Socialinė etika

ETNIU PROBLEMŲ KLASIFIKACIJA: Etinių problemų organizacijoje kyla dėl įvairių priežasčių. Jos klasifikuojamos remiantis: interesų konfliktu; sąžiningumu ir dora; bendravimu; santykiais organizacijoje. Interesų konfliktas - tai sutarimo tarp dviejų ar daugiau šalių (konkrečių asmenų, grupių) nebuvimas darbiniuose santykiuose; Įprasta manyti, kad konfliktas griauna dalykinius santykius, turi negatyvių pasekmių bendram darbui. Tačiau pastaruoju metu yra pripažįstama, kad konfliktinė situacija gali turėti ne tik negatyvią, bet ir pozityvią reikšmę, nes kai kada tai duoda konstruktyvių (kūrybinių) rezultatų. Šiuo atveju randamas kompromisinis sprendimas, paremtas inovacija ir skatinantis organizaciją efektyviau dirbti. Kai kada organizacijose mėginama net dirbtinai sukelti konfliktinę situaciją, nes tai padeda išsiaiškinti nuomones, suteikia papildomos informacijos, atsiranda daugiau galimų alternatyvų. Taigi viskas priklauso nuo to, kaip yra valdoma konfliktinė situacija, kokiais būdais ji sprendžiama. Čia labai svarbią reikšmę įgauna vadybos etika. ORGANIZACIJOJE YRA SKIRIAMI ŠIE KONFLIKTAI: Vidinis asmenybės konfliktas dažnai pasireiškia tada, kai individas privalo pasirinkti, kieno interesus kelti aukščiau - savo ar organizacijos. Dažnai darbuotojas privalo atskirti savo finansinius interesus nuo verslo sandorių. Tarpasmeninis konfliktas - tai dažniausiai pasitaikanti konfliktų rūšis. Jis pasireiškia individų nesutarimu dėl skirtingo savo organizacijos tikslų suvokimo, dėl nuomonių skirtumo sprendžiant problemą, taip pat dėl neigiamų emocijų, jausmų vienas kito atžvilgiu. Vidinis grupės konfliktas - tai konfliktas tarp grupės narių arba vieno grupės nario su visa grupe, pavyzdžiui, kai atsiranda naujas neformalus lyderis, keičiasi vadovybė. Tarpgrupinis konfliktas - nesutarimas tarp organizacijos grupių, pasireiškiantis, pavyzdžiui, nepasitenkinimu darbų paskirstymu, ir turintis socialinį ar emocinį atspalvį. Vidinis organizacijos konfliktas - dažniausiai asocijuojasi su nepasitenkinimu vadovybės sprendimais, atskirų darbų planavimu ir pan. KONFLIKTŲ PRIEŽASTYS: netinkamas išteklių paskirstymas; skirtingi organizacijos padalinių tikslai; nuomonių bei vertybių skirtumai; elgesio manierų, išsilavinimo bei gyvenimiškos patirties ypatumai; žemas komunikacijos lygis. ASMENYS ATSIDŪRĘ KONFIKTINĖJE SITUACIJOJE TURI ŠIAS GALIMYBES: Išvengti konflikto (kada nėra asmeninio noro bendradarbiauti su kitais sprendžiant problemas . Šiuo atveju pralaimi abi šalys); Griebtis jėgos metodų (didelis suinteresuotumas teigiamu problemos išsprendimu, neatsižvelgiant į kitos šalies pozicijas.Spaudimas dažnai padeda pasiekti asmeninį tikslą, tačiau turi neigiamą poveikį kolektyvui); Siekti bendradarbiavimo (šiuo atveju labai svarbus normalus vadovo požiūris į konfliktinę situaciją, kuri gali būti kūrybiškai išspręsta, jeigu bus teisingai jo valdoma: kiekvienas konflikto dalyvis turi turėti lygias teises, kiekvienas gali pareikšti savo nuomonę, kiekvienam rodomas pasitikėjimas). (Bandyti įeiti į kitos šalies padėtį (tačiau nevarginti savęs optimalaus sprendimo ieškojimu); Ieškoti kompromiso (kada derantis, darant nuolaidas, atsižvelgiama į visų šalių interesus. Šiuo atveju nėra tarpusavio pasitenkinimo). ORGANIZACIJOJE KYLANTYS KONFLIKTAI DAŽNIAUSIAI SPRENDŽIAMI STRUKTŪRINIAIS METODAIS: vadovui pasinaudojant savo padėtimi (įsakymai, direktyvos ir pan.); nuosekliai aiškinant darbinius reikalavimus; konfliktuojančiuose padaliniuose diegiant specialius integruojančius (koordinuojančius) mechanizmus; sutelkiant įvairius padalinius bendroms problemoms spręsti; organizacijos darbe taikant atnaujintas darbuotojų skatinimo už konstruktyvias idėjas ir sprendimus sistemas. VADYBINĖS ETIKOS, VADYBINIO DARBO KULTŪROS PAGR REIKALAVIMAI: *Vadybininkas darbe turi remtis ne savo valdžia, o pagalba, pavaldinių sutelkimu, jų kooperacija. Jis neturi ieškoti "atpirkimo ožių", o stengtis parodyti savo pavaldiniams, kaip reikia padaryti; *Iš vadybininko reikalaujama pasitikėjimo savimi, savo verslu, nes tai rodo jo sugebėjimą valdytis kiekvienoje situacijoje; *Milžinišką reikšmę turi sugebėjimas branginti pavaldinių laiką: neversti jų laukti, kada prasidės pasitarimas, kada vadybininkas ras laiko pakalbėti su pavaldiniu; bet koks vadovybės atidėjimas kitai dienai tai, ką galima ir reikia atlikti šiandien, savo ir pavaldinių laiko nebranginimas - signalas apie netinkamą vadovo darbo stilių; *Vadovas privalo laiku informuoti pavaldinį apie jo darbo trūkumus ir mokėti išklausyti pavaldinio nuomonę apie savo trūkumus ir į ją atsižvelgti; *Protingas nuobaudų ir paskatų derinimas: bausdami nebijokite ir pagirti; pabrėžkite nusikaltusio darbuotojo asmeninius interesus: "Jūs geras darbuotojas, tačiau tokiu elgesiu jūs bloginate savo reputaciją. Jūsų asmeninis interesas - ištaisyti padėtį". *Griežtumas, reiklumas pavaldiniams visada turėtų būti pagrįstas; negatyviai gali būti vertinama ne asmenybė, o tam tikras jos darbinis poelgis; *Pagrindinės vadybininko savybės - mandagumas, taktiškumas, teisingumas, pareigingumas. Kiekvienas žmogus vidujai protestuoja prieš šiurkštumą, neteisingumą, o vadovo pareigingumas - uždega darbui; *Įdomus reikalavimas vadovui - turėti humoro jausmą. Juk humoras visada pakelia nuotaiką, kelia darbingumą. *Mokėjimas kalbėti, dėstyti savo mintis trumpai ir aiškiai, taip pat mokėjimas klausyti, mokėjimas prakalbinti savo pavaldinį, paskatinti jį išsikalbėti paprastai pašalina įtampą, sumažėja nusiskundimų; *Būtina vadybininko sėkmės sąlyga - geras savo pavaldinių pažinimas, mokėjimas rūpintis jų problemomis, poreikiais, laiku juos pastebėti, vertinti. Tai efektyvus būdas pakelti nuotaiką, sudaryti gerą darbinę atmosferą organizacijoje. **Ne mažiau svarbu, kad savo požiūrius, gyvenimo taisykles galima ir reikia transformuoti, taikyti žmonėms, su kuriais tenka dirbti, gyventi ir kartu suteikti žmonėms galimybę prisitaikyti prie savo viršininko. Kiekvienas turi turėti savą dorovingumo lygį, žemiau kurio nusileisti nevalia. Peržengti tokią ribą vadinasi, prarasti savigarbą, orumą, pasitikėjimą savimi, o be viso to negali būti sėkmės versle, visoje darbinėje veikloje. PAGRINDINIAI SOCIALINIO DARBO ETIKOS PRINCIPAI IR VERTYBĖS: *Kiekvienas žmogus yra vertybė savo individualumu ir asmenybiškumu, kurią reikia vertinti ir gerbti; *Kiekvienas žmogus turi teisę į savęs realizaciją, todėl privalo įnešti indėlį į visuomenės gerbūvį; *Kiekviena visuomenė, nepriklausomai nuo jos formos, privalo taip funkcionuoti, kad suteiktų savo nariams maksimalią gerovę; *Savo veikloje socialinis darbuotojas privalo vadovautis socialinio teisingumo principais; *Socialiniai darbuotojai privalo visas savo žinias ir įgūdžius skirti pagalbos teikimui individams, grupėms, bendruomenėms, jų vystymui ir konfliktų tarp asmens ir visuomenės sprendimui; *Socialinis darbuotojas privalo suteikti pagalbą kiekvienam, kam jos reikia; *Socialinis darbuotojas užlaiko asmens neliečiamybės ir konfidencialumo principus, atsakingai panaudoja informaciją savo veikloje; *Socialinis darbuotojas tampriai bendradarbiauja su klientais jo gerovei pasiekti, tačiau saugodamasis, kad tuo nebūtų padaryta žala likusiems asmenims; klientai yra skatinami dalyvauti ir veikti kartu su socialiniu darbuotoju; *Socialinis darbuotojui dera kuo minimaliau panaudoti teisinę prievartą sprendžiant kliento problemas; *Socialinis darbas nesuderinamas su tiesiogine ar netiesiogine valdžios struktūrų individams teikiama pagalba, naudojant terorą, kankinimus ar kitus veiksmus, engiančius žmones; *Socialiniai darbuotojai savo veikloje panaudoja tik etiškai pagrįstus veiksmus ir laikosi priimtų jų šalyse socialinių darbuotojų etikos kodeksų; 14 PAGR SOC D ETIKOS PRINCIPŲ IR VERTYBIŲ APIBŪDINIMAI: 1.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo laikytis profesinio objektyvumo. Klientas pirm nei kreiptis pas socialinį darbuotoją stengiasi pats išspręsti savo problemas. Jis arba kreipiasi į savo šeimą, draugus ar kitus žmones. Dažnai tokie kontaktai turi emocinį charakterį ir tas labai trukdo aiškiai suprasti problemos situaciją ir ją išspręsti. Todėl socialines paslaugas teikiantysis įnešdamas naują požiūrį į problemos sprendimą, privalo išlaikyti emocinį neutralitetą. Išlaikyti neutralitetą ir kartu neparodyti abejingumo ar nesuinteresuotumo gali tik meniškai pusiausvyrą išlaikantis darbuotojas. Profesinis objektyvumas yra svarbus faktorius padedantis išsaugoti socialinių paslaugų teikėjui psichinę sveikatą, antraip socialinių paslaugų teikėjui patirti antrinę traumą. 2.Socialinis patarnautojas privalo panaudoti save sąmoningai. Į socialinio patarnautojo pareigas įeina padėties išsiaiškinimas, idant vėliau galėtų adekvačiai ir kompetentingai teikti patarnavimus. Jis turi atidžiai ir atsakingai planuoti savo veiksmus, nes pirmasis socialinių patarnavimų teikėjo instrumentas yra jis pats. Baziniu elementu socialinių patarnavimų praktikoje yra darbuotojo sugebėjimas sukurti ir palaikyti efektyvias institucijas įgalinančius teikti gyventojams reikiamą pagalbą. Šie santykiai reikalauja iš socialinius patarnavimus teikiančių asmenų suprasti kliento mintis, jų reakcijas ir požiūrį į supantį pasaulį. 3.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo pastoviai atnaujinti, tobulinti ir gilinti savo profesines žinias. Socialinis darbas buvo ir yra viena iš pačių sunkiausių profesijų. Pagalbos žmonėms procesas yra surištas su besikeičiančia aplinka, kuri reikalauja kad soc. patarnavimų teikėjas visada tobulėtų. Nebus galima išlikti jautriu klientui ir būti kūrybingu darbuotoju, turint siaurą, neprofesionalų požiūrį į gyvenimą. Todėl socialinių paslaugų teikėjui būtina beperstojo tobulintis savo profesijoje ir pačiam augti kaip asmenybei. 4.Socialinis patarnautojas (darbuotojas) privalo gerbti kiekvieno žmogaus unikalumą. Nors prieš įstatymą visi esame lygūs, tačiau tarpusavyje esame labai skirtingi: egzistuoja klasės, grupės, bendruomenės – socialinės priežastys; egzistuoja skirtingi gabumai – prigimtinės priežastys; egzistuoja skirtingi individų prisitaikymai prie aplinkos – kultūrinės priežastys; O kur dar skirtinga individų sveikata! Visada susiduriame socialinėje veikloje su nacionaliniais, etniniais, kultūriniais skirtumais. Šie asmenų skirtumai verčia socialinius patarnavimus teikiantį darbuotoją prieiti prie kiekvieno atskiro žmogaus labai delikačiai ir atsakingai. Jis privalo suprasti ir gerbti savo klientų ypatumus. Tik suprasdamas kliento asmens unikalumą, darbuotojas sugebės parodyti reikiamą pakantumą ir supratimą kliento asmeniui. 5.Socialinių paslaugų teikėjas privalo sąmoningai taikyti konkrečias žinias ir patirtį konkrečiai situacijai. Pav.: socialinis darbuotojas privalo pastoviai savęs klausti, kokias konkrečias žinias pritaikyti konkrečioje situacijoje. Žinias pasemdamas iš pačio gyvenimo, iš praktinių eksperimentų, iš asmeniškų įspūdžių, socialinių patarnavimų teikėjas privalo kruopščiai ieškoti ir įvaldyti pačias progresyviausias savo profesijos teorines žinias. Empirinė socialinių patarnavimų programų bazė privalo būti rezultatu kruopštaus planavimo, atsižvelgiant į patikrintus praktikoje faktus. Dirbti aklai, darant klaidas, pasikliaujant intuicija negalima. Reikia įvertinti kliento tikėjimą kuris yra galingas stimulas veikti. Norint pakeisti save ar aplinką klientas privalo atrasti vidinius resursus, suvokti savo vertybių rolę sprendžiant problemas. 6.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo rūpintis kliento asmens visuma. Daugelis profesijų skirtos tik labai siaurai žmogaus asmens sričiai. Pav.: gydytojai specializuojasi pagal žmogaus gydomus organus ar ligų rūšis, t.y. gydytojas rūpinasi paciento fizine sveikata, mokytojas rūpinasi intelektualiniu augimu, psichologas – emociniais procesais. Gi, socialinio darbo profesija yra labai unikali tarp visų kitų profesijų, kadangi ji nukreipta į žmogaus visumą – jo biologinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę būklę. 7.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo pateikti klientui kuo pažangesnį problemų sprendimą. Profesinės pagalbos sėkmė priklauso nuo šiuolaikiško problemų sprendimo. Individas arba grupė privalo būti tikri, kad tobulinimasis yra galimas, kad sunkiame kaitos procese bus pritaikyti patys naujausi ir pažangiausi socialinio darbo modeliai. Atskleisdami naujas perspektyvas, siūlydami palaikymą ir metodus konkrečioms situacijoms, socialiniai darbuotojai tuo pat metu privalo būti sąžiningi su klientais. Negalima klientuose kurstyti nerealius planus, perspektyvas ar iliuzijas. 8.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo garbingai vesti dalykinius santykius su klientais. Priimti klientą tokį koks jis yra, tai nereiškia jog reikia pritarti visiems jo darbas ar požiūriams. Tačiau kiekvienas klientas būtinai turi jausti, kad yra garbingai ir su dėmesiu priimamas ir traktuojamas. Bendravimo ryšiai turi įtakoti, kad socialinis darbuotojas vengs teisti, kaltinti ar išteisinti klientą. Neteisimo dvasia bendraujant suteiks klientui pasitikėjimo, kad jis niekada nebus pasmerktas ar paniekintas, nenoriai ar negatyviai priimtas. Kadangi kiekvienas žmogus yra labai individualus, tai socialinis darbuotojas privalo saugotis standartizuoti žmones, primesti jiems savo nuomonę ir neįvertinti kliento nuomones. 9.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo gerai žinoti klientų galimybes. Socialinio darbo profesinė specializacija formuojasi analizuodama specifinius žmogaus poreikius: fizinius, psichologinius ir socialinius. Tačiau šių poreikių identifikavimui reikia žinoti, kiek pats klientas gali atsispirti aplinkai. Socialinis darbuotojas privalo sukurti realų kliento galimybių paveikslą, padėti klientui atrasti ir efektyviai panaudoti savąsias jėgas. 10.Socialinių patarnavimų teikėjas privalo sąžiningai elgtis su klientu. S. Banks pažymi, jog: “Socialinį patarnavimą galima laikyti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!