Socialinės paramos priemonės, taikomos Lietuvoje

Socialinė parama – tai socialinės, ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudarytas būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims, kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių priežasčių yra nepakankamos, kad jie galėtų pasirūpinti savimi. Pagrindinė socialinės paramos sistemos nuostata yra ta, kad socialinė parama negali užtikrinti žmogui ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo – ji tik padeda jam išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinė parama turi būti tokia, kad žmogus norėtų dirbti bei taupyti.
Socialinės paramos koncepcijoje įvertinama socialinės paramos būklė šiuo metu, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika, taip pat siūloma, kaip veiksmingiau įgyvendinti įstatymus socialinės paramos klausimais.
Valstybinė socialinė parama teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
Nevalstybinė socialinė parama teikiama savanoriškai ir dėl to yra pranašesnė už valstybinę, tačiau jos nepakanka. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tiek nuo jos organizatorių iniciatyvos, tiek nuo veiklos sąlygų, todėl valstybė turi rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės, tuo palengvindama sau socialinės paramos problemų sprendimą. Poreikis gauti socialinę paramą labiausiai priklauso nuo valstybės demografinės bei ekonominės būklės, taip pat nuo to, kokiu mastu aplinka tinkama gyventi negalios ištiktiems žmonėms. Socialinės paramos mastai priklauso nuo ekonominio visuomenės pajėgumo ir vyraujančios socialinio teisingumo sampratos, lemiančių pajamų perskirstymą, taip pat nuo techninių galimybių perskirstyti šias pajamas.
Valstybė, įgyvendindama socialinės paramos politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu arba socialinio draudimo išmokomis, ir tik nedaugelis – tie, kurių pajamos mažiausios, – per socialinės paramos sistemą. Valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis ir socialinio draudimo išmokos (pensijos, bedarbio pašalpos ir kt.), kai nurodytosios išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, turėtų būti ne mažesni už minimalias gyvenimo išlaidas. Sveikas dirbantis žmogus neturi būti priskirtas prie remiamųjų. Remiami gali...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!