Sveikatos specialistų organizacijų, kaip interesų grupių, dalyvavimo sveikatos politikoje prielaidos

ĮVADAS Įvairių visuomenės grupių dalyvavimo demokratinės šalies valdyme, bei sprendimų priėmimo procese idėja santykinai nauja. Demokratinėse valstybėse piliečiai burdavosi į įvairias organizacines struktūras, kurios siekė plataus spektro tikslų, įvairių idėjų, iniciatyvų įgyvendinimo. Skirtingais istorijos tarpsniais, bei skirtingose valstybėse jos vaidino įvairius vaidmenis. Tačiau ilgą laiką šių organizacinių struktūrų įtraukimas ir dalyvavimas valdymo srityje ir sprendimų priėmimo procese buvo nepalaikomas, t.y. vyravo hierarchinis modelis, kai politikos formavimas ir įtaka eidavo žemyn nuo išrinktų politiką formuojančių pareigūnų į visuomenę. Manyta, kad visuomenės nariai savo interesus gali geriausiai atstovauti ir nuomonę išreikšti dalyvaudami rinkimuose. Tačiau praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje suabejota egzistavusiu modeliu ir atkreiptas dėmesys į visuomenės įtraukimo naudą.1 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įvyko daug pokyčių šalies politiniame gyvenime. Valstybės demokratinė santvarka suteikė daugiau galimybių piliečiams, ne tik užtikrinti asmens teisę gauti informaciją, reikšti mintis ir idėjas, ginti interesus, bet ir dalyvauti valstybės veikloje t.y. politikos sprendimų ir įgyvendinimo procese. Todėl brandžios visuomenės nariai vis aktyviau ėmė vienytis į organizacijas. Šios organizacijos, sudarančios trečiąjį sektorių, tarpininkaujančios su valstybės ir privačiu sektoriumi, apima visas piliečių organizacijas, vienijančias panašių interesų asmenis ir jų grupes. Joms turi būti skiriama ypatinga reikšmė, kadangi jos veikdamos konkrečioje srityje ir būdamos arčiausiai visuomenės, gali identifikuoti esmines problemas, pasiūlyti galimus šių problemų sprendimus, bei pritraukti išteklių ir numatyti jų panaudojimo galimybes. Be to bendradarbiavimas su visuomenės nariais, aktualios informacijos skleidimas, jų įtraukimas kuria sąmoningą pilietinę visuomenę, kuri žino savo poreikius. Dalyvavimas šių organizacijų veikloje, tapo kaip priemonė, kuria siekiama, jog būtų atsižvelgiama į suinteresuotų grupių interesus. Kartu su Lietuvos nepriklausomybe pradėtos sveikatos politikos ir sveikatos sistemos formavimo iniciatyvos.Čia svarbų vaidmenį suvaidino gydytojai, kurie suorganizavo VI Lietuvos gydytojų suvažiavimą. Buvo atkurta Lietuvos gydytojų sąjunga, įvertinta Lietuvos sveikatos apsaugos būklė, bei žmonių sveikatos situacija ir problemos. Nors reikia pastebėti, jog pirmosios sveikatos priežiūros specialistų asociacijos (pediatrų, chirurgų, otaringologų)Lietuvoje kūrėsi jau nuo praeito amžiaus pirmosios pusės. XX amžiaus antroje pusėje įsteigtos gastroenterologų, radiologų, alergologų, infektologų asociacijos. Tačiau tokių medicinos darbuotojų, įstaigų ir jų vadovų asociacijų kūrimosididžiausias aktyvumas pastebimas pirmaisiais nepriklausomybės metais ir vėliau. Didėjant specialybių įvairovei 1Dalia Gineitienė ir Vladislavas Domarkas, Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms: mokomoji knyga(Kaunas: Technologija, 2000), 5. 7 kūrėsi atskirų subspecialybių draugijos, kurios susivienydavo tarpusavyje sudarydamos asociacijas. Šios organizacijos leido suvienyti toje pačioje srityje dirbančius medicinos specialistus. Sveikatos priežiūros specialistai yra vienas esminių Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos išteklių. Būdami arčiausiai sveikatos sistemos, veikdami joje kaip pagrindiniai veikėjai, jie tampa tais ekspertais, kurie žino sveikatos sistemos trūkumus, išmano savo veiklos sritį ir joje egzistuojančias problemas ir gali teikti pasiūlymus valdžios institucijoms dėl jų sprendimo. Tokiu būdu jie gali atstovauti savo interesus, o dažnai ir pacientų interesus ir tapti aktyviais sveikatos politikos dalyviais. Vienijantis į asocijuotas struktūras – organizacijas – lengviau pasiekti norimų tikslų. Trečiojo sektoriaus organizacijos tampa svarbia visuomenės dalimi. Jos vykdo plataus spektro veiklą, bet svarbiausia stengiasi pritraukti valdžios bei privataus sektoriaus lėšas bei dėmesį į įvairias iškylančias ir esančias problemas. Lietuvoje šių organizacijų bendradarbiavimas su minėtais sektoriais bei interesų atstovavimas yra kol kas tik vystymosi etape, nes institucijos ne visada laiko juos lygiaverčiais partneriais, tiek pati visuomenė mažai žino apie šių organizacijų veiklą arba ją vertina prieštaringai. Baigiamojo darbo empiriniu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti sveikatos priežiūros specialistų organizacijų veiklą, problemas su kuriomis susiduriama, bei atskleisti jų vaidmenį sveikatos politikoje. Temos ištirtumas.Trečiojo sektoriaus organizacijos bei jų vykdoma veikla nėra visiškai nauja tyrimų sritis. Šių organizacijų samprata nagrinėta R.Šimašiaus, G.A.Almond, K. Buse darbuose.L.M. Salomon, H.K.Anheier ir kolegos, S.P.Osborne, D. Lewis išskyrė pagrindinius šių organizacijų požymius, kurie leidžia jas priskirti prie trečiojo sektoriaus. Organizacijų veiklą, bei veiklos sritis nagrinėjoM.L.Salamon, K.A. Helmut, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, atliktuose tyrimuose,o D. Lewis, L.M Salamon,C. Leslie išskyrė atitinkamus šių organizacijų galimus vaidmenis.Jų vaidmenį sveikatos politikoje ir jos procese tyrėG. Walt, K. Buse, interesų atstovavimo, bendradarbiavimo su valdžios institucijomis būdus D. Gineitienė, V. Domarkas, Z. Wejcmanas, A. Šilinskytė, o iškilusias bendradarbiavimo problemas su kuriomis susiduria organizacijos identifikuoja Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu atlikti tyrimai. Tačiau Lietuvoje pasigendamaišsamesnių tyrimų, kur būtų analizuotaskonkrečiai sveikatos priežiūros specialistų – gydytojų, slaugytojų, dalyvavimo sveikatos politikojeklausimas. Tyrimo objektas.Organizacijų, atstovaujančių sveikatos specialistus,veikla. Problema.Kadangiveiklos nežymios, nukreiptos į savo bendruomenę, organizacijos neveikia aktyviai kaip interesų grupės. Hipotetinis teiginys.Sveikatos specialistų organizacijų dalyvavimo vaidmenį sveikatos politikoje sustiprina aktyvi organizacijų interesų atstovavimo veikla, palanki teisinė bazė ir valdžios institucijų siekis bendradarbiauti. 8 Tikslas:Ištyrus sveikatos specialistų organizacijų veiklos pobūdį, įvertinti jų dalyvavimo sveikatos politikoje prielaidas. Darbo uždaviniai: 1. Aprašyti sveikatos specialistus atstovaujančių organizacijų sampratą, funkcijas sveikatos politikoje. 2. Išanalizuoti sveikatos specialistus atstovaujančių organizacijų dalyvavimo sveikatos politikoje teisinį reglamentavimą. 3. Išanalizuoti sveikatos specialistus atstovaujančių organizacijų veiklos kryptis ir vidines atstovavimo praktikas. 4. Įvertinti sveikatos specialistus atstovaujančių organizacijų dalyvavimo sveikatos politikoje prielaidas. Darbo struktūra.Magistro baigiamąjį darbą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje kalbama apie Lietuvos sveikatos politikos formavimosi raidą, sveikatos politikos procesą ir jo dalyvius, trečiojo sektoriaus organizacijų veiklą Lietuvoje, pagrindines jų interesų atstovavimo problemas. Antroje dalyje analizuojama interviu gauta informacija, aptariama organizacijų vykdoma veikla, vidinė komunikacija, ryšių palaikymas su kitomis organizacijomis, santykis su valdžios institucijomis, kokiomis veiklos priemonėmis atstovaujami interesai ir problemos su kuriomis susiduria organizacijos. Išvadose pateikiami apibendrinti darbo rezultatai bei pateikiamos rekomendacijos. 9 1. SVEIKATOS POLITIKA IR INTERESŲ GRUPĖS POLITIKOS PROCESE Įvairių visuomenės grupių lūkesčius valdžia gali išsiaiškinti tik jiems aktyviai eskaluojant savo interesus. Interesų grupės yra neatskiriami politikos proceso dalyviai įvairiose politikos srityse. Siekiant išsiaiškinti jų vaidmenį sveikatos politikoje, svarbu suprasti, kas tai yra sveikatos politika bei jos procesas. 1.1. Sveikatos politika ir jos formavimosi etapai Sveikata – tai ne tik atskiro asmens, bet ir visos visuomeninė vertybė. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (toliau – PSO) sveikata apibrėžiama kaip „visiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalavimų nebuvimas“.2„Sveikatos politika – tai sveikatos ir jos reikalų valstybinio valdymo teorija ir praktika, kuri įteisinama kaip bendroji valdymo funkcija, pripažįstant sveikatą socialine ir ekonomine vertybe.“3Sveikatos politika yra viena iš viešosios politikos sričių, kuri turi savo turinį ir procesą.4Tikslinga politika nustato ateities viziją, nubrėžia prioritetus, įtraukia įvairias suinteresuotas grupes bei visuomenę, nustato jų vaidmenį, bei siekia bendro jų susitarimo.5Mokslinių tyrimų gauti duomenys leidžia formuoti politiką, kuri turės įtakos socialiniams, ekonominiams, aplinkosauginiams procesams.6Sveikatos politikos funkcionavimui ir plėtojimui svarbūs materialiniai, žmogiškieji ištekliai, vertybės bei aplinkos veiksniai. Aktyvi politika, kai valstybės, savivaldybių veiksmai derinami tarpusavyje bei skatina žmones rūpintis savo sveikata bei dalyvauti politikos sprendimų priėmime.7Taigi,žmonėms valstybė turi sudaryti sąlygas dalyvauti politinėje veikloje išsakant nuomonę patiems ar per atstovus. Lietuvoje galima išskirti tokius sveikatos politikos formavimo etapus: • Įdirbis (nuo 1970 m.); • Nacionalinė sveikatos koncepcija (nuo 1989 m.); • Sveikatos apsaugos reformos biuras (nuo 1993 m.); • Nacionalinė sveikatos programa (nuo 1996 m.); 2Ramunė Kalėdienė et al., Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika (Kaunas: Šviesa, 1999), 21. 3Danguolė Jankauskienė ir Rimantas Pečiūra, Sveikatos politika ir valdymas: vadovėlis aukštosioms mokykloms (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007), 11. 4Politikos mokslų enciklopedinis žodynas (Vilniaus universiteto leidykla, 2007). 5World Health Organization, „Health policy,“ žiūrėta 2015 09 12,http://www.who.int/topics/health_policy/en/ 6Vinsas Janušonis, Sveikatos apsaugos sistemų organizacijų valdymas XXI amžių pasitinkant (Klaipėda: Klaipėdos rytas, 2000), 28. 7Danguolė Jankauskienė ir Rimantas Pečiūra, op. cit., 22. 10 • Nacionalinė sveikatos taryba (nuo 1998 m.)8; • Pasiruošimas tapimui Europos Sąjungos (toliau – ES) nare (nuo 2000 m.); • Narystė ES (nuo 2004 m.)9Pirmame etape užmegzti ryšiai su PSO, kurie užtikrino galimybę bendradarbiauti sveikatos ir medicinos srityje tarptautiniu mastu. PSO – yra Jungtinių Tautų Organizacijos padalinys, koordinuojantis visuomenės sveikatą, kovą su užkrečiamomis ligomis, organizuojantis pagalbos teikimą nacionalinėms sveikatos apsaugos tarnyboms. 10 Kartu su PSO Lietuva įgyvendina įvairias iniciatyvas („Sveikata 2020“, Europos valstybių sveikatos apsaugos sistemų reformair kt.), dalyvauja misijose įvairiose šalyse. Šiuo metu bendradarbiavimas koordinuojamas per LR Sveikatos apsaugos ministeriją(toliau – SAM), Užsienio reikalų ministeriją bei Lietuvoje įkurtą PSO atstovybę.11 Lietuvos bei kitų daugelio Europos valstybių, priklausančių ES, Sveikatos politika yra formuojama remiantis PSO ir Europos Komisijos (toliau – EK) ar jų politinių dokumentų nuostatomis. PSO šalių - narių ministrai įsipareigojo, kurti nacionalines sveikatos politikas vadovaudamiesi PSO siūlomais principais12(žr. 1 lentelę): 1 lentelė.Sveikatos politikos formavimo principai Principas Samprata Teisumas Kiekvienam asmeniui, atsižvelgiant į kitus asmenis, turi būti užtikrinamos lygios galimybės siekti optimaliausios savo sveikatos būklės. Prieinamumas Kiekvienam asmeniui turi būti prieinama sveikatos priežiūra ekonominiu, organizaciniu, komunikaciniu bei kokybės aspektu. Priimtinumas Pacientui suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos medicinos etikos ir mokslo principus atitinkančiomis sąlygomis. Tinkamumas Turi būti teikiamos efektyvios ir kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, kurios pripažįstamos valstybės nustatyta tvarka. Solidarumas Sveikatos draudimo įmokų solidarus rinkimas. Lygybės Sveikatos priežiūra turi būti prieinama visiems nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, lyties, tautybės ir kt. Tęstinumas Pacientą prižiūrinčių specialistų ir įstaigų koordinuota veikla. Laisvas pasirinkimas Pacientas turi teisę rinktis sveikatos priežiūros specialistą, gydymo būdą bei įstaigą. Saugumas Turi būti užtikrinta pacientų ir sveikatos sektoriaus darbuotojų aplinkos ir paslaugų saugumas, bei užtikrinamas nepageidaujamų įvykių valdymas. Šaltinis: Danguolė Jankauskienė ir Rimantas Pečiūra, Sveikatos politika ir valdymas: vadovėlis aukštosioms mokykloms (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007), 18 -19. 