Šventasis Raštas ir jo raida

Šventasis Raštas Katalikybės, kaip ir kitų krikščioniškųjų religijų, pagrindas yra Šventasis Raštas, arba Biblija (graik. biblion – knyga). Tai rinkinys knygų, kurias visi krikščionys pripažįsta Dievo įkvėptomis. Jis susideda iš dviejų dalių – Senojo ir Naujojo Testamento. Judėjai šventu pripažįsta tik pirmąją biblijos dalį – Senąjį testamentą, krikščionys ir antrąją dalį – Naująjį testamentą. 46 knygos, parašytos prieš Kristaus gimimą, sudaro Senąjį Testamentą. Tai - žydų (judaizmo) šventasis raštas. Jame atsispindi tautos istorija ir religinė mintis, duoti įvairūs pamokymai ir įstatymai. Parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis. Senasis testamentas yra kilęs iš judėjų religijos, todėl taip pat yra žydų šventoji knyga. 27 knygos, parašytos Kristaus apaštalų (graik. apostolos - pasiuntinys) ir jų mokinių sudaro Naująjį Testamentą. Tai I a. parašyti veikalai, dauguma jų labai trumpi. Parašytas senąja graikų kalba. Šią knygą sudaro 4 Evangelijos, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su apaštalų darbais, kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavimo metų. Taip pat - 13 Pauliaus laiškų, kurie buvo parašyti įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių valdovų laiškai; ir Apsireiškimas Jonui - regėjimų knyga, sukurta žydų apokalipsės literatūros pavyzdžiu. • • • Biblija ne tik tikėjimo tiesų šaltinis. Joje atsispindi pagrindinės moralinės nuostatos, žmogiškos ir kultūrinės vertybės, Visatos samprata, gyvybės atsiradimas. Ji nurodo, kaip įtvirtinti teisingumu, gailesčiu ir meile paremtus žmonių santykius. Senajame testamente pateikta dešimt Dievo įsakymų, skelbiančių svarbiausius dorovinius priesakus: gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos ir kiti. Šventasis Raštas per šimtmečius suformavo Vakarų žmogaus pasaulėjautą. Net ir nutolę nuo religijos, netikintys žmonės mąsto ir jaučia biblinėmis tiesomis, jos moraliniais nurodymais. Šventasis raštas taip pat didžiulės vertės literatūrinis kūrinys, su įvairaus pobūdžio tekstais. Senajame testamente randama pasakojimų apie senovės hebrajų vyrus (pranašus, kunigus, karalius) ir moteris, filosofinės ir oratorinės prozos pavyzdžių, epigramų ir priežodžių, dramatinių dialogų ir poezijos. Naujajame testamente taip pat daug pasakojamųjų tekstų (legendų, stebuklinių istorijų), išmintingų posakių, palyginimų, pamokslų, maldų, giesmių. Biblija tapo viduramžių bažnytinės literatūros pamatu. Jos siužetai atpasakojami eiliuota forma, Senojo ir Naujojo Testamento motyvais kuriamos giesmės, himnai, pamokslai. Biblinės legendos padėjo atsirasti liturginei dramai, iš kurios vėliau išsivystė vienas svarbiausių viduramžių dramos žanrų – misterijos (graik. mysterion – paslaptis): vaidinimai apie Adomą, Nojų, Kristaus gimimą, mirtį ir prisikėlimą. Šventasis Raštas Viduramžiais Į viduramžius katalikiškoji Europa įžengė turėdama lotynišką Biblijos vertimą, vadinamą Vulgata, kurią parengė Romos vyskupo sekretorius Šv. Jeronimas. 