau taikytina karo metodams bei priemonėms reglamentuoti, nors joje ir įtvirtinti pradiniai bendrieji principai. Vėliau buvo priimtos šios pagrindinės Hagos Konvencijos: 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūrinių vertybių apsaugos. 1993 m. konvencija dėl cheminio ginklo uždraudimo. 1972 m. konvencija draudžianti bakteriologinio arba toksinio ginklo ruošimą, gamybą bei kaupimą. (Tokie ginklai turi būti sunaikinti.) Eilė konvencijų dėl branduolinių ginklų. Buvo praktika talpinti branduolinį ginklą jūros dugne. Buvo priimta konvencija draudžianti tai daryti. Taip pat draudžiama vykdyti branduolinio ginklo bandymus žemėje, ore, vandenyje (o po žeme galima). • Tarptautinės teisės aktai, ribojantys karo vedimo metodus ir būdus. Leistinos karo veiksmų vedimo priemonės ir metodai. Priemonių, neigiamai veikiančių aplinką, uždraudimas. Karo priemonių ir metodų ribojimai įtvirtinti 1965 m. TRKK konferencijos rezoliucijoje ir 1968 m. JT GA rezoliucijoje „Žmogaus teisių gerbimas ginkluotų konfliktų metu“, Ženevos konvencijos Papildomajame protokole pakartojami Hagos teisės ir ir vėlesnių dokumentų principai, nurodoma, kad kilus bet kokiam ginkluotam konfl., konflikto šalių teisė pasirinkti kariavimo metodus ir priemones nėra neribota. Draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo metodus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių. Draudžiami kariavimo metodai: užmušti arba sužeisti priešininką (kombatantą), kuris sudėjo ginklus arba besąlygiškai pasidavė; skelbti, kad nieko nebus pasigailima; užmušti, sužeisti arba paimti priešininką į nelaisvę naudojant apgaulę; nužudyti parlamentarus ir juos lydinčius asmenis; naikinti ir nusavinti bet kokį priešininko turtą; versti civilius ir karo belaisvius tarnauti; imti įkaitus; konvencijų saugomų asmenų atžvilgiu imtis teroro priemonių; priverstinai perkelti ar asmenis; naikinti kultūros vertybes ir saugomus kultūros centrus. 1976 m. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl aplinkos keitimo būdų naudojimo karo ar bet kokiems priešiškiems tikslams nenaudoti didelio masto, ilgalaikius ar sunkius padarinius sukeliančių aplinkos keitimo būdų kaip naikinimo, nuostolių ar žalos bet kuriai kitai valstybei padarymo priemonių (geofizinio ginklo): litosferinį, biosferinį, atmosferinį (meteorologinį, klimatinį) ginklą. • Reguliariosios ir nereguliariosios ginkluotos pajėgos. Kombatanto sąvoka. Partizanai. Samdiniai. Valstybių ginkluotosios pajėgos yra tiesioginiai ir pagrindiniai karo veiksmų dalyviai. Konflikto šalies ginkluotąsias pajėgas sudaro visos organizuotos ginkluotosios pajėgos, grupės ir daliniai, kuriems vadovauja asmuo, atsakingas šaliai už savo pavaldinių elgesį, ir paklūsta vidaus disciplinos sistemai, kuri, inter alia, privalo užtikrinti TT normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, laikymąsi. Į ginkluotųjų pajėgų sudėtį, be reguliariosios kariuomenės dalinių, pagal valstybių įstatymus gali įeiti atsargos kariai, savanoriai bei karo atveju kiti sukarinti padaliniai. Visa humanitarinė teisė grindžiama principu, kad jėga gali būti panaudota tik prieš asmenis, kurie patys taiko jėgą arba ja grasina. Tie, kurie naudoja ar turi teisę naudoti jėgą, vadinami kombatantais (kariaujančiais) – konflikto šalies visų rūšių reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų nariai, turintys teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. Kiekv. v-bė savo vidaus įstat. nustato ginkl. pajėgų kiekybinę ir kokybinę sudėtį, jų struktūrą ir vadovavimo organus, formavimo ir komplektavimo tvarką, apginklavimo reikalavimus bei naudotinas ginklų rūšis, ir kt. Kaip teisėti karo veiksmų dalyviai jie gali naudoti jėgą ir nebūti asmeniškai atsakingi už tokius veiksmus ar padarinius, išskyrus atv., kai jų veiksmai turi nusik. veikos požymių ir už karo nusikaltimą gali būti traukiami baudž. atsakomybėn. Pagrindinė sąlyga, kad asmuo būtų pripažintas kombatantu, yra jo dalyvavimas kovos veiksmuose valstybės vardu ir interesais jos reguliariųjų ar nereguliariųjų ginkl. pajėgų sudėtyje. Nuo civilių gyventojų kombatantus galima atskirti ir pagal dėvimą lauko ar kt. atpažįstamą karinę uniformą, nors ji nėra pagrindinis atributas. Karinės okupacijos sąlygomis ir nacionalinio išsivadavimo karų metu būna situacijų, kai kombatantai gali ir neišsiskirti nuo civilių. Tuomet jiems leidžiama veikti pogrindyje, slėptis tarp taikių gyventojų – jie tampa partizanais, tačiau ir tuomet, kad juos galima būtų atskirti, jie turi nešioti ginklą. Samdinių kategorijai priskirtinas asmuo, kuris: 1) spec. Užverbuotas vietoje arba užsienyje kovoti ginkl. konf. metu. 2) tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose; 3) karo veiksmuose dalyvauja daugiausia dėl asmeninės naudos ir konflikto šalies vardu jam pažadėtas materialinis atlyginimas, gerokai viršijantis to paties rango kombatantams, priklausantiems tos šalies ginkl. pajėgoms.4) nėra nei konflikto šalies pilietis, nei asmuo, nuolat gyv. konfl. šalies teritorijoje.5) nėra šalies ginkl. pajėgų narys. 6) nėra siųstas v-bės, kuri nėra konfl. šalis, kaip jos ginkl. pajėgų narys oficialiai užduočiai. • Ginkluotų konfliktų aukų tarptautinė teisinė apsauga. Sužeistųjų ir ligonių veikiančiose armijose apsaugos priemonės. Sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūrose apsaugos teisinis režimas. Karo aukų tarpt. teisinę apsaugą nustato daugybė tarpt.sutarčių, iš kurių svarbiausios; 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir jų 2 1977 m. papildomi protokolai, 1954 m. Hagos kultūros vertybių apsaugos ginkl. konfl. metu konvencija, 1945 m. Tarpt. karo tribunolo statutas, 1998 m. tarpt. baudžiamojo teismo Romos statutas, kt. Karo aukomis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose arba nuo tam tikro momento juose nebedalyvauja (sužeisti ir sergantys, belaisviai). 1949 m. Ženevos (II) konvencija dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkl. pajėgų narių jūrose padėties pagerinimo bei 1977 m. priimti papildomi protokolai. Asmenys, patyrę laivo sudužimą – tai ir kariškiai, ir civiliai gyventojai, kuriems gresia pavojus jūroje ar kituose vandenyse dėl nelaimės, atsitikusios jiems patiems ar juos gabenusiam laivui ar orlaiviui, ir kurie susilaiko nuo bet kokių karo veiksmų. Kokiai šaliai bepriklausytų visi tie asmenys, jie turi būti gerbiami bei saugomi ir jiems nedelsiant privalo būti suteikta visokeriopa praktiškai įmanoma med. pagalba ir atitink. priežiūra. • Karo belaisvių apsaugos teisinis režimas – tai TT normomis reguliuojama karo belaisvių padėtis. 1929 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, atsižvelgiant į II-jo pas. Karo įvykius, 1949 m. buvo peržiūrėta ir pavadinta III Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais ir jos 1977 m. 2 protokolai • Civilių gyventojų teisinės apsaugos režimas. Ženevos Konvencija (4) dėl civilių apsaugos karo metu ir jos 1977 m. papildomas protokolas, pagal kurį civilis gyventojas yra bet kuris asmuo, nepriklausantis ginkl. pajėgoms ir kitoms asmenų, kurie turi teisę dalyvauti karo veiksmuose, kategorijoms ir negalintis turėti karo belaisvio statuso. Civiliams ginkl. konfl. metu TT taiko tiek bendrąsias, tiek specialiąsias (moterims, vaikams, sužeistiesiems, ligoniams; med. personalui, žurnalistams; ....) civilių gyv. apsaugos normas, kategorijas, jų teisinę padėtį ir elgesio su jais taisykles. • Tarptautinio Teisingumo Teismo rekomendacinė nuomonė dėl grasinimo branduoliniu ginklu ir jo panaudojimo teisėtumo. TTT branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo klausimą yra svarstęs1996 m. ir konsultacinėje išvadoje neatmetė ir nepatvirtino branduolinių valstybių jam pateiktos pozicijos, kad jos turi teisę naudoti branduolinį ginklą savigynai ir kitomis ypatingomis aplinkybėmis, kai kyla grėsmė valstybės išlikimui. Tokią teismo išvadą reikėtų suprasti, jog visais kitais atvejais grasinimas branduoliniu ginklu arba jo naudojimas būtų neteisėtas. Artimiausioje ateityje nesitikima sudaryti sutartį, visiškai uždraudžiančią brand. ginklą, nes tuo nesuinteresuotos branduolinės v-bės, derybos gali vykti tik dėl jo arsenalo sumažinimo. • Tarpt. humanitarinės teisės užtikrinimas. Tarptaut. Baudžiamojo Teismo Statutas (Romos statutas) (1998). Universalios jurisdikcijos principas – valstybės privalo bausti karinius nusikaltėlius nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos. Tai išplaukia iš 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos. Nuolatinio tarptautinio baudžiamojo tribunolo kūrimo idėja buvo iškelta 1899 m. Hagos konferencijoje. Didžiausią indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai. Pagal šių tribunolų statutus nusikaltimai taikai – agresyvaus karo ruošimas, pradėjimas ir vykdymas; kariniai nusikaltimai – karo įstatymų ir papročių pažeidimas (pvz.: įkaitų žudymas); nusikaltimai žmoniškumui – nusikaltimai, įvykdyti prieš civilius gyventojus (pvz.: civilių gyventojų – jų pavergimas, naikinimas, persekiojimas ir t.t.). Tarptautinės bendrijos įkurti laikini kariniai tribunolai turėjo minusų: 4) įkuriami tik tam tikrai situacijai išsiaiškinti; laikino pobūdžio. 5) neturėjo struktūros, kuri padėtų įgyvendinti priimtus sprendimus. 6) neturėjo pastovios teisinės bazės. JT Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą. Tačiau politinis šaltojo karo klimatas sutrukdė įvykdyti šią užduotį. Tik 1989 m. Generalinė Asamblėja vėl pakartojo savo pavedimą. Tarptautinės teisės komisija šią užduotį įvykdė 1993 m., patvirtindama Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Jų pagrindu 1998-07-17 Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje (dalyvavo 161 valstybė) priėmė universalią tarptautinę sutartį - Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Tai sudėtinga ir detali tarptautinė sutartis, sui generis (savos rūšies) tarpt. baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksas. Romos statutą sudaro Preambulė ir 13 skyrių, skirtų: Teismo steigimui, jo jurisdikcijai bei taikomai teisei, bendriesiems BT principams, Teismo sudėčiai, bylų ikiteisminiam tyrimui, bausmėms, nuosprendžių apskundimui, bylų peržiūrėjimui, valstybių bendradarbiavimui bei teisinei pagalbai, nuosprendžių vykdymui, Valstybių Dalyvių Asamblėjos steigimui bei veiklai, finansų klausimams ir bendroms organizacinėms nuostatoms. Statutas: „TBT yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus Statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją“. Romos Statuto 34 str. ,,Teismo organai” numato: ,,Teismą sudaro šie organai: a) Prezidentūra (ją sudarys Teismo Pirmininkas, jo Pirmasis ir Antrasis Pavaduotojai, pageidautina ne vienos tautybės); b) Apeliacinis skyrius; Teisminis skyrius ir Ikiteisminis skyrius; (kiekviename Teismo skyriuje teismines funkcijas vykdys atitinkamai Apeliacinė, Teisminė ir Ikiteisminė kolegijos, sudarytos iš atitinkamų skyrių teisėjų); c) Prokuroro tarnyba (,veikia kaip nepriklausomas ir atskiras Teismo organas. Ji atsakinga už pranešimų rengimą ir bet kokios esminės informacijos apie nusikaltimus, priskirtus Teismo jurisdikcijai, rinkimą ir tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo Teisme vykdymą); d) Sekretoriatas (aptarnauja teismą, registruoja bylas, kaupia archyvą). TBT buveinė yra Hagoje. Teismo oficialios kalbos – 6 (JTO kalbos): arabų, rusų, ispanų, anglų, kinų, prancūzų. Darbinės kalbos – 2: anglų, prancūzų. Tarptautinį baudžiamąjį teismą (TBT) įsteigiantis Romos statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. Romos statutas buvo priimtas 1998 m. liepos 17 d., jį pasirašė 139 valstybės. Kad Teismas būtų įsteigtas, Statutas turi būti ratifikuotas 60 valstybių. 2002 m. rugsėjo mėnesį pirmą kartą susitiko valstybių, Romos statuto dalyvių, asamblėja. Tuo metu Romos statutą buvo ratifikavusios 79 valstybės, tame tarpe visos Europos Sąjungos valstybės narės. Po metų daugiau nei 90 šalių tapo valstybėmis dalyvėmis. Teismo tikslas yra teisti asmenis, atsakingus už genocidą, nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus ir agresijos nusikaltimus, nepriklausomai nuo to, kur jie buvo padaryti. 2003 m. kovo mėn. buvo prisaikdinti pirmi 18 Teismo teisėjų. Salonikų Europos Vadovų Taryba 2003 m. birželio 19 ir 20 d. dar kartą patvirtino, kad ES remia TBT. TBT įkūrimas yra svarbus žingsnis įgyvendinant tarptautinę humanitarinę teisę ir žmogaus teises. ES ir toliau aktyviai dirbs puoselėdama Teismo jurisdikcijos visuotinumą ir prisidės prie jo veiksmingumo. Teismas yra tarptautinės teisės subjektas. Jis taip pat turi tokį teisinį subjektiškumą, kurio gali prireikti jo funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti. Statute numatytas funkcijas ir įgaliojimus Teismas gali vykdyti kiekvienos valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje, o atskiru susitarimu – ir kokios kitos valstybės teritorijoje. Teismo jurisdikcijai priklauso tik nusikaltimai, padaryti po šio Statuto įsigaliojimo. TBT jurisdikcijai priskiriami tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai. Teismas turi jurisdikciją šiems nusikaltimams: 1) genocido nusikaltimui; 2) nusikaltimams žmoniškumui; 3) kariniams nusikaltimams; 4) agresijos nusikaltimui. Statute pateikiami nusikaltimų apibrėžimai bei juos konkretizuojantys veiksmai. Pvz.: Tarptautinė bendrija diskutuoja, kaip būtų traktuojamas genocidas. Išskiriami įvairūs genocido tipai: 1. Politinis genocidas. Pasireiškia nacionalinės vyriausybės naikinimu. 2. Socialinis genocidas. Kai naikinami tautos intelektualiniai resursai, kai susidorojama su inteligentija. 3. Fizinis genocidas. Masinis žmonių žudymas dėl priklausymo rasei, politinei bendrijai. 4. Kai kas skiria rasinį genocidą – sterilizacija, vaikų žudymas. Apibrėžiant nusikaltimus žmoniškumui skiriami tokie 2 požymiai: 1) platus mastas; 2) sistematiškumas, sistema veiksmų. N a u j i e n a : statutas numato bausmių sistemą. Romos Statuto 3 dalyje (,, Bendrieji BT principai”) išdėstomi visuotinai pripažinti principai, kuriais turi vadovautis Teismas: nėra nusikaltimo be įstatymo (Statuto); nėra bausmės be įstatymo (Statuto); baudžiamojo įstatymo (Statuto) netaikymo atgal principas; individualios atsakomybės principas – kolektyvinė atsakomybė draudžiama; baudž. atsakomybės netaikymas mažamečiams ar nepilnamečiams asmenims; asmens oficiali padėtis (valstybės ar Vyriausybės vadovas, parlamento Narys ir pan.) neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal Statutą ir šios atsakomybės nesušvelnina; karo vadas atsako už nusikaltimus sau pavaldžių karių, jei nusikaltimo padarymo momentu jis kontroliavo pavaldžius karius, žinojo ar turėjo žinoti apie nusikaltimą, tačiau neužkirto jam kelio arba jį nuslėpė; senaties terminai netaikomi Statute numatytiems nusikaltimams; negali būti traukiami atsakomybėn ir baudžiami asmenys be kaltės (tyčios ar neatsargumo); būtinoji gintis atleidžia nuo atsakomybės; teisės taikymo klaida neatleidžia nuo atsakomybės; įsakymo ar įstatymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, tačiau karinių nusikaltimų ir agresijos nusikaltimo atveju atleidimas nuo atsakomybės galimas nebent tada, kai asmuo turėjo teisinę pareigą vykdyti įsakymą, nežinojo apie įsakymo neteisėtumą ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Pagrindinės kriminalinės bausmės, kurias gali skirti Teismas, yra laisvės atėmimas iki 30 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Paskirta bausmė bus atliekama toje valstybėje, kurią pasirinks Teismas iš sąrašo valstybių, pasiūliusių, kad tokios bausmės būtų atliekamos šių valstybių penitenciarinėse įstaigose .  LR Seimas 2003-04-01 priėmė įstatymą Dėl TBT Romos statuto ratifikavimo. Juo Seimas t. p. pareiškė, kad TBT prašymai dėl bendradarbiavimo gali būti siunčiami tiesiogiai LR Teisingumo ministerijai arba LR Generalinei prokuratūrai. TBT prašymai dėl bendradarbiavimo ir su prašymu susiję dok-tai turi būti pateikiami arba lietuvių kalba, arba anglų kalba, kuri yra viena iš TBT darbo kalbų, arba t.b. pridedami vertimai arba į lietuvių k., arba į anglų k. Seimas pareiškė, kad LR yra pasirengusi priimti TBT laisvės atėmimo bausme nuteistus asmenis bausmės atlikti, jei šie asmenys yra LR piliečiai. TBT Statutas Lietuvai įsigaliojo nuo 2003-08-01. • Tarptautinės humanitarinės intervencijos problema. (iš 3 t.) Ši problema atsispindėjo humanitar. intervencijos doktrinoje, kai XIX a. v-bės invazija į kitą šalį dėl politinių, ekonominių, religinių ir kt. priežasčių buvo stengiamasi pateisinti humanitariniais motyvais. Pastaraisiais metais Vakarų šalys vėl atgaivino humanitar. intervencijos teoriją kaip „ypatingą kariavimo metodą“, kuriuo