Šventasis Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkoje Krokuvos pilyje. Jis buvo trečiasis Kazimiero III Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus. Jo motina Elžbieta – imperatoriaus Alberto II Habsburgo duktė. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas paveldėti Vengrijos karaliaus sostą, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471–1472 m. karo žygiui, jaunasis karalaitis grįžo į tėvynę ir talkino tėvui įvairiuose valstybės reikaluose.
Kazimieras gavo gerą išsilavinimą. Jį auklėjo garsūs to meto mokytojai: žymus istorikas Janas Długoszas, pavadinęs auklėtinį „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“ bei italų humanistas, poetas ir diplomatas Filippas Buonaccorsis (Callimachas), žavėjęsis jaunuoliu, „kuris arba iš viso turėjo niekada negimti, arba būti amžinas“.
Apie karalaičio sugebėjimus bei valstybinę veiklą liudija tiek amžininkų atsiliepimai, tiek išlikę žinios apie jo rašytus laiškus, sakytas kalbas ir keli išlikę jų tekstai. Pirmą kartą, Długoszo liudijimu, Kazimieras sakęs sveikinimo kalbą savo tėvui būdamas 10 metų. 1472 m. liepos pradžioje karalaičio sakytoje humanistinio stiliaus kalboje pasitinkant popiežiaus legatą Marką Barbo buvo reiškiamos didelės karaliaus šeimos viltys dėl geresnių ryšių su popiežiumi bei jo palankumo, dėl sėkmingesnės bendros krikščioniškų valstybių kovos prieš turkus bei totorius.
Biografai, ypač popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, rinkęs žinias apie karalaičio gyvenimą, pabrėžė ypatingą karalaičio pamaldumą Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Esą jis gyvenęs su numylėta giesme „Omni die dic Mariae“ („Ausk Marijai…“) lūpose ir širdyje. Karalaitis, nepaisydamas savo luomo, rinkosi asketišką gyvenimo būdą: pasakojama jį slapta vilkėjus ašutinę, miegojus ant grindų, melstis ėjus net naktį prie uždarytų bažnyčios durų, dažnai pasninkavus, niekad neištarus nereikalingo žodžio. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: ryte – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.
Geriausiai jaunąjį karalaitį charakterizuojanti dorybė – skaistumas, kurio jis nenorėjo išsižadėti raginamas artimųjų ir net mirties akivaizdoje. Mat to meto gydytojai laikė nusižengimą skaistybei veiksminga priemone gintis nuo džiovos, kuri kamavo gležną Kazimiero kūną. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų, 1484 m....
Šį darbą sudaro 2283 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Kiti darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!