8Vilius Grabauskas, „Sveikatos politikos plėtojimas Lietuvoje,“ iš Pirmasis reformų dešimtmetis: sveikatos priežiūros sektorius socialinių-ekonominių pokyčių kontekste, Gediminas Černiauskas, Algis Dobravolskas, Liubovė Murauskienė (red.)(Vilnius: Sveikatos ekonomikos centras, 2000), 76. 9Vinsas Janušonis,supra note 6, 30. 10World Health Organization, „What we do,“žiūrėta 2015 09 12, http://www.who.int/about/what-we-do/en/ 11 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, „Pasaulio sveikatos organizacija,“žiūrėta 2015 09 12, https://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/tarptautinis-bendradarbiavimas/pasaulio-sveikatos-organizacija 12Danguolė Jankauskienė ir Rimantas Pečiūra, supra note 3, 18-19. 11 Minėti principai, gali skirtis savo pritaikymo lygiu skirtingose šalyse. Kaip matyti, dauguma šių principų taikomi sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygoms apibrėžti. Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos formavimas prasidėjo, kai 1989 metais įvyko Lietuvos gydytojų sąjungos (toliau – LGS) VI atkuriamasis suvažiavimas, kurio metu įvertinus Lietuvos gyventojų sveikatą, bei sveikatos apsaugos būklę, buvo priimta rezoliucija, įpareigojusi parengti naują koncepciją. LGS VII suvažiavimo metu buvo priimtas strateginis reformos dokumentas – Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, kuri parengta remiantis PSO „Sveikata visiems“ principais. Lietuva įsipareigojo plėtoti sveikatos sistemą, skiriant prioritetąsveikos gyvensenos skatinimui, aplinkos saugai, bei pirminės grandies sveikatos priežiūros plėtojimui. 13 Koncepcija laikoma dokumentu pagrindžiančiu tolesnę sveikatos sistemos teisėkūrą. Koncepcijos priėmimas įpareigojo Seimo Sveikatos ir socialinių reikalų komisiją, SAM bei medicinos mokslo institucijas parengti Lietuvos sveikatos programą. Į pirmąją nacionalinę sveikatos politikos formavimo konferenciją buvo kviečiami politikai, profesinių ir nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO), medicinos ir kitų specialybių atstovai, siekiant juos aktyviai įtraukti į sveikatos politikos formavimo procesą.14Atlikti moksliniai epidemiologiniai tyrimai parodė, jog teigiamiems sveikatos būklės pokyčiams būtina skirti dėmesį sveikatos ugdymui, ligų profilaktikai, aplinkos saugai, bei skatinti tarpsektorinį-tarpžinybinį bendradarbiavimą.Rengiant Lietuvos sveikatos programą svarbus vaidmuo teko prie SAM veikiančiam Sveikatos apsaugos reformos biurui, rengusiam įvairius sveikatos sistemos reformos projektus. Deja, vykstant dažnai valdžios kaitai dauguma projektų nebuvo įgyvendinti.15 Lietuvos sveikatos programa buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1998 metais. Siekiant įgyvendinti Europos sveikatos politiką „Sveikata visiems XXI a.“ ir aktyvios sveikatos politikos strategiją iškelti pagrindiniai tikslai: vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas, mirtingumo mažėjimas, gyvenimo kokybės gerinimas, sveikatos santykių teisumo užtikrinimas. Programoje numatytas sveikatos priežiūros įstaigų valdymo decentralizavimas, išteklių racionalizavimas, išlaidų sveikatos priežiūrai optimizavimas, sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimas, visuomenės sveikatos priežiūros reformos vykdymas.14 Lietuvos sveikatos sistemos teisinių pagrindų kūrimui reikšmingas buvo LR sveikatos sistemos įstatymo priėmimas (1994 m.). Jis reglamentuoja sveikatos sistemos struktūrą, sveikatinimo veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybės ir savivaldybių laiduojamos sveikatos priežiūros teikimo tvarką, jos organizavimą, 13Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1991 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. I-1939 „Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo,“ Valstybės žinios 33, 893 (1991). 14 Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimas Nr. VIII-833 „Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo,“ Valstybės žinios 64, 1842 (1998). 15Vilius Grabauskas,supra note 8, 79-80. 12 sveikatinimo subjektų veiklos pagrindus, atsakomybę.16Įstatymas davė paskatą daugiau kaip 30 sveikatos sistemą reglamentuojančių įstatymų parengimui. Nuo 1995 – 1997 metų buvo priimta 14 teisės dokumentų, kuriai buvo siekiama sukurti sveikatos sistemos teisinius pagrindus: LR Lietuvos sveikatos draudimo įstatymas, LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, LR medicinos praktikos įstatymas ir kt. Specialūs sveikatos srities įstatymai buvo priimti vėliau.17Sveikatos sistemą reglamentuojantys įstatymai teisiškai įtvirtina pagrindines sveikatos politikos nuostatas. Prie Lietuvos sveikatos politikos plėtojimo prisidėjo „Lietuvos sveikatos sistemos plėtros metmenys 2011-2020“ parengti SAM darbo grupės. Juose numatyta, jog Lietuvos valstybės sveikatos sistemos politika formuojama ir įgyvendinama remiantis PSO principais, bei dar keliais principais: sąžiningos konkurencijos (sveikatinimo paslaugų teikėjai steigiasi ir veikia sąžiningos konkurencijos sąlygomis), pagrįstumo (sprendimai turi remtis mokslo įrodymais ir gera praktika), skaidrumo (visuomenės ir paciento informavimas) ir integralumo (holistinis požiūris į individo ir visuomenės sveikatą).18 Lietuvos sveikatos politikai reikšmingi ne tik Lietuvos, bet irPSO, ES dokumentai (žr. 2 lentelę): 2 lentelė.PSO ir ES sveikatos politikos formavimo dokumentai Almatos deklaracija (1978 m.) Pirminė sveikatos priežiūros grandis – sistemos pagrindas. Pabrėžė gyvensenos ir aplinkos vertinimo svarbą, tarpsektorinio bendradarbiavimo skatinimą, visuomenės ir individo atsakomybės didinimą, ir racionalų išteklių naudojimą.19 Otavos chartija (1986 m.) Sveikatos stiprinimo principai: kurti sveikatą stiprinančią politiką (sveikata turi būti įtraukiama į visų sveikatos sektorių ir lygių politikos formuotojų darbotvarkę); kurti sveikatai palankią aplinką; aktyvus bendruomenės veikimas prioritetų nustatyme, sprendimų priėmime, strategijų kūrime ir įgyvendinime; įgūdžių tobulinimas; sveikatos tarnybų perorientavimas (atsakomybę turi dalintis individai, bendruomenių grupės, sveikatos specialistai, sveikatos paslaugų tarnybos ir Vyriausybė).20 Liublianos chartija (1996 m.) Suformuluotiesminiai sveikatos reformų ir reformų valdymo principai, kurių taikymas gali padėti pagerinti sveikatos priežiūrą, o ji prisidėti prie geresnės žmonių sveikatos ir gyvenimo kokybės.21 Džakartos deklaracija (1997 m.) Iškelti prioritetai orientuoti į sveikatos stiprinimą: socialinės atsakomybės už sveikatą didinimas; didesnės investicijos į sveikatos vystymą; bendradarbiavimo tarp skirtingų 16„Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas,“ Valstybės žinios 63, 1231 (1994); Valstybės žinios 112, 3099 (1998). 17Danguolė Jankauskienė ir Rimantas Pečiūra, supra note 3, 115. 18Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. XI-1430 „Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011-2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo,“ Valstybės žinios 73, 3498 (2011). 19World Health Organization,„Declaration of Alma-Ata, International Conference on Primary Health Care, Alma-Ata, USSR, 6-12 September 1978,“žiūrėta 2015 09 20, http://www.who.int/publications/almaata_declaration_en.pdf 20World Health Organization,„The Ottawa Charter for Health Promotion, First International Conference on Health Promotion, Ottawa, 21 November 1986,“žiūrėta 20150920, http://www.who.int/healthpromotion/conferences/previous/ottawa/en/index1.html 21 World Health Organization,„The Ljubljana Charter on Reforming Health Care 18 June 1996,“žiūrėta 2015 09 20,http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0010/113302/E55363.pdf?ua=1 13 sektorių, valdžios ir visuomenės skatinimas; bendruomenės ir individo galimybių didinimas; infrastruktūros užtikrinimas.22 Pasaulinė sveikatos deklaracija „Sveikata visiems21a“(1998 m.) 21 siekinys Europos regionui, bei strategijos tų siekių įgyvendinimui. PSO valstybės narės patvirtino įsipareigojimus užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę siekti kuo geresnės sveikatos.23 Bankoko chartija (2005 m.) Numato valstybių veiksmus irįsipareigojimus ugdyti sveikatą. Numatytos strategijos: sveikatos ugdymas kaip sistemos gerinimo pagrindas; sveikatos ugdymas visų vyriausybių atsakomybė; esminis dėmesys bendruomenių ir visuomenės sveikatos ugdymui; sveikatosugdymas būtina bendros praktikossąlyga.24 Europos sveikatos politikos dokumentas „Sveikata visiems 2020“ Siekiamainvesticijų į socialinius sveikatos veiksnius, sveikatos stiprinimą ir ligų prevenciją. Numatoma, jog reikia sukurti vykdomosios valdžios ir visuomenės politiką, „aprėpiančią sudėtingus sveikatą lemiančius veiksnius šiandienos bendruomenėse, kur vyrauja įvairovė, išplėtoti horizontalūs tarpusavio ryšiai bei informacijos poreikis“.25 Mastrichto sutartis (1998m.) Sveikatos programose numatytos 8 prioritetinės veiklos sritys.26 Amsterdamo sutartis (1999 m.) 152 straipsnis įpareigojo bet kurios srities politikos įgyvendinime užtikrinti sveikatos apsaugą.27 Baltoji knyga„Kartu sveikatos labui, 2008– 2013 m. ES strateginis požiūris“ (2007 m.) Strategija akcentuoja sveikatos svarbą kitų sričių politikos kryptyse, piliečių dalyvavimo teisę sprendimų dėl jų sveikatos ir priežiūros priėmime. Strategija numato bendrąsias sveikatos politikos ir priežiūros strategines priemones ir veiksmus.28 Sudaryta autorės Pagrindiniai ES sveikatos politikos tikslai: • ligų prevencija, • sveikesnės gyvensenos skatinimas, • gerovės siekimas, • žmonių apsauga nuo didelio masto pavojų, • galimybių naudotis sveikatos priežiūra užtikrinimas, • informacijos sklaida, • pacientų sauga, 22 World Health Organization, „Jakarta Declaration on Leading Health Promotion into the 21st Century, The Fourth International Conference on Health Promotion: New players for a New Era – Leading Health Promotion into the 21st Century, Jakarta, Indonesia, 21-25 July 1997,“ žiūrėta 2015 09 20,http://www.who.int/healthpromotion/milestones_jakarta.pdf 23 Danguolė Jankauskienė, „Sveikatos politikos vertybės ir iššūkiai artimiausiame dešimtmetyje,“ Sveikatos politika ir valdymas 1, 3 (2011): 8-9. 24 World Health Organization, „The Bangkok Charter for Health Promotion in a Globalized World (11 August 2005),“ žiūrėta 2015 09 20, http://www.who.int/healthpromotion/conferences/6gchp/bangkok_charter/en/ 25Zsuzsanna Jakab ir AgisD. Tsouros, „Sveikata 2020“ – siekiame sveikatos ir vystymosi dabartinėje Europoje,“ Visuomenės sveikata 4, 63(2013): 11. 26Council of the European Communities Commission of the European Communities, „Treaty on European Union, Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities,“ žiūrėta 2015 09 20, http://europa.eu/eu-law/decision- making/treaties/pdf/treaty_on_european_union/treaty_on_european_union_en.pdf 27Danguolė Jankauskienė, op. cit., 11. 