Kursiniai darbai

Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė

9.0   (3 atsiliepimai)
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 1 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 2 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 3 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 4 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 5 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 6 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 7 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 8 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 9 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 10 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 11 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 12 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 13 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 14 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 15 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 16 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 17 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 18 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 19 puslapis
Socialinis teisingumas, socialinė gerovė ir socialinė atsakomybė 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Aprašymas

Socialinis teisingumas, socialinis teisingumas ir demokratija.
Socialinė atsakomybė, organizacijos socialinės atsakomybės istorijos raida, socialinės atsakomybės lygiai - kaip suprantama socialinė atsakomybė, organizacijos socialinės atsakomybės prieštaravimai.
Socialinė gerovė, socialinė parama ir gerovės valstybės forma, gerovės valstybės teorija, Britanijos gerovės valstybės atsiradimas, reformuojant gerovės valstybę.

Darbo tema
Socialinis teisingumas.
Ištrauka

 ĮVADAS Šio kursinio darbo tema yra socialinis teisingumas, socialinė atsakomybė, socialinė gerovė. Nagrinėjamas klausimas yra aktualus šiuolaikinėje visuomenėje, taip pat ir politikoje, kur dažnai nepaisomos paprasčiausios moralinės normos, neatsakoma už savo poelgius ir veiksmus. Gyventojų turtinė diferenciacija ne visada sutampa su pajamų pasiskirstymu. Darbas, žemė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų šaltiniai rinkos ekonomikoje. Atsiminus dar neseniai populiarų posakį, sakinį būtų galima perfrazuoti taip: „Kas neturi žemės bei kapitalo ir nedirba – tas nevalgo“. Tačiau valgyti nori ir dėl invalidumo ar senatvės negalintis dirbti, ir darbo netekęs dėl to, kad jo gyvenvietėje buvęs vienintelis fabrikas subankrutavo. Valgyti nori ir mažametis našlaitis. „Labdara“ šių gyventojų paremti nepajėgia, todėl tuo turi pasirūpinti valstybė. Šiame darbe aprašoma socialinis teisingumas ir demokratija, socialinės atsakomybės rūšys, socialinės atsakomybės raida,bei kas yra socialinė atsakomybė. Taip pat aprašysiu socialinę gerovę, kur valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. SOCIALINIS TEISINGUMAS Socialinis teisingumas ir demokratija Socialinio teisingumo idėja – centrinė marksistinės ideologijos idėja. Tai nereiškia, kad būtent marksizmas ją suformulavo. Ši idėja gerai žinoma nuo Antikos ir dar istoriškai gilesnių laikų, kada, atseit, egzistavo taip vadinamas „aukso amžius“, kuriame visi buvo lygūs ir laisvi. Marksizmas tik suteikė teisingumo idėjai mokslinį, socialinį – ekonominį pagrindą. Teisingumas istoriniu požiūriu dažnai būdavo suprantamas primityvokai, vienpusiškai, bet jis visada buvo tas idealas, dėl kurio žmonės grūmėsi socialiniuose mūšiuose, rengė sąmokslus ir revoliucijas, bandė realizuoti įvairius visuomeninius projektus. Socialinio teisingumo idėja buvo ir yra vienas pagrindinių istorijos variklių. Komunizmas, kaip marksistinė ateities vizija, - tai praktinis socialinio teisingumo idėjos įsikūnijimas ir dialektinis istorinio neigimo neigimas, savotiškas žmonijos sugrįžimas į „aukso amžiaus“ būtį. Komunizmas, kaip rašė K. Marksas, yra istorijos mįslės išsprendimas, „komunizmas – tai realus humanizmas, tai realių prieštaravimų tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir žmogaus, tarp gyvenimo ir jo prasmės, tarp laisvės ir būtinybės išsprendimas“. Šia prasme įvairūs socializmo variantai – tai tik komunizmo ideologijos realizavimo būdai. Ir realaus tarybinio socializmo žlugimas visiškai nereiškia, kad žlugo socialistinė ir komunistinė ideologija, arba, kad žlugo socialiai teisingos visuomenės paieškos. Socialinio teisingumo idėja yra tiek gyvybinga ir tiek aktuali ir žmogui ir žmonijai, kad jos nepavyks išbraukti iš žmogiškosios sąmonės ir pasąmonės nei privačios nuosavybės propagandai, nei stalinizmo bei totalitarizmo žiaurumams. Deja, visa žmonijos istorija byloja apie tai, kad socialinio teisingumo siekis vyksta ir apsprendžiamas giliomis socialinio neteisingumo sąlygomis ir tiesiogiai kyla iš neteisingos socialinės aplinkos. Žmogus visada svajoja apie tai ir siekia to, ko realiame gyvenime jam trūksta. Taip jau surėdytas mūsų „žmogiškasis skruzdėlynas“, kad jame, iš vienos pusės, vyksta nuožmi kova už egzistenciją, už materialines vertybes, o iš kitos – norisi idealo, norisi prasmingo dvasiškumo, humaniškų ir dorovingų tarpusavio santykių, teisingos socialinės erdvės. Šis prieštaravimas dažniausiai pridengiamas įmantriomis ideologinėmis konstrukcijomis ir galinga propaganda, kurios teigė, kad egzistuojanti nežmoniška socialinė realybė ir yra vienintelis įmanomas „žmogiškosios svajonės“ įsikūnijimas. Atseit, „amerikoniškoji svajonė“ ir yra „žmogiškoji svajonė“. Tokia jau žmogaus prigimtis. Jeigu žmogus iš esmės negali pagerinti gyvenimo, tai bent gali jį iliuzoriškai „pagražinti“, sukurdamas arba „privatizuodamas“ tam tikrą ideologinę, dvasinę priedangą. Juolab, kad realiame gyvenime apstu panašaus „gražinimo“ bei „priedangos“ ineteresantų ir specialistų. Vienas „gražiausių“ ir ideologiškai beveik tobulu panašios „priedangos“ instrumentu yra buržuazinė demokratija, demokratinės rinkos reformos bei liberalizmo idėja. Ši idėja kai kur įgauna krikščionišką, kai kur konservatyvų arba revoliucinį, o dar kai kur – nacionalinį arba net socialinį atspalvį. Ji turi daug įvairiausių socialinių ir politinių funkcijų. Bet iš esmės ir ji, ir jos įsikūnijimas realiame gyvenime – liberalioji demokratija, tai būtent „dūmų uždanga“ tam, kad paslėpti kitos idėjos, socialinio teisingumo idėjos, galią ir istorinę misiją. Kiekviena ideologija pagal savo prigimtį yra pakankamai agresyvi. Jos paskirtis – kovoti už žmonių protus ir širdis su kitomis ideologijomis. Šia prasme šiandien, kaip ir K. Markso laikais, egzistuoja 2 ideologijos : socializmo ideologija ir kapitalizmo ideologija. Pirmoji su visomis jos atmainomis orientuota į esminį visuomeninio gyvenimo, į realybės kaip visumos, į jos giluminių egzistencinių pamatų suvokimą, į turinį, o ne į formą. Kapitalizmo ideologija su visomis jos atmainomis atvirkščiai – orientuota į paviršutinišką visuomeninių reiškinių egzistencinį įprasminimą, į subjektyvias realybės interpretacijas, į formą, o ne į turinį. Iš čia kyla ir toks neišvengiamas kapitalizmo ideologijos bruožas susijęs, su jos prigimtimi, kaip manipuliacinis propagandinis veikimas. Ši ideologija ne į teisybės atskleidimą, o į jos užmaskavimą. Ji kalba apie pliuralizmą, apie tai, kad tiesų yra daug (kiek žmonių – tiek tiesų), bet nekalba apie tai, kad teisybė tik viena. Pagal Hegelio filosofiją, teisybės ir tiesos santykis toks pat kaip esmės ir reiškinio. Esmė visada turi giluminį, paslėptą pobūdį, o reiškinys – matomą, paviršutinišką. Reiškinys turi daugybę formų, kurios dažnai keičiasi ir net gali prieštarauti viena kitai. Esmė visada išlieka vientisa, stabili ir sunkiai suvokiama, kaip „daiktas savyje“. Kaip rašė K. Marksas : „Jeigu reiškinys visada sutaptų su esme, joks mokslas būtų nereikalingas“. Žmogus, kuris siekia suvokti tiesą, orientuojasi būtent į reiškinius, o siekiant suvokti esmę, būtina orientuotis i teisybę. Tiesa, pati teisybė yra dialektiškai prieštaringas dalykas ir susideda iš dviejų polių. Tai ir sudaro pažintinį įvairių ideologinių spekuliacijų bei manipuliacijų pagrindą. Kita vertus, tiesos iškėlimas virš teisybės, suformavo tokius demokratinės ideologijos ir praktikos bruožus, kaip karnavališkumas ir skandališkumas. Lietuvos politiniai skandalai tik patvirtina šį esminį faktą. Labai klysta kai kurie mūsų politologai teigdami, neva, Vakarų demokratijose nieko panašaus būti negali. Skandalai – tai būtent sudėtinė „demokratinės priedangos“ dalis, kuri ir susiformavo Vakarų politinės demokratinės kultūros rėmuose. Tik ten žmonės jau prie jų priprato, o mums kiekvienas skandalas vis dar kažkas naujo ir neįprasto. Socialiniu požiūriu teisybė yra tai, kad žmonėms reikalinga ir laisvė, ir lygybė, kaip dviejų priešingų polių esminė vienybė, tai yra kartu. Prancūzijos XVIII amžiaus didieji švietėjai (Volteras, Ruso, Didro) bei Didžioji Prancūzijos buržuazinė demokratinė revoliucija kaip tik ir iškėlė šias dvi idėjas, kaip pirmaeiles žmogaus ir visuomenės egzistencijos idėjas. Tačiau realus kapitalizmas laikui bėgant su lygybe atsisveikino, suvesdamas ją į formalią juridinę lygybę ir į pirmą planą iškėlė laisvės idėją. Bet kadangi ir laisvė gana lengvai išsigimsta į anarchiją, tai ir pastarąją teko apriboti ir pažaboti įvairiais teisiniais aktais. Taip pagaliau gimė liberalios demokratijos bei teisinės valstybės mitas. Šio mito visuomeninis įsikūnijimas šiandien yra visų pirma amerikoniškoji demokratija. Koks yra esminis šios demokratijos turinys? Tai specifinė politinė visuomenės gyvenimo organizacija, kurioje reali valdžia priklauso stambiam kapitalui. JAV yra valdomos 400 turtingiausių šeimų, kurių visumą galima pavadinti Jungtinių Valstijų „Centro Komitetu (CK)“. Šis CK turi ir savo „Politbiurą“ – tai stambiausių finansinių pramoninių korporacijų kontrolinių akcijų paketų savininkai (pvz. Rokfeleriai, Morganai ir t.t.) bei savo vykdomąją instituciją – JAV Prezidentūrą ir Vyriausybę. Kas yra demokratiniai rinkimai šioje organizacijoje? Tai gana brangus politinis spektaklis, masinis šou su atitinkamomis dekoracijomis, aktoriais ir režisieriais. Brangus – todėl, kad tik už didelius pinigus stambus kapitalas gali pasamdyti ir kontroliuoti šio renginio režisierius. Spektaklis – todėl, kad yra aktoriai – kongresmenai, senatoriai, gubernatoriai, prezidentai (įdomi tendencija – pastaruoju laikotarpiu vis dažniau politiko ir aktoriaus profesijos iš esmės susitapatina. Prisiminkime Reiganą ir Švarcnegerį JAV politinėje arenoje, mūsų aktorę – seimo narę N. Oželytę bei šoumeno V. Šerėno fenomeną 2002 m. Prezidento rinkimuose, Rusijos humoristą M. Jevdokimovą, tapusį Altajaus krašto gubernatoriumi ir kt.) ir yra taip vadinama masuotė – rinkėjai arba elektoratas, kuris kartu ir stebi šį politinį spektaklį, kai „scenoje“ pasirodo „pirmuosius vaidmenis“ atliekantys aktoriai ir pats jame dalyvauja, kai reikalingos masinės „scenos“. Politiniai spektakliai visada gausiai reklamuojami žiniasklaidoje. Kas yra žodžio laisvė liberalios buržuazinės demokratijos sistemoje? Žodžio laisvė – tai stambaus kapitalo laisvė kontroliuoti žiniasklaidos priemones. Stambaus kapitalo atstovai yra šių priemonių savininkai ir tuo pačiu jie diktuoja žodžio laisvės ribas ir net pačius „laisvus žodžius“. Kas yra dabartinė teisinė valstybė? Teisė – tai socialinių konfliktų sprendimo būdas. Įstatymai nustato savotiškas žaidimo taisykles šiame procese. Kaip žinia, taisykles diktuoja ta jėga, kuri turi realią plotinę valdžią, tai yra vėl gi stambus kapitalas. Todėl teisė visada politizuojama, o politika visada „pinigizuojama“. Savo ruožtu pinigus valdo pasaulio galingieji. Štai taip atrodo gana paprastos bei efektyvios demokratinio teisinio valdymo sistemos teisybinė esmė. Taigi, nėra jokios įstatymų viršenybės, yra pinigų viršenybė. Kaip sakė vienas JAV generolas : “milijoną dolerių neįmanoma pasodinti į kalėjimą“ (Rusijos oligarcho M. Chodarkovskio ir kiti panašūs atvejai – tai ne taisyklė, o išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę. Tai