Tapatybės problema. Identifikavimosi su tam tikra grupe poreikis: lanksčios ir rigidiškos asmenybės dilema

Tapatybės klausimas žmogui visuomet buvo aktualus. Tai patvirtina faktas, jog tarp asmenybės psichologų išskiriamų daugybės žmogų motyvuojančių jėgų, slypinčių tiek pirminiuose, tiek antriniuose poreikiuose, tokiuose kaip alkis, troškulys, saugumas, pranašumo ir dominavimo siekis, figūruoja ir savęs priskyrimo, identifikavimosi su tam tikra grupe poreikis. Tai vienas pagrindinių savęs, o ypač savosios vertės suvokimo komponentų, suteikiantis asmenybei saugumo jausmą, nubrėžiantis aiškias tarpasmeninių santykių gaires, apibrėžiantis jo pareigas ir teises visuomenėje. Savęs suvokimas yra aukščiausias žmogaus reikalavimas (Berlin, 1968, p. 206). Kyla klausimas, kaip nustatyti savąją tapatybę? Bene paprasčiausia manyti, kad žmogui tapatybę galima priskirti remiantis konkrečiais kriterijais, tokiais kaip gimimo vieta, tautybė, religija, istorija, kultūra, paveldimumas ar panašiai. Iki moderniųjų laikų tokios pozicijos ir buvo laikomasi, todėl retai iškildavo rimtų identifikavimosi problemų. Visgi labai dažnai nutinka taip, kad tokiu būdu gauti asmens tapatybės analizės rezultatai būna labai migloti ir prieštaringi. Galbūt todėl XX a. vėlyvoji modernybė spręsdama itin aktualią tapatybės problemą visiškai atmeta fiksuotų tapatybės kriterijų egzistavimo galimybę, ir susikoncentruoja ties laisvos asmeninės interpretacijos galia.
Kaip elgtis žmogui, pasiklydusiam savo tapatybės paieškose? Kokių veiksmų ar gudrybių griebtis atsirėmus į visišką akligatvį santykiuose su likusiąja visuomenės dalimi? Kaip gyventi žmogui, netikėtai po 1789 m. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atgavusiam laisvę, bet neturinčiam kur eiti, neturinčiam „savosios žemės“, nutolusiam nuo saviškių, nes ilgi antisemitizmo metai įskiepijo paniekos pilną žvilgsnį savo tautai, kaip patirtų kančių priežasčiai, o taip pat ir atmetamam nežydiškos visuomenės, žvelgiančios į jį su panieka bei antipatija? Ar įmanoma, ir nuo ko priklauso sėkminga asimiliacija? Atsakymų galima ieškoti I. Berlin esė „Vienovė ir įvairovė“, kurioje autorius pavyzdžiu pasirinko bene skaudžiausiai su identiteto problema susidūrusią žydų tautą. I. Berlin aprašo dvi garsias XIX a. asmenybes, du tapatybės revoliucionierius – Benjaminą Disraelį ir Karlą Marksą, kurie sugebėję atsiriboti nuo tapatybės kaip paveldimumo sampratos, bei į ją pažvelgti, kaip į individualaus pasirinkimo objektą, iškilo tuo meto visuomenėje,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!