Šeimos ir paveldėjimo teisės teorija

ŠEIMOS TEISĖ (ŠT) Teoriniai klausimai bus labiau atviro pobūdžio, kurie reikalaus daugiau argumentavimo, loginio mąstymo. Egze tikėtis ir iš paveldėjimo teisės klausimų. (Tiek praktikoj gali būti, tiek teorijoj). ŠT aktualumas : ŠT dažnai suprantama kaip teisės šaka, kurioje gali būti matomos ne tik dvi problemos : tos pačios lyties asmenų santuoka/ partnerystė ir vaikų tėvų santykiai. Tačiau ŠT yra daug platesnė. Pvz., klausimai tarp sutuoktinių teisių ir pareigų, taip pat klausimai, susiję su trečiasiais asmenimis (jeigu šeima pasiėmusi paskolą, trečiasis asmuo - bankas); vaikų ir tėvų santykiai - bendravimas su vaikais. 2019 LAT - nustatė bendravimo su vaiku praktiką, keitė bendrą vaiko globos institutą ? Šeimos teisė kaip CT dalis Šeima pati savaime nėra teisinė sąvoka LT teisės prasme, nes šeimos apibrėžimas nėra pateikiamas teisės aktuose. Tik yra reglamentuota žmonių ratas, KAS priskiriama šeimos ratui. Šeimos apibrėžimas - kaip tam tikra sociologinė kategorija. Pagal CK 3 knygos 1 str. : CK 3 knygos normos turi prioritetą, kiek tai yra taikoma šeimos santykiams. Santuokos ir šeimos kodeksas buvo seniau. Dabar inkorporavo į CK. Tai grindžiama tuo, kad šeimos santykiams būdingi ir turtiniai, ir asmeniniai neturtiniai santykiai (o jie daro įtaką turtiniams santykiams) (pvz., vaikų išlaikymas). Be to, šeimos santykiai yra grindžiami ilgaamžiškumu. Šiuolaikinė ŠT sako, kad šeimos santykius skiriam nuo kitų teisės šakų pagal : - Subjektų ratas.(Tam tikrų specifinį statusą turinčių asmenų dalyvavimas santykyje.) Jeigu du subjektus sieja tam tikras ryšys, tai sakome, kad juos sieja šeimos santykiai. LRS 2008 m. priėmė nutarimą: įtvirtino sąvokas, kaip darni šeima, nepilna šeima …. Šis nutarimas koncentravosi į tradicinės šeimos supratimą ir buvo nukreiptas prieš asmenis, kurie, tarkim, nesudarę santuokos gyvena kartu. Todėl klausimas buvo perkeltas į KT. 2011.08.28 - nutarime svarbu : (i) KONST. 38 str. - ta LRK nuostata nereiškia, kad be tradicinių šeimos formų saugojimo, Konstitucijos prasme nėra saugomos kitokiu pagrindu sudarytos šeimos (apibrėžė santykių turinį). Ši nuostata yra LABAI aktuali. Ji nėra mūsų KT sugalvota, o atėjus iš EŽTPLAK. Deja, bet įstatymų leidėjas šio KT išaiškinimo vis dar nesiryžta taikyti. Be to, nutarimas NEĮPAREIGOJA Seimo priimti kažkokį teisės aktą, tačiau jis sako, kad jeigu asmenų santykiai prilyginami šeimos santykiams (pvz., yra ryšys tarp subjektų), jie, tie asmenys, NEGALI būti diskriminuojami. (ii) Šeimą apibūdinantys aspektai : ryšys, trukmė, ekonominis aspektas (ryšys ne tik emocinis, bet ir ekonominis) bei asmeninis tų asmenų supratimas (ar jie laiko save šeima abipusiškai) (Žodžiu, turi deklaruoti interesus.) - Vidinis šeimos teisinis apsektas : tie santykiai, kurie yra tarp šeimos narių. - Išorinis : santykiai su išore, su trečiaisiais asmenimis. Nereiktų pamiršti ir tradicinio šeimos apibūdinimo : / 1 162 - Reguliavimo dalykas : ŠT turtiniai (santykiai tarp sutuotkinių, taip pat santykiai tarp asmenų, nesudariusių santuokos, išlaikymo santykiai, santykiai dėl kitų šeimos narių išlaikymo (senaliai, broliai/ seserys… Turtinių santykių reguliavimui svarbu tai, kad valstybė žiūri į šeimą per ekonominę prizmę, nes istoriškai šeimai buvo keliamos tokios f-jos : ekonominė (šeima ilgą laiką buvo savotiška išgyvenimo priemonė), demografinę (buvo įprasta, kad asmenys susilaukia palikuonių tik sudarę šeimą) ir socialinė (šeima - auklėjimo būdas, asmuo šeimoje formuojasi kaip asmenybė). ) ir asmeniniai neturtiniai santykiai ( neturtiniai santykiai užima svarbią vietą ŠT. Reikia suprasti, kad skiriasi turtinių ir asmeninių neturtinių santykių principai. Turtiniuose santykiuose vyrauja REGULIACINĖ f-ja, o asm. neturtiniuose - APSAUGINĖ. Valstybė į neturtinių santykių reguliavimą kišasi pankamai nedaug. Teisė įsikiša tik tada, kai, pvz., konstatuojama, kad tėvai netinkamai įgyvendina savo turimas teises ir pan.). - Reguliavimo metodas : čia dispozityvių elementų santykinai yra mažiau, taigi dominuoja imperatyvieji metodai (pvz., ribojamos galimybės tėvams spręsti klausimą dėl išlaikymo.) Šeimos teisės šaltiniai Šaltiniai gali būti labai įvairiai suprantami. (pvz., ir kaip materialios gyvenimo sąlygos, kurios lemia teisės šaltinių turinį, tiek teisės šaltiniai). - Pirminiai teisės šaltiniai : a) TT sudedamoji dalis (svarbu dėl tos priežasties, kad pagal mūsų CK normas, tais atvejais, kai tam tikras kls yra reglamentuotas TT šaltinių, tai jam bus taikomas prioritetas lyginant su nacionaliniais teisės aktais. Šeimos teisės derinimas ir vienodinimas : aktualu reglamentuoti santykius, kai atsiranda mišrios šeimos ir pan. Klausimas aktualus, nes sparčiai išaugo žmonių migracijos klausimai. Paprastai yra išskiriamos šeimos teiės vienodinimo kryptys. Jos išskiriamos dvi : materialinių teisės normų vienodinimas ir tarptautinės privatinės teisės normų vienodinimas (jis vyrauja). ŠT materialinių teisės normų vienodinimas tarptautinių mastu yra daugiau išimtis nei taisyklė. PAPRASTAI YRA VIENODINAMOS KOLIZINĖS NORMOS, tam kad nebūtų konfliktų tarp atskirų teisinių sistemų.) Svarbu : (i) EŽTPLAK ( pvz., 14 str., 8 str. (įtvirtina asmens šeimos ir asmeninio gyvenimo gerbimą.) EŽTT yra pasisakęs, kad reikalauja tų asmenų teisinės apsaugos šeiminiu klausimu, bet nereikalauja tarkim iš Lietuvos, kad ji įtvirtintų dviejų tos pačios lyties asmenų santuoką ar pan. Ši konvencija yra vienas iš nedaugelio pvz, kaip yra vienodinamos materialinės teisės normos. Dažnam sprendime yra nurodomos nuorodos į EŽTT sprendimus. - 8 str. - šeimos gyvenimo gerbimas NĖRA TOLYGUS šeimos sampratai. Taigi Konvencija nepateikia šeimos sampratos. - Konvencija ypatinga tuo, kad ji turi savo suformuota gynimo mechanizmą, kurio gali pasinaudoti ne tik Konvencijos narės, bet ir privatūs asmenys. Tačiau, kad jie galėtų pasinaudoti Konvencija, turi būti keliamas klausimas dėl jų teisių inidvidualaus pažeidimo. Jeigu mes kelsim klausimą, ar toks aktas neprieštarauja Konvencijai, tokio akto nepriims. Be to, turi būti išnaudotos visos vidaus gynybos teisinės priemonės. - Konvencija užtikrina pozityvią ir negatyvąią apsaugą : negatyvi apsauga - apsauga nuo valstybės ir nuo kitų asmenų, t.y. valstybė turi susilaikyti nuo veiksmų, kuriais kištųsi į asmens šeiminį gyvenimą. Taip pat reikalaujama ir atlikti tam tikrus atkyvius veiksmus - sukurti sąlygas, kad asmenys galėtų tinkamai / 2 162 pasinaudoti savo teisėmis, kurias garantuoja Konvencija (čia - jau pozityvi samprata, nes valstybė turi veikti aktyviai). - 8 str. - taikymo mechanizmas. Kyla klausimas - ar asmenų ryšys, dėl kurio yra keliamas klausimas, gali būti laikomas šeiminiu gyvenimu ? Nes tik tada gali būti keliamas klausimas dėl minėtų santykių gynimo. TEISMAS VISŲ PIRMA TURI KONSTATUOTI, kad klausimas priskiriamas ŠEIMINIO GYVENIMO SRIČIAI. Turi taip pat konstatuoti išimčių nebuvimą (valstybei yra suteikiama teisė, kaip reguliuoti šeimos santykius). - Svarbus aspektas, taikant 8 str. - supratimas šeimos gyvenimo kaip faktinio ryšio. Jeigu tarp asmenų yra šeiminis ryšys de facto, bet ne de jure, tai tie asmenys turi įrodyti, kurie teigia, kad tarp jų yra de facto ryšys ( tarkim, vaikas gimė santuokoje, tai de jure tevas yra tas, kuris yra santuokoje su motina. Bet de facto vaikas bus kito vyro, jeigu moteris pastojo nuo kito vyro, nors ir buvo santuokoje su kitu vyru). (ii) Daugiašalės sutartys. (Hagos konvencija 1980 m. dėl vaikų grobimo; Hagos konvencija 1993 m. dėl vaikų apsaugos ir įvaikinimo, 1973 (?) m. - dėl vaikų išlaikymo); (iii) Dvišalės sutartys. (Sutartis su PL, RU, LV ir pan.) Ypatumas - jeigu tos valstybės, su kuriomis buvo sudarytos dvišalės sutartys, kartu yra ir ES narės, pirmenybės tvarka mes taikome ES reglamentus sprendžiant pprocesinius klausimus. b) ES teisės aktai - klausimai dėl šeimos ir paveldėjimo teisinų santykių reguliavimo nėra priskirtini ES kompetencijai ( tai - išvestinė kompetencija). Neturime ES teisės šaltinių, kurie reguliuotų, vienodintų materialinius teisinius santykius tiesiogiai. Šie teisės aktai aktualūs tuo, kad jie turi kompetenciją reguliuoti procesinius, procedūrinius klausimus (pvz., teismingumo klausimus). c) Nacionalinės teisės aktai (pagal LT teisę galima tokia situacija, kai atskirų santykių srityse, supratimas, koks asmenų ratas laikomas šeimos nariais, gali skirtis. Reikia tai priimti, nes vienodinimo nėra. Aišku, yra keliama užduotis, nediskriminuoti, bet tai ne visada yra pasiekiama). Reikia atkreipti dėmesį į šių aktų