Šeimos teisiniai aspektai pagal 1529 metų Lietuvos statutą

ĮVADAS Turbūt nėra nė vienos istorijos knygos, kurioje aprašoma XVI amžiaus Lietuvos istorija ir nebūtų paminėtas Pirmasis Lietuvos Statutas (toliau PLS). Šiame Statute atsispindėjo svarbiausi ir įvairiausi XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) visuomenės raidos reiškiniai bei procesai. Vienas iš svarbiausių valstybės brandos požymių yra rašytinės teisės atsiradimas, o ypač bendro visai valstybei įstatymų sąvado sukūrimas, t.y. PLS sukūrimas. Pirmaisiais rašytiniais teisės aktais laikytinos 1387 metų Jogailos privilegijos, suteiktos Vilniaus vyskupijai ir neseniai priėmusiems katalikų tikėjimą Lietuvos bajorams; Kazimiero teisynas laikytinas pirmuoju teisynu, kuris buvo surašytas 1468 metais. PLS buvo priimtas 1529 metais, po septynerių metų svarstymo jį priėmė Vilniaus seimas, todėl PLS laikomas brandaus feodalizmo epochos vaisiumi. Manoma, kad būtent epocha nulėmė aukštą PLS lygį, platų turinį ir didelę apimtį. Palyginus su dabartiniu Lietuvos Respublikos Civiliniu Kodeksu (toliau LR CK), PLS buvo tik pagrindines normas nustatantis teisynas, tačiau jis buvo ir teisynas, kuris padėjo pagrindą visai Lietuvos teisei, taip pat ir dabartiniam LR CK. LIETUVOS STATUTAI Nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžios teisinė situacija Lietuvoje gerokai pasikeitė. Atsirado rašytinė teisė. „Rašytiniai įstatymai reguliavo įvairias valstybinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo sritis.“1 Kaip teigia B. Makauskas,2 PLS buvo panaudota Romos teisės sistema, juo buvo įteisinta LDK valstybinė ir politinė santvarka. „Statutai – tai trys teisynai (1529, 1566, 1588), teisinis senosios Lietuvos valstybės santvarkos pagrindas.“ 3 PLS projektas seimui buvo pristatytas tik 1522 m., galutinis tekstas Vilniaus seime patvirtintas 1529 m. Statutas buvo parengtas tam, kad teismams būtų lengviau dirbti, nes įstatymai buvo „pasklidę įvairių metų privilegijose, didžiojo kunigaikščio ir ponų tarybos sprendimuose,“ 4 be to, tos pačios normos buvo formuojamos skirtingai, o atskirose Lietuvos dalyse dar galiojo savos privilegijos, taigi, galima daryti išvadą, kad valstybėje veikė skirtingi įstatymai. Dar viena teisės kodifikavimo priežastis – politinės aplinkybės. Lenkijos siekimas tvirtesnių ryšių su Lietuva, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius kreipė savon pusėn, o Lietuvos didikams buvo svarbu išsaugoti Lietuvos savarankiškumą, tai galėjo padėti padaryti sukurti įstatymai. Todėl 1529 m. buvo priimtas gan gerai parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas, tačiau dėl sparčios visuomenės kaitos, teko pataisyti ir papildyti PLS, todėl 1566 m. buvo išleistas Antrasis Lietuvos Statutas, kuris „įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime ir nuoseklią teismų struktūrą su renkamu bajorų žemės teismu.“ 5 taigi, galima teigti, kad Antrasis Lietuvos Statutas „fiksavo visuomenės perėjimą nuo oligarchinės ponų santvarkos prie luominės monarchijos.“ 6 Priėmus Antrąjį Lietuvos Statutą, jis vėl buvo tobulinamas, ir 1588 m. buvo priimtas išsamiausias ir tobuliausias Trečiasis Lietuvos Statutas, kurio rengimui Vadovavo LDK vicekancleris Leonas Sapiega. Aukštos Statutuose išdėstytos teisinės sistemos darė įtaką kaimyninių šalių raidai, o tai rodo, kad LDK pasiekė Vidurio Europos šalių lygį. I. SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGOS LDK santuokos raida skirstoma į du periodus: 1. Papročių reguliuota santuoka; 2. Krikščioniškoji santuoka. Lietuvių, iki tol išpažinusių pagoniškąjį tikėjimą įsiliejimas į krikščioniškąją kultūrą, yra šių dviejų santuokos periodų riba. Krikščionybė visuomenėje įsigaliojo laipsniškai, todėl kurį laiką buvo toleruojamos abi santuokų rūšys. Šiomis dienomis įstatymai yra derinami su papročiais, tačiau jei paprotys prieštarauja įstatymui, yra taikomas įstatymas. Paprotinė santuoka išnyko laipsniškai, valdovo aktams ją neigiant. 1529 m. įsigaliojo PLS, kuriame buvo aptartos santuokos sudarymo sąlygos, jos išsamiau apžvelgiamos šiame darbe. 1.1. Santuokinis amžius Asmens teises ir pareigas visuomenės santykiuose labiausiai lemiantis požymis buvo amžius. Santuokiniuose santykiuose amžius buvo glaudžiai susietas su asmens lytimi bei skirtingomis lyčių funkcijomis, t.y. pagal PLS, kaip ir pagal LR CK, santuoką galima sudaryti tik su skirtingos lyties asmenims.7 XVI amžiuje moteris buvo žemesnio rango nei vyras, vyrai turėjo daugiau teisių nei moterys, tuo tarpu dabar moterų ir vyrų teisės yra lygios. Pagal PLS, moteris ištekėti galėjo sulaukusi pilnametystės. O pilnametė ji yra tada, kai gali atlikti savo funkciją – pratęsti giminę. 1529 m. Lietuvos Statute, I sk., 18 str.8 , mergina yra pilnametė, kai jai sukanka 15 metų. Dabar tiek mergina, tiek vaikinas pilnamečiais laikomi sulaukę 18 metų, ir santuoką gali sudaryti jei santuokos sudarymo dieną yra pilnamečiai. Vyro sutuoktinį amžių lėmė du kriterijai: 1. Fizinė – lytinė branda; 2. Protinė branda. Todėl, pagal PLS, vaikinas yra pilnametis, kai sulaukia 18 metų. Senumo riba santuokai sudaryti PLS nebuvo numatyta. Asmenų santuokos registracija po Krikščionybės Lietuvoje įvedimo, buvo pavesta bažnyčiai, tuo tarpu dabar, santuoka yra įregistruojama dviejose vietose: civilinės metrikacijos įstaigoje ir bažnyčioje. Kurioje įstaigoje santuoka bus įregistruota pirmiausia, priklauso nuo pačių jaunavedžių noro. 1.2. Reikalavimai dėl psichinės būsenos Pagal PLS, santuoką gali sudaryti normalios psichinės būsenos asmenys, tačiau jame nenurodomi psichiniai sutrikimai, dėl kurių būtų draudžiama sudaryti santuoką. Tuo tarpu šiuo metu galiojančiame LR CK, nurodoma, kad santuoką sudaryti gali visiškai veiksnūs asmenys. Taigi, galima teigti, kad šis straipsnis išliko nuo PLS, nes neveiksniais asmenimis teismas pripažįsta asmenis, sergančius tam tikromis psichinėmis ligomis. Ano meto teisiniuose aktuose „vyravo formulė: sveiku protu ir tvirta atmintimi.“9 Žmonės buvo skirstomi į dvi grupes: 1. Nesveiki dėl bendro susirgimo arba „negaluojantys“ bei su fiziniais trūkumais; 2. Psichiškai nesveiki asmenys. Negaluojančių asmenų teisės nebuvo ribojamos, tačiau buvo numatytos tam tikros bausmės už ligos imitavimą. Tuo tarpu, sergantys psichinėmis ligomis negalėjo būti liudytojais teisme, negalėjo sudaryti testamento ir kt. Tuoktis negalėjo asmenys, kurie susirgo psichine liga iki santuokos sudarymo, tokiu atveju santuoka nebuvo laikoma negaliojančia, bet galėjo būti priežastimi, dėl kurios nutraukiama santuoka. Todėl, jei psichikos liga nebuvo nuolatinė, o su proto prašviesėjimu, buvo leidžiama sudaryti santuoką. Tokiu atveju santuoka buvo sudaroma prašviesėjimo metu ir apie tai žinant antrajam sutuoktiniui. 1.3. Giminystė ir svainystė Pagal PLS, kaip ir pagal LR CK, giminystė buvo suprantama kaip asmenų kraujo ryšys ir skirstyta į žemutinę, aukštutinę ir šalutinę linijas. Toks skirstymas turėjo didelę reikšmę giminių tarpusavio turtiniams santykiams. Pirmenybė buvo teikiama giminaičiams iš tėvo pusės. Buvo draudžiama santuoka asmenų, susijusių artimais svainystės ryšiais, t.y. su brolių, pusbrolių, dėdžių, sūnų žmonomis po jų mirties, iki trečio giminystės laipsnio imtinai. Svainystės laipsnis buvo nustatomas pagal giminystės laipsnį, t.y. koks giminystės laipsnis siejo vyrą su jo gimine, toks svainystės laipsnis siejo žmoną su vyro gimine, ir atvirkščiai. Giminystės ir svainystės pažeidimo bylas nagrinėjo bažnyčia. 1.4. Ankstyvesnės santuokos nebuvimas PLS buvo pasisakoma už bažnytinę santuokos formą ir bažnyčios įteisintą šeimą. Santuokos sudarymo ir nutraukimo iniciatyvos galėjo imtis tik vyras, todėl moterys nebuvo baudžiamos už bigamiją. „Ištekėjusi moteris, kilus konfliktui, atsakydavo tik už neištikimybę savo vyrui, o vedęs vyras privalėjo atsakyti ir už savo teisėtos šeimos ir už kitos šeimos griovimą, ir už bažnytinę santuoką su kita moterimi.“ 10 Taigi, daugpatystės atveju kaltas galėjo būti tik vyras. Pagal LR CK, asmuo negali sudaryti kitos santuokos, kol nėra nutraukęs pirmosios.11 Vyro nusikaltimo dvipatyste bendrininke galėjo būti tik netekėjusi moteris, nes ištekėjusios moters veiksmai buvo apibūdinami kaip neištikimybė teisėtam vyrui. Jei vyras reikalaudavo, žmona atsakydavo už neištikimybę, kitais atvejais, ji buvo nebaudžiama. Taigi, pagal PLS, didesnė atsakomybė už bigamiją ir neištikimybę, buvo uždėta vyrui, nepriklausomai nuo to, tai lietė savą ir svetimą šeimą. 1.5. Susituokusių valia sudaryti santuoką Sulaukusio pilnametystės ir psichiškai sveiko vyro noras sudaryti santuoką buvo nevaržomas. Tačiau į moters norą sudaryti santuoką, buvo atsižvelgta tik XVI a. ir tai tapo viena iš būtinų sąlygų sudaryti santuoką. Nors, buvo gana stipriai apribota galimų artimųjų ekonominių sankcijų, jeigu tai prieštaravo jų interesams. Dabar galiojančiame LR CK nurodoma, kad santuoka turi būti sudaryta laisva vyro ir moters valia, o bet koks grasinimas ar prievarta, yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.12 1.6. Artimųjų teisė prieštarauti santuokai Vyrams artimųjų pritarimo sudarant santuoką nereikėjo, jeigu jie buvo veiksnūs ir pilnamečiai, tačiau laisvai tuoktis galėjo tik privilegijuotojo luomo vyrai, kurie turi pragyvenimo šaltinį ir yra laisvi. Teisė laisvai tuoktis buvo netaikoma valstiečiams, kurie priklausė nuo bajorų ir miestiečiams, kurių padėtis buvo reguliuojama kitų norminių aktų. Moteris taip pat turėjo teisę laisvai tuoktis, jeigu ji sulaukė pilnametystės ir buvo veiksni, tačiau ji turėjo gauti jos turto globėjų sutikimą. Jei mergina ištekėdavo turto globėjams nesutikus, ji galėjo prarasti turtą. Bet tai būdavo tik tuo atveju, jei mergina ištekėdavo nepilnametė arba už žemesnio luomo vyro; jei tekėdavo pilnametė, turto neprarasdavo. Tėvų kraičio skyrimas iš savo turto dukrai, buvo tarsi skelbimas, kad jie yra pasirengę savo dukrą išleisti už vyro. Po santuokos kraitis būdavo atiduodamas dukrai, jį valdydavo jos vyras, tačiau jei tėvams nepatikdavo dukros išrinktasis, jie galėjo kraičio neduoti, nors tekėti leisdavo. Tačiau, „jeigu duktė išėjo už vyro be tėvo ar motinos valios, tokia netenka tėvo, bei motinos kraičio ir motinos dvaro; o jeigu būtų tėvo vienturtė, tai tėvonija atitenka giminėms, apeinant tokią dukterį.“ 13 Šiomis dienomis jau nebeliko tėvų kraičio davimo dukroms tradicijų, o giminaičių prieštaravimas santuokai yra privatus šeimos reikalas, kuris nesprendžiamas viešai. 1.7. Santuokos su svetimšaliais Pagal PLS, tėvai turėjo leisti dukroms ištekėti ir gyventi ne Lietuvoje, tačiau jos, išvykdamos iš Lietuvos, „prarasdavo teises į paveldimą tėvoniją ar motininį turtą.“ 14 Ištekančios merginos turtas atitekdavo jos broliams, seserims ar kitiems giminaičiams, tačiau turo gavėjai privalėjo duoti merginai tiek pinigų, kiek vertas gautasis turtas, tie pinigai buvo merginos kraitis. Dabar galiojančiame LR CK tokio draudimo nėra, todėl lietuviai laisvai gali susituokti su kitataučiais. 1.8. Bažnytinių nuostatų sąlygos Dabartinis LR CK leidžia laisvai tuoktis įvairių tikėjimų asmenims, tačiau pagal PLS, santuoka tarp krikščionių ir nekrikščionių buvo negalima. „Jeigu tokia santuoka kokiu nors būdu buvo sudaryta, ji buvo laikoma negaliojančia.“15 II. SUTUOKTINIŲ ASMENINIAI SANTYKIAI Lietuvoje nuo seno buvo rodoma didelė pagarba moterims, tai buvo argumentuota Prūsų Teisyne (Pamedės Teisyne) ir Lietuvos statutuose. Moteris buvo vertinama tik pagal piniginę išraišką. Išimtine padėtimi naudojasi turinti sutuoktinį moteris. PLS nurodoma, kad už moters nužudymą skiriamos dvigubai didesnės baudos nei už vyro nužudymą. Sutuoktinių asmeninių santykių reguliavimas Statute išryškėja per normas, nustatančias: 1. Luomų teisinę padėtį; 2. Moterų teises ir pareigas; 3. Per normas reguliuojančias kitus teisinius institutus. Lietuvos Statute nurodoma, kad laisvasis žmogus nelaisvuoju gali tapti susituokdamas su nelaisvuoju. Taigi, laisvą žmogų nelaisvą padaro ne santuoka, o laisvojo žmogaus santuokos sudarymas su nelaisvuoju, jeigu jo šeimininkas nesutinka kitaip išleisti. Bajorų luomui priklausiusių sutuoktinių asmeninių santykių pradžia buvo įteisinama santuokos aktu. Tokiu atveju žmona gaudavo vyro pavardę ir įgaudavo teisę naudotis jo visuomenine padėtimi, taip pat vyro luominėms privilegijoms, jeigu ji buvo kilusi iš žemesnio luomo. Tuo tarpu vyras žmonos aukštesne padėtimi naudotis negalėjo. Asmeniniams sutuoktinių santykiams dažniausiai įtakos turėjo „priešsantuokinis būsimojo vyro ir būsimosios žmonos globėjų susitarimas dėl žmonos kraičio teisinės padėties,“16 ne pats santuokos aktas. Žmonos padėtis vyro namuose priklausė nuo to, kuris iš sutuoktinių valdė kraitį. Jeigu kraitį valdė vyras ir buvo įliejamas į jo turtą, žmona negalėjo turėti įtakos ūkio tvarkymui. Ji buvo tarsi išvis jokio turto neatsinešusi moteris. Kai žmonos kraitis būdavo garantuotas vyro turtu, jis negalėjo disponuoti nei jos turtu, nei savo turtu, užrašytu žmonai. Per teismą vyras negalėjo žmoną priversti gyventi su juo, nes apie tai PLS nebuvo kalbama, tai priklausė nuo žmonos turtinės nepriklausomybės nuo vyro, nes be kraičio žmona galėjo turėti ir kito turto, kuris nebuvo bendras. Moteris galėjo būti turtu nepriklausoma nuo vyro, tačiau tai neatleido nei vieno iš sutuoktinio nuo santuokinių teisių ir pareigų. Svarbu buvo santuokinė neištikimybė: vyras galėjo suimti ir žmoną, ir jos meilužį, jei juos užtikdavo. Sutuoktiniai vienodai turėdavo atsakyti už smurtavimą prieš vaikus. Dabartinio LR CK trečiojoje knygoje yra įvardijamos sutuoktinių teisės ir pareigos vienas kitam, bei vaikams. Pažymėtina, kad dabar abu sutuoktiniai turi lygias teises, o bendrą turtą tvarko kartu. III. SUTUOKTINIŲ TURTINIAI SANTYKIAI 3.1. Sutuoktinių turtinių santykių ištakos Šeimos turtiniai santykiai buvo tęstiniai; kartojosi nuo šeimos sukūrimo santuokos metu ir atsinaujino, kai vis kita karta sukurdavo šeimą. Šių santykių pobūdį lėmė ekonominiai ir socialiniai faktoriai, kurie buvo įtakojami visuomenės pasidalijimu į luomus ir tų luomų tradicijų. Taigi, tuometinėje visuomenėje sąvokos „šeima“ turinys priklausė nuo to, kurią kategoriją ji apėmė: valstiečio, miestiečio ar bajoro. Galima daryti išvadą, kad PLS reguliuotų šeimos nuosavybės santykių sferą lėmė tokie esminiai požymiai: 1. Šeimos luominė priklausomybė, susiformavusi dėl darbų valstybėje pasiskirstymo; 2. Šeimų turtinis pajėgumas; 3. Turto pasidalijimas tarp sutuoktinių. PLS nėra kalbama apie moterų, kurios ateidavo į vyro namus ir neatsinešdavo kraičio ir vyrų, kurie ateidavo į moterų namus neatsinešdami jokio turto, turtinę padėtį. Manoma, kad iškilus ginčams, juos spręsdavo teismai. Ne tik vyras, bet ir žmona galėjo turėti atskiro turto po santuokos, tokiu atveju jie kiekvienas galėjo disponuoti savo turtu atskirai, be antrojo sutuoktinio žinios ir sutikimo. Disponavimas atskiru turtu nepriklausė nuo sutuoktinių santykių, buvo reguliuojamas bendrų civilinės teisės dėsnių. Tačiau privilegijuotųjų luomų turtinių santykių turinį nustatė žmonos atsinešto kraičio į vyro namus teisinė padėtis bei sutuoktinių, kurie santuokos momentu neturėjo turto, kartu gyvenant sukaupto turto statusas. 3.2. Šeimos turto atsiradimo būdai Atidalijimas – tėvo ar motinos dalies turto skyrimas savo vaikams. Taip atsirasdavo sutuoktinių turtas. Tačiau, kad vaikai galėtų valdyti savo turtą: sūnūs turėdavo sulaukti pilnametystė, dukros turėdavo ištekėti. Dukroms atidalyto turto dalis, vadinama kraičiu. Atidalijimas nuo dovanojimo skiriasi tuo, kad atidalydami turtą, tėvai jį galėjo skirti tik vaikams arba vaikaičiams, broliai – seserims, tai reiškia, kad buvo nustatyti asmenys, kuriems buvo atidalijama, tuo tarpu, dovanoti galėjo bet kam. Turto skyrimas turėjo būti įformintas teisės normų nustatyta tvarka: patvirtintas „turto atidalijančio antspaudu ir parašu (jeigu mokėjo pasirašyti),“17 tai turėjo paliudyti 3 arba 4 „geros valios“ sėslių bajorų antspaudai. Sūnums skirtas tėvų turtas sudarė pagrindinį turtą savarankiškam gyvenimui. „Sudarant santuoką ir įkraitinant žmoną trečdalis vyro turto patekdavo į abiejų sutuoktinių turtinių santykių sferą, o du trečdaliai likdavo atskira vyro nuosavybė.“18 Šis turtas, kartu su žmonos turtu, būdavo bendras sutuoktinių, t.y. šeimos turtas, kuris buvo neliečiamas. Ši neliečiamybė buvo garantuota vyro ar žmonos pasikėsinimo į jį arba trečiųjų asmenų dėl žmonos ar vyro, reiškusių pretenzijas į turtą. Kraitis buvo skiriamas dar prieš merginai ištekant, jo skyrimas reiškia, kad tėvai yra pasirengę savo dukterį išleisti už vyro. Kraičiui dažniausiai skirdavo kilnojamąjį turtą. Kraitį, iki kol mergina ištekės, valdydavo tėvai, broliai arba globėjai. Jo dydis ir ar išvis jis bus skirtas, priklausė nuo tėvų valios.Jeigu tėvai mirdavo, dukteriai būdavo skiriamas ketvirtadalis tėvų turto, jei dukrų būdavo daug, šis ketvirtadalis padalijamas joms visoms po lygiai, nepriklausomai kiek sūnų būdavo šeimoje. (PLS IV sk. 7 a. p.159)19 Taigi, sūnus turėdavo savo turto, dukra taip pat turėdavo savo turto, kurį skirdavo jų tėvai. Merginai ir vaikinui susituokus šis turtas tapdavo šeimos turtu. Pagal dabartinį LR CK, šeimos turtas yra: 1. Šeimos gyvenamoji patalpa; 2. Kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus; 3. Teisė naudotis šeimos.20 Išvardyti daiktai ir gyvenamoji patalpa nuosavybės teise turi priklausyti vienam iš sutuoktinių ir jie įgyja teisinį šeimos turto statusą nuo santuokos įregistravimo dienos. 3.3. Įkraičio sutartis Terminas „veno“, dažnai vartojamas lietuvių teisinėje ir istorinėje literatūroje, lietuviški atitikmenys yra: įkraitis, atkraitis, dovis. PLS sąvoka „įkraitis“ apibūdinami „tik bajorų vaikų santuokiniai turtiniai santykiai, nes valstiečiai, taip pat ir jų vaikai, negalėjo įsigyti žemės ir ja disponuoti.“21 Įkraitis buvo vyro užrašytas turtas žmonai, kartais galėdavo būti užrašytas ir pats kraitis. Kraitis šioje sutartyje buvo įformintas dalykas, todėl įkraičio sutartyje įsipareigojimus davė tik viena šalis, tai buvo vyras. Kai būsimasis nuotakos vyras įkraičio užrašą patvirtindavo savo antspaudu ir parašu, buvo laikoma, kad sutartis sudaryta. Reikalavimai įkraičio užrašui: 1. Turėjo būti nurodytas ir įvertintas visas vyro turtas; 2. Nurodyta ir įvardyta turto dalis, kuri buvo užrašoma būsimai žmonai; 3. Nurodomas nuotakos atsineštas turtas. Sutuoktinio turto įvertinimas buvo reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti ar nepažeisti sutuoktinių interesai ir PLS nustatyti reikalavimai. Asmuo, kuris užrašė įkraitį, turėjo jį pripažinti žemės teisme ir pateikti įrašymui į teismo knygas. Visa tai buvo daroma paviete, kuriame turtas buvo užrašomas įkraičiu. Buvo reikalaujama, kad įkraitis būtų užrašomas prieš santuoką, bet taip pat jį buvo galima užrašyti ir po santuokos. Įkraičio užrašymas prieš santuoką turėjo privalumą: „iš karto buvo nustatomi sutuoktinių turtiniai santykiai, ir, santuokai iširus, formaliai neiškildavo neaiškumų dėl turto padalijimo.“22 „Net keliuose PLS IV sk. straipsniuose buvo įtvirtintos kraitį atsinešusios žmonos tam tikros turto apsaugos garantijos.“23 Vyrui mirus visas turtas buvo dalijamas ir keisdavosi turto valdytojas. Našlė tada galėdavo valdyti kraitį ir įkraitį. Du trečdaliai vyro turto tekdavo jų vaikams arba kitai artimiausiai giminei pagal kraujo ryšius. Dabar nėra sudarinėjamos įkraičio sutartys ir todėl apie tai nėra kalbama naujajame LR CK. 3.4. Sutuoktinių turtiniai santykiai nesant įkraičio sutarties Kai įkraitinimo sutartis nebūdavo sudaroma, žmonos atsidurdavo neįkraitintųjų padėtyje. Tai lėmė tokios priežastys: 1. Moteris buvo iš žemesnio luomo; 2. Moteris neturėjo kraičio; 3. Moteris prarado teisę į kraitį (tekėjo prieš tėvų valią ir pan.); 4. Moteris sutiko būti pagrobta santuokai; 5. Globėjai nušalino merginą nuo jos turto dalies dėl to, kad ji tekėjo nepilnametė ir kt. Įkraitintos turto dalies vyras negalėjo įkeisti, parduoti arba išnuomoti. Merginos giminaičiai norėdavo įkraitinti turtą, bijodami prarasti savo turto dalį, kurią duodavo kaip kraitį, o vyras nenorėdavo įkraitinimo sutarties, nes norėjo turėti neribojamą galią disponuoti turtu ir padidinti savo ūkį. Bajorų vaikai arba artimieji ištekančiai našlei privalėjo duoti vadinamąjį vainiką, kurio dydis „privalėjo būti vertas 30 kapų grašių.“24 IV. SANTUOKOS NUTRAUKIMAS IR NEGALIOJIMAS Pagal Lietuvos Statutą santuoka pasibaigdavo: 1. Vienam arba abiems sutuoktiniams mirus; 2. Nutraukiant santuoką, vienam arba abiems sutuoktiniams reikalaujant, t.y. ištuokiant; 3. Panaikinant santuoką pripažinus ją neteisėta, t.y. išskiriant.25 Natūrali arba spėjama mirtis galėjo nutraukti teisėtą santuoką. Spėjamą mirtį nustačius dvasiniame teisme, santuoka būdavo nutraukta sąlyginai. Jeigu laikomas mirusiuoju sutuoktinis atsirasdavo, o antrasis sutuoktinis būdavo sudaręs naują santuoką, tai ši santuoka negaliodavo, paliekant galioti pirmąją. Pagal dabartinį LR CK, santuoka baigiasi kai vienas sutuoktinis miršta (vieną sutuoktinį paskelbus mirusiu) arba santuoka yra nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, vieno sutuoktinio prašymu arba dėl vieno sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės.26 4.1. Ištuoka Ištuoka buvo galima dėl vieno iš sutuoktinio blogo elgesio, dėl vedybinės neištikimybės, taip pat, jeigu kuris nors iš sutuoktinių susirgo užkrečiama liga, jei vienas iš sutuoktinių atsisakė katalikybės ir priėmė kitą tikėjimą, taip pat, jeigu vienas iš sutuoktinių įstojo į vienuolyną. Ištuokos vykdavo dvasiniuose teismuose, kurie šeimą galėjo išskirti ir laikinai, tada būdavo nustatomas terminas, tačiau santuoka nepanaikinama. Jeigu buvo nustatoma vyro kaltė dėl ištuokos, žmonai atitekdavo priešsantuokinėje įkraičio sutartyje nurodomas turtas; nustačius žmonos kaltę ji netekdavo ir kraičio, ir įkraičio. Dvasinis teismas spręsdavo tik ištuokos klausimą, jeigu buvo nustatoma vyro kaltė, dėl kurios jis galėjo prarasti pilietines teises arba būti nuteistas mirtį už akių. Tuo tarpu, jei vyras užtikdavo žmoną su sugulovu, jiems pilies teismas galėjo numatyti mirties bausmę; sugulovui bandant pabėgti nuo moters vyro, vyras sugulovą galėjo užmušti. Jeigu konflikto metu sugulovas nužudydavo sutuoktinį, jį bausdavo, kaip ir kitus nusikaltėlius, užpuolusius namus. 4.2. Santuokos pripažinimas negaliojančia Jeigu iki santuokos sudarymo ar santuokos sudarymo momentu buvo tam tikrų kliūčių, dėl kurių santuoka nebuvo galima, tai ši santuoka galėjo būti pripažinta negaliojančia. Tos kliūtys galėjo būti nežinomos vienam iš sutuoktinių arba žinomos abiems, bet slepiamos, nuo to priklausė kaip bus išspręstas jų asmeninės ir turtinės atsakomybės klausimas. Šios kliūtys yra: 1. Per jaunas sutuoktinių amžius (merginos pilnametės būdavo kai joms sukakdavo 15 metų, vaikinai – 18 metų); 2. Nebuvimas sutikimo tuoktis; 3. Kraujomaiša; 4. Nusikaltimo padarymas (tuoktis neturėjo teisės asmenys, kalti dėl savo vyro ar žmonos nužudymo arba įkalbėję kitus tai padaryti, bei asmenys kalti dėl sanguliavimo ir dėl to nužudę savo sutuoktinį arba jeigu žadėjo susituokti po sutuoktinio mirties); 5. Būvimas kitoje santuokoje (vedęs vyras negalėjo susituokti su savo sugulove, net jei jo žmona būdavo mirusi); 6. Nevienoda religija (krikščionims su nekrikščioniais tuoktis buvo uždrausta). LR CK kaip ir PLS, nurodoma, kad santuoka negalioja, jeigu buvo pažeistos nustatytos santuokos sudarymo sąlygos, nors LR CK nurodytos sąlygos skiriasi nuo tų, kurios nurodomos PLS. Santuoka taip pat gali būti pripažinta negaliojančia, jei vienas sutuoktinis nepranešė kitam sutuoktiniui, kad serga venerine ar kt. sunkia liga, taip pat fiktyvi santuoka, t.y. santuoka sudaryta neturint tikslo sukurti šeimą, bet kitais tikslais.27 V. TĖVŲ IR VAIKŲ TEISINIAI SANTYKIAI Tėvų ir vaikų teisiniai santykiai galėjo atsirasti tik iš teisėtos santuokos. Šie santykiai buvo negalimi dėl tokių priežasčių: 1. Faktinė, o ne bažnytinė santuoka; 2. Nesantuokiniai vaikai, gimę prieš santuoką; 3. Iškilusi į viešumą sutuoktinių artima giminystė ar svainystė; 4. Dvipatystė ar dvivyrystė. Bent viena iš šių priežasčių ne tik ignoravo tokioje santuokoje gimusių vaikų teisėtumą, bet ir neigė tarpusavio asmeninius ir turtinius ryšius. PLS asmeninių santykių subjektais buvo laikomi feodalų luomui priklausę asmenys. Tuo tarpu, žemesnių luomų (laisvųjų valstiečių, baudžiauninkų) žmonės buvo minimi tik kaip feodalų tarpusavio santykių objektai. Pagrindinis ryšys tarp tėvų ir vaikų, kaip teisės subjektas, buvo „vaikų teisėta kraujo giminystė su abiem tėvais.“28 Pažymėtina, kad nei savų neteisėtų (gimusių ne santuokoje), nei svetimų vaikų įvaikinimas nebuvo leidžiamas. PLS buvo numatyta galimybė motinai ir tėvui, nepripažinti vaiko kraujo ryšio. Tėvas, iki kol praeis tam tikras laiko tarpas, galėjo nepripažinti naujagimio, tačiau ilgesnis vaiko ir jo motinos laikymas tėvo namuose, buvo lygus vaiko pripažinimui ir tėvas jo atsisakyti nebegalėjo. Šie nuostatai taip pat davė garantijas ne tik naujagimiams, bet ir paaugusiems bei suaugusiems vaikams, kad vienam iš tėvų mirus, o kitam sudarius antrą santuoką, šis nebegalėtų jų apšaukti neteisėtais. Vaiko apsauga prasidėdavo nuo jo pradėjimo. Nėščiai moteriai nusikaltėliai, mirties bausmė būdavo atidedama iki kol gims vaikas, o sužalojus nėščią moterį, jei gimdavo negyvas kūdikis, nusikaltėlis būdavo baudžiamas laisvės atėmimu; jeigu moteris mirdavo, o kūdikis gimdavo negyvas – nusikaltėlis būdavo baudžiamas mirties bausme. Vaiko kraujo ryšys su tėvais buvo ne vien tik kraujo ryšys, tai kartu buvo ir luominės padėties rodymas. Vaikai, kaip ir jų motina, gaudavo tėvo pavardę ir galėjo naudotis visuomenine padėtimi, kurią užėmė jų tėvas. Jeigu tėvas mirdavo, o motina, būdama iš žemesnio luomo, ištekėdavo už savo luomo vyro, tai vaikai užimdavo tą pačią padėtį, kaip ir prieš tėvo mirtį, o kiti jų motinos vaikai, būdavo žemesnio luomo. Taip pat vaikų luominė padėtis nenukentėdavo, jeigu iš tėvų už valstybinius ar kitus nusikaltimus būdavo atimamos luominės privilegijos. Nors vaikai ir turėjo mokėti nukentėjusiai šaliai galvažudinę. Taip pat, vaikai turėjo teisę gauti galvažudinę už jų tėvą. Vaiko interesus saugodavo valstybė, jeigu jam išvykus į užsienį mokytis, mirdavo jo tėvai. Asmeniniuose santykiuose vyravo principas, kad vaikams sulaukus 16 metų, tėvai už juos neatsakydavo, o vaikai išvis neturėjo atsakyti už tėvus. Nepilnamečiams vaikams įvykdžius nusikaltimą, už kurį pilnamečiai atsakydavo mirties bausme, jiems buvo pakeičiama pinigine bauda, kurią turėdavo sumokėti jų tėvas arba motina iš paties vaiko dalies. Jeigu tėvas ar motina nesutikdavo atlyginti už vaikų padarytą žalą arba nepristatydavo vaikų į teismą, žalą turėjo atlyginti iš savo turto. Tėvai turėjo teisę gauti žalos atlyginimą už vaikų sužalojimą arba į galvažudinę, už vaikų mirtį. Tėvų ir vaikų santykiai turėjo tam tikrų ypatybių. Tėvai galėjo reikalauti iš vaikų: 1. Pagarbaus elgesio su jais; 2. Nešmeižti tėvų; 3. Tausoti tėvų turtą; 4. Laiduoti valstybės įstaigose; 5. Dorai elgtis; 6. Prižiūrėti tėvus senatvėje ir teikti jiems, tiek asmeninę, tiek materialinę paramą; 7. Tėvams patekus į priešo nelaisvę, išpirkti juos. Tėvai galėjo vaikų atsisakyti, jeigu teisme įrodydavo jų nepagarbą, taip pat tokiu atveju, juos galėdavo nušalinti nuo paveldėjimo, arba galėjo reikalauti mirties bausmės, jeigu vaikai pakėlė ranką prieš tėvus. Šeimos santykiuose tėvas turėjo pirmenybės teisę. Jo valdžią galėjo riboti tik jo turtinė padėtis. Tėvų priklausymas atskiroms krikščioniškoms religijoms, taip pat galėjo riboti tėvų valdžią vaikams. Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos išryškėdavo panaikinus santuoką, dėl tėvų nesutarimo jai iširus arba santuokai pasibaigus dėl vieno iš sutuoktinių mirties. Gyventi su tėvu būdavo paliekami sūnūs vyresni nei septynerių metų, nes buvo manoma, kad vaikams yra reikalingesnis motinos auklėjimas, kol jie sulauks mokyklinio amžiaus. Dukros su motina pasilikdavo gyventi nepaisant jų amžiaus. Teisės į vaikus visiškai netekdavo kaltoji šalis dėl santuokos iširimo. Jeigu motina buvo vaikų turto globėja, ji galėjo pati vaikų neišlaikyti, o išlaikymui naudoti vaikų turtą (pvz., palikimą ir kt.). Mirus vienam iš tėvų, vaikai, o ne kitas sutuoktinis, paveldėdavo jo turtą. Tėvai buvo neįpareigoti ką nors iš savo turto skirti vaikams, jie privalėjo tik išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir užsitikrinti sau lėšas, iš kurių gyvens senatvėje. Nusenusius tėvus arba tėvus invalidus, vaikai turėjo išlaikyti iš tėvų turto, o jeigu tėvų turtas buvo perduotas vaikams, „tai vaikai kartu su turtu įgaudavo tėvų materialinio išlaikymo pareigą.“29 Taigi, PLS tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai buvo išskaidyti į tokia grupes: 1. Asmenų santykiai, priklausiusių nuo feodalų jurisdikcijos (t.y. prastojo luomo tėvų ir vaikų santykiai. Čia vaikai buvo laikomi kilnojamuoju turtu.); 2. Asmenų santykiai, priklausiusių feodalų klasei (tėvų santuoka turėjo būti sukurta krikščioniškais pagrindais); 3. Vaikų santykiai, gimusių ne santuokoje arba iš žinomai neteisėtos santuokos (neteisėti vaikai buvo už įstatymo ribų. „Neteisėtu arba pavainikiu buvo laikomas vaikas, gimęs iš motinos, nesančios santuokoje su vaiko tėvu.“30) Dabartiniame LR CK yra nurodomos tėvų ir vaikų teisės bei pareigos, kurios ir sudaro jų teisinius santykius. VI. PAVELDĖJIMAS „Natūralūs giminės ryšiai ir turto išlikimo šeimoje tradicijos sukūrė tam tikrus turto gausinimo, naudojimo, jo perdavimo ir paveldėjimo principus.“31 Būtent teisinis institutas, kai mirdavo vienas iš tėvų, labiausiai išryškina turtinius tėvų ir vaikų santykiu. „Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.“32 Pagal PLS, visas motinos turtas po jos mirties lygiomis dalimis būdavo padalijamas jos sūnums ir dukroms,33 tuo tarpu tėvo turtas, „jeigu nebuvo palikto testamento, tekdavo sūnums ir vyriškosios lyties giminaičiams, jei sūnų nebuvo.“34 Kai mirdavo žmona, kuri neturėjo vaikų arba jie būdavo mirę ir ji niekam nebuvo užrašiusi savo kraičio, tada kraitis būdavo grąžinamas jos tėvam arba broliams, jeigu nebūdavo tėvų; kraitis taip pat galėjo atitekti ne broliams, o moters seseriai, jeigu ji buvo neištekėjusi; taip pat kraitis galėjo atitekti seserims ir tuo atveju, jeigu nebūdavo brolių, nors jos ir ištekėjusios. Po vyro mirties žmonai atitekdavo trečdalis turto, o kiti du trečdaliai – vaikams, jeigu tas turtas buvo įgytas santuokoje; tačiau jeigu nebūdavo vaikų, visas po santuokos sudarymo įgytas turtas atitekdavo žmonai. Po žmonos mirties turtas likdavo vyrui ir vaikams arba vien tik vyrui, jeigu vaikų jie neturėjo. Mirus abiem sutuoktiniams, jeigu jie neturėjo vaikų, pusė turto likdavo vyro giminaičiams, o kita pusė – žmonos giminaičiams. Taigi, PLS tėvo testamentinė teisė užrašyti turtą bet kam, net ne vaikams, taip pat paaiškėja, kad pagal įstatymą paveldėjimo pirmenybę turi sūnūs. Pagal LR CK, mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos (palikėjo vaikai, įvaikiai) ar antros eilės (palikėjo tėvai, įtėviai, vaikaičiai) įpėdiniais. Jis paveldi ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių yra ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Tačiau jei įpėdinių yra daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su jais. Taip pat yra nustatyta, kad sutuoktinis gauna pusę palikimo, jei paveldi su antros eilės įpėdiniais, o jeigu nei pirmos, nei antros eilės įpėdinių nėra, sutuoktinis gauna visą palikimą.35 IŠVADOS 1. Lietuvos Statutai – tai trys teisynai, kuriais buvo pradėtas formuoti teisinis Lietuvos valstybės pagrindas. 2. Santuoką galėjo sudaryti asmenys, atitinkantys tam tikrus reikalavimus. Buvo taikomas amžiaus cenzas, tuoktis negalėjo psichiškai nesveiki asmenys, giminės bei svainiai, buvo draudžiama pažeisti monogamijos principą, santuoka turėjo būti sudaroma laisva valia, bet artimieji turėjo teisę prieštarauti santuokai, buvo leidžiam tuoktis su svetimšaliu, bet neleidžiama sudaryti santuokos su kito tikėjimo asmeniu. 3. Sutuoktinių asmeninių santykių reguliavimas Statute išryškėja per normas, nustatančias: luomų teisinę padėtį, moterų teises ir pareigas bei per normas reguliuojančias kitus teisinius institutus. 4. Šeimos turtiniai santykiai buvo tęstiniai, kartojosi nuo šeimos sukūrimo santuokos metu ir atsinaujino, kai vis kita karta sukurdavo šeimą. 5. Pagal PLS, santuoka pasibaigdavo vienam arba abiems sutuoktiniams mirus, nutraukiant santuoką, vienam arba abiems sutuoktiniams reikalaujant, t.y. ištuokiant, panaikinant santuoką pripažinus ją neteisėta, t.y. išskiriant. 6. PLS tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai priklausė nuo užimamo luomo ir nuo to vaikas gimė santuokoje, ar ne. 7. Pagal PLS, tėvas testamentu galėjo užrašyti turtą bet kam, paveldėjimo pirmenybė, nesant testamento, teikiama sūnums. LITERATŪRA 1. V. Andriulis. Neteisėti vaikai pagal feodalinę Lietuvos teisę// Socialistinė teisė. Nr. 2. 1974. Vilnius. LTSR Teisingumo ministerija 2. V. Andriulis. Santuokos nutraukimas ir jos pripažinimas negaliojančia// Socialistinė teisė. Nr. 1. 1975. Vilnius. LTSR Teisingumo ministerija 3. V. Andriulis. Tėvų ir vaikų santykiai pagal Lietuvos Statutus// Socialistinė teisė. Nr. 3. 1977. Vilnius. LTSR Teisingumo ministerija 4. V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius. Lietuvos teisės istorija. 2002. Vilnius. Justitia 5. V. Andriulis. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. 2003. Vilnius. Teisės informacijos centras 6. A. Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795. 2005. Vilnius. R. Paknio leidykla 7. Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos. Sud. J. Skirius, G. Šapoka. 2001. Vilnius. LTU Leidybos centras 8. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. 2001. Kaunas. Poligrafija ir informatika 9. B. Makauskas. Lietuvos istorija. 2000. Kaunas. Šviesa 10. I. Valikonytė, S. Lazutka, E. Gudavičius. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529m.). 2001. Vilnius. Vaga 11. S. Vancevičius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valstybiniai – Teisiniai institutai pagal 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus. 1981. Vilnius. Mintis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!