Švietimo literatūra

XVIII a. buvo pereinamasis laikotarpis Vakarų Europos literatūros istorijoje. Tuomet tebeegzistavo XVII a. susiformavusios literatūros ir meno kryptys (barokas, klasicizmas), bet atsirado ir nauji reiškiniai (sentimentalizmas, preromantizmas), artimi XIX a. pradžios romantizmo literatūrai.
XVIII a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Terminas Švietimo epocha vartojamas įvairiomis kalbomis: rus. - эпоха Просвещение angl. - the Age of Enlightenment, vok. - die Epoche der Aufklärung, pranc. - siècle des lumières. Švietimo sąjūdžio trukmė buvo nevienoda įvairiuose kraštuose. Ten, kur Švietimo idėjos pradėjo plisti anksčiau (Anglijoje, Prancūzijoje), šis laikotarpis apėmė visa šimtmetį. Kitur (Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje) jis labiau pasireiškė antrojoje XVIII a. pusėje.
Švietimas - ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Švietimo idėjas čia skleidė rašytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi žymiausiais švietėjais.
Trečiajam luomui, sukilusiam prieš feodalizmą, vadovavo buržuazija, kuri istorijoje suvaidino pažangų vaidmenį. Kovodami prieš senąjį režimą, ji gynė ir trečiojo luomo sluoksnių interesus. Žinoma, revoliucija neįgyvendino paskelbtų laisvės, lygybės ir brolybės šūkių, tačiau ji turėjo didelės reikšmės ne tik Prancūzijos, bet ir kitų šalių istorijai. Jos iškeltos piliečių lygybės idėjos prisidėjo prie tolesnės demokratinės minties raidos.
Švietimas ir mokslo raida. Didelę reikšmę Švietimo sąjūdžiui turėjo XVII a. pab. ir XVIII a. pr. mokslo atradimai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643-1727) padėjo pagrindus klasikinei fizikai, suformuodamas tris pagrindinius mechanikos dėsnius (inercijos, jėgos, veiksmo ir atoveiksmio), visuotinės traukos dėsnį. Jis pagrindė absoliutaus judėjimo, absoliučios erdvės (erdvė - tai kūnų pripildyta trijų matmenų tuštuma, nepriklausoma nuo laiko ir materijos) ir absoliutaus laiko (laikas - tai gryna...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!