galiojimą laike : (i) LRK. (ii) CK. (iii) Papročiai. Papročiai kaip pirminis teisės šaltinis galimas, bet jis jau galima sakyti yra praradęs savo aktualumą. - Antriniai : a) Teisės doktrina - teismo procesiniuose dokumentuose nėra yprasta remtis autorių kūriniais. b) Teismo precedentai - užima labai reikšmingą vietą. Pvz., tai, kas buvo suprantama kaip teisingas vaikų auklėjimas tarpukariu šeimoje, mokykloje ir pan., ir palygintume su tuo, kaip dabar viskas vyksta, matytume didelį skirtumą. Taigi teoriškai normos gali būti visiškai nepasikeitusios, pvz., tėvai turi pareigą užtikrinti vaikų auklėjimą, BET pasikeitė normos supratimas. TODĖL NETINGĖK SKAITYTI TEISMŲ NUTARTIS, NES AVIŽA AKCENTUOJA, KAD LB SVARBU. Įstatymų galiojimas laike : - Iki CK įsigaliojimo dienos (iki 2001 m. liepos 2 d. ) - turime vadovautis tomis normomis, kurios galiojo tuo metu, kai buvo atlikti atitinkami veiksmai. Jeigu senasis kodeksas nenumatė tokio dalyko kaip vedybinė sutartis, tai ji nebus pripažįstama kaip galiojanti šiuo metu (jeigu ji buvo sudaryta prieš kodekso įsigaliojimą). - Po CK įsigaliojimo (po 2001 m. liepos 2 d.) - taikomos CK normos. Toms teisės ir pareigoms, kurios yra įgyvendinamos ĮSIGALIOJUS KODEKSUI, tai bus taikomos / 3 162 galiojančio kodekso normos. Bet tarkim turto statusas bus nustatomas pagal tą kodeksą, kuris galiojo to turto įgijimo metu. Šeimos teisės derinimas ir vienodinimas. LYGIAI : Pasaulinis lygis, regioninis lygis, dvišalis lygis Šeimos teisinių santykių reguliavimo efektyvumas - mūsų įst. leidėjas ne visada išnaudoja aktualiausią praktiką. ŠT principai Principų samprata ir reikšmė : (I) jie reikšmingi įstatymų leidybai; (II) spragų užpildymui; (III) kolizijų šalinimui; (IV) interpretavimui. Jeigu rašai, to reikalauja sąžiningumo, protingumo, teisingumo principas - TURI ARGUMENTUOTI, kodėl taikai tą principą. Kodėl čia taikom, tarkim, sąžiningumo principą? Gal dėl to, kad tai - silpnesnioji pusė ? Gal dėl to, kad tai vienintelis būstas ? Gal dėl to, kad tai - nukentėjusioji pusė? Principų taikymas be argumentacijos - klaidingas. ŠT teisės principai yra labai persipynę tarpusavy. Principai ( 3 knygos 3 str.): a) Monogamijos - LR pripažįstama tik monogaminė santuoka. BET tai nereiškia, kad asmenys, kurie sudarė poligaminę santuoką kitoje valstybėje ir atvažiavę į LT, negalės užsitikrinti teisių Lietuvoje. Lietuva turėtų spręsti tarp asmenų susidariusius ginčus. b) Santuokos savanoriškumo - santuoka sudaroma tik laisva valia. Savanoriškumas santuokos SUDARYMUI ir santuokos NUTRAUKIMUI (ištuokos laisvė). c) Prioritetinės vaikų teisių apsaugos principas - reiškia, kad visais atvejais, kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko interesais, prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesams (pvz., nustatant uzufruktą, nustatant išlaikymą ir pan. Net ir tais atvejais, kai yra apribojama tėvų valdžia, yra reguliuojamasi vaiko teisių apsaugos principu). 2020.09.22 Santuoka Santuoka - vienas iš pgr. JF (kiti JF, pvz., giminystės ryšys), kurio pagrindu yra sukuriami šeimos teisiniai santykiai. Santuoka nėra faktinis ryšys tarp subjektų, tai - teisinis ryšys tarp asmenų. Įstatymai nenumato galimybės faktinio gyvenimo kartu pripažinti santuoka. Privalo būti įvykdoma santuokos sudarymo procedūra (civilinė metrikacija ar bažnyčios keliu). Santuoka kaip institutas ŠT labai svarbus. Santuokų sudarymo skaičius nuo 2009 iki 2019 m. LT buvo sudarytos 7 santuokos, tenkančios 1000 gyventojų. Vadinasi per metus apie 20 000 santuokų. Jeigu žiūrėtume statistinius duomenis EU mastu, tai EU nuo 1965 m. (7.8) iki 2017 m. (4.4) santuokų skaičius sparčiai keitėsi. Lietuva santuokų sudarymo / 4 162 skaičiumi tikrai išsiskiria (t.y. santuokų sudarymo skaičius yra ganėtinai aukštas, nes daugumoje ES valstybių santuokų skč. mažesnis (procentaliai).). Istoriškai galėtume išskirti keletą santuokos sampratas apibrėžimų : - Nuo RT laikų : santuoka - kaip tam tikras susitarimas. - Kai religija pradėjo klestėti : Kanonų teisė pradėjo suteikti santuokai dvasinę pusę. Buvo laikoma, kad santuoką sukuria tarp asmenų ne tik teisinius ryšius, bet ir moralinius, etinius, religinius ryšius. - Vėliau, jau po naujųjų laikų įvykusių revoliucijų, nuo valstybės atitinkamai buvo grįžta prie santuokos kaip susitarimo idėjos. Buvo pabrėžiami tam tikri susitarimo elementai, bet santuoka kaip institutas sukuria ne tik teisinius santykius, bet ir kitus, socialinių normų reguliuojamus, santykius tarp sutuoktinių. Takrim moraliniu, etinių normų pažeidimas gali turėti įtakos teisinių normų taikymui. Pvz., jeigu kalbam apie sanuokos nutraukimą dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o kaltė gali pasireikšti, pvz., tuo kad, vienas iš sutuoktinių yra žeminamas. Tai - daugiau moralės normų pažeidimas, bet jis įgavęs teisinę išraišką. - Šiandienis santuokos supratimas - tai specifinio pobūdžio susitarimas. Jį lemia : 1) Specifinė tokio susitarimo sudarymo forma. Forma reiškia, kad santuoka gali būti sudaroma per civilnes metrikacijos įstaigas, dalyvaujant civilinės metrikacijos įstaigos atstovui, arba santuoka gali būti sudaroma bažnytine tvarka; 2) Specialus santuokos kaip instituto tikslas. Tikslas - sukurti šeimos teisinius santykius. Jeigu nėra siekiama tokio tikslo, tai tokia santuoka gali būti pripažįstama fiktyvia (CK 3.39 str.) 3) Santuokai, kaip susitarimui, keliamos kitos specifinės sąlygos - susitarimą sudarančių asmenų amžius, veiksnumas ir laisvos valios reikalavimas. Svarbu prisiminti f-jas, kurios priskiriamos šeimos teisei, ŠT santykių reguliavimui. F-jos: 1) Ekonominė. Šeima, kaip tam tikras ekonominis vienetas, kuris ir palengvindavo ir sudarydavo sąlygas pasirūpinti materialinėmis slygomis; 2) Demografinė. Santuoką sudarę asmenys paprastai susilaukdavo vaikų; 3) Vaikų auklėjimo vienetas, kuriame ugdomas jauno žmogaus moralinės savybės, kad jis būtų pasiruošęs gyventi visuomenėje. Kai šiuolaikė visuomenė pradėjo į tarpusavio ryšius žiūrėti kitaip, tai, pvz., sąlyga, kad santuoka sudaroma tarp skirtingos lyties asmenų, patapo nebebūtiną sąlyga, nes pradėta sudaryti santuokas ir tarp tos pačios lyties asmenų (taigi pakito demografinė pusė). Taigi pradėjo keistis visuomenės požiūris į santuoką. Tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimo klausimas : - EŽTPLAK : 2016 m. byla prieš FR. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl tos pačios lyties asmenų santuokos. Santuoka FR buvo pripažinta kaip negaliojanti, taigi ką pasakė EŽTT : pažeistas konvencijos 12 str. (teisė asmenims sudaryti santuoką ) ir 8 str. ( asmenų teisė į šeimos gyvenimo gerbimą). Strasbūro teismas konstatavo, kad šiandien dienai EU nėra vieningo supratimo dėl to, kad tos pačios lyties asmenų santuoka būtų įteisinta kaip lygiateisė santuoka skirtingų lyties asmenų santuokai. EŽTT pasakė, kad pats 12 str. iš savęs nereikalauja iš valstybių narių, kad jos turi įteisinti tos pačios lyties asmenų santuoką, TAČIAU, iš kitos pusės, EŽTT perėjo nuo 12 str. į 8 str., ir konstatavo, kad asmenys, nepaisant to, ar jie tos pačios, ar skirtingos lyties, jie turi teisę į savo teisinio intereso apsaugą, t.y. kad asmenų tarpsusavio santykiai turi būti reguliuojami. Čia patampa svarbi kita byla ( 2015 m. prieš Italiją ). Kai konvencijos narės niekaip nereguliuoja tos pačios lyties asmenų arba skirtingos lyties asmenų / 5 162 partnerystės, o kalbant apie santuoką - tos pačios lyties asmenų tarpusavio santykių, tai tokiais atvejais teismas konstatuoja pažeidimą. Minėtos bylos prieš FR teismas konstatvo, kad teismas nepažeidė konvencijos, nes jau 2004 m. buvo galimybė tos pačios lyties asmenims rasti teisinę formą, kaip jų tarpusavio santykiai bus reguliuojami ( pasirinkti tam tikros sutarties sudarymą) (o bylos nagrinėjimo metu tas teisinis reguliavimas jau buvo išsiplėtęs, todėl teismas konstatvo, kad esant situacijai, kai pati konvencija nereikalauja iš valstybės nustatyti spec. reguliavimą, valstybės laisvos nustatyti savo reguliavimą, BET TOKS REGULIAVIMAS TURI BŪTI.). - LT : Šiandien turim problemą tiek dėl reguliavimo aspektų, t.y. nėra reguliuojami jokie apsektai dėl tos pačios lyties asmenų tarpusavio santykių, nei sprendžiant klausimą, ar tai prilyginti santuokai ar neprilyginti santuokai. Bet dar blogiau yra tai, kad yra visiškai nereguliuojami santykiai dėl skirtingos lyties asmenų bendro gyvenimo. LT apie trečdalis - ketvirtadalis vaikų gimsta nesantuokoj, o tokie santykiai yra net nereguliuojami, dėl to kyla daug problemų, kaip spręsti tarpusavio ginčus. Santuokos sudarymo sąlygos : 1) Materialiosios sąlygos : CK 3.12 - 3.17 str. 2) Formaliosios (procedūrinės) sąlygos : Šių sąlygų išskyrimo tikslas labai svarbus, nes paprastai laikomasi nuostatos, kad kai yra pažeidžiamos materialiosios santuokos sudarymo sąlygos, tai paprastai jų pažeidimas sąlygoja santuokos negaliojimą. Kai pažeidžiamos formaliosios - jų pažeidimas paprastai nereiškia santuokos negaliojimo. 