390 m. Jeronimas baigė Naujojo Testamento (NT) vertimą, o 404 - 405 m. – Senojo Testamento (ST). Šią Bibliją turėjo universitetai, didesni vienuolynai, katedrų bibliotekos ir kai kurie Europos valdovų dvarai. Vulgata buvo lengvai prieinama išsilavinusiems žmonėms, Senasis Testamentas – mokėjusiesiems hebrajų kalbą, tačiau NT buvo parašytas graikų kalba, kurios didžioji dalis žmonių nemokėjo. Tiek universitetų studentai, tiek mokslininkai turėjo pasitenkinti lotynišku Naujojo Testamento tekstu iki pat 1516 m., kai Erazmas Roterdamietis išleido “Novum Instrumentum” – visą NT tekstą. Ispanijoje 1522 m. pasirodė įvairiakalbis kardinolo Chimeneso NT vertimas. Iki XVI a. pradžios bet kokie darbai prie Biblijos kita kalba, išskyrus lotyniškų, sukeldavo įtarinėjimus. Šimtmetis iki Reformacijos, pasižymėjęs skaitymo ir apskritai raštingumo augimu, tik dar labiau paaštrino padėtį. Cenzūra suintensyvėjo, daugėjo persekiojimų. Ryškiu to įrodymu buvo 1513-1520 m. Vokietijos universitetuose vykęs judėjimas, kuris siekė panaikinti hebrajų kalbos mokymą ir diskredituoti garsiausią tų laikų hebraistą Johaną Reuchliną. Europoje reiškęsis antisemitizmas kėlė idėjas sunaikinti visas hebraiškas knygas ir uždrausti hebraiškos Biblijos tyrinėjimus. Ką galima pasakyti apie eilinio to meto klebono, jo parapijiečių ar vienuolių Biblijos pažinimą? Maždaug penkis amžius iki Reformacijos didžioji dalis pasauliečių nemokėjo skaityti. Dar daugiau – toje epochoje daugelis parapijų kunigų taip pat buvo analfabetai, t.y. neraštingi. XIV-XVa. labai mažai pasauliečių, mokėjusių skaityti, galėjo gauti Biblijos fragmentų ar ištraukų savo kalba. Į tokius Biblijos dalių rankraščius iki spaudos technikos išradimo įdėdavo psalmyną, Apreiškimo knygą, Evangelijų ištraukas. Galėjo tai būti ir tam tikra Biblinė istorija, sudaryta remiantis Mozės penkiaknyge. Tik nedaugelyje Europos vietų kunigai galėjo naudotis visais Apaštalų laiškų ir Evangelijų rankraščių tekstais. Didžioji dalis vienuolių bei kunigų su Biblija susidurdavo per mišias, kuriose buvo skaitomi trumpi fragmentai lotyniškai, po to sekdavo pamokslas gimtąja kalba. Dažniausiai tai būdavo dvi NT ištraukos: viena iš Apaštalų laiškų, kita iš Evangelijų. Kartais pirmoji ištrauka būdavo iš ST. Kiekvienas, ateinantis į bažnyčią, girdėdavo, kaip buvo skaitomos tos Šventojo Rašto ištraukos iš mišiolo, mišių knygos, r švenčių dienomis. Papildomų fragmentų buvo klausomasi per Velykas arba Kalėdas. Remdamasis tais fragmentais pamoksle kunigas turėjo išdėstyti esmines Biblijos mintis. Taip tikintiesiems buvo perduodamas interpretuotas Rašto fragmento turinys, bet ne tikslus vertimas. Kunigas, pristatydamas pasirinktos ištraukos turinį, galėjo pateikti tai alegoriškai arba naudoti pavyzdžius iš kasdienio tikinčiųjų gyvenimo. Tai priklausydavo nuo jo lotynų kalbos žinojimo. Kartais iš viso buvo atsisakoma pamokslavimo, remiantis Rašto fragmentais. Tą vėliau aštriai kritikavo ir reformatoriai, ir ištikimi katalikų bažnyčiai dvasininkai, kurie suvokė, jog pamokslas yra vienas pagrindinių tikinčiųjų mokymo būdų. Apaštalas Paulius kalbėjo, jog tikėjimas kyla iš klausymo. Šv. Bernardas 1427 m. (beveik šimtas metų iki Reformacijos) savo vienuolijos broliams Sienoje (Italija) pasakė, kad svarbiau yra klausyti pamokslo, nei dalyvauti likusioje mišių dalyje. Jei kas nors dėl rimtos priežasties (pvz. kūdikio priežiūros) negali dalyvauti visose mišiose, geriau yra išeiti iš mišių po pamokslo. “Viskas, ką turite ir ką žinote, kyla iš Dievo žodžio,– kalbėjo Šv. Bernardas, – ir apskritai viskas, ką žinome apie tikėjimą Jėzumi, kyla vien tik iš pamokslo. Tikėjimo niekada nepritrūksime, kol jį pamokslausime.” Spėjama, jog to meto Europoje paprastas parapijietis mieste, taip pat ir kaime, maksimaliai galėjo žinoti apie du šimtus lotyniškų Šventojo Rašto ištraukų. Žmogus galėjo ir nesuvokti jų prasmės, o dažniausiai suprasdavo neaiškiai, jei jo galvoje pasilikdavo tik kai kurios pamokslų metu girdėtos lotyniškos nuotrupos. Tuo metu apskritai stigo patikimų oficialių Rašto interpretacijų – daugelis kunigų ir nemaža dalis vyskupų nedaug geriau žinojo Bibliją nei prastuomenė, kuriai jie ir skaitė Rašto ištraukas. Kai kurie dvasininkai visiškai nemokėjo lotyniškai. Vertimų cenzūra Ką galima pasakyti apie visos arba beveik visos Biblijos vertimus į įvairių tautų gimtąsias kalbas? Jie visi buvo laikomi nepatikimais, įtartinais ir pavojingais pasauliečiams, kunigams, nereikalingais mokslininkams. Dominuojanti oficialios bažnyčios politika draudė įvairius Rašto vertimus. Neoficiali vietinių bažnyčių politika kai kada toleravo tokius vertimus, jei jais naudodavosi išsilavinę asmenys. Galima drąsiai teigti, jog iki XVI a. situacija šioje srityje buvo nenormali. Daugelyje bažnytinių provincijų, – pirmiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje, Skandinavijoje, Britų salyne, Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje ir Pietų Italijoje, Vokietijoje – dauguma dvasininkų, vienuolių, ir pasauliečių negalėjo skaityti Biblijos jiems suprantama gimtąja kalba. Taigi pamatinis krikščionybės dokumentas buvo neprieinamas daugumai tikinčiųjų, gyvenančių pagal bažnyčios nuostatus. To buvo neįmanoma išvengti neišsilavinusioje visuomenėje. Popiežius Grigalius VII siekė, kad bažnytinėse apeigose, o jos apėmė taip pat ir Biblijos skaitymą, būtų naudojama tik lotynų kalba. Toks popiežiaus planas, kaip tvirtina istorikai, buvo pradžia ypatingos politikos, normalizuojančios santykius tarp Romos ir bažnyčios kai kuriose Rytų Europos šalyse. Manyta, jog lotynų kalba sustiprins Moravijos ir Romos santykius. Tam tikrą vaidmenį čia suvaidino ir vokiškų kraštų spaudimas. Grigaliaus VII pozicija po penkių šimtų metų Tridento bažnytiniame susirinkime bus pripažinta kaip tinkama priešinantis, kad Biblija gimtosiomis kalbomis plistų tarp tikinčiųjų: “Visagaliui Dievui patiko, kad Šventasis Raštas iš dalies liktų paslaptimi, nes priešingu atveju, jei jis būtų iki galo suprantamas visiems, jis būtų nevertinamas ir negerbiamas. Be to, galėtų suklaidinti neišsilavinusius žmones.” Manyta, jog net jei praeityje naudotasi įvairiais vertimais, to negalima laikyti išimtimi, “ ...nes pirmoji bažnyčia nekreipė dėmesio į daugelį dalykų, kurie, krikščionybei išsiplėtus ir sustiprėjus, dėka gilių tyrinėjimų buvo pataisyti. Todėl draudžiame tai, ko taip neapdairiai prašote iš Šv. Petro valdžios (t. y. popiežiaus) ir įsakome visomis jėgomis priešintis tam nepaprastam akiplėšiškumui visagalio Dievo garbei.” Pirmieji Biblijos vertimai Istoriniai šaltiniai pateikia nedaug duomenų apie pirmuosius Biblijos vertimus į gimtąsias Europos tautų kalbas. XII a. viduryje šiandieninės Prancūzijos pietuose, seniau vadintos Langedoku, atsirado katarai ir valdiečiai, pirmieji pradėję versti Bibliją. Savo apeigose jie naudojo į vietinius dialektus išverstas kai kurias Biblijos dalis, pirmiausia Evangeliją pagal Joną. Valdiečių judėjimą pradėjo Liono pirklys Petras Valdo, atsivertęs 1176 m. Savo šalininkus jis ragino skaityti Biblijos fragmentus ir kitus jų mokyti. Dažniausiai sekmadieninių mišių metu valdiečiai skaitydavo Evangelijų ar Apreiškimo knygos ištraukas. Neabejotina, jog Rašto vertimų iniciatyva priklausė valdiečiams. Būtent jie parengė Biblijos vertimus į provansalų, katalonų, vokiečių kalbą, toskanų dialektą ir galbūt prancūzų. 