Socialistinės sistemos sudaužyti žmonių likimai Romualdo Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Sovietinės okupacijjos laikotarpiu menas, tame tarpe ir literatūra, buvo ypač priklausoma nuo valdžios, politikos, privalėjo aukštinti socialistinę ideologiją, atlikti auklėjamąjį vaidmenį. XX amžiaus Lietuvos rašytojams teko atskleisti tautos vidinę būseną, išvengiant cenzūros. Norėdami perteikti priespaudos daromą moralinę žalą daugelis ėmėsi poezijos. Lyriškas, metaforiškas vaizdavimas, vertęs skaityti tarp eilučių, perteikė vidinius tuo laikotarpiu gyvenusių žmonių išgyvenimus. Tačiau proza, daug atviresnis rašymo stilius atskleidė permainų nesitikinčių žmonių gyvenimą. Literatūriniai siužetai, vaizduojantys tarybinės liaudies gyvenimą, turėjo aukštinti socializmo idealus, tačiau skaitydami pokario literatūrą šiandien įžvelgiame visiškai priešingą potekstę.
Lietuvių rašytojas Romualdas Granauskas-tradiciškiausias ir bene paskutinis kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį, tragiškai nykstantį tradicinį lietuvišką kaimą tarybinės santvarkos kontekste. R. Granausko kūriniai pasižymi ne intriguojančiu išoriniu veiksmu, bet giliu vidiniu vyksmu. Žmonės vaizduojami tradicinėje aplinkoje, archetipiškai. Norėdamas išryškinti ilgaamžę patirtį, tradicijų saugojimo svarbą rašytojas pagrindiniais kūrinių personažais pasirenka pagyvenusius žmones. Ne išimtis ir apysaka „Gyvenimas po klevu“, kuri vaizduoja merdėjančio lietuviško kaimo ir naujosios visuomenės-nepriklausančios nei kaimui, nei miestui- brutalumą senolės Monikos Kairienės akimis. Apysakos siužetas paprastas - tai senos, pavargusios moters kelionė į miestelį ir grįžimas namo. Tačiau monotoniškas ėjimas parturtinamas matomos aplinkos vaizdavimu, jos sukeltų įspūdžių perteikimu, pagaliau pokalbiais su sutiktais žmonėmis ir nuolat lydinčiais Monikos Kairienės gyvenimo prisiminimais.
Apysakoje nuolat kontrastuoja Monikos Kairienės gyvenimo tampra, tradicinės iš kartos į kartą perduodamos vertybės ir tai, kur link ji eina, ką mato, kuo nepajėgia atsistebėti. Gyvenimas po klevu- tai gyvenimas savotiškoje oazėje, kur gajūs bendražmogiški jausmai, savitarpio supratimas ir pagalba. Tai vienintelė sodyba dar menanti laikus, kai žmonės nebuvo susvetimėję, savanaudžiai, abejingi juos supančiai aplinkai. Pasaulis, kurio link juda Monika Kairienė apsakymo siužete yra atšiaurus, atskiras žmogus jame yra niekas, svarbus yra ne vieneto, bet visos liaudies gyvenimas. Tačiau pati liaudies sąvoka tarsi kybo ore visuomenė nėra jos įsisąmoninusi, ji visiškai neaiški.
Iš žmonių atėmus žemę ir subūrus į kolūkius valstietiškas žemdirbystės pašaukimas paverčiamas į...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!