3.12 str. Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Skirtinga lytis - materialioji santuokos sudarymo sąlyga. Pagal kokius kriterijus skirtinga lytis turi būti nustatoma ? Viena nuomonė - biologinis kriterijus (teigiama, kad asmens lytis turi būti nustatoma tuo, kokia asmens lytis buvo jo gimimo metu. Vėlesnis asmens lyties keitimas nėra pripažįstamas), kita - medicininis kriterijus (pripažįstamas vėlesnis asmens lyties pakeitimas). LT įstatymų prasme galėtume konstatuoti, kad remiamasi biologiniu kriterijumi, nes nėra išspręstas lyties pakeitimo reguliavimas ir įteisinimas.   3.13 str. Santuokos savanoriškumas 1. Santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Atitinkamai, jeigu yra šios valios iškraipymas, t.y. naudojama prievarta apgaulė, tai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia. Teismų praktika : LT atveju, dažniausios bylos dėl CK 3.14 str. taikymo, bet ir tai šios bylos būtų susijusios tik su tuo, kad sprendžiama dėl leidimo sudaryti santuoką išdavimo. 2. Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.   3.14 str. Santuokinis amžius 1. Santuoką leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną yra 18 m. 2. Norinčio tuoktis, tačiau neturinčio 18 m. asmens prašymu teismas supaprastinto proceso tvarka turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip 2 m. Toks asmuo turi būti ne jaunesnis kaip 16 m. Jeigu asmuo jaunsenis, teismas gali leisti sudaryti santuoką tik išimtiniais atvejais ( tik neštumo atveju). 3. Nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam 16 m. 4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, turi teismo posėdyje išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę ir / 6 162 atsižvelgti į jo psichikos bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Nėštumas – svarbi priežastis sumažinti santuokinį amžių. Tėvų, globėjo nuomonė NETURI lemiamos reikšmės. Galutinį sprendimą visgi priima teismas. 5. Kai sprendžiamas klausimas dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo ir ar tai atitinka nepilnamečio interesus. SVARBU : jeigu nepilnametis yra eminacipuojamas, tai nereiškia, kad jis, sulaukęs 16 m., gali sudaryti santuoką. VIS TIEK TURI BŪTI kreipiamasi į teismą. SVARBU : Šis str. nenumato nei maksimalaus abiejų sutuoktinių amžiaus nei numato amžiaus skirtumą, koks jis turėtų būti tarp sutuoktinių, kai sudarom santuoka. Turbūt esminis momentas - dėl santuokos realumo, t.y. ar ta santuoka nėra fiktyvi, kai tarp sutuoktinių yra labai didelis amžiaus skirtumas. 3.15 str. Veiksnumas 1. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje, negali sudaryti santuokos. Jeigu asmens veiksnumas apribotas konkrečiai santuokos sudarymo srity, tai toks asmuo santuokos negalės sudaryti. 2. Ribotai veiksnus šioje srityje asmuo negali sudaryti santuokos be rūpintojo rašytinio sutikimo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu leidimą sudaryti santuoką gali duoti teismas. 3. Jeigu paaiškėja, kad yra iškelta byla dėl vieno iš ketinančių susituokti asmenų pripažinimo neveiksniu šioje srityje, santuokos registracija turi būti atidėta iki teismo sprendimo iškeltoje byloje įsiteisėjimo. 3.16 str. Draudimas pažeisti monogamijos principą Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos. Monogamijos principas - vienas iš kertinių principų. Jis taikomas santuokai, o pagal teoriją - turėtų būti taikomas ir registruotai partnerystei.   3.17 str. Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams Draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Šios sąlygos taikymas pagal doktriną turi du aspektus. 1) Moralinis (draudžiama tuoktis asmenims, kurie siejami ne biologiniu, o socialiniu ryšiu) ; 2) Medicininis. Siekiama išvengti apsigimimų. Dalis normų, kurios panaikintos CT (pvz., nuo 3.18 - 3.23 str.) yra perkeltos į Civilinės būklės aktų registravimo įstatymą. Pasikeitimo labai didelio nėra, bet kaip šaltinis yra pasikeitęs, todėl reikia atkreipti dėmesį ! Santuokos sudarymo procedūra (nustatyta CK) : a) Bendrosios pastabos. Svarbu : 1994 m. 04 10 KT nutarimas dėl santuokos ir šeimos kodekso 1969 m. atitikimo LRK, kad valstybė pripažįsta bažnytinės santuokos sudarymą. Kodeksas numatė santuokos pripažinimą tik tuo atveju, jeigu santuoka sudaryta ir įregistruota tik civilinės metrikacijos įstaigoje. KT 1994 m. pasakė, kad ta norma turi tikslą užtikrinti vieningą santuokų apskaitą, o ši apskaita pati savaime turi viešo intereso užtikrinimo paskirtį. KT žodį ,,įregistruoti” išaiškino kaip reikalavimą apskaityti. / 7 162 Būtina žinoti įstatymo leidėjo požiūrį į santuokų apskaitymą, santuokų apskaitymo reguliavimą : naujasis CK numato, kad bažnytine tvarka sudaryta santuoka turi būti įtraukta į civilinės metrikacijos tvarkomą apskaitą ne vėliau kaip per 10 d. nuo jos sudarymo. Bet tokiu atveju santuoka laikoma sudaryta nuo jos sudarymo dienos (retroaktyvus veikimas). Taigi santuokos sudarymas bažnytine tvarka nereiškia automatinio santuokos sudarymo pripažinimo. Tam, kad ji būtų pripažinta : 1) valstybė turi apie ją žinoti; 2) prieš pripažindama, ji turi patikrinti, ar nebuvo pažeistos materialiosios santuokos sudarymo sąlygos. Mūsų įstatymų leidėjas 2015 m. 06 25 priėmė specifines normas ( kurios galiojo iki 2017 m.), kurios buvo skirtos santuokoms, sudarytoms nuo 1992 m. iki naujojo CK įsigaliojimo. Buvo numatyta, kad tais atvejais, kai santuokos buvo sudarytos tam laikotarpy, tai buvo nustatyta, kad tokia santuoka sutuoktinių arba vieno iš sutuoktinių prašymu, tokios santuokos pradžia laikytina bažnytiniame santuokos dokumente nurodyta data. Pagal šią įstatymo normą išėjo taip, kad 1) vienas iš sutuoktinių be kito sutuoktinio valios galėjo kreiptis dėl santuokos įregistravimo (kas ir šiaip savaime prieštarauja santuokos savanoriškumo principui). 2) ,,Tokios santuokos pradžia laikoma bažnytiniame santuokos dokumente nurodyta data.” - Tai santuokos įteisinimas atgaline data. Net pats CK sako, kad santuoka turi būti įregistruota per 10 d. ir jeigu per 10 d. tai nepadaroma, santuoka sukels tam tikras teises ir pareigas nuo jos įregistravimo dienos. Vadinasi šia norma buvo pripažinta, kad įstatymas taikomas atgal (kas prieštaravo teisinio apibrėžtumo principui , teisėtų interesų principui, kadangi buvo sukurtos tam tikros teisės ir pareigos asmenims, kurie sukūrė santuoka nesitikėdami, jog tokios teisės ir pareigos jiems bus taikomos). 3) ,,Jeigu santuokos įtraukimo į apskaitą metu vienas iš sutuoktinių yra miręs, civilinės metrikacijos įstaiga įrašo atkurtąjį santuokos sudarymo įrašą.” - faktiškai išeina situacija, kad netgi santuokos pripažinimas galimas vienam iš sutuoktinių mirus. Taigi kalbėti apie savanoriškumo principo įgyvendinimą šiuo atveju nėra esmės. (taigi CK 21 str. norma tikrai buvo kritikuotina ( nors nuo 2017 m. ji jau nebegalioja). Po 2017 m. dabar galiojanti norma nustato, kad jeigu norima įregistruoti tas santuokas, sudarytas tuo tarpiniu laikotarpiu, tai yra reikalaujama, kad abu sutuoktiniai turi būti gyvi (kad abudu galėtų išreikšti savo valią). Išvada : valstybė yra suinteresuota vieninga santuokų apskaita, nes nuo to priklauso ŠT principų įgyvendinimas ir nuo to priklauso kitų teisių ir pareigų įgyvendinimas, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu, tiek ir valstybės atžvigliu (valstybės turi žinoti koks yra asmenų statusas, kad jie galėtų įgyti tam tikras teises ir pareigas). b) Santukos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigose. Nuo 2009 m. teisinis reguliavimas ėmė keistis, nes atsirado galimybė sudaryti santuoką ne tik savo deklaruotos gyv. vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Taip pat pasikeitė, kad atsirado galimybė sudaryti santuoką ne pačioje civil. metrikacijos įstaigoje, bet ir kitoje vietoje, kuri yra nurodoma atitinkamai savivaldybės, o jeigu vieta nenurodyta, tai tokios vietos, kurios yra reprezentatyvios, t.y. užtikrina dalyvaujančiųjų santuokos sudarymo ceremonijoje saugumą. Taigi sakyti, kad santuoka sudarom civilinės metrikacijos įstaigose - nėra tikslu, nes čia konkrečiai kalbama, kad turi dalyvauti civilinės metrikacijos įstaigos įgaliotas asmuo. Santuokos