Škotijos ir Katalonijos nepriklausomybės siekiai

Įvadas Temos aktualumas ir problematika. Šiais laikais, kai didelės valstybės mąsto apie pasitraukimą iš įvairių sąjungų (pvz.: Brexit), tai duoda peno tautų dariniams įvairių valstybių ribose mąstyti apie savo galimą nepriklausomybę. 2014 metų Škotijos nepriklausomybės referendumas, nacionaliniai judėjimai Katalonijoje leidžia suprasti, jog pasaulyje gali įvykti naujas “Tautų pavasaris”, kuris arba sutvirtins tarptautinę tvarką, arba įneš į ją chaoso. 2017 ir 2018 metais vėl planuojami Katalonijos bei Škotijos nepriklausomybės referendumai, kurie gali turėti milžinišką įtaką tarptautiniams santykiams bei tarptautinei politikai. Viena vertus, jiems sėkmingai įvykus, pasaulio žemėlapyje atsirastų dvi naujos nepriklausomos valstybės, kurios ekonomiškai būtų pakankamai stabilios tam, kad taptų pilnavertėmis tarptautinės santvarkos dalimis. Kita vertus, toks atsiskyrimas galėtų lemti tai, jog kitos tautos norės pakartoti tokį precedentą (pvz.: kurdai), kas galėtų lemti atvirus karinius konfliktus, jei tautos norės sukurti savo tautines valstybes agresyviai nusiteikusių valstybių teritorijose. Rašto darbo tikslas. Remiantis lyginamosios politikos vieno skirtumo metodu, siekiama atskleisti, kodėl skiriasi Ispanijos požiūris į Katalonijos siekiamą nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos požiūrio į Škotijos nepriklausomybės siekimą. Koks esminis nepriklausomas kintamasis lemia šių dviejų valstybių tokius požiūrius – kodėl būtent Ispanija priešinasi Katalonijos atsiskyrimui, o Didžioji Britanija Škotijos - ne? Rašto darbo struktūra. Pirmiausia bus pristatoma tyrimo teorinė ir metodologinė dalys bei šio tyrimo objektas. Antroje dalyje bus pristatomi nepriklausomi tyrimo kintamieji - kiekvienas iš Škotijos ir Katalonijos perspektyvų atskirai (t.y. Katalonijos ir Škotijos panašumus). Trečiojoje dalyje bus atskleidžiami tyrimo rezultatai, išvados ir pastebėjimai apie paskutiniųjų dienų įvykius. Šis rašto darbas yra svarbus tiek teorine, tiek praktine dalimi. Teorinė dalis leidžia suprasti, kokių veiksmų imasi Škotijos ir Katalonijos nacionalistai ir kokios nuotaikos vyrauja Didžiosios Britanijos ir Ispanijos politikų tarpe. Metodologinė dalis paaiškina pasirinktą tyrimo metodą. Toliau visas rašto darbas leidžia iš tiesų suprasti, kokie yra nepriklausomi kintamieji ir kodėl Ispanijos ir Didžiosios Britanijos centrinės valdžios ir politikai skirtingai reaguoja į atitinkamai jų regionuose vykdomą nacionalistinių judėjimų politiką, kuria siekiama išsikovoti nepriklausomybę ir sulaukti kitų valstybių pripažinimo. Literatūros apžvalga. Škotijos ir Katalonijos keliami nepriklausomybės siekimo klausimai yra aptariami labai dažnai. Literatūroje nacionalistiniai judėjimai aptariami iš įvairių perspektyvų – teritorinių regionų (Škotijos, Katalonijos) simbolių viešas demonstravimas (John Hargreaves, Freedom for Catalonia?, 2009; Murray Leith, Daniel Soule, Political Discourse and National Identity in Scotland, 2013); vietų parlamente iškovojimas ir vietinės valdžios autonomiškumo didinimas (Scott L. Greer, Self-Government: the Politics of Regional Autonomy in Scotland and Catalonia, 2003), referendumų rengimas ir nepriklausomybės siekimas (Elisanda Casenas-Adams, Another Independence Referendum in 2014? Recent Developments in Catalonia, 2013; Roland Flamini, Scotland’s Independence Bid: History, Prospects, Challenges, 2013). Be abejo, yra daug istorikų, kurie apibūdina Katalonijos ir Škotijos raidą, kaip jos atsidūrė kitų valdžių įtakoje ir kaip toliau vystėsi jų politika (Robin Macpherson, The Scottish Nationalism, 1700-2000, 2000; Roland Flamini, Scotland’s Independence Bid: History, Prospects, Challenges, 2013; John Hargreaves, Freedom for Catalonia?, 2009). Tačiau konkrečių mokslinių tyrimų, kodėl Ispanijos valdžia turi griežtą požiūrį į Katalonijos siekiamą nepriklausomybę, o Didžiosios Britanijos valdžia lieka neutrali Škotijos atžvilgiu, nėra. 1. Tiriamojo darbo aprašymas 1.1. Teorinė dalis Katalonija ir jos nepriklausomybės siekiai Katalonai - maža istorinė tauta, kurią sudaro septyni milijonai žmonių, yra įsikūrusi Ispanijos šiaurės rytuose ir jau daugelį metų siekianti valstybinės autonomijos. Prisijungusi prie Ispanijos, ji per daugelį metų išsikovojo teisių, kurios šiai tautai suteikė labai daug laisvių, tuo pačiu išsaugant kultūrinį ir politinį identitetą. Katalonijos autonomijos statute (Statute of autonomy, 2006 m.), regionas yra minimas ne kaip valstybė, bet kaip tauta; jame taip pat nusakomi įstatymai, lingvistikos ir finansų klausimai.1 Kalbos pripažinimas, galimybė rinktis savo atstovus, kultūros suvokimas leido katalonams jaustis lygiaverčiais Ispanijos piliečiais, kol galiausiai buvo suvokta, kad jais yra naudojamasi ir būvimas Ispanijos dalimi atneša daugiau žalos nei naudos. Ispanijos ekonomikoje svarbią vietą užima Barselona ir jos generuojamos pajamos, nors pats miestas teritoriškai priklauso Katalonijai. Visos pajamos valstybėje yra paskirstomos tolygiai, kuomet didžioji įplaukų dalis keliauja į sostinę. Krizės laikotarpiu, kuomet valstybėje įplaukų labai sumažėjo, buvo pastebėta, kad stabiliausias regionas yra Katalonija. Matydami netolygų įplaukų paskirstymą ir nebendradarbiavimą, katalonai vis dažniau pradėjo galvoti apie atsiskyrimą nuo Ispanijos. Pirmieji nepriklausomybės siekimo veiksmai buvo pastebėti dar 2009 metais, kuomet be valdžios leidimo pilietinė visuomenė suorganizavo vietinį referendumą, kurio pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, ar katalonai jaučiasi gerai būdami Ispanijos sudėtyje.2 Didžioji dalis visuomenės norėjo atsiskyrimo, bet konkrečių įgyvendinimo veiksmų nebuvo imtasi. Sekantis proveržis prasidėjo 2012 metais. Dėl suprastėjusios ekonominės padėties Ispanijoje ir regiono lyderio A. Mas prašymų perskirstyti regiono fiskalinius susitarimus nesiklausymo, katalonai vėl pradėjo svarstyti galimą atsiskyrimą.3 Katalonijos regione krizės periodu bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 1,3%, o Ispanijos 1,6%, kas dar labiau parodė, jog regiono ekonomika stipriai prisideda prie Ispanijos šalies stabilumo, kai sąlygos nevienodos.4 Visuomenėje buvo kalbama, kad Katalonija privalo atsiskirsti ir nustoti subsidijuoti nesėkmingus Ispanijos regionus, jei centrinė valdžia nesugeba taisyklingai paskirstyti viešųjų gėrybių. Katalonija, turėdama 7,5 mln. gyventojų ir generuodama 200 milijardų eurų vertės ekonomiką, yra ne tik didesnė už Belgiją, bet ir turtingesnė nei Andora ar Portugalija, todėl tikrai yra pajėgi būti nepriklausoma ir priklausyti ES.5 Tačiau po 2009 metų referendumo Ispanijos valdžia sunerimo ir iš Katalonijos autonomijos statuto preambulės išbraukė Katalonijos regiono gyventojų kaip atskiros tautos apibrėžimą ir nebesuteikė katalonų kalbos viršenybės regione, kaip buvo iki tol.6 Didysis Katalonijos noras išsilaisvinti buvo išgirstas 2014 metais. Šiais metais suorganizuotas referendumas turėjo ir didesnę istorinę reikšmę, nes žymėjo 300 metines, kuomet katalonai prisijungė prie Ispanijos. Šis referendumas buvo esminis momentas, kuomet visos Vakarų pasaulio valstybės išgirdo, kad katalonai nesijaučia gerai būdami Ispanijos dalimi ir vis garsiau kalba apie atsiskyrimą. 2014 metų referendume pagrindinis užduodamas klausimas buvo – ar Katalonija turi būti nepriklausoma, ar ne? Referendumas buvo organizuotas kilniais tikslais, kaip pilietinės visuomenės žingsnis, bet Ispanijos valdžios buvo traktuojamas kitaip. Ispanams nepatiko toks katalonų poelgis. Referendume dalyvavo 2,3 milijonai katalonų, kurių net 89% nubalsavo už nepriklausomą Kataloniją.7 Pagrindinis referendumo motyvas, kuriuo jis buvo skatinamas įvykti, buvo ekonominis netolygumas Ispanijoje, kuomet didžiąją dalį pajamų visame šalies biudžete sugeneruodavo Katalonija. Kiekvienais metais regionas praranda didelę dalį pinigų, nes investicijos ir lėšos proporcingai negrįžta į regioną, o yra paskirstomos visiems Ispanijos regionams. Dar viena priežastis, paskatinusių susimąstyti apie atsiskyrimą, buvo Ispanijos nepagarba katalonų tautai. Toks nepagarbus elgesys paskatino katalonų visuomenės nepasitenkinimą ir ji dar ryškiau pradėjo kalbėti apie atsiskyrimą. Turėdami savo kalbą, nacionalines vertybes bei išlaikytas tradicijas, katalonai yra pajėgūs būti nepriklausomi. Referendumas turėjo atgarsį Europoje - ilgai ir taikiai sugyvenę katalonai vis garsiau kalba apie atsiskyrimo galimybę. Ispanijos valdžia nepripažino referendumo rezultatų ir pripažino juos kaip negaliojančius, o Konstitucinis Teismas sustabdė visą proceso įgyvendinimą.8 Po Konstitucinio Teismo išvados, šalyje jaučiama dar didesnė etninė skirtis, kuri dar labiau sunkina santykius su centrine Ispanijos valdžia. Nepagarba vertybėms, gyvavusioms tradicijoms ir nesiskaitymas vis dar išlieka pagrindiniais katalonų motyvais atsiskirti nuo Ispanijos. Vyraujančios nuotaikos Katalonijoje Nors jau praėjo daugiau nei 3 metai po referendumo, laisvės idėjos vis dar gyvuoja Katalonijoje. 2014 metais įvykęs referendumas ir Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimas sukėlė masinį šoką Ispanijos visuomenėje ir Europoje. Katalonijos regione prasidėjo masiniai judėjimai, įvairios iniciatyvos siekti nepriklausomybės, kurios vis dar aktyviai reiškiasi ir šiandien. Separatistinio judėjimo dalyviai organizuoja įvairias demonstracijas, viešus pasisakymus, taip rodydami nepritarimą Ispanijos valdžiai, kuri vėl neleidžia suorganizuoti taikaus referendumo. Katalonų prezidentas Carles Puigdemount yra pažadėjęs, kad referendumas įvyks dar 2017 metų rugsėjį, remdamasis rezoliuciją, kurią išleido Katalonijos parlamentas, kurio didžioji dalis yra vietiniai nacionalistai.9 Katalonijos regione tvyro įtampa, nes viena visuomenės dalis nori atsiskyrimo, kita dalis ne. Barselonoje didelė dalis gyventojų yra ispanai, kuriems toks katalonų parlamento noras atrodo nepriimtinas ir dar labiau skatinantis žingsnis vykti etniniams konfliktams. Regione tvyro dvilypės nuotaikos, o referendumo įgyvendinimo realumas vis dar nėra aiškus. Škotija ir jos nepriklausomybės siekiai. Istoriniai Edinburgo parlamento rūmai, pastatyti 1639 metais, kuriuose dabar posėdžiauja Aukščiausiasis Škotijos teismas, indikuoja šalies demokratinių tradicijų ilgaamžiškumą.10 Klausimas dėl Škotijos tautos apsisprendimo teisės pirmą kartą tarptautiniu lygiu buvo iškeltas jau beveik prieš septynis amžius, kuomet Škotijos lyderiai, atstovaudami visą bendruomenę, įteikė popiežiui Arbroath deklaraciją, kuri žymėjo tautos ryžtą išlikti nepriklausoma.11 Šalis visuomet pabrėžė savo unikalią istoriją, kaip vieną iš pagrindinių faktorių, turinčių padėti jai atsiskirti. Škotija dar XVIII a. tapo vienu svarbiausiu Europos ekonominiu bei intelektualiniu centru. Beveik visos Škotijos nacionalinės institucijos yra savitos. Pavyzdžiui, Škotijos teisė yra paremta visiškai kitokiais principais nei teisinė sistema likusioje Jungtinėje Karalystėje ir ji yra gerokai artimesnė kontinentinėje Europoje atsiradusiai Romėnų teisinei sistemai. Taip pat Škotija turi puikiai išvystytą švietimo sistemą. Privalomojo mokslo sistema Škotijoje veikia jau nuo XV a. pabaigos, kuomet joje atsirado pirmasis universitetas. Škotija tapo industrinės revoliucijos lopšiu, kai Jame Watt’as išrado garo variklį.12 Škotijai prikausančių išradimų sąrašas yra beribis: anestetikai, dviratis, telefonas, televizorius, penicilinas.13 Daugelis pasaulinio masto išradimų, priklausančių Škotijai, suteikė jai ekonominio stabilumo, leidžiančio vystyti politines ambicijas, susijusias su atsiskyrimu nuo Jungtinės Karalystės. Škotai jau daugybę metų yra Didžiosios Britanijos sudėtyje, bet, kaip ir katalonai, 2014 metais referendume svarstė galimybė atsiskirsti nuo Jungtinės Karalystės. Tai nebuvo pirmasis garsus pamąstymas apie atsiskyrimą – jau nuo XX amžiaus pradžios škotų tauta mąstė palikti Didžiąją Britaniją. Anuomet pagrindinis motyvas buvo tai, kad taiki ir su niekuo nesipykstanti tauta buvo priversta kariauti I pasauliniame kare, nes tuo metu buvo Britanijos sudėtyje. Škotus tai smarkiai paveikė, nes jie neteko ištisų kartų vyrų, ženkliai ir negrįžtamai sumažėjo kaimo gyventojų. 1999 metais pradėjo veikti pirmasis Škotijos parlamentas, kurio pirminis tikslas buvo ne tik suteikti daugiau autonomijos Škotijai, bet daryti viską, kad škotai su britais taptų lygiais. 2014 metais įvykęs referendumas buvo grindžiamas demokratijos siekiu, nes ne visuomet Jungtinės Karalystės parlamentas atsižvelgdavo į Škotijos pageidavimus. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl škotai norėjo atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos. 2013 metais Škotijos parlamentas informavo Jungtinės Karalystės parlamentą apie norą organizuoti referendumą.14 Priešingai nei Ispanijos valdžia Katalonijos atveju, Didžioji Britanija suteikė leidimą organizuoti referendumą. Teisė dalyvauti buvo suteikta britams lordų rūmų nariams, Europos Sąjungos bei Tautų Sandraugos (Commonwealth of Nations) valstybių piliečiams, ilgą laiką gyvenantiems Škotijoje. Apie būsimą referendumą paskelbus spaudoje, visuomenėje pradėjo formuotis dvi stovyklos: “Taip” (Yes) ir “Ne” (No). “Taip” pusė akcentavo, kad atsiskyrus nuo Jungtinės Karalystės, škotų interesai bus labiau įgyvendinami ir visa politika bus orientuota į tai, kas yra naudinga tik pačiai Škotijai. Turėdama stabilios ekonomikos miestus Edinburgą ir Glazgą, naftos išteklius Šiaurės jūroje, ji pati yra pajėgi generuoti ekonomiką ir išlaikyti save kaip valstybę. Būdama nepriklausoma, ji galėtų nusistatyti pagrindinius prioritetus, kur reikia modernizacijos, pati nuspręstų, kokia būtų emigracijos politika, ar reikia trauktis į karus. “Ne” stovyklos atstovai nuolat akcentavo, kad Škotija privalo likti Jungtinės Karalystės sudėtyje, nes per 300 metų būnant sąjungoje ji nuolatos padėdavo Škotijai ir visuomet atsižvelgdavo į Škotijos pageidavimus. Būnant Jungtinės Karalystės sudėtyje, Škotija turi stabilesnę ekonomiką, stabilesnę saugumo politiką. Išėjimas iš sudėties galėtų paskatinti bedarbystę, būtų prarasta įtaka Europoje ir pasaulyje, kiltų problemų su valiuta, pakiltų kainos ir būtų sustabdyti vykdomi projektai su Europos Sąjunga. Europos Sąjungos šalys, išgirdusios apie Škotijos norą atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės, išreiškė palaikymą. 50 Europos šalių politikų, tarp kurių buvo Vokietijos, Graikijos, Belgijos atstovų pasirašė laišką, kad Škotija būtų labai laukiama ES nare, jeigu tik nubalsuotų už savo nepriklausomybę15. Škotijos parlamente vyraudavo daug diskusijų. Pagrindinės atsiskyrimo priežastys buvo tai, kad turėdama tokius naftos išteklius, Škotija gali jaustis ekonomiškai stabili ir būti nepriklausoma. Alex Salmod, pirmasis Škotijos ministras, mano, kad Škotija yra pajėgi būti nepriklausoma pasaulio valstybe. Nors tuometinis Didžiosios Britanijos ministras David Cameron teigė, kad šalių sąjunga yra sėkmingiausia socialinė ir politinė unija, todėl jos taip greitai griauti nevertėtų pilnai neįvertinus visų galimų scenarijų. Debatuose dėl nepriklausomybės vyravo du pagrindiniai aspektai: naftos ir valiutos klausimai. Pagrindinis A. Salmond argumentas buvo tai, kad visas pelnas už naftą (~ 1 milijardą svarų sterlingų) prilygsta Norvegijos pelnui.16 D. Cameron akcentavo, kad naftos išgavimo procesas darosi vis sunkesnis, todėl škotams yra naudinga būti kartu su Britanija, kad turėtų stiprų ekonominį užnugarį.17 Referendumo rezultatai nenudžiugino Yes kampanijos organizatorių, nes 55,3% balsavusių pasisakė už pasilikimą Jungtinės Karalystės sudėtyje.18 28-tuonios iš 32-iejų apygardų balsavo už No kampaniją. Referendume iš viso dalyvavo 84,6% Škotijos gyventojų19. Škotai nusprendė likti Jungtinės Karalystės dalimi. Balsavusiųjų Škotijos nepriklausomybės referendume statistiniai duomenys:20 Pasirinkimas Balsai Procentas Taip/Yes 1,617,989 44,70 Ne/No 2,001,926 55,30 Sugadinti biuleteniai 3,429 0,09 IŠ VISO: 3,623,344 100 Škotijos nepriklausomybės nuotaikos 2017 metais Po 2016 metais surengto referendumo Didžiojoje Britanijoje dėl narystės Europos Sąjungoje (Brexit), Škotijoje vėl pradedama kalbėti apie atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės. Šio referendumo rezultatai nepatenkino Škotijos lūkesčių, nes didžioji dalis Škotijos visuomenės balsavo už būvimą ES nare. Jungtinės Karalystės Brexit regioninis balsų pasiskirstymas:21 Regionas Išeiti (balsai) Išeiti (procentai) Pasilikti (balsai) Pasilikti (procentai) Anglija 15,188,406 53,4 13,266,996 46,6 Šiaurės Airija 349,442 44,2 440,707 55,8 Škotija 1,018,322 38 1,661,191 62 Velsas 854,572 52,5 772,347 47,5 VISO: 17,410,742 51,9 16,141,241 48,1 Susiklosčiusi situacija vėl priverčia škotus galvoti apie atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos, o referendumo rezultatai dar labiau patvirtina skirtingą regionų požiūrį. Po referendumo rezultatų paskelbimo, Škotijos nacionalinės partijos lyderė Nicol Strurgeon pareiškė, kad jei Škotijos netenkins Jungtinės Karalystės ir ES derybų rezultatas, ji vėl sieks surengti antrąjį referendumą, kad pati galėtų prisijungti prie ES.22 Dabartinė situacija klostosi nepalankiai Škotijai, todėl ji vėl pradeda svarstyti apie atsiskyrimą. 2017 metų pradžioje N. Sturgeon paskelbė, kad Škotijoje įvyks referendumas Jungtinei Karalystei išstojant iš ES. Pagrindinė referendumo priežastis yra skirtinga Anglijos ir Škotijos nuomonė dėl buvimo ES nare. Didesnis nepasitenkinimas, kylantis iš Škotijos, kuris kyla dėl neracionaliai vykdomos politikos, gali tapti paskutiniu veiksniu, paskatinsiančiu škotus atsiskirti. 1.2. Metodologinė dalis Pagrindinis šio rašto darbo klausimas - kodėl Ispanijos valdžia priešinasi Katalonijos atsiskyrimui nuo centrinės valdžios, o Didžiosios Britanijos – ne, arba bent jau ne taip aiškiai išsako savo nepasitenkinimą Škotijos siekiama nepriklausomybe. Tyrimo objektas – Didžiosios Britanijos ir Ispanijos valdžia bei šių valstybių teritoriniai vienetai; atitinkamai Škotija ir Katalonija. Chronologinės tyrimo ribos – nuo XVIII a., kai Katalonija buvo aneksuota Ispanijos valdžios ir Škotija sudarė susitarimą su Didžiąja Britanija, iki šių dienų įvykių. Tyrimui yra pasirinkta kokybinio lyginimo strategija – panašiausių atvejų, arba kitaip - vienintelio skirtumo metodas. Šio metodo esmė – lyginti atvejus (mažiausiai 2), kai keli nepriklausomi kintamieji yra identiški (arba maksimaliai panašūs) abiem atvejais, siekiant kontroliuoti rezultatų tikslumą (kai atvejai yra panašūs, tačiau skiriantis vienam aspektui, rezultatai yra visiškai skirtingi) (Lijphart, 2008; Hall, 2003). Šis metodas buvo pasirinktas pastebėjus, jog tarp Katalonijos ir Škotijos yra daug panašumų nepriklausomybės siekimo kontekste ir pastebimas tik vienintelis ryškus skirtumas. Priklausomas kintamasis yra valstybės valdžios požiūris į jų teritorinio darinio siekiamą nepriklausomybę (Ispanijos neigiamas požiūris į Katalonijos nepriklausomybę, Didžiosios Britanijos neutralus požiūris į Škotijos nepriklausomybės siekimą). Nepriklausomi kintamieji: 1. Škotijos ir Katalonijos istorinė raida; 2. Pagrindinės valstybės valdžios suteikiama autonomija dariniams; 3. Teritorijose veikiantys nacionalistiniai judėjimai; 4. Stipriausi galios centrai tuose regionuose; 5. Rengiami referendumai. Vienintelio skirtumo taisyklė: Kriterijai Škotija (teigiamas atvejis) Katalonija (neigiamas atvejis) Esminis skirtumas Teigiamas valdžios požiūris į siekiama nepriklausomybę Teigiamas/neutralus Didžiosios Britanijos valdžios požiūris x Neigiamas Ispanijos požiūris Ne x Bendrieji panašumai (nepriklausomi kintamieji) 1. Škotijos ir Katalonijos istorinė raida; 2. Pagrindinės valstybės valdžios suteikiama autonomija dariniams; 3. Teritorijose veikiantys nacionalistiniai judėjimai; 4. Stipriausi galios centrai tuose regionuose; 5. Rengiami referendumai. 1. a 2. b 3. c 4. d 5. e 1. a 2. b 3. c 4. d 5. e Priklausomas kintamasis Teigiamas valdžios požiūris į siekiama nepriklausomybę y Ne y Iš lentelės galima pastebėti, kad Katalonija ir Škotija yra labai panašios savo nepriklausomais kintamaisiais, tačiau turi vieną esminį skirtumą – Didžiosios Britanijos valdžia išlaiko teigiamą/neutralų požiūrį į Škotijos keliamus atsiskyrimo klausimus, o Ispanija priešingai – ji visiškai neigiamai vertina Katalonijos norą atsiskirti nuo valstybės. Tai lemia, kad Ispanija neigiamai žvelgia ir į Škotijos norą atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, nes tokiu būdu katalonai bus dar labiau suinteresuoti siekti nepriklausomos valstybės statuso. Visas rašto darbo tyrimas yra suinteresuotas atskleisti, kuris iš nepriklausomų kintamųjų lemia Ispanijos valdžios nepasitenkinimą šiais nepriklausomybės klausimais, nes iš dalies Škotijos ir Katalonijos situacijos atrodo gana panašios. 2. Tyrimo analizė. Nepriklausomų kintamųjų aiškinimas 2.1. Škotijos ir Katalonijos istorija Tiek Škotija, tiek Katalonija dabar priklauso didesniam politiniam dariniui. Nė viena iš šių teritorijų neturi nepriklausomybės ir turi tenkintis daline autonomija, kurią jiems suteikia (Škotijai – Didžioji Britanija, Katalonija – Ispanija), tačiau taip buvo ne visada. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pastebima, kad ir Škotija, ir Katalonija buvo nepriklausomos valstybės (iki XVIII a. pradžios), kurios turėjo savo valdovus. Šio skyriaus tikslas yra išsiaiškinti, kokios valstybės – Škotija ir Katalonija – kadaise buvo ir kaip jos tapo tuo, kuo yra dabar – kitos stiprios valstybės sudedamąja dalimi ir turi tenkintis jiems suteikiama autonomija. Škotija ir jos istorija Škotijos ir Jungtinės Karalystės bendrą istoriją žymi labai daug pakilimų ir nuosmukių, gaubia daug krizių, tačiau jos visada buvo labai susietos, istorijos kontekste žinomas ne vienas bendras valdovas, kuris valdė šias karalystes vienu metu – Jokūbas II, Jokūbas VI, Karolis I, Karolis II, Viljemas III. Škotijos tauta pasižymėjo klanų sistema, škotai buvo labai aršūs kovotai ir vadinama plėšikų tauta.23 Škotijos nepriklausomybės kovos prasidėjo dar XIV a. pradžioje: vyko pasipriešinimas Anglijos daromai įtakai ir kišimuisi į škotų reikalus. 1314 m. škotai nugalėjo Anglijos karalių Edvardą II ir jo kariuomenę;24 taip škotai ginkluotu pasipriešinimu įtvirtino savo nepriklausomybę. Škotų tautos istorija ir jos kovos prieš Angliją pagrinde buvo formuojami Bruce bei Wallace (pavardės asmenų, kurie kovėsi už Škotijos nepriklausomybę) ir the Douglases25 (tai klanai, kurie aktyviai reiškė nepasitenkinimą Anglijos valdžiai ir aršiai gynė Škotijos nepriklausomybę). Nuo to laiko tarp Škotijos ir Jungtinės Karalystės taika trukdavo trumpai, dažniausiai šios dvi karalystės konfliktavo dėl teritorijų, valdžios ir pan. Škotijos ir Jungtinės Karalystės sąjungą (Regal union) žymi karalienės Elžbietos I mirtis, kai Škotijos karalius Jokūbas VI tapo ir Anglijos karaliumi.26 Tačiau tai nebuvo valstybių sąjungą, Škotija išlaikė autonomiją, o su Anglija ją siejo tik bendras valdovas. XVIII a. Škotijos parlamentas buvo priverstas priimti sprendimą svarbų valstybės išlikimui, nes Škotija tuo laikotarpiu buvo labai nusilpusi ekonomiškai.27 1707 m. Škotija pasirašė susitarimą (the Act of Union) su Jungtine Karalyste, anot kurio Škotija taps jos dalimi.28 Kaip galima pastebėti, šis aktas buvo priimtas draugišku abiejų pusių – Škotijos ir Jungtinės Karalystės parlamentų - susitarimu. Šį aktą lėmė to meto Škotijos ekonominis susilpnėjimas. Škotijos parlamentas buvo panaikintas - jo vietoje buvo įkurtas bendras Škotijos ir Anglijos parlamentas, kuris turėjo atstovauti abi puses; škotai įsipareigojo mokėti mokesčius Anglijai, tačiau jie išlaikė nuosavą teisėtą sistemą, bažnyčias ir universitetus.29 Nors po šio sutarimo XVIII a. Jakobitai (the Jacobites) bandė dar du kartus nutraukti sutartį, tačiau abu kartus lydėjo nesėkmė.30 Nuo to laiko kalbos apie Škotijos autonomijos ar nepriklausomybės siekimą netyla, nacionalistiniai judėjimai aktyviai veikia bandydami nutraukti susitarimą su Jungtine Karalyste (the Act of Union). Nors škotai prie Jungtinės Karalystės prisijungė savo noru siekiant išsaugoti savo valstybę, tačiau šiais laikais siekiamas akto nutraukimas nėra toks paprastas. Katalonija ir jos istorija Barselona, kaip svarbiausias Katalonijos centras, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo Antikos laikų, tačiau Katalonija iškilo šiek tiek vėliau. Nuo XII a. vid. Katalonija tapo lygiaverte partnere sąjungoje (confederal union) su Aragona.31 Šias dvi karalystės siejo dinastiniai ryšiai, kurie buvo įtvirtini vedybų pagrindu. Tuo laikotarpiu katalonų kalba tapo dominuojančia ir oficialia karalystės kalba - pavyzdžiui Katalonijos teisme (The Corts) buvo pripažintai katalonų kalba kaip oficiali teismo kalba.32 XIII – XV a. Katalonija išplėtė savo teritoriją ir tapo dominuojančia valstybe - žvelgiant iš karinės ir jūrinės prekybos perspektyvos, ji savo galia valdė daugelį Viduržemio jūros teritorijų.33 Katalonija pasižymėjo tuo, kad katalonai turėjo vieną iš anksčiausių parlamentų Europoje, teismus, rašytinę konstituciją, o tai reiškia, kad Katalonija funkcionavo kaip ekonomikos, politikos ir kultūros tarpininkas tarp Europos ir viso Pirėnų pusiasalio (the Iberian Peninsula).34 Tačiau šis Katalonijos klestėjimo laikotarpis truko neilgai. Maždaug XV a. viduryje, kai Aragona sudarė dinastinę sąjungą su Kastilija (Castile, 1469 m.), Katalonija kentėjo nuo ilgalaikių demografinių ir ekonominių nuosmukių, kraštą siaubė maras ir pilietinis karas, o tuo pat metu kaimynystėje pradėjo kilti nauja galinga karalystė – Ispanija.35 Ji tapo grėsmė nusilpusiai katalonų valstybei. Kastilijos teismuose ir išliko katalonų kalba kaip oficiali teismo kalba,36 o karalius negalėjo be teismo pritarimo kelti mokesčių. Tuo laikotarpiu Ispanija labai stipriai kontroliavo Kataloniją, o ji labai silpo tiek ekonomiškai, tiek politiškai ir netgi kultūriškai. 1640 m. Katalonijos valstietija sukilo prieš Ispanijos karalių su Prancūzijos pagalba ir paskelbė, kad Katalonija yra nepriklausoma,37 o tai patiems katalonams reiškė ekonominę, politinę pražūtį. Tačiau galutinė Katalonijos stiprybės ir visos karalystės autonomijos pabaiga atėjo kartu su Ispanijos įpėdinystės karu. 1714 m. rugsėjo 15 d. Ispanijos karinės pajėgos aneksavo Kataloniją; nepaisant kalbinių ir kultūrinių skirtumų, katalonai tapo Ispanijos sudėtine dalimi.38 Katalonų kalba buvo panaikinta iš viešųjų institucijų ir uždrausta vartoti, Katalonija kartu su sostine Barselona patyrė Ispanijos priespaudą, buvo panaikintos institucijos.39 Nuo XVIII a. pradž. Katalonijoje veikia nacionalistiniai judėjimai, kurie pirmiausiai išsikovojo šiek tiek didesnę autonomiją šalyje,40 bei siekia su laiku išsikovoti ir Katalonijos nepriklausomybę. Apibendrinimas Taigi, iš pradžių atrodo, kad Katalonija ir Škotija turi gana panašią praeitį ir artimą dabartį, tačiau, kad ir kaip bebūtų, tarp šių dviejų darinių vyrauja vienas skirtumas. Škotija prie Jungtinės Karalystės prisijungė savo noru dėl ekonominio išskaičiavimo - tai buvo abiem pusėms naudingas ir draugiškas dviejų karalysčių susitarimas. Kitokia politinė situacija buvo Katalonijos istorijoje. Ispanijos įpėdinystės karo metu Katalonija buvo sutriuškinta ir taip prijungta prie Ispanijos karalystės - tai reiškia, kad Katalonijos parlamento ir visos visuomenės nebuvo atsiklausta, ar jie nori tapti Ispanijos dalimi; buvo tiesiogiai panaikintos katalonų institucijos, uždrausta katalonų kalba, buvo primesti nauji įstatymai, naujas valdovas ir centrinė valdžia. Šis pagrindinis ryškus Katalonijos ir Škotijos prijungimo prie didesnio darinio skirtumas gali tapti vienu iš kintamųjų, kuris lemia griežtesnį Ispanijos valdžios požiūrį į Katalonijos (lyginant su Didžiąja Britanija ir Škotija) siekiamą nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo centrinės valdžios. 2.2. Škotijos ir Katalonijos autonomiškumo klausimas Tautinės valstybės – per mažos spręsti dideles problemas, bet taip pat yra per didelės mažų problemų sprendimui?41 Tokių debatų centre yra tiek Didžiosios Britanijos valdžia Škotijos klausimu, tiek Ispanijos valdžia, tačiau pastaroji – Katalonijos klausimu. Tokios diskusijos nėra vien kalbinės formos išraiškos, jos taip pat priveda valdžias prie tam tikrų sprendimų. Šiais konkrečiais Didžiosios Britanijos – Škotijos, Ispanijos – Katalonijos atvejais, valstybių valdžios turėjo priimti tam tikrus sprendimus, kurie pasireiškė politinės autonomijos suteikimu škotams, katalonams, tačiau tuo pačiu metu, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos valdžios, išlaikė škotų, katalonų traktavimą kaip tam tikrus vienetus, kurie yra vienos valstybės visumos dalis: škotai yra Didžiosios Britanijos valstybės dalis, o katalonai – Ispanijos valstybės dalis. 42 Šioje vietoje iškyla didysis klausimas – kokio masto yra škotų ir katalonų autonomija? Šiam klausimui atsakyti bus nagrinėjamas ne tik politikos autonomiškumas, kuris dažniausiai siejamas su tam tikro darinio autonomiškumu,43 bet taip pat ir laisvė turėti ir reikšti savitą kultūrą, valstybinius simbolius. Škotai ir katalonai – psichologinis savęs identifikavimas Pirmiausia, įdomu išsiaiškinti kuriai barikadų pusei save priskiria škotai ir katalonai: ar škotai save laiko atskira tauta, ar vis dėlto savo tapatybę realizuoja priskirdami save Didžiajai Britanijai? Tokio paties tipo klausimas yra keliamas ir katalonų atvejui. Tai labai svarbus aspektas, kadangi tapatybės priskiriamas tam tikrai šaliai, signalizuoja apie valstybės aparato išsivystymą, tai yra, jei valstybės aparato išvystymas yra sėkmingas – žmonės yra linkę susieti tautinę priklausomybę su šia šalimi.44 Taigi, žvilgsnis į tai, kaip škotai ir katalonai save identifikuoja, leis pamatyti, kiek Katalonijos, Škotijos valdymo aparatas yra sėkmingas, o tai, savo ruožtu, parodys ir autonomiškumo lygį. Visų pirma, reikia pripažinti, kad šiuo klausimu Škotijos ir Katalonijos tendencijos skiriasi, bet apie viską nuo pradžių. 1986 metais atlikta apklausa, kurios esmė buvo išsiaiškinti ar škotai jaučiasi tikrais škotais, ar vis dėlto jų tautybė svyruoja tarp britų ir škotų, atskleidė, kad škotai daugiausiai save priskiria škotų tautybei (39 %), taip pat daug škotų save priskiria labiau škotams, nei britams (30 %), o štai jau 2011 metais absoliuti dauguma škotų savo tautybę priskyrė be jokių abejonių škotiškai tautybei (83 %).45 Katalonų atvejis, kaip ir buvo minėta anksčiau, skiriasi nuo škotų. 1985m. atlikta apklausa, kurios tikslas buvo išsiaiškinti kokia yra katalonų tautinė identifikacija, atskleidė, kad tik 9 % katalonų savo tautybę priskiria katalonams, 24 % katalonų save identifikuoja labiau kaip katalonus nei ispanus, ir daugiausia katalonų, tai yra, 47 % save priskiria lygiai taip pat ispanams ir katalonams. 46 Tačiau, 2014 metų situacija atrodo kiek kitaip: 24,18 % katalonų save priskiria katalonų tautybei, 26,17% katalonų save priskiria labiau katalonams, nei ispanams, ir 37,49% katalonų save priskiria vienodai tiek ispanams, tiek katalonams.47 Taigi, matyti, kad 2014 metais katalonų identifikacija yra absoliučiai susijusi su katalonų tapatybe. Iš esmės, škotų ir katalonų atvejais darytų apklausų metai skiriasi, tačiau šis skirtumas nėra toks didelis, kad nebūtų galima daryti palyginimo: pirmųjų apklausų yra vienerių metų skirtumas, o paskutiniųjų – trijų metų skirtumas. Taigi, škotai tiek 1986 metų apklausoje, tiek 2011 metų apklausoje, absoliučiai save priskiria škotų tapatybei, tokios dinamikos nematyti katalonų atveju – katalonai 1985 metų apklausoje daugiausiai save priskiria tiek ispanams tiek katalonams, tačiau 2014 metai yra kertiniai, būtent minėtais metais, tendencija pasikeičia ir katalonai daugiau save priskiria katalonams, nei ispanams. Iš turimų duomenų, galima teigti, kad škotų valdymo aparatas buvo išvystytas sėkmingai daug anksčiau nei katalonų, o štai katalonams prireikė šiek tiek daugiau metų nei škotams, kad valdymo aparatas būtų patenkinamas, ir katalonai save priskirtų katalonų tapatybei. Tokios tendencijos atsispindi ir rinkimuose: škotų elektoratas save pozicijonuoja kairiajam spektrui, kuris skleidžia nacionalizmo idėjas, o štai katalonų elektoratas nėra toks konkretus, jam labiau būdingas švytuoklės reiškinys.48 Škotija ir Katalonija: kultūriniai skirtumai sukuria autonominę valdžią? Kultūra yra reikšmingas faktorius kalbant apie regionus, kurie siekia visiškos autonomijos - būtent kultūra sukuria matomą, tačiau kartu ir nematomą, psichologinį valstybės vaizdą, taip pat leidžia žmonėms reikšti savo nacionalinį solidarumą.49 Kultūra yra labai svarbus aspektas kalbant apie Škotijos ir Katalonijos autonomiją. Iš vienos pusės, tiek škotai, tiek katalonai siekia visiškos autonomijos, grįsdami kultūrinį skirtumą su likusia Didžiąja Britanija, Ispanija, kitais žodžiais tariant – škotai, katalonai teigia esantys kultūriškai skirtingi nuo Didžiosios Britanijos, Ispanijos, todėl turi atsiskirti nuo jų ir sukurti centralizuotas savo valstybes.50 Tačiau žiūrint iš kitos pusės, tiek škotų kultūrinis kitoniškumas lyginant su britais, tiek katalonų kultūros skirtumai lyginant su ispanais, yra tam tikra autonomijos išraiška. Pirmiausia, tiek Škotijos – Didžiosios Britanijos atveju, tiek Katalonijos – Ispanijos atveju, kalba pasireiškia kaip kultūrinis skirtumas. Škotijoje viena iš vyraujančių kalbų yra škotų kalba (angl. Gaelic), dažnai ši kalba aprašoma tik kaip anglų dialektas, tačiau yra aršių diskusijų apie jos, kaip tikros kalbos, pripažinimą. 51 Katalonai vėlgi čia šiek tiek skiriasi nuo škotų, tačiau kultūrinio skirtumo esmė išlieka ta pati: katalonai turi savo oficialią kalbą, kurią naudoja visa Katalonija.52 Katalonų kalba sukuria „mes“ ir „jie“ dichotomiją tarp Katalonijos ir Ispanijos, tokią pačią tendenciją iš dalies galima pritaikyti iš Škotijos kalbos atveju.53 Be to, Škotijos atveju galima išskirti religinį kitoniškumą nuo likusios Didžiosios Britanijos, tačiau to paties taip kategoriškai negalima pritaikyti Katalonijai.54 Taip pat, galima išskirti kultūrinius skirtumus tokius kaip – skirtingos šventės ir jų tradicijos, skirtingi valgiai, tautiniai rūbai. Tačiau, grįžtant prie autonomiškumo išraiškos idėjos, reikia paminėti, kad visi kultūriniai skirtumai sukuria erdvę atsirasti tam tikriems teisiniams dokumentas, tam tikrai valdžiai. Ši erdvė atsiranda iš teigimo, kad kultūriniai skirtumai nebegali būti traktuojami kaip tokie, kuriems dar gali būti pritaikytas integracijos į kitos šalies kultūrą procesas, kultūriniai skirtumai pasidaro per dideli, kad galėtų būti pažaboti. Kultūriniai skirtumai išryškina ne tik paties kultūrinio skirtumo faktą, bet parodo, kad tiek Škotijoje, tiek Katalonijoje vyrauja skirtingi politiniai džiaugsmai ir skirtingi politiniai lūkesčiai, o savo ruožtu tai reikalauja tam tikrų valdymo organų Škotijoje, Katalonijoje, kurie patenkintų škotų ir katalonų politinius lūkesčius. Škotija ir Katalonija: politinė autonomija Praėjusiame skyriuje buvo aptartas savitos kultūros ir autonomijos ryšys. Šis aspektas yra svarbus tuo, kad būtent per kultūros skirtingumą (škotų kultūra skiriasi nuo britų, ir katalonų kultūra yra kitokia ispanų atžvilgiu), o tuo pačiu ir kuriamą autonominę kultūrą, yra sukuriama plotmė, kurioje atsiranda savitos valdžios troškimas ir reikalingumas. Šiuo požiūriu, tiek Škotija, tiek Katalonija turi didelę politinę autonomiją, kuri pasireiškia per savų valdymo organų realizavimą, į kuriuos tiek škotai, tiek katalonai turi teisę paskirti tam tikrus žmones per rinkimų mechanizmą; be to škotai, katalonai renka savo prezidentus, taip pat škotai ir katalonai turi teisinius dokumentus, kuriais grindžia savarankiškos politikos vykdymą.55 Tačiau, škotai ir katalonai patiria tam tikrus Didžiosios Britanijos – Škotijos atveju, Ispanijos – Katalonijos atveju, valdymo apribojimus. Aiškumo tikslui, bus pateikiama lentelė, kurioje bus matomas škotų, katalonų autonomiškumas tam tikrose politinėse sferose, tuo pačiu bus pateikiamos erdvės kur autonomiškumas yra ribojamas Didžiosios Britanijos ir Ispanijos valdžių. Tiesa, prieš pateikiant lentelę, būtina paminėti, kad ši lentelė yra sukonstruota remiantis Scott Edward Lennarson Greer darbe „Self-Government: The Politics of Regional Autonomy in Scotland and Catalonia“ sukonstruota angliška lentele; ši lentelė remiasi Katalonijos statutu, Škotijos įstatymais, taip atskleisdama šalių kompetenciją, politinę galią veikti tam tikrose politinėse sferose.56 Kompetencija Škotija Katalonija Policija/Ugniagesiai Veikia autonomiškai Veikia autonomiškai Įstatymų leidžiamoji galia Veikia autonomiškai Neveikia autonomiškai Pensijos/socialinė apsauga Neveikia autonomiškai Neveikia autonomiškai Švietimas Veikia autonomiškai Veikia autonomiškai, bet išlieka Ispanijos valdžios kontrolė ES santykiai Neveikia autonomiškai Neveikia autonomiškai Finansai Neveikia autonomiškai Kai kurios sferos finansai veikia autonomiškai Vaidmuo valstybėje Škotija Katalonija Regionas naudojamas kaip elektoratas Tik Europos Parlamento rinkimams 20% Senado Veto galia tarpvyriausybiniame forume Neturi galios Neturi galios Regioninė valdžia atstovaujama aukštesnėje valdžioje Neatstovaujama Neatstovaujama Taigi, matyti tiek Škotija, tiek Katalonija formaliai yra labai panašios savo valdžios autonomiškumo klausimu: škotai, katalonai formuoja politiką dėl tam tikrų valstybės tarnautojų (ugniagesių, policininkų), priima politinius sprendimus dėl švietimo politikos, tiesa, katalonai šiuo atveju turi šiek tiek mažiau autonomijos nei škotai; taip pat iš pateiktų duomenų galima matyti, kad ir škotai, ir katalonai neturi galios veikti socialinės apsaugos, pensijų, finansų klausimais (Katalonija finansų sferoje turi šiek tiek didesnį veikimą, tačiau jis vis tiek išlieka apribotas Ispanijos valdžios). Taip pat Škotijos vaidmuo Didžiojoje Britanijoje, Katalonijos vaidmuo Ispanijoje yra panašus: Škotija, kaip regionas, yra pasitelkiamas Europos Parlamento rinkimams, Katalonija – sudaro 20% Senado, tačiau škotai, katalonai neturi galios veikti kaip veto žaidėjai tarpvyriausybiniame forume, ir taip pat jų valdžios nėra atstovaujamos aukštesnėje valdžioje. Taigi, nors iš ankstesnio skyriaus galima įžvelgti didelį kultūrinį skirtumą tarp škotų ir britų, katalonų ir ispanų, matoma, kad tiek Didžiosios Britanijos valdžia, tiek Ispanijos valdžia nėra pasirengusi suteikti visišką laisvę politikoje škotams, katalonams, ir kontrolė išlieka stipri tam tikrais svarbiais politiniais klausimais. Škotija ir Katalonija: autonomijos reiškimas per valstybinius atributus Kalbėdami apie valstybės reprezentaciją, mes natūraliai susiejame valstybę su tam tikromis simbolinėmis reikšmėmis, kurios gali būti geografinės, nacionalinės ar kito tipo, tačiau simbolinės reikšmės yra vieni iš faktorių, formuojančių kolektyvinę tapatybę, kuri turi savaiminį ryšį su valstybės sąvoka.57 Tai yra labai svarbus aspektas, kadangi valstybės simbolinės reikšmės įtvirtina valstybę pasaulio žemėlapyje. Pažvelgus į pasaulyje egzistuojančias valstybes yra matoma, kad valstybės savo