28 Europos Bendrijų komisija, Baltoji knyga: Kartu sveikatos labui, 2008 - 2013 m. ES strateginis požiūris, Briuselis, 23.10.2007, KOM(2007) 630, žiūrėta 2015 09 20, http://ec.europa.eu/health/ph_overview/Documents/strategy_wp_lt.pdf 14 • naujų technologijų rėmimas, • kokybės ir saugos ir veiksmingumo standartų nustatymas ir užtikrinimas.29Pagal Sutarties dėl ES veikimo 168 straipsnį ES nustato ir įgyvendina politikos ir veiklos kryptis, papildo valstybių narių nacionalinę politiką, remia vyriausybių bendradarbiavimą tarpusavyje ir su kitomis organizacijomis ir padeda siekti bendrų tikslų, spręsti bendrus uždavinius. Tačiau ES nenustato valstybių sveikatos politikos, neužsiima sveikatos apsaugos ir priežiūros organizavimu, teikimu ar išteklių paskirstymu. Tai paliekama valstybių narių atsakomybei.30 Taigi, galima teigti, jog Lietuvos sveikatos politinei sistemai susiformuoti didelės reikšmės turėjo tarptautinė įtaka. Ypač svarbus buvo PSO vaidmuo, kuris svarbus ir šiandien. Lietuvos sveikatos priežiūros įstatyminė bazė, sveikatos programos dokumentai atitinka tarptautinius standartus. Sveikatos politikos sistemos kūrimui svarbų vaidmenį vaidina ne tik valdžios institucijos, bet taip pat visos visuomenės – vartotojų parama. 1.2. Sveikatos politikos formavimo proceso teoriniai aspektai Politikos proceso terminas savaime sufleruoja, jog tai yra tam tikra sistema, kuri politikos idėjas paverčia tikrąja politika, kuri yra įgyvendinama ir sukuria teigiamą efektą. Dažniausiai politikos mokslininkų naudojamas analizės būdas, tai šio proceso suskirstymas į tarpusavyje susijusius, laike išsirikiavusius ir vienas po kito einančius etapus. Skirtingi autoriai išskiria skirtingus etapus. Pavyzdžiui, W. Dunn remdamasis kitais autoriais išskiria tokius etapus: darbotvarkės nustatymas, politikos formulavimas, politikos įvedimas, politikos įgyvendinimas, politikos įvertinimas, politikos pritaikymas, politikos tęstinumas, politikos užbaigimas. 31T.A. Birkland išskiria problemos iškėlimas, darbotvarkės nustatymas, alternatyvų pasirinkimas, politikos priėmimas ir patvirtinimas, įgyvendinimas ir įvertinimas.32Cochran, Mayer skirsto ikipolitines stadijas ir politines stadijas.33Matyti, kad esminiai etapai yra tie patys, tik autoriai skirtingai juos įvardina, labiau akcentuodami vienus ar kitus etapus. Nepaisant esamos kritikos politikos proceso, kaip atskirų etapų modeliui, toks išskyrimas yra naudingas, nes leidžia atskirti įvairius politikos aspektus, sutelkti į juos dėmesį.34Politikos formavimo ir 29 Europos Komisija, Komunikacijos generalinis direktoratas, Apie Europos Sąjungos politiką. Visuomenės sveikata(Liuksenburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2016), 3. 30Europos Sąjunga, Europos Sąjungos sutarties ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2010), 122-124. 31William N. Dunn, Viešosios politikos analizė (Vilnius: HomoLiber, 2006),58. 32Thomas A. Birkland, An Introduction to the Policy Process: Theories, Concepts, and Models of Public Policy Making(New York: M.E. Sharpe, 3rd ed., 2011), 25-26. 33 Clarke E. Cochran, et al., American Public Policy: An Introduction, 10th Edition (USA: Wadsworth, Cengage learning,2011), 9-11. 34Ten pat. 15 įgyvendinimo atskyrimas leidžia atskirti leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, nustatyti atsakomybes, galios ryšius, įvertinti etapų sąsajas.35Taigi svarbu aptarti šiuos etapus: • Problemos apibrėžimas (klausimų identifikavimas) ir darbotvarkės nustatymas. Šiame etape apibrėžiami politikos klausimai ir problemos, kuriuos bandoma įtraukti į darbotvarkę.36Šio etapogali ir nebūti, pavyzdžiui, kai politika gimsta iš kompromisų.37Įtakos problemos supratimui ir apibrėžimui svarbios etinės ir ideologinės pažiūros.38Politinė darbotvarkė suprantama, kaip klausimų ar problemų sąrašas, į kurį institucijos telkia dėmesį siekiant imtis tam tikrų veiksmų.Paskirti pareigūnai į darbotvarkę įtraukia problemas tai vadinama darbotvarkės nustatymu arba formavimu. 39 , 40 Klausimo patekimas į darbotvarkę priklauso nuo jo statuso politinėje sistemoje. Įtakingi asmenys, paprasti piliečiai, organizuotos interesų grupės, mokslininkai, politiką planuojančios organizacijos, politikai ir kitisiekia galių kontroliuoti darbotvarkę, nes leidžiamosios ir vykdomosios valdžios organai kiekvienu konkrečiu metu gali spręsti ribotą skaičių problemų.41 Interesų grupės yra pagrindinis politinio klimato elementas, kuris tiesiogiai ir netiesiogiai siekia daryti įtaką politinei darbotvarkei. Joskonkuruoja dėl aktualių problemų įtraukimo arba atvirkščiai siekia iš darbotvarkės pašalinti joms neaktualius klausimus.42Interesų grupės gali atstovauti interesus paremtus rase, tautybe, lytimi, seksualine orientacija, amžiumi, pajamomis, profesija ir kitais veiksniais. Kai kurios jų veikia kaip ne pelno organizacijos, kas apriboja jų galimybes vykdyti lobistinę veiklą ar palaikyti politinius kandidatus, tačiau jie gali skleisti informaciją apie jiems svarbias problemas. Svarbus žiniasklaidos vaidmuo, nes jų atstovai nusprendžia, kokios problemos, asmenybės bus iškeliamos. Suteikiamos galimybės interesų grupėms, mokslininkams, asmenims reikštis interesų klausimais.43 Yra išskiriami 3 teoriniai darbotvarkės formavimo modeliai: a) teisėtumas - problemos savybė, kuri verčia vyriausybes jausti pareigą rūpintis ja; b) įvykdomumas - įgyvendinimo galimybės (turimos žinios, technologiniai, finansiniai išteklių ir kt.); c) palaikymas, susidomėjimas tam tikru klausimu. Taigi, 35 Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis, Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos įtaka (Vilnius: Eugrimas, 2003), 16. 36Ten pat.,17. 37Charles E.Lindblom, Edward J. Woodhouse, Politikos formavimo procesas (Vilnius: Algarvė, 1999), 24. 38 Clarke E. Cochran, et al., op. cit., 10-11. 39William N. Dunn, supra note 31, 57. 40 Kent Buse, Nicolas Mays, Gill Walt, Making Health Policy (Open University Press, 2005), 64. 41Clarke E. Cochran, et al., op. cit., 10-11. 42Ten pat. 43 Diana M. Dinitto, David R. Johnson, Essentials of Social Welfare: Politics and Policy making process (Pearson, 2012), 15-18. 16 jei sprendžiamas klausimas turės aukštą teisėtumą, įvykdomumą, bei palaikymą tikėtina, kad bus įtrauktas į darbotvarkę.44 • Politikos formulavimas. Pareigūnai formuluoja problemų sprendimo alternatyvią politiką.45 Politiką planuojančios organizacijos, interesų grupės, biurokratai, įstatymų leidėjai ir kiti gali įsitraukti į politikos pasiūlymų formulavimą.46Anot Kingdon,rimtai svarstomi tie pasiūlymai, kurie atitinka keletą kriterijų: yra techniškai įvykdomi, atitinka dominuojančias vertybes ir nuotaikas, atitinka turimo biudžeto galimybes, bei kokio politinio palaikymo ar pasipriešinimo jie gali sulaukti.47 • Politikos legitimacija arba jos įvedimas. Politika yra įteisinama ar įvedama remiant įstatymų leidžiamosios valdžios daugumai, prezidentui, agentūrų atstovų sutarimu ar teismo nuosprendžiu. 48 Valdžią turinčios institucijos priima sprendimą dėl politikos įgyvendinimo. Priimami vykdomieji įsakymai, įstatymai, asignavimai, taisyklės, administraciniai ir teismo nutarimai.49Šiame etape nustatoma politikos įgyvendinimo sandara bei tikslai, uždaviniai, priemonės, finansavimo šaltiniai ir kt. • Politikos įgyvendinimas. Administraciniai padaliniai telkia žmogiškuosius, finansinius išteklius veiksmų diegimui praktikoje, siekdami tikslų, iškeltų politikos sprendimuose, kurie buvo priimti. 50 Politikos oponentai gali laikytis opozicijos net šioje stadijoje, priešindamiesi pastangoms organizuoti, finansuoti, reguliuoti, vadovauti ir koordinuoti programą. 51 Išskiriami keli politikos įgyvendinimo modeliai (žr. 3 lentelę): • „Iš viršaus į apačią“. Šis modelis kritikuojamas, nes nepaiso kitų dalyvių vaidmens (NVO, privataus sektoriaus) ir kitų lygmenų indėlio (regioninių valdžios įstaigų), pervertina vyriausybės vaidmenį; sudėtinga taikyti situacijose, kai nėra dominuojančios politikos.52Kartais politikai norėdami tenkinti organizacijų, grupių interesus, formuoja plačiai apibrėžtus tikslus, kuriuos sunku įgyvendinti.53 • „Iš apačios į viršų“ požiūris akcentuoja, jog įgyvendintojai svarbūs ne tik kaip nurodymų „iš viršaus“ vykdytojai, bet ir kaip aktyvūs dalyviai, kurie perduoda supratimą, kaip politika turėtų būti formuojama. Jie gali koreguoti politikos įgyvendinimą bei iš naujo apibrėžti tikslus.54 3 lentelė. Politikos įgyvendinimo modeliai 44Phoebe Hall et al., Change, Choice and Conflict in Social Policy (London: Heinemann, 1975), 475–483. 45William N. Dunn, supra note 31, 57. 46 Diana M. Dinitto, David R. Johnson, supra note 43, 18-19. 47 John W. Kingdon, Agendas, Alternatives and Public Policies (Boston: Little Brown, 1984), 19. 48William N. Dunn, supra note 31, 57. 49Diana M. Dinitto, David R. Johnson, supra note 43, 19. 50William N. Dunn, supra note 31, 57. 51 Diana M. Dinitto, David R. Johnson, supra note 43, 19. 52Clarke E.Cochran, et al., supra note 33, 121-125. 53Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis,supra note 35, 19. 54Clarke E. Cochran, et al.,supra note 33, 124. 17 „Iš viršaus į apačią“ „Iš apačios į viršų“ Vidinis dėmesio centras Centrinės valdžios sprendimas Vietos įgyvendinimo dalyviai ir tinklai Pagrindinių dalyvių identifikavimas Nuo viršaus į apačią, pradedant nuo vyriausybės Nuo apačios, įtraukiant vyriausybinius ir nevyriausybinius Politikos proceso Didžia dalimi racionalus procesas, einantis nuo problemos identifikavimo iki formulavimo aukštesniuose lygmenyse ir įgyvendinimo žemesniuose Interaktyvus procesas, įtraukiantis politikos formuotojus ir įgyvendintojus iš įvairių organų ir valdžios lygmenų bei išorės, kuriame politika gali keistis ir įgyvendinimo metu Vertinimo kriterijai Formalių tikslų pasiekimo mastas svarbiau nei pripažinimas nenumatytų padarinių Mažiau aiškūs – tikimybė, kad politikos procesas atsižvelgia į vietinius veiksnius Bendras dėmesys Sukurti sistemą, kuri skirta pasiekti centrinių politikos formuotojų ketinimus – dėmesys struktūrai Pripažįstama strateginė sąveika tarp daugybės dalyvių politikos tinkle – dėmėsys atstovavimui Šaltinis:Clarke E Cochran, et al., American Public Policy: An Introduction, 10th ed. (USA: Wadsworth, Cengage learning,2011), 121-125 cit. p. Paul A Sabatier, „Top-down and bottom-up approaches to implementation research: a critical analysis and suggested synthesis,“Journal of Public Policy 6 (1986): 21–48. Įvairios aplinkybės bei veiksmai lemia, ar politikos rezultatai atitiks iškeltus tikslus. Sėkmingam politikos įgyvendinimui reikšmingi visi proceso etapai. 55 Galima išskirti politikos formavimo ir įgyvendinimo etapo veiksnius: o Aiškiai ir tiksliai suformuluoti, tarp politinių veikėjų suderinti tikslai bei uždaviniai. Jie gali būti iškraipyti dėl biurokratų savanaudiškumo, nepakankamo finansavimo, interesų grupių aktyvaus veikimo, silpnos kontrolės ir kt.56 o Adekvati priežastinė teorija, kuri susieja tikslus ir piemones. o Paprasta teisinė – institucinė įgyvendinimo struktūra; apibrėžti ryšiai ir atsakomybė. o Ištekliai, kuo didesni įgyvendinančių institucijų turimi (finansiniai, žmogiškieji ištekliai, kvalifikacija, įgūdžiai, priemonės). o Interesų grupių palaikymas, kuris priklauso nuo išteklių pasiskirstymo, elgsenos pokyčių, interesų atitikimo. o Socialinių, politinių, ekonominių sąlygų kuo mažesnė kaita.57 Panašias sėkmingo politikos įgyvendinimo sąlygas yra išskyrę ir kiti autoriai.58 ,59Rezultatams reikšmingi politikos veikėjų norai, gebėjimai priimti sprendimus. Atskaitomybė ir atsakomybė, interesų grupių, visuomenės ir kitų palaikymas gali skatinti tinkamai įgyvendinti sprendimus, o tikslų, uždavinių 55Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis, supra note 35, 18-19. 56Charles E. Lindblom, Edward J. Woodhouse , supra note 37, 96. 57Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis,supra note 35, 20-22. 58Paul A. Sabatier, Daniel A. Mazmanian, „The conditions of effective implementations: a guide to accomplishing policy objectives,“Policy Analysis 5, 4(1979): 481–504. 59Jeffrey L. Pressman, Aaron Wildavsky, Implementation,3rd ed. (Berkeley, CA: University of California Press, 1984), 199-200. 