sudarymas gali būti suskirstytas į kelias stadijas : I. Pasiruošimas sudaryti santuoką. (DĖMESIO : kadangi CK normos, kurios konkrečiai reglamentavo santuokos sudarymo procedūrą - panaikintos, tai dabar normos perkeltos į Civilinės būklės aktų registravimo įstatymą ir taip pat į Civilinės būklės akto registravimo taisykles ir civilinės būklės akto įrašų ir kitų dokumentų forminimo patvirtinimo taisykles. (ŽINOTI). Šioje dalyje turime išskirti PRAŠYMO PATEIKIMO etapą, turi būti pateikiamas tam tikros nustatytos formos / 8 162 prašymas metrikacijos įstaigai ir tokiu būdu patikrinama, ar asmenys atitinka materialiąsias sąlygas. Metr. įstaiga nustato santuokos registravimo datą (nustatoma po ne mažiau kaip 1 mėn. laiko. Išimtiniais atvejais gali trumpinti (18 str. pagal tą civil. būklės įstatymą, bet negali būti trumpiau nei 2 sav.). Kokia prasmė tų 2 sav. ? Daugiau moralinė prasmė, nes anksčiau buvo įprasta skelbti, kokie asmenys nori sudaryti santuoką. Taigi skelbimo tikslas - tretiesiems asmenims gauti info, kas nori sudaryti santuoką. Be to, seniau buvo reikalaujama, kad būsimi sutuoktiniai turi pasitikrinti sveikatą. Dabar tokios prievolės nėra. II. Santuokos įregistravimas. Nustatytą dieną registruojama santuoka. Tą dieną turi dalyvauti besituokiantys asmenys ir du liudytojai. Koks šio proceso reglamentavimo tikslas ? Liudytojų dalyvavimas turi istorinį pobūdį, kad asmenys, sudarantys santuoką, yra pajėgūs ją sudaryti, kad sudaro ją svanoriškai (jeigu kiltų įtarimų, kad santuokos sudarymo dieną buvo kažkokių kliūčių sudaryti santuoką). Esmė - kad besituokiantys asmenys supranta, kokie padariniai jiems kyla sudarius santuoką ir jie tai patvirtina savo parašais. Kitų asmenų dalyvavimas nėra būtinas. Tais atvejais, kai yra pateikiami prieštaravimai apie kliūtis sudaryti santuoką ir kartu nepridedami įrodymai (pvz., kad asmuo neveiksnus, arba kad asmuo jau sudaręs kitą santuoką), tai asmeniui duodamos 3 dienos, kad jis pagrįstų savo pareiškimą. Jeigu pateikiami įrodymai, tai santuokos sudarymo procedūra - sustabdoma ir asmenims, kurie siekia susituokti, išaiškinama teisė kreiptis į teismą ar kitą instituciją tam, kad būtų paneigta info. Procedūra atnaujinama, kai info paneigiama. Gali būti, kad kažkas melagingai praneš apie kliūtis. Tokiu atveju civil. būkl, įst. 17 str. numato tokiems asmenims neigiamus padarinius (t.y. gali iš jų prašyti tiesioginių nuostolių atlyginimo.) Kai santuoka sudaroma, civil. metr. įstaiga registruojant santuoką sudaro santuokos įrašą ir išduoda atitinkamą liudijimą. c) Santuokos sudarymas bažnytine tvarka. Pagal CK 3.24 str. nustatytas toks teisinis reguliavimas : tam, kad bažnyčioje sudaryta santuoka būtų pripažinta: - Valstybė pripažįsta tiktai jos pripažintų religinių bendruomenių sudarytas santuokas. Šiandien valstybė pripažįsta: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortadoksų, stačiatikių, judėjų, musulmonų … (yra įstatyme). Tam, kad tokia santuoka sukeltų teises ir pariegas, turi būti laikomasi tokių reikalavimų : a) turi būti užtikrinta, kad nebus pažeistos materialiosios santuokos sudarymo sąlygos; b) santuoka turi būti sudaryta laikantis konkrečios religinės bendruomenės nustatytos tvarkos; c) santuoka turi būti įtraukta į civilinės metrikacijos tvarkomą santuokų apskaitą. Kas įvyksta tokiu atveju, jeigu nesilaikom tam tikros bažnytinės tvarkos ? Jeigu asmenų santuoka jau įregistruota, tai vėliau bažnytinės santuokos nepripažinimas nenulemia pasaulietinės santuokos negaliojimo. Jeigu buvo ydos, kurios lemia ir pasaulietinės santuokos negaliojimą, tada taip, gali būti įrodymai, kad santuoka negalioja vienokiu ar kitokiu pagrindu. Susitarimas tuoktis ir jo teisiniai padariniai: Šio teisinio reguliavimo tikslas ne tik apsaugoti asmenų turtinius ir neturtinius interesus, bet ir apsaugoti kitų asmenų, kurie susiję su sutuoktiniais, interesus, kurie, pvz., dovanoja dovanas ryšium su būsima santuoka. / 9 162 Praktiškai institutas nėra labai aktualus, bet visgi tokį institutą reikia žinoti. Mūsų teisė numato, kad asmenys, ketinantys tuoktis, gali sudaryti susitarimą tuoktis (sužadėtuves). SVARBU : asmenys turi atitikti tas pačias materialiasias santuokos sudarymo sąlygas. Negalima situacija, kad asmenys susitaria tuoktis, kai vienas iš jų - neveiksnus. Tokie susitarimai neturi jokios teisinės galios. Susitarimus reiktų skirti pagal dvi specifikacijas : a) Išraiškos forma. Jis gali būti sudarytas žodžiu ir raštu. Raštu - prilyginamas prašymas, pateiktas civil. metrik. įstaigai. Žodinis - žodinis susitarimas. b) Viešas ir neviešas susitarimas. SVARBU : tai nėra tai, ar kažkas žino apie tą susitarimą (pvz., viešu susitarimu nebus laikoma paskelbimas laikrašty, kad va, aš tuokiuosi). Viešu laikomas toks susitarimas, kuris yra kaip ir pradžia tos procedūros, kuri veda santuokos sudarymo link, pvz., CK 3.8 str. viešas susitarimas tuoktis laikomas prašymo padavimas civil. metrikacijos įstaigai. Taip pat, pvz., prašymo pateikimas ir įregistravimas Kanonų teisės tvarka. Skirstymo esmė : susiję su pasekmėmis, tuo atveju, kai santuoka nėra sudaroma. Jeigu susitarimas buvo viešas, atsiranda šalių teisė reikalauti vienai iš kitos grąžinti dovanas arba visą kitą turtą ryšium su būsimu santuokos sudarymu. Taip pat atsiranda galimybė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (1 m. ieškinio senaties terminas). Jeigu susitarimas ne viešas arba IR viešas, tai atsiranda galimybė reikalauti nuostolių atlyginimo (su viešumu yra siejamos tik dovanos ir neturtinė žala). Turtinė žala suprantama kaip išlaidos, ryšium su santuokos sudarymu. TAI NĖRA LŪKESČIAI, ką sutuoktiniai būtų gavę, jeigu būtų susituokę. CK 3.10 str. - ieškinio senaties terminas - 1 m. Atsakomybė tenka tai šaliai, kuri nutraukia susitarimą tuoktis. Šalis gali ir neturėti teisės reikalauti atlyginti nuostolius ar pan., jeigu dėl jos kaltės (arba kitos pateisinamos priežastys) yra nutraukiamas susitarimas. Santuokos sudarymo teisiniai padariniai: Santuokos sudarymo teisines pasekmes yra įprasta skirstyti į : a) Turtines. PASEKMĖS : 1) Po santuokos sudarymo pradeda galioti sutuoktinių turtui įstatymo nustatytas turto teisinis režimas. Praktikoje paprastai vadinama bendrąja jungtine nuosavybe (jeigu šalys nesusitaria kitaip). Teisinis rėžimas tikrai nereiškia, kad visas turtas tampa bendrąja jungtine nuosavybe (atskyrimas - CK 3.88-3.89 str.). Antras momentas - sutuoktinių bendrosios nuosavybės režimas taikomas tik į ateitį, t.y. turtui, kuris įgijamas po santuokos sudarymo. SVARBU : Specifinė turtinė pasekmė po santuokos sudarymo - šeimos turto teisinio režimo taikymo pradžia. O kas gi yra tas šeimos turtas ? Jeigu spręsdami užduotį pavartosime sąvoką, kad tai yra šeimos turtas (bandydami apibūdinti to turto priklausaomybę (t.y. priklauso vienam sutuoktiniui ar abiem) ) tai bus KLAIDA. Taigi turėk omeny, kad BENDRA JUNGTINĖ NUOSAVYBĖ (iš daiktinės teisės) atspindi, kam tas turtas priklauso ir kokie yra bendratučių turtiniai santykiai. Kai vartojame ŠEIMOS TURTAS - buitine prasme paprastai suprantame, kad tai jungtinė nuosavybė ir tai atitinkamai sutapatinama su jungtine nuosavybe, bet tai - KLAIDA. CK normų prasme/ ŠT prasme ŠEIMOS TURTAS suprantamas kaip tam tikras APSAUGINIS REŽIMAS (siekiama apriboti teisę disponuoti tam tikru turtu, kad nebūtų priimami lengvabūdiški sprendimai, kurie pažeistų šeimos materialinį pagrindą), kuris taikomas tam tikrai daliai turto, jog būtų / 10 162 užtikrinta, kad būtų garantuotas šeimos gyvenimo materialusis pagrindas ir šeimos turtu gali būti laikomas ne tik materialus turtas, bet ir tam tikros turtinės teisės. ŠEIMOS TURTO kaip kategorijos sąvoką mums pateikia CK 3.84-3.86 str. Tai gali būti gyvenamoji patalpa, kilnojamieji daiktai, teisės į gyvenamąją patalpą (panaudos teisė ir pan.) Taigi po santuokos sudarymo pradeda galioti ŠEIMOS TURTO teisinis režimas, tačiau šis režimas tikrai negali būti sutapatinamas su sutuoktinių nuosavybės teisės klausimu. 2) Po santuokos sudarymo įsigalioja vedybų sutartis arba sutuoktiniai įgija galimybę sudaryti povedybinę sutartį. Vedybų arba povedybinė sutartis - jų tikslas yra aptarti, sureguliuoti turtinius santykius. Anksčiausias momentas, kada tokia sutartis gali įsigalioti - santuokos sudarymo momentas. BET galima ir susitarti. Pvz., sutuoktiniai susitaria, kad vedybinė sutartis įsigalios, kai jiems gims vaikas arba kai jie išgyvęns tam tikrą laiką santuokoje ir pan. :D Bet kokiu atveju santuokos sudarymo aktas reikšmingas tuo kad tik nuo santuokos sudarymo atsiranda teorinė galimybė tokiai sutarčiai įsigalioti ir tokią sutartį taikyti. 3) Sutuoktinių tarpusavio prievolės. Svarbu - sutuoktinių tarpusaio išlaikymo prievolė (turi vienas kitą išlaikyti ir materialiai remti). 4) Abudu sutuoktiniai įgyja turtinių prievolių, susijusių su šeimos ūkio, šeimos buities palaikymu. Šis aspektas turi dvi puses : I. Sutuoktiniai turi prisidėti prie tokių prievolių; II. Net jeigu vienas iš sutuoktinių neprisidėjo, tačiau kyla klausimas dėl atsakomybės pagal tokias prievoles, tai pagal tokias prievoles, kurios susijusios su šeimos ūkio išlaikymu, abudu sutuoktiniai atsako bendrai. 5) Po santuokos nutraukimo, atsiranda galimybė nustatyti uzufruktą kito sutuoktinio turtui, jeigu su kitu lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. SVARBU : a) Po santuokos sudarymo sutuoktiniai NETAMPA vienas kito atstovais. Įstatymas numato tik kaip sutuoktiniai gali disponuoti bendru turtu, kokie apribojimai atsiranda ir pan. b) Santuokos sudarymas neturi įtakos asmenų veiksnumui turtinių santykių srity, t.y. jie gali sudaryti visus tuos pačius santykius, tačiau gali atsirasti tam tikrų ribojimų (kurie gali būti susiję su šeimos interesų apsauga). c) Yra galimas sutuoktinių turtinių teisių apribojimas po santuokos sudarymo, tačiau tam turi būti teismo sprendimas tais atvejais, kai sutuoktinis piktnaudžiauja disponuodamas bendru turtu IR asmeniniu turtu. Gali būti laikinai uždrausta sudaryti tam tikrus sandorius ( CK 3.34 str. ). b) Neturtines. Neturtiniai santykiai reguliuojami turint tikslą apsaugoti šiuos santykius. Taigi, tai ne reguliacinis, o apsauginis mechanizmas. (Kaip sutuoktiniai tarpusavy bendrauja, kaip jie reguliuoja tarpusavio reikalus - tai sutuoktinių reikalas ir valstybė įsikiša tik tada, kai prasideda, pvz., smurtas šeimoje.) PASEKMĖS: 1) CK 3.27 str. - lojalumo pareigos (daugiau moralinė norma, nei teisinė, bet jos pažeidimas (pvz., neištikimybė) gali būti priežastis naikinti santuokai) vienas kitam atsiradimas. Tokia pareiga turi įvairių išraiškos formų, bet paprastai tai - pareiga remti vienas kitą (ne tik materialiai, bet ir moraliai); SVARBU : Jeigu matysime, kad kaip santuokos sudarymo pasekmė - sutuotkinių pareiga jų vaikų atžvilgiu, tai reikia turėti omeny, kad santuokos sudarymas savaime nesukuria giminystės ryšio tarp vaikų ir tėvų. Tėvų ir vaikų tarpusavio teisių ir pareigų pagrindas yra grindžiamas giminystės ryšiu, kuris grindžiamas vaiko kilme iš tėvų. Gali būti klausimas, kaip ta vaiko kilmė yra įforminama (iš karto pripažinta, nustatyta vėliau / 11 162 ar pan.) Bet iš kitos pusės santuokos sudarymas turi įtakos teisių ir pareigų įgyvendinimui, t.y. kaip sutuoktiniai, kartu būdami ir tėvais, įgyvendina savo teises ir pareigas vaikų atžvilgiu. Jeigu vaiko tėvai susituokę, tai yra sutarimas, kad teises ir pareigas įgyvendina kartu. Jeigu - išsituokę, tai atitinkamai yra reikalingas teismo dokumentas ir pan. 2) CK 3.31 str. - teisė pasirinkti kito sutuoktinio pavardę. SVARBU : sutuoktiniai gali pasirinkti vienas kito pavardę, taip pat gali būti pasirinkta dviguba pavardė. Beje, yra nutarimas, kaip yra sudaromos moterų pavardės po santuokos sudarymo. Klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo, yra probleminių aspektų. Probleminiai aspektai - pavardžių rašymas, jeigu jos yra nelietuviškos kilmės. Čia yra aktualūs 2 teismų sprendimai, kurie atspindi mūsų teismų praktiką : LAT 2013 liepos 13 d. (3K-3-392/2013) ir LVAT 2017 m. vasario 28 d. (A2-4-45624). Šiose bylose yra teismų praktikos tam tikras nuoseklumas, visų pirma akcentuojama būtinybė laikytis lietuvių kalbos taisyklių; antra - akcentuojama, kad LT tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš ES teisės aktų, iš EŽTPLAK, patys savaime tiesiogiai neįpareigoja valstybės pripažinti ir suteikti teises vartoti Lietuvoje simbolius ne lietuvių kalba. Mūsų teismai pasinaudoja šia praktika. Tačiau, iš kitos pusės, abejuose teismo sprendimuose yra pažymėta, kad valstybė privalo asmens dokumentuose kitų įrašų srityje suteikti asmeniui galimybę nurodyti originalią pavardę. Šis reguliavimas iki pat dabar nepasikeitęs. Santuokų negaliojimas: Reikia akcentuoti tokius aspektus : a) Valstybė, nustatydamą teisinį reguliavimą santuokų prasme, yra orientuota į santuokos galiojimą. Kitaip sakant, santuokos negaliojimas yra išimtis, siekiant užtikrinti tiek apyvartos stabilumą, tiek tarpusavio santykių stabilumą. b) Mes negalime taikyti bendrųjų santuokos negaliojimo pagrindų (bendrųjų sutarties negaliojimų pagrindų) (nesvarbu, kad iš esmės ji yra sudaroma sutuoktinių susitarimu). Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia tik specifiniais pagrindais, nustatytais CK 3 knygoje (CK 3.1 str. - santuokos negaliojimo pagrindus būtent reguliuoja CK). CK numato, kad santuoka gali negalioti tik tuo pagrindu, jeigu : a) pažeidžiamos materialiosios santuokos sudarymo sąlygos; b) jeigu būtų nustatyta, kad ta santuoka - fiktyvi. Fiktyvių santuokų klausimas aktualus praktikoje, nes valstybė su santuokų sudarymu sieja ne tik sutuoktinių asmenininų, tarpusavio teisių/ pareigų įgijimą, bet taip pat sieja ir kitų papildomų pasekmių atsiradimą. Pvz., ir galimybės gyventi tam tikroje valstybėje atsiradimą, ir galimybės gauti tam tikrą paramą atsiradimą, ir pan. Todėl valstybių pareiga įsitikinti, kad santuoka - nėra fiktyvi ir ja nėra siekiama įgyti tam tikras teises. Fiktyvi santuoka - santuoka, kai asmenys, ją sudarydami, siekia kitų tikslų, bet ne tikslų, susijusių su tarpusavio santykiais, su tarpusavio teisių ir pareigų įgijimu, ne su bendro gyvenimo kūrimu (tiek turtine, tiek ne turtine prasme). Nėra tokių kriterijų, kurie vienareikšmiškai nustatytų, kas yra laikoma fiktyvia santuoka. Atskiros institucijos, pvz., migracijos departamentas, gali patikrinti santuokos sudarymą, kada gali būti įtarimas, kad santuoka gali būti fiktyvi. ČIA - FAKTO KLAUSIMAS. c) CK 3.21 str. 3 d. - vienas sutuoktinis serga venerine liga arba AIDS ir apie tai nebuvo pranešta kitam sutuoktiniui. Tokia aplinkybė turi būti nežinoma santuokos sudarymo metu. Jeigu asmuo žino aplinkybes dar prieš sudarant santuoką, tai jis negalės pasinaudoti šiuo pagrindu. ( CK 3.37 str. ??) d) 3.38 str. - nustato asmenis, kurie gali reikalauti pripažinti santuoką negaliojančią. Yra ir prievartos, ir viešas aspektas (tarp asmenų yra ir prokuroras). / 12 162 Bažnytinės santuokos pripažinimas negaliojančia neturi įtakos civilinės santuokos galiojimui. Ypač aktualus str. - CK 3.40 str. (santuokos negaliojimas dėl suklydimo), nes jis įtvirtina teisinę konstrukciją aiškinant šeimos knygos normas, t.y. CK 3.40 str., 3.60 str. Kai kalbame apie santuokos negaliojimą ir santuokos negaliojimo pagrindus, įstatymų leidėjas numato ir reabilitacinius pagrindus (net jeigu santuoka buvo sudaryta kaip fiktyvi, bet po kurio laiko sutuoktiniai visgi pradėjo gyventi sutuoktinių gyvenimą, pvz., susilaukė vaiko, tai tokia apl. laikoma kaip naikinanti santuokos negaliojimą, nes įstatymų leidėjas yra orientuotas į santuokos išsaugojimą). 2020.09.29 Santuokos negaliojimas : a) CK numato ribotą sąrašą pagrindų, kurių atveju santuoka pripažįstama negaliojančia. b) Įstatytmas nustato ribotą asmenų ratą, kurie gali reikalauti pripažinti santuoką negaliojančią; c) Santuoka gali būti pripažinta negaliojanti dėl tikrosios valios neišreiškimo (3.40 str.); d) Įstatymas numato reabilitacinius pagrindus e) Ieškinio senaties pagrindai (3.41 str.) SVARBU : CK 3.40 str. 3 d. : santuoka gali būti pripažinta negaliojančia dėl ESMINĖS KLAIDOS. Klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl tokių apl., kurias žinojęs kitas sutuoktinis nebūtų sudaręs santuokos. Preziumuojama, kad klaida esminė, jeigu buvo suklysta dėl kito sutuoktinio ligos, lytinės anomalijos, dėl kurių normalus šeimos gyvenimas neįmanomas, arba sutuoktinis padarė sunkų nusikaltimą. Normos ypatumas - iš 3 dalies mes turim išskirti PREZIUMUOJAMUS ir NEPREZIUMUOJAMUS KLAIDOS ATVEJUS. - Tai, kad įstatymas sako, kad prezimuojama, jog klaida - esminė ( tie du atvejai), nereiškia, kad klaida negali pasireikšti kokiom nors kitom formom. Gali pasireikšti ir kitom formom, tiesiog esminis momentas, kad klaida turės būti įrodinėjama. Jeigu kalbame apie preziumuojamus atvejus, būtina nurodyti aplinkybę, su kuria siejama klaida (pvz., kito sutuoktinio sveikatos būklė.) Tokiu atveju nebus reikiamybės įrodynėti, kad kitas asmuo nebūtų sudaręs santuokos. - Situacijos, kur klaida nėra preziumuojama - būtina įrodyti ne tik apl., su kuria siejamas suklydimas sudarant santuoką, bet taip pat būtina