vidinių piniguočių klano nesutarimų rezultatas ir tuo pačiu vėl gi „dūmų uždanga“). Naivu manyti, kad šalies valdymas – tai biudžeto paskirstymo parlamentinė procedūra ir „gerų įstatymų“ priėmimas. Per politikus visa tai daro stambus kapitalas. Dar vienas esminis klausimas. Kokiam tikslui valdančiajai klasei prireikė žodžio laisvės ir tiesioginių rinkimų institucijos? O gi tam, kad kontroliuoti ir laiku keisti jai pavaldžius politikus ir valstybės klerkus. Reali valdžia, strateginių politinių ir ekonominių sprendimų monopolis visada išlieka tose pačiose rankose, stambaus kapitalo rankose. Žinoma, ir pats stambus kapitalas nevienalytis, ir tarp jo atstovų karts nuo karto užverda nuožmi kova už įvairias įtakos sferas, todėl ir žiniasklaidoje mes matome nuomonių įvairovę bei teismuose įvairias bylas su politiniu atspalviu. Kuo skiriasi nagrinėjamu aspektu demokratija nuo totalitarizmo? Demokratijos sąlygomis valdo stambus kapitalas, totalitarinėje sistemoje – partiniai funkcionieriai. Bet ir demokratinių, ir totalitarinių valstybių Konstitucijose deklaruojamas aukščiausias liaudies suverenitetas. Totalitarizmas – tiesioginė diktatūra, demokratija – užmaskuota diktatūra. Viena sistema dažnai visiškai terorizuoja savo liaudį, kita – visą laiką ją mulkina, vykdo savotišką informacinį, psichologinį terorą. (Beje, pastaruoju laikotarpiu demokratinės valstybės vis dažniau tarptautinėje arenoje elgiasi iš esmės totalitariškai. Atsiminkime JAV ir NATO pradėtus karus Afganistane, Jugoslavijoje, Irake). Vienų siekis – pasaulinė revoliucija, kitų – pasaulinė demokratija. Vieni viešai akcentuoja lygybę, kiti – laisvę. Deja, nei lygybės, nei laisvės realiame gyvenime taip ir nesimato. Nesimato, nes nėra socialinio teisingumo. Socialinis teisingumas – tai visų pirma teisingas santykis tarp žmogaus laisvės ir žmonių lygybės. Lygybė – tai laisvas pagrindas. Nelygybės sąlygomis dauguma žmonių negali laisvai valdyti savo gyvenimo. Tačiau lygybė be laisvės transformuojasi į lygiavą, kuri nuvertina darbštų ir gabų žmogų. Kapitalui socialinis teisingumas nerūpi, nes jam nerūpi esmė ir teisybė. Jam rūpi tik tiesa. Kapitalo tiesa. SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms. Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno. Paveiksle apibūdinamos JAV profesoriaus A. Carrollo minimos tarpusavyje susiję socialinės atsakomybės rūšys: ekonominė, juridinė, etinė ir filantropinė. Du požiūriai į socialinę atsakomybę: • Vienintelės paskirties teorija (M. Friedman) – veikla turi būti nukreipta pelno maksimizavimui. • Daugelio tikslų teorija – organizacijos turi būti socialiai jautrios išorinės aplinkos reikmėms. Socialinės atsakomybės principai: 1. Labdaros – verslas turėtų suteikti savanorišką, sąmoningą pagalbą visuomenės skurstantiems asmenims ir jų grupėms. 2. Valdymo – verslas, kaip visuomenės globėjas, turėtų nagrinėti interesus tų, kurie yra veikiami verslo sprendimų ir politikos. Organizacijos socialinės atsakomybės istorinė raida Organizacijos atsakomybės evoliucija Era Laikotarpis Organizacijos atsakomybės išraiška Filantropinė Iki 1950 Aukojimas labdarai Problemos suvokimo 1953-1967 Atsakomybės suvokimas. Įsitraukimas į visuomenės reikalus Problemos sprendimo 1968-1973 Susirūpinimas aplinkos apsauga. Rasinės diskriminacijos problemų sprendimas. Socialinio jautrumo Nuo 1974 iki dabar Organizacijos etikos ir elgsenos supratimas. Socialiai atsakinga veikla. Socialinės atsakomybės lygiai – kaip suprantama socialinė atsakomybė Socialinis įsipareigojimas (obligation) – organizacija vykdo ekonominius ir įstatyminius įsipareigojimus (vienintelės paskirties teorija: organizacijos paskirtis yra gaminti produkciją, teikti paslaugas ir maksimizuoti pelną): 1. Organizacija atsakinga akcininkams, kaip savininkams 2. Socialinių sąlygų gerinimo programas turi vykdyti atitinkamos institucijos 3. Organizacija, skyrusi dalį pelno socialinėms programoms vykdyti , menkina savo autoritetą 4. Socialinių programų kaštai perkeliami į produkcijos ir paslaugų kainas. Socialinė reakcija – organizacija reaguoja į visuomenės poreikius. Socialinė atjauta – organizacija savanoriškai sprendžia visuomenės socialines problemas. Organizacijos socialinės atsakomybės prieštaravimai Argumentai už socialinę atsakomybę: • Didžiausias organizacijos interesas – didinti visuomenės, kurioje organizacija veikia, gerovę • Socialiai atsakinga veikla gali būti ir ateityje neabejotinai pelninga • Socialiai atsakinga veikla yra morali, etiška veikla • Socialinė atsakomybė gerina organizacijos įvaizdį • Organizacija egzistuoja dėl to, kad yra naudinga visuomenei • Socialinė atsakomybė būtina, norint išvengti vyriausybės reguliavimo • Socialinės atsakomybės iš organizacijos reikalauja sociokultūrinės normos • Organizacija turi būti socialiai atsakinga, kad pritaptų teisinėje visuomenėje • Organizacijos socialinė atsakomybė – akcininko didžiausias interesas, nes ji didina akcijos kainą • Visuomenė leidžia organizacijai išspręsti socialines problemas, kurių negali išspręsti vyriausybė • Organizacija yra institucija su tam tikrais finansiniais ir žmogiškais ištekliais ir yra pajėgi spręsti kai kurias socialines problemas • Užkirsti kelią problemoms atsirasti – geriau nei spręsti problemas – leiskime organizacijai spręsti problemas, kol jos netapo per didelės Argumentai prieš socialinę atsakomybę: • Organizacija turi siekti pelno, o vyriausybė spręsti socialines problemas • Socialinė atsakomybė gali būti nelegali • Socialinės organizacijos veikla negali būti pamatuota • Organizacijos socialinė atsakomybė pažeidžia pelno maksimizavimo principą • Socialinės atsakomybės kaštai yra per dideli ir per ne lyg didintų kainas • Organizacijai trūksta įgūdžių, sprendžiant visuomenės socialines problemas • Socialinė atsakomybė silpnina organizacijos pirminius tikslus • Organizacijai ir taip suteikiama per daug galios • Organizacija neturi pakankamo ryšio su visuomene, todėl negali spręsti jos problemų SOCIALINĖ GEROVĖ Socialinė