siekiama paremti ar įtvirtint demokratinę valdymo sistemą kt. v-bėse. (tokiu pretekstu JAV ir NATO 1999 m. bombardavo Jugoslaviją) XIV TEMA. Tarptautinės ekon. teisės sąvoka. Kai tiksliai reiktų tai suprasti, dar tebėra mokslininkų diskusijų klausimas. Pagr.su tuo susijusi problema yra ta., kad glaudi šios teisės tarpusavio sąveika su nac.teisės normomis labai komplikuoja jos nagrinėjimą. Ši teisė plačiąja prasme apima TT ir ir tarptautinius susitarimus, reguliuojančius ekonom.sandorius, kurie sudaromi tarp valstybių arba kitaip daro įtaką daugiau nei vienai valstybei.Ši teisė apima tokius pošakius : 1. įsikūrimo teisė 2. užsienio investicijų 3. ekonom.santykių teisė 4. ekonom.institucijų bei regioninės ekonom.integracijos teisė. Kiti mano, kad galėtų apimti ir :tarp.ekonominės plėtros teię, ekonominės sankcijos t ir kt. TET remiasi tarptautinėmis sutartimis, atspindinčiomis komercinį principą quid pro quo. Bretton Woods konferencija 1944 m. Sukurta globalinė tarptautinio ekonom.reguliavimo tarp valstybių sistema. Grindžiama daugiašale sistema. Sprendžiami uždaviniai:1.tarifų ir kitokių kliūčių tarp.prekybai mažinimas 2. sukurti tokį pasaulinį ekonom.mechanizmą, kuriuo būtų mažinami ekon.konfliktai tarp valst. Sukurtos 3 pagr.institucijos : 1.Tarptautinio valiutos fondo ( IMF) 2. Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko( IBRD) 3. Bendras susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT). Bretton Woods sistemą papildė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija(OECD). 1960 m. OECD tapo Europos ekonom.bendradarbiavimo org., įsteigtos ryšius su JAV pagal Marshalo planą teikta pagalba Europai atstatyti po Antrojo pasaulinio karo, teisių perėmėja. OECD apima 26 didž.Vakarų pramonės valst.Tai yra tikroji vieta bandradarbiauti, ypač koordinuojant narių ekonom.ir monetarinę politiką. JTO įsteigė ir daug kitų labiau specializuotų org. ekonominėje srityje, iš kurių labiausiai išreiškianti besivystančių šalių interesus- Jungtinių tautų prekybos ir plėtros konferencija( UNCTAD).Įsteigta 1964 m. JT-ose veikia organizacijos, kurių uždavinys- gerinti gyv.standartus ir skatinti neturtingų šalių ūkio plėtojimą. Tai : Maisto ir ž.ū.organizacija (FAO), JT plėtros programa (UNDP), JT pramonės plėtroa organizacija(UNIDO), Tarptautinis ž.ū.plėtros fondas(IFAD).Be OECD, kitos ekonom.or., savo pobūdžiu regioninės, yra tokios : Naftą eksportuojančių šalių org.(OPEC), Europos Bendrijos (EAPB,EEB,Euratomas), dabar- Europos Sąjunga, Beneliukso ekonominė sąjunga, Europos laisvosios prekybos asociacija(EFTA), bei 1992 m.sukurta Europos ekonominė erdvė(EEA).( susitarimą dėl EEA, grindžiamą EB teisės principais, pasirašė EB,EAPB, jų valstybės narės bei 7 EFTA valt.Šveicarija iš jos išstojo. Į ES įstojus Suomijai, Austrijai, Švedijai, EFTA smarkiai buvo absorbuota Europos integracijos procesų). 1998 m. pasirašytas Kanados ir JAV laisvosios prekybos susitarimas, tapęs pagrindu Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarčiai(NAFTA), sudarytai 1992m.tarp Kanados, JAV ir Meksikos, ir sukūrusios laisvosios prekybos erdvę, kuri yra atvira tolesniam plėtimuisi į Lotynų Ameriką. Taip sukuriama atsvara ES ir Japonijai.Subregioninės ekonom.org Lotynų amerikoje: Andų Paktas, CACM,ALADI,SELA

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!