įrodyti, kad dėl tos apl. sutuoktinis nebūtų sutikęs sudaryti santuokos. Pvz.: jeigu sutuoktinė apgauna sutuoktinį ir nepasako, kad laukiasi nuo kito asmens. Jeigu ji tai padaro sąmoningai, tai sakome, kad santuoka buvo sudaryta apgaulės įtakoje (2 dalis). Jeigu ji padaro nežinodama, santuoka gali būti pripažįstama sudaryta dėl klaidos. Atkreipti dėmesį į apl., kurios naikina santuokos negaliojimą (ten apie tas fiktyvias santuokas ir pan., kai jas pripažįsta galiojančiomis, nes asmenys bendrai pradeda gyventi ir t.t.). Reikia atkreipti dėmesį, kad po sutuoktinio mirties dingsta galimybė pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, ir tokia galimybė nėra nei paveldima, nei perduodama kitiems asmenims. Tą numato CK 3.44 str. / 13 162 Santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai, esant 3 pagrindams : a) Pripažinus santuoką negaliojančia, abudu sutuoktiniai gali būti pripažįstami nesąžiningais. Nesąžiningi - žinojo arba turėjo žinoti apie kliūtis sudaryti santuoką. b) Abudu sutuoktiniai - sąžiningi. c) Vienas iš sutuoktinių sąžiningas, kitas - ne. Reikia turėti omeny, kad : 1. Bet kokiu atveju santuokos pripažinimas negaliojančia neturi įtakos sutuoktinių vaikams. Sutuoktinių vaikai, gimę kad ir negaliojančioje santuokoje, turės lygiai tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir gimę galiojančioje santuokoje. 2. Santuokos pripažinimas negaliojančia vienareikšmiškai naikina paveldėjimo galimybę. 3. Santuokos pripažinimas negaliojančia sąžiningam sutuoktiniui sukelia tas pačias teises ir pasekmes, kaip ir santuokos nutraukimas, nesąžiningam sutuoktiniui - nesukelia teisinių pasekmių. Pvz., jeigu turime variantą, kad abudu sutuoktiniai - nesąžiningi, tai tokioj situacijoj nebus laikoma, kad tarp jų atsirado santuokai būdingos teisės ir pareigos, tarkim jų turtas nebus laikoms bendra jungtine nuosavybe. Jeigu abudu sutuoktiniai yra sąžiningi - abiems kils tokios pačios pasekmės, kaip ir nutraukiant santuoką. Jeigu sąžiningas, tarkim, tik vienas sutuoktinis, tai sąžiningas sutuoktinis gali pretenduoti į išlaikymą, bet ne ilgesniam kaip 3 m. laikotarpiui. SVARBU : Jeigu santuoka pripažįstama negaliojančia kanonų teisės prasme, šis pripažinimas CT normų prasme tiesioginės įtakos neturi ir ši procedūra turi būti pakartota. Atitinkamai gali būti lyginami tik tam tikri faktai. PARTNERYSTĖ (reglamentavimas ir aptarimas) Reikia išskirti : - Kohabitacija - asmenų faktinis gyvenimas kartu. Praktiškai teisiškai nėra reguliuojamas. - Partnerystė (vidurinioji grandis) : a) Registruota. Skiriasi nuo neregistruotos pagal tai, kaip yra žiūrima į JF nuo kada pripažįstamas partnerystės santykio atsiradimas (t.y. nuo kada partnerystės statusas yra pripažįstamas). JEIGU tam, kad būtų pripažįstama partnersytė, REIKALAUJAMA REGISTRACIJOS ATLIKIMO, tai tokiu atveju kalbama apie registruotos partnerystės modelį. b) Neregistruota. Jeigu nebūtina registracija, o užtenka kitų apl., pvz., kiek faktiškai gyvena kartu, bendro vaiko susilaukimas, kt. apl. - kalbama apie neregistruotos partnerystės modelį. - Santuoka - dviejų asmenų tarpusavio santykio forma, kuri turi aukščiausią teisinio reguliavimo lygį. Kodėl reikalingas partnerystės santykių reglamentavimas ? Kodėl valstybės vengia tai daryti ? Viena vertus - vengia, nes žiūrima pakankamai konservatyviai į santuokos institutą. Buvo laikomasi nuostatos, kad santuoka yra ta forma, kuria turi vadovautis asmenys, jeigu jie nori gyventi bendrai. Be jokios nuostabos šiai pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo religinės teisės normos. Kuo valstybė toliau atsiskiria nuo bažnyčios, tuo tas požiūris į santuoką, / 14 162 kaip vienintelę galimą sureglamentuotą dviejų asmenų tarpusavio santykio formą, pradėjo kisti. Antra vertus - kaip jau žinome, šiandien dienai daugiau vaikų gimsta ne santuokoje nei santuokoje. Iš valstybės pusės kyla klausimas, ar pagrįsta ignoruoti šiuos santykius ? Nes praktikoje kyla ginčai tokiose situacijose, kai asmenys nusprendžia jau nebegyventi kartu. Klasikinis pvz., jeigu asmenys gyveno ne santuokoje, turtas buvo įgytas vieno vardu. Kitas pvz., sutuoktinė pagimdė vaikus ir nusprendė skirtis - viskas ok, tokie santykiai reguliuojami, turto klausimai taip pat reguliuojami, išlaikymo gavimas reguliuojamas ir t.t. Jeigu kalbame apie asmenų gyvenimą nesudarius santuokos, tai tokiu atveju, jeigu, pvz., turtas buvo registruotas vyro vardu, sugyventinė nemokėjo nei paskolos įmokų, rūpinosi buitimi, vaikais ir t.t., jai įrodyti savo indėlį į turtinės gerovės sukūrimą - labai sudėtinga. Ji taip pat, kaip ir santuokos atveju, augino vaikus ir neskyrė, pvz., laiko savo karjeros plėtojimui, bet tai įrodyti - neįmanoma. Taigi teisinė padėtis - skirtinga. Kodėl LT šias apl. ignoruoja ? Nėra priimtina reguliuoti skirtingos lyties asmenų partnerystę dėl tos priežasties, kad tai lemtų tos pačios lyties asmenų partnerystės pripažinimo būtinumą (nes jeigu būtų kitaip, tada sakytų, kad tai - diskriminacija). Partnerystės santykių reguliavimas kelia problemų/ aspektų : - Privatinės teisės aspektai - teisės į turtą klausimas; teisių ir pareigų įgyvendinimas vaikų atžvilgiu (kalbame CK rėmuose). - Viešosios teisės apsketas - deklaruojant interesus asmenys šiandien dienai neturi jokios formos pasirinkti kaip jie deklaruos partnerystę, kadangi mes tokio partnerystės instituto neturim. - Kreditorių interesų apsaugos aspektas. Jeigu kalbame apie tai, kad K turi vienokias teises, kai jie turi teisinį santykį su sutuoktiniais, su šeima (pvz. gali reikalauti bendrosios, solidarios atsakomybės iš sutuoktinių), tai kuo gi skiriasi situacija, jeigu tą patį butą perka asmenys, nesudarę santuokos ? Jie juk gyvena kaip šeima. 2015 m. EŽTT ( v. Italy) - iškeltas klausimas tos pačios lyties asmenų dėl jų santuokos registravimo Italijoje. Skundėsi, kad pažeidžia jų teises dėl partnerystės registravimo. Svarbios išvados : - EŽTPLAK pati savaime nereiklauja tos pačios lyties asmenims pripažinti teisės į santuoką, tačiau Konvencija reikalauja, kad asmenų, nepriklausomai nuo lyties, tarpusavio ryšį valstybė pripažintų (tarpusavio ryšys turi būti reglamentuotas, o formą jau gali pasirinkti valstybė). Todėl jie gali reikalauti šios situacijos sureglamentavimo teisės normomis, kad jų tarpusavio ryšys būtų pripažintas. Atitinkamai asmenys, kurie yra skirtingos lyties, turi turėti tokią pačią galimybę reikalauti, kad valstybė pripažintų jų teisę į savo tarpusavio santykių reguliavimą. Todėl LT anksčiau ar vėliau, jeigu ji nepakeis reguliavimo, bus priversta pralaimėti tokio pobūdžio ginčus. Formalieji partnerystės reguliavimo klausimai : CK 2000 m. įtvirtintas atskiras skirsnis (3 knyga), dėl asmenų, neįregistravusių santuokos, bendro gyvenimo (3.229 str. - 3.235 str. ). Šios kodekso normos niekada taip ir nebuvo įsigaliojusios, nes CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme numatyta, kad tos skirsnio normos įsigalioja nuo atskiro įstatymo, kuris reglamentuotų partnerystę, priėmimo ( įstatymas dėl partnerystės registravimo). O šis įstatymas taip ir nėra įsigaliojęs. / 15 162 Jeigu būtų klausimas, susijęs su asmenų, nesudariusių santuokos, tarpusavio teisėmis ir pareigomis, tai CK normų taikyti TIKRAI NEGALIMA. Jeigu mūsų įst. leidėjas nereglamentuoja šių santykių atskirų normų prasme, tai kyla klausimas, ar šie santykiai apskritai nėra reglamentuojami ir kokia įst. leidėjo pozicija, kodėl jis jų nereglamentuoja ? Pirmiausia, nereglamentavimas siejamas su požiūtiu į tos pačios lyties asmenų partneryste. Antra, sakoma, jeigu asmenys nori suteikti apibrėžtumą savo santykiams, jie turi galimybę sudaryti sutartį - nueiti pas notarą, ten nuspręsti, tarkim, turtinių klausimų išsprendimą, netgi tam tikrų neturtinių klausimų išsprendimą (pvz., nusistatyti bendravimo su vaikais tvarką). Tačiau čia labiau iliuzija, nei praktika, nes asmenis patiems sudaryti sutartį ir patiems numatyti, kas joje turi būti numatyta ir reglamentuota yra daug sunkiau, nei įstatymo pagrindu įgyti tam tikrą statusą ir naudotis tomis teisėmis, kurios jau yra iš anksto numatytos ir apibrėžtos. Nepaisant ir šios nuostatos, kyla klausimas, kaipgi mūsų teismai žiūri į tas situacijas ? Tam, kad tą situaciją suprastume, reikia žiūrėti istorine prasme : - 1969 m. Santuokos ir šeimos kodeksas : buvo tokios situacijos, kai asmenys gyvendami kartu, tačiau nesudarę santuokos, buvo įgiję teisių ir pareigų, buvo įgiję turto, todėl buvo kilęs klausimas dėl to turto paskirstymo. LAT iki kodekso įsigaliojimo spręsdamas tuos ginčus pradėjo taikyti bendrosios jungtinės veiklos normas. Taigi jeigu būdavo įgijamas turtas, buvo teigiama, kad yra išankstinis susitarimas siekti tam tikro ekonominio rezultato. Čia galima ginčytis, nes ne turtinis aspektas būdavo ir būna akstinas, kuris sąlygotų asmenų pradėjimą gyventi kartu (kitu atveju kalbėtume apie ūkinius komercinius santykius arba verslo sutarties sudarymą). Bet reikia pripažinti, kad LAt neturėjo plataus pasirinkimo, dėl to pasirinko tą sutarties rūšį, kuri buvo artimiausia tiems santykiams reguliuoti. Bet šis pasirinkimas turėjo vieną spragą - kokios prezumpcijos taikomos tais atvejais, kai yra užsiimama bendra veikla. Užsiimant bendra veikla yra preziumuojama, kad jeigu nėra galima nustatyti tų dalių, kurias asmenys įdėjo į bendrą veiklą, tai laikoma, kad tokiu atveju abiejų jungtinės veiklos sutarties dalyvių dalys yra lygios. LAT pradėjo matyti, kad jeigu yra sprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas ir sutuoktiniai dalinasi bendrą turtą, yra taikoma lygių dalių prezumpcija. Ir tas pats taikoma, jeigu asmenys nėra sudarę santuokos ir yra dalinamas turtas, taigi netiesiogiai taikomas lygių dalių turto dainimas. Taigi LAT pradėjo nukrypti nuo šios praktikos ir kreipti dėmesį į įrodynėjimo pareigos akcentavimą, kad tas sutuoktinis, kuri siekia tam tikros turto dalies, jis privalo įrodyti, koks yra faktinis indėlis. - Reiktų vadovautis tuo, ką turime dabar : a) 2016 m. sausio 13 d. : 3K-3-72686/2016 : asmenys 2003 m. pradėjo gyventi kartu, 2009 m. sudaro santuoką, 2012 m. vienas iš sutuoktinių sudaro dovanojimo sutartį ir padovanoja turtą, kuris buvo įgytas iki santuokos sudarymo (įgijo namą 2007 m.). Bendras principas : iki santuokos įgytas turtas - asmeninė nuosavybė, o po santuokos - jungtinė nuosavybė. Sutuoktinis buvo įgijęs turta iki santuokos sudarymo, todėl jo turtas - asmeninis, vadinasi tuo turtu sutuoktinis galėjo disponuoti savo nuožiūra. Bet kitas sutuoktinis (kuris nuo 2003 m. iki 2009 m. buvo sugyventinis) pasakė, kad prie to turto įsigijimo buvo prisidėta bendru darbu ir bendromis lėšomis. Koks probleminis klausimas ? Jeigu asmenys gyvena kartu ir jeigu vienas iš jų pinigus leidžia einamiesiems šeimos poreikiams tenkinti, tai naivu tikėtis, kad jis rinks visus kvitukus, kiek jis išleido maistui, kiek išleido sveikatos priežiūrai, laisvalaikio organizavimui ar vaikams. Tuo tarpu kitas gali savo lėšas ar turto dalį skirti turto įsigijimui, kredito išmokįjimui bankui. Bet kai po keletos metų reikia spręsti ginčą, viena pusė sako, žiūrėkit, aš turiu turtą, jis įgytas iš banko paskolos, o paskolą moku aš iš savo / 16 162 atlyginimo. O kita pusė nekaupė jokių dokumentų, kiek išleido maistui ar kitoms reikmėms. Lygiai taip pat gali būti ir su turto sukūrimu : tarkim vienas perka statybines medžiagas, moka rangovams, o kitas - prisideda savo fiziniu darbu, organizaciniu darbu ir t.t. Natūralu, kad tas asmuo, kuris neturi savo darbą patvirtinančių dokumentų, jo teisinė padėtis daug prastesnė. LAT : 13 punktas : a) akcentuoja nekintamą praktiką, kad asmenų bendras gyvenimas kartu yra laikomas pagrindu konstatuoti esant susitarimą dėl jungtinės veiklos sukurti bendrą dalinę nuosavybę; b) bendros nuosavybės kūrimas yra galimas ne tik piniginių lėšų pagrindu, bet ir pačiu asmenų darbu (kitokio indėlio įdėjimas). BET LAT visgi nurodo, kad tarpusavio santykiai, nors jie ir yra artimi sutuoktinių santykiams, bet teisinio reguliavimo prasme teismas įžvelgia skirtumą ir 16 p. pabrėžė, kad praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Kitaip sakant, teismas bando pabrėžti specifiškumą ir tas specifiškumas teismo pabrėžiams per tai, kad turi būti įrodinėjama dalis arba indėlis, kiek vienas iš asmenų prisidėjo prie turto įsigijimo. 23 p. - kolegija sutinka, kad sprendžiant dėl šalims priklausančių turto dalių, joms gali būti pripažįstamos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu arba lėšomis ir atsižvelgiant į jų indėlį ar sukurtą turtą ( kitaip sakant indelio įrodynėjimas - esminis momentas). Taigi, tokiose byloes teismas neturi būti aktyvus. Iš šios nutarties konstatuojam PAREIGĄ ĮRODYNĖTI. b) 2015 m. sausio 9 d.: 3K-3-62/2015 : ieškovas kreipdamasis į teismą prašo iškeldinti iš jam nuosavybės teise priklausančio gyv. namo kitą asmenį ir prašo priteisti nuostolių atlyginimą už tai, kad kita šalis nemokėjo už pragyvenimą gyvenant name. Ieškovas pasakė, kad jis namą įgijo ir rekonstravo savo lėšomis, todėl yra vienintelis turto savininkas. Šalys buvo žodžiu susitarusios, kad atsakovė padės buityje, o ieškovas už tai suteiks teisę gyventi šiai name ir mokės atlyginimą už namų tvarkymą. Pasak ieškovo, jis su atsakove bendrų ateities planų ir šeiminių santykių nekūrė, susituokti neketino ir t.t. Atsakovė, ieškovo teigimu, niekada nemokėjo komunalinių mokesčių ir neprisidėjo prie ieškovo nuosavybės išlaikymo. Asmenys gyvena kartu, turtas yra vieno vardu, kito indėlis - neigiamas. Atsakovė prašė pripažinti 1/2 namo, nurodė, kad gyveno kartu, namą statėsi kartu, indelis pasireiškė laiko gaišimu, organizacine prasme ir pan. Nutarty svarbūs du apsektai : a) sprendžiant ginčus dėl turto pasidalinimo svarbu atkreipti dėmesį, kada tas turtas yra įgijamas. Jeigu kalbam apie bendro turto įgijimą, tai bendras turtas turi būti įgijamas per VISĄ PROCESĄ. Pvz., jeigu statomas namas, tai indėlis yra daromas nebūtinai pinigine, bet ir darbo prasme, organizacine prasme. Tačiau jeigu turtas įgyjamas momentiškai, pvz., nuperkamas sklypas ir kaina sumokama, yra įmanoma įdentifikuoti konkretų momentą, kada yra įgijama bendroji nuosavybė. Todėl yra svarbu identifikuoti turto įgijimo momentą ir turto įgijimo šaltinius, t.y. ar tai įgijama vienkartiniu sandoriu, ar turtas įgijamas tęstinai per laikotarpį. Tas turto įgijimas per laikotarpį gali būti net ir tais atvejais, kai nuosavybė pereina iš karto, bet vėliau už tą turtą yra atsiskaitoma.
 b) Kitas momentas - įstatymas reikalauja, kad asmenų, kurie yra prisidėję prie turto įgijimo (jeigu kalbam apie jungtinę veiklą) dalys turi būti nustatytos, o jeigu jos nenustatytos, laikoma, kad dalys - lygios. BET ši byla išskirtinė tuo, kad teismas pripažino galimybę pripažinti sugyventiniui dalį ne pagal konkrečius kriterijus, kiek buvo išleista pinigų, bet pagal jo pinigais neįkainojamą indėlį, nustatydamas proporcinę dalį įgitame turte. Šiuo konkrečiu atveju teismas sprendė, kad yra tikslinga pripažinti sugyventinei 1/3 nuosavybės. TEISMŲ VERTINIMU ieškovas į namo rekonstrukciją investavo daugiau lėšų, nei atsakovė, tačiau mažiau darbo. Teismas nustatė, kad atsakovė prie gyv. namo rekonstruskcijos prisidėjo apie 7600 lt asmeninėmis lėšomis, taip pat prie interjero kūrimo, tvarkymu, švarinimo darbais ir / 17 162 t.t., todėl teismas pripažino, kad yra teisinga pripažinti dalį namo nuosavybės atsakovei. Praktika tokia, kad JEIGU INDĖLIS - NE PINIGINIS, O KITA FORMA, TAI TEISMAS GALI NUSTATINĖTI DALĮ. Taip užtikrinama teisė jaustis saugiems, kai yra gyvenama kartu nesudarius santuokos. Šiandien dienai galime konstatuoti (partnerytės srityje) : 1) Neturtiniai santykiai tarp asmenų, nesudariusių santuokos, nėra reglamentuojami; 2) Neturtiniai santykiai tarp jų ir jų vaikų reglamentuojami bendromis kodekso normomis, kurios nustato tėvų ir vaikų tarpusavio teises ir pareigas. 3) Turtinių santykių prasme reguliavimo CK tiesioginio neturime. 4) SVARBU : Pagal teismų suformuotą praktiką asmenų nesudariusių santuokos tarpusavio santykiams yra taikomos DAIKTINĖS TEISĖS NORMOS, reglamentuojančios bendrą dalinę nuosavybę. ASMENYS PRIVALO įrodinėti savo indėlį į bendros nuosavybės įgijimą. 