1150-1250 m. intensyviausias vertimų arealas apėmė Viduržemio jūros pakrantę, pradedant nuo Šiaurės Ispanijos iki Šiaurės Italijos. Greitas gimtųjų kalbų vystimasis skatino tautinės savimonės augimą, kas savo ruožtu vedė prie tautinių Biblijos vertimų. Katarai valdiečių įtakoje taip pat pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą. Oficiali bažnyčia dėjo pastangas, siekdama sulaikyti Petrą Valdo ir jo šalininkus ortodoksijos rėmuose – tiek organizacijos, tiek tikėjimo klausimais. Šie mėginimai nieko nedavė. Vietinės bažnyčios teigė, kad valdiečių Biblijos vertimai peržengė dvasininkijos kompetencijos ribas. Galop Valdas buvo apkaltintas erezijos skleidimu. Visi jo šalininkai pavadinti eretikais ir pradėti persekioti ką tik susikūrusios inkvizicijos. XIII a. pietinės Prancūzijos inkvizitorius Stefanas Burbonas teigia, kad bažnytinė valdžia tais laikais bet kokias individualias Biblijos studijas tapatino su erezija ir krikščioniškų tiesų atmetimu: “Ženklai, pagal kuriuos atpažįstamas eretikas, yra tokie: pirma – jie sąmoningai ir savavališkai pasisavina pamokslavimo ir švento mokslo skelbimo teisę pirmiausia Evangelijų ir kitų NT knygų. Mokosi jas atmintinai liaudies kalba ir murma vienas kitam. Jis pasakoja, kad matė vieną jauną karvių piemenį, kuris gimtąja kalba atmintinai išmoko keturiasdešimt sekmadieninių Evangelijų ištraukų, nes gyveno vieno valdiečio namuose: “Buvau sutikęs pasauliečių, taip palinkusių į tuos mokslus, kad galėjo iš atminties tiksliai pakartoti daug Evangelijos fragmentų, pavyzdžiui, Mato ar Luko, o ypač jose užrašytus Viešpaties žodžius.” Biblijos žinojimas atmintinai tuo metu laikytas baisia nuodėme. 1229 m. bažnytinis sinodas Tulūzoje priėmė tokį nutarimą: “Pasauliečiai negali turėti Šventojo Rašto knygų, išskyrus psalmyną ir mišių maldyną. Bet net ir tų knygų jiems negalima turėti gimtąja kalba. Draudžiame leisti pasauliečiams turėti ST ar NT knygas, išskyrus jei tik kas, skatinamas pamaldumo, panorės turėti psalmyną ar brevijorių (kasdieninių maldų rinkinį), kad galėtų mišių metu melstis Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ypač griežtai draudžiame turėti tas knygas, išverstas į šnekamąją kalbą. Šis nutarimas tapo precedentu kitiems kraštams, pirmiausia šiaurinei Ispanijai, kur valdiečiai turėjo daug šalininkų. 1233m. Aragonijos karalius Jokūbas I provinciniame Taragonos sinode išleido 26 dekretus. Pirmasis jų skelbė: “Tegu niekas neturi ST ar NT knygų romanų kalba. Jeigu kas nors jas turėtų, privalo per aštuonias dienas nuo šio dekreto paskelbimo dienos atiduoti jas vyskupo kurijai sudeginti. Tas dvasininkas ar pasaulietis, kuris to nepadarys, bus įtartas erezija.” Kitame šimtmetyje ėmė atsirasti neoficialios pasauliečių bendruomenės, praktikuojančios laisvą, nepriklausomą nuo bažnytinės valdžios krikščionišką gyvenimą – beginietės ir begardai. Šie žmonės troško turėti Bibliją savo kalba. 1317 m. kitas Taragonos sinodas išleido dekretą, jog beginietėms ir begardams draudžiama turėti “teologines knygas šnekamąja kalba, išskyrus maldynus.” 1199 m. popiežius Inocentas III gana palankiai žiūrėjo į valdiečių darbus, vis dėlto įtarus ir diskriminacinis bažnytinės valdžios požiūris į Biblijos vertimus išliko per visą XII - XIV a. laikotarpį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!