Socialiai pažeistos šeimos

Baigiamojo darbo turinys ĮVADAS............................................................................................................................. 1. Šeimos sampranta ir pagrindinės kategorijos 1. 1. Šeimos samprata....................................................................................................... 1. 1. 2. Šeimos funkcija.................................................................................... 1. 1. 3. Šeimos formaos................................................................................................. 1. 1. 4. Šiolaikinė šeima.................................................................................................... 2. Socialiai pažeistos šeimos.................................................................................... 2. 1. Nepilnos šeimos, asocialios šeimos ir ju ypatumai........................................................ 3. Socialinė pedagoginė pagalba šeimai................................................................................ 2. 1. Socialinio pedagogo darbas su mokinių tėvais............................................................... 2. 2. Šeimai teikiamos socialinės pagalbos rūšys ir formos. 3. Tyrimo metodai ir organizavimas....................................................................................... 3. 1. Ištirti klasės auklėtojų teikiamą socialinė pagalbą pažeistoms šeimoms mokykloje..... 3. 2. Ištirti tėvų nuomonę apie socialinio pedagogo darbą metodų įvairovę su socialiai........ pažeistomis šeimomis.................................................................................................... 3. 3. Išsiaiškinti socialinio pedagogo darbą su socialiai pažeistomis šeimomis. 4. Išvados ir rekomendacijos.................................................................................................... 5. Literatūra.............................................................................................................................. 6. Summary............................................................................................................................ 7. Priedai.................................................................................................................................. ĮVADAS Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima. Šeimoje, kaip mažutėje valstybėje, tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos bei tautos tradicijas, skiepija žmoniškąsias vertybes ir paruošia juos tapti visaverčiais visuomenės ir bendruomenės nariais. Vaikai, nuo pirmų dienų patyrę šeimos meilę, vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais. Visuomenėje vykstančios permainos vis labiau pažeidžia silpnas, įvairių materialinių bei psichologinių problemų turinčias šeimas. Dažniausiai dėl girtavimo, narkotikų vartojimo ar kitokio socialiai nepriimtino elgesio tėvai neužtikrina pagrindinių savo vaikų teisių: negali jų tinkamai prižiūrėti, sudaryti jiems priešmokyklinio ugdymo, pamokų ruošos, higieninių poreikių tenkinimo ir laisvalaikio sąlygų. Tokių šeimų vaikai dažniau patenka į policijos akiratį, nes neturėdami ką veikti pasiduoda gatvės įtakai arba tampa nusikaltimų aukomis. Kaip teigė I. Leliūgienė [1997], socialinės pedagogikos pagrindinis principas: šeima – svarbiausia mikroaplinka, kur vykdoma vaikų socializacija, atliekamos visos šeimos funkcijos. Tai sąlygoja visų socialinių institucijų dėmesio šeimai būtinumą. Norint padėti šeimai, reikalingi nuolatiniai tarpininkai tarp šeimos ir vaiko, mokyklos ir visuomeninių institucijų. Todėl būtinas toks pedagogas, kuris derintų asmenybės ugdymą ir visuomenės pažangą. Taigi socialinis pedagogas privalo savo darbu ir pastangomis siekti sumažinti žalą daromą vaikams, augantiems probleminėse šeimose, dirbdamas ne tik su vaikais, bet ir teigdamas pagalbą pačiai šeimai kaip vienetui. Pagal švietimo įstatymo [2003 m. Birželio 17d. Nr.IX-1630] 21straipsnį, socialinės pagalbos paskirtis - užtikrinti vaiko teisę į mokslą, garantuoti jo saugumą mokykloje, šalinti priežastis, dėl kurių vaikas negali lankyti mokyklos ar vengia tai daryti, sugrąžinti į mokyklą ją palikusius vaikus, kartu su tėvais (globėjais, rūpintojais) padėti vaikui pasirinkti mokyklą pagal protines ir fizines galios ir joje adaptuotis. Tai vadinama socialinę pagalbą. Socialinio pedagogo uždavinys - būti mokyklos konsultantu, sprendžiant įvairius su vaiko teisėmis ir jų pažeidinėjimu šeimoje susijusius klausimus. Socialinis pedagogas nedubliuoja klasės auklėtojo ar dalyko mokytojo veiklos, bet ją papildo. Socialinis pedagogas padeda klasės auklėtojui individualiai dirbti su delinkventinio elgesio, nedarnių, socialiai remtinių šeimų vaikais. Socialinis pedagogas gauna informaciją iš klasių auklėtojų, mokytojų apie vaikų mokymosi ir gyvenimo sunkumus bei konsultuoja kolegas, kaip jie turėtų padėti vaikams. Socialinis pedagogas kartu su mokyklos bendruomene rengia įvairius socialinius projektus, skirtus sėkmingesnei vaikų adaptacijai visuomenėje ir vaikų socializacijai. Taigi, socialinis pedagogas privalo savo darbu ir pastangomis siekti sumažinti žalą daromą vaikams, augantiems probleminėse šeimose, dirbdamas ne tik su vaikais, bet ir teikdamas pagalbą pačiai šeima, kaip vienetui. Probleminių šeimų ypatumus tyrinėjo: K.Miškinis [1993], R. Žukauskienė [1996], Z. Bajoriūnas [1997], V. Ignotavičienė [1998], G. Žukauskas [1998], L. Rupšienė [2001], G. Kvieskienė [2003], I. Autienė [1997], I. Lelilūgienė [1997], G. Valickas [1997], J. Vaitkevičius, [1995]. Apie socialinės pedagoginės pagalbos galimybes šeimai rašė: I. Leliūgienė [1997, 2002], C. Sutton [1997], L. C. Johnson [2001] ir kt. Šiame darbe pateikiamos minėtųjų autorių pastebėtos tendencijos, kalbant apie problemines šeimas ir jų įtaką asmenybės raidai bei aptariami socialinės pedagogikos pagalbos ypatumai. Darbo aktualumas ir naujumas. Ši tema yra aktuali, kadangi pastaruoju metu vis labiau pritariama nuomonei, jog auklėjant jaunąją kartą, būtina profesionalių psichologų, socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų bei kitų specialistų pagalba tėvams. Tyrimo objektas – socialinė pedagoginė pagalba socialiai pažeistoms socialiai pažeistoms šeimoms. Darbo tikslas – išanalizuoti socialinę pedagoginę, metodinę literatūrą, nagrinėjančia problematikos aspektus pagalbą su socialiai pažeistomis šeimomis.. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti mokslinę, socialinę, pedagoginę, metodinę literatūrą, nagrinėjamos problematikos aspektu. 2. Ištirti klasės auklėtojų socialinės pagalbos teikimą socialiai pažeistoms šeimoms. 3. Išsiaiškinti tėvų nuomonę apie socialinės pedagoginės pagalbos veiksmingumą. 4. Išsiaiškinti socialinio pedagogo darbą su socialiai pažeistomis šeimomis. Tyrimo hipotezė: socialinę pedagogoginė paglbą yra svarbi socialiai pažeistoms šeimoms. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 2. Anketa klasės auklėtojoms. 3. Anketa tėvams. 4. Interviu socialiniam pedagogams. Darbe naudotos socialinio darbuotojo profesinės kompetencijos: Taikyti individualaus darbo su ugdytiniu metodus. Bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis. Gebėti taikyti tyrimo metodus. Vertinti, organizuoti ir tobulinti socialinio pedagogo praktiką. Gebėti takyti socialinio tyrimo metodus. Darbo struktūra ir apimtis. Diplomini darbą sudaro įvadas, du skyriai (teorinė ir praktinė dalys ), išvados, išanalizuotos literatūros ir kitos informacijos šaltinių sarašas, darbo santrauka (lietuvių ir anglų k.), priedai. Darbo apimtis - puslapiai. 1. Šeimos samprata ir pagrindinės kategorijos 1. 1. Šeimos samprata Šeima – maža socialinė grupė, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir giminaičių, pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; jos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius daugiausia grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba. [Sociologijos žodynas, 1993, p. 243]. Pasak J. Vaitkevičiaus šeima – tai visuomenės ląstelė (maža socialinė grupė), svarbiausia asmens buities organizavimo forma, pagrįsta sąjunga ir giminystės ryšiais, t.y. santykiais tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei kitų giminaičių, kurie gyvena drauge ir tvarko bendrą ūkį. [J.Vaitkevičius, psl.185]. Pasak S. Šalkauskio, šeima – tai visuomenės miniatiūra. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę" (III sk. 38 str.). Šeima yra tautos stabilumo, tęstinumo garantija, prieglobstis žmogui nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos. [Miškinis, p.7 ]. Z. Bajoriūnas [1997, p.10] pateikia tokį šeimos apibrėžimą: „šeima - pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų". Pagal A. Maceina [1991, p.102], „Šeima yra tasai pradas, kuris skleisdina tautybę individuose ir kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus“. Pasak J. Uzdilos [1993, p.35], šeima - yra tokia pirminė socialinė aplinka, kuri palanki vaiko dorai tarpti dėl joje funkcionuojančių vertybių - atidavę, o ypač pasiaukojimo, rūpinimosi iki savimaršos. Pagal vieną iš universaliausių apibrėžimų, šeima yra socialinė grupė, kurią sieja santuokos, kraujo (giminystės) arba įvaikinimo ryšiai, patvirtinti įstatymine arba socialiai pripažinta tvarka. [V. Leonavičius, 2003, p. 233]. Pasak Bajoriūno, išstudijavusio įvairių filosofijos krypčių atstovų šeimos apipūdinimus, labai svarbūs du šeimos požymiai. 1. Šeima – specifinis pačių bendriausių mūsų visuomenės dėsningumų, jos – atspindys. 2. Šeima – sąlygiškai uždaras socialinis psichologinis vienetas (autonomiškai aktyviai bendraujančių ir vienas kitą veikiančių žmonių grupė; jos nariai vieni nuo kitų labai priklauso, vieni už kitus atsakingi: jų santykiai intymiausi,atrodo, lyg atsiriboję nuo išorinio pasaulio). Kaip matome iš pateiktų apibrėžimų, šeima yra apibūdinama gauna panašiai. Visa tai apibendrinus, šeimos sampratos: šeima – maža socialinė grupė, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių, pagrista santuoka arba kraujo ryšiais. 1. 1. 2. Šeimos funkcijos Šeimoje tenkinami įvairiausi svarbiausi žmogaus poreikiai, pirmiausia seksualiniai, vaikų gimdymo, ūkiniai, vartojimo, emociniai, doroviniai, estetiniai, psichologiniai ir pan. Šeima ypač veikli sritis, kurioje šie poreikiai formuojasi, patenkinami ir vystosi. Norėdamas patenkinti poreikius žmogus privalo turėti tam tikrus ryšius su gamta, su kitais žmonėmis, šiuo atveju – su kitais šeimos nariais, turimi omeny santykiai tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, su seneliais, su kitais giminėmis, gyvenančiais kartu ir turinčiais bendrą šeimos biudžetą. Šeimos funkcijų yra tiek, kiek poreikių nuolatos patenkinama. [Matulionis, 2001, p.162]. Visos šeimos funkcijos glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo, stiprina. Z. Bajoriūno teigimu, šeimos funkcijos kinta kartu su šeima. Išnykus vienai ar kitai funkcijai, jas gali papildyti kitos, ir šeima dar nėra pasmerkta žlugti Z. Bajoriūnas (1997, p.65). Pagal K. Miškinio „šeimos funkcija – tai sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vienų kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimą.“[ K. Miškinis, 1993, p.9]. Šeimos funkcija – sutuoktinių ir kitų šeimos narių poreikių tenkinimas bei su jais susijusių vienas kitam atlikimas. Pagrindinės šeimos funkcijos : reprodukcijos (žmonių giminė pratęsiama šeimoje); globos, saugos ir emocinės paramos (auganti karta globojama ir saugoma; padedanti materialiai, dvasiškai); socializacijos (gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas); seksualinio elgesio reguliavimo (lytiniai santykiai yra laisvas asmens pasirinkimas; santuokinė neištikimybė nėra toleruojama, ji laikoma pažeidžiančia socialines normas); socialinės padėties suteikimo (suteikti patį geriausią išsilavinimą). [ V. Pruskus, 2004, p.118]. R. Bajoriūnas [1994] pateikia šios funkcijos: vaikų gimdymas (susijęs su emociniu poreikiu pratęsti save savo vaikuose), vaikų auginimas (šeima – tobulinusia vaiko auginimo institutas), tautos etoso (natūralios ilgainiui susiklėsčiusios dorovingumo tradicijos, istoriškai susiformavę elgesio modeliai) tęstinumas ir puoselėjimas, ūkinė ekonominė, rekreacija, komunikacija (bendravimas, keitimas patirtimi, dalijimas gauta informacija), emocijos (visų šeimos narių poreikių tenkinimas), reguliacija (narių emocijų ir elgesio reguliavimas), seksualinis sutuoktinių gyvenimas. [ J. Pivorienė, 2004 p.8]. Gilinantis į šeimos atliekamas funkcijas, nederėtų atsiriboti nuo konkrečių šeimų, jų kasdienės gyvensenos. Joje įprasta skirti kelis svarbesnius periodus ar fazes: šeimos susidarymas, pirmojo vaiko gimimas, suaugusių vaikų išėjimas iš gimtosios šeimos, anūkų atsiradimas, pasibaigusi aktyvi darbo veikla. Todėl šeimų funkcija – jų išsidėstymas pirmumo, svarbos požiūriu - keičiasi. Šeimų gyvenimo ritmai, pokyčiai keičia ir šeimos funkcinę elgseną. Tai, kas svarbu kuriant šeimą, auginant mažus vaikus, nebeturi tokios reikšmės kitame šeimos gyvenimo tarpsnyje. http://arnis.mylivepage.ru/wiki/article/%C5%A0eimos%20samprata 1. 1. 3. Šeimos formos Žvelgdami į savo artimiausią aplinką galime pastebėti, jog mus supa gana įvairios šeimos: su vaikais ir be vaikų, su vyresnės kartos atstovais ir be jų, teisiškai įregistruotos ir neįteisintos it t.t. Pagal tai, kokie asmenys gyvena šeimoje ir kokias ryšiais jie susiję, sprendžiama apie šeimos formą. Šeimos forma – tai viena pagrindinių šeimotyros kategorijų, kuri apibūdina šeimotyros objektą. Mokslinėje ir šnekamojoje kalboje neretai vartojamas ir kitas panašus terminas – šeimos tipas. [L. Rupšienė2001, p.66]. Žvelgdami į šeimos formų įvairovę, galime pastebėti, jog įvairūs mokslai pateikia gan skirtingas šių formų klasifikacijas. Paprastai įvardijamos tokios šeimos formos pagal jos sandarą: monogamija (santuokoje gyvena vienas vyras ir viena žmona); poligamija (vienas iš sutuoktinių dalijasi keli priešingos lyties sutuoktiniai); poliandrija – poligamijos rūšis, kai moteris tuo pačiu metu turi ne vieną, bet kelis sutuoktinius; poliginija – poligamijos rūšis, kai vyras tuo pačiu turi ne vieną, bet kelias žmonas; nepilna šeima – vienišas tėvas (mama) augina vaiką (vaikus); matrifokalinė – nepilnos šeimos rūšis, kai vieniša mama augina vaiką (vaikus); konvencionali šeima (sudaryta tėvų sprendimu); senolių vadovaujama šeima (šeimos galva – vyriausias jos narys); šeima, kurioje partneriai pasikeitę vaidmenimis (vyras prižiūri vaikus, o moteris rūpinasi namų ūkiu); patėvio arba pamotės šeima (su patėviu arba pamote sieja ne kraujo ryšiai, bet pakartotina santuoka su vienu iš tėvų); kibucai (drauge gyvenantys vienoje komunoje ir pasiskirstę pareigomis viengungiai ir susituokę asmenys); sudėtinė, arba išplėstinė (kartu gyvena kraujo giminaičiai, jų sutuoktiniai, gimdytojai ir vaikai). [L. Rupšienė 2001, p.66]. J. Leliūgienė [2003, p. 288], pagal šeimos adaptacijos laipsnį išskiria šiuos šeimos tipus: • Sėkmingos šeimos – gerai atlieka šeimos funkcijas, pasižymi greita adaptacija prie vaiko poreikių, tinkamai juos auklėja; • Rizikos grupės šeimos – priskiriamos nepilnos šeimos, šeimos, kuriose mažos pajamos, taip pat šeimos, kuriose yra nedirbančių suaugusių šeimos narių; • Nenusisekusios šeimos- nesugebančios pilnai atlikti šeimos funkcijas, sunkiai pritampančios prie naujų sąlygų bei žemo socialinio statuso šeimos; • Asocialios šeimos – šeimos nariai pasižymi amoraliu elgesiu, gyvenimo būdas prieštarauja teisei ir etikai. 1. 1. 4. Šiuolaikinė šeima XX a. antroje pusėje, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, išryškėjo naujas šeimos tipas – nepilna šeima. Familistinėje literatūroje nerasta nepilnos šeimos apibūdinimo. Kadangi tokios šeimos egzistuoja, tai, remiantis praktiniais stebėjimais, galima ją apibūdinti taip: nepilna šeima yra tokia šeima, kurioje nėra vieno ar kelių tarpusavio santykių – vyro, žmonos, tėvo, motinos, vaikų. Nepilna šeima – tai šeima, kurioje yra vienas ar keli vaikai, bet nėra vieno iš gimdytojų – tėvo arba motinos. Apibūdinant nepilną šeimą kaip auklėjimo poveikio, tenka konstatuoti, kad daugeliu atvejų joje nėra vaiko tėvo. Leidinyje „Lietuvos moterys“, nurodyta, kad apie 14 tūkst. Vaikų (iki 18 metų) lieka be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo). Tai turi rimtų pasekmių vaiko asmenybės vystimuisi. Gerai žinoma, kad formuojantis dorovinės pozicijos pagrindimas, labai reika tėvo. Labai retai atvejai, kad vaiką (-us) augina tėvas. Jei šeimoje nėra vaiko motinos (mirtis, skyrybos, vaikas pasilieka pas tėvą), dažniausiai joje atsiranda kita moteris (nauja žmona, tėvo motina ar kokia giminaitė). Tokia šeima pedagoginio bendravimo aspektu laikoma pilna. [J. Litvinienė, 2002, p.17]. Keičiantis Lietuvos socialiniam – politiniam gyvenimui.socialinę sferą lydėjo bendrojo gyventojų užimtumo kitima, nedarbas, neoficialus užimtumo plėtra, spartus nedarbo didėjimas bei sumažėjęs valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo reguliavimo sferoje. Pirmosios socialinės nesėkmės skaudžiai palietė šeimą ir joje augančius vaikus. Pirmiausiai šeimos nukentėjo dėl sumažėjusio užimtumo, nes bedarbystė paskatino rizikos grupės šeimų didėjimą, depresiją, šeimų degrodacijaą ir beglobių, valkataujančių vaikų daugėjimą.Šios prielaidos faktiškai žlugdo valstybės pastangas užtikrinti vaiko saugumą (vaikai prievartaujami ir žudomi nestabiliose šeimose), vaikai negali apsirupinti pagrindiniais maisto ir kitais ištekliais. Kurie reikalingi jo gyvibei palaikyti (kasmet vaikų tarnybų darbuotojai randa vaikus išsekusius nuo bado), vaikai neturi galimybių gauti informacija reikalingą tobulėjimui or socialinių įgudžių, kurie bus būtini tolimesniame gyvenime, ugdymui. tolimesniame gyvenimui. 23 tūkstančiai vaikų šiandien yra gatvėje įtaikoje, nes jie neturi galimybių atstatyti savo jėgas ir pailsėti. {G. Kvieskienė, 200, p. ]. Lietuva patiria demografinį nuosmukį, yra praradusi demografinę pusiausvirą, tebeviksta gepopulicija, sparčiai senėja gyventojai, o šeimos institutas labai transformuojasi. Tai patvirtina jau antrą dešimtmetį, tebetrukstančio spartaus gimstamumo mažėjimo, nebeužtikrinčio kartų kaitos, vis labiau plitančio šeimų kūrimo neregistruojant santuokos, nesantuokinių vaikų skaičiaus didėjimo duomenys. Požiūrio į šeimos kūrimą ir vaikų turėjomą pokyčiai vis didesniu mastu visuomenės pripažįstami „ kaip normalūs“ reiškinis [ V. Gaigys, A. Čiužas, 2005, p. 11]. Pagal statistinius duomenis ištuokų skaičius Lietuvoje yra gana didelis ir viršija didžiausių europos Sąjungos šalių ištokų lygį. Tačiau tokia išvada turi būti daroma su žymiomis išlygomis, nes šeimos kurimas vedybų būdu Lietuvoje ilgą laiką buvo vyraujantys, o neregistruoti sugyvenimai neskaičiuojami,. Taigi ir pastarųjų nutraukimo oficiali statistika nefiksuoja.[ p. 55]. Sisteminė analizė leidžia įžvelgti esminius šeimos institucijos pokyčius, įvykusius per XX a. paskutinįjį dešimtmetį, t. y. per laiką nuo nepriklausomybės Lietuvoje atkurimo. Esminiai šeimos pokyčių bruožai 1. lentelė. Šeimos gyvenimo sritis Pokyčiai Šeimos kūrimo amžius Sensta Vaikų gimdymo amžius Sensta Vaikų skaičius šeimoje Mažėja Nesantuokinių vaikų gimdymas Dažnėja Abortai kaip gimstamumo Klesti reguliavimas Daugėja Neregistruotos santuokos Dažnėja Skyrybos Daugėja [ L. Rupšienė, 2001, p.131]. Kasmet daugėja vadinamųjų socialiai pažeidžiamų, nedarnių šeimų skaičius. Jos tampa pagrindiniu vaikų nepriežiūros rizikos šaltiniu, be to, klostosi ir pačių vaikų negatyvus požiūris į atsakomybę, pareigas dėl savo ateities. Nuo 1995 m. savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų (VTAT) įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 1, 9 karto, o vaikų jose – 57%. [ p. 61] Nedarnių šeimų skaičiaus statistika per 2000-2003m.m. Lietuvoje (Savivaldybių Vaikų teisių apsaugos tarnybų duomenys) Metai 2000 2001 2002 2003 Nedarnių šeimų skaičius 16O43 18114 18627 18514 Jose augančių vaikų skaičius 36856 40276 42820 39967 Pateiktoje 2 lentelėje matyti, kad nedarnių šeimų skaičius didėja. Taip pat didėja skaičius vaikų, augančių tose šeimose, kuriems nėra užtikrintos normalios gyvenimo, mokymosi, sveikatos, socializacijos sąlygos Deja, tai nėra visas tokių šeimų sąrašas. Daugelio šių šeimų vaikų padėtis yra ypač sunki, todėl jiems padeda valstybė. Kasmet apie 3 tūkst. Vaikų [200 m. – apie 2000] iš nedarnių (asocialių) šeimų, iš šeimų, kai vieno iš tėvų nėra, o kitas vaikais nesirūpina, kai atimtos tėvystės teisės, kai tėvai įkalinimo įstaigoje ir kitų šeimų, suteikiama valstybės globa. Tokios pagalbos reikėtų daug didesniam vaikų skaičiui. Nedarnių (asocialių) šeimų skaičius labai priklauso nuo alkoholizmo paplitimo lygio 1998 m. alkoholine psichoze ir lėtiniu alkoholizmu sergančių žmonių buvo 71,4 tūkst. [A. Karalienė, 2001, p. 33]. Kasmet daugėja vadinamųjų socialiai pažeidžiamų, nedarnių šeimų skaičius. Jos tampa pagrindiniu vaikų nepriežiūros rizikos šaltiniu, be to, klostosi ir pačių vaikų negatyvus požiūris į atsakomybę, pareigos dėl savo ateities. Nuo 1995 m. savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų (VTAT) įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 1,9 karto, o vaikų jose – 57%. Šiems duomenims įtakos gali turėti ir tikslesnė registracija bei jų apskaita. Nedarnių (asocialių) šeimų 2001- 01- 01 – 18 114, juose vaikų 40 276 SADM duomenys. [A. Mikalauskaitė, 2001, p.61]. Lietuvoje sparčiai daugėja daugiaproblemių šeimų. Šios šeimos visuomenėje yra gana izuoliotos ir iš aplinkos sulaukia mažai pagalbos. Jos nepriimtinos daugumai ir kaltinamos už nesugebėjimą rūpintis savo vaikais, apskritai – už nesugebėjima spręsti savų problemų. Daugiaproblemės šeimos tradiciškai Lietuvoje vadinamos „ asocialiomis“, tuo pažymint jas kokią specifinę rūšį, esančią už visuomenės ribų. Galvojama, kad tokios šeimos tiesiog kenkia visuomenei ir gymdo nevykėlius, kurie vėliau ir patys kuria panašaus tipo šeimas. Tokios šeimos siekis su vaikų pagalba gauti iš valstybės pašalpas, skatina asocialios šeimos gimdyti daugiau vaikų. Tačiau būtent tokių šeimų vaikai prisririami rizikos grupei, nes daugiaproblemės šeimos neužtikrina sąlygų visaverti vaiko asmenybės skladai. Degradavę tėvai nesirūpina vaikais, varo juos į gatvę, verčia uždarbiauti. Tokie vaikai dažniausiai turi emocinių, psichinių, fizinių problemų ir netgi negalių. Daugelis jų tampa „gatvės vaikais, nelanko mokyklos, vėliau, taip ir neįgiję išsilavinimo, papildo nekvalifikuotų bedarbių gretas. Todėl daugiaprobemės šeimos yra itin disfunkcionalios vaikų socializacijos požiūriu. Tik nedaugeliui vaikų pavyksta gyventi pagal kitokį scenarijų ir atsilaikyti prieš neigiamą šeimos poveikį. [L. Rupšienė, 2001, p.115]. Šeima yra pagrindinė socializacijos aplinka, nes vaikas šeimoje, kurioje gimsta ir auga, yra ugdomas, todėl turėtų jausti saugus, įgyti pasitikėjimo savimi ir kitais jausmą. Šeimoje vaikui turėtų būti suformuotas požiūris į gyvenimo būdą, etikos normas, išsilavinimo svarbą ir t.t. Anot I. Leliūgienės [2002, p.284], moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikų, netekusių tėvų globos, vystimasis turi daugybę neigiamų ypatumų. Vaikui reikalingas abiejų tėvų dėmesys. Šiuolaikinėje visuomenėje vaiko socializacijai didelį indėlį turi tėvo vaidmuo šeimoje Šeima dabartinėje Lietuvoje dėl neužtikrintos ateities ir stiprėjančios individualizacijos vengia reglamentuotų vedybinių ryšių. A.M.Pavilionienė ir V. Kanopienė [1997, p.68] teigia, kad socialinė ekonominė padėtis visuomenėje: nedarbas, žemas išsilavinimo lygis, skurdas ir kita, apsunkina ir riboja vaikų teises normaliai gyventi, vystytis, lavintis, t. y., socializuoti. Svarbiausi veiksniai, trukdantys sėkmingai šeimos socializacijai, anot J.Vaitkevičiaus [1995, p.186] yra šie: 1. Šeimos narių užimtumas, darantis bendravimą epizodišku; 2. Moterų lygiateisiškumas su vyrais; 3. Didesni reikalavimai sutuoktiniams, del to augantis skyrybų skaičius; 4. Susilpnėjusi religijos įtaka žmonėms; 5. Mišrios vedybos, t. y., nelygios socialinės kilmės partneriai, skirtingų religijų, rasių atstovų santuokos. Šie veiksniai griauna šeimos stabilumą, tradicijas, šeimos narių tarpusavio santykių kokybę ir šeimos gerovę. 1. 5. Socialiai pažeistos šeimos 1. 5. 1. Nepilnos šeimos ir ju ypatumai XX a. antroje pusėje, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, išryškėjo naujas šeimos tipas – nepilna šeima. Familistinėje literatūroje nerasta nepilnos šeimos apibūdinimo. Kadangi tokios šeimos egzistuoja, tai, remiantis praktiniais stebėjimais, galima ją apibūdinti taip: nepilna šeima yra tokia šeima, kurioje nėra vieno ar kelių tarpusavio santykių – vyro, žmonos, tėvo, motinos, vaikų. Nepilna šeima – tai šeima, kurioje yra vienas ar keli vaikai, bet nėra vieno iš gimdytojų – tėvo arba motinos. Apibūdinant nepilną šeimą kaip auklėjimo poveikio, tenka konstatuoti, kad daugeliu atvejų joje nėra vaiko tėvo. Leidinyje „Lietuvos moterys“, nurodyta, kad apie 14 tūkst. Vaikų (iki 18 metų) lieka be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo). Tai turi rimtų pasekmių vaiko asmenybės vystimuisi. Gerai žinoma, kad formuojantis dorovinės pozicijos pagrindimas, labai reika tėvo. Labai retai atvejai, kad vaiką (-us) augina tėvas. Jei šeimoje nėra vaiko motinos (mirtis, skyrybos, vaikas pasilieka pas tėvą), dažniausiai joje atsiranda kita moteris (nauja žmona, tėvo motina ar kokia giminaitė). Tokia šeima pedagoginio bendravimo aspektu laikoma pilna. [J. Litvinienė, 2002, p.17]. Nepilna šeima šiuo metu yra gana dažnas ir nieko nestebinantis reiškinys. J.Vaitkevičius teigia, kad nepilna šeima yra tada, kai šeimoje trūksta vieno iš sutuoktinių (vyro ar žmonos – mirę ar išsiskyrę), tuomet vaikus auklėja, prižiūri vienas iš tėvų. [I.Leliūgienė, 2003, p.297]. Pasak K. Miškinio, nepilnos šeimos susidaro dėl skyrybų, vieno iš sutuoktinių. [2003, p. 32]. Nepilnos šeimos pataruoju metu yra gana dažnos. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo vienodos: motina, vienas ar keli vaikai, kartais dar senelė. Tačiau ekonominiu, socialiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu skiriasi. Nepilnų šeimų vidinę struktūrą, psichologinį klimatą, auklėjimo principus atskleidžia jų kilmės kriterijai: 1. nepilna šeima po skyrybų; 2. nepilna šeima dėl vieno iš sutuoktinių mirties; 3. nepilna šeima dėl bevaikystės; 4. nepilna šeima moteriai pasinaudojus vyru kaip genetiniu donoru. [K. Miškinis, 1993, p.12]. Kita svarbi nepilnos šeimos atsiradimo priežastis – skyrybos. Teismas sprendžia, pas kurį iš tėvų pasiliks vaikas po skyrybų ir kam reikės apmokėti jo išlaikymą. Iš dalies tai nepeiktinas reiškinys susijęs su socialine pažanga. Skyrybų priežastys ir pasekmės literatūroje gana plačiai nagrinėjamos. Kaip rodo S. Burovos tyrimai, šeimos iširimui būdinga santuokinių šeimos funkcijų pažeidimas, bendrų gyvenimo planų irimas, intelektualaus bendrumo žlugimas. Ryškiai pasikeičia sutuoktinio psichologinės nuostatos, vienas ar abu sutuoktiniai menkiau ir visiškai neatlieka vyro ir žmonos, tėvo ir motinos funkcijų ir vaidmenų.[ J. Litvinienė, 2002, p.159]. Pasak K. Miškinio [2003, p. 32], nepilnos šeimos susidaro dėl skyrybų, vieno iš sutuoktinių mirties, tėvų negalėjimo turėti vaikų. Netradicinės šeimos taip pat priskiriamos prie nepilnų šeimų. Nepilnos ir netradicinės šeimos nuo tradicinių skiriasi ekonominiais, socialiniais, psichologiniais, edukaciniais aspektais. Nepilnose ir netradicinėse šeimose vaikai socializuojasi lėčiau ir dažnai žalinga jiems kryptimi. Nepilnų šeimų Lietuvoje 1999 m. buvo 12,7 procentai. [J. Vaitkevičius, 1999, p. 81]. Neretai pasitaiko ir vieno iš gimdytojų mirtis. Dažniausiai artimo žmogaus netikėta mirtis palieka skaudžių išgyvenimų tiek likusiam sutuoktiniui, tiek našlaičiais tapusiems vaikams. Statistiniai duomenys rodo, kad labai padidėjo jaunų žmonių mirtingumas. Miršta daug jaunų žmonių, bet ne tiek nuo ligų, kiek nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų, traumų. Nemaža dalis iš gyvenimo pasitraukia savo noru. [J. Litvinienė, 2002, p.163]. Nepilnose šeimose vaikai patiria emocinio ugdymo stoką, todėl, kad nėra intymios aplinkos, kuri būdinga sutuoktinių porai. Tuštumos, kuri atsiranda nepilnoje šeimoje, niekuo neįmanoma užpildyti. V. Navickas, kad bendravimo su tėvu trūkumas yra dažna vaiko agresyvaus, dargi nusikalstamo elgesio priežastis. [R. Žukauskienė, 1996, p.122]. Nepilnos šeimos, kurioje auga nesantuokinis vaikas, atmosfera pasižymi kai kuriais ypatumais, kurie komplikuoja jo ugdymą. Vieniša motina dažnai išgyvena kaltės jausmą dėl to, kad patikėjo artimo žmogaus pažadais. Kadangi paprastai ryšių su juo nepalaiko, moteris jaučiasi vieniša. Kai prarastas pasitikėjimas, sunku nuoširdžiai bendrauti su nauju žmogumi. [ K. Miškinis, 2002, p. 12]. Nepilnoje šeimoje, kurioje vienas gimdytojas yra miręs, paprastai vyrauja geresnė socialinė psichologinė atmosfera negu kitose nepilnose šeimose. Našliai ir našlės labiau gerbiami aplinkinių žmonių negu išsiskyrusieji arba vienišos motinos. Giminystės ryšiai tokiose šeimose nenutrūksta, kaip dažnai būna po sutuoktinių skyrybų. Močiutė ir senelis, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės iš tėvo ar motinos pusės ir toliau bendrauja su velionio ( -ės) sutuoktiniu. Iš esmės nepilna šeima laikoma ir tokia, kai vaikai įsūnijami ar įdukrinami vienišos moters. Tačiau tokie atvejai reti, kadangi dažniausiai leidžiama įvaikinti abiem santuokoje esantiems asmenims. [K. Miškinis, 2003, p.64]. Šeima – svarbiausias vaikų auklėtojas, nes ji natūraliausiu būdu moka mylėti ir sutarti. Tėvų skyrybos visada didelis mažo žmogaus sielos sukrėtimo šaltinis. Tėvo ar motinos pasitraukimas iš šeimos labiau kenkia vaiko sveikatai, negu vieno tėvų mirtis. Psichologai pastebėjo, kad po tėvų skyrybų trejų-šešerių metų vaikai pajunta kaltės ir pažeminimo jausmą, septynerių-aštuonerių metų- pykti ir pagiežą, dešimties ir daugiau metų – pagiežą abiems tėvams. Daugiau kaip trečdalis vaikų pradeda blogai mokytis, tampa nedrausmingi, pradeda konfliktuoti net su draugais. Vaiko gyvenime susidaro dvasinė tuštuma, kurios beveik neįmanoma pripildyti gerumo, altruizmo, taurumo. [J. Bikulčius, 1996, p.105]. Tėvų skyrybos skaudžiausiai paliečia vaikus. K. Hafter tyrimai rodo, kad po skyrybų kai kurie vaikai pasimeta, praranda orientaciją, įžūliai elgiasi namuose. Skyrybų metu vaikų elgesyje atsiranda šie elementai: ikimokykliniame amžiuje – agresyvumas, bailumas, nemiga, išgąstis; jaunesniame mokykliniame amžiuje – toks pat elgesys ir mokymosi rezultatų pablogėjimas, vagiliavimas, melavimas, imlumas blogiems įpročiams; vyresniame mokykliniame ir jaunuolio amžiuje – nuolatinis nerimas, nusižengimai, alkoholizmas, lytiniai nusižengimai, sunkumai, pasirenkant profesiją. [Z. Bajorūnas, 1997, p.123]. Skyrybos daro neigemą poveikį vaikams. Vaikai suvokia, kad jie asmeniškai nėra atsakingi už skyrybas, nežiūrint to, kai kurie kaltina save dėl tėvų santuokos žlugimo. Kartais vaikai motyvuoja tokią situaciją savo paties sukurtomis prielaidomis. Tėvas išėjo iš namų, nes manęs labai nemėgo. Žalingą skyrybų poveikį vaikams gali kažkiek sumažinti gerai organizuota namų tvarka, nuoseklūs ir autoritetingi reikalavimai. Gyvendamas su gerai besiadaptuojančiu tėvu ar motina, ypač, jeigu susiklostė geri tarpasmeniniai ryšiai, vaikas lengviau įveikia sunkumus.[J. Bikulčius, 1996, p.119]. Moterys sunkiau apsipranta su šeimos iširimu, su naujomis sąlygomis po skyrybų. Kai kurios motinos ima mažiau bendrauti su savo vaikais, bendraudamos būna irzlesnės, nervingesnės, sunkiau išvengia konfliktų. Mažiau dėmesio ir emocinės šilumos tenka vaikams, kurių mamos, iširus šeimai, skuba „susitvarkyti savo gyvenimą“, šiam tikslui skirdamos didžiąją savo pastangų ir laiko dalį.[ p.106 ]. K. Miškinis įžvelgia stiprų skyrybų poveikį vaiko charaktėriui: tėvų išsiskurimas gali lemti net kai kurias asmenybės savybės, sutrykdyti sveikatą. Remdasis psichologų praktiką, autorius netgi nurodo vaiko asmenybės nukrypimą – skyrybų sindromą. Jo esmę sudaro vaiko padidėjęs jautrumas, nervingumas, inteliktualinio bei emocinio brendimo sutrikimai. Vaikas pradeda blogiau mokytis, nesutaria su mokytojais, draugais, nepasitiki žmonėmis, jį valdo skriaudos,vienišumo ir perdėto uždarumo jausmas.[K. Miškinis, 1993, p. ]. Tėvų skyrybos, vaikui sulaukus paauglystės, paprastai skatina jo atsiribojimą nuo šeimos, didina nepasitikėjimą savimi, provokuoja depresinius išgyvenimus bei agresyvesnę savigarbos gynybą. Sociologė M. Snečkutę šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijoje išskiria šeimas su tam tikra strūktūrine arba kitokio pobūdžio deformacija. Šio tipo šeimose kriminologinė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje.[ 103 ] E. Vaperis, A. Kahonenas, A. šopenhaueris, nagrinėję šeimos įtaką mokinio pažangumui, elgesiui, kūribingumui, pabrėžė, kad tėvo ar motinos pasitraukimas iš šeimos visuomet turi įtakos mokinio pažangumui, elgesiui, iniacityvumui. [Z. Bajoriūnas, 1997, p108]. J. Litvinienė pateikia amerikiečių mokslininkų E Herzogo, S. Sudia nuomonę, kad vaikų dorinio vystymosi nepilnoje šeimoje problemos labiau susijusios su psichine motinos sveikata negu su pačiu skyrybų faktu arba gyvenimu su vienu gymytoju. Ištyrus tėvų konfliktų poveikį vaikams neišsituokusiose šeomose, nustatyta, kad jaunuoliams iš nehatmoningų šeimų, kilo daugiau psichologinų ir elgesio problemų nei vaikams, gyvenusiems harmoninguose namuose ar išsiskyrusiose šeimose. [J. Litvinienė, 2002, p. ]. Amerikiečiai E. Herzogas, S.E. Sudia išreiškė nuomonę, kad vaikų dorinis vystimasis nepilnoje šeimoje labiau susijęs su psichine motinos sveikata negu su pačių skyrybų faktu arba gyvenimu šeimoje su vienu gimdytoju. [J. Litvinienė, 2002, p. 216]. Nepilnoje šeimoje likęs vaikas reikalauja iš tėvo ar motinos daug daugiau dėmiasio. Kartais būna atvirkščiai – likęs su vaikų tėvas ar motina ima elgtis su jo tarsi su suaugusiuoju, t. y. jam užkrauna atsakomybę už kitus vaikus, namų ūkį, net save. 1994 m. M. Dovydaitienės atlikti tyrimai rodo, kad berniukams po skyrybų šeimoje būna sunku indentifikuotis, o mergaitės patiria sunkumų bendraudamos su priešinga lytimi. Išskirusios motinos linkusios girtauti (10 proc.), elgtis amoraliai (15 proc.). 30 proc. nepilnų šeimų gyvena patėviai. Jei patėviai keičiasi, konfliktai ir netgi muštynės šeimose tampa dažnu reiškiniu. Tokių šeimų paaugliai dažnai siekia, kad bendraamžiai ir netgi suaugusieji jiems pakustų, „tarnautų“. Respublikoje net 90 proc. nepilnamečių teisės pažeidėjų yra iš tokių šeimų (tėvai geria, gyvena amoraliai, atlieka bausmę įkalinimo įstaigose, visiškai nesirūpina savo vaikais. Blogiausia, kad tėvai neskiria vaikams pakankamai dėmesio ne ik ignoruodami juos, bet ir išvykdami iš Lietuvos uždarbiauti į užsienį, palikdami juos su senelis ar net vienus. Anot P. Martinaičio, šiandieniniai tėvai skatina vaikus nelankyti mokyklos (1proc.), yra abejingi mokyklai, reaguoja tik į įspėjamuosius signalus (75, 5 proc.), mokykla ima domėtis tik baigiamosiose klasėse, bet kokia siekdami geresnių pažymių (12, 5 proc.), tėvai dėmesį kreipia tik į žinias (10 proc.), nori, kad mokykla formuotų dorovines vaikų nuostatas (0, 8 proc.). [A. Palujanskienė, 2002, p.109]. Nepilnose šeimose vaikai patiria emocinio ugdymo stoką, todėl, kad nėra intymios aplinkos, kuri būdinga sutuoktinių porai. Tuštumos, kuri atsiranda nepilnoje šeimoje, niekuo neįmanoma užpildyti. V. Navickas, kad bendravimo su tėvu trūkumas yra dažna vaiko agresyvaus, dargi nusikalstamo elgesio priežastis. [L. C. Johnson, 2001, p.122]. P. Dereškevičius [2000, p.91] teigia, kad nesutarimai šeimoje, tėvų skyrybos, netektis, yra viena iš priežasčių, sukeliančių emocinius ir psichologinius vaikų elgesio sutrikimus, kas lemia ir mokyklos nelankymą, bei suprastėjusį mokymosi pažangumą. Akivaizdu, kad kiekvienoje situacijoje nepilnai šeimai reikia aplinkinių pagalbos – bent jau tam, kad kompensuotų neigiamų veiksnių įtaką vaiko ugdimuisi. Dėl šių vienišoms motinoms būdingų sunkumų, motina gali atsidurti stresinėje situacijoje. Todėl daugumai vienišų motinų reikalingas specialus psichologo patarimas, ypač ištikus sunkiai depresijai. Kitas socialiai pažeistų šeimų tipas yra asocialios šeimos. Asocialios šeimos – rizikos šeimos Sąvoka „asocialus“, anot G. Valicko [1997. p.7], nėra suprantamą vienareikšmiškai. Vienais atvejais asocialus elgesys apibūdinamas kaip asocialus elgesys apibūdinamas kaip „nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei“. Asocialus elgesys – tai nepaisantis visuomenės, pasireikiantis neatsižvelgiant į egzistojančias vertybes ir normas. [žodinas 1985, p. 49]. Asocialaus elgesio šeimą apibrėžiama taip: tai maža socialinė grupė, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!