Socialinio statuso svarba ugdymo procese

 Socialinio statuso svarba ugdymo procese Pasaulyje nuolat didėja bendras žmonių išsilavinimas: pereiname iš posindustrinės į informacinę, žinių visuomenę. Taigi, pabrėžiama mokymosi svarba, tačiau, ar visi tam turime vienodas galimybes? O gal greičiau tai tik teorinė deklaracija Švietimo įstatyme, Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose? Pabrėžiant demokratijos buvimą, neretai teigiama, kad individo socioekonominis statusas turi priklausyti ne nuo socialinių sąlygų, o tik nuo jo individualių gebėjimų. Darbe pabandyta patikrinti hipotezę, jog “socialinis statusas ugdymo procese (siekiant išsilavinimo) turi lemiamą reikšmę”. Tikslas - susipažinti su mokslinėje medžiagoje pateikiamais tyrimų rezultatais, palyginti juos su savo asmenine pozicija. Tema aktuali, nes šalyje kasmet daugėja vaikų iš žemesniojo socialinio sluoksnio. Net jei ir sumažėja asocialių šeimų skaičius, tai nereiškia, jog mažėja iš tų šeimų ateinančių vaikų, nes, kaip taisyklė, tokiose šeimose vaikų kur kas daugiau, o tai lemia: sunki Lietuvos ekonominė ir socialinė situacija, pašalpų už vaikus skyrimas, menkas tėvų švietimas vaikų planavimo klausimais ir kiti veiksniai. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados bei literatūros sąrašas. Panaudota medžiaga iš ugdymo sociologijos paskaitų konspekto, skirto savarankiškam mokymuisi, taip pat švietimo ministerijos internetiniame puslapyje pateikta informacija. I. Lietuvos švietimo sistemos principai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas kelia uždavinį Lietuvos švietimo sistemai „sudaryti sąlygas individualybei plėtoti” (LR švietimo įstatymas, 1 straipsnis). Lietuvos švietimo sistemoje skiriamas dėmesys vaiko individualybei, siekiama sudaryti sąlygas saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Lietuvos švietimo koncepcijoje teigiama, kad „visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus”. Taigi, pabrėžiama mokymosi svarba, tačiau, ar visi tam turime vienodas galimybes- ar vaikas iš asocialios šeimos gali tikėtis tokio pat mokytojo dėmesio, skatinimo, reikalavimų kaip ir turtingųjų atžala? Kiekvienas iš savo mokyklinės patirties žinome, kad mokytojų ekspektacijos mokinių atžvilgiu nevienodos: vaikams iš nepasiturinčių šeimų numatomi menkesni pasiekimai nei iš pasiturinčiųjų. Tokie išankstiniai mokytojų nusistatymai gali paskatinti neformalių grupių klasėje susidarymą (segragaciją), o tai dar vienas trukdis visapusiškai individų socializacijai. Vaikai susiskirsto į neformalias grupes pagal socialinį sluoksnį, kuriam jie priklauso. Atlikti tyrimai rodo nelygias vaikų iš skirtingų visuomenės sluoksnių galimybes švietimo sistemoje - mokykla turi tik ribotą poveikį sulyginti ir skatinti socialinį mobilumą. Kartais net priešingai- ji gali padidinti nelygybę dėl reikalavimų, kurie labiau priimtini viduriniajai klasei (kaip daugumai) ir nepalankūs vaikams iš žemesniojo socialinio sluoksnio šeimų. Teigiama, kad vaikas susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis: 1- jis arba turi gabumų išmokti mokymo kursą arba neturi; 2- mokyklos psichologinė aplinka arba atitinka šeimos aplinką arba neatitinka [1: 2001, p.76]. Pavaizduosiu schema: GABUMAI Labai gabus vaikas Tarp namų ir mokyklos aplinkos ryškus skirtumas Labai gabus vaikas Mokyklos psichologinė aplinka atitinka šeimos aplinką Mažiau gabus vaikas Tarp namų ir mokyklos aplinkos ryškus skirtumas Mažiau gabus vaikas Mokyklos psichologinė aplinka atitinka šeimos aplinką Atitikimas tarp šeimos ir mokyklos psichologinės aplinkos Sukurta autoriaus. Šaltinis: ugdymo sociologijos paskaitų kospektas (L. Sajienė, 2001) Schema 1 Problemos mokykloje, susijusios su vaiko šeima Šiame darbe domina tie mokiniai, kurie yra gana gabūs, tačiau aplinka, kurioje jie gyvena neatitinka tos, kurios “reikalauja” mokykla, todėl vaikai susiduria su daugybe problemų, iš jų daugiausia su psichologinėmis problemomis. Kaip minėta, neretai mokyklos, būrelių ir kitų švietimo įstaigų lankymas ir toliau vaikus ugdo pagal socialinę padėtį. Pavyzdžiui, į brangius užsienio kalbų ar kompiuterių kursus dažniausia susirenka vaikai iš turtingesnių šeimų, jie susidraugauja. Vėliau tos pačios grupelės susitinka mokyklose, dar vėliau pretenduoja į panašaus pobūdžio darbo vietas. Ne paslaptis, kad Lietuvos darbo rinkoje- krizė, tačiau ne tiems, kurių tėvai aukštuose postuose, kurie turi daug pažįstamų, kurie yra lygesni tarp lygių... O kaip tada su gabumais? Ar juos galima išsiugdyti- tai yra, ar tėvai turėdami aukštą socialinę padėtį, maišą pinigų gali nupirkti vaiko išsilavinimą? Ir taip, ir ne. Taip, nes Lietuvoje įdarbinant jaunus specialistus žiūrima į tai, ar turi diplomą, nekalbant apie tai, kad diplomą galėjai nusipirkti, o nusipirkti, kaip žinia, gali ne visi. Tai kas geriau- būti gabiu, mąstančiu racionaliai, sugebančiu iš savo algos pragyventi, tačiau neįstengiančiu mokytis universitete dėl finansinių priežasčių, ar būti vaiku iš turtingos šeimos, kai neįstojus į finansuojamą vietą galima mokėti už mokslą ir taip pasiekti analogišką tikslą, o dar blogiau – diplomą tiesiog nupirkti? Ir ar tada galima teigti, kad Lietuvoje egzistuoja visiems prieinamas švietimas? II. Šeimos įtaka ugdymui Mokykla pirmiausia atsako už mokymą, tačiau dar iki mokyklos vaikai jau būna daug ko išmokę (kalbėti, bendrauti ir pan.), todėl vaiko ikimokyklinė patirtis yra pagrindas mokymuisi. Šeimos statusas nulemia vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje. Pirmiausia vaikus paliečia problemos, kurios iškyla jų šeimose ir tai įtakoja jų mokymosi pažangumą, agresyvų elgesį ar chuliganizmą. Skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimo būdas ir vertybės skiriasi ne tik dėl skirtingų pajamų ir išsilavinimo, bet ir dėl socializacijos šeimoje. Pagal užimamą visuomenėje padėtį vaikas iš šeimos “atsineša” normas ir vertybes (žr. schemą 1). Sukurta autoriaus. Šaltinis: ugdymo sociologijos paskaitų kospektas (L. Sajienė, 2001) Schema 2 Socialinės klasės įtaka vaiko auklėjimui Aukštesniojo sluoksnio tėvai skatina savo vaikų smalsumą, rečiau juos baudžia fizinėmis bausmėmis, reikalavimai ir nurodymai vaikui neaiškinami, o socialinė rolė tiesiog priskiriama. Turtingesnių šeimų vaikai gauna privalumus susijusius su pinigais: prabanga, kompiuteris, studijos ir kelionės svetur- vaikui ugdomas pasitikėjimas savimi. Tokiu būdu dar šeimoje vaikui diegiamas suvokimas, kad jis ypatingas, o kartu ir tarsi parenkama “jam tinkančių bendraamžių” grupė. Vaikai bendrauja pagal savo pomėgius, todėl, dar iki pagrindinio švietimo etapo mokykloje, atsiranda segregacija į turtingesnius, vidutiniokus ir vargšus. Tai, kas vaikui įdiegiama šeimoje vėliau tik sustiprina darželis, mokykla, kitos švietimo įstaigos, todėl šeima svarbi kaip pirmoji pakopa ugdant individų vertybes. II. Nusikaltimai, skurdas ir švietimo sistema Statistika rodo socialines, ekonomines ir kultūrines vaikų gyvenimo problemas, visuomenės požiūrį į jų sprendimą bei valstybės politiką garantuojant vaiko teises. Tokios statistikos rinkimas padeda švietimo sistemai prognozuoti lėšas prevencinėms programoms, užimtumo organizavimui, socialinių darbuotojų poreikiui. Paauglių padarytų nusikaltimų rūšys ir skaičius atskleidžia socialinių problemų mastą, šeimų problemas ir rodo, kaip švietimo sistema atitinka vaikų ir paauglių poreikius, kaip užtikrinamas vaikų ir paauglių užimtumas. Nepilnamečių nusikalstamumo duomenimis remiamasi modeliuojant ugdymo istaigų prevencinę veiklą ir prognozuojant išteklių (piniginių, žmogiškųjų) poreikį jai. Skurdo lygis –gyventojų, kurių vartojimo išlaidos yra mažesnės negu nustatyta skurdo riba, dalis visuomeneje [3]. Šis rodiklis atskleidžia dalį socialinių ekonominių aplinkybių, kurios trukdo įgyvendinti švietimo prieinamumo ir lygių galimybių principus. Rodiklis taip pat padeda prognozuoti socialines paramos, teikiamos per švietimo sistemą, poreikį. Skurdas yra susijęs su gyvenamąja vieta, išsilavinimo lygiu, užimtumo sfera bei šeimos dydžiu ir struktura. Skurdo lygis didesnis kaime nei mieste. Labiausiai skursta šeimos, kuriose šeimų galvų išsilavinimas žemiausias (pradinis,pagrindinis), taip pat nepilnos šeimos su vaikais iki 18 metų. Taigi, vaikams atėjusiems iš tokių (skurdžiai gyvenančių) šeimų sunku adaptuotis mokykloje- jie neturi sąlygų namuose mokytis, reikalingų priemonių, jau nekalbant apie tai, kad nemažai tokių vaikų nuolat jaučia alkį. Jei vaikas iš skurdžios šeimos gabus neretai jis jaučia mokytojų skatinimą ir pagalbą, bet kartu išlieka ir psichologinis spaudimas (“tu kitoks”). Visai kas kita jei vaikas ir negabus ir iš skurdžios šeimos- tuomet spaudimas dar didesnis, vaikas jaučiasi “gujamas”. Be abejonės, vaikams iš skurdžių šeimų adaptuotis naujoje mokyklinėje aplinkoje kur kas sunkiau. Skurdžiai gyvenančios šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų, yra pašalpų gavejos: 2000 m. socialinę pašalpą gavo per 15,2 tūkst.šalies gyventojų [3]. Dauguma tokių šeimų, kaip žinia, kaime. Tačiau ir miesto mokyklose vaikai gali gauti valstybės paramą- pavyzdžiui, nemokamą maitinimą. Į tokią pagalbą kaip nemokamas maitinimas galima pažvelgti ir iš kitos pusės- vaikas, gaunantis nemokamą maitinimą jau savaime išskiriamas iš klasės draugų, pabrėžiama, kad jo šeimoje ne viskas gerai, kad jis kitoks. 1995-2001 metais asocialių šeimų skaičius Lietuvoje beveik padvigubėjo ir sudarė 18,7 tūkstančio, o jose augančių vaikų skaičius išaugo 1,7 karto iki 42,8 tūkstančių. Lietuvoje, pagal valstybines bendrąsias programas, mokymasis privalomas nuo 6-7 iki 16 metų. Tokio amžiaus vaikai ir paaugliai, iškritę iš švietimo sistemos, yra laikomi nelankančiais mokyklos. Planuota iki šių metų visiems vaikams iki 16 metų suteikti asmens kodus, kad būtų galima tiksliai suskaičiuoti mokyklos nelankančius vaikus, mat skiritngos tarnybos pateikia skirtingą statistiką: anot statistikos departamento skaičiai didesni nei tie, kuriuos pateikia Švietimo ir mokslo ministerija (žr. lentelę 1). Šaltinis: švietimo ir mokslo ministerija Lentelė 1 Mokyklos nelankantys vaikai pagal švietimo ministerijos duomenis Dažniausia mokyklos nelanko 13-16 metų vaikai, o pagrindinė mokyklos nelankymo priežastis nėra skurdas ar asociali šeima, bet – moksleivių nenoras mokytis. Kur kas dažniau mokyklos nelankymas susijęs su pačių paauglių psichologinėmis problemomis, kurias sukelia ir šeimyninės priežastys. Vis daugiau vaikų, kuriems mokykla nemiela. Jie ieško įvairiausių būdų, kaip į ją nenuėjus. Vieniems pasireiškia psichosomatika – neaiškios kilmės nedideli sutrikimai, kai objektyviai nieko nerandama, o vaikas daug serga... Kiti tiesiog bėga iš pamokų. Kodėl atėjęs į pirmą klasę vaikas nori mokytis, bet paskui kažkas atsitinka? • Nebelieka motyvacijos, mokslas jam atrodo neįveikiamas ir beprasmiškas. • Mokinių intelekto lygis įvairus, kaip ir gebėjimai, o mūsų mokykla orientuota į gana aukšto intelekto pilietį, kuris turi gerai išmanyti ir matematiką, ir kalbas. • Yra programa, kurią privalu įveikti. Tačiau pasitaiko didesnių ar mažesnių sutrikimų: tarkim, neįprastai suvokiamos raidės, nes taip akis „surėdyta"... Ir vien dėl to atsiranda virtinė problemų. Jei yra vienokių ar kitokių mokymosi sunkumų, verta atlikti intelekto ir pažintinių procesų tyrimą. Sutrikimų yra individualių, todėl ir mokymo būdas turi būti individualus, paremtas konkretaus vaiko stipriosiomis pusėmis. Tyrimus gali atlikti mokyklos psichologas arba psichologinių pedagoginių tarnybų specialistai. Tuomet rašomos rekomendacijos, tačiau dažni atvejai, kai mokykla į jas neatsižvelgia. Pradinukų klasėse dar dar... Tačiau po penktos klasės vaikas tiesiog žlunga, kadangi specialiųjų pedagogų mūsų mokyklose trūksta arba visai nėra. IV. Specialiųjų poreikių moksleivių integracija „Specialusis ugdymas negali vystytis izoliuotai, jis turi buti visuotinio švietimo strategijos ir naujos socialines bei ekonomines politikos dalis. Jis verčia dar labiau reformuoti tradicinę mokyklą.” (Iš Salamankos deklaracijos) Dabartinė Europos Sąjungos ir šalių kandidačių pasirinktoji kryptis yra specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymas drauge su bendraamžiais, suteikiant mokytojams įvairios pagalbos (specialistų, specialiujų ugdymo priemonių ir įrangos). Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrąsias taisykles, pasirašiusi Salamankos deklaraciją bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Lietuvos švietimo reformos turi laiduoti ugdymosi prieinamumą arba išsilavinimo visiems sistemos sukūrimą. Lietuvos švietimo reformos prioritetas apima rūpinimąsi specialiųjų poreikių turinčių bei socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų ugdymu. Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija Lentelė 2 Moksleivių su specialiais poreikiais ugdymas Iš lentelės matome, kad pastaruoju metu auga moksleivių su specialiais ugdymosi poreikiais skaičius, o kartu auga ir tokių vaikų visiškos integracijos procentas, atsiranda galimybės vaikus ugdyti sanatorinėse mokyklose (2001m –1%). Kita vertus, apie kokią specialiųjų poreikių turinčių bei socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų ugdymo lygybę kalbame, kai šie vaikai ignoruojami jau pačioje šeimoje. Mokykla ar darželis galėtų būti pirmoji vieta kur jie jaučiasi reikalingi, kur juos supranta, tačiau tai pasiekti reikalingas švietimo įstaigos kolektyvo susivokimas, papildomas finansavimas universalių programų sudarymui, galų gale- kiekvieno iš mūsų požiūrio pakeitimas, tai yra, reikia laiko suvokti, kad tokių vaikų socializacija naudinga ir jam, ir aplinkiniams. Išvados • Socialiniai skirtumai daro nemažą įtaką ugdymo procesams, todėl darbo pradžioje iškelta hipotezė pasitvirtino; • Įstatymai labai abstraktūs -nenumatyti konkretūs darbai, bet tik bendri uždaviniai; • Valstybei svarbu, kad būtų suteikta galimybė didesnei daliai gabių, tačiau neturtingų mokinių, mokytis, kas ypač aktualu šiuolaikinėje informacijos visuomenėje; • Lietuvos švietimo koncepcijoje teigiama, kad „visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus”; • Mokytojų ekspektacijos mokinių atžvilgiu nevienodos: vaikams iš nepasiturinčių šeimų numatomi menkesni pasiekimai nei iš pasiturinčiųjų, o tai gali paskatinti segragaciją; • Mokykla pirmiausia atsako už mokymą, tačiau vaiko ikimokyklinė patirtis yra pagrindas mokymuisi. Šeimos statusas nulemia vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje; • Šeima yra socialinio gyvenimo centre: nuo to, kokioje šeimoje vaikas auga, priklausys jo ugdymas, socialinė raida; • Šalyje kasmet daugėja vaikų iš žemesniojo socialinio sluoksnio dėl sunkios ekonominės ir socialinės situacijos, pašalpų už vaikus skyrimo, menko tėvų švietimo šeimos planavimo klausimais; • Lietuvos švietimo reformos prioritetas apima rūpinimąsi specialiųjų poreikių turinčių bei socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų ugdymu; • Paauglių padarytų nusikaltimų rūšys ir skaičius atskleidžia socialinių problemų mastą, šeimų problemas ir rodo, kaip švietimo sistema atitinka vaikų ir paauglių poreikius; • Skurdas yra susijęs su gyvenamąja vieta, išsilavinimo lygiu, užimtumo sfera bei šeimos struktura. Labiausiai skursta šeimos, kuriose šeimų galvų išsilavinimas žemiausias. Vaikams atėjusiems iš skurdžiai gyvenančių šeimų sunku adaptuotis mokykloje- jie neturi sąlygų namuose mokytis; • Vaikams iš skurdžių šeimų adaptuotis naujoje mokyklinėje aplinkoje kur kas sunkiau, nei vaikams iš kitų socialinių sluoksnių. • Mokyklos nelankymas susijęs su pačių paauglių psichologinėmis problemomis, kurias sukelia ir šeimyninės priežastys; • Lietuvos švietimo reformos turi laiduoti ugdymosi prieinamumą arba išsilavinimo visiems sistemos sukūrimą. Literatūra 1. Bitinas B. Ugdymo filosofija : [vadovėlis]. - Vilnius : Enciklopedija, 2000 – p.248 2. Sajienė L. Ugdymo sociologija: studijų medžiaga. Kaunas: 2001, p.119 3. Asocialios šeimos. [žiūrėta 2003m. vasario 5 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!