Jaunimo nedarbo socialinės ir psichologinės pasėkmės

Įvadas Jaunimo nedarbo mažinimas Lietuvoje yra vienas pagrindinių valstybės darbo rinkos politikos tikslų, ta­čiau nuo 3991 metų, kai į darbo biržas kreipėsi 13,3 tūkst. žmonių iki 25 m. amžiaus, užregistruotų šio am­žiaus bedarbių skaičius didėjo ir 2000 metais pasiekė 62.6 tūkstančius. 2001 metų pabaigoje prognozuojamas tolesnis jaunimo nedarbo lygio augimas iki 16,5 proc. (Jaunimo integravimas į darbo rinką, 2001, p. 8). Lietuvoje jauni bedarbiai - tai ne tik netekę darbo, bet ir įgiję profesiją, tačiau neįsidarbinę jaunuoliai. Di­delė konkurencija dėl darbo vietų ir jaunimo užimtumo pagrindžia jaunimo aktyvumo ieškant darbo socialinių ir psichologinių prielaidų tyrimo aktualumą.. Nedarbo problema gali būti analizuojama šiais ly­giais; • nedarbo ryšys su įvairiais socialiniais reiškiniais: • pragyvenimo lygiu, nusikalstamumu, gyventojų psichine sveikata; • nedarbo įtaka šeimai, asmeniniams santykiams, bendravimui, t.y. ryšiams artimiausioje aplinko­je; • asmeniniame lygyje bedarbystė siejama su psi­chologiniais nedarbo padariniais ir kartu - su psichologinėmis aktyvumo ieškant darbo prielai­domis. Analizuojama, kokią įtaką žmogaus savi­ jautai, emociniams išgyvenimams, asmeniniams ryšiams, bendravimui daro bedarbystė; nagrinė­jama individualių asmenybės charakteristikų (su­gebėjimai, įgūdžiai, asmeninės ypatybės ir t.t.) bei socialinės aplinkos reikšmė, įveikiant emoci­nius išgyvenimus, realiai vertinant situaciją, pro­fesines galimybes, šių bruožų įtaka žmogaus ak­tyvumui ieškant darbo. Socialinių bei psichologinių nedarbo aspektų tyrimai svarbūs, kuriant ir tobulinant priemones, kurios padeda pažinti jaunimo nedarbą bei padėti darbo netekusių Jaunų žmonių reintegracijai į darbo rinką. Tai jaunimo užimtumo, asmeninių įsidarbinimo galimybių ugdymo bei stiprinimo programos, individualus konsultavimas ir t.t. Darbo tikslas - apžvelgti socialinių ir psichologinių nedarbo aspektų problemos tyrimų kryptis bei pristatyti nedirbančių jaunuolių, užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, apklausos rezultatus. Darbo objektas -jaunimo socialinės bei psicho­loginės nedarbo pasekmės bei aktyvumo ieškant darbo prielaidos: darbo netekimo priežasčių vertinimas, verty­binės orientacijos, įsidarbinimo motyvacija, asmeninė atsakomybė. Darbo metodai – darbas rašytas, taikant mokslinės literatūros analizės metodus, jaunimo iki 25 metų amžiaus, užsiregistravusio Lietuvos teritorinėse darbo biržose, anketinės apklausos duomenis. 1. Jaunimo nedarbas – socialinė problema Vakarų šalyse jaunimo nedar­iais tradiciškai yni gerokai dides­ni:, palyginti su kitomis amžiau:-grupėmis. Lietuvoje taip pat v iš aktualesnė jaunimo užimtumo problema. 1997-1999 m. mūsų šalyje užimtu iki 24 metu am­žiau asmenų skaičius sumažėjo apie 25 tuksiančius. Jaunimui vis sunkiau rasti darbą. Tiesa, teritorinėse darbo biržose vis daugiau registruojasi pagyvenusio amžiaus žmonių, tarp bedarbiu mažėja jaunimo lyginamasis svoris: iki 25 metų amžiaus bedarbiu 1993-1999 m. sumažėjo nuo 23,4 iki 17.5 proc. Matyt, tai rodo, kad darbo rinkoje jauniems žmonėms lengviau konkuruoti su vyresniais. Jaunimo užimtumo proble­ma taptų dar aktualesnė, jeigu ne mažėjantis gimstamumas. 1995-1999 m. darbingo amžiaus gyven­tojų Lietuvoje padaugėjo nuo 56.5 iki 5S,5 proc., o vaiku ir paaugliu lyginamasis svoris su­mažėjo nuo 23,3 iki 20,2 proc. Vadinasi, ateityje mažiau jauni­mo papildys šalies darbo rinka. Nuo 1989 m. surašymo jaunu žmonių sumažėjo 35 tūkstan­čiais. Tai mažina konkurencija darbo rinkoje, bet gali turėti neigiamų padariniu - pritrūks kvalifikuotu jaunų darbuotojų, kurie pakeistu išeinančiuosius į pensija. 1 lentelė. Užimtumas pagal amžiaus grupes ir lytį (proc.) Amžiaus grupės 2001 2002 2003 Iš viso 52,8 53,5 53,2 14-19 13,9 12,9 11,2 20-24 55,4 55,1 51,7 25-29 73,5 76,9 77,7 Vyrai Amžiaus grupės 2001 2002 2003 Iš viso 60,3 59,6 58,4 14-19 18,2 15,6 12,6 20-24 62,1 61,7 57,7 25-29 82,0 80,2 80,1 Moterys Amžiaus grupės 2001 2002 2003 Iš viso 46,4 48,2 48,7 14-19 9,5 10,1 9,8 20-24 48,6 48,6 45,7 25-29 64,6 73,4 75,2 Kita vertus, analizuojant jaunimo padėti darbo rinkoje matyti ir pozityviu tendencijų. 1995-1996 ir 1998-1999 m. besimokančių profesinėse mo­kyklose asmenų padaugėjo nuo 49 iki 56 tūkst., aukštesniosio­se - nuo 24 iki 34 tūkst., aukš­tosiose mokyklose- nuo 54 iki 7,1 tūkst. Taigi besimokančio jaunimo skaičius išaugo beveik –40 tūkst. (nuo 127 iki 165 ). Nors moksleiviai ir stu­dentai nori kuo anksčiau pradė­ti dirbti, galima tvirtinti, jog dauguma jų nedalyvauja darbo rinkoje. Deja oficialių statisti­nių duomenų apie besimokan­čių asmenų užimtumą nėra. Besimokantieji nelinkę dirbti mažai kvalifikuoto darbo - jie siekia išgyti paklausia specialybe, rasti gerai atlyginama darbą ir taip ateityje įsitvirtinti darbo rinkoje. Tai gali būti viena iš svarbesnių priežasčių, kodėl pastaraisiais metais sumažėjo užimtumas. Kadangi ilgai studijuoja, jauni­mas lėčiau integruojasi į darbo rin­ka, darbine veikla pagal įgyta specialybe pradeda vyresnio amžiaus jaunuoliai. Tokia tendencija būdin­ga išsivysčiusioms šalims. Mokyma­sis - tai investicija į ateitį. Tačiau nemažai jaunų žmo­nių gyvena tik šia diena, pasiten­kina nekvalifikuotu darbu. Jie paprastai greitai papildo bedar­biu gretas. Neretai tokį pasyvų jaunimo elgesį sąlygoja įvairūs veiksniai: ūkio krizė, padidėję kvalifikaciniai reikalavimai dir­bantiesiems, išaugusi konkuren­cija darbo rinkoje, sunkios mate­rialinės gyvenimo sąlygos, šeimy­ninės aplinkybės ir pan. Gana daug tokių jaunu žmonių dirba aukštesnės kvalifikacijos nereika­laujanti darbą smulkiame žemės ūkio sektoriuje, kuris šiuolaiki­nio ūkio sąlygomis yra neproduktyvus. Taigi formalūs jaunimo užimtumo svyravimai neatspindi potencialios darbo jėgos kvalifi­kacijos pokyčių. Analizuodami padėtį darbo rinkoje pastebime, kad santuo­ka turi daugiau įtakos jaunu (iki 25 m.) vyrų nei moterų už­imtumui. Beje, vedusiu jaunų vyrų užimtumas didesnis negu nevedusių. Nors jaunų moterų užimtumas yra mažesnis nesu vyru, sudėtingos gyvenimo sąly­gos jas verčia būti darbo rinko­je vis aktyvesnėmis, nepaisant. jog jos labiau apkrautos vaikų priežiūra ir namu ūkio darbais. Dabartinėmis sąlygomis sutrum­pinta darbo diena turėtų tapti viena svarbesnių darbo vietų iš­saugojimo priemonių jaunoms ištekėjusioms moterims. Tačiau ši priemonė nėra populiari tarp darbdavių. Sutrumpinta darbe diena dirbančios ištekėjusios moterys sudaro tik 8.9 proc. vi­sų dirbančių moterų. Nedarbo problema itin opi kaimo jaunimui. Daugelis ne­randančių darbo miestuose menkai kvalifikuotu jaunuoliu pragyvenimui užsidirba atlikda­mi žemės ūkio darbus. Tuo tar­pu miestuose (ypač stambes­niuose) didesnė dalis gyventoju į darbo rinka integruojasi vė­liau. Paklausios specialybės įsi­gijimas atitolina darbinės veik­los pradžia, tačiau jų kvalifikacija, lyginant su kaimo jaunimu, gerokai aukštesnė, o darbas ge­riau atlyginamas. Tai ypač svar­bu aprūpinant šeima. Darbo jė­gos tyrimai rodo, jog dirbantis kaimo jaunimas (iki 24 m.) 1998 m. sudarė 16 proc. užimtų kaimo gyventojų, miesto - tik 10 proc., 14-19 m. amžiaus grupėje šie rodikliai buvo ati­tinkamai 4 ir l proc. Pastaraisiais metais vyresniu žmonių užimtumas didėjo, o jaunų mažėjo, tad formaliai ga­lima konstatuoti, jog darbo jėga sensta. Dr. V. Beliavskio skai­čiavimais, "sensta" ir darbo bir­žose įsiregistravę bedarbiai. Ly­ginant 1999 m. ir 1994 m., vi­dutinis bedarbių vyrų amžius padidėjo nuo 35,7 iki 37.5 me­tu, moterų - nuo 35.4 iki 37,4 metų. Tačiau užimtųjų amžiaus struktūros pokyčiai per trumpa laikotarpi labiau priklauso nuo socialiniu negu nuo demogra­finių priežasčių. Gyventoju se­nėjimo poveikis darbo rinkai daugiau pasireiškia per ilga lai­ka, tuo tarpu jaunimo lygina­mojo svorio mažėjimas tarp už­imtu (ekonomiškai aktyviu) gy­ventoju greičiausiai yra jaunimo elgsenos pokyčiu darbo rinkoje pasekmė, nes daugėja specialy­bės siekiančių jaunuolių. 1.1.Darbas ir žmogaus socialinė raida Ekonominis augimas turi didelį poveikį žmogaus socialinei raidai, sudaro galimybes žmonėms atskleisti jų sugebėjimus, plėsti pasirinkimo galimybes. Tačiau būtina nuolat siekti, kad žmonių pasirinkimas vis labiau atitiktų jų potencines galimybes, kad žmonės būtų mažiau suvaržyti rinkdamiesi tinkamą jiems gyvenimo būdą ar užsiėmimą. XXI amžiaus pradžioje dar daugelyje šalių egzistuoja vyrų ir moterų, kaimo ir miesto gyventojų, etninių mažumų ir vyraujančių gyventojų grupių bei skirtingo amžiaus gyventojų galimybių skirtumai. Jeigu ekonominio augimo nėra, pastangos sudaryti vienodesnes galimybes gali būti bevaisės arba geresnės galimybės vienoms gyventojų grupėms gali būti sudaromos kitų grupių sąskaita. Tai būtų panašu į skurdo perskirstymą, kai tikslas yra suvienodinti galimybes plečiant jas ir didinant jų įvairovę.1 Yra trijų rūšių galimybės: ekonominės, socialinės ir politinės. Šios trys kategorijos yra artimai susijusios ir vienos rūšies galimybių padidėjimas dažnai padeda plėsti kitų rūšių galimybes. Pavyzdžiui, suteikiant išsilavinimą platesniems gyventojų sluoksniams, galima praplėsti jų įsidarbinimo galimybes, pagerinti socialinį statusą visuomenėje, padėti individams aktyviau dalyvauti bendruomenės arba visuomenės gyvenime. Kiekvienam turi būti suteiktos galimybės dalyvauti ekonominiame, socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. Tai yra pagrindinė teisė. 1947 metais sudarę Žmogaus Teisių Deklaraciją, pasaulio lyderiai rėmėsi holistine teisių vizija, apimančia tiek politinio ir pilietinio gyvenimo, tiek ir ekonominio, kultūrinio ir socialinio vystymosi aspektus. Joje pažymėta, kad kiekvienam žmogui suteikiamos tos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, kurių reikalauja jo orumas ir laisvas asmenybės vystymasis. 1.2.Užimtumas - žmogaus socialinės raidos komponentas Šiuolaikinėje visuomenėje labai išaugo užimtumo vaidmuo. Augant gerbūviui valstybėje, kartu su ekonomine darbo funkcija stiprėja ir jo socialinė funkcija (saviraiškos ir savirealizacijos sąlyga, socialinio aktyvumo pagrindas ir pan.). Iš kitos pusės, atskiro asmens gerbūvis pirmiausiai sukuriamas per darbą. Jungtinių Tautų vystymo programos „Globaliniame pranešime apie žmogaus socialinę raidą 1990 m." buvo suformuluotas žmogaus socialinės raidos apibrėžimas. „Žmogaus socialinė raida - tai procesas, kuris praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes bet kuriame visuomenės gyvenimo lygmenyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos".2 Siekiant užtikrinti aukštą žmonių gyvenimo lygį, ekonominis augimas bei aukštas BVP lygis valstybėje yra svarbi ir būtina, bet nepakankama sąlyga. Kita būtina sąlyga - tai aukštas užimtumo lygis, žemas nedarbo lygis ir pakankamai aukštos pajamos palyginti su minimaliu gyvenimo lygiu analizuojamoje valstybėje. Šios sąlygos svarba nuolat didėja atsižvelgiant į šiuolaikinę ūkio plėtros sampratą, kad ekonomikos raida svarbi tiek, kiek ji sutelkta į žmogų, kiek ji padeda realizuoti žmogaus galimybes bei tarnauja jo gyvenimo kokybės plėtrai. Socialinė, žmogiškoji ūkio plėtros išraiška vis labiau sąlygoja ekonomikos pasiekimų vertinimą ir daro įtaką politiniams sprendimams. Tačiau pasaulio šalių patirtis rodo, kad ekonominis augimas ir socialiniai prioritetai ne visada efektyviai derinami. Augant valstybės gerbūviui nemažėja nedarbas, atskirais atvejais auga skurstančių gyventojų skaičius ir nusikalstamumas. Reikia pažymėti, kad darbo vietų nekurianti ekonominė plėtra yra viena skaudžiausių pasaulinių problemų, nes bedarbystė meta