18 apibrėžtumas, koordinavimas ir grįžtamasis ryšys, pakankami ištekliai – stiprinti gebėjimus.60Skirtingų autorių įvardytossąlygos skiriasi savo detalumu ir ryšiais. • Politikos įvertinimas. Šio etapo metu vykdoma politikos priežiūra bei rezultatų ir padarinių vertinimas.61 Politika gali būti vertinama per normatyvinius (įsitikimai, vertybės, nuostatos) ir empirinius (faktų vertinimas) aspektus. Skirtingų vertybių ir ideologijų individai vertina politiką per skirtingus aspektus. Specifiškai politikos vertinimas naudojamas: nustatyti, kurie tikslai ir kokiu laipsniu pasiekti; sėkmių ir nesėkmių priežastis; išteklių paskirstymui ar perskirstymui; pakeitimų darymui politikos gerinimui arba neveiksmingos politikos užbaigimui. Politikos vertinimas veda vėl į problemos formavimą ir svarstymą, sukurdamas praktiškai begalinį ciklą.62 Kai kurie autoriai taip pat išskiria ir kitus politikos proceso etapus: politikos koregavimas, politikos tęstinumas, politikos užbaigimas. Vertinimo metu gautos išvados pritaikomos grįžtamuoju ryšiu politikai tobulinti.63Tęstinumo atveju politika nukreipiama į naują problemą, tikslus ar uždavinius, naujų strategijų ir organizacijų kūrimą senųjų pagrindu. Politikos užbaigimas turi įtakos naujai darbotvarkei.64 60Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis, supra note 35, 19. 61Ten pat.,18. 62Clarke E. Cochran, et al., supra note 33, 11-14. 63Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis, supra note 35, 18. 64William N. Dunn,supra note 31, 57-59. 19 2. INTERESŲ GRUPĖS – POLITIKOS DALYVIAI 2.1. Sveikatos specialistų organizacijų samprata Sveikatos politikos analizei naudojamas analitinis modelis, kuris pabrėžia politikos turinio, politikos formavimo proceso ir valdžios/galios panaudojimo sveikatos politikoje reikšmę (pav. 1). Tai reiškia valstybės vaidmens ištyrimą, dalyvių sąveikos ir poveikio sveikatos politikai supratimą, politikos proceso per kurį tas poveikis daromas supratimą ir kontekstą, kuriame dalyviai ir procesas sąveikauja. Dalyviai veikiami sąlygų, kuriomis jie gyvena ir dirba; kontekstui įtakos turi daugelis veiksnių, tokių kaip istorijos ar kultūros sąlygotas nepastovumas ir ideologija; politikos procesas priklauso nuo to, kaip problemos patenka į darbotvarkę ir kaip jos ten išsilaiko, priklauso nuo politikos dalyvių, jų padėties valdžios struktūroje, jų vertybių ir įsitikinimų. Politikos turinys apima visas ar kai kurias iš šių dimensijų.65 Kontekstas Turinys Procesas 1 pav.Sveikatos politikos analizės modelis Šaltinis: Gill Walt, Lucy Gilson, „Reforming the health sector in developing countries: The central role of policy analysis,“ Health Policy and Planning 9, 4 (1994): 354. Sąvoka dalyvis sveikatos politikoje gali būti naudojama, nurodant individus, organizacijas ir taip pat valstybę ar vyriausybę. Tačiau individai negali būti atskiriami nuo organizacijų, kuriose jie dirba, ar organizacijų bei grupių, kuriems jie priklauso, net gi jei narių vertybės bei nuomonės gali išsiskirti. Dalyviais įprasta įvardinti vyriausybės išorėje veikiančius veikėjus: politikai mini interesų grupes, o literatūroje kalbama apie pilietinės visuomenės organizacijas. Galima išskirti tokias dalyvių kategorijas: valdžia (SAM), tarptautinės ir nacionalinės NVO, interesų/spaudimo grupės, tarptautinės organizacijos, finansavimo organizacijos, privataus sektoriaus organizacijos.66 65Gill Walt, Lucy Gilson,„Reforming the health sector in developing countries: The central role of policy analysis,“Health Policy and Planning 9, 4(1994): 354. 66Kent Buse, Nicolas Mays, Gill Walt,supra note 40, 8-10. Dalyviai: - Individai - Grupės 20 Interesų grupės yra pilietinės visuomenės branduolys. Mokslininkai nesutaria dėl bendro interesų grupių apibrėžimo. Įvairūs autoriai išskiria įvairius apibrėžimus, kurie vienas kitą papildo. Interesų grupes galima apibūdinti, kaip „organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra“.67Interesų grupė gali būti įvardinta ir kaip politinio dalyvavimo forma. C. Thomas apibūdina interesų grupę kaip individų ar organizacijų asociaciją, arba viešą ar privačią įstaigą, kurią vieniją vienas ar keli bendri interesai bei siekis daryti įtaką viešajai politikai.68Dažniausiai politikos moksle taikomas D. Simpson glaustas apibrėžimas „interesų grupė gali būti siaurai apibrėžta kaip organizacija, siekianti daryti įtaką palyginti siaurai viešosios politikos sričiai, tačiau pati nesiekia valdyti“.69 Lindblom ir Woodhouse nedetalizuodami interesų grupių veiklą apibūdina kaip „sąveika, per kurią individai ir privačios grupės, neturinčios valstybinės valdžios, bando daryti įtaką viešajai politikai“. Tačiau jie pastebi, kad grupės sąvoka, nėra tiksli apibūdinti organizacijoms, kurios siekia daryti įtaką viešajai politikai. Be to politikos formavime dėl savo interesų gali veikti ne tik grupės, bet ir pavieniai individai.70 Neretai interesų grupės įvardijamos kaip spaudimo grupės, lobiai, politinės grupės, iniciatyvinės grupės, teisėti interesai, organizuoti interesai ir kt.Jas svarbu skirti nuo politinių partijų bei socialinių judėjimų. Interesų grupės paprastai suinteresuota siauru klausimu ar problema tam tikroje srityje ir stengiasi paremti savo narius, organizacijas, tačiau jos nesiekia kontroliuoti vyriausybės aparato. Socialiniai judėjimai siekia kovoti už didelę socialinių pasikeitimų viziją arba plačiai apibrėžtas problemas. Politinės partijos siekia nukreipti grupės energiją ir veiksmus ir per rinkiminį procesą įgyti valdžios kontrolę. 71 Taigi, tiek interesų grupės, tiek politinės partijos siekia paveikti valdžios politiką, tačiau esminis skirtumas, jog partijos siekia įsitvirtinti valdžioje, o grupės tesiekia daryti įtaką valdžios institucijoms jų veiklos srityje. Pagrindiniai interesų grupių požymiai: • savanoriškumas – individai ar organizacijos savanoriškai jungiasi į jas; • siekimas įgyvendinti norimus tikslus; • nesistengia infiltruotis į sprendimų priėmimo procesą tokia apimtimi, jog taptų formalaus valdžios proceso dalimi, t.y. nesiekia įgyti politinės galios.72 67Dalia Gineitienė ir Vladislavas Domarkas, supra note 1, 13. 68 Clive S. Thomas, Research Guide to U.S. and International Interest Groups (London: Praeger, 2004), 4. 69 David Simpson, Pressure groups: access to politics (London: Hodder and Stoughton, 1999), 5. 70Charles E. Lindblom, Edward J. Woodhouse, supra note 37, 117-118. 71Clive S. Thomas, supra note 68, 4. 72Kent Buse, Nicolas Mays, Gill Walt, supra note 40, 102. 21 Egzistuoja dvilypis požiūris į interesų grupes, kaip tokias. Iš vienos pusės tai privilegijuoti gynėjai, kurie gali jungtis su kitais ir teikti reikalavimus politinei valdžiai, tačiau iš kitos pusės interesų grupės turinčios didesnių išteklių, ar gebėjimų efektyviai mobilizuotis didina politinės galios netolygumus. 73 Interesų grupės skiriasi savo struktūra, žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, interesais ir kt. požymiais. Todėl jas galima skirstyti pagal įvairius požymius. Pagal susiorganizavimo laipsnį ir pobūdį G. A.Almond išskiria 4 tipus: • Anoniminės grupės. Tai trumpalaikės neformalios grupės, kurios dažniausiai susiburia dėl vienos ar kitos problemos. Sutinkamos dažniausiai tose visuomenėse, kuriose stinga teisėtų intereso atstovavimo galimybių. Dažniausiai tokioms grupėms būdinga netradicinių politinių veiksmų naudojimas, taip pat mitingų, demonstracijų organizavimas. Tačiau tokios grupės iškeldamos aktualią problemą, gali sutelkti visuomenę ir išaugti į asocijuotas organizacijas. • Neasocijuotos grupės. Tai grupės, kurios stokoja organizacinio apibrėžtumo ir gali būti sunkiai identifikuojamos. Joms būdingi epizodiniai susitelkimai pagal religinius, socialinius, regioninius ir kitus požymius bei bendrus interesus. • Institucinės grupės. Jos atsiranda pačioje vyriausybėje, įvairiose tarnybose, institucijose. Tai bažnyčia, valdinkija, armija, mokymo įstaigos ir kitos grupės, kurioms būdinga aiški ir formali organizacinė struktūra. Jos steigiamos tam, kad padėtų įgyvendinti jau priimtus sprendimus, tačiau gali veikti politinį procesą savo interesams pasiekti. • Asocijuotos grupės. Labiausiai paplitusios išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse. Tai remiantis tam tikrais interesais kuriamos asociacijos. Šioms asocijuotos grupėms būdinga organizacinė struktūra, formalios taisyklės bei interesų atstovavimas taikant procedūras. Šių grupių veikla yra įteisinama ir reglamentuojama įstatymais. Šios organizacijos gali būti dvejopos: t. y. nariais gali tapti visi norintys arba tik individai atitinkantys kriterijus (profesiją, socialinį statusą ir kita). Tai profesinės sąjungos, rūmai, asociacijos ir kitos pilietinės organizacijos. Dėl savo organizuotumo jos yra efektyviausios, ir jos ypač būdinga siekimas daryti įtaką politikai.74Tarp ekonominių interesų grupių reikšmingą vietą užima intelektualinį darbą dirbančių žmonių – gydytojų, mokytojų, inžinierių ir kt. specialybių profesinės asociacijos. Jos suinteresuotos palankių sąlygų užtikrinimu savo nariams. Svarbiausias jų įtakos šaltinis – intelektualinis lygis, bei valstybės valdymui svarbios informacijos kontrolė, dėl kurios galima daryti įtaką sprendimams. Be to interesų grupės gali būti skirstomos pagal interesą. Viešosios interesų grupės siekia patenkinti ne tik savo ar organizacijos narių poreikį, bet ir suteikti naudą platesnei visuomenei. Privačių 73Šarūnas Broga, „Interesų grupių poveikis mokesčių sistemai Lietuvos Respublikoje: atvejų analizė,“Politologija 2, 22 (2001): 73. 74Gabriel A.Almond, Comparative Politics Today: A World View(Boston, MA: Little Brown & Co, 1974), 74-78. 22 interesų grupės siekia tik savo grupės ar jos narių naudos. Dažniausiai tam pasitelkiami grupei nepriklausantys lobistai.75Pagal tikslą gali būti skirstomos į sprendžiančias vieną problemą ar daugelį problemų (pvz. profesinės sąjungos). Pagal kitas dimensijas: vyriausybinės, nevyriausybinės, ekonominės, neekonominės. Buse K., Walt G. siekė nustatyti ryšį tarp pilietinės visuomenės, NVO ir interesų grupių (pav. 2). Nors kartais interesų grupė ir pilietinės visuomenės organizacija naudojamos kaip sinonimai, tačiau viešosios politikos klausimai gali būti antraeilės reikšmės, kai kurių pilietinės visuomenės grupių tapatumui. Todėl ne kiekviena pilietinės visuomenės organizacija yra interesų grupė. Teigiama, jog su rinka susijusios interesų grupės taip pat negali būti laikomos pilietinės visuomenės organizacijomis. Kalbant apie NVO, dauguma jų siekia daryti įtaką politikai ir gali veikti kaip spaudimo grupės.76 2 pav.Pilietinės visuomenės, interesų grupių ir NVO tarpusavio ryšys Šaltinis:Kent Buse, Nicolas Mays, Gill Walt, Making Health Policy(Open University Press: 2005), 103. Šiuolaikinėje visuomenės struktūroje išskiriami trys pagrindiniai sektoriai: viešasis, privatus ir trečiasis. Viešajam sektoriui priskiriamos centrinės bei vietinės valdžios institucijos, bei kitos įstaigos. Privatų, dar vadinamą verslo sektorių sudaro pelno siekiančios įmonės ir organizacijos, veikiančios gamybos, prekybos ir kitose srityse. Trečiajam sektoriui priskiriamos nevyriausybinės ir kitos pelno nesiekiančios organizacijos. Šie sektoriai dirbdami kartu kuria darnų visuomenės gyvenimą. Trečiajam sektoriui priklausančias organizacijas tyrinėjantys mokslininkai L. M. Solomonas ir H. K. Anheier išskiria pagrindinius jas vienijančius požymius: • Institucionalizuotos, tai yra, jos yra įsteigtos ir turi tam tikrą teisinę formą; 75Dalia Gineitienė ir Vladislavas Domarkas, supra note 1, 14-15. 76Kent Buse, Nicolas Mays, Gill Walt, supra note 40, p. 103. 