valstybingumą įtvirtina ir išreiškia per tam tikrus valstybinius simbolius – vėliavą, herbą, himną, tačiau pasaulyje egzistuoja keletas išimčių, kuomet ir ne valstybės kuria tokias simbolines reikšmes - vienas iš pavyzdžių yra Škotija ir Katalonija. Nors oficialiai Škotija ir Katalonija neturi valstybės statuso, tačiau jos abi bando įtvirtinti savo valstybingumą, o tai savo ruožtu reiškia ir autonomijos įtvirtinimą, per valstybinius atributus. Škotijos, Katalonijos atveju būtina paminėti ir tai, kad šalių valstybinių simbolių kūrimo praktika remiasi svarbių istorinių įvykių įtraukimu į valstybinių simbolių kūrimą, kitais žodžiais tariant, valstybės simboliai tampa istorijos liudytojai, tuo pačiu išlaikydami dar vieną funkciją – simboliai, įkūnydami istoriją, parodo šalies išskirtinumą kitos šalies atžvilgiu.58 Susiedami tai su Škotijos ir Katalonijos atveju, galima pastebėti, kad istorijos įtraukimas į valstybinių simbolių kūrimą sukuria dar didesnę skirtį tarp centrinių valdžių. Škotija didžiuojasi dvejomis savo vėliavomis – neoficialiąja Lion Rampant, ir oficialiąja – Saltire; škotai taip pat turi savo herbą, kuris savo metus skaičiuoja jau nuo XIII – XIV amžiaus.59 Reikia paminėti ir laisvę kurti ir turėti savo himną – šia laisve puikiai pasinaudojo škotai, sukurdami savitą, atskirą nuo Didžiosios Britanijos himną.60 Žiūrint iš Katalonijos perspektyvos galima pamatyti, jog katalonai, reikšdami savo nepriklausomybę, miestų aikštėse Ispanijos vėliavą pakeičia į Katalonijos nepriklausomybės vėliavą Estelada; daugelyje Katalonijoje vykstančių viešųjų renginių, įskaitant ir Barselonos futbolo klubo (FCB, Barca) rungtynes, yra iškeliamos ne Ispanijos, o Katalonijos vėliavos; giedamas ne Ispanijos, o Katalonijos himnas.61 Tačiau, galima matyti, kad Katalonija turi ne tik savo vėliavą, himną, bet ir herbą, kuris yra visiškai atskirtas nuo Ispanijos herbo. Galiausiai, galima teigti, kad autonomija, valstybinių atributų kūrime Škotijoje ir Katalonijoje, nėra ribojama centrinių Anglijos bei Ispanijos valdžių. Tiek škotai, tiek katalonai turi visišką laisvę demonstruoti savo simbolius valdžiai, nuo kurios škotai, katalonai yra priklausomi, tačiau tokie nebenori būti, ir demonstruoti simbolius likusiam pasauliui tam, kad valstybingumas būtų pripažintas. Apibendrinimas Taigi, Škotijos ir Katalonijos nepriklausomybės kovų kontekste, svarbu atsižvelgti į autonomiškumo išraiškas, tokias kaip: psichologinis savęs identifikavimas, savitos kultūros laisvė, politinis savęs valdymas, laisvė valstybiniams atributams. Kalbant apie psichologinį savęs identifikavimą, nors škotai skaičiuoja ne pirmą dešimtmetį, kuomet jie psichologiškai savo tapatybę pateikia kaip opoziciją britiškai tapatybei, o katalonų tendencijos šiuo klausimu sustiprėjo tik prie keletą metų, tačiau tiek škotų, tiek katalonų atveju yra matomas ėjimas ta pačia kryptimi, kuris veda į stiprios savo tapatybės pozicionavimą atskirai nuo darinio, kuriam priklauso. Tokias pat pozicijas galima matyti kalbant ir apie kultūrą: škotai, katalonai referuoja pasauliui apie savo kitonišką kultūrą, signalizuodami ne tik apie stiprų autonomiškumo norą, bet ir apie jo būtinumą. Dar viena autonomiškumo išraiška, kuri vienija škotus ir katalonus, yra polinis autonomiškumas. Reikia, paminėti, kad nors Škotijos, Katalonijos politinis autonomiškumas tam tikrose politiniuose dariniuose skiriasi, tačiau galiausiai stiprumas lieka toks pat, nors ir tam tikrose vietose matomas skirtumas. Svarbu prisiminti ir tai, kad Škotija, Katalonija siekia save įtvirtinti nepriklausomų valstybių pasaulyje per valstybinių atributų kūrimą: abu dariniai ryžtingai demonstruoja savo vėliavas, gieda savo himnus. 2.3. Nacionaliniai judėjimai sporto perspektyvoje Tiek Škotijos, tiek Katalonijos nepriklausomybės siekimas turi būti identifikuojamas kaip tautos apsisprendimo laisvė. Tačiau tam, kad žmonės save matytų tautos dalimi, juos turi jungti bendras dalykas – tai gali būti kalba, menas, etniškumas, religija. Vienoje gretoje su šiais aspektais yra ir sportas. Dauguma sporto istorikų pripažįsta sportą kaip vieną iš tautos simbolių, tačiau nereikia pamiršti jog šis ryšys gali būti abipusis62. Šiame skyriuje bus siekiama parodyti, jog tiek škotus, tiek katalonus savo viduje bei kovoje prieš centrinę valdžią jungia sportas (daugiausia futbolas). Škotijoje sportas nuo seno buvo laikomas skirtingų tapatybių, patriotizmo kova63. Vienas to pavyzdžių: šintis (angl. Shinty) – žaidimas su riestomis lazdomis ir kamuoliuku, primenantis žolės riedulį, kurio pradininkais buvo škotų bei airių protėviai gėlai (angl. Gaels)64. XIX – XX amžių sandūroje šis žaidimas buvo šiaurės škotų (kalniečių (angl. Highlanders)) mėgiamu žaidimu, kuris sugebėjo išlikti tik dėl jų puoselėjamų tradicijų. Laikais, kai šintis buvo ant išnykimo slenksčio, kalniečiai jį žaisdavo susiskirstę komandomis – komandos dažniausiai buvo skirstomus pagal priklausomybę kuriai nors bendruomenei.65 Tačiau žaidimas nebūdavo kova tarp “klanų” – tai labiau buvo socializacijos stūmoklis, leidžiantis žmonėms atsipalaiduoti, pailsėti, pabendrauti. Žaidimas buvo žaidimu. Tačiau 1893 m. įkūrus Camanachd’o asociaciją (angl. Camanachd Association), kuri buvo atsakinga už šinčio administravimą bei oficialių rungtynių organizavimą, pradėti kurti oficialūs klubai, kuriuos rėmė tiek Škotijos šiaurės, tiek romantinės gėlų kultūros paveiktas anglų elitas,66 kas lėmė žaidimo pasitelkimą politiniais tikslais. Ir nors buvo siekiama asociaciją atskirti nuo politikos, jos vadovybė vis vien buvo identifikuojama kaip sąjunginiai nacionalistai, kurie nenori atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, bet siekia didesnės autonomijos.67 Tokiam poslinkiui įtakos turėjo anglikonizuotas škotų kaip keltų tautos įvaizdis, kas tik didino skirti tarp anglų ir škotų. Tačiau toks sukurtas įvaizdis turėjo įtakos škotų mentalitetui nepalankia anglams linkme. 1897 metais buvo organizuojami mačai tarp Didžiosios Britanijos šinčio komandų bei Airijos hurlingo komandų (hurlingas – šinčio analogas Airijoje (žaidimo variacija, kurios kilmė yra analogiška šinčiui)), kuriuose rungtynės tarp Londono Kalniečių Camanachd’o ir Jungtinio Airijos Hurlingo Klubo skyrėsi nuo rungtynių tarp Glazgo Cowal’o Šinčio Klubo bei Dublino Celtic’o Hurlingo klubo.68 Pastarosiose rungtynėse buvo pastebima daugiau simbolizmo – rungtynės vyko Celtic Park stadione, futbolo klubo Glazgo “Celtic” namų aikštelėje. Šio mentaliteto liekanų galima rasti ir šiais laikais – nuo 1888 metų išlikęs Glazgo “Celtic” futbolo klubas, 1967 metais sugebėjęs laimėti UEFA Čempionų Taurę (dabartinė UEFA Čempionų Lyga).69 Škotams reikėjo dalyko, sukuriančio pilietinę visuomenė (nes tik per pilietinę visuomenę galima siekti nacionalinės autonomijos).70 Tuo dalyku tapo sportas. Šinčio suorganizavimas leido škotams veikti labiau nepriklausomai nuo Londono, kas lėmė laisvesnį savo kultūros bei jos paveldo puoselėjimą. Panašių tendencijų galima įžvelgti kitos sporto šakos – futbolo – įtakoje mentaliteto susidarymui. Škotijos gyventojai yra pripažįstami kaip atskira tauta - tai liudija nacionalinės futbolo rinktinės būvimas. Pirmasis oficialus Škotijos ir Anglijos rinktinių susidūrimas 1872 metų lapkritį sulaukė didelio atgarsio to meto britų žiniasklaidoje. Vienas iš tokių atgarsių buvo William’o Ralston’o iliustracija Londono laikraštyje Grafika (The Graphic), kuriame Škotijos futbolo rinktinė buvo pavaizduota kaip gabesnė, labiau pasiruošusi inovatyviam futbolui.71 Laikraštyje pateikta iliustracija bei paties žaidimo aprašymas skaitytojams buvo parodytas kaip to meto Škotijos bei Anglijos priešprieša (abiejų komandų žaidimo stiliai buvo skirtingi).72 Nors pats iliustracijos autorius buvo škotas, jis nesibodėjo pasišiepti tiek iš savo tautiečių, tiek ir iš pačių anglų. Tačiau iliustracijoje vaizduojama kova, kurioje škotai didingai gina savo žemę nuo atėjusių anglų (mačas vyko Škotijoje, Glazge); ir nors Škotijos rinktinės žaidėjai buvo viduriniosios klasės atstovais, savo pietinių kaimynų, kurių dauguma priklausė aukštesniajai klasei, atžvilgiu jie buvo lygūs.73 Vėlesni šių nacionalinių komandų susidūrimai kartais buvo lydimi riaušių. Po pirmųjų 2000 metų Europos futbolo čempionato atrankos rungtynių tarp šių komandų Glazge, buvo suimta 170 sirgalių, kurie dalyvavo masinėse muštynėse, tad atsakomosiose rungtynėse Londone, Wembley stadione, buvo sustiprinta apsauga bei atidžiau stebimi policijai jau žinomi futbolo chuliganai (kurių daugumą sudarė Anglijos rinktinės fanai).74 Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog ir patys anglai skiria save nuo škotų, tad tokia atskirtis padeda pačiai škotų tautai nubrėžti liniją, skiriančią juos nuo pietinės Didžiosios Britanijos salos dalies. Kitas aspektas, futbole skiriantis škotus nuo anglų, yra atskiros škotų futbolo asociacijos – Profesionalios Škotų Futbolo Lygos – būvimas. Pagrindinis šios lygos skirtumas nuo Anglijos Premier lygos – finansavimas. Anglijos Premier lyga, pasirašiusi sutartį su Sky Sports televizijos kanalu, užtikrino sau 5 milijardų svarų sterlingų finansavimą, kuris bus padalintas tarp joje žaidžiančių klubų75; tuo pat metu Profesionalios Škotų Futbolo Lygos čempionas uždirba 2,8 milijonus svarų sterlingų, dėl ko pati lyga yra pašiepiama savo kolegų iš pietinės salos dalies.76 Ši finansinė skirtis palaiko amžius trunkančia priešpriešą tarp paprastų Škotijos darbininkų bei labiau pasiturinčių Anglijos gyventojų, kas savo ruožtu lemia skirties “mes/jie” ryškėjimą. Tačiau tai, kad Škotija turi savo nuosavą futbolo lygą, kurią palaiko paprasti škotai, dar nereiškia, jog visi joje vykstantys nacionaliniai judėjimai yra pagrįsti sportu – kadangi atviri susidūrimai tarp futbolo fanų-radikalų vyksta tik susitinkant Anglijos bei Škotijos nacionalinėms rinktinėms (tokia tikimybė yra ganėtinai maža, nes šių komandų susitikimai įmanomi tik vykstant atrankoms į Europos bei Pasaulio futbolo čempionatus arba pačių čempionatų metu), o šinčio rungtynės, palyginus su futbolu, negauna tiek dėmesio. Tuo tarpu, nacionaliniams judėjimams Katalonijoje “Barcelonos” futbolo klubas bei jo istoriniai aspektai ir ideologija, kaip ir rungtynės tarp jo bei “Karališkojo” Madrido Real’o klubo, gali turėti įtakos. Futbolo klubas “Barcelona” buvo įkurtas tuo metu, kai Barselonai bei Katalonijai reikėjo atramos tiek ekonomikos, tiek nacionalizmo sferose.77 Ispanijoje futbolas, atkeliavęs iš Didžiosios Britanijos gamyklinių sričių (industrializaciją padėjo plėtotis sportui), pirmiausia pritapo industrinėse srityse (iš kurių viena buvo Barselona).78 Įkūrus klubą 1899 metais, jis tapo susietas su Katalonija – priešingai nei klubas iš to paties miesto, įkurtas metais vėliau: “Espanyol”, kurio pavadinimas nusako, jog jis yra artimesnis Ispanijai. Dėl industrializacijos plečiantis miestui, į jį plūdo daug apylinkių kaimeliuose gyvenančių žmonių, kurie, įsikūrę ir pagyvenę ilgesnį laiką, pradėjo simpatizuoti “Barcelonai”, tuo metu kai “Espanyol” fanai atvyko į Barseloną palaikyti sau artimos komandos iš pietų Ispanijos. Tačiau “Barcelonai” tai nebuvo kliūtis plėtojant katalonišką savimonę – 1917 metais katalonų kalba buvo paskelbta oficialia klubo kalba.79 Nors klubas per visą savo istoriją ir nebuvo susietas noru savo gretose turėti tik katalonų tautybės žaidėjų (ne taip kaip Atletico Bilbao (Baskijos klubas)80), jis buvo ir tebėra palaikomas katalonų kaip institucija, rodanti norą globalizuotis ir nebebūti Ispanijos dalimi.81 Nors patį klubą siekta reformuoti, kai Ispanijoje valdžią užimdavo diktatoriai (dukart: 1923 ir 1939), visų Katalonijos simbolių uždraudimas tik stiprindavo katalonų vienybę bei pasiryžimą puoselėti savo kultūrą.82 Antrosios diktatūros metu, dėl to, jog Katalonijoje buvo uždrausti visi kataloniški simboliai, katalonai sutelkė savo dėmesį į “Barcelonos” rungtynes, nes tik jų metu jie galėjo nevaržomi palaikyti savo klubą savo gimtąja kalba. Tai parodo, jog esant priespaudai, žmonės telkdavosi apie “Barceloną” ir joje matydavo savo kultūros išsigelbėjimą, dėl ko galima teigti, jog šis futbolo klubas turėjo daug įtakos katalonų savimonės identifikavimui. Francisco Franco, tapęs Ispanijos diktatoriumi 1939 metais, kaip politinį įrankį naudojo futbolą, ypač palaikydamas Madrido “Real” klubą. Diktatoriaus palaikymas klubui reiškė pergalę net tada, kai atrodo, jog tai neįmanoma. 1943 metų Ispanijos Taurės atsakomosiose varžybose, pirmąsias rungtynes laimėjus “Barcelonai” rezultatu 3-0, į Katalonijos futbolo klubo persirengimo kambarį atėjo policininkai, nepasakę konkrečios priežasties, tačiau tas rungtynes “Barcelona” pralaimėjo rezultatu 11-1.83 Tai parodo, jog diktatoriui nerūpėjo sąžiningumas – kaip jau buvo minėta, futbolas jam tebuvo politinis įrankis. Tačiau tokia neteisybė tik dar labiau sutelkė katalonus, kurie suprato neteisybę, bet komanda vis vien buvo jų globėja, saugotoja. Dar vienas incidentas, priverčiantis katalonų mentalitete atsirasti skirčiai “mes/jie” yra 1953-54 metų įvykiai. 1953 metais “Barcelona” norėjo įsigyti Argentinos žvaigždę Alfred’ą Di Stefano,84 kuris turėtų sustiprinti jų puolimą, taip suteikiant galimybių konkuruoti su Madrido “Real” klubu. Tačiau, dėl neaiškių priežasčių, sandėris nutrūko, o jau kitamet Alfred’as Di Stefano žaidė užsidėjęs Madrido “Real” marškinėlius. Visi šie įvykiai tik dar labiau stiprino katalonų identitetą bei skirtį “mes/jie”, ką galime pamatyti dar ir šiais laikais. Vykstant futbolo rungtynėms tarp “Barcelonos” ir “Real” klubų Katalonijoje, katalonai nesibodi savo gatvių išpuošti regiono vėliavomis, taip parodant, jog Katalonija nebėra Ispanijos dalis – bent jau katalonų mintyse. Apibendrinimas Į škotų nacionalinių judėjimų nepriklausomybės siekimą per sporto prizmę gali būti žiūrima atsainiau, nes jie iš Didžiosios Britanijos pusės nesulaukdavo tokių represijų, kurių sulaukdavo Katalonija iš besikeičiančių Ispanijos valdžių. Represijų nebūvimas Škotijos atveju neturėjo įtakos aktyviam tautos susitelkimui per sportą, tačiau šių represijų nebūvimas taip pat lėmė įmanomą pokalbį tarp Didžiosios Britanijos ir Škotijos dėl galimos didesnės autonomijos bei nepriklausomybės, kai tuo metu Katalonija, ištvėrusi dvejas diktatūras ir išsaugojusi savo identitetą, yra užgožiama Ispanijos centrinės valdžios dėl savo reikalingumo valstybei bei istorinio konteksto (jog ji priklausė Ispanijai visada). 2.4. Ekonomika ir stipriausi galios centrai Tautos, norėdamos tapti nepriklausomomis valstybėmis, susiduria su įvairiais sunkumais. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl dažnais atvejais šalys atsisako leisti tautinėms mažumoms siekti nepriklausomybės, yra ekonominės gerovės puoselėjimas, stabilumas. Kiekvienos valstybės pagrindinis tikslas yra kuo stabilesnė ekonomika ir gerai išvystytas eksportas. Katalonijos ekonomika ir indėlis į Ispaniją Anksčiau minėtos strategijos laikosi ir Ispanija. Šiuo metu ji užima 14 vietą pasaulio šalių ekonominiame reitinge pagal BVP (bendrąjį vidaus produktą).85 Šalis savo ekonominę nepriklausomybę ir gebėjimą generuoti pajamas rodė dar XVI amžiuje. Ji savo finansine sėkme garsėja jau daugelį metų. Joje veikia ir yra įsikūrusios 434,914 kompanijos (apie 14% jų turi pagrindines savo būstines Barselonoje).86 Didelis nepriklausomų kompanijų skaičius rodo ne tik pačios valstybės ekonominį stabilumą, bet ir vaizduoją sėkmingą valstybės vystymą. Ispanija užsienio investicijas telkia ne tik sotinėje Madride, bet ir didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Barselona. Pačiame mieste yra sukurta 1 mln. darbo vietų ir daugiau nei 2,2 mln. Barselonos regione.87 Dirbančių žmonių skaičius Barselonos mieste (67,7%) yra didesnis nei Ispanijoje ir lenkia Europos vidurkį.88 Viena iš pagrindinių priežasčių, kuri prisideda prie sėkmingo ekonomikos vystymo, yra reikalingų darbuotojų profesinis ugdymas, todėl regione yra gausu švietimo įstaigų. Visame Katalonijos regione yra įsikūrę 12 universitetų, iš kurių 8 yra pačioje Barselonoje.89 Didelis paklausus studentų ir kvalifikuotų darbuotojų skaičius leidžia miestui plėstis ir būti vienam stipriausių regione. Pavyzdžiui, 2014 metais eksportas iš Barselonos regiono pasiekė 47,057.3 mln. EUR.90 Katalonija yra patrauklus ekonominis centras investuotojams, kuris pritraukia nemažai užsienio kompanijų: 12,7% Prancūzijos, 10,5% Nyderlandų, 14,6% Vokietijos.91 Šiandien neabejotinai galime matyti, kad Barselona yra Ispanijos ekonominis centras, tačiau kaip 1986 metais patyrusi gilią ekonominę krizę, ji sugebėjo atsitiesti?92 1992 metų Olimpinių žaidynių poveikis Barselonos ekonomikai Barselona – Viduržemio jūros miestas, Ispanijos industrializacijos, socialinio, politinio bei kultūrinio gyvenimo širdis. Kaip ir kitiems didiesiems Europos miestams, Barselonai tenka susidurti su problemomis, kurios kyla būnant dideliu metropoliu, kai pradeda trūkti pajamų, kaštų politinės sostinės funkcionavimo užtikrinimui.93 1959 metais prasidėjus ekonominio augimo, miestų atgimimo laikotarpiui, teigiami pokyčiai pradedami justi ir Barselonoje, tačiau visai neilgam.94 Ispanijoje įvykusiam ryškiam politiniam perėjimui prie demokratijos nebuvo lemta pilnai įsigalėti, nes jis sutapo su 1975 metais vykusia ekonomine krize.95 Krizė sukėlė begalę problemų Barselonoje: industrija buvo iškelta iš miesto, stagnavo populiacijos rodikliai ir ženkliai sumažėjo politinis aktyvumas.96 Piliečiai buvo nusivylę susiklosčiusia padėtimi. 1977 metais situacija pasikeitė, padėjus pritraukti užsienio investicijas.97 Į Barseloną ir Kataloniją pradeda atsikelti didieji automobilių gamintojai: Nissan, Volkswagen, pirkdami čia buvusius autokoncernus.98 Šių industrijos gigantų atsikėlimas į miestą žadėjo dideles ekonomines permainas. Tačiau didysis ekonominis proveržis mieste įvyko, kai 1986 metais Barselona buvo nominuota rengti Olimpines žaidynes, vyksiančias 1992 metais.99 Žinia apie Olimpinių žaidynių organizavimą dar labiau paspartino žymių prekės ženklų atsikėlimą į miestą, tokių kaip Pizza Hut, McDonald’s.100 Pasaulio pripažinimas, korporacijų atsikėlimas į miestą sukėlė tikrą ekonominį sprogimą, leidusį miestui išsivaduoti ir vėl tapti Ispanijos galios centru. Barselona, tapdama Olimpinių žaidynių organizatore, buvo priversta pakeisti iki tol egzistavusią strategiją. Ji privalėjo tapti tokia vieta, kurioje rungiantis visiems geriausiems pasaulio atletams, būtų pasiūlytos nepriekaištingos sąlygos, o norint nenuvilti ne tik pačių ispanų, bet ir viso pasaulio gyventojų, miestui buvo būtina išvystyti urbanizaciją, kad miestas taptų patrauklesniu gyventi. Dėl miesto dydžio ir prigimties/pobūdžio, tarp 1986 ir 1993 metų, Barselona įgyvendino įspūdingiausią urbanizacijos pokytį Europoje.101 Valstybės ir miesto priimami sprendimai buvo palankūs ne tik patiems miesto gyventojams, bet ir panaudoti kaip strategiškai gera platforma siekiant pritraukti užsienio investicijas į šalį. Sugebėjimas parodyti ir pakeisti egzistuojančius niuansus, greiti bei racionalūs valdžios sprendimai dar labiau prisidėjo prie stambiųjų korporacijų atsikėlimo į Barseloną. Be jokios abejonės, Olimpiados suorganizavimo sėkmės pagrindas slypi išsikeltų tikslų ambicingume – miesto perprojektavime ir transformavime; bei atsiremia į tikslias įgyvendinimo bei organizavimo formas, kurias sudarė instituciniai susitarimai, įkurtos naujos institucijos. Visi šie veiksniai parodė Barselonos pajėgumus ir pritraukė investuotojų.102 Miestas išskyrė šešias prioritetines kryptis: kelių infrastruktūros, apgyvendinimo, telekomunikacijų, viešbučių sektoriaus, sporto ir miesto aplinkos gerinimo, kurias sėkmingai įgyvendinęs ne tik suorganizavo Olimpines žaidynes, bet ir padėjo atkurti ekonominį stabilumą.103 Olimpiados organizavimas buvo viena iš pagrindinių sėkmės formulių, siekiant sukurti Barseloną kaip ekonominį Ispanijos centrą. Tinkamai sudėliota infrastruktūra, palankūs ir laiku priimti valdžios sprendimai prisidėjo prie efektyvaus ir spartaus ekonomikos vystymosi, ko pasekoje šiuo metu Ispanija yra viena iš stabiliausią ekonomiką turinčių valstybių pasaulyje. Barselonos modelis Įkvepiančios reformos bei sužibėjimas pasaulyje po Olimpinių žaidynių dar labiau sustiprino miestą ekonomiškai. Olimpiados metu atsiradę gausūs turistų srautai iš viso pasaulio dar labiau prisidėjo prie turizmo vystymo šalyje. 1999 metais Barselonoje įvyko precedento neturintis atvejis – miestui, jo valdžiai, gyventojams buvo įteiktas “Royal Gold Medal” apdovanojimas.104 Šis apdovanojimas yra vienas prestižiškiausių pasaulyje, kuriuo siekiant privalu parodyti asmenų ar bendruomenių prisidėjimą prie modernios šiuolaikiškai pritaikytos architektūros vystymo. Įkvėpti miesto lyderiavimo, sėkmingai vystomos miesto strategijos (angl. Urban strategy) ir aukščiausių standartų siekimo, buvo transformuota viešoji sritis, t.y. gyventojams buvo suteikta daugiau patogumų ir atgaivinta miesto ekonomika.105 Greičiausiai jokiame kitame mieste nėra tiek daug teisingo požiūrio į piliečių aplinką pavyzdžių.106 Gavęs tokį svarbų architektūrinį apdovanojimą, miestas ne tik tapo pripažintu visame pasaulyje, bet ir kultūriniu objektu, tuo pačiu parodydamas savo ekonominę galią ir pateikdamas save kaip Ispanijos pasididžiavimą. “Barselonos modelis” įgijo oficialų pripažinimą ir buvo kopijuojamas tarptautinėje erdvėje. The Observer projekto tikslą apibūdina taip: “pasirinkti miestai bus paskatinti “parduoti” save kaip jaudinančias ir stilingas vietas gyventi ir dirbti bei atspindės Katalonijos miestų atgimimo sėkmę.”107 Tačiau vaizdas, žvelgiant iš vidaus, yra kiek kitoks. Tuo metu, kai likusi Ispanijos demokratija dorojosi su korupcijos ir spekuliacijos problemomis, kilusiomis socialistų partijos valdymo ministrų kabinete metu, dauguma žmonių Barselonoje liko patenkinti tuo, kaip vietinė socialistų valdžia vadovavo, ypatingai miestų ir architektūrinių projektų metu, ir Barselonos gyventojai toliau balsavo už juos vietiniuose rinkimuose. Nepaisant ekonominės recesijos, kurią sekė 1992 metų Olimpinės žaidynės, Barselona ir toliau mėgavosi nepertraukiamu klestėjimu ir tarptautiniu prestižu.108 Škotijos ekonomika ir indėlis į Jungtinę Karalystę Jungtinė Karalystė užima 5 vietą pasaulyje pagal savo ekonomiką, remiantis BVP.109 Šalis savo ekonomiką vysto jau daugybę metų, todėl nenuostabu, kad ekonomiškai tai yra viena stabiliausių valstybių pasaulyje. Didelį indelį valstybės ekonominiam stabilumui suteikia Škotija, kurios pajamos nuolatos auga. Kasmet Škotijos BVP padidėja nuo 0,1 iki 0,3 %.110 Prie Škotijos ekonomikos vystymosi ypatingai prisideda atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. Šalis pirmauja ne tik dėl išvystytų technologijų atsinaujinančios energijos naudojime, bet ir pasaulinio garso festivalių organizavimo. Nuolatos vykstantys festivaliai yra svarbi šalies ekonominio vystymosi strategijos dalis. Škotijos vykdomosios valdžios tikslas yra sukurti ir užtikrinti patogų turizmo tinklą ir paskatinti žmones aplankyti Škotijoje vykstančius sporto, kultūrinius ir verslo renginius.111 Pagrindiniais ekonominiais centrais Škotijoje yra laikomi Glazgas ir Edinburgas, kurie išsiskiria savo inovacijomis bei strateginiu požiūriu į ekonominę ekspanciją. Glazgas - naujasis ekonominis proveržis Glazgas yra didžiausias Škotijos miestas, kiekvienais metais sukuriantis 13 milijardų svarų sterlingų BVP ir jame yra užtikrinama 400,000 darbo vietų.112 Mieste yra įsikūrę daugiau nei 12,000 darbdavių, kurie sudaro ¼ viso Škotijos verslo sektoriaus.113 Glazgas yra vienas labiausiai urbanizuotų Škotijos miestų, kuriame ekonomika auga sparčiausiai visoje Jungtinėje Karalystėje.114 Miesto strategija ekonomine perspektyva yra grindžiama investicijomis į auštąjį mokslą, kurio pagalba yra lengviau pritraukti lyderiaujančių savo srities kompanijų atsidarymą mieste.115 Mieste studijuoja 130,000 studentų iš 135 pasaulio valstybių.116 Glazgas šiuo metu yra laikomas sparčiausiai ekonomiškai stiprėjančiu Škotijos miestu. Glazgo mieste taip pat yra efektyviai vystomas urbanizacijos projektas. Miesto tarybos pateikiamoje 2016-2023 metų strategijoje, siekiant įgyvendinti urbanizacijos projektą, yra išskiriami tokie tikslai: mieste turi būti pastatyta 25,000 naujų namų, peržvelgtas seniau vykdytas urbanizacijos politikos planas bei sugrąžintas apleistos žemės mokestis.117 Įgyvendinus užsibrėžtus tikslus, bus padidintas žmonių, gyvenančių mieste, skaičius. Mieste yra išskiriami trys politiškai bei ekonomiškai stipriausi sektoriai: sveikatos priežiūros, švietimo ir pramonės.118 Šiose sferose yra sukuriama 117,500 darbo vietų, kurios sudaro 30% Glazgo miesto darbo rinkos ir atneša 5,5 milijardų svarų sterlingų pelno.119 Tačiau miestas ne visuomet galėjo “pasigirti” įspūdingais ekonominiais rodikliais. 1990 metais prasidėjusios ekonominės krizės metu nedarbo lygis mieste išaugo. Bedarbių skaičius padidėjo iki 48,514.120 Tačiau kaip miestui pavyko atsitiesti po 1990 metais visą pasaulį sukrėtusios finansinės krizės ir atsikratyti “sergančio” Europos miesto etiketės? Nuo 1992 metų iki 2008 metų nedarbo vietų skaičius Glazge sumažėjo iki 14,374.121 Visų pirma, buvo identifikuota pagrindinė problema, trukdanti miestui atsitiesti – didelis nekvalifikuotų darbininkų skaičius darbo rinkoje.122 Tuo metu pagrindiniu prioritetu tapo kvalifikuotų darbininkų parengimas bei pritraukimas. Iš 107,000 moksleivių net 45,000 studijuoja aukštosiose mokyklose.123 Kiekvienais metais švietimo sektoriui valstybė skiria 800 milijonus svarų sterlingų.124 Edinburgas: Škotijos ekonomikos centras arba festivalių miestas Edinburgas yra Škotijos sostinė, laikomas vienu iš pagrindinių ekonominių centrų ne tik pačioje Škotijoje, bet ir visoje Jungtinėje Karalystėje. Edinburge per pirmus tris 2015 metų mėnesius buvo įkurti 1637 nauji verslai.125 Per 2016 metus buvo pritraukti 32 užsienio investuotojai.126 Miestas nuo XIX amžiaus buvo žinomas kaip bankininkystės ir prekybos sostinė Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu miestas savo ekonomiką grindžia aukštuoju mokslu, turizmu ir inovacijomis. Edinburgas yra antras labiausiai lankomas miestas Jungtinėje Karalystėje po Londono. Šis miestas didelę dalį finansų pritraukia organizuodamas kasmetinius festivalius. Festivalių rengimo tandemą Škotijoje sudaro Edinburgo miesto Taryba, kurią finansiškai remia Škotijos menų taryba ir Škotijos įmonės Edinburgh ir Lothian.127 Edinburgas savo miesto strategijos dokumente nurodo, kad ir toliau sieks išlikti “festivalių miestu” ir sėkmingas renginių organizavimas ir toliau išliks miesto ekonominio gyvybingumo garantu.128 Festivalių strategija buvo ilgų diskusijų su turizmo industrijos atstovais, festivalių organizavimo grupių nariais ir kiekybinių duomenų analizės rezultatas. Nuo 1990 miesto ekonomika patyrė staigų augimą ir dinamikos pokyčių, kuriuos sukėlė 1999 metais atkurtas Škotijos parlamentas.129 Tuo metu Edinburgo ekonominių rodiklių augimas buvo didžiausias iš visų Jungtinės Karalystės miestų. Į kasmetinį Edinburgo Tarptautinį festivalį yra parduodama apie 1,25 milijonų bilietų.130 Festivalių daromą įtaką ne tik miesto, bet ir šalies ekonomikai iliustruoja stulbinantys duomenys. Remiantis 2000 metų duomenimis, Edinburgo tarptautinio festivalio (angl. Edinburgh International Festival) pelnas siekė 23.3 mln. svarų sterlingų, o visų Edinburgo mieste vykstančių festivalių pelnas buvo net 125.3 mln. svarų sterlingų.131 Edinburgas yra vis dažniau matomas kaip vartai likusiai Škotijai ir pozicionuoja save kaip privalomą aplankyti Europos miestą. Dabartinis Edinburgo tikslas – plėsti organizuojamų renginių profilį ir taip pritraukti dar daugiau turistų.132 Edinburgo taryba investavo 5.5 mln. svarų sterlingų, kurie atsipirko su kaupu.133 Ši investicija buvo ir yra ne tik sukoncentruota į trumpo-vidutinio laikotarpio ekonominę naudą, galimai padidėsiančias pajamas, bet taip pat ir į ilgojo laikotarpio pokyčius ir miesto įvaizdį.134 Apibendrinimas Barselona, Glazgas bei Edinburgas yra svarią ekonominę ir kultūrinę reikšmę turintys centrai. Šių miestų generuojamas pelnas prisideda prie Ispanijos ir Didžiosios Britanijos galybės tarptautinėje erdvėje. Didžiuosiuose miestuose taip pat yra sukuriami šimtai tūkstančių darbo vietų. Nesunku nuspėti, kodėl katalonų ar škotų siekiai atsiskirti ir tapti nepriklausomomis šalimis priverčia sunerimti šių šalių parlamentus ir skatina nenoromis aptarti šiuos klausimus. 2.5. Tyrimo rezultatų analizė Škotija ir Katalonija beveik nesiskiria suteikta autonomijos galia, taip pat, nėra žymaus skirtumo ir kalbant apie nacionalinius judėjimus ar vykdomus referendumus. Todėl vis iškyla klausimas, kodėl Ispanijos valdžia taip aršiai priešinasi Katalonijos atsiskyrimui, o Didžiosios Britanijos parlamentas į tai reaguoja neutraliai ir palieka pačių škotų apsisprendimui? Pirma, istoriškai žvelgiant į Škotiją ir Kataloniją galima pastebėti vieną tendenciją. Škotiją ir Angliją siejo dinastiniai valdovų ryšiai, tai tikriausiai buvo pagrindinis aspektas, kuris vedė šias dvi valstybes prie susijungimo, atmetant Škotijos ekonominę padėtį tuo metu (kaip buvo minėta, Škotija buvo labai nusilpusi). O štai kalbant apie Kataloniją ir Ispaniją, matoma, kad ispanai visada siekė užkariauti Kataloniją, nes ji buvo labai geroje geografinėje padėtyje ir jai priklausė Barselona, kuri buvo labai svarbus prekybos uostas Viduržemio jūroje. Ekonominė svarba yra pabrėžiama daugelyje aspektų, kalbant apie Škotijos ir Katalonijos nepriklausomybės siekius. Antra, norint būti nepriklausoma valstybe, būtina užsitikrinti stabilų ekonominį pagrindą, kad naujai sukurtos valstybės neištiktų krizė. Tačiau čia iškyla problema. Škotija yra pakankamai ekonomiškai stipri, tačiau Katalonija yra ekonomiškai galingesnė. Kaip buvo minėta, Katalonija yra turtingesnė nei Portugalija ar Belgija, tai reiškia, kad jei Katalonija paskelbtų nepriklausomybę, iš Ispanijos biudžeto būtų atimamos milijardinės metinės įplaukos, kas galėtų valstybę vesti prie milžiniškos ekonominės krizės. Taigi, Barselonos ekonominė padėtis yra daug geresnė nei Škotijos galios centrų, todėl Katalonija tampa svarbiu ekonominiu Ispanijos žaidėju. Visos Katalonijos kovos su Ispanijos valdžia yra paremtos ekonominiu aspektu, nes jie yra pakankamai galingi, kad galėtų patys kontroliuoti savo finansus, tačiau Ispanija nesuteikia katalonams tokių teisių, baimindamiesi jų atsiskyrimo. Išvados Ispanijos centrinė valdžia turi neigiamą požiūrį į gana autonomiškų teritorinių darinių (Katalonijos ir Škotijos) siekiamą nepriklausomybę – tai įrodo minėtas Katalonijos rengtas referendumas 2014 metais ir jo vėlesnės pasekmės, kai šis buvo užginčytas Konstitucinio Teismo, kad neva jis pažeidė Ispanijos Konstituciją. O štai Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II prieš Škotijos referendumą skatino škotus balsuoti atsakingai ir galvojant apie ateitį.135 Tai reiškia, kad Škotijai leista rengti referendumą dėl nepriklausomybės ir jam nebuvo priešinamasi. Ispanija jau nuo viduramžių visada buvo suinteresuota užimti Katalonijos žemes, o britai su škotais sudarė sąjunga ne ginklų ir karo sąlygomis, o taikiomis derybomis. Šie du teritoriniai dariniai pasižymi didele jiems suteikiama autonomiją, kas įrodo, jog jos yra pakankamai savarankiškos, kad galėtų vykdyti savo atskirą politiką nepriklausomai nuo didesnės valstybės. Prie didesnės autonomijos siekimo tiek Škotijoje, tiek Katalonijoje prisideda nacionalistiniai judėjimai, kurie pasireiškia įvairiomis formomis (pavyzdžiui, per sportą) ir yra nulemti identiteto klausimo. Katalonijoje savęs identifikavimas per tam tikrą sporto komandą (šiuo atveju “Barcelonos” futbolo klubą) yra žymiai stipresnis, nei škotų identitetas per šintį arba futbolą. Šiam aspektui įtakos turėjo valstybių centrinė valdžia (Didžiosios Britanijos valdžia nuosaikiai žiūrėjo į škotų tapatybę, kartais ją net palaikydama; tuo pat metu Katalonijoje Ispanijos valdžia vykdė aktyvią katalonų identiteto šalinimo politiką, tačiau ši negalėjo pakeisti gyventojų santykio su “Barcelonos” futbolo klubu). Tad nacionaliniai judėjimai, paremti sportu, labiau išsivystė Katalonijoje, o ne Škotijoje, tačiau pati valstybė savo veiksmais leidžia šiems dariniams arba plėtoti nepriklausomybės idėją, arba siekia ją bet kokia kaina uždrausti. Abu dariniai yra ekonomiškai stiprūs. Turi stiprius galios centrus, kurie į visą valstybės biudžetą atneša milžiniškus pinigus. Kaip bebūtų, Barselona tiek geopolitine, tiek strategine prasme yra pranašesnis miestas už bet kurį Škotijos galingiausią miestą – Edinburgą ar Glazgą. Kaip buvo minėta, tai Barselona yra labai išsivystęs miestas, kurio svarba visos Ispanijos valstybės mastu yra nesuskaičiuojama. Štai Škotijos pozicija kiek kitokia, nes Didžioji Britanija turi sostinę Londoną, kuris yra stipriausias miestas karalystėje. Todėl Škotijos regionas netampa tokiu gyvybiškai svarbiu visai valstybei, kaip yra su Ispanija ir Katalonija. Taigi, pagrindinis nepriklausomas kintamasis, kuris lemia tyrimo priklausomąjį kintamąjį, yra stiprus galios centras. Nors ir Škotija, ir Katalonija tokius turi, tačiau Katalonijoje esanti Barselona yra daug pranašesnė už Škotijos miestus savo svarba visai ją valdančiai didžiajai valstybei. Tačiau šių dienų tendencijose galima pastebėti, kad Didžiosios Britanijos požiūris į Škotijos nepriklausomybę keičiasi, nes Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas D. Cameron atsistatydino po vykusio Brexit ir jo vietą užėmė Theresa May. Ši premjerė pasižymi skeptišku požiūrių į Škotijos nepriklausomybės siekius.136 Kaip bebūtų, šie naujausi pasisakymai neįtraukiami į rašto darbo tyrimą, nes nėra rimtų ir patvirtintų veiksmų, kurie buvo ar bus pasitelkti kovoti prieš Škotijos nepriklausomybės siekius. Ispanijos valdžios požiūris Katalonijos atžvilgiu išlieka neigiamas, jie visomis išgalėmis stengiasi užgniaužti katalonų dvasią ir norą kovoti dėl nepriklausomybės. Literatūros ir šaltinių sąrašas Literatūra: 1. ,, Scottish Independence Referendum Act 2013” Schottish Parlament, 2013; 2. ,Organic Act 6/2006 of the 19th July, on the Reform of the Statute of Autonomy of Catalonia” Parlament de Catalonia, 2006; 3. A. Herman, “The Scottish Enlightenment. The Scot’s Invention of the Modern World”, 2014; 4. Alex Leese, Illustrating the Auld Enemies: analysis of William Ralston’s depiction of the first international football match between Scotland and England, iš leidinio Soccer & Society, Vol. 16 - Issue 2-3: 150 Years of Association Football, Abingdon: Taylor & Francis Group, 2015; 5. Alistair Grant ,,Edinburgh economy racing ahead of the rest of UK” Edinburgh, 2015; 6. Barcelona City Council, “Barcelona Data Sheet 2015. Main economic indicators for the Barcelona area”; 7. C. Pereira-Meanaut „Concepts of State and Regional Autonomy“, Navarre: Diritto Costituzionale, 1974; 8. David Held „A Globalizing World?– Culture, Economics, Politics“, London: Psychology Press, 2000; 9. Eloise Hummell „Standing the Test of Time – Barth and Ethnicity“, Barcelona: Centre d’Estudis Australians, 2014; 10. Ferran Brunet, An Economic analysis of the Barcelona ’92 Olympic games: resources, financing, and impact. Šis straipsnis buvo publikuotas knygoje: Miquel de Moragas Spa ir Miquel Botella (eds.), 1995. The Keys of success: the social, economic and communications impact of Barselona ’92. Ballaterra: Survei de Publicacions de la Universitat Autonoma de Barcelona; 11. Fredrik Barth „Ethnic groups and boundaries“, United States: Waveland Press, 1998; 12. Glasgow Chamber of Commerce, “Circular Glasgow. A vision and action plan for the city of Glasgow”, 2016; 13. Greer dissertation „Self-Government: The Politics of Regional Autonomy in Scotland and Catalonia“; 14. Guillem Rico, Robert Liñeira ,, Bringing Secessionism into the Mainstream: The 2012 Regional Election in Catalonia”South European Society and Politics,19 (02), 2014; 15. Hunter Shobe, Place, identity and football: Catalonia, Catalanisme and Football Club Barcelona, 1899–1975, iš leidinio National Identities, Vol. 10, No. 3, Abingdon: Taylor & Francis Group, 2008; 16. Ian Yeoman et al. ,,Festival and Events Management” Routledge, 2011; 17. Irene A. Reid, Shinty, Nationalism and National Autonomy in Scotland, 1887–1928, iš leidinio The International Journal of the History of Sport, Vol. 30, No. 17, Abingdon: Taylor & Francis Group, 2013; 18. John Hargreaves, Freedom for Catalonia? Catalan Nationalism, Spanish Identity and the Barcelona Olympic Games, Cambrige University Press, 2009; 19. Jordi Munoz, Marc Guinjoan ,,Accounting for internal variation innationalist mobilization: unofficial referendums for independence in Catalonia” Nations and Nationalism 19 (1), 2013; 20. Justinas Markauskas ,,Referendumas dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos sąjungoje: baigtis, turinti pasekmių visam pasauliui”; 21. Luis Moreno „Scotland and Catalonia: the path to home rule“, Scotland: University of Edinburgh, 1988, p. 171. Scottish Census data „Who feels Scottish? National identities and ethnicity in Scotland“, Scotland: University of Manchester, 2011; 22. Mari Paz Balibrea ,, Urbanism, culture and the post-industrial city: Challenging the 'Barcelona model'” Journal of Spanish Cultural Studies, 2(2), 2001; 23. Mariann Vaczi, “The Spanish Fury”: A political geography of soccer in Spain, iš leidinio International Review for the Sociology of Sport, Vol. 50, No. 2, London: SAGE Publications, 2015; 24. Michael Ioannidis „Naming a State – Disputing over Symbols of Statehood at the example of „Macedonia“, Netherlands, 2010; 25. Montserrat Buibernau „Nationalism and intellectuals in Nations without States: the Catalan case“, Barcelona: Instiut de Ciencies politiques i Socials, 2003; 26. Murray Leith, Daniel Soule, Political Discourse and National Identity in Scotland, Edinburg University Press, 2011; 27. Robin Macpherson, The Scottish Nationalism, 1700-2000, NY: Viking, 2000; 28. Roland Flamini, Scotland’s Independence Bid. History, Prospects, Challemges, iš leidinio World Affairs, Vol. 176, No. 1 (May/June 2013); 29. Scott Edward Lennarson Greer dissertation „Self-Government: The Politics of Regional Autonomy in Scotland and Catalonia“, United States: Northwestern university, 2003; 30. Scott L. Greer „Nationalism and Self-Government: The Politics of Autonomy in Scotland and Catalonia“, United States of America: State University of New York Press, 2008; 31. Tom Millar, “Overcoming the economic challenge: How resilient is Glasgow?”, 2009; 32. William Whyte , Oliver Zimmer „Nationalism and the Reshaping of Urban Communities in Europe, 1848-1914“,United Kingdom: Palgrave Macmillan UK, 2011; 33. Xavier Cuadras Morató „Catalonia: A New Independent State in Europe?– A Debate on Secession within the European Union“, New York: Routledge , 2016, knygoje nėra nurodyti puslapiai, todėl rašau skyriaus pavadinimą „Reshuffling the Catalan party system“. Šaltiniai: 1. ,, Royal Gold Medalist” Riba, 2008

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!