Socialinės politikos modelis

ĮVADAS Daugelyje socialinių studijų, anot Milevičienės (2003), apibūdinant socialinį pasaulį yra teigiama, kad visuomenė yra žmogaus kūrinys, o tikrovę, kurioje gyvename, galima apibrėžti socialiai. Vystantis žmonių visuomenėms neišvengiami buvo ir tam tikri socialiniai pokyčiai, kurie glaudžiai susiję su žmonių socialine padėtimi. Pastarąją visais laikais lėmė virtinė įvairių, daugiausia išorinių, veiksnių. Žvelgdami retrospektyviai, pirmuosius bandymus kovoti su socialine nelygybe galima aptikti Romos imperijoje, kai neturtingiesiems buvo dalijama sriuba ir bilietai į gladiatorių varžybas, tačiau svarbiausių socialinių pokyčių metas prasidėjo maždaug kartu su pramonės revoliucija. Netikrumas dėl ateities, pasak Milevičienės (2003), ugdo natūralų žmogaus apsaugos poreikį, kuris gali būti patenkintas tik visuomeninio susitarimo pagrindu. Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos koncepcijoje (1990) pabrėžiama, kad svarbiausi žmogaus siekiai yra ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių ir apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui palaikyti. Demokratinė visuomenė savo įstatymų kūrimu ir plėtojimu užtikrina, kad bet kuris jos narys turėtų galimybes patenkinti visus 3 anksčiau minėtus poreikius, todėl šioje vietoje ypatingą reikšmę pradeda užimti socialinės politikos sąvoka. Nevienodos politinės vertybės, skirtingos šalių ekonominės ir visuomeninės struktūros, susiformavusi skirtinga socialinė teisė ir įvairūs socialiniai padariniai, turintys įtakos gyvenimo sąlygoms, lėmė ir skirtingų socialinės politikos vertybių ir principų susiformavimą, tačiau bendriausia prasme socialinė politika yra šalies valdžios vykdoma politika, kuria siekiama teisiškai reguliuoti visuomenės poreikius bei spręsti kylančias problemas. Socialinė politika apima tokias sritis kaip švietimo, sveikatos apsaugos, šeimos, migracijos, užimtumo ir būsto politiką bei socialinę apsaugą. 1990-aisiais žymus danų sociologas G. Esping-Andersen (Esping-Andersen, 1990) išleido fundamentalų darbą, kuriame pristatė 3 kapitalistine santvarka grįstų visuomenių socialinės politikos, arba, kaip jau įprasta vadinti, gerovės valstybės, modelius: liberalųjį, socialdemokratinį ir konservatyvųjį-korporatyvinį. Anot Guogio (2002), Lietuvai būdingas Rytų Europos socialinės politikos modelis, kuris pasižymi liberaliojo ir konservatyvinio-korporatyvinio modelio principų ir vertybių samplaika. Toliau šiame darbe bus gilinamasi į Lietuvos socialinės politikos modelio ypatumus. LIETUVOS SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIS Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės demokratinės valstybės siekių, anot Davulio (2012), yra užtikrinti šalies gyventojų gerovę. Siekdama šios tikslo, kiekviena valstybės formuoja ir įgyvendina savo socialinę politiką, kuri apima teisinių, organizacinių ir ekonominių priemonių visumą, skirtą socialiai apginti pažeidžiamas šalies žmonių grupes ir atskirus individus, sudarant jiems sąlygas dirbti, kartu solidariai suteikiant paramą tiems asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, nėra pajėgūs užsitikrinti būtinų gyvenimo sąlygų, atitinkančių priimtus standartus. Valstybės vykdoma socialinė politika priklauso nuo pasirinkto socialinės gerovės modelio, kuris ir lemia, kokiomis priemonėmis yra siekiama visuotinės gerovės. Gerovės valstybės modeliai. Vienas pirmųjų autorių, plačiai nagrinėjusių gerovės valstybės principus ir vertybes, buvo danų sociologas G. Esping-Andersen. Jam pavyko išskirti 3 esminius gerovės valstybės modelius, kurių pagrindu šalys kuria ir įgyvendina savo socialinę politiką. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pasiūlyti modeliai yra tinkami kapitalistinėms valstybėms, t. y. daugeliui Vakarų šalių, kurios gyvena rinkos ekonomikos sąlygomis. Pasak Vaidelytės (2007), G. Esping-Andersen pasiūlytuose modeliuose atskleidžiamas valstybės, rinkos ir šeimos ryšys. Vienas iš lietuvių autorių, nagrinėjusių šiuos modelius, buvo Smalskys (2005). Liberaliajame gerovės valstybės modelyje, anot Smalskio (2005), didžiausias dėmesys yra skiriamas rinkai. Valstybė ir jos institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Tokio tipo valstybėse socialinės paramos ir pagalbos iš valstybės sulaukia tik silpniausioms socialinėms grupėms priskiriami individai, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tačiau ir tokios socialinės pagalbos gali sulaukti tik konkretūs individai, taip pat ji yra labai minimali ir griežtai kontroliuojama. Dėl šios priežasties visą atsakomybę už savo ir savo šeimos gerovę turi prisiimti pats individas. Didžiausia liberaliojo gerovės valstybės modelio nauda yra ta, kad patys individai yra skatinami įsitraukti į rinką, taupyti bei galvoti apie savo ateitį. Liberaliajam gerovės valstybės modeliui yra priskiriamos tokios valstybės, kaip JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Airija ir kt. Socialdemokratiniame gerovės valstybės modelyje, pasak Smalskio (2005), didžiausias dėmesys ir pirmenybė yra teikiama valstybei. Šiam tipui priskiriamose valstybėse yra plačiai taikomas pajamų perskirstymas. Tai leidžia užtikrinti įvairiems visuomenės sluoksniams gerovę, taip pat skatina lygybę ir padeda kovoti su tokiomis problemomis kaip skurdas, nedarbas ir pan. Tokio tipo valstybėse kiekvienas gyventojas turi teisę gauti gerovės valstybės suteikiamas paslaugas neatsižvelgiant į jo nuopelnus. Iš socialdemokratiniam gerovės valstybės modeliui priskiriamų valstybių galima paminėti Švediją, Norvegiją, Islandiją ir kt. Konservatyviajame-korporatyviniame gerovės valstybės modelyje, Smalskio (2005) teigimu, didžiausias dėmesys yra skiriamas šeimai, kuri yra geriausias gerovės suteikimo elementas. Šiame modelyje šeima yra svarbesnė negu rinka, tačiau socialinė parama individams šiame gerovės valstybės modelyje yra teikiama tik tada, kai šeima negali pasirūpinti gerovės užtikrinimu. Šio tipo valstybėse yra skiriamas didelis dėmesys socialiniam draudimui, todėl nereikia didelio pajamų perskirstymo. Dėl vykdomos politikos šis modelis kartais dar vadinamas tarpiniu tarp liberaliojo ir socialdemokratinio gerovės modelio. Konservatyviajam-korporatyviniam gerovės valstybės modeliui galima priskirti tokias šalis kaip Vokietija, Prancūzija, Austrija, Olandija ir kt. Lietuvos gerovės valstybės modelis. Vienas iš lietuvių autorių, plačiai nagrinėjusių mūsų šalies gerovės valstybės modelį bei socialinę politiką, buvo Guogis (2002). Pasak šio autoriaus, Lietuvos socialinės politikos modelis bendriausia prasme atitinka Rytų Europos modelį. Rytų Europos socialinės politikos modelį galima apibrėžti kaip arba postkomunistinį konservatyvų-korporatyvinį, arba liberalų, arba tarpinį tarp šių dviejų tipų. Tačiau, pasak to paties Guogio (2002), Lietuvos modelis turi ir kai kurių specifinių bruožų. Pasak Guogio (2002), atkūrus nepriklausomybę, mūsų šalies socialinė politika buvo vykdoma dviem pagrindinėmis kryptimis: socialinės apsaugos bei darbo politikos formavimo ir įgyvendinimo. Socialinės apsaugos sistema susidėjo iš dviejų dalių: socialinio draudimo bei socialinės paramos. Deklaruojami universalumo ir solidarumo principai buvo įgyvendinami tik iš dalies. Kaip pažymi Guogis (2002), Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo projektuojama remiantis bismarkiniu išmokų, susijusių su darbo rinka, principu, pavyzdžiui: • pensijos dydis priklausė nuo buvusio darbo užmokesčio ir darbo stažo; • ligos pašalpa buvo susijusi su uždarbiu; • negatyvinis pajamų mokestis buvo taikomas skaičiuojant socialinę pašalpą. Tai reiškė, kad bendros asmeninės pajamos, kurias sudarė darbo užmokestis ir socialinė pašalpa, visada buvo didesnės tų, kurie gavo didesnį darbo užmokestį; • Socialinio draudimo fondas buvo finansuojamas įmokomis, apskaičiuojamomis nuo darbo užmokesčio; • apdraustųjų moterų vaiko priežiūros pašalpa buvo didesnė negu neapdraustųjų, studenčių. Socialinio draudimo fondo, atskirto nuo valstybės biudžeto, įsteigimas, anot Guogio (2002), rodo, kad socialinė apsauga Lietuvoje rėmėsi darbo rinka. Kova su skurdu buvo palikta socialinės paramos programoms. Tai buvo tipiškas korporatyvinio modelio bruožas. Tačiau „lietuviškasis“ korporatyvinis modelis, pasak Guogio (2002), skiriasi nuo tipiško, tokioms šalims kaip Vokietija, Belgija ar Liuksemburgas būdingo korporatyvinio modelio. Tą skirtumą sudaro papildomos valstybinės išmokos, kurios būdingos Rytų ir Pietų Europos bei Lotynų Amerikos šalims. Lietuvos socialinės politikos autoriai, kaip teigia Guogis (2002), atmetė universalaus tipo skandinaviškos socialinės politikos modelį, todėl, anot Guogio (2002), Lietuvos socialinės politikos modelis yra tarpinis variantas tarp bismarkinio korporatyvinio ir liberalaus marginalinio modelio. Švietimo politika Lietuvoje. Pirmasis Švietimo įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimtas 1991 m., tačiau jame nekalbama apie suaugusiųjų arba neformalųjį švietimą – pagrindinis dėmesys skiriamas formaliam švietimui: bendrajam ugdymui, profesiniam mokymui, aukštajam mokslui, papildomam ugdymui. Pagal pirmąją švietimo įstatymo redakciją, bendrasis ugdymas, profesinis mokymas ir aukštesniosios studijos, teikiami valstybinėse švietimo įstaigose, buvo nemokamos. Dabar neformaliuoju švietimu tuo metu vadintas papildomas ugdymas (kartu apimantis ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą) buvo menkai reglamentuotas. 1991 m. Švietimo įstatymo redakcijoje pateikiama trumpa informacija dėl papildomos veiklos: „Norintieji papildomai mokosi įvairiomis formomis organizuotose švietimo institucijose: meno, sporto, kalbų, technikos bei kitokio profilio mokyklose, kursuose, būreliuose”. Svarbu atkreipti dėmesį, kad iki šios dienos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (1991) buvo keistas net 70 kartų. Tai rodo, jog švietimo politika sudaro itin didelę ir svarbią Lietuvos socialinės politikos dalį. Sveikatos apsaugos politika Lietuvoje. Konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai, kaip teigiama Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų strategijoje (2014), yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio pirmojoje dalyje: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad „žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių“. 1994 metais priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas buvo keistas net 73 kartus, o pati sveikatos apsaugos sistema išgyveno ne vieną reformą. Šeimos politika Lietuvoje. Šeimos politikos tikslas, kaip teigiama Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje, yra rengti ir įgyvendinti priemones, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos šeimai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu savarankiškai atlikti savo funkcijas. Šalyje vykstančios ekonominės ir dvasinės permainos, atvirumas Europoje ir pasaulyje vykstantiems pokyčiams transformuoja šalies visuomenės požiūrį į šeimą, jos vietą ir vaidmenį. Lietuva susiduria su panašiomis demografinėmis problemomis, kaip ir dauguma Europos valstybių, ─ tai mažėjantis gimstamumas, senstanti visuomenė, santuokų skaičiaus mažėjimas, ištuokų skaičiaus didėjimas, vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų, skaičiaus didėjimas, mažėjantis gyventojų skaičius. Formuojant ir įgyvendinant šeimos politiką, siekiama atsižvelgti į minėtus iššūkius, kurti teisines ir organizacines priemones, skirtas palankiai šeimai aplinkai kurti, kurios paskatintų teigiamas demografines tendencijas, mažintų smurtą artimoje aplinkoje. Migracijos politika Lietuvoje. Pagrindinis Lietuvos migracijos politikos, kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, tikslas – švelninti migracijos procesų neigiamus padarinius. Lietuvos Konstitucijoje (1992) įteisinta kiekvieno piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos, taip pat negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2004) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, kitus klausimus. 2004 Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos bendrosios migracijos politikos. Siekiama laikytis pagrindinės nuostatos – riboti svetimšalių iš trečiųjų šalių atvykimą gyventi į šalį ir Lietuvos piliečių išvykimą. Siekiama stabdyti darbo jėgos (ypač kvalifikuotos) ir išsilavinusio jaunimo emigraciją, skatinti reemigraciją. Tuo tikslu stengiamasi palaikyti glaudžius ryšius su išvykusiaisiais, skatinti jų grįžimą į Lietuvą, garantuoti migracijos srautų teisėtumą, kurti palankias grįžusiųjų integracijos į visuomenę ir darbo rinką sąlygas, skatinti gyventojų mobilumą šalies viduje, semtis gretimų šalių, t. p. valstybių, vykdančių efektyvią migracijos politiką, patirties. Stiprinama kova su nelegalia imigracija iš trečiųjų šalių. Migracijos reikalus tvarko Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Užimtumo politika Lietuvoje. 2016 m. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. Būsto politika Lietuvoje. Būtina atkreipti dėmesį, kad būsto politika yra menkiausiai išplėtota Lietuvos socialinės politikos dalis. Situacija ėmė keistis 2018 metais valdžios institucijoms priėmus atitinkamus sprendimus dėl paramos būstu šeimoms. Taip pat svarbu pažymėti, kad būsto politika yra glaudžiai susijusi su socialinės apsaugos ir užimtumo politika, bei gali būti taikoma kaip migracijos politikos priemonė – užsienio šalių patirtis rodo, kad parama būstu gali sustabdyti žmones nuo emigracijos arba netgi paskatinti juos grįžti iš emigracijos. Socialinė apsauga Lietuvoje. Socialinės apsaugos politika yra, ko gero, labiausiai išvystyta Lietuvos socialinės politikos sritis. Lietuvoje socialinę apsaugą, kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą – socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas – ir socialines paslaugas – socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose. Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu. Tokios apsaugos organizacinė forma – socialinis draudimas, kuris apima senatvės, ligos, našlystės, motinystės (tėvystės), nedarbo, sužalojimo rizikos grupes, o jo finansai sudaro apie 80 % viso socialinės apsaugos biudžeto. Kaip nurodoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos – senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 – 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų). Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus). Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 – 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos. Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją. Sutuoktiniams keliami tam tikri amžiaus ir santuokos trukmės reikalavimai. APIBENDRINIMAS Lietuvai priklausant Sovietų Sąjungai, anot Smalskio (2005), visa valstybės politika buvo paremta centralizacija. Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalyje buvo imta ieškoti tinkamiausio gerovės valstybės modelio, siekiant kuo labiau pagerinti šalies ekonominę ir socialinę situaciją, taip pat buvo siekiama kuo labiau atsiriboti nuo buvusios santvarkos. Anot Vaidelytės (2007), pradžioje Lietuvos socialinės politikos gerovės modelis buvo orientuojamas į liberalųjį gerovės modelį, didžiausias dėmesys yra skiriamas rinkos veiksniams, tačiau verta pabrėžti, kad mūsų šalies politikos ypatumai lėmė, jog socialinėje politikoje galime rasti visų trijų Esping-Andersen išskirtų gerovės valstybės modelių bruožų. Kiek vėliau socialinės politikos kryptis buvo pradėta keisti ir joje atsirado daugiau konservatyviojo-korporatyvinio modelio bruožų. Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos gerovės valstybės modelis yra paremtas liberaliojo ir konservatyviojo-korporatyvinio modelio bruožų deriniu. Tokios socialinės politikos sritys kaip socialinė apsauga, švietimo, sveikatos apsaugos, šeimos ir užimtumo politika yra išplėtotos labiau, tuo tarpu migracijos ir ypatingai būsto politika yra silpnesnės Lietuvos socialinės politikos sritys. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Davulis, G. (2012). Socialinės politikos principai Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Prieiga internete . Prisijungta 2023-03-21. 2. Esping-Andersen, G. (1990). The three worlds of welfare capitalism. Princeton, New Jersey: Princeton University Press. ISBN: 9780069028573. 3. Guogis, A. (2002). Dėl Lietuvos socialinės politikos modelio. Politologija, Nr. 4 (28), p. 2-20. 4. Human Development Report 1990. Concept and Measurement of Human Development. Prieiga internete

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!