23 • Privačios, tai yra, instituciniu požiūriu yra nepriklausomos nuo valdžios, net jei ir gaunama jos parama; • Neskirstančios pelno, tai yra, neskirsto pelno organizacijos nariams ar dalininkams; • Savivaldiškos, tai yra, savarankiškos, vidinėmis valdymo procedūromis tvarkomos organizacijos, • Savanoriškos, tai yra, narystė joje yra laisvas asmens pasirinkimas.77 Chartijoje dėl NVO statuso Europoje išskiriami pagrindiniai trys principai: savanoriškos; savivaldžios; neskirsto pelno ir jį naudoja tik savo tikslų pasiekimui.78 Panašius charakterizuojančius požymius išskiria ir S. Osborne: formalios struktūros turėjimas, nepriklausomybė nuo valstybės kontrolės, kolegialus valdymas, pelno neskirstymas, bet jo investavimas į veiklą, veiklos motyvai – vertybėmis paremta savanorystė.79 Šiuos kriterijus atitinkančios organizacijos yra vadinamos labai įvairiai: ne pelno, nesiekiančios pelno, nevyriausybinės, nevalstybinės, visuomeninės, pilietinės, savanoriškos, labdaringos, trečiojo sektoriaus, nepriklausomo sektoriaus ir kitos. 80 , 81 D. Lewis teigia, kad skirtingų terminų vartojimas įvairiose šalyse yra nulemtas kultūros ir istorijos skirtumų. 82 Ekspertų nuomone, iš esamų terminų tinkamiausias yra NVO, dėl to, kad jis: suteikia nuorodą, leidžiančią organizaciją priskirti trečiajam sektoriui, pakankamai apibrėžtas, nėra neigiamų sąsajų su pelnu, neakcentuojamas visuomeniškumas, neturi negatyvios formos valstybės atžvilgiu („antivalstybinis“), plačiai vartojamas Vakarų demokratinėse šalyse bei tarptautiniuose teisės aktuose.83 Nepaisant didėjančios NVO reikšmės, tiek teisės moksle, tiek praktikoje egzistuoja įvairių NVO apibrėžimų. Pavyzdžiui, NVO yra ne pelno siekianti, organizuota savanorių piliečių grupė vietiniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu, kuri orientuota į tikslą ir vedama narių bendro intereso, teikia įvairias paslaugas ir humanitarines funkcijas, perduoda valdžiai piliečių problemas, gina ir kontroliuoja politiką ir teikdama informaciją skatina politinį dalyvavimą.84Piliečių sudaryta asociacija, kuri veikia 77 Lester M. Salomon, et al., Global Civil Society, Dimensions of the Nonprofit Sector (Baltimore: The John Hopkins Center for Civil Society Studies, 1999), 3-4. 78 „Pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų Europoje statuso principai ir aiškinamosios pastabos“, Chartijos dėl nevyriausybinių organizacijų statuso Europoje projektas. – parengta ir patvirtinta atvirame susitikime, įvykusiame Strasbūre. – 2001 m. Lapkričio 19 – 21 d., žiūrėta 2015 10 12,http://www.coe.int/t/dghl/standardsetting/cdcj/ONG/Principes%20version%20lituanienne.pdf 79 Stephen P. Osborne, Managing in the Voluntary Sector: A Handbook for Managers in Charitable and Non-profit, (International Thomson Business Press, 1996), 282. 80 Lester M. Salomon, et al., supra note 77, 3-4. 81 Remigijus Šimašius, Ne pelno organizacijos (Vilnius: Eugrimas, 2007), 9-11. 82 David Lewis, „Nongovernmental organisations, definition and history,“ London School of Economics and Political Science (2009): 1. 83 NVO teisės institutas, „Tyrimo projektas: NVO teisinės bazės Lietuvoje problematika“, Baltijos–Amerikos partnerystės programos (BAPP) finansuojamo projekto Lietuvos NVO teisinės bazės gerinimas dalis, Vilnius, 2008, 8, žiūrėta 2015 10 09, http://www.nvoteise.lt/lt/ne-pelno-teise/tyrimai-ir-analizes 84 Definition of NGO‘s, žiūrėta 2015-10-09, http://www.ngo.org/ngoinfo/define.html 24 nepriklausomai nuo valdžios, teikia paslaugas bei atstovauja socialinius ar politinius tikslus. 85Reikia pastebėti, kad apibrėžimuose didesnis dėmesys teikiamas NVO vykdomai veiklai, o ne kas yra NVO nusakymui. Taigi, trečiajam sektoriui priskiriamos pelno nesiekiančios organizacijos, kurias vienija esminiai požymiai: pelno nesiekimas, institucionalizmas, privatumas, savanoriškumas ir savivalda. Organizacijos turinčios institucionalizuotą organizacinę struktūrą laikomos asocijuotomis interesų grupėmis, jei jos per savo interesų tenkinimą siekia daryti įtaką politikai. 2.2. Sveikatos specialistų organizacijų veikla Organizuoto poveikio pagrindiniai dariniai šiuolaikinėse valstybėse yra piliečių visuomenės dalyvavimo viešajame administravime realizavimo būdas.Dėl ne pelno organizacijų apibrėžimų ir sąvokų gausos reikia aptarti šių organizacijų funkcijas, bei kokia veikla jos užsiima. Pirmųjų ne pelno organizacijų veikla buvo orientuota į žmogaus teisių ginimą, tradicines paslaugas (švietimo, sveikatos, socialines), bei ekonomiką ir jos vystymą.86Šiandien veikiančios ne pelno siekiančios organizacijos apima didesnį spektrą veiklos sričių. Pagal Tarptautinę organizacijų klasifikaciją yra išskiriamos šios veiklos grupės (3 pav.): 3 pav.Ne pelno organizacijų veiklos grupės Šaltinis: Sudaryta autorės pagalLester M. Salomon, Helmut K. Anheier, „The International Classification of Nonprofit Organizations: ICNPO-Revision 1,“ Working Papers of the Johns Hopkins Comparative Nonprofit Sector Project, Baltimore: The Johns Hopkins Institute for Policy Studies 19 (1996): 7. 85 Tadeusz Dudycz, Grażyna Osbert-Pociecha, Bogumiła Brycz, The Essence and Measurement of Organizational Efficiency (Springer Proceedings in Business and Economics, 2015), 139. 86 Lester M. Salomon, et al., „The Nonprofit Sector: For What and for Whom?“Working Papers of the Johns Hopkins Comparative Nonprofit Sector Project, Baltimore: The Johns Hopkins Center for Civil Society Studies37 (2000): 10. Kultūra ir poilsis Švietimas ir tyrimai Sveikata Socialinės paslaugos Aplinka Vystymas ir apgyvendinimas Teisė, atstovavimas, politika Religija Filantropija Tarptautinės Verslas, profesinės asociacijos Ne pelno organizaci jos 25 Salamon ir kt. ne pelno organizacijoms priskiria tokius vaidmenis: • Paslaugų teikėjų. Organizacijos teikia sveikatos priežiūros, švietimo, socialines ir kultūrines paslaugas, kurios skiriasi nuo valdžios ar verslo teikiamų, didesne kokybe, didesniu prieinamumu, mažesnės kainos ir didesnio efektyvumo santykiu, specializuotumu. Šiuos skirtumus lemia orientavimasis į tikslines grupes, ne į pelną, savanoriška veikla.87 • Novatorių. Organizacijos pasižymi lankstumu ir lengvu prisitaikymu, nes turi mažesnę riziką, todėl yra viena iš priemonių idėjoms ir siūlymams įgyvendinti. • Gynėjų vaidmuo. Organizacijos prisideda prie vyriausybės politikos ar socialinių pasikeitimų inicijavimo. Jos yra informacijos tarpininkės tarp visuomenės ir valstybės valdžios institucijų, inicijuoja įstatymų pakeitimus ir kontroliuoja, kaip yra vykdomi įsipareigojimai pagal šalies ir tarptautinius teisės aktus, dalyvauja rengiant standartus, teikia paramą ir gina interesus.78 • Reiškimo ir lyderystės skatintojų. Organizacijos naudojamos kaip priemonė saviraiškai. • Visuomenės vystymo ir demokratizacijos skatintojų vaidmuo. Organizacijos yra kaip priemonė pasitikėjimo įpročiui bei bendrumo jausmui tarp piliečių kurti, bei demokratinėms vertybėms išlaikyti. 88 Šie vaidmenys gali būti taikomi visoms ne pelno organizacijoms, įskaitant ir profesines sąjungas. Mokslininkas D. Lewis organizacijoms priskiria 3 vaidmenis: įgyvendintojai (išteklių telkimas paslaugoms ir prekėms teikti, vykdant programas ar projektus, ar perimant tam tikrų paslaugų teikimą iš valdžios institucijų), katalizatoriai (piliečių telkimas, grupių formavimas, lobistinė ir atstovavimo veikla, pastangos paveikti politikos procesus), partneriai (bendradarbiavimas su vyriausybe, rėmėjais ir verslo sektoriumi, kitomis organizacijomis vykdant bendrą veiklą).89Šie vaidmenys gali persidengti, vienu metu gali būti atliekami visi vaidmenys, kitu atveju, vieni labiau dominuoti kitų atžvilgiu priklausomai nuo veiklos. Veikdamos kaip interesų grupės šios organizacijos gali atlikti šias funkcijas: dalyvavimas (panašių interesų individų įtraukimas ir galimybių politiniam poveikiui daryti suteikimas), interesų atstovavimas, politinis mokymas (informacijos kaupimas, sprendimų visuomenei ir valdžios institucijoms pateikimas), motyvavimas (dėmesio į naujas problemas atkreipimas, požiūrio į ją keitimas), monitoringas (politinių pažadų įgyvendinimo vertinimas), aprūpinimas (paslaugų, valstybės finansuojamų ir ne, 87The Johns Hopkins University, Institute for Policy Studies, Nonprofits and Development Center for Civil Society Studies, „Nonprofits and development: the challenge and the opportunity“,žiūrėta 2015 10 15, http://www.4uth.gov.ua/usa/english/society/ijde0198/salsdb.htm 88Lester M. Salomon et al., supra note 86, 5-7. 89 David Lewis, Non-governmental organisations, management and development (Routledge, 2014), 111-112. 26 teikimas). 90 Interesų grupės taip pat įsitraukusios į mokslinių tyrimų vykdymą, teikia techninius pasiūlymus ir naudoja legalius veiksmus arba leidžiamus grasinančius veiksmus prieš valdžios institucijas, tarpvalstybines korporacijas pateikdami savo požiūrį ir versdami keisti politiką.91 Kalbant apie gydytojų profesines organizacijas galima būtų išskirti tokias veiklos sritis: o narių interesų ginimas ir atstovavimas. Asociacija sprendžia narių, profesinius, socialinius, etinius klausimus, atstovauja jų interesus bei teises valstybinėse ir nevalstybinėse organizacijose. Profesinės sąjungos dalyvauja derybose su darbdaviais dėl teisingo apmokėjimo už darbą, dėl saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą, stabilesnių darbo santykių. Jos taip pat sudaro kolektyvines darbo sutartis ir susitarimus, bei kontroliuoja jų vykdymą. Darbdaviai kontroliuojami, ar tinkamai vykdo su darbuotojų teisėmis, interesais susijusių socialinių, ekonominių ir darbo įstatymų nuostatas. o švietėjiškos veiklos vykdymas. Organizuoja mokslinius suvažiavimus, konferencijas, su tikslu skleisti naujausias mokslo žinias gydytojams. Tokiu būdu užtikrina mokslo pasiekimų taikymą praktikoje, gydytojų kvalifikacijos kėlimą. Dalyvavimas atestuojant ir licencijuojant specialistus, vertinant jų kvalifikaciją ir tikimą atitinkamos pareigoms užimti. Profesinės organizacijos šviečia savo narius darbo teisės, organizacinės veiklos srityse, bei nagrinėja profesinės etikos pažeidimus. Gali vykdyti leidybinę veiklą: skelbti narių mokslinius darbus ir pasiekimus medicininėje ir periodinėje spaudoje, publikuoti organizuojamų mokslinių suvažiavimų, simpoziumų bei praktinių konferencijų medžiagą ir kitus leidinius. o organizacijos palaiko mokslinius, praktinius ryšius kitomis Lietuvos bei užsienio profesinėmis, mokslinėmis draugijomis, asociacijomis, sąjungomis, organizuoja renginius, konsultuojasi, dalyvauja įvairių bendrų programų, standartų rengime ir įgyvendinime. Jos gali prisidėti prie tarptautinio bendradarbiavimo žmogaus teisių apsaugos, kultūros, religinių ir etninių vertybių puoselėjimo, visuomenės sveikatos gerinimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo ir daugelio kitų sričių. o numato prioritetines atitinkamos medicinos srities vystymo kryptis, koordinuoja jų vystymą, dalyvauja rengiant optimizavimo planus ir programas, įstatymų projektus, norminius teisės aktus, metodikas, susijusius su specialistu ruošimu, darbu, kvalifikacijos kėlimu, teikia pasiūlymus valstybės valdžios institucijoms. Taip jos prisideda prie sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo sistemų tobulinimo. o Asociacijos atlieka informacijos apie asociacijos veiklą, mokslinius tyrimus, visuomenės sveikatos būklę, bei sveikatos priežiūros paslaugų ir pagalbos teikimo būklę, rinkimo, analizės ir visuomenės informavimo funkciją. Profesinės sąjungos renka informaciją, susijusią su sveikatos priežiūra, darbo 90Mark A. Peterson, „Motivation, mobilisation and monitoring: the role of interest groups in health policy,“ Journal of Health Politics, Policy and Law24, 3 (1999):416-420. 91Kent Buse, Nicolas Mays, Gill Walt, supra note 40, p. 110. 27 apmokėjimu ir kitais su darbo santykiais susijusius veiksnius. Atitinkamai teikia pasiūlymus valstybės valdžios institucijoms (SAM, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Valstybinei ligonių kasai, Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybai ir kt.).92,93 Užsienio straipsnių apžvalga (Šveicarija, Švedija, Belgija, Islandija ir kt.) rodo, jog gydytojų asociacijoms būdinga panaši veikla: dalyvavimas užtikrinant tolimesnį gydytojų tobulinimą, mokslinės informacijos skleidimas, publikacijų rengimas, konferencijų organizavimas. 