iššūkį žmogaus socialinei raidai daugelyje valstybių, nesvarbu, ar jos turtingos, ar ne. Žmogaus socialinės raidos teorija teigia, kad sveika ir kvalifikuota darbo jėga yra geriausias plėtros pagrindas, o žmonėms turi būti suteiktos didesnės galimybės dalyvauti ir konkuruoti rinkos ekonomikoje bei turėti iš to naudos. Panagrinėję šį teiginį atidžiau, galėtume teigti, kad jam trūksta vieno elemento, kuris papildytų ir logiškai užbaigtų šio teiginio mintį. Sveika ir kvalifikuota darbo jėga - geriausias plėtros pagrindas, bet darbo jėga nereikalinga, jeigu nėra darbo. Darbo jėga gali būti plėtros pagrindas su sąlyga, kad ji realizuos savo darbo potencialą, t.y. jei bus sudarytos užimtumo galimybės.3 Anksčiau pateiktame teiginyje kalbama apie būtinumą suteikti žmonėms didesnes galimybes dalyvauti ir konkuruoti rinkos ekonomikoje. Bet daugeliui įvairių šalių gyventojų (per 90%) pagrindinė dalyvavimo rinkos ekonomikoje forma yra darbas, kitaip tariant, jų užimtumas. Taigi „didesnes galimybes dalyvauti ir konkuruoti rinkos ekonomikoje" reikia suprasti, kaip būtinybę suteikti žmonėms didesnes užimtumo galimybes ir tobulinti jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje. Mūsų analizuojamo teiginio pabaigoje kalbama apie dalyvavimo ekonomikoje naudą žmogui. Supaprastinus naudos sąvoką, galima teigti, kad dalyvavimo ekonomikoje nauda - pelnas, o darbo atveju - darbo užmokestis. Tokiu būdu galime perfrazuoti mūsų analizuojamą teiginį, papildant jį užimtumo elementu. „Sveika ir kvalifikuota darbo jėga yra geriausias ūkio plėtros pagrindas, o žmonėms turi būti suteiktos didesnės galimybės dalyvauti ir konkuruoti darbo rinkoje bei gauti pakankamas pajamas". Tokiu būdu galima teigti, kad užimtumas yra lyg tiltas, jungiantis ekonominį augimą su žmogaus raida. Užimtumas tampa svarbiausia galimybe, suteikiančia žmonėms pajamas, padedančia įsigyti prekes ir paslaugas, būtinas jų normaliam gyvenimui. Šiuo atveju užimtumui priskiriami ne tik pajamas garantuojantys darbai, o visi pragyvenimo būdai. Daug žmonių besivystančiose šalyse dirba savo ūkiuose arba yra dirbantys sau asmenys, dažnai neoficialiai. Darbas gali neduoti ir jokios materialinės naudos. Žmonės gali užsiimti neapmokama veikla namų ūkyje ar bendruomenėje, suteikdami visuomenei reikalingas paslaugas - augindami vaikus arba slaugydami ligonius arba pagyvenusius žmones, dalyvaudami savanorių organizacijose arba religinėse grupėse. Žmonės vertina darbą dėl daugelio priežasčių, ne tik dėl uždarbio. Darbas leidžia jiems būti naudingais visuomenei, kelti kvalifikaciją, pritaikyti savo kūrybines galias. Jis suteikia visuomenės pripažinimą, kuris skatina orumą ir pagarbą sau. Jis suteikia jiems galimybes bendradarbiauti, įtakoti vienas kitą. Tinkamai pasirinkta užimtumo rūšis atveria daug galimybių - padėdama žmonėms ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, daugelyje pasaulio šalių nuo moters užimtumo statuso priklauso jos vaidmuo priimant sprendimus šeimoje ir bendruomenėje. 1.3.Darbo jėgos pasiūlos tendencijos Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad paskutinį metų mėnesį besiregistruojančių asmenų skaičius sumažėja, o metų pradžioje šis skaičius padidėja. 1996 m. sausio mėnesį registravosi 22 tūkst., 1997 – 23 tūkst., 1999 – 24 tūkst. bedarbių, 2000 metų sausio mėnesi į teritorines darbo biržas kreipėsi 27,7 tūkst. ieškančių darbo, iš kurių 27 tūkst. – bedarbių ( 7,5 tūkst. daugiau negu gruodžio mėnesį). Lapkričio mėnesi užsiregistravusių bedarbių tarpe moterų dalis sudarė 44 proc. (praeita mėnesį – 40 proc.), jaunimas – 21,7 proc. (praeitą mėnesį – 23,1 proc.) asmenys, kuriems taikomos papildamos užimtumo garantijos – 31,1 proc. ( praeitą mėnesį – 29,5 proc.), priešpensinio amžiaus asmenys – 5,6 proc. Kas ketvirtas išsiregistravęs darbo biržoje neturėjo profesinio išsilavinimo, kas dešimtas – anksčiau nedirbo. Pagal atleidimo priežastis pusę bedarbių sudarė asmenys, atleisti savo noru arba šalių susitarimų. Atleistų bedarbio valia buvo 22,3 proc. bedarbių, o asmenų, atleistų pasibaigus darbo sutarčiai – 17,8 proc. Šitie duomenis parodo darbo rinkos struktūra tačiau mani minimu bendra nedarbo lygio keitimą geriausiai parodo šį lentelė: Šalies bedarbystės situacija mano manimų geriausiai apibūdima šis “nearbo lygio žemėlapis”: Mano minimu svarbų pabrėžti augant ar krentant nedarbo lygiui turi gamybos tendencijos bei pokyčiai. Taip gamybos smukimas neišvengiamai įtakojo darbo vietų ir dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą: 1991- 1995 metais bendras dirbančiųjų skaičius sumažėjo 15 procentų. Tačiau 1996 – 1997 metais kartu su ekonomikos augimu padėtis gyventojų užimtumo srityje stabilizavosi – dirbančiųjų skaičius pradėjo didėti (žr. lentelę). Reformuojant ūkį, pastebimai mažėjo gyventojų ekonominis aktyvumas. Bendras oficialus gyventojų užimtumo lygis nukrito nuo 89,2 proc. 1991 metais iki 77,9 proc. 1995 metais. Darbo jėgos aktyvumas sumažėjo atitinkamai nuo 89,2 iki 93 proc. Nuo 1996 metų pastebimas gyventojų užimtumo lygio padidėjimas (1997m. Šis rodiklis jau sudarė 78,4 proc.). Vykstant ekonominei reformai, pasikeitus įmonių savininkams ir jų iniciatyva mažinant darbuotojų skaičių, į darbo rinką pirmiausia buvo išstumiami žemos kvalifikacijos, mažesniu darbo produktyvumu išsiskiriantys darbuotojai, taip pat pramonės įmonėse ir statybos organizacijose dirbę vyresnio amžiaus žmonės, su negalia, moterys. Nors tradiciškai aukštas moterų užimtumas per 1991 –1997 metus sumažėjo, tačiau ekonomiškai aktyvių moterų kaip buvo, taip liko santykinai daugiau nei vyrų. Tai mano manymu, iš dalies galima paaiškinti ilgesne jų gyvenimo trukme bei ilgesniu darbiniu aktyvumu. Nuo 1991 metų vyksta intensyvus dirbančiųjų persikėlimas iš vienų veiklos sričių į kitas. Per 1989 – 1995 metų laikotarpį užimtumas pramonėje sumažėjo 40 proc., statyboje – 52 proc., transporte – 28 proc. padidėjo užimtumas paslaugų sektoriuje, prekyboje, finansiniame tarpininkavime. 1995 m. Pastebimas užimtųjų didėjimas socialinėje sferoje, ypač privačiame sektoriuje. Dėl vykdomų reformų didėjo užimtųjų žemės ūkyje skaičius – 1997 metų antroje pusėje žemės ūkyje buvo užimta daugiausiai gyventojų – 21,7 proc., pramonėje – 19,9, prekyboje – 14,8 proc. Nuo 1989 metų vyksta užimtumo pokyčiai atskirų nuosavybės formų sferose, dirbančiųjų persiliejimas iš valstybinio į privatų sektorių. Valstybiniame sektoriuje dirbančiųjų sumažėjimas didžiausias pramonėje bei statyboje, tuo tarpu privačiame sektoriuje šiose veiklos šakose pastebimas nemažas dirbančiųjų padidėjimas. 2. Socialinės bei psichologinės nedarbo pasek­mės Pirmieji bedarbytės tyrimai Vakarų šalyse, atlikti 1920 - 1930 metais, pirmiausia akcentavo ekonominius darbo praradimo padarinius, tačiau tuo metu pirmą kartą paminėtos ir psichologinės bedarbystės pasekmės: nei­giami išgyvenimai, depresija, stresas (O'Brien, 1986). Vėliau bedarbystės socialiniai bei psichologiniai padari­niai tiriami plačiau, akcentuojant ne tik nedarbo pasek­mes, bet ir bedarbių aktyvumo ieškant darbo prielaidas. Atliekant nedarbo pasekmių tyrimus, nagrinėjama darbo reikšmė asmenybei, nedarbas, kaip streso šaltinis, savęs vertinimo pokyčiai, netekus darbo, bedarbystės atribucija arba nedarbo priežasCių vertinimas. Čia ne tik atskleidžiamos individualios nedarbo pasekmės, bet ir parodoma, kaip galima padėti darbo netekusiems žmo­nėms įveikti neigiamus bedarbystes padarinius (depresi­ją, vidinę įtampą, nerimą, sumažėjusį savęs vertinimą). Tai gali padėti stiprinti bedarbių aktyvumą ieškant dar­bo bei įsidarbinimo motyvaciją. Tyrimas "Nedirbančio jaunimo darbo motyvacija, teritorinis mobi­lumas ir integravimas į darbo rinką" buvo atliktas 2000 metais liepos-spalio mėn. Darbo ir socialinių tyrimų instituto bei kitų mokslininkų pagal Lietuvos darbo biržos organizuotą projektą. Tyrime metu apklausti 2239 jauni (16 - 24 m.) bedarbiai. Tai pakankamai didelis skaičius, užtikrinantis rezultatų patikimumą 5 proc. ribose. Atranka buvo vykdoma pagal regionus ir išsilavinimą. Tyrimui at­rinkti regionai, atsižvelgiant į nedarbo lygį. Jie rodo skirtingas jau­nimo dalyvavimo darbo rinkoje galimybes, kurias lemia Šių regio­nų socialinės ekonominės sąlygos bei ypatumai. Darbo svarba. M. Jahoda (1981) nurodo, kad darbas be pagrindinės funkcijos užsidirbti pragyvenimui turi keletą papildomų latentinių funkcijų, kurios tarnauja stipresniam asmens ryšiui su realybe, kartu ir jo psichi­nei sveikatai. Darbas struktūruoja dienos laiką, suteikia galimybę išsikelti asmeninius tikslus, įtraukia į nuolatinį kontaktą su kitais žmonėmis, suteikia asmeniui identiš­kumo jausmą, turi įtakos savęs vertinimui, skatina ben­drą aktyvumą. Darbas yra vienas svarbių bendro pasitenkinimo gy­venimu veiksnių ir užima penktą vietą po šeimyninio gyvenimo, vedybų, finansinės situacijos, gyvenimo są­lygų (Kahn, 1989). R. Laurcr (1989) nurodo, kad darbą reikėtų sieti ne tik su instrumentine funkcija, vertinant jį kaip pragyve­nimo šaltinį. Gyventojų apklausos JAV parodė, kad net turėdami pakankamas pragyvenimo sąlygas, apie 90 proc. respondentu nenorėtų prarasti darbo. Į darbą žiū­rima kaip į saviraiškos galimybę, teigiamo savęs verti­nimo šaltinį. Nedarbas ir stresas. Psichologinės nedarbo pasekmės (stiprūs neigiami emociniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus sugebėjimas prisitaikyti, savanoriška psicho­loginė izoliacija, bendravimo sutrikimai, depresija) sie­jamos su "depnvacijos" reiškiniu (deprivacija - stoka, nepriteklius). Nutrūkus profesinei veiklai, staiga pasi­keičia žmogaus socialinė aplinka, jis netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta reikšmingi jam socia­liniai ryšiai, t.y. jis patenka į deprivacijos situaciją. Tai gali sukelti stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, stresines būsenas (Jahoda, 1981). Streso tyrimai rodo, kad darbo netekimas gali būti stiprių emocinių išgyvenimų šaltinis. 1967 metais JAV buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - įvairius gyvenimo įvykius įvertinti, atsižvelgiant į jų emocinį poveikį, o emociniai išgyvenimai buvo priskirti sveikatos sutriki­mams. 400 respondentų pagal 100 balų skalę įvertino 42 įvykius (nuo stipriausiai veikiančių emocijas, suteikiant jiems 100 balų, iki silpniausiai veikiančių, suteikiant l balą). Atleidimas iš darbo buvo vertinamas 47 balais iš 100 ir užėmė 8 vietą (aukštesniais balais vertinama su­tuoktinio mirtis, skyrybos, šeimos nario mirtis) [Patrick, Scambler, 1982]. Analizuojant stresą, kurį išgyvena darbo netekę žmo­nes, išskiriami keturi etapai. Pirmajame etape darbo netekęs žmogus gali išgyventi stresą, šoką, o kartais net negali patikėti, kad su juo taip atsitiko. Šiuos išgyveni­mus keičia emociškai priešingas optimizmo etapas, kai ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susi­tvarkyti buitį, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, ki­tiems užsiėmimams. Tuo metu žmogus tikisi, kad jo bedarbyste yra laikina, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, jog jam būtinai pasiseks. Trečias yra pesimizmo laiko tarpas, kai išnyksta viltis greitai rasti darbą, sumažėja aktyvumas ieškant darbo, blogėja finansinė šeimos situ­acija. Paskutinis etapas - susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus "įsitvirtina" bedarbio vaidmenyje, prisilaiko prie žemesnio pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pa­syviu ir nebesistengia rasti darbo. Kiekvieno laikotarpio trukmė skirtinga - gali trukti nuo keleto dienų iki keleto mėnesių. Tai priklauso nuo finansinės padėties, santykių Šeimoje, asmeninių žmogaus savybių (O'Brien, 1986). Atlikta nemažai tyrimų, siekiant atskleisti darbo pra­radimo ir depresijos ryšį: N. Feather ir J. Barber atliktas tyrimas įrodė - kuo labiau žmogus vertina darbą, tuo ryškesnė depresija jo netekus (Feather, Barber, 1983). Savęs vertinimas. Tai yra viena svarbiausių asmeny­bės nuostatų, nes siejasi su pasitikėjimu savo jėgomis, sugebėjimu įveikti sunkumus, bendru elgesio aktyvumu. Bedarbių savęs vertinimo ilgalaikių tyrimų duomenimis, net vienerių metų bedarbystė daro neigiamą įtaką savęs vertinimui (Winefield, Tiggeman, 1991). Tačiau asmens savęs vertinimas nėra taip priklausomas nuo darbo ar nedarbo situacijos, lyginant su nerimu, beviltiškumu, depresija. Kai kurie autoriai akcentuoja mintį, kad ne­darbo atveju savęs vertinimo pokyčiai labiau susiję ne su paties darbo praradimu, o su aplinkinių žmonių po­žiūriu į nedirbantįjį (Block, 1987). Įdomus A, Korman "Darbo elgesio pastovumo mode­lis", kur savęs vertinimas skaidomas į tris sudedamąsias dalia. Pirma - tai bendras savęs vertinimas, kurį autorius apibūdina kaip santykinai nuolatinį asmenybės bruožą visose situacijose. Antra - tai į užduotį orientuotas savęs vertinimas, kuris siejamas su gebėjimu perkelti konkre­čią patirtį į naujas situacijas, bei kompetencija. Trečia -tai socialinis savęs vertinimas, kuris yra aplinkinių po­žiūrio į individo elgesį rezultatas, Profesinėje veikloje socialiniam savęs vertinimui reikšmingi bendradarbių, vadovų vertinimai, galimybė kelti profesinį lygį (Kor­man, 1970). Autorius teigia, kad netekus darbo, silpnėja trečiasis savęs vertinimo aspektas, taigi tikėtina, kad bendras asmens savęs vertinimas taip pat mažės. Socialinės ir demografinis charakteristikos. Nedarbo pasekmių tyrimai parodė, kad žmogaus reakcijai į ne­darbą turi reikšmės lytis, amžius, nedarbo laikas, už­imamos pareigos, priežastys, dėl kurių darbas buvo pra­rastas, Lyginant darbo nelėkusius vyrus ir moteris, nustaty­ta, kad stipriau į darbo praradimą reaguoja vyrai, tačiau, įvertinus bedarbio socialinį ''maitintojo" vaidmenį, pri­eita prie išvados, kad skirtingą reakciją lemia ne tiek lytis, kiek darbo netekusio asmens vaidmuo šeimoje, kitaip tariant, nedarbas labiau paveikia vyrus ir moteris, kurių darbas buvo vienintelis pajamų šaltinis šeimoje. Aukštesnes pareigas užimančius darbuotojus bedarbystė gali paveikti labiau nei darbininkus. Pirmieji nedarbo situacijoje dažniau užima gynybinę poziciją, yra savikri­tiški, tuo tarpu antrieji - labiau prisitaikantys (Lefkowitz, 1967), Nedarbo laikas. Ilgalaikio nedarbo (12 mėn. ir ilgiau) tyrimai rodo, kad nedarbo trukmė turėtų veikti ir emoci­nę sferą (gali padidėti beviltiškumas, išryškėti depresija, mažėti pasitenkinimas gyvenimu), ir savęs vertinimą (ilgai nedirbančių žmonių savęs vertinimas yra mažes­nis, lyginant su tais, kurie nedirba trumpesnį laika. (Brmkman, 1987). Antra vertus, šios išvados yra nevie­nareikšmės: dažnai psichologinės ilgalaikio nedarbo pasekmės tiriamos, lyginant atskiras trumpą ir ilgą laiką nedirbančių asmenų grupes. Bedarbystes pasekmės ir atleidimo iš darbo priežas­tys. Skirtingai darbo netekimo pasekmes gali išgyvenu įmonės, kurie vertindami situaciją atsakomybę dėl dar­bo netekimo priskiria kitiems (vadovams, aplinkybėms) arba sau. M. MilJer ir S, Hoppe (1994) tyrė bedarbius. kurie neteko darbo dėl dviejų priežasčių: 1. Darbuotojas nesugebėjo gerai dirbti ir buvo atleis­tas, o į jo vieta, ieškomas kitas specialistas. Šiuo atveju atleidimo priežastis - nepatenkinami darbuotojo darbo rezultatai, kompetencijos stoka ir pan. 2. Reorganizuojama gamyba, naikinamas padalinys ar uždaroma įmonė. Ši situacija nuo darbuotojų nepri­klauso, jie neturi įtakos aplinkybėms, dėl kurių buvo panaikintos jų darbo vietos. Tiriant šias dvi bedarbių grupes, nustatyta, kad pir­muoju atveju bedarbiai daug stipriau išgyvena nesėkmę dėl savo asmeninių nesugebėjimų ar nepakankamos kompetencijos, tačiau atsakomybę dėl situacijos yra linkę priskirti ne sau, o tiems, kurie juos atleido, arba susidariusioms aplinkybėms. Nors ir pripažindami, kad darbo rezultatai buvo nepatenkinami, trūko kompetenci­jos, patirties ar žinių, atleidimą jie vertina kaip nelygy­bę, mano, jog tai yra neteisėta ir labiausiai dėl to kalti yra juos atleidę vadovai. Priskirdami atsakomybę dėl situacijos kitiems žmonėms ar aplinkybėms, jie daž­niausiai yra pasyvesni ieškodami kito darbo. Antruoju atveju, kai žmones atleidžiami dėl objekty­vių ekonominių priežasčių, jie linkę save vadinti objek­tyvių aplinkybių auka ir situaciją išgyvena ne taip stip­riai. Atsakomybę dažniau linkę priskirti sau, todėl ban­do racionaliai ir ramiai vertinti situaciją bei savo gali­mybes, aktyviau sprendžia įsidarbinimo problemą: ieško kilo darbo, mokosi. 3. Aktyvumo ieškant darbo prielaidos Tiriant bedarbių aktyvumo ieškant darbo individua­lias prielaidas, dažniausiai analizuojama darbo netekimo priežasčių atribucija, būdingas savęs ir savo profesinių sugebėjimų vertinimas, streso išgyvenimas, vertybines orientacijos bei darbo paieškos motyvacija. Darbo netekimo priežasčių vertinimas. Kaip jau buvo minėta, išskiriami du šio vertinimo (atribucijos) tipai: Didinę atribucija, kai darbo netekimo bei neįsidarbinimo priežastys siejamos su pačiu bedarbiu, ir išorinė, kai akcentuojamos objektyvios, nuo žmogaus nepriklausan­čios išorines aplinkybės. Darbo netekimo bei neįsidar­binimo priežasčių atribucija yra tiesiogiai susijusi su bedarbių aktyvumu ieškant darbo: išorinė atribucija, arba nedarbo priežasčių priskyrimas darbdaviams bei ekonominei situacijai, kartu reiškia ir asmeninės atsa­komybes už situaciją sumažinimą. Jeigu už susidariusią situaciją atsako kiti, jie ir turi spręsti, kaip ją pakeisti. Taigi bedarbis tikisi, kad jam padės valstybė, darbo birža, kiti žmonės, o pats yra mažiau aktyvu? ieškodamas darbo. Ir atvirkščiai, bedarbiai, kurie nepaisant sudėtin­gų išorinių aplinkybių, nevengia asmeninės atsakomy­bės už susidariusią situaciją, realiai analizuoja savo as­menines galimybes, apsvarsto veiksmų strategiją, daž­niausiai patys yra daug aktyvesni ieškodami darbo, dar­bui kelia realesnius reikalavimus, aktyviau dalyvauja įvairiose užimtumo programose, kurias siūlo darbo birža ir t.t. (Miller, Hoppc, 1993). Savęs ir savo profesinių galimybių vertinimas. Pir­miausia žemas savęs vertinimas siejamas su žemesniais socialiniais įgūdžiais ir nepakankama iniciatyva. Tyri­mai rodo, kad žemiau save vertinantys individai naudo­jasi mažiau socialinių įgūdžių reikalaujančiais darbe paieškos Šaltiniais (skaito skelbimus laikraščiuose, krei­piasi i valstybines ir privačias įdarbinimo agentūras), tuo tarpu asmenys, aukštai vertinantys savo profesines galimybes, yra linkę naudotis daugiau iniciatyvos ir socialinių įgūdžių reikalaujančiais darbo paieškos Šalti­niais (planuoja įsidarbinimo strategiją, kreipiasi tiesio­giai į organizacijas) [Ellis, Taylor, 1983]. R. CIlis ir M. Taylor nuomone, žemai save ir savo profesinį lygi vertinantys bedarbiai nėra linkę aktyviai siekti iškeliu tikslų, taigi jų darbo paieška yra mažiau intensyvi, negu aukštai save vertinančių bedarbių. Pvz. asmuo aplankys mažiau organizacijų, negu planavo. Jie taip pat gali blo­giau pasirodyti ir įdarbinimo pokalbio metu. Įdomus yra požiūris į darbo paiešką, kaip į procesą, kurį sudaro du etapai: paruošiamasis ir aktyvusis (Blau. 1994). Paruošiamajame etape bedarbis renka įvairią informaciją apie darbo vietas, o aktyviojoje darbo pa­ieškos Fazėje jis tiesiogiai pradeda ieškoti darbo krei­piasi į organizacijas, siunčia dokumentus, susitinka su darbdaviais. Savęs vertinimo ir elgesio nedarbo situaci­joje palyginimas rodo, kad žemiau save vertinantys in­dividai yra aktyvesni paruošiamajame darbo paieškos etape, tačiau pasyvesni tiesiogiai ieškant darbo. Aukš­čiau save vertinantys individai yra linkę greičiau pereiti iš paruošiamosios į aktyviąją darbo paiešką, t.y neapsi­riboja tik informacijos apie laisvas darbo vietas kaupi­mu, bet ir aktyviau lankosi organizacijose. Stresas ir aktyvumas ieškant darbo. Aukštas išgyve­namo streso lygis nedarbo situacijoje gali tapti kliūtimi, planuojant įsidarbinimo strategiją bei aktyviai ieškant darbo, todėl svarbu, kokius streso įveikimo būdus nau­doja bedarbiai. Tyrimai rodo, kad į problemos sprendi­mą orientuoti streso valdymo būdai padeda įveikti įtam­pą, aktyviau ir kryptingiau ieškoti išeities (Schaufeli, Vanypercn. 1993). Įsidarbinimo motyvacija. Finansiniai sunkumai, be abejo, vienas svarbiausių įsidarbinimo motyvų, tačiau apskritai profesines veiklos motyvų spektras yra daug platesnis. Įsidarbinimo motyvai (didelis darbo užmokes­tis, tinkama kvalifikacija, galimybės kilti karjeros laip­tais ir t.t.) turi didelę įtaką ir kuriant darbo paieškos stra­tegiją. Nuo apmąstymo prasideda kiekvieno žmogaus darbo paieškos strategijos kūrimas ir jos įgyvendinimas. Tyrimai rodo, kad stipri vadinamoji "darbo orientacija", kurios esme - darbo turinys, profesinių galimybių pri­laikymas, domėjimasis darbo turiniu, o ne tik atlyginimu. darbo sąlygomis ar santykiais kolektyve, yra labiau vertinami, priimant į darbą naujus darbuotojus, ir kartu yra esminė įsidarbinimo prielaida. Darbo motyvacijos pagrindas yra žmogaus vertybių sistema, kuri lemia asmeninių elgesio motyvų hierarchi­ją. Jeigu esmine vertybė yra bendravimas - tai gali tapti pagrindiniu darbo pasirinkimo motyvu, o jeigu vertybė yra asmeninis tobulėjimas, saviraiška, tuomet ir ieškant darbo pirmiausia bus orientuojamasi į tai, ar darbas ati­tinka tobulėjimo, saviraiškos kriterijus (Schaufeli, Vanyperen, 1993). 4. Jaunimo socialiniai ir psichologiniai nedarbo aspektai 4.1. Nedarbo pasekmės Kaip nedarbo padarinius vertina nedirbantys jaunuo­liai? Jaunų bedarbių tyrimo rezultatai leido išskirti 10 esminių gyvenimo sričių, kurioms gali turėti įtakos ne­darbas: šeimos sukūrimas, apsisprendimas turėti vaikų, laisvalaikio organizavimas, tolesnis mokymasis, bendravimas su draugais, bendras laimės pojūtis, santykiai su priešingos lyties atstovais, santykiai su tėvais, materialinė padėtis, sveikatos būklė. Nedarbo įtaką kiekvie­nai šių sričių respondentai vertino balais - nuo l (visai nedaro įtakos) iki 5 (turi labai didele įtaką). Tyrimo duomenys parodė, kad nedarbas labiausiai veikia mate­rialine jaunų žmonių padėlį bei tolesnį mokymąsi (atsa­kė atitinkamai 81,0 ir 54,5 proc.). Kas antras responden­tas nurodė, kad bedarbystė daro įtaką apsisprendimui turėti vaikų (51,2 proc.), kurti šeimą (50,3 proc.), turi neigiamos įtakos bendrai psichinei savijautai, laimes pojūčiui (47,8 proc.) ir net trečdalis - fizinei sveikatai (34,0 proc.). Mažiausiai nukenčia bendravi­mas artimiausioje socialinėje aplinkoje - santykiai su tėvais ir draugais. Tai yra labai svarbu, kadangi nedarbo atveju socialinės paramos ir bendravimo poreikis gali sustiprėti. Jeigu bedarbis yra palaikomas, skatinamas artimiausią žmonių, tai padeda išsaugoti jo bendrą psi­chinę savijautą bei skatina aktyvumą ieškant darbo. l pav. Jaunimo požiūris į nedarbo įtaka įvairioms gyvenimo sritims (%) Norint išsiaiškinti, kaip susijusios įvairios gyvenimo sritys, kurias teigiamai veikia nedarbas, buvo atlikta minėtų aspektu vertinimu veiksnių analizė. Visi anali­zuojami vertinimai priskirti dviem veiksniams. Kadangi pirmam veiksniui priskiriamas bendravimas su draugais, santykiai su priešingos lyties atstovais bei tėvais, materialinė padėtis, jis pavadintas tarpasmeni­niais santykiais. Antram veiksniui (apsisprendimas turėti vaikų, šei­mos sukūrimas, sveikatos būkle, laisvalaikio organiza­vimas, tolesnis mokymasis) suteiktas pavadinimas Kryptingos veiklos planavimas. Šiam veiksniui priskir­tos gyvenimo sritys rodo kryptingą veiklos bei gyveni­mo planavimą. l lentelė. Nedarbo įtakos įvairioms gyvenimo sritims vertini­mų veiksnių analizės rezultatai Neigiama nedarbo įtaka įvairioms gyvenimo sritims Pirmas veiksnys Antras veiksnys Šeimai sukurti 0,17781 0,77926 Apsispręsti turėti vaikų 0,15282 0,79140 Laisvalaikiui organizuoti 0,38245 0,61688 Toliau mokytis 0,24631 0,58004 Bendrauti su draugais 0,82106 0,06202 Bendram laimės pojūčiui 0,57877 0,41796 Santykiams su priešingos lyties atstovais 0,7570,5 0,25375 Santykiams su tėvais 0,70571 0,06257 Materialiniai padėčiai 0,62796 0,22725 Sveikatos būklė 0,00509 0,67262 Tarpasmeniniai santykiai bei kryptingas gyvenimo planavimas ir organizavimas yra svarbiausios jaunų žmonių gyvenimo sritys, kurias nedarbas veikia neigia­mai. Įdomu tai, kad materialine padėtis priskirta pirma­jam Tarpasmeninių santykių veiksniui, t.y. nedarbo įta­kos materialinei padėčiai vertinimai stipriau koreliuoja su tarpasmeninių santykių sritimis, o ne su aktyvumu planuojam kitas gyvenimo sritis. Palyginus l lentelėje pateiktą abiejų veiksnių struktū­rą bei l paveiksle pateiktus duomenis apie nedarbo įtaką atskiroms gyvenimo sritims, galima padaryti išvadą, kad nedarbas labiausiai veikia tas gyvenimo sritis, kurios pateko į antrąją - kryptingos veiklos planavimo – grupę. Respondentai taip pat įvertino nedarbo pasekmes vi­suomenei: 68,6 proc. nurodė, kad jaunimo nusikalsta­mumas yra gyvenimo sąlygų pasekmė, 72,8 proc. – kad jaunimo darbinė veikla yra pagrindinis nusikalstamumą mažinantis veiksnys. 4.2. Darbo netekimo priežasčių vertinimas Darbo netekimo priežasčių analizė atlikta bedarbių kurie prieš užsiregistruodami darbo biržoje turėjo darbą (iki užsiregistravimo dirbo 1189 arba 53,2 proc. respondentų), grupėje. Atsakymų apie darbo netekimo priežastis pasiskirstymas šioje respondentų grupėje pateikiamas 2 lentelėje. Vidutiniškai kiekvienas trečias respondentas kaip pagrindinę darbo netekimo priežastį nurodė kad baigės, darbo sutartis (36,2 proc. atsakymų), rečiausia, nurodytos priežastys - drausmės pažeidimą: (l 3 proc. ) pablogėjusi sveikata (1,5 proc.), nepakankamas profesi­nis pasirengimas (2,5 proc.). 3 lentelė. Formalių ir neformalių darbo netekimo priežasčių pasiskirstymas skirtingo išsilavinimo jaunimo terpėje Išsilavinimas Darbo netekimo priežasčių pasiskirstymas skirtingo išsilavinimo jaunimo terpėje Formalios Neformalios Kita/Nenurodė Skaičius % Skaičius % Skaičius % Nekvalifikuoti 504 84.4 256 42.9 50 8.4 Profesinis 307 78.3 281 54.0 37 7.1 Aukštasis/aukštesnysis 49 68.0 41 56.9 8 11.1 Iš viso 860 76.9 578 51.2 95 8.8 3 lentelėje pateikiami apibendrinti duomenys, kurie buvo apskaičiuoti, remiantis lenteles rezultatais, t.y. nustatyta, kaip dažnai buvo nurodomos formalios ir ne­formalios darbo netekimo priežastys, atsižvelgiant į išsilavinimą. Kiekvienai respondentų grupei pagal išsi­lavinimą buvo apskaičiuota respondentų dalis, kurie Formalių ir neformalių darbo netekimo priežasčių pasiskirstymas skirtingo išsilavinimo respondentų grupėse (%). Tolesnei analizei į anketą įtrauktos darbo netekimo priežastys buvo suskirstytos į dvi santykines grupes, atsižvelgiant į tai, ar jos susijusios su darbdavio spren­dimais, ekonomine situacija ir t.t., ar labiau priklauso nuo paties darbuotojo. Formaliai, kurioms neturi įtakos asmeniniai žmo­gaus sprendimai (įmones likvidavimas, etatų mažini­mas, baigėsi darbo sutartis, sezoninis darbas). Nepaisant išsilavinimo, dauguma respondentų nuro­dė, kad darbo neteko dėl formalių priežasčių, tačiau kartu net kas antras respondentas (51,2 proc.) paminėjo ir neformalias, labiau su pačiais darbuotojais susijusias darbo netekimo priežastis. Be to, aukštojo ar aukštesnio­jo išsilavinimo respondentai dažniau, lyginant su že­mesnio išsilavinimo respondentais, nurodė neformalias priežastis, tuo tarpu žemesnio išsilavinimo respondentai dažniau nurodė formalias darbo netekimo priežastis. Nepasitenkinimą darbo sąlygomis, darbo užmokesčiu, darbu ne pagal specialybę, kaip darbo netekimo priežas­tį, paminėjo 45,8 proc. respondentų su aukštuoju arba aukštesniuoju išsilavinimu, 43,6 proc. respondentų su profesiniu išsilavinimu, o tarp nekvalifikuotų - 29,3 proc. respondentų. Nors pateikti duomenys nerodo, kuri bedarbių dalis atsisakė darbo savo iniciatyva, galima daryti išvadą, kad išsilavinimas turi įtakos darbuotojo požiūriui į darbe sąlygas, turinį, profesinių galimybių pritaikymą, kartu ir reikalavimams, kurie keliami darbui. Aukštesnį išsilavi­nimą turintys darbuotojai dažniausiai reikalauja geres­nių darbo sąlygų, reiklesni turiniui. Šis tyrimas parodė, kad būtent šias darbo charakteristikas, kaip darbo nete­kimo priežastis, dažniau nurodė apklaustieji, turintys aukštesnį išsilavinimą. 4.3. Vertybinės orientacijos ir įsidarbinimo moję ir konkretus darbo paieškos motyvai Vertybines orientacijos bei motyvai formuoja bendrą asmenybės kryptingumą, tačiau vertybinės orientacijos yra stabiles­nės laike, kiekviena vertybė gali būti susijusi su konkre­čia motyvų sistema. Buvo analizuojamos šios darbo ieškančių jaunuolių nuomones bei orientacijos: pagalba kitiems žmonėms, išsilavinimas, asmeninis tobulėjimas, darbas kaip vidi­nis poreikis, darbo būtinumas, santuokos svarba, ben­dravimas su draugais, optimistinis gyvenimo perspekty­vų vertinimas, nuomonė apie savižudybe kaip netinka­mą problemų sprendimo būdą. Respondentai kiekvie­nam teiginiui rinkosi vieną iš trijų galimų atsakymų: "Sutinku", "Abejoju", "Nesutinku". Teiginiai bei res­pondentų, kurie pasirinko atsakymą "Sutinku", skaičius pateikiamas 6 lentelėje. Pateikti teiginiai apibūdina jaunuolių vertinimus įvai­rių gyvenimo sričių atžvilgiu. Tai darbas (2; 6 teiginiai), išsilavinimas (4; 5 teiginiai), tarpusavio pagalba (7; 8 teiginiai), vedybos, šeima (9 teiginys), kiti interesai (2 teiginys), savižudybė, kaip kraštutinis problemos spren­dimo būdas (l teiginys). Rezultatai rodo, jog darbas jaunimui yra svarbus ne tik kaip neišvengiamas būtinumas (81,6 proc.), daugiau nei pusei respondentų tai vidinis poreikis, asmenybes saviraiška (61,4 proc.). Taigi šiek tiek daugiau nei pusė jaunų darbo ieškančių žmonių vertina darbą kaip savi­raiškos būda, sieja jį su vidiniais poreikiais, suvokia kaip vertybę. 4 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal vertybines Teiginiai/Vertybinės orientacijos Respondentų, kurie pasirinko atsakymą “sutinku”, pasiskirstymas Atskiru anketos klausimu buvo tiriami pagrindiniai jaunuolių darbo pasirinkimo motyvai, kokias darbo cha­rakteristikas jie vertina kaip svarbiausias. 5 lentelėje pateikiamas atsakymų pasiskirstymas bendroje respon­dentų grupėje bei dviejose grupėse, kurios buvo sudary­tos, atsižvelgiant į tai, ar respondentai pažymėjo, kad darbas yra vidinis poreikis, saviraiškos būdas: pirma grupė - asmenys, nurodę, kad darbas jiems yra vidinis poreikis, antra - asmenys, kurie į šį klausimą pasirinko atsakymus "Nesutinku" arba "Abejoju". Didžiausias respondentų skaičius (47,8 proc. atsaky­mu) akcentavo darbo užmokestį, kuris patenkintųjų Ir šeimos poreikius. 30,5 proc. nurodė, kad sąlygos ne­svarbu, svarbiausia - įsidarbinti. Darbo, kuris atitiktų kvalifikaciją, ieško 22,7 proc., o kuris suteiktų didžiau­sias galimybes tobulėti - 20,6 proc. atsakiusiųjų. Tik apie 8 proc. akcentuoja karjeros galimybes bei teigia­mus santykius kolektyve, bendravimo galimybę. Kokią įtaką darbas, kaip vertybė, turi darbo paieškos motyvams, ar darbo pasirinkimo motyvai skiriasi, atsi­žvelgiant į tai, ar darbas yra vidinis poreikis, saviraiškos būdas, t.y. ar darbas jaunuoliui yra vertybė. Nors analizuojamos grupės nelabai skyrėsi, tačiau ryškėja tam tikros tendencijos: jaunuoliai, kuriems dar­bas yra vidinis poreikis, dažniau, lyginant su to nenurodžiusiais respondentais, ieško darbo, kuriame galima profesiškai tobulėti, daryti karjerą, bendrauti. Tai, kad svarbiausias darbo paieškos motyvas yra įsidarbinimas, nurodė net 33,8 proc. jaunuolių, atsakiusių, jog darbas yra vidinis poreikis. Antrojoje grupėje (nenurodžiusieji darbo, kaip vertybes, svarbos) įsidarbinimo reikšme paminėjo mažiau - 24,0 proc. respondentų. Tuo tarpu jaunuoliai, nenurodė, kad darbas jiems yra vidinis po­reikis, dažniau kaip jo pasirinkimo motyvą akcentavo darbo užmokestį, norą. jog darbas atitiktųjų kvalifikaci­ja. Tyrimo rezultatai rodo, kad žmogaus vertybių siste­ma turi įtakos konkretiems darbo pasirinkimo moty­vams: jaunuoliai, kuriems darbas yra svarbus kaip as­menybės saviraiškos sąlyga, kurį jie suvokia kaip vidinį poreiki, nepaisant konkurencijos darbo rinkoje ir to, kad nedarbas apsunkina jų pragyvenimą, vis dėlto pirmiau­sia ieškant darbo linkį vadovautis motyvais, susijusiais su darbo turiniu ir saviraiškos galimybėmis, jiems darbe svarbus yra profesinis tobulėjimas, kilimas tarnybos Veiksniai, turintys įtakos jaunimo įsidarbinimu kolektyve 4.4. Jaunimo įsidarbinimo veiksniai ir asmeninė atsakomybė Kurie veiksniai, respondentų nuomone, daro didžiau­sią įtaką jaunimui įsidarbinant? Atsakydami į šį klausi­mą, jaunuoliai galėjo nurodyti iki 3 svarbiausių veiks­nių. Dauguma respondentu nurodė, kad jaunimo įsidarbi­nimui didžiausią reikšmę turi išsimokslinimas bei profe­sinis pasirengimas (54,9 proc.), darbo patirtis ir įgūdžiai (52,9 proc.), tėvų finansine padėtis, ryšiai (36,0 proc.) į žr., 6 lentelę]. Vertinant jaunimo įsidarbinimo veiksnius, išryškėjo darbo, kaip vertybes, suvokimas. Į klausimą kaip matote, kas labiausiai įtakoja jaunimo įsidarbinimą res­pondentai, skirtingai suvokiantys darbą kaip vertybe, pateikė nevienodus atsakymus. Jaunuoliai, kurie atsake, kad darbas jiems yra vidinis poreikis, dažniau nurodė, kad įsidarbinimui reikšmingas išsimokslinimas ir profe­sinis pasirengimas, darbo patirtis, įgūdžiai, asmeninės savybės - aktyvumas, noras rimtai dirbti, sąžiningumas. savarankiškumas, Tuo tarpu antrojoje grupėje, lyginant su pirmąja, dažniau buvo nurodytos formalios įsidarbi­nimo prielaidos: regiono ekonominė situacija, darbo biržos teikiamos paslaugos, galimybės įsidarbinti kitame rajone, 6 lentele Apžvelgiant bedarbių aktyvumo ieškant darbo tyrimų kryptis, buvo minėta, kad įsidarbinimo motyvacijai turi įtakos žmogaus asmeninė atsakomybe: aktyvesni ieš­kant darbo yra asmenys, kurie atsakomybės dėl įsidarbi­nimo nepriskiria vien valstybei, giminėms, draugams ar atsitiktinėms aplinkybėms, bet ir patys jos nevengia. Atliekant tyrimą valstybės, asmenine, tėvų, giminiu bei draugų atsakomybę dėl įsidarbinimo respondentai vertino balais nuo l (visai neatsakingas) iki 5 (visiškai atsakingas). Nustatyta, kad 4 arba 5 balais atsakomybe valstybei priskyrė 70,2 proc. jaunuolių, tėvams - 18,1 proc., giminėms, draugams - 6,2 proc., o patys dėl įsi­darbinimo jaučiasi atsakingi 76,4 proc. respondentų. Nors dauguma apklaustųjų jaučiasi atsakingi dėl įsi­darbinimo, tačiau rezultatų lyginimas dviejose grupėse, atsižvelgiant į tai, ar darbas respondentams yra vidinis poreikis, parodė, kad atsakomybę nedarbo atveju labiau linkę prisiimti jaunuoliai, kurie nurodė, kad darbas yra jų vidinis poreikis. Šioje grupėje 72,3 proc., atsakė, kad jie atsakingi už savo įsidarbinimą, antrojoje (nenurodžiusių, kad darbas jiems svarbi vertybė) atsakomybę dėl įsidarbinimo linkę prisiimti 67,8 proc. respondentų. Tai patvirtina ir koreliacinės analizės rezultatai: darbas, kaip vidinis poreikis, asmenybės saviraiška statistiškai reikšmingai koreliuoja su atsakomybės nedarbo atveju priskyrimu sau (r = 0,144, p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!