Skirgaila – tragiškas herojus (pastraipa)

Skirgaila – tragiškas herojus

Vincas Krėvė – Mickevičius – XX amžiaus pirmos pusės neoromantikas, lietuvių prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas. Ieškodamas lietuviškos sielos savitumo, Krėvė, kaip ir kiti XX amžiaus pradžios neoromantikai, nukreipia žvilgsnį į praeitį – dramose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių veikėjai. Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, nusivilinčią dideliais siekiais, kankinančią nežinios, patiriančią dvasinių krizių. Vinco Krėvės istorinėje dramoje ,,Skirgaila” yra atkuriama sudėtinga Lietuvos padėtis XIV a. pabaigoje, vaizduojama žmogaus vidinės kova, proto ir jausmų priešprieša. Prisidengdami krikščionybės ir aukštesnės Vakarų Europos kultūros skleidimu, į Lietuvos žemes veržiasi lenkai ir vokiečių ordino riteriai. Pagrindinis dramos herojus, kunigaikštis Skirgaila yra pasiryžęs visomis priemonėmis išsaugoti Lietuvos žemių vientisumą, Lietuvos tikrąjį pagoniškąjį tikėjimą. Dėl šio tikslo jis stoja į kovą ne tik su svetimais priešais, bet ir su savo aplinka, nuolat yra priverstas rinktis tarp melo ir tiesos, pasiaukojimo ir asmeninės laimės, garbės ir keršto. Skirgaila – Didysis Lietuvos kunigaikštis, stiprus vyras, vidutinio ūgio, juodaplaukis, su nedidele barzda. Jis buvo rūstus, niūrus, tvirtas, ūmaus charakterio vyras. Dramos veiksmo šaltinis yra kūrinio pradžioje pavaizduota kolizija – Skirgaila prievarta pilyje sulaiko Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lenkiją. Kad lenkams kaip kraitis neatitektų Volynės ir Podolės žemės, Lietuvos valdovas griebiasi prievartos ir sukuria tokias aplinkybes, kurios jį patį sužlugdo. Dramos pradžioje atsiskleidžia, kad Skirgalai labiau rūpi šalies, tautos likimas, nei žmogaus likimas. Prievarta prieš moterį, žmogiška kančia jo nejaudina: ,,Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! <...> Bet kol aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nei vienos pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.“ Vaizduojamoje istorinėje situacijoje Lietuva jau pakrikštyta valstybė, pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau yra ir tokių, kurie ilgisi senų laikų. Lietuvos bajorai Davainis, Butrimas praeityje mato žmogaus ir tautos galią, laisvę: “Davainis: Puikus buvo tada metas, vyručiai! Ar kunigas, ar bajoras, sumanė sau ką – ir padarė.“, „Butrimas: Niekas žmogaus nevaržė, ir patsai nesivaržė.“. Dabartyje viso to nėra - dainos nyksta, nėra linksmumo, pasaulis paseno, dievai apleido. Vaidila Stardas provokuoja Skirgailą imtis žygių ir susigrąžinti prarastąją laisvę ir šlovę: „Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė“. Skirgailai nėra lengva apsispręsti. Jo širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos. Jis taip pat mato pačių krikščionių tarpusavio priešiškumą ir netiki naujuoju dievu, kuris atneša tik blogį: „Aš netikiu Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorėsiu. Visas vargas, kuris ištiko mūsų kraštą, nuo jo priklauso. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra žmonėms gyvenimo žemėje.“ Visgi valdovas suvokia, kad jei grįžtų į senąjį tikėjimą, pasirašytų savo tautai mirties nuosprendį – ją, kaip ir prūsus, sunaikintų daug stipresni kaimynai. Todėl Skirgaila nepasiduoda jausmams,vaidilos raginimus atmeta racionaliais proto argumentais: „Nekalbėk man apie dievus: jie neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti". Skirgailos gretos mažėja ir mūšio lauke – dalis karių jį palieka ir pabėga pas Vytautą. Abejoti, nusivilti valdovo sprendimais ima ir senas, ištikimas karavadas Daugaila: „Tavo žodžiai nūnai keisti, valdove. Jie įžeidžia mano žilą plauką“. Po Stardo mirties Skirgaila kreipiasi į krivį tikėdamasis padrąsinimo, tiesos žodžio. Tačiau kunigaikštis suvokia, kad viskas dėl ko kovojo buvo tuščia, netikra, nes senolio nuomone, „svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti“. Skirgaila supykęs atstumia paskutinį savo draugą : “Melagis tu, kaip visi, ir todėl nėra tau nei mano pagarbos, nei pasitikėjimo tavim“. Taigi, valdovas, išsižadėjęs senojo tėvų tikėjimo ir atstūmęs ištikimiausius bendražygius, netenka svarbiausios dvasinės atramos ir lieka vienišas savo kovoje. Skirgaila išduoda visa tai, ką anksčiau gynė, pamiršta esmines moralines vertybes – žmoniškumą, garbę, laisvę, teisingumą. Sužinojęs, kad Ona Duonutė jaučia meilę Keleriui, šis įniršta ir palaidoja jį gyvą, jį užvaldo pavydas. Palaidodamas gyvą Kelerį, herojus nužudo ne tik priešininką, bet ir savo paties žmoniškumą, moraliai susinaikina. Istorinės dramos pabaigoje “Skirgaila nusigręžia ir išeina” - nesuprastas, atstumtas, su savo neįvykdytais gėrio siekiais, nepasiektos laimės, meilės ilgesiu. Taigi apibendrindama galiu teigti, kad istorinėje dramoje ,,Skirgaila” yra vaizduojama sukrečianti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Skirgailos vidinė kova tarp proto ir dvasinio pasaulio.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!