94 , 95 Kiti išskiria tokias organizacines roles: dalyvavimas medicinos specialistų mokymosi standartų ir programų nustatyme, licencijavime, reguliavime, interesų atstovavime.965 Europos šalių tyrimas parodė, jog organizacijos yra vieni pagrindinių specialistų tęstinio mokymosi užtikrintojų.97 Organizacijos siekdamos ginti narių teises ir interesus teikia pasiūlymus dėl teisės aktų, kreipiasi į valdžios institucijas svarbiais klausimais, dalyvauja susitikimuose, svarstymuose su išrinktais atstovais, teikia ekspertinius pasiūlymus, kartais organizuoja streikus ar mitingus.94,95, 98 , 99 Gydytojų asociacijos išreiškia poziciją dėl ginklų kontrolės 100 arba mobiliųjų telefonų naudojimą vairavimo metu 101 taip siekdamos sumažinti mirtingumą. Kiti straipsniai rodo, jog sveikatos specialistai tam tikra prasme gina ir pacientų interesus, pavyzdžiui dėl paslaugų, vaistų prieinamumo. 102 , 103 , 104 Užsienio šalių tyrimai akcentuoja, jog interesų atstovavimo mokymą reikia įtraukti į rezidentūros programas, tam kad įgalintų gydytojus aktyviai dalyvauti sveikatos priežiūros politikoje.105 Ne pelno organizacijų veiklos profilis platus ir dažnaiveikla apima daugiau nei vieną sritį. Galima būtų daryti prielaidą, jog daugiausiai organizacijos savo veiklą vykdo tose srityse, kurios yra šalyje aktualiausios, nes jose daugiausia susiduriama su problemomis, kurias reikia spręsti. Sveikatos specialistų organizacijų veiklos spektras taip pat platus. Kaip interesų grupės, jos atstovauja ne tik savo narių, bet ir kitų grupių, pavyzdžiui, pacientų interesus. 92Lietuvos radiologų asociacijos suvažiavimo 2015 dokumentai, žiūrėta 2015 10 28, http://radiologija.lt/Draugijos/Lietuvos-radiologu- asociacija/Lietuvos-radiologu-asociacijos-suvaziavimo-2015-dokumentai2 93 Lietuvos reumatologų asociacija, Apie mus, žiūrėta 2015 10 28, http://www.reumatologuasociacija.lt/lt/apie_mus.html 94 „Protecting the Rights and Interests of Physicians,“ World Medical Journal 58, 2 (2012): 69-73. 95 Pēteris Apinis, „The Globalization and the Role of Medical Professional Associations,“ World Medical Journal 59, 4 (2013): 125. 96 Jeff Blackmer, „Professionalism and the medical association,“ World Medical Journal 53 (2007): 9-11. 97 Herve Maisonneuve et al., „Continuing Medical Education and Professional Revalidation in Europe: Five Case Examples,“ Journal of continuing education in the health professions 29, 1 (2009): 60. 98Isaac M. Halpern, „ONS members make a difference in health policy at local, state and federal levels,“ ONS News 19, 10 (2004): 13. 99Peter Langhorne et al., „Ten-years of the British association of stroke physicians,“ International Journal of Stroke 5, (2010): 484. 100 Carolyn Snider et al., „CAEP Position Statement on gun control,“ CJEM: Canadian Journal of Emergency Medicine 11, 1 (2009): 64-72. 101 Huang Dayan et al., „CAEP position Statement on cellphone use while driving,“ CJEM: Canadian Journal of Emergency Medicine 12, 4 (2010): 365-370. 102 Carolyn Bennett, „Health advocacy,“ UBC Medical Journal 6, 2 (2015): 6-7. 103 Margaret Mahlin, „Individual patient advocacy, collective responsibility and activism within professional nursing associations,“ Nursing Ethics 17, 2 (2010): 253. 104 Andre B. Lalonde et al., „The role of health professional associations in the promotion of Global Women’s Health,“ Journal of Women’s Health 19, 11(2010): 2134. 105 Alan H. Daniels et al., „Prospective analysis of a novel orthopedic residency advocacy education program,“ Rhode Island Medical Journal 97, 10 (2014): 43. 28 3. SVEIKATOS SPECIALISTŲ ORGANIZACIJŲ IŠORINIAI RYŠIAI Ne pelno organizacijoms svarbu yra palaikyti išorinius ryšius, nes tai yra vienas iš efektyvią veiklą užtikrinančių kriterijų. Santykių palaikymas leidžia skleisti informaciją apie savo organizaciją, jos veiklą. Bendradarbiavimas su panašiomis organizacijomis leidžia dalytis patirtimi, žiniomis, įgyvendinti bendrus projektus. Ryšių su valdžios institucijomis sukūrimas ir palaikymas suteikia didesnių galimybių atstovauti savo interesus ir daryti įtaką politikai. 3.1. Sveikatos specialistų organizacijų bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis Nagrinėjantis organizacijų bendradarbiavimo ypatybes D. Lewis išskiria dvi pagrindines formas: Aktyvi partnerystėje svarbus procesas, diskusija, mokymasis ir keitimasis informacija. Tokiai partnerystei būdingi aiškūs tikslai ir vaidmenys bei artimi ryšiai, kurie gali keistis. Patiriama rizika bendra abiems pusėms. Priklausomoje partnerystėje akcentuojamas planas, nustatytas terminas. Tokiai partnerystei būdinga individualūs tikslai ir interesai, kompromiso paieškos, silpna komunikacija. Aktyvi partnerystė kyla iš bendros veiklos vykdymo, o priklausoma partnerystė orientuota į piniginių lėšų pritraukimą. 106 Partnerystės formos gali skirtis tikslų sudėtingumu, ryšių intensyvumu, susivienijimų formalumu. Nepaisant to, kad siekiant bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis galima susidurti su įvairiais sunkumai, tokiais kaip interesų nesuderinamumas, skirtingi veiklos metodai, konkurencija, bei organizacinės problemos, bendrų ryšių užmezgimas suteikia galimybes efektyvinti vykdomą veiklą, pritraukti didesnės visuomenės dalį ir gauti jos pritarimą, pritraukti išteklius, pritraukti sprendimų priėmėjų dėmesį.107Dauguma organizacijų nėra tokios stiprios, jog veikdamos vienos turėtų galią daryti įtaką visuomenei ar sprendimų priėmimo procesuose. Paslaugas teikiančios NVO linkusios bendrauti tik tose srityse, kur pasiekiama akivaizdi nauda, o didelė konkurencija išlieka lėšų pritraukimo ir paslaugų teikimo srityse.108 106David Lewis, Management of Non-Governmental development organizations (Routledge, 2001), 159-160. 107Zbigniewas Wejcmanas, „Kaip kurti efektyvią nevyriausybinių organizacijų partnerystę,“ iš Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė, Arūnas Kučikas, Vytenė Pivoraitė, (Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2001), 56, 59. 108 Aušra Šilinskytė, „Nevyriausybinių organizacijų išorinių ryšių ir tarpusavio bendradarbiavimo įtaka veiklos efektyvumui,“ Viešoji politika ir administravimas 12, 4 (2013): 684. 29 Lietuvoje nėra tikslios statistikos, kiek, kokio pobūdžio bei kokiose srityse veikiančių organizacijų yra,todėl sudėtinga nustatyti, kiek Lietuvoje veikiančių organizacijų bendradarbiauja tarpusavyje. Be toLietuvoje NVO tarpusavio bendradarbiavimas yra gana mažai tyrinėtas. 2011 m.tyrimo rezultatai atskleidė, jog organizacijos yra gana pasyvios, nes daugiau kaip pusė tiriamųjų teigė, jog jų organizacijos nepriklauso jokiai skėtinei organizacijai.1092009 m. tyrimo išvados parodė, jog NVO nepajėgios daryti poveikio sprendimams, nes ryšių nepalaikymas su kitomis organizacijomis, trukdo joms užimti tvirtą poziciją.110Efektyvaus bendradarbiavimo kliūtys: neigiamas valstybės požiūris, konkurencija ir išteklių stoka.111 Palankiausias bendradarbiavimo modelis – sukurti nevyriausybinių organizacijų susivienijimą. Skėtinių NVO atstovai 2014 m. pasirašė Nacionalinių skėtinių organizacijų asociacijos sutartį.112Sutarta bendradarbiauti siekiant šių bendrų tikslų: gerinti teisinę-mokestinę NVO aplinką; dalyvauti viešosios politikos sprendimų priėmime; atstovauti NVO sektorių santykyje su valdžios institucijomis; deleguoti atstovus į tarybas, komisijas ir kt. organus. Skėtinis bendradarbiavimas teikia akivaizdžią naudą. Išskiriamas dvejopas bendradarbiavimo pobūdis (žr. 4 lentelę).113Organizacijoms vienijantis į asocijuotas struktūras lengviau viešinti veiklą, be to didina jų galimybes būti išgirstoms valdžios institucijų. 4 lentelė. Bendradarbiavimo tarp NVO veiklos pobūdis Bendradarbiavimas skėčio viduje Bendradarbiavimas skėčio išorėje Apsikeitimas informacija Konsultavimas Strategijų kūrimas Bendrų veiklų įgyvendinimas Kvalifikacijos kėlimas Veiklos priežiūra Organizuotas atstovavimas ir bendradarbiavimas su valdžios institucijomis Bendros veiklos viešinimas Bendradarbiavimas su „skėčių skėčiais“ nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje Šaltinis:Ilona Tamutienė et al., „Nevyriausybinio sektoriaus institucinio tvarumo, savanorių įtraukimo, tarpusavio bendradarbiavimo, indėlio į šalies ūkio augimą ir galimybių plėtojimo tyrimo ataskaita“, 2011, žiūrėta 2015 10 15, http://3sektorius.lt/docs/NVO_ATASKAITA_2011_2013-01-17_15_59_09.pdf, 89. Kalbant apie trečiojo sektoriaus organizacijas veikiančias sveikatos srityje, galima būtų išskirti: • Profesinės medicinos personalo asociacijos/draugijos bei profesinės sąjungos; • Konkrečios ligos ar ligų grupės pacientų organizacijos; 109Ilona Tamutienė et al., „Nevyriausybinio sektoriaus institucinio tvarumo, savanorių įtraukimo, tarpusavio bendradarbiavimo, indėlio į šalies ūkio augimą ir galimybių plėtojimo tyrimo ataskaita“ (Kaunas, 2011), žiūrėta 2015 10 15, http://3sektorius.lt/docs/NVO_ATASKAITA_2011_2013-01-17_15_59_09.pdf, 58. 110Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, „Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija“, 2009, žiūrėta 2015 10 12,http://www.3sektorius.lt/docs/NVO_taryba_studija_2013-03-20_15:28:59.pdf, 4. 111Ilona Tamutienė et al., op. cit., 94-98. 112 Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, Nacionalinių skėtinių nevyriausybinių organizacijų asociacijos sutartis, žiūrėta 2015-10-11, http://www.3sektorius.lt/nisc/nacionaline-nvo-koalicija/. 113Ilona Tamutienė et al., op. cit.,58-60,87-89. 30 • Sveikatos priežiūros įstaigų organizacijos; • Sveikatinimo organizacijos; • NVO teikiančios sveikatinimo paslaugas; • Savitarpio pagalbos grupės; • žmogaus teisių, advokatavimo, politikos srityje veikiančios NVO.114 Lietuvoje pagrindiniai sveikatos priežiūros specialistai yra gydytojai bei slaugytojai. Oficialios statistikos, kiek gydytojus ir slaugytojus atstovaujančių organizacijų savo veiklą vykdo Lietuvoje nėra. SAM interneto svetainėje pateikiamas jų organizacijų sąrašas.115Gydytojai ir slaugytojos savo interesams atstovauti gali steigti asociacijas, arba jų interesus atstovauja profesinės sąjungos. Tai ne pelno organizacijos, priskiriamos trečiajam sektoriui,kuriosgali veikti tarptautiniu, nacionaliniu, regioniniu ar vietiniu lygmeniu. Priklausomai nuo lygmens skiriasi tokių organizacijų ištekliai, sprendžiamų problemų mastas, taikomi veiklos modeliai. 1992 metais įsteigta Lietuvos slaugos specialistų organizacija (toliau - LSSO), kurios tikslas atstovauti ir ginti slaugytojų profesines darbo ekonomines, socialines teises bei teisėtus interesus, šviesti slaugytojus ir padėti jiems kelti kvalifikaciją, teikti pasiūlymus valstybės institucijoms. 116 LSSO yra Tarptautinės slaugytojų tarybos narė (TST), Europos slaugytojų asociacijų federacijos (ESAF) bei Europos nacionalinių slaugytojų ir akušerių asociacijų Forumo prie PSO narė. LSSO organizuoja bendras konferencijas, forumus, su įvairių specializacijų slaugytojų draugijomis, kur sprendžiami su slaugytojų interesais susiję klausimai (darbo krūvis, užmokestis, darbo sąlygos ir organizavimas).117,118 1989 metais Lietuvoje savo veiklą atkūrė LGS – tai profesinė organizacija, kuri gina gydytojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Vienija apie 80 procentų Lietuvos gydytojų. LGS organizuoja gydytojų tobulinimosi kursus, simpoziumus, konferencijas ir kitokio pobūdžio renginius gydytojų kvalifikacijai ir žinioms gerinti, dalyvauja gydytojų licencijavime.119Ji yra Pasaulinės medikų asociacijos (WMA), kurios veikla apima paramą ir konsultacijų teikimą valstybių gydytojų asociacijoms, 114 Priklausomybių ir susijusiose srityse veikianti nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija, „Įvairių visuomeninių organizacijų vaidmuo visuomenės sveikatos tyrimuose“, žiūrėta 2015 0921, http://galiugyventi.lt/wp- content/uploads/2015/07/%C4%AEvairi%C5%B3-visuomenini%C5%B3-organizacij%C5%B3-vaidmuo-visuomen%C4%97s- sveikatos-tyrimuose.pdf 115 Sveikatos apsaugos ministerija, Medicinos darbuotojų organizacijos ir profesinės sąjungos, žiūrėta 2015 09 17, http://sam.lrv.lt/lt/nuorodos/visuomenines-organizacijos/mediku-organizacijos 116Lietuvos slaugos specialistų organizacija, žiūrėta 2015 09 15, http://www.lsso.lt/apie-mus 117Lietuvos slaugos specialistų organizacijos informacija: Pirmasis psichikos sveikatos slaugytojų draugijos forumas paskelbė rezoliuciją, žiūrėta 2015 09 15, http://www.lpsk.lt/2013/10/09/pirmasis-psichikos-sveikatos-slaugytoju-draugijos-forumas- paskelbe-rezoliucija/ 118Lietuvos slaugos specialistų organizacija, „LSSO psichikos sveikatos slaugytojų draugijos konferencija“, žiūrėta 2015-09-25, http://www.lsso.lt/renginiai/lsso-psichikos-sveikatos-slaugytoju-draugijos-konferencija 119 Lietuvos gydytojų sąjunga, žiūrėta 2015 09 23, http://www.lgs.lt/apie-mus 31 vyriausybėms ir tarptautinėms organizacijoms visame pasaulyje, narė.120Taip patsąjunga yra Nuolatinio Europos gydytojų komiteto(CPME), kuris prisideda prie Europos politikos formavimo per aktyvų bendradarbiavimą sveikatos priežiūros klausimais, narė.121LGS su Lietuvos specialybių draugijomis tarėsi dėl narystėsEuropos specialybinių draugijų sąjungoje (UEMS), kuri nustato aukštos kokybės sveikatos priežiūros praktikos standartus ir skatina rekomendacijų pritaikymą šalies sveikatos priežiūros sistemoje.122 Įvairių specialybių gydytojai siekia susivienyti, kurdami draugijas ir kitas asociacijas. Paprastai jos savo veiklą vykdo visos šalies mastu, apjungdamos Vilniaus, Kauno ir kitų miestų, vadinamų kraštais, draugijas, taip sudarydamos asociacijas. Tam tikrų specialybių gydytojai gali kurti atskirai vaikų ir suaugusiųjų specialistų asociacijas. Priklausomai nuo gydytojo turimo išsilavinimo, tas pats gydytojas gali būti kelių organizacijų narys.Nagrinėjant informaciją, pateiktą gydytojų asociacijų internetinėse svetainėse, matyti, kad jos su kitomis, dažniausiai artimų specialybių, organizacijomis organizuoja bendras konferencijas, kitus renginius. Taip pat specialistų asociacijos susivienija atstovaudamos savo interesus, kreipdamiesi į valdžios institucijas. Pavyzdžiui, 2009 metais dėl prailgintos darbo trukmės, bei sutrumpintų atostogų laiko į aukščiausios valdžios atstovus bendrą kreipimąsi pateikė Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos patologų draugija, Lietuvos radiologų asociacija, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugija ir kt. 123 Sveikatos specialistų organizacijos bendradarbiauja ir su tarptautinėmis organizacijomis. Pavyzdžiui, Lietuvos kardiologų draugija yra Europos kardiologų draugijos (ESC) narė, Lietuvos psichiatrų asociacija – Europos psichiatrų asociacijos(EPA), Pasaulio psichiatrų asociacijos (WPA) narė, bei bendradarbiauja su Amerikos psichiatrų asociacija (APA). Siekiant bendrų interesų atstovavimo susivienija pacientų ir sveikatos specialistų, bei įstaigų organizacijos. Pavyzdžiui, 2002 metais Lietuvos diabeto asociacijos iniciatyva buvo surikti 87 visuomeninių pacientų, medikų organizacijų, klinikų vadovų ir kt. parašai, kuriais reikalauta, jog Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrai būtų skirta ne mažiau kaip 5% BVP.2006 m. išplatintas LPOAT ir Privačių medicinos įstaigų asociacijos bendras kreipimasis į valdžios institucijas dėl būtinybės priimti neatidėliotinus sprendimus, kurie garantuotų visų sveikatos priežiūros įstaigų lygias teises steigiantis ir 120About the WMA, žiūrėta 2015 09 28, http://www.wma.net/en/60about/index.html 121 Standing committe of European doctors, žiūrėta 2015 09 28, http://www.cpme.eu/ 122European union of medical specialists, žiūrėta 2015 09 28, http://www.uems.eu/about-us/presentation 123„Atviras SAM darbo grupės narių ir medicinos specialistų organizacijų kreipimasis į: Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, LR Ministrą pirmininką Andrių Kubilių, Sveikatos apsaugos ministrą Algį Čapliką, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininką Antaną Matulą, Visuomenės informavimo priemones“, Elta Lietuvos naujienų agentūra, spalio 2, 2009, http://www.elta.lt/zinute_pr.php?inf_id=1089844 32 vykdant veiklą.124Atsižvelgiant į organizacijų sprendžiamas problemas, galima pastebėti, kad juos sieja bendras interesas, kad teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos būtų kokybiškos ir prieinamos pacientams. Ne pelno organizacijų tarpusavio bendradarbiavimas yra mažai tyrinėtas. Organizacijų jungimasis į skėtines asocijuotas struktūras leidžia efektyviau viešinti veiklą ir atstovauti interesus, tačiau tyrimai rodo, kad jungimasis į skėtines organizacijas yra pasyvus. Sveikatos priežiūros specialistų organizacijų palaikomi išoriniai ryšiai su kitomis šalies organizacijomis bei dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje leidžia vietos, Europos ir platesniu lygiu spręsti gydytojų profesines problemas, dalytis teorinėmis ir praktinėmis mokslo žiniomis. 3.2. Sveikatos specialistų organizacijų bendradarbiavimas su valdžios institucijomis Santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų turi ilgą istoriją ir kiekvienoje šalyje yra saviti. Didėjant trečiojo sektoriaus organizacijų skaičiui, augo ir valstybės institucijų skiriamas joms dėmesys. Sutariama, kad siekiant padaryti valstybės ar savivaldybių darbą rezultatyvų ir efektyvų, reikia užtikrinti ne tik sklandų šių institucijų darbą, bet įtraukti ir trečiąjį sektorių t.y. ne pelno organizacijas į funkcijų vykdymą. Priklausomai nuo organizacijų santykio su valstybe gali būti išskiriami 3 modeliai. „Partnerystės santykiai susiformuoja tada, kai vykdant viešąją politiką ir priimant sprendimus, susijusius su visuomenės gyvenimo standartais ir kokybe, yra aukštas, nors ir nebūtinai lygiavertis savo įtaka ir ištekliais, valstybės ir NVO bendradarbiavimas ir tarpusavio palaikymas.“ Kiti santykių modeliai: opozicija, kai NVO teikia skirtingas nei valstybė paslaugas ir nuomonę, ir agentas, kai NVO paslaugas teikia valstybės paskyrimu ir yra jos reguliuojamas.125 NVO sektoriaus reguliavimo ir plėtros iniciatyvos prasidėjo, kuomet buvo priimtas nutarimas „Dėl ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”, o vėliau ir kiti įstatymai.126Tačiau šie įstatymai neapibrėžė valdžios institucijų bendradarbiavimo su NVO sąlygas. Tai sudarė sąlygas valdžios atstovams bendrauti su tomis organizacijomis, kurios buvo finansiškai priklausomos arba jų požiūris atitiko siekiamus tikslus.127 124 Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba: istorija, žiūrėta 2015 10 14, http://www.pacientutaryba.lt/lt/istorija 125 Finansų ministerija, Socialinės ir ekonominės plėtros centras, „Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos nevyriausybinių organizacijų (NVO) subsidijų schemos galimybių studija“, (Vilnius, 2010), 5, žiūrėta 2015 10 12https://finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/LT_ver/ES_ir_kitos%20investicijos/%C5%A0veicarijos_parama/Paramo s_sritys_ir_formos/NVO_subsidij%C5%B3_schema/Galimybiu_studija_LT.pdf 126Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė, Vilnius, 2011. cit.p. „Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė“, Klubo 13 ir Ko žinios, 2011, 4(54), 5. 127Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, „Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija“, 2009, 5, žiūrėta 2015-10-12, http://www.3sektorius.lt/docs/NVO_taryba_studija_2013-03-20_15:28:59.pdf 33 Nuo 1998 m. siekiant reguliuoti NVO ir valstybės institucijų santykius, vis buvo kuriamos NVO komisijos, kurios konsultuodavo teisės aktų ir kitais klausimais, rengė NVO plėtros įstatymo projektus.1282014 m. įkurta NVO taryba129,kuri iš esmės įgaliota atstovauti trečiąjį sektorių teisėkūros procese ir politikos formavime. Daugelis Europos šalių taip pat priėmė susitarimus, kurie vienaip ar kitaip reguliavo valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus santykius: Anglija (NVO sektoriaus ir centrinių valdžios institucijų susitarimas „COMPACT“)130 , Estija(Visuomenės plėtros koncepcija).131Bendradarbiavimas minimas ir kai kuriuose tarptautiniuose dokumentuose: Europos Tarybos nuostatuose įtrauktas punktas dėl Tarybos santykių su tarpvyriausybinėmis ir NVO.132EK 1997 m. priėmė Komunikatą dėl savanoriškų organizacijų, NVO ir fondų vaidmens didinimo Europoje133,o2000 m. diskusijų dokumentą „Tvirtesnės partnerystės su NVO kūrimas“.1342001 m. priėmus Baltąją knygądėl Europos valdymo,ES įpareigota atsiskaityti visuomenei ir jos grupėms, remti ir bendradarbiauti su pilietine visuomene ir NVO.135 Vienas iš aplinkos reikšmingų komponentų NVO kūrimuisi ir veiklos vykdymui tai valdžios nuostatos. Valdžios institucijos gali skatinti NVO veiklą teikdamos finansinę paramą, paskirdamos įvairių projektų vykdymą, sudarydamos palankias teisines sąlygas, įtraukdamosį sprendimų priėmimo procesus, politikos formavimą, pasinaudojant jų sukaupta patirtimi.136Lietuvoje galima išskirti tokias pagrindinės valstybės ir savivaldybių institucijas su kuriomis bendradarbiauja sveikatos srityje veikiančios organizacijos. SEIMAS. LR seimas yra nacionalinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Kalbant apie sveikatos sritį, ši institucija atsakinga už sveikatos priežiūros įstatymų inicijavimą ir priėmimą, bei sveikatos politikos darbotvarkės nustatymą.Seime veikia sveikatos reikalų komitetas, kuris rengia ar 128 Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, „Lietuvos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas su valstybės ir savivaldybių institucijomis: tyrimo santrauka“, 2006, 5, žiūrėta 2015 10 14, http://www.3sektorius.lt/forum9/lt/docs/researches/lietuvos_nevyriausybiniu_organizaciju_bendradarbiavimas_su_valstybes_ir _savivaldybiu_institucijomis_bei_istaigomis_santrauka.pdf 129 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, „NVO taryba“, žiūrėta 20151009 http://www.socmin.lt/lt/nevyriausybiniu-organizaciju-sektorius/nvo-taryba.html 130HM Treasury, Cabinet Office, The future role of the third sector in social and economic regeneration: final report, 2007, žiūrėta 2015 10 15,https://www.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/228900/7189.pdf 131Toomas Savi, „Decision of Estonian Parliament approval of Estonian civil society development concept“, gruodžio 12, 2002, žiūrėta 2015 10 15, http://www.kysk.ee/failid/Upload/files/Estonian_civil_society_development_concept.pdf 132Statute of the Council of Europe, European Treaty Series – Nos. 1/6/7/8/11, London, 5.V.1949. 133 Promoting the role of voluntary organisations and foundations in Europe. Communication from the Commission. COM (97) 241 final, 6 June 1997. 134 Commission of the European communities, Commission discussion paper, The Commission and non-governmental organisations: Building a stronger partnership, Brussels, 18.1.2000, COM(2000) 11. 135Communication from the Commission of 25 July 2001 „European governance - A white paper“, Brussels, 25.7.2001, COM (2001) 428. 136Dalia Gineitienė ir Vladislavas Domarkas, supra note 1, 24-25. 34 svarsto įstatymų projektus, nagrinėja pateiktus pasiūlymus.137Nacionalinė sveikatos taryba yra sveikatos politikos koordinavimo institucija, atskaitinga už savo veiklą Seimui. Trečdalis šios tarybos narių yra visuomeninių organizacijų, ginančių visuomenės sveikatos interesus, atstovai. Vienas pagrindinių tarybai keliamų uždavinių stiprinti visuomenės sveikatą, įtraukti visuomenę į sveikatos problemų sprendimą, bendradarbiaujant su asociacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis. Tarybos nuostatuose numatyta, jog taryba turi teisę iš asociacijų gauti teisės aktų projektus ir kitą informaciją, kviesti jų atstovus į posėdžius. Tiek komitetas, tiek taryba kartu su NVO atstovais dalyvauja Seime vykstančiose konferencijose aktualiomis sveikatos temomis.138 VYRIAUSYBĖ –Lietuvos ministrų kabinetas.LR Vyriausybė yra priėmusi nutarimą, kuriuo užtikrinamas konsultavimasis dėl teisės aktų tobulinimo, kuris numato, jog projektams pasiūlymus gali teikti visi suinteresuoti asmenys, įskaitant asociacijas, kitas organizacijas ar jų grupes ir jei projektai nebuvo suderinti negali būti įtraukiami į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę. Vyriausybė savo funkcijoms vykdyti formuoja komisijas, bei darbo grupes, į kurias įtraukiami ir interesų organizacijų atstovai.