parama ir gerovės valstybės forma Šiandien dauguma industrinių ir industrinėmis virstančių pasaulio šalių yra gerovės valstybės, - kitaip tariant, valstybės, kurių vyriausybės imasi pagrindinio vaidmens mažinant gyventojų tarpusavio nelygybes – aprūpina tam tikromis prekėmis ar paslaugomis arba jas subsidijuoja. Socialinės paramos tikslas – neutralizuoti neigiamus rinkos poveikius žmonėms, kurie dėl aibės priežasčių priversti kovoti, kad patenkintų savo pagrindines reikmes. Tai – būdas valdyti riziką, su kuria žmonės gyvenimui bėgant susiduria: ligas, neįgalumą, darbo netektį ir senyvą amžių. Atskirų valstybių socialinės paramos paslaugos skiriasi, bet dažnai apima aprūpinimą švietimo, sveikatos apsaugos, būsto, remtinų pajamų, neįgalumo, nedarbo ir pensijų srityse. Skiriasi ir išlaidų socialinei paramai mastas. Kai kurios šalys turi itin išplėtotas socialinės paramos sistemas ir joms skiria didelę nacionalinio biudžeto dalį. Pavyzdžiui, Švedijoje išlaidos gerovės valstybei sudaro beveik 50 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP). Vieną pagrindinių socialinės paramos modelių skirtumų sudaro pašalpų prieinamumas gyventojams. Socialinės paramos sistemose, užtikrinančiose visuotines pašalpas, visi turi vienodą teisę prireikus pasinaudoti socialine parama, kad ir koks būtų pajamų lygis ar ekonominis statusas. Socialinės paramos sistemos, pagrįstos visuotinėmis pašalpomis, kuriamos taip, kad nuolatos užtikrintų visų piliečių pagrindines socialinės paramos reikmes. Švediškoji sistema visuotinių pašalpų teikia daugiau negu britiškoji, kuri labiau kliaujasi remtinų išteklių pašalpomis. Žodžiai „remtini ištekliai“ apibūdina procesą, kuriuo įvertinama, ar pašalpos prašytojas turi teisę į paslaugą, ar ne. Teisė gauti paramą dažnai nustatoma remiantis pajamomis. Pavyzdžiui, pašalpa būstui gali būti pasiūlyta tik mažas pajamas turintiems žmonėms. Politikos lygmeniu šis visuotinų ir remtinų išteklių pašalpų skirtumas reiškiasi dviem priešingomis socialinės paramos koncepcijomis. Institucinio požiūrio į socialinę paramą šalininkai teigia, kad socialinės paramos paslaugas privalu užtikrinti kaip kiekvieno individo teisę. Likutinio požiūrio savininkai mano, kad socialinė parama turėtų būti prieinama tik tiems visuomenės nariams, kuriems iš tiesų reikia pagalbos ir kurie nepajėgia patenkinti savo gerovės reikmių. Polemizuojama ir dėl mokesčių. Socialinės paramos paslaugos turi būti finansuojamos per mokesčius. Kai kas mano, kad mokesčiai turi būti dideli, nes socialinės paramos sistemą reikia gerai finansuoti. Jie teigia, kad gerovės valstybę privalu išlaikyti ir net išplėsti, kad valstybė galėtų riboti itin poliarizuojančius rinkos padarinius, net jeigu tai reikštų didesnę mokesčių naštą. Jie teigia, kad kiekvienos civilizuotos valstybės pareiga – aprūpinti ir apsaugoti savo piliečius. „Užtikrintų pajamų gerovės valstybės“ gynėjai pabrėžia, kad socialinės paramos pašalpas turėtų gauti tik tie, kuriems labiausiai reikia, šį poreikį nustatant pagal remtinus išteklius. Jie taip pat mano, kad gerovės valstybė brangi, neveiksminga ir pernelyg biurokratiška, taigi kviečia ją riboti. Šis nuomonių apie institucinį ir likutinį modelius skirtumas sudaro dabartinės polemikos dėl socialinės paramos reformos branduolį. Visos industrializuotos šalys intensyviai nagrinėja gerovės valstybės ateitį. Susidūrusi su visuomenės kaita, sukelta globalizacijos, migracijos, šeimos bei darbo ir kitų pamatinių pokyčių, gerovės valstybė taip privalo keistis. Šiame poskyryje panagrinėsime socialinės paramos būklę Britanijoje, iššūkius, su kuriais ji šiandien susiduria, taip pat reformos pastangas. Gerovės valstybės teorijos Kodėl gerovės valstybė susikūrė labiausiai industrializuotose šalyse? Kaip galime paaiškinti įvairių valstybių pasirenkamas socialinės paramos modelių atmainas? Įvairiose šalyse socialinės paramos formos skiriasi, net jei apskritai viešosioms reikmėms tenkinti industrinės visuomenės paaukoja didelę dalį savo išteklių. Gerovės valstybės evoliucijai aiškinti pateikta daug teorijų. Marksistai manė, kad socialinė parama – būtinybė kapitalistinei sistemai palaikyti. Tuo tarpu funkcionalizmo teoretikų nuomone, socialinės paramos sistemos padėjo metodiškai integruoti visuomenę išsivysčiusios industrializacijos sąlygomis. Nors šie ir kiti požiūriai buvo palaikomi metų metus, bet įtakingiausias įnašas į gerovės valstybės teoriją veikiausiai priklauso T. H. Marshallui ir Gostai Esping – Andersenui. Marshallas: piliečių teisės Marshallas, dirbęs XX a. septintajame dešimtmetyje, socialinę paramą laikė išdava, kurią suformavo pažangi piliečių teisių raida kartu su industrinių visuomenių plėtra. Pasirėmęs istoriniu metodu, Marshallas išnagrinėjo pilietybės Britanijoje evoliuciją ir nustatė tris pagrindines stadijas. XVIII amžius, pasak Marshallo, - tai laikotarpis, kai buvo įgytos piliečių teisės. Jos apėmė pagrindines asmens laisves, tokias kaip žodžio, minties ir tikėjimo laisves, teisę į asmeninę nuosavybę ir nešališką teisinį vertinimą. XIX amžiuje iškovotos plotinės teisės: teisė balsuoti, užimti pareigas ir dalyvauti politiniame procese. Trečiasis teisių pluoštas - socialinės teisės – buvo įgytos tik XX amžiuje. Piliečių ekonominės ir socialinės saugos teises, kurias užtikrina švietimo, sveikatos apsaugos, būsto, pensijų ir kitos paslaugos, imta puoselėti gerovės valstybėje. Socialinių teisių įtraukimas į pilietybės sąvoką reiškė, jog kiekvienas, kad ir kokią padėtį visuomenėje užimtų, įgijo teisę gyventi visavertį ir aktyvų gyvenimą, taip pat turėti prideramas pajamas. Šiuo atžvilgiu teisės, susijusios su socialine pilietybe, gerokai patobulino visų lygybės idealą (Marshall, 1973). Marshallo pažiūros darė įtaką sociologų polemikai dėl pilietybės prigimties ir dėl socialinės priskirties bei atskirties klausimų. Su pilietybės sąvoka tvirtai susipina teisės ir atsakomybės koncepcija – šios idėjos gana populiarios dabartinėse diskusijose, nagrinėjančiose, kokiais būdais skatinti „aktyvų pilietiškumą“. Piliečių teisėms skirti Marshallo darbai tebeturi didelę reikšmę šiuolaikinėms diskusijoms, bet, kita vertus, jie praverčia tik iš dalies. Kritikai pažymėjo, kad Marshallas, kurdamas savo pažiūras į piliečių teises, dėmesį sutelkė vien į Jungtinę Karalystę, todėl visai neaišku, ar kitose visuomenėse socialinė parama išsirutuliojo tuo pačiu būdu. Esping – Andersenas: trys gerovės pasauliai Danų mokslininko Gostos Esping – Anderseno knyga The Three Worlds of Welfare Capitalism, 1990 („Trys gerovės kapitalizmo pasauliai“) – naujausias įnašas į gerovės valstybės teoriją. Šiame reikšmingame darbe Esping – Andersenas lygina Vakarų socialinės paramos sistemas ir pateikia „gerovės režimų“ trijų dalių tipologiją. Kurdamas savąją tipologiją, Esping – Andersenas įvertino socialinės paramos atsieties nuo rinkos lygį (šis terminas nusako, kiek socialinės paramos paslaugos yra laisvos nuo rinkos). Sistemoje, kuri stipriai atsieta nuo rinkos, socialinė parama teikiama valstybės ir niekaip nesiejama su individo pajamomis ar ekonominiais ištekliais. Esant su rinka susietai sistemai, į socialinės paramos paslaugas žvelgiama veikiau kaip į prekes – manoma, kad jas reikia pardavinėti rinkoje, kaip ir visas kitas prekes ar paslaugas. Lygindamas pensijų, nedarbo ir pajamų rėmimo politiką įvairiose šalyse, Esping – Andersenas nustatė šiuos tris gerovės režimo tipus: • Socialinis demokratinis. Socialiniai demokratiniai gerovės režimai stipriai atsieti nuo rinkos. Socialinės paramos paslaugas subsidijuoja valstybė, jos prieinamos visiems piliečiams (visuotinės pašalpos). Dauguma Skandinavijos valstybių yra socialinio demokratinio gerovės režimo pavyzdžiai. • Konservatoriškas korporacinis. Konservatoriškosiose korporacinėse valstybėse, tokiose kaip Prancūzija ir Vokietija, socialinės paramos paslaugos gali būti stipriai atsietos nuo rinkos, tačiau nebūtinai esti visuotinės. Skaičius pašalpų, į kurias turi teisę piliečiai, priklauso nuo konkrečių individų padėties visuomenėje. Šio tipo gerovės režimai gali turėti tikslą ne pašalinti nelygybes, o palaikyti socialinį stabilumą, tvirtas šeimas, ir lojalumą valstybei. • Liberalusis. Liberaliojo gerovės režimo pavyzdys yra Jungtinės Valstijos. Socialinė parama čia stipriai susieta su rinka ir joje parduodama. Labai skurdžiai gyvenantys žmonės gali gauti remtinų išteklių pašalpas, tačiau tampa itin pažeminti. Taip atsitinka todėl , kad iš gyventojų daugumos tikimasi, jog savo gerovę jie nusipirks rinkoje. Jungtinės Karalystės negalima priskirti nė vienam iš šių trijų „idealiųjų tipų“. Anksčiau ji buvo artimesnė socialiniam demokratiniam modeliui, bet XX a. aštuntojo dešimtmečio socialinės paramos reformos ją labiau priartino prie liberaliojo gerovės režimo, labiau susieto su rinka. Britanijos gerovės valstybės atsiradimas Gerovės valstybė, kurią šiandien matome, buvo sukurta XX a. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo, bet jos šaknys siekia karalienės Elžbietos laikus. Visuomenei pereinant iš agrarinės į industrinę, ėmė irti tradicinės formos, kurias buvo įgavusi neformalioji parama šeimose ir bendruomenėse. Siekiant palaikyti socialinę tvarką ir sumažinti kapitalizmo sukeltas nelygybes, būtinai reikėjo pagelbėti visuomenės nariams, atsidūrusiems rinkos ekonomikos pakraščiuose. Pirmasis vyriausybės bandymas įvesti tam tikrą tvarką teikiant neturtėliams bei ligoniams pagalbą ir paramą buvo „Skurdo įstatymai“. Tuo metu pagrindinį socialinės paramos šaltinį sudarė retas privačios labdaros tinklas, daugeliu atveju susijęs su bažnyčia. Ilgainiui aprūpinant varguolius vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti valstybė. XIX a. pabaigoje buvo priimti įstatymai, įteisinę valstybinį švietimo ir sveikatos apsaugos valdymą. Tai buvo gera pradžia, kurią vėliau, po kokių šešiasdešimties metų, išplėtojo didesnio masto programos. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo nepaprastai veržtasi reformuoti ir plėsti socialinės paramos sistemą. Būtent šį laikotarpį galime laikyti dabartinės gerovės valstybės pradžia. Užuot rūpinusis vien skurstančiais ir sergančiais, ji atsigręžė į visus visuomenės narius. Karas buvo įtempta, gili ir skaudi patirtis visai tautai – ir turtuoliams, ir vargšams. Ji sužadino solidarumo jausmą ir suvokimą, kad nelaimės ir tragedijos lemtos ne vien nepasiturintiems. Šį poslinkį nuo atrankinės į visuotinę viziją apibendrino 1942 metų Beveridge‘o pranešimas (The Beveridge Report), dažnai laikomas moderniosios gerovės valstybės projektu. Beveridge‘o pranešime buvo užsibrėžta išrauti iš visuomenės gyvenimo penkias didžiąsias blogybes: skurdą, ligas, tamsumą, purvą ir dykinėjimą. Valdant pokario leiboristų vyriausybei, imtasi keleto teisinių priemonių, kurios šią viziją tolydžio vertė konkrečiais veiksmais. Naujosios visuotinės gerovės valstybės pagrindą sudarė keli esminiai įstatymai. 1944metų Švietimo įstatymu kovota su mokyklinio lavinimo stoka, o 1946 metų Nacionaliniu sveikatos įstatymu rūpintasi pagerinti gyventojų sveikatos kokybę. „Skurdo“ imtasi 1946 metų Nacionalinio draudimo įstatymu, kuris nustatė sistemą, saugančią nuo darbo užmokesčio netekimo dėl nedarbo, prastos sveikatos, atsistatydinimo, sulaukus senyvo amžiaus ar mirus vienam šeimos nariui. 1948 metų Nacionalinis paramos įstatymas numatė remtinų išteklių palaikymą tiems, kurių negynė Nacionalinis draudimo įstatymas. Kiti įstatymai buvo skirti šeimos reikmėms (1945 metų Pašalpų šeimai įstatymas) ir poreikiui gerinti būsto sąlygas (1946 metų Naujųjų miestų įstatymas). Britanijos gerovės valstybė ėmė gyvuoti specifinių sąlygų visumoje ir kartu tam tikrų dominuojančių nuostatų dėl visuomenės prigimties sąlygomis. Gerovės valstybė buvo kuriama remiantis trejopomis prielaidomis. Pirma, gerovės valstybė darbą prilygino mokamam darbui ir rėmėsi įsitikinimu, kad visuotinis užimtumas yra įmanomas. Galutinis tikslas buvo visuomenė, kurioje mokamas darbas atliktų pagrindinį vaidmenį daugumos žmonių gyvenime, o socialinė parama padėtų tiems, kurie, praradę darbą ar tapę neįgaliaisiais, atsidūrė anapus rinkos ekonomikos. Pagal tokią nuostatą gerovės valstybės vizija rėmėsi patriarchinės šeimos koncepcija – vyras maitintojas turėjo išlaikyti šeimą, tuo tarpu žmona – rūpintis namais. Socialinės paramos programos kurtos vadovaujantis šiuo tradiciniu šeimos modeliu ir numatant antrosios pakopos paslaugas šeimoms, kurios neturi vyro maitintojo. Antra, manyta, kad gerovės valstybė turėtų skatinti nacionalinį solidarumą. Ji integruotų naciją, įtraukdama visus gyventojus į bendrą paslaugų sistemą. Socialinė parama sudarė būdą valstybės ir gyventojų ryšiui stiprinti. Trečia, gerovės valstybei rūpėjo valdyti rizikas, atsirandančias slenkant gyvenimui. Šiuo atžvilgiu į socialinę paramą žvelgta kaip į tam tikros rūšies draudimą, kuris praverstų apsisaugant nuo rūpesčių, galinčių kilti nenuspėjamoje ateityje. Gerovės valstybės priemonėmis būtų galima susidoroti su nedarbu, ligomis bei kitomis nelaimėmis šalies socialiniame ir ekonominiame gyvenime. Tris pokario dešimtmečius šie principai palaikė nepaprastą gerovės valstybės plėtrą. Augant gamybos ekonomikai, gerovės valstybė rodė sėkmingą klasių „sandorį“, kuris tenkino ir darbininkų klasės, ir ekonominio elito, priklausiusio nuo sveikos ir itin efektyvios darbo jėgos, reikmes. Tačiau kaip matysime kituose poskyriuose, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio politinė nuomonė ėmė vis labiau skaidytis į institucinės ir likutinės socialinės paramos stovyklas. Dešimtajame dešimtmetyje ir kairė, ir dešinė pripažino, kad sąlygos, kuriomis kurta gerovės valstybė, pasikeitė, paversdamos Beveridge‘o socialinės paramos viziją pasenusia, taigi iš esmės reformuotina. Reformuojant gerovės valstybę Konservatorių „traukimasis atgal“ Politinis sutarimas dėl gerovės valstybės tikslų ėmė byrėti XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir sustiprėjo devintajame, kai Jungtinėje Karalystėje Margaret Thatcher, o JAV – Ronaldo Reagano vyriausybės bandė „trauktis atgal“ nuo gerovės valstybės. Pastangas mažinti socialinę paramą grindė kelios pagrindinės kritinės nuostatos. Pirmoji buvo susijusi su finansinių išlaidų gerovės valstybei, didėjimu. Bendrasis ekonomikos nuosmukis, didėjantis nedarbas ir milžiniškos biurokratijos socialinei paramai tvarkyti atsiradimas reiškė, kad išlaidos socialiniams reikalams nuolatos didėja ir turi spartesnį pagreitį negu visuminė ekonomikos plėtra. Taigi kilo debatai dėl išlaidų socialinei paramai, kuriuose „traukimosi atgal“ gynėjai nurodydavo, jog šią sistemą vis stipriau spaudžia finansai. Politikos strategai pabrėždavo, kad „delstinė demografinė bomba“ gali triuškinamai paveikti socialinės paramos sistemą: gyventojams senstant, reikėjo vis daugiau paslaugų, tuo tarpu mažėjo jaunų darbingo amžiaus žmonių, mokėjusių įmokas į šią sistemą. Tai buvo galimos finansų krizės ženklas. Antroji kritikos kryptis buvo susijusi su priklausomybės nuo socialinės paramos sąvoka. Esamų socialinės institucijų kritikai teigė, kad žmonės ima priklausyti būtent nuo tų programų, kuriomis siekia leisti jiems susikurti nepriklausomą ir prasmingą gyvenimą. Jie tampa ne tik materialiai, bet ir psichologiškai priklausomi nuo gaunamų paramos išmokų. Užuot aktyviai kabinęsi į gyvenimą, jie linksta susitaikyti su esama padėtimi ir tampa pasyvūs, tikėdamiesi, kad juos palaikys socialinės paramos sistema. Britanijoje polemika dėl priklausomybės nuo socialinės paramos sukosi apie „valstybės – auklės“ kritiką, šitaip apibūdinant valstybę, kurios vyriausybė įsipareigojusi (bet ne privalo) rūpintis visais piliečių poreikiais. Margaret Thatcher vadovaujamas konservatorių kabinetas kaip esmines vertybes rėmė asmeninę iniciatyvą ir savarankiškumą. Posūkis į visiškai laisvos rinkos ekonomiką apėmė ir socialinės paramos reformas, kurios turėjo nebeskatinti valstybinės šalpos vilčių. Valstybės paramą turėjo gauti tik tie, kurie patys nepajėgė mokėti už savo gerovę. 1988 metų Socialinės saugos įstatymas leido valstybei sumažinti išlaidas socialinei paramai, didinant reikalavimus remtinoms pajamoms, taip pat šeimos kreditavimui ir būsto pašalpoms gauti. Konservatorių vyriausybė įdiegė keletą socialinės paramos reformų, pradėjusių nukelti nuo valstybės pečių atsakomybę už viešąją gerovę ir perduoti ją privačiam sektoriui, savanorių sektoriui ir vietos bendruomenėms. Paslaugos, kurias valstybė teikė specialiai subsidijuodama, buvo privatizuotos arba imta griežčiau tikrinti, kiek remtini pretendentų ištekliai. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo savivaldybių būsto fondo privatizavimas XX a. devintajame dešimtmetyje. 1980 metų Būsto įstatymas leido gerokai padidinti savivaldybių būsto nuomos kainą, šitaip padėdamas pagrindus būsto fondui plačiu mastu išparduoti. Šis posūkis į likutinį metodą aprūpinant būstu buvo ypač žalingas tiems, kieno pajamos vos truputį viršijo remtinų išteklių būstui normą – dabar jie nebegalėjo gauti komunalinio būsto, tačiau taip pat neįstengė jo nuomotis rinkos kainomis. Kritikai teigė, kad savivaldybių būsto privatizavimas gerokai prisidėjo prie benamystės paplitimo XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Socialinės paramos privatizavimą konservatorių vyriausybė skatino ir kitu būdu – tam tikrą atsakomybę už paslaugų teikimą perduodama savanorių organizacijoms. Užuot valdžiusi paslaugas tiesiogiai, padedama didelio biurokratinio aparato, valstybė vis daugiau socialinės paramos lėšų nukreipdavo per individualias grupes, teigdama, kad tai labai pagerins veiksmingumą ir kokybę. Konservatorių „traukimasis atgal“ nuo socialinės paramos apėmė ir institucinės priežiūros mažinimą. Valstybinėse įstaigose slaugomi individai turėjo grįžti į savo šeimas ar bendruomenes. Institucinės priežiūros mažinimas ypač paveikė neįgaliųjų ir psichikos ligonių grupes, nors šis procesas taip pat turėjo didelių padarinių bendruomenėms ir šeimoms, kurioms buvo perduota atsakomybė už šiuos žmones. Kitas pastangas išlaidoms socialinei paramai mažinti ir veiksmingumui didinti sudarė rinkos principų diegimas teikiant viešąsias paslaugas. Konservatorių vyriausybė teigė, kad socialinės paramos paslaugoms, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai ar švietimui, suteikus šiek tiek konkurencijos, visuomenė turėtų didesnį pasirinkimą ir būtų užtikrinta puiki paslaugų kokybė. Iš esmės vartotojai galėtų „balsuoti kojomis“, pasirinkdami mokyklas ar sveikatos apsaugos teikėjus. Institucijos, teikiančios žemesnės už standartą kokybės paslaugas, būtų priverstos pasitempti arba nutraukti veiklą, panašiai kaip ir verslo įmonės. Taip atsitiktų, jei institucijos finansavimas būtų grindžiamas studentų ar pacientų, pasirenkančių jos tarnybas, skaičiumi. Kritikai smerkė šį požiūrį, teigdami, kad viešųjų paslaugų „vidaus rinkos“, užuot apsaugojusios lygių paslaugų visiems piliečiams vertybę, skatintų prastos kokybės paslaugas ir sluoksniuotą paslaugų teikimo sistemą. Konservatorių „traukimosi atgal“ įvertinimas Kaip toli XX a. devintojo dešimtmečio konservatorių vyriausybei pavyko atsitraukti nuo gerovės valstybės? Knygoje Dismantling the Welfare State, 1994 („Gerovės valstybės ardymas“) Christopheris Piersonas lygina socialinės paramos „taupymo“ procesą Britanijoje ir JAV, valdant Thatcher ir Reagano vyriausybėms, ir daro išvadą, kad konservatorių valdymo laikotarpiu gerovės valstybės mažai kuo pasikeitė. Piersonas teigia, kad traukimosi nuo socialinės paramos kelyje būta pernelyg didelių kliūčių, kurių neįveiktų jokia vyriausybė. To priežastys – pats diachroninis socialinės politikos plėtotės būdas: tik atsiradusi gerovės valstybė bei jos institucijos davė pradžią ir tam tikrai klientūrai, aktyviai ginančiai gaunamas pašalpas nuo politinių pastangų joms mažinti. Gerovės valstybei paremti mezgėsi sudėtingas interesų grupių tinklas, prasidėjęs organizuotomis profesinėmis sąjungomis ir baigęsis pensininkų susivienijimais. Pasak Piersono, sprendimus taupyti, mažinant socialinę paramą, pirmiausia stabdė visuomenės atvirų protestų ir neigiamos reakcijos baimė. Politikai suprato, kad atsitraukimas nuo gerovės valstybės anaiptol netapo veidrodiniu gerovės plėtros atspindžiu. Kaip padarinys atsirado nauja politinės veiklos rūšis: dėtos pastangos susilpninti opoziciją, kompensuojant „prarandančias“ grupes ar bandant neleisti susivienyti interesų grupėms. „Dabar kur kas labiau negu gerovės valstybės plėtros laikotarpiu kovos dėl socialinės politikos virto kovomis dėl informacijos apie politikos kaitos priežastis ir pasekmes“, - rašo Piersonas (1994: 8). Apskritai, taupyta iš tų socialinių programų, pavyzdžiui, būsto politikos ir nedarbo pašalpų, kur pasisekė užkirsti kelią susitelkti interesų grupėms. Piersonas mato gerovės valstybę patiriančią milžinišką įtampą, tačiau atsisako minties, kad ją „ištiko krizė“. Socialinės išlaidos buvo gana pastovios, teigia jis, o visi esminiai gerovės elementai liko kur buvę. Neneigdamas, kad dėl XX a. devintojo dešimtmečio reformos stipriai padidėjo nelygybės, mokslininkas vis gi nurodo, jog iš esmės socialinė politika nebuvo reformuota taip, kaip gamybos santykiai ar valstybinio reguliavimo politika. Britanijoje dauguma gyventojų ir toliau pasikliauja viešosiomis sveikatos ir švietimo paslaugomis, tuo tarpu Jungtinėse Valstijose socialinės paramos paslaugos labiau remiasi likutiniu principu. Dabartiniai socialinės paramos reformos prioritetai Socialinės paramos reforma išliko ir Naujųjų leiboristų vyriausybės, kuri atėjo į valdžią 1997 metais, pagrindiniu prioritetu. Kai kuriais atžvilgiais ši vyriausybė sutiko su konservatoriškąja socialinės paramos kritika (šitaip nutraukdama tradicinę kairiąją politiką), tačiau teigė, jog reikia naujos socialinės paramos politikos, kuri padėtų kovoti su skurdu ir nelygybe, taip pat pagerinti sveikatos apsaugą ir švietimą. Gerovės valstybė pati savaime dažnai sudaro problemos dalį, nes sukuria priklausomybę ir siūlo „imti“, o ne „duoti“. Visa tai sukūrė milžinišką biurokratiją, kuri, užuot socialines problemas, kai jos tik užsimezga, dabar mėgina suvaldyti jau susidariusias dideles problemas. Šis būdas nebuvo sėkmingas skurdui mažinti ar gyventojų pajamoms perskirstyti. Teigiama, kad skurdas labiausiai sumažėjo ne dėl socialinės politikos, bet apskritai dėl visuomenės turtėjimo. Vienas pagrindinių sunkumų, kuriuos kelia socialinės paramos sistema, - dabar stipriai pasikeitė sąlygos, veikusios sistemos kūrimosi metu. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio svajonė pasiekti visišką užimtumą išsisklaidė užleisdama vietą nuolatiniam nedarbui. Dėl šeimos struktūros pokyčių nebetiko taikyti patriarchinį požiūrį į vyrą maitintoją. Milžiniškas skaičius moterų, tapusių darbo jėga, ir vienišo tėvo ar motinos namų ūkių plėtra pateikė gerovės valstybei naujus iššūkius. Pasikeitė ir rizikos rūšys, kurioms turėjo pasipriešinti gerovės valstybė. Pavyzdžiui, gerovės valstybė pasirodė esanti netinkama priemonė žalingiems padariniams, sukeltiems aplinkos taršos ar gyvensenos pasirinkimų, tokių kaip rūkymas, įveikti. 1998 metais vyriausybė pateikė svarstyti dokumento projektą „Nauji mūsų šalies siekiai: naujoji socialinės paramos sutartis“ (New ambitions for our country: a new contract for welfare). Jame buvo įvertinta gerovės valstybė ir pristatyta „aktyvios socialinės paramos“ vizija, turinti suteikti žmonėms galią tvarkyti ir savo karjeras, ir asmeninius gyvenimus. Teigdami, kad jau nebegalima taikyti senųjų sprendimų dėl skurdo ir nelygybės, Naujųjų leiboristų atstovai pateikė valstybės ir piliečių socialinės paramos sutarties, paremtos ir teisėmis, ir pareigomis, idėją. Valstybė turėtų padėti žmonėms susirasti darbą ir užsitikrinti stabilias pajamas, užuot talkinusi vien tuomet, kai žmogus atsiduria už darbo rinkos ribų. Tuo pat metu piliečiai, siekdami pakeisti aplinkybes, veikiau privalo remtis savo veiklos potencialu, o ne laukti dalijamų pašalpų. Užimtumas tapo vienu iš pagrindinių Naujųjų leiboristų socialinės politikos elementų, o socialinės paramos reforma daug dėmesio skyrė dinamiškų darbo rinkų vaidmeniui. Šis požiūris buvo paremtas idėja, kad rinka ne vien kuria nelygybes, bet ir gali jas iš dalies sumažinti. Vienas esminių žingsnių skurdui sumažinti – įdarbinti žmones ir šitaip suteikti pajamas namų ūkiams. Tarp reikšmingiausių socialinės paramos reformų, pateiktų valdant Naujiesiems leiboristams, - socialinės įsidarbinimo programos, kuriomis ketinama socialinės paramos gavėjus paversti gaunančiais atlygį darbuotojais. Teikiant socialines įsidarbinimo pašalpas siekiama skatinti įvairias grupes ateiti į darbo rinkas. Vietoj valstybinės paramos mažas pajamas uždirbantiems jaunuoliams iki dvidešimt penkerių metų, siūlomi apmokymai ir darbo galimybės, vienišiems tėvams taikomos mokesčių lengvatos, padedančios padengti vaikų priežiūros išlaidas, o ilgalaikiai bedarbiai mokomi, kaip prisistatyti darbdaviams per pokalbius dėl darbo. Naujieji leiboristai taip pat ėmėsi gerinti individų ir bendruomenių socialinį gebėjimą „padėti sau patiems“, palaikydami vietines iniciatyvas, kuriomis siekiama mažinti skurdą. Visoje šalyje sveikatinimo veiklos, užimtumo ir švietimo srityse buvo sukurtos bendruomenių teisės zonos, leidusios vietos politikos strategams priimti sprendimus, kurie atitiktų vietos gyventojų reikmes. Šis požiūris naudingas keliais atžvilgiais. Parama kreipiama tiesesniu keliu, galima diegti nedideles inovacines schemas, stiprėja vietos žmonių dalyvavimas priimant sprendimus. Šitokios programos skatina aktyvesnę socialinės paramos formą, kuomet į partnerystę su valstybe būtinai įtraukiami gyventojai, kad ir patys kurtų sau geresnį gyvenimą. Nors visuotinai sutariama, jog socialinę paramą būtina keisti, tačiau polemika dėl jos reformos nenurimo. Naujųjų leiboristų požiūris neišvengė kritikos. Kai kas mano, kad socialinės įsidarbinimo programos – nežmoniškas būdas socialinėms išlaidoms taupyti. Žmonėms, kurie, nepaisant mokymosi ir vaikų globos paskatų, nepajėgia patekti į darbo rinką, gresia pavojus prarasti socialines pašalpas. Nors šiomis programomis siekiama apriboti priklausomybę nuo socialinės paramos, bet viskas gali baigtis tuo, kad pašalpų netekę žmonės pasuks į nusikalstamumą, prostituciją ar benamystę. Kitas klausimas – kiek veiksmingos vietos bendruomenių teisių „zonos“ kovojant su socialine atskirtimi. Kritikai teigia, kad skurdas ir vargas telkiasi ne vien šiose išskirtose teritorijose, tačiau šios programos sukurtos taip, tarsi visi skurdžiai gyventų drauge. Tai patvirtino ir pačiai vyriausybei priklausančio Socialinės atskirties padalinio surinkti duomenys: 1997 metais du trečdaliai visų bedarbių gyveno anaiptol ne keturiasdešimt keturiose skurdžiausiuose šalies regionuose. Skeptikai taip pat nurodė, kad su konkrečia vieta susietos iniciatyvos negali atstoti nacionalinės kovos su skurdu strategijos, nes labai daug žmonių vis dėlto neapimta išskirtosios vietos teisių zonos. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI Ekonominė nelygybė yra būdingas visų socialinių sistemų bruožas, ji nesvetima ir liberaliosioms demokratijoms, kurios atvirai įsipareigojo lygybės, kaip integralios pilietiškumo dalies, idėjai. Tačiau pasirodė, kad gyvenime lygybę sunku pasiekti. Esant laisvosios rinkos sistemai, neišvengiamai atsiranda nelygybių. Ankstesniu laikotarpiu kairieji politikai ketino išrauti nelygybę, perskirstydami turtus, t. y. turtingųjų turimą lėšų perteklių perduodami skurstantiems. Gerovės valstybė ir dideli mokesčiai buvo du būdai, kuriais remiantis siekiama šių tikslų. Tačiau šiais būdais nepavyko išnaikinti skurdo, o parama ne visuomet patekdavo tiems, kuriems iš tikrųjų jos reikėjo. Vis dažniau pateikiamos naujos lygybės vizijos, nukrypstančios nuo ankstesnių „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ socialinės politikos programų. Lygybės koncepcija peržiūrima aktyviau, pabrėžiant galimybių lygybę ir pliuralizmo bei gyvensenos įvairovės svarbą. Pradeda keistis ir nelygybės supratimai. Nors ekonominės nelygybės tebesitęsia, mūsų visuomenė tampa labiau egalitarinė kitais aspektais. Moterys, palyginti su ankstesnėmis kartomis, dabar turi kur kas daugiau lygių teisių ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime, o dėl etninių mažumų esama ypatingos teisinės ir socialinės pažangos. Tačiau šiame fone mūsų visuomenėms atsiveria nauja rizika ir naujos grėsmės. Jos neskiria, kas turtuolis, o kas vargšas. Tarša, aplinkos niokojimas ir nesuvaldoma urbanizacijos plėtra – tai mūsų pačių sukurtos problemos. Už šias grėsmes esame atsakingi visi, o kad jas suvaldytume, privalome keisti savo gyvenimo būdą. Imantis šių naujųjų iššūkių, būtinai teks peržiūrėti valstybės ir socialinės paramos paslaugų vaidmenį. Gerovė reiškia ne vien materialų klestėjimą, bet visapusiškai sėkmingą visų žmonių gyvenimą. Socialinei politikai rūpi skatinti socialinius ryšius, puoselėti abipusės priklausomybės tinklus ir kuo labiau stiprinti žmonių sugebėjimus padėti sau patiems. Teisės ir pareigos įgyją naują reikšmę ne vien tiems, kurie atsidūrė apačioje ir mėgina nuo socialinės paramos pereiti prie darbo, bet ir tiems, kurie viršuje, nes šių žmonių turtas nesuteikia jiems teisės išsisukti nuo pilietinių, socialinių ir mokestinių pareigų. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1.Socialinis teisingumas ir demokratija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 11 27]. Prieiga per internetą: , 2.Etika ir socialinė atsakomybė [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 11 28]. Prieiga per internetą: . 3.Verslo etika [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 11 28]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 5786 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
21 psl., (5786 ž.)
Darbo duomenys
  • Ekonomikos kursinis darbas
  • 21 psl., (5786 ž.)
  • Word failas 134 KB
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį kursinį darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt