Šeimos įtaka asmenybės formavimuisi literatūroje

Šeimos įtaka asmenybės formavimuisi literatūroje (F. Kafka, Šatrijos Ragana, A. Škėma) Šeima – svarbiausia vaikų ugdymo institucija, kurioje vyksta vaikų socializacija, svarbiausias veiksnys, darantis įtaką vaiko asmenybės raidai. Gyvenimas visavertėje šeimoje yra stabilios psichikos pagrindas ir galimybė asmenybei augti ir dvasiškai tobulėti. O kad šeima būtų visavertė, į ją reikia daug investuoti: materialių gėrybių ir dar daugiau dvasinių pastangų. Kokią įtaka šeima daro žmogaus asmenybei? Visų pirma, tėvų įtaka neretai gali daryti neigiamą įtaką žmogui – jis negali augti kaip visapusiška asmenybė ir atsiskleisti. Apie tai kalbama ir vieno įtakingiausių ir savičiausių XX a. rašytojų Franco Kafkos kūryboje. Rašytojo kūryboje vaizduojamas žmogus, kuris dėl neigiamos tėvo įtakos bijo kurti šeimą, yra nepasitikintis savimi. Rašytojo kūrybinis metodas dažniausiai apibūdinamas kaip „fantastinis realizmas". Kaip ir kiti ekspresionistai, svarbiausiu kūrybos šaltiniu jis laikė menininko pasąmonę. Jo vaizduotė gimdė fantastinius, neįprastų formų ir proporcijų pavidalus. Jis nepriklausė jokiai rašytojų grupei, nesivadovavo jokiais literatūriniais manifestais. Būdamas 36-erių rašytojas Francas Kafka rašo savo tėvui neįprastai ilgą laišką, kuriame atsiskleidžia rašytojo ir jo tėvo sudėtingi santykiai. Laiškas yra išprovokuojamas svarbaus rašytojui gyvenimo įvykio – tėvas pasipriešina jo vedyboms su Prahos sinagogos patarnautojo dukterimi Julija Vorycek. Stipraus ir valdingo tėvo autoritetas, jo šešėlis lydėjo Francą Kafką visą gyvenimą, taip pat daugelis kritikų visą jo kūrybą laiko atvira ar užmaskuota polemika su tėvu. Vienas ryškiausiai šiuos sudėtingus ir iš esmės žalojančius santykius apibūdinančių Franco Kafkos kūrinių – „Laiškas tėvui“, taip ir nepasiekęs adresato. Ilgame laiške išsakomi dalykai, kurie slegia kalbėtoją visą gyvenimą – nuoskaudos dėl tam tikrų tėvo požiūrių, veiksmų, situacijų, dėl jo charakterio savybių, įdiegto nepasitikėjimo savimi ir pasauliu. Tėvo veiksmai yra iš esmės palietę ir pakeitę sūnaus charakterį ir pasaulį, ir apie tai jis atvirai kalba savo laiške. Kalbėtojas atvirai, tačiau labai subtiliai kaltina tėvą dėl savo paties nesugebėjimo pasitikėti savimi ir aplinkiniais, dėl savo baimių, taip pat svarbiausios baimės – baimės sukurti šeimą, kuri jam yra ir didžiausias troškimas. Tėvų įtaka asmenybės formavimuisi atsispindi ir kitame F. Kafkos kūrinyje ,,Metamorfozė“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Gregoras Zamza – sunkiai dirbantis, savo tėvus bei seserį išlaikantis žmogus, vieną rytą prabudęs vabalo kūne. Gregoras pats nubaudžia save – pavirsta vabalu, o šią metamorfozę lemia noras sugriauti save, sunaikinti, nes negali jaustis laimingas, būdamas prievartinės visuomenės narys. Todėl vabalo figūrą galime suprasti kaip atsiribojimą, užsidarymą, paties susikurtą izoliuotą pasaulį. Tokį Gregoro pasikeitimą pastebėję šeimos nariai jo išsigąsta, šlykštisi ir net slepia nuo aplinkinių. Jaunesnioji sesuo dar bando jam padėti, tačiau ir jos kantrybė greitai baigiasi. Gregoras Zamza, kuris kadaise buvo šeimos išlaikytojas, dabar yra uždaromas pustuščiame kambaryje ir yra privestas slėptis nuo žmonių. Be abejo šis įvykis labai pakeičia Gregorą. Juk jis praranda ne tik savo kūną, bet ir savo artimuosius. Nors jo šeima gyvena visai šalia, vos kitame kambaryje, Zamza jaučiasi vienišas, lyg būtų ištremtas į pasaulio kraštą. Valgis - tai vienintelė malonė, kurią jis gauna iš savo šeimos. O juk jis viską supranta bei jaučia, jo pakitęs kūnas, bet ne siela. Žinojimas, kad esi vabalas ir nieko negali daryti, žudo Gregorą, o jo apatiška šeima tik dar labiau liūdina jį ir komplikuoja esamą padėtį. Būdamas vienišas ir atskirtas Zamza tampa ligotas ir greitai miršta vienatvėje. Taigi, Francas Kafka savo kūryboje vaizduoja neigiamą tėvo įtaką sūnaus asmenybės formavimuisi – baimę kurti šeimą, nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Kita vertus, vaikai tėvus laiko savo autoritetu. Juk būtent tėvai rodo savo tėvams pavyzdį ir moko esminių gyvenimo vertybių. Tokia tėvų reikšmė atsispindi ir reikšmingiausiame neoromantikės Šatrijos Raganos kūrinyje ,,Sename dvare“. Rašytoja atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykius ir motinos autoritetą. Apysakoje akivaizdus neigiamas rašytojos požiūris į dvarą, nes ten, anot jos, kalbama svetima kalba, nederamai elgiamasi ir nesilaikoma moralės normų. Todėl itin svarbus pagrindinės veikėjos paveikslas, kuriuo šis požiūris išsakomas: mamatė Marija yra dvaro ponia, trijų vaikų motina, žmonių patarėja, subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, todėl ypač stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi, kad tai, kas svetima ir nežinoma, nežalotų jų dvasios. Mamatė moko esminių dalykų ir rūpinasi savo vaikų moralės ugdymu, todėl siunčia juos su dovanomis pas vienišą močiutę, moko juos rūpintis silpnaisiais, diegia svarbias vertybes. Taip pat svarbu, kad moteris yra ne tik savo vaikų auklėtoja ir mokytoja, bet ir bičiulė, nes jai ypač svarbūs šeimos tarpusavio santykiai. Nors mamatė nesijaučia suprasta vyro ir ilgisi harmoningo ir darnaus jų bendravimo, tačiau santykiai su vaikais yra idealūs ir labai artimi, ypač Irutės prisirišimas prie motinos yra begalinis. Ji stengiasi įvairiomis kultūros formomis pakreipti juos į aukščiausius žmogiškumo idealus, atskleisti įvairias gyvenimo tiesas, egzistencinius klausimus: „Nuostabi mįslė yra žmogaus siela“. Taip pat svarbu, kad nors apysakos veikėja buvo išsilavinusi moteris ir suvokė mokslo svarbą, ji neišleidžia dukros Irusios mokytis į miestą, galvodama, kad tokiu būdu apsaugos ją nuo neigiamos kultūros įtakos, svetimos kalbos vartojimo. Net ir turtingų giminaičių įkalbinėjimai bei didesnės galimybės mokytis nepalaužia mamatės įsitikinimų. Anot jos, svarbiausia – nesužaloti vaiko. Taigi, vaikai laiko tėvus savo pavyzdžiu, nes būtent jie moko esminių gyvenimo dalykų. Galiausiai, tėvai – gyvenimo kelrodžiai. Vaikų artimiausia aplinka būna tėvai, todėl nenuostabu, kad tėvų rodomas pavyzdys vaikui augant turi didelę įtaką ir jo vėlesniame gyvenime – suformuota vertybių sistema mus lydi visą likusį gyvenimą. Apie tai rašoma ir lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Kūrinyje vaizduojami pagrindinio veikėjo Antano Garšvos santykiai su tėvais vaikystėje – berniukas nebuvo laimingas dėl nuolatinių tėvų vaidų ir motinos šizofrenijos. Jis atėjo į suaugusiųjų pasaulį su kalte dėl pirmojo melo, kai, įkalbinęs motiną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Gana plačiai savo užrašuose Garšva pasakoja apie vaikystę, bet prisiminimai nėra džiaugsmingi - laimės jų šeimoje nebuvo. Pirmieji aprašomi prisiminimai susiję su vienišumo ir prieštaringumo jausmais. Visą dieną Garšva kambaryje praleisdavo vienas, laukdamas savo tėvų, o jiems grįžus jis nusimindavo ir būdavo tėvo aprėkiamas už netvarką ir tinginiavimą: ,,Jie iš pradžių lyg ir nepastebėdavo manęs, susirūpinę savo paltais, atsineštais iš gatvės sakiniais, lempa, pietumis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!