Į užduotims atlikti sudaromų Vyriausybės komisijų bei Ministro pirmininko darbo grupių sudėtį gali būti įtraukiama „valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, asociacijų, mokslo ir studijų institucijų atstovų, nepriklausomų ekspertų“. Vyriausybėje sudaromų grupių veikimo principai aprašyti reglamente.139 SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA. Vyriausybei pavaldi institucija, kuri savo funkcijoms vykdyti taip pat formuoja komisijas, tarybas arba darbo grupes. Kai kurios iš jų savo veiklą vykdo tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, tam tikros programos įgyvendinimo metu, o kitų veikla neterminuota. Į tokių tarybų, komisijų darbo grupių sudėtį taip pat įtraukiami suinteresuotų NVO atstovai. Pavyzdžiui, ministerijoje veikia Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija, kurios nariai Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos bei Lietuvos Pacientų Organizacijų Atstovų Tarybos atstovai. 140 Veikiančios triukšmo prevencijos tarybos narys Lietuvos higienistų ir epidemiologų sąjungos pirmininkas.141Ministerijose sudaromų komisijų, tarybų sudėtis, bei 137 Lietuvos Respublikos Seima, Sveikatos reikalų komitetas, žiūrėta 2015 11 01, http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=8896&p_k=1 138 Nacionalinė sveikatos taryba, žiūrėta 2015 11 01,http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=692,1,4 139 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“, Valstybės žinios63, 1238 (1994). 140 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisijos dokumentai, žiūrėta 2015 10 25, http://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/farmacine-ir-kita-su-tuo-susijusi- veikla/vaistu-ir-medicinos-pagalbos-priemoniu-kompensavimas/ligu-vaistiniu-preparatu-ir-medicinos-pagalbos-priemoniu- kompensavimo-komisijos-posedziu-protokolu-israsai/2016-metai-1 141Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, Triukšmo prevencijos taryba, 2015 10 25, http://sam.lrv.lt/lt/darbo- grupes/triuksmo-prevencijos-taryba/tab.dokumentai 35 veikla reglamentuojama nuostatuose, kurie tvirtinami SAM ministro įsakymu, tačiau reikia pastebėti, jog sudaromų darbo grupių veikla nėra teisiškai detaliai reglamentuota.142 Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) Trišalė taryba – SAM įsteigta viena iš socialinės partnerystės sistemų, kurios tikslas derinti Lietuvos asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų, sveikatinimo veiklą vykdančių darbdavių ir valstybės interesus sveikatos sistemos srityje. Tarybą sudaro darbuotojų ir darbdavių interesus atstovaujančių organizacijų ir valstybės sveikatos srities vykdomosios valdžios atstovai. LNSS Trišalės tarybos nuostatuose nustatyti tokie uždaviniai: derinti sveikatos srities darbuotojų, darbdavių socialinius, ekonominius, darbinius interesus, dalyvauti sveikatos sistemos tobulinime.143 SAVIVALDYBĖ.Valstybinės institucijos, esančios arčiausiai piliečių. Vienas iš vietos savivaldos principų numato, jog savivaldybės institucijos turi sudaryti sąlygas gyventojams dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant susirinkimus ir kt., taip pat remti asociacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu. 144 Kiekvienoje savivaldybėje tarybos sprendimu sudaroma NVO ir savivaldybės NVO taryba. Šios tarybos teikia pasiūlymus LR Vyriausybei ir valdymo institucijoms dėl NVO plėtros politikos ir įgyvendinimo, programų ir priemonių finansavimo prioritetų, teikia ataskaitas apie organizacijų būklę bei vykdo kitas funkcijas.145Savivaldybes ir NVO turėtų vienyti bendras tikslas – piliečių poreikių tenkinimas ir jų problemų sprendimas.146Efektyviam tikslų siekimui būtinas glaudus bendradarbiavimas. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog pagrindinės bendradarbiavimo su vietine valdžia formos, tai dalyvavimas savivaldybių komisijų (komitetų) darbo grupėse, NVO finansavimų bei prioritetų svarstymuose, bei NVO atstovų rinkimuose. Su nacionalinėmis institucijomis bendradarbiauja daugiausiai nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu vykdančios veiklą. Bendradarbiavimas apsiribojo dalyvavimu teisės aktų projektų svarstymuose ministerijoje, bei seime.147Valdžios institucijų atstovai teigė sekantys organizacijų veiklą, pranešimus spaudoje, konferencijose ir priklausomai nuo rezultato pasirenkantys, ką kviesti bendradarbiavimui. Taigi, kviečiami stipriųjų ekspertų reputaciją turintys atstovai. Tyrimai taip pat parodė, kad interesų gynimas ir atstovavimas deleguojamas įvairiu valdymo lygmeniu veikiančioms skėtinėms 142 Birutė Mikulskienė, et al., „Darbo grupių vieta sveikatos apsaugos ministerijos organizacinėje struktūroje,“Sveikatos politika ir valdymas 1, 4 (2012): 68. 143 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, LNSS Trišalė taryba, žiūrėta 2015 10 28 http://old.sam.lt/go.php/LNSS-Trisale-taryba71436450 144„Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas“, Valstybės žinios 55, 1049 (1994), Valstybės žinios130, 6627 (2013). 145Šiaulių miesto savivaldybės nevyriausybinių organizacijų taryba, žiūrėta 2015 10 28, http://edem.siauliai.lt/Konsultacine- taryba964980268312304901 146 Dalia Gineitienė ir Vladislavas Domarkas, supra note 1, 24. 147 Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, „Lietuvos nevyriausybinių organizacijų situacijos analizė“, 2005, 28-31, žiūrėta 20151010, http://www.3sektorius.lt/docs/Treciojo_sektoriaus_instituciju_situacija_Lietuvoje1_2013-01- 17_15_28_40.pdf 36 asociacijoms, koalicijoms. Interesus geriausiai atstovauja nacionalinės skėtinės asociacijos, taip pat tarptautinės asocijuotos struktūros. Tačiau organizacijos mažai linkusios naudotis savivaldybės mastu veikiančiomis skėtinėmis struktūromis ar neformaliomis koalicijomis. Atstovų galimybės atstovauti individualius ar grupės interesus savivaldybių ar ministerijų komisijose ar darbo grupėse vertintos skeptiškai.148 Vertinant NVO ir institucijų bendradarbiavimo situaciją išskirtos esminės problemos: • Menkas politikų interesas plėtoti NVO kaip galimų partnerių veiklą; • NVO nepajėgūs teikti pasiūlymus institucijoms; • NVO nepajėgūs teikti kokybiškų paslaugų; • NVO nepajėgūs tinkamai atstovauti visuomenės grupių interesus. Minėtos problemos kyla dėl nepakankamo finansavimo, NVO patiriamos konkurencijos su kitomis institucijomis, ypač biudžetinėmis įstaigomis, dėl palankios paramos sistemos nebuvimo, neigiamo požiūrio į organizacijų interesus ir poreikius.149 Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos bei kitų sveikatos apsaugos profesinių sąjungų iniciatyva 2015 metais LR Vyriausybės nutarimu LR SAM suteikti įgaliojimai vesti derybas su profesinių sąjungų organizacijomis dėl LNSS šakos kolektyvinės sutarties parengimo. 150 Šakos kolektyvinės sutartys leidžia užpildyti įstatymų spragas, susitarti šalims esminiai klausimais, tai paskatina jų lengvesnį įgyvendinimą, suteikia darbuotojams garantą, kad keičiantis valdžiai bus užtikrinamas stabilumas. Darbo kodeksas 151 nustato sutarties taikymo darbdaviams kriterijus, tačiau nenustato darbuotojus atstovaujančių profesinių organizacijų, kurios veikia aukštesniu nei įstaigos lygiu, kriterijų. Reikėtų pastebėti, jog LNSS Trišalė taryba nėra parengusi šios sutarties projekto, nors apie jį buvo kalbėta dar 2013 metais. LGS prezidento nuomone, procesas yra vilkinamas, nes iš valdžios institucijų nėra intereso ją pasirašyti.152 Organizacijos taip pat palaiko ryšius su valdžios institucijomis ir vaidina interesų gynėjų ar patarėjų vaidmenį. Nors teisinė bazė užtikrina palankias bendradarbiavimo sąlygas, tačiau tyrimai rodo, jog organizacijos susiduria su konkurencija, išteklių ir pajėgumų trūkumu bei valdžios institucijų abejingumu. 148Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, supra note 127, 5. 149 Finansų ministerija, Socialinės ir ekonominės plėtros centras, supra note 124, 32-33. 150 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 29 d. Nr. 778 nutarimas „Dėl įgaliojimų vesti derybas su profesinių sąjungų organizacijomis dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties parengimo“, Teisės aktų registras 11970 (2015). 151„Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas“, Valstybės žinios64, 2569 (2002). 152 „DK projekte įžvelgia grėsmių ir pacientams“,Profsąjungų naujienos, balandžio 23, 2015, žiūrėta 2015-10-20, http://lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=4837&searchFor=lietuvos%20gydytoj%C5%B3 37 38 4. SVEIKATOS SPECIALISTŲ ORGANIZACIJŲ KAIP INTERESŲ GRUPIŲ TEISINIS REGLAMENTAVIMAS Politikos ir teisės santykiui būdingos glaudžias sąsajos ir dinamiškumas, kurį lemia tai, kad teisėkūros sistema yra atvira politikos dalyviams. Svarbu panagrinėti kaip apibrėžiamos sveikatos specialistų organizacijos, kaip interesų grupės, teisinėje sistemoje ir kaip teisinis reglamentavimas užtikrina galimybes dalyvauti sveikatos politikoje. 4.1. Interesų grupių teisinio reglamentavimo apžvalga Lietuvoje, taip pat ir daugelyje kitų pasaulio šalių, ilgą laiką buvo nesutariama dėl bendrojo NVO sąvokos apibrėžimo. Tačiau 2013 metais gruodžio 19 dieną buvo pritarta Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymui, kuriuo siaurąja prasme apibrėžta, jog NVO yra ,,nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas“.153Šis įstatymas reikšmingas tuo, jog sutarta dėl bendro NVO statuso, nustatyta aiški riba tarp tikrųjų NVO ir valstybės įsteigtų ir valdomų, taip pat verslo įmonių bei profesinių susivienijimų, nustatytas valstybės institucijų ir NVO santykis. Įstatymas turėtų paskatinti į sprendimų priėmimo procesus vis daugiau įtraukti vietos ir nacionaliniu lygiu veikiančių NVO atstovus. LR Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta teisė jungtis į asociacijas: „piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“ bei įtvirtintas savanoriškumo principas: „Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“. 154 Lietuvoje pirmosios NVO buvo registruojamos nuo 1992 m.155NVO pagal praktiką skirstomos į kelis tipus: asociacijas, labdaros ir paramos fondus bei viešąsias įstaigas. Jos veikia vadovaudamosis tam tikrais bendrais teisės aktais LR Konstitucija, LR Civiliniu kodeksu (toliau – CK) ir kt. CK apibrėžta, jog viešaisiais juridiniais asmenimis laikomi ir „asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus“.156Taigi, visos NVO yra viešieji juridiniai asmenys, o jų teisinę formą steigėjai pasirenka atsižvelgdami į planuojamą vykdyti veiklą. NVO veikla reglamentuojama ir specialiaisiais 153 „Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas“, Valstybės žinios XII-717 (2013), 2015 10 09, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=463439 154Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios 33, 1014 (1992). 155Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje, žiūrėta 2015-09-24, http://www.3sektorius.lt/trecias-sektorius/kas-yra-nvo/nevyriausybines-organizacijos-lietuvoje/ 156 „Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas“, Valstybės žinios 72,2495 (2004). 39 teisės aktais: Viešųjų įstaigų, Labdaros ir paramos fondų, Asociacijų įstatymu, o veikla vykdoma pagal įstatus. Viešoji įstaiga, „tai pagal įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas − tenkinti viešuosius interesus vykdant

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!