5) Teismas nustatydamas kiekvieno asmenų dalį turte nėra susaistytas pasirinkimu nustatyti lygias dalis. Galimas kitų proporcijų nustatymas. Santuokos pasibaigimas a) Santuokos pasibaigimas - 3.49 str. santuoka pasibaigti gali kai vienas iš sutuoktinių miršta (ir kai vienas iš sutuoktinių yra paskelbiamas mirusiu (sukuria ta pačias teises ir pasekmes, kai sutuoktinis miršta). Jeigu toks asmuo atsiranda po tam tikro laiko, tai santuoka automatiškai neatsinaujina, nebent asmenys atnaujinta santuoką ir nėra atsiradusių santuokos sudarymo materialinių sąlygų) arba kai ji nutraukiama įst. numatyta tvarka. b) Teisinės praktikos prasme, ginčų prasme, daug aktualesnis klausimas yra santuokos nutraukimas. Santuokos nutraukimas : I. Aspektas bažnytinių santuokų srityje. Kaipgi daryti su tokių santuokų nutraukimu, kaip nutraukti (nes kanonų teisė ir pasaulietinė teisė yra atskiros) ? LAT 2004 m. konsultacija 397 : valstybės teismas negali nutraukti bažnytine tvarka sudarytos santuokos. Bažnytinė santuoka teismo sprendimu nenutraukiama, bažnytinės santuokos pabaigos klausimus sprendžia bažnytinės institucijos. Po šios konsultacijos kilo klausimas, o kaip daryti, jeigu asmenys sudarė santuoką bažnyčioje, tai ką, jie dabar išssituokti atitinkamai negali ? Šis klausimas išsisprenė iš dalies- 3K-7-6/2007 : Čia teismas konstatavo, kad pats prašymas dėl bažnyčios konfesijų nustatyta tvarka sudarytos ir įtrauktos į apskaitą santuokos civilinių teisinių pasekmių ir su jomis susijusių klausimų yra nagrinėtinas teisme. Kitaip sakant, valstybės teismas gali nutraukti tą teisinį ryšį, kurį ta pat valstybės teisė ir laiko santuoka, nepriklausomai nuo to, kokia procedūra ji buvo sudaryta. Tačiau bet koks valstyėbės teismas neturi kompetencijos nagrinėti pačios bažnytinės santuokos nutraukimo klausimo. Kanonų teisės prasme, asmenys gali likti susituokę, bet valstybės prasme - jie bus laikomi nutraukę santuoką asmenimis. Taigi ši nutartis kaip ir atsakė į klausimą, kad kanonų teisės tvarka sudaryta santuoka jos civilinių pasekmių prasme gali būti nutraukiama valstybės teisme. Iškeltas ir kitas klausimas : Konfesijų nustatyta tvarka sudaryta santuoka gali būti nutraukta bendrosios kompetencijos teismo. Taip pat teismas šioje nutarty pasakė, kad įrašas dėl bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą yra panaikinamas. Be to, po šios nutarties pradėjo formuotis praktika, kad tais atvejais, kai santuoka buvo sudaryta bažnyčios konfesijų nustatyta tvarka, santuoką nutraukiant yra daromas ne santuokos nutraukimo įrašas, bet santuokos anuliavimo / 18 162 įrašas. Deja, bet ši pozicija vėliau atsispindėjo ir 2015 m. priimtame civilinės būklės aktų registravimo įstatyme : 6 str. - atiekami tokie civilinės būklės aktų įrašai : gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo, mirties civilinės būklės akto įrašo pakeitimo ir papildymo. 25 str. (įrašų keitimas, taisymas, papildymas, atkūrimas, anuliavimas ) - civil. būklės aktų įrašas anuliuojamas, kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, dėl civilinės būklės akto įrašymo neteisingumo, ar teismp spr., kuriuo remintis įregistruotas civilinė būklės aktas panaikinimo. Per šią nuostatą atliekamas santuokos, kuri buvo sudaryta bažnyčios arba konfesijų nustatyta tvarka, panaikinimas, bet tai nėra visiškai tikslu, nes pats įrašas, pats civilinės būklės aktas negali būti panaikinamas, nes tai daromas naujas įrašas. Faktas: santuoka sudaryta - jis lieka; faktas: santuoka yra nutraukiama - jis yra įregistruojamas. Todėl naikinti pirmą įrašą nėra jokio pagrindo, nes jeigu mes kalbame apie pirmojo įrašo anuliavimą, tai kokią išvadą turėtume padaryti ? Tokią, kad santuoka niekada nebuvo sudaryta. Kiap tada atskirti, jeigu įrašas anuliuojamas, dėl negaliojančios santuokos ar dėl nutrauktos santuokos ? Tokiu atveju to teisinio atskyrimo nėra. Tad iš tam tikrų formuluočių pavartojimo, deja, pradėjo formuotis praktika, kurios pagrindu dabar įrašai anuliuojami, o ne daromas santuokos nutraukimo įrašas. Lotynų apeigų katalikų bažnyčia rimtai žiūri į šį klausimą (nutraukimo), nes vakarų civilizacijos valstybėse yra nemažai žmonių, kurie išpažįsta šią religiją, tačiau yra nutraukę santuoką, bet negali išsiskirti kanonų teisės prasme. Prieš keletą metų bažnyčia ėmėsi paspartinti bažnytinių tribunolų darbą, kurie nagrinėja santuokos anuliavimo arba pripažinimo negaliojančiomis bylas. Tai atsispindėjo ir LT tribunolų praktikoje. Jeigu anksčiau trukdavo santuokos anuliavimas minimum kaip 5 metų, tai dabar šie procesai labai stipriai sutrumpėjo. Esmė šio ankstinimo - kad žmonės galėtų išsiskirti ir kanonų teisės prasme, nes jie pajaučia tam tikrus suvaržymus ir dėl to bažnyčia paranda savo narius. Esminis skirtumas : Valstybės normų prasme išsituokti tu gali, nepriklausomai nuo to, kas buvo santuokos sudarymo metu. Asmenys gyveno kartu, susipyko, nebemato bendro gyvenimo kartu ir atitinkamai jie gali išsituokti. Kanonų teisės normų nustatyta prasme esminis akcentas dedamas į tai, kas buvo santuokos sudarymo metu, t.y. ar tai buvo esminė klaida santuokos sudarymo metu, ar tai kt. apl. II. Skyrybų procesas (jo planavimas) - ne tik teisine prasme: i. Psichologinis teisės nutraukimo aspektas. Paprastai skyrybų procesas prasideda žymiai anksčiau, sutuoktinių tarpusavio santykiuose, o ne nuo formalaus ieškinio pareiškimo ar mediacijos. Žvelgiama, kaip bus prendžiami turto pasidalinimo klausimai, kaip bus sprendžiami vaikų gyv. vietos nustatymo klausimai, išlaikymo klausimai, bendravimo tvrakos klausimai ir t.t. ir pan. ii. Aiškios teisinės praktikos trūkumas. Jeigu teisinė praktika būtų pakankamai aiški, sutuoktiniai besikreipdami į teisinkus galėtų sužinoti, kuo baigsis konkretus ginčas arba teisininkai galėtų bent jau tai nuspėti, numanyti (tokiu atveju ginčų teismuose būtų daug mažiau). iii. Santuokos nutraukimo proceso emocinė pusė (ypač žvelgiant į nepilnamečių pusę.) Paprastai vaikai yra naudojami kaip įrankiai šiame procese. Jie dažniausiai naudojami kaip turtinių klausimų sprendimo įrankis (ar tai siekimas pasilikti tam tikram name, ar tai gauti išlaikymą ir t.t.) Santuokos nutraukimo procedūros nagrinėjimas - Jeigu kalbame apie santuokos nutraukimo procedūrą teisme, tai turime atkreipti dėmesį į : / 19 162 a) Isotriškai santuokos nutraukimas teisme nebuvo vienintelė procedūra, kurios būdu buvo galima nutraukti santuoką. 1969 m. santuokos ir šeimos kodeksas numatė galimybę santuoką nutraukti ir administracine tvarka, t.y. civilinės metrikacijos skyriuje. SVARBU : istorinė patirtis svarbi žvelgiant iš šios dienos pozicijų. Net ir šiandien yra pakankamai diskutuojamas klausimas, ar į santuokos nutraukimo procesą nevertętų įtraukti notarų (kai sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų ir kai sutuoktiniai neturi jokių ginčų dėl turtinių pasekmių). Šiandien dienai - vienintelė galima procedūra - TEISMINE TVARKA. b) Nuo šių metų pradžios, t.y. 2020 m. sausio 1 d. turime naują ypatumą - yra įtvirtinta privaloma ikiteisminė mediacija šeimos bylose. Bet tokiu atveju vis tiek sprendimą tvirtina teismas. Pagal teisminės mediacijos įstatymą, asmenys, prieš kreipdamiesi į teismą dėl ginčo išsprendimo, kuris kyla iš šeimos teisinių santykių, privalo pasinaudoti privaloma ikiteismine mediacija. Galima pasinaudoti dviem būdais : i. Jie gali patys susirasti mediatorių, kuris įrašytas į teismo mediatorių sąrašą, kad jis atliktų provalomos mediacijos procedūrą. ii. Jeigu jie nesusitaria dėl privalomo mediatoriaus arba neturi lėšų privalomai mediacijai, jie gali kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnyba jiems paskirs mediatorių iš to sąrašo. SVARBU : pagal teisminės mediacijos įstatymą yra numatyta, kad mediatoriui bus apmokama iš valstybės lėšų tik už 4 mediacijos valandas. Bet mes suprantame, kad tiek valandų mediacijai, tikrai yra nepakankamas laiko tarpas. Taigi praktika dar nėra patikrinta šiuo klausimu. Jeigu vienas iš sutuoktinių atsisako dalyvauti mediacijoje arba per mediaciją nepavyksta susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tai tokiu atveju yra išduodamas sutikimas kreiptis į teismą. Teismų praktikos svarba : jeigu turėtume aiškią teismų praktiką, tai mediacijoje mediatoriaus vaidmuo pasireikštų labai geru praktikos išmanymu, galėtų šalims nuprognozuoti ginčo baigtį, tai tai tikrai sumažintų ginčų skaičių. c) Reikia pažymėti, kad šiandien dienai CK kelia užduotį tais atvejais, kai yra sprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas, išspręsti visus klausimus, susijusius su snatuokos nutraukimu. Iki naujojo CK buvo galima situacija, kai sutuotkiniai yra nutraukę santuoką, tačiau tarp jų nėra išspręsti visi klausimai dėl tarpusavio teisių ir pareigų, susijusių su santuokos nutraukimu, pvz., nėra padalintas turtas. Todėl ir šiandien pasitaiko tokių situacijų, kai santuoka buvo nutraukta pagal senąjį kodeksą, tačiau turtas nebuvo padalintas. Dabartinis kodeksas reikalauja, kad toks klausimas būtų išspręstas ( ir ne tik. Taip pat turi būti išspręsti vaikų išlaikymo klausimai ir pan.) d) Mūsų kodeksas pripažįsta tiek santuokos sudarymo savanoriškumą, tiek ištuokos laisvę. Esminė nuostata, kad motyvų, kodėl asmuo nori išsituokti, neprivalo nurodyti. e) Teismas privalo įsitikinti, kad santuoka - iširusi, t.y. ryšio tarp sutuoktinių nebuvimas, nutrūkimas. Kai asmenys kreipiasi į teismą dėl ištuokos, teismo sprendimas gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Bet po kažkurio laiko sutuoktiniai gