Senyvo amžiaus žmonių socializacijos problemos

Socializacija tęsiasi visą žmogaus gyvenimą, kadangi suaugusiojo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas iškelia naujus reikalavimus. Žmonės įsijungia į darbą ir gauna naujus darbus. Jie tuokiasi, skiriasi ir vėl tuokiasi. Tėvai stebi besikeičiančias situacijas jų vaikams augant, bręstant ir paliekant tėvų namus, tuo pačiu suvokdami artėjančią senatvę. Visi šie procesai reikalauja prisitaikyti, išmokti naujų įgūdžių, gal net atsisveikinti su savo senaisiais vaidmenimis ir išmokti naujų. Ne visiems šis procesas vienodai gerai sekasi. Dalis brandaus amžiaus sulaukusiu žmonių negali susitaikyti su atėjusia senatve.
Pagyvenusių žmonių padėtį apsunkina pasikeitusios socialinės sąlygos. Gyvenimo brandą pasiekę asmenys dabar susiduria su kitokia padėtimi. Anksčiau nedaug žmonių sulaukdavo senatvės, o dabar jų daug. Anksčiau ir pati visuomenė gerbdavo senus žmones ir jų amžių. Tačiau šiais laikais materialinės visuomenės vertinami produktyvūs ir pajėgūs dirbti žmonės. Išėjimas pensijon dažnai laikomas kaip senatvės pradžia, o kartu dėl tokios aplinkinių nuomonės pensininkas jaučiasi nebereikalingas, nebedarbingas, bevertis. Nemažai į pensiją išėjusių žmonių išgyvena depresiją, krizę.
Todėl šio darbo tikslas ir bus – atskleisti senyvo amžiaus žmonių problemas dėl nevykusios socializacijos.
Darbo uždaviniai: 1) Parodyti problemas su kuriomis susiduria pagyvenę žmonės; 2) Aptarti kaip į šias problemas žvelgia teoretikai; 3) Atskleisti galimus problemų sprendimo būdus.
Skirtingi teoretikai skirtingai žvelgia į senatvę. Pasistengsiu aptarti H. Erikson, M. Fürst ir B. Lamme požiūrius į šį amžiaus tarpsnį.
• Priėmimas savo vieno ir vienintelio gyvenimo ciklo kaip to, kas turejo būti ir kas iš būtinybės neleido jokio pakaitalo...
• Jis pasirengęs ginti savo gyvenimo stilių nuo visų fizinių ir ekonominių grėsmių, nes žino, kad individo gyvenimas yra tik vieno gyvenimo ciklo viename istorijos momente atsitiktinis sutapimas.
Esant šiems elementams socializacija yra vykusi. Bet Eriksonas kalba ir apie desperaciją – ego integracijos priešybę. Jai būdinga vientisumo stoka, kilusi neviltis, nes juntama, kad jau per vėlu ką nors kitaip pradėti. Juntamas neviltį slepiantis pasibjaurėjimas, mirties baimė.
Pasak Eriksono paskutinioji žmogaus brendimo stadija vyksta...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!