Sovietmečio literatūra

Rašytojas ir visuomenė totalitarizmo gniaužtuose. Po trijų okupacijos bangų Lietuvos visuomenė buvo patyrusi šoką, visas viešas ir privatus gyvenimas persmelktas baimės. Sovietų valdžia skelbė socializmo pergalę, viešumoje skambėjo himnai išvaduotojams, o miškuose vyko partizaninis karas, Sibiro kryptimi dardėjo traukiniai su niekuo nenusikaltusiais žmonėmis. Represijos palietė visus visuomenės sluoksnius, tačiau ypač nukentėjo Nepriklausomybės laikotarpiu susiformavęs elitas: mokytojai, gydytojai, karininkai, valstybės tarnautojai. 1946 m. vykusiame rašytojų visuotiniame susirinkime buvo perduota aiški žinia – nebus pakenčiami jokie kitokie. Net ir tylintis kūrėjas buvo smerkiamas kaip naujos valdžios priešas, o rašantiems nuolat rodomos jų „ideologinės klaidos“. Suformuluoti uždaviniai literatūrai: fašizmo, nacionalizmo, kapitalizmo smerkimas, Stalino ir komunistų partijos šlovinimas, tikėjimas komunizmo šviesiu rytojumi. Nuo tada iki pat Stalino mirties 1953 m. literatūrai baisiausi buvo kaltinimai apolitiškumu, beidėjiškumu, dekadentizmu, kuriuo vadinta bet kokia modernesnė raiška arba tiesiog propagandos stygius. Tai reiškė, kad literatūra iš esmės yra politikos įrankis. Ji turėjo būti kuriama pagal vienintelį legalų metodą – socialistinį realizmą.
Socialistinis realizmas puoselėjo konservatyvų estetinį skonį (XIX a. realizmas prozoje, skambūs, rimuoti, liaudžiai suprantami ketureiliai poezijoje), didaktiškumą, atmetė avangardines, modernistines meno kryptis, o labiausiai buvo siekiama besąlygiško paklusnumo partijos politikai (partiškumo dogma). Kūrinio personažai galėjo klysti, tačiau galiausiai turėjo apsispręsti atlikti pareigą valstybei, aukoti savo asmeninį, šeiminį gyvenimą dėl visuomenės reikalų (kitaip būtų apibūdinti kaip „smulkiaburžuaziniai elementai“). Personažai be vidinio gyvenimo labiau panėšėjo į ideologines marionetes negu į gyvus žmones. Prozoje buvo pageidaujamas didžiulės apimties romanas, šlovinantis šalies augimą, statybas, poezijoje dominavo himnas, odė, pakilaus tono žanrai. Poetai galėjo būti kritikuojami už meilės ar gamtos eilėraštį vien dėl to, kad jame aiškiai nematyti sovietinės ideologijos, o lyrinis „aš“ susitelkia ne į visuomeninius ar politinius rūpesčius, bet į savo vidinį pasaulį. Literatūra turėjo atlikti propagandos funkciją, todėl Stalino metais jokia kitokia literatūra buvo nepageidaujama ir nepriimtina. Lietuvių tautosaka paremtas ir jaudinančią meilės istoriją pasakojęs Kazio Borutos romanas Baltaragio malūnas,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!