Tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normų santykis reguliuojant pilietybės klausimus

Valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę (15 str. 1 d.). 1989 m. Vaiko teisų konvencijoje nustatyta, kad „valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, “ (8 str. 1 d.). Pagal 1961 m. Konvenciją dėl atvejų be pilietybės sumažinimo kiekviena susitariančioji valstybė privalo suteikti savo pilietybę kiekvienam jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris priešingu atveju būtų apatridas (1 str. 1 d.). Nors tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, jog kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, vis dėlto valstybės nėra visiškai laisvos savo nacionaliniais įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatydamos pilietybės teisinį reguliavimą. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus teisės principus, susijusius su pilietybe.
Lietuvos Respublikos pilietybę reguliuoja ne tik Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinių sutarčių, kuriose sprendžiami Lietuvos pilietybės klausimai.
1. PILIETYBĖ IR TARPTAUTINĖ TEISĖ
Pirmiausia, pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinė teisė, identifikuodama savo tikslais konkrečios valstybės piliečius (diplomatinė gynyba ir pan.), paprastai vadovaujasi tais kriterijais, kuriais vadovaujasi ši valstybė, nustatydama, kas yra jos piliečiai.
Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje ar tarptautinėse erdvėse. Iki šiol tarptautinėje teisėje neabejotinai pripažinta, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas.
Principas, pagal kurį pilietybės nustatymas yra valstybės vidaus reikalas, nustatytas ir 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, liečiančių pilietybės įstatymų koliziją, 1 straipsnyje:
,,Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!