XX a. socialinės edukacijos moralinės nuostatos

Įvadas Darbo aktualumas. XX a. socialinės edukacijos moralinės nuostatos apibrėžia didelę įtaką vaiko vystymuisi, padeda pagrindus tolesnei raidai, turi įtakos socialinę edukacinę pagalbai. Šeima yra pirmoji, svarbiausia, institucija, kur vaikas jaučiasi sau­gus, mylimas, globojamas (Bajoriūnas, 1997). Socialinės edukacinės pagalba - tai ištisas žmogaus pasirinkimo galimybių spektras, kurį lemia sudėtinga ekonominių, socialinių, kultūros veiksnių darna, aplinka (Galkutė, Motiejūnienė, 2003). Asmens gyvenimo kokybę apibūdina įvairių reikmių (sveikatos, maisto, būsto, aprangos, išsilavini­mo, kultūros, saviraiškos, dalyvavimo visuomenės gy­venime) tenkinimo galimybės. Tai nulemia jo gebėjimą prisitaikyti esamomis sąlygomis ir tai, kokiomis verty­binėmis nuostatomis vadovausis gyvenime, kaip susi­formuos pasaulėžiūros sistema, ar taps savarankiška, iniciatyvia asmenybe, kaip gyvens, kaip suvoks gyve­nimo prasmę, kokią įtaką darys kitiems žmonėms, ap­linkai. Socialiniai pokyčiai lemia ir požiūrio į šeimą atsakomybės suvokimo kaitą. Yra nemažai šeimų, ku­rios nesugeba atsakyti už save, savo vaikus, jų ugdymą nesuteikia žmogui gyvenimo pagrindo. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, šiandien Lietuvoje savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje užregistruota 16,4 tūkstančio sociali­nės rizikos šeimų, kuriose auga 36,5 tūkstančio vaikų. Du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. 2005 metais tėvų globos neteko 3209 vaikai, iš jų 37 proc. buvo iki 7 metų amžiaus. Tik kas tryliktas tėvų globos netekęs vaikas buvo našlaitis. Iš viso beglobių vaikų užregistruota 13,3 tūkst., iš kurių 58 proc. globojami šeimose, 2 proc. - šeimynose, 40 proc. bešeimių vaikų gyvena įvairiose globos įstaigose. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų į šias institucijas dažnai patenka neprižiū­rėti, patyrę fizinį ir/ar psichologinį smurtą jie paprastai neturėjo tinkamo būsto, maisto, medicinos paslaugų, normalių gyvenimo sąlygų, nebuvo socialiai apsaugoti, neturėjo galimybių tenkinti kultūros, rekreacijos, savi raiškos reikmių, nebuvo gavę kokybiško ugdymo. Dėl žalingų gyvenimo sąlygų šiems vaikams būdingesnės psichosocialinės problemos, jiems sunku prisitaikyti naujoje aplinkoje, išsiskiria lėta socialine asmenybės brandą sunkiau bendrauja su bendraamžiais, suaugu­siaisiais (Kaffemanas, 1999,2000; Leliūgienė, 1997). Šio darbo tikslas - XX a. socialinės edukacijos moralinės nuostatos apibrėžia atskleisti vaikų ugdytinių ir pedagogų požiūrį į gyveni­mo kokybę, kriterijus, kuriais remiantis yra vertinama vaikų ugdytinių socialinės edukacinės pagalba. Darbo objektas - XX a. socialinės edukacijos moralinės nuostatos. Darbo uždaviniai: • XX a. socialinės edukacijos moralinės nuostatos; • išskirti veiksnius, kurie lemia vaikų gyvenimo kokybę. • XX a. socialinės edukacijos moralinės vertybės. • aptarti požiūrį į gyvenimo kokybę. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, metaanalizė (atliekama apibūdinant gyvenimo prasmės, kokybės sampratą, teorinius pagrindus), anketinė apklausa raštu (sudaryti klausimynai siekiant ištirti vaikų globos namų ugdytinių bei pedagogų požiūrius į bešeimio vaiko socialinės edukacinės pagalbos suvokimą). 1. XX a. socialinės edukacijos moralinės nuostatos apibrėžia edukacinės pagalbos teoriniai aspektai 1.1. Socialinės edukacinės moralinės nuostatos XX a. socialinės edukacijos mokslininkai akcentuoja, kad žmogaus socialinės edukacinės pagalba priklauso nuo jo gyvenimo prasmės suvokimo, turimo tikslo. Asmenybei vystantis ugdymas, kaip ugdy­tojų ir ugdytinių sąveika, perauga į saviugdą ugdytinis prisiima ugdytojo funkcijas, pasirenka savo asmenybės tobulinimo tikslus ir formuluoja juos atitinkantį turinį (Rajeckas, 1999; Bitinas, 2000). Socialinės edukacinės pagalba vi­sada buvo ir yra siejama su žmogaus laimės siekiu. Kiekvienas žmogus turi savo laimės vaizdinį, siekia asmeninio gyvenimo idealo, stengiasi patenkinti visas savo reikmes. Vaiko mokymas, pratinimas tinkamai spręsti reikmių sintezės problemą yra jo socializacijos pagrindas. Anks­tyvuoju ugdymo laikotarpiu vaikas pratinamas kontro­liuoti savo kūniškas (prigimtines) reikmes, nepamiršti ir dvasinių, taip pat kurti pagrindines draudimo tipo elgse­nos normas (negalima) (Bitinas, 2000). Mokslininkai akcentuoja, kad be vidinių stabdžių socializacijos proce­sas gali būti nesėkmingas, kūniškos reikmės gali nu­stelbti dvasines, o anksti atsiradusi vartojimo reikmė gali trukdyti dvasinių reikmių raidai. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus socialinės edukacinės pagalbos turėtų siekti ne tik dėl savęs, bet ir ben­dram labui, savo gyvenimą įprasminti taip, kad kažkas tauraus, reikšmingo liktų ir kitoms kartoms. Čia svarbi asmens atsakomybė už save, artimuosius, visuomenę. Šeima ir pedagogai bando spręsti sudėtingą šiuolaikinei visuomenei būdingą problemą: leisti vaikui pačiam pasi­rinkti vertybes ar pedagoginėmis priemonėmis siekti, kad jo psichikoje įsitvirtintų tos vertybės, kurios ugdyto­jui atrodo teisingos ar bent jau priklauso leistinų verty­bių kategorijai (Aramavičiūtė, 1998; Bitinas, 2000). Siekiant socialinės edukacinės pagalbos svarbu asmeniškai tobulėti, plėtoti asmenines galias, kompetencijas, nes visuomenės gerovė priklauso nuo to, kaip save realizuoja kiekvienas žmogus. Visame pasaulyje ekonomikos, mokslo, švietimo, ap­linkosaugos, socialinio aprūpinimo srityse siekiama suderinamumo. Atsižvelgiant į visuomenės gerovę, jos narių išsilavinimą, saugumą santykį su aplinka, siekia­ma viso pasaulio darnios plėtros. Šios idėjos šiandien įgyvendinamos ir Lietuvoje - visose žmogaus gyvenimo srityse. Siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmogus turi mokėti gyventi ne tik čia ir dabar, bet ir rūpintis ateities kartomis, suteikti gyvenimo pagrindą kuri ateities pe­rspektyvas. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisijos ata­skaitoje akcentuojama, kad darni plėtra (sustainable developmenl) - tai visuomenės „plėtra, tenkinanti žmo­nijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias" (Mūsų bendra ateitis, 1987). Taigi darni plėtra yra socialinės edukacinės pagalbos pagrindas. Ar šis procesas vyks ir ateityje, priklausys nuo žmo­gaus gyvenimo būdo pokyčių. Kadangi švietimas yra sudedamoji sistemos, lemiančios žmogaus gyvenimo kokybę, dalis, jam tenka svarbus vaidmuo. Juk nuo vi­suomenės narių išsilavinimo, jų vertybinių nuostatų priklauso socialinė, ekonominė pažanga, visuomenės socialinės edukacinės pagalba. Socialinės edukacinės pagalba suprantama kaip materialių asmens reikmių tenkinimas (būstas, visavertė mityba, kitos gyvenimo sąlygos), estetiška, švari, tvar­kinga aplinka, kokybiškos medicinos paslaugos, sociali­nė sauga, kultūros ir rekreacijos reikmių tenkinimas, puikus išsilavinimas, pageidaujamas darbas, saviraiška, galimybė ir gebėjimas dalyvauti priimant, įgyvendinant bendruomenei svarbius sprendimus. Kiekvienas individas turėtų pats spręsti, koks bus jo antropocentrinių vertybių socialinis turinys, kaip jis išreikš savo laisvę, puoselės demokratiją vykdys parei­gas, suvoks laimę, atsakomybę, sąžiningumą teisingu­mą ir kt. vertybes. Kokias vertybines nuostatas vaikas išsiugdys, kaip jis suvoks gyvenimo prasmę, kokybę, save šiuolaikinio pasaulio kontekste, priklauso nuo šei­mos, ugdymo institucijų. 1.2.Socialinės edukacinės pagalbos moralinės vertybės 1.2.1. Socialinės edukacinės pagalbos vertinimai Žmogaus gyvenimo kokybę lemia materialiniai ir dvasiniai procesai, sudarantys jo būties pagrindą. Kuo tvirtesnis žmogaus socialinis-ekonominis pagrindas, tuo dvasingesnis socialinis-biologinis pasaulis. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas verčia sutelkti ne tik fizines, bet ir psichologines, dorovines galias. Vieno žmogaus gyve­nimo stiliaus aspektai tampa bendrais visos visuomenės gyvenimo bruožais (Matulionis, 2002). GK - nežiūrint į ilgą GK studijų tradiciją skirtinguose moksluose, vieningo, tinkamo tarpdisciplininėms studijoms, GK apibrėžimo nėra suformuluota iki šiol. PSO (1993) siūlo tokį apibrėžimą: "GK -tai individų vietos gyvenime suvokimas kultūriniame ir jų užimamos padėties kontekste, susijęs su jų tikslais, viltimis, standartais ir požiūriais. Tai plati koncepcija, kuriai didelės įtakos turi asmens fizinė sveikata, psichologinė būklė, nepriklausomybės laipsnis, socialiniai ryšiai ir santykiai su aplinka Tyrimo metodai, kontingentas ir rezultatai. Šiaurės visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai: Lindstrfim, Eriksson, Jakobsson, KShler (1990-1994) atsitiktiniu atrankos būdu iš kiekvienos šalies Nacionalinio statistikos biuro populiacijos registro atrinko po 3000 nuo 2 iki 18 m. amžiaus vaikų. Neįgalieji vaikai [(561-as, sergantis mielomeningocele (MMC), ir 390-imtcistine fibroze (CF)] buvo atrinkti pagal universitetinių klinikų, nacionalinių centrų, kuriuose šie vaikai gydosi, ir sergančiųjų bendruomenių turimus duomenis. Apklausą minėti mokslininkai atliko vaikų šeimoms paštu išsiųsdami anketas, sudarytas iš 74 klausimų, atsakymų į kuriuos duomenis jie analizavo atsižvelgdami į universalų GK modelį. Remiantis Allardt (1975) aprašytu pasiūlymu GK tyrimuose naudoti žemiausias, arba bazines, vertes, kiekvienam kintamajam dydžiui tame lygyje, kuris yra būtinas vaikų GK reikalingiausioms sąlygoms ir pasitenkinimui pasiekti, atsižvelgiant į šalių vystymosi lygį (kaip informacijos šaltinį naudojant nacionalinę statistiką), buvo nustatomos bazinės vertės. Šių bazinių verčių rinkinys ir suformavo GK standartą. Kaip nurodė tyrėjai, neįgaliųjų vaikų šeimos aktyviau dalyvavo anketinėje apklausoje -neatsakiusiųjų buvo tik 5,6% CF grupėje ir 13% MMC grupėje. Bendroje populiacijoje gautų atsakymų procentas svyravo nuo 55,8% Norvegijoje iki 83,2% Suomijoje. Lindstrm ir kt. nustatė, kad Šiaurės šalių vaikų GK yra aukšta - beveik 70% visų apklaustų vaikų ji buvo aukštesnė, negu nustatytas GK standartas, ir skirtumai tarp šalių buvo labai nedideli. Išorinėje sferoje objektyvūs skirtumai tarp bendros populiacijos ir dviejų neįgaliųjų grupių vaikų buvo nedideli (žr. 3 lent.): išsilavinimas menkesnis buvo neįgaliųjų grupėse (37,8:33,9; 33,1), tačiau visos grupės turėjo beveik vienodas bendras pajamas (51,7: 51,5, 52,4), o neįgaliųjų šeimose, skaičiuojant vienam asmeniui, jos buvo netgi didesnės. Erdvesnius gyvenamuosius būstus taip pat turėjo neįgaliuosius vaikus auginančios šeimos (79,3: 91,8; 83,9). Pasitenkinimas ekonomine padėtimi Šiaurės šalių šeimose buvo aukštas, nors žemesnis, negu darbu (58,7:74,4). 1 lentelė Vaikų (CF, MMC) GK rodikliai Šiaurės šalyse (palyginimas su bendros populiacijos (BP) vaikų GK rodikliais) (procentai, viršijantys bazines vertes); (Lindstrom ir kt., 1993-1994); [3; 83-89;4,125-134Į rv MMC ~1 Bendras rodiklis įpras rouimis į Apibendrindami tarpasmeninės sferos tyrimų rezultatus, mokslininkai pastebėjo, kad Šiaurės šalyse vaikų pasitenkinimas gyvenimu šeimoje aukštas -tai nurodė 86,9% apklaustųjų, bet santykiais su giminaičiais ir draugais buvo patenkinti tik 56,5% apklaustųjų, o visuomenės parama šeimai tenkino tik 36,8% apklaustųjų. Tirdami tarpasmeninę sferą neįgaliųjų vaikų grupėse, Lindstrom ir kt. pastebėjo šiek tiek didesnį jų šeimų iširimą liekant gyventi tik su vienu iš tėvų (91,5: 86,9; 90,8), bei tai, kad vaiko negalia gali nulemti ir mažesnį, nei bendroje populiacijoje, vaikų skaičių šeimoje (75,9:68,9, 74,5), ir mažesnį pasitenkinimo lygį šeima (86,9:77,6; 76,8) bei socialiniais ryšiais aplamai. Analizuodami asmeninės sferos tyrimų rodiklius, mokslininkai nustatė, kad nuo 89 iki 93% visų apklaustų vaikų skirtingose amžiaus grupėse buvo patenkinti santykiais mokykloje; nuo 77 iki 85% vaikų sulaukė pripažinimo bendraamžių tarpe; nuo 46 iki 50% vaikų savigarba skirtingose amžiaus grupėse buvo aukšta. Neįgaliųjų vaikų grupėse asmeninės sferos, skirtingai nei kitų sferų, GK rodikliai buvo akivaizdžiai žemesni: žymiai žemesnė, nei bendros populiacijos vaikų, savigarba (52,0:43,2; 29,6), kuri, skirtingai nei bendros populiacijos vaikų tarpe, keičiasi su amžiumi - jaunystėje dar labiau sumažėja; ryšiai dėl neįgalaus vaiko skirtingumo išvaizdos ir pasiekimų atžvilgiu silpnėja; gyvenimas tampa labiau izoliuotas, centruotas į šeimą, bet bendro su tėvais aktyvumo lygis neįgaliųjų grupėse buvo netgi aukštesnis (69,4:73,0; 73,4). Taigi, kaip reziumuoja Šiaurės šalių vaikų GK tyrėjai Lindstrom ir kt. (1994), neįgaliuosius vaikus auginančiose šeimose būtent asmeninei sferai turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Nagrinėdami vaikų sveikatos problemų ir GK ryšį, kasdieninį vaiko gyvenimą įtakojančias sveikatos problemas mokslininkai pateikė kaip: 1) ilgai trunkančią (mažiausiai tris paskutinių metų mėnesius) ligą, negalią; 2) gydymąsi ligoninėje bent vieną kartą per paskutinius metus; 3) medicinines gydytojų konsultacijas - mažiausiai vieną paskutinių trijų mėnesių laikotarpyje (neįskaitant apsilankymų pas gydytojus profilaktiniais tikslais); 4) ligą, dėl kurios vaikas per paskutinius tris mėnesius negalėjo lankyti vaikų lopšelio, darželio ar mokyklos. Kaip tyrėjai ir tikėjosi, neįgaliųjų grupės vaikai turėjo žymiai daugiau minėtų sveikatos problemų, tačiau, nežiūrint į tai, neįgaliųjų GK rodikliai nebuvo daug žemesni. Nagrinėdami minėtų sveikatos problemų ir GK ryšį individualiame lygyje, Lindstrsm ir kt. pastebėjo dvi tendencijas: ilgalaikė liga, negalia negatyviai buvo susijusi su subjektyvia GK, o objektyviems GK rodikliams įtakos neturėjo - jie išliko aukšti. Nagrinėdami GK ir sveikatos problemų ryšį bendrame šalies lygyje, mokslininkai pastebėjo, kad jos iš esmės nebuvo negatyviai susiję su subjektyvia ir objektyvia vaikų GK [2; 3, 83-89; 4, 125-134]. Praktinė reikšmė. Minėtos studijos duomenys kaip patariamoji priemonė buvo pateikti Nacionalinėse Švedijos, Norvegijos, Suomijos vaikų sveikatos ataskaitose. Nustatyti GK principai įtakojo PSO inicijuotą sveikatos apsaugos mokymo Europos konsorciumo programą, jie taikomi kuriant įvairias mokymo, auklėjimo programas, išdėstomi socialinės pediatrijos bei jaunuolių sveikatos mokymo kursuose bei pateikti Socialinės pediatrijos vadovėlyje (1994). Pagrindinis Šiaurės šalių visuomenės gerovės vystymo principas - panaikinti ar bent sumažinti nevienodumą ne tik tarp valstybių, bet ir tarp žmonių grupių pačiose valstybėse - atitinka PSO ir JT Vaikų Teisių Konvencijos principus [3, 83-89; 4,1-23, 125-134]. Išvados. 1. GK medicininėse studijose dėmesys vis labiau sutelkiamas į sveikatos ir resursų, skirtų jai palaikyti, įtaką žmogaus GK. 2. Visų vaikų (ir neįgaliųjų) GK susideda iš tų pačių elementų ir jai užtikrinti vienodai svarbios visos universalaus GK modelio sferos ir jas atitinkančios dimensijos. 3. Šiaurės šalyse vaikų (ir neįgaliųjų) GK rodikliai yra aukšti, tik asmeninėje sferoje neįgaliųjų grupėse jie žemesni už bendros populiacijos vaikų. Skirtumai tarp šalių nedideli. 4. Priklausomybė tarp vaiko sveikatos problemų ir GK rodiklių šiaurės šalyse yra silpna. 5. Atsižvelgiant į tai, kad šiaurės šalių mokslininkų pateiktos išvados gali būti neabsoliučiai teisingos Lietuvos vaikams (skiriasi šalių ekonominis išsivystymas, socialinės rūpybos lygis ir kt.), kurių sveikata šiandien nėra patenkinama (vos pusė vaikų pradeda lankyti mokyklą būdami sveiki), jie jaučiasi ne tokie laimingi kaip jų vienmečiai kitose šalyse, net nusižudo [5, 29-81], o neįgalieji nevisada sulaukia reikiamos pagalbos, tikslingu laikytinas Lietuvos vaikų GK tyrimas, kurį ir pradėjome KMA BMTI Socialinės pediatrijos laboratorijoje, siekdami išanalizuoti vaikų GK lemiančius veiksnius, nustatyti sveikatos būklės ir GK tirtų rodiklių ryšį. 1.2.2.Socialinę edukacinę pagalbą lementis veiksniai Nagrinėjant pasitenkinimą gyvenimu lemiančius veiksnius, dažniausiai yra remiamasi Maslowo pagrindinių poreikių patenkinimo teorija. Esminė šios teori­jos prielaida teigia, kad pagrindinių poreikių patenkinimas yra pozityviai susijęs su pasitenkinimo gyvenimu laipsniu. Be to, pagrindimai poreikiai turi hierarchine or­ganizaciją: fiziologiniai poreikiai yra pagrindiniai, po jų eina saugumo, meilės, pa­garbos poreikiai bei savęs realizavimo poreikiai hierarchijos viršūnėje. Masiowas teigia, kad kol nėra patenkinti baziniai poreikiai, tol aukštesnieji poreikiai neaktualizuojami-vizuojami, be to, hierarchijos viršūnėje esantis poreikių patenkinimas suteikia giles­nį pasitenkinimą. Maslowo teoriją taikant skirtingų šalių gyventojų pasitenkinimo gyvenimu ty­rimams, garima daryti prielaidą, kad mažiau turtingų šalių gyventojai yra dažniau užimti bazinių poreikių (gyvenamojo būsto, saugumo, finansiniu) aprūpinimu, to­dėl jie pasitenkinimą gyvenimu labiau sieja su šių poreikių tenkinimu. Tuo tarpu turtingesnių šalių gyventojų pasitenkinimą gyvenimu labiau lemia aukštesniųjų po­reikių patenkinimas (Oishi et ai., 1999, 980). Bendros šalies ekonominės padėties įtaką taip pat pažymi R. Inglehartas, nurodydamas, kad tarp ekonominės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu yra teigiama koreliacija: „ekonominis saugumas sustiprina vyraujantį visuomenės pasitekėjimo gyvenimu jausmą" (cituota iš Ester, 1997, 74). Remiantis šiomis prielaidomis, galima kelti dvi pagrindines hipotezes: H2: Neturtingų šalių (visų pirma Vidurio ir Rytų Europos) gyventojai yra mažiau patenkinti savo gyvenimu; H3: Neturtingų šalių gyventojų pasitenkinimas, palyginti su turtingesnių šalių gyventojų, yra labiau susijęs su ekonominių poreikių tenkinimu. Jei pasitenkinimas gyveniniu ir laimės pojūtis yra suprantami kaip apibendri­nantys lūkesčių bei rezultatų atitikimo rodikliai, tai pasitenkinimas darbu yra viena iš sudedamųjų bendro pasitenkinimo gyvenimų dalių šalia pasitenkinimo šeimos santykiais, finansine padėtimi, namais ir panašiai (Michalos, 1980, 3). C. Duncanas savo straipsnyje nurodo keturis pagrindinius pasitenkinimo gyvenimu ir pasitenki­nimo darbu tarpusavio ryšio modelius. Susiliejimo modelis palaiko pozityvų šių dviejų kintamųjų ryšį: pasitenkinimas vienoje srityje pereina į pasitenkinimą kitoje. Kompensacijos modelis teigia, kad toks ryšys yra neigiamas: žmonės, nepatenkinti viena sritimis kompensuoja tai gaudami pasitenkinimą kitoje. Daugumą autorių tvirtina, jog pasitenkinimas gyvenimu ir pasitenkinimas darbu tarpusavyje yra nesusiję. Disagregacijos modelis siūlo prielaidą, kad darbo svarba asmens gyve­nime daro įtaką ryšiui tarp pasitenkinimo darbu ir gyvenimu ir šis ryšys yra teigia-įnesnis vertinančių darbą žmonių (Duncan, 1995). A:: Čia galima pritaikyti S. Oishi pasiūlytą vertybės kaip tarpininko modelį, kuris -pratęsia Maslovvo poreikių tenkinimo teoriją kultūrinių skirtumų lygiu. Pagrindinė šio modelio idėja yra ta, kad individai, vertindami savo pasitenkinimą gyvenimu, la­ibiau vertina tai, kas sutampa su jų vertybėmis (Oishi et ai, 1999, 980). Vadinasi, šis .teorinis požiūris palaiko disagregacijos ryšio tarp pasitenkinimo gyvenimu ir pasi­tenldnimo darbu aiškinimą. Be to, šis modelis leidžia atskleisti kultūrinius skirtumus tarp panašios ekonominės padėties šalių. Čia galima kelti ketvirtąją hipotezę: H4: darbo svarba asmens gyvenime lemia ryšį tarp pasitenkinimo darbu ir mrvenimu ir šis ryšys yra teigiamesnis vertinančių darbą žmonių. 1.2.3.Pasitenkinimas gyvenimu Europos šalių gyventojų subjektyvių socialinės edukacinės pagalbos vertinimų analizę pradėsime nuo jų pasitenkinimo gyvenimu kintamojo pasiskirstymo pagal 31 tyri­me dalyvavusią šalį. Atlikus ANOVA testą paaiškėjo, kad F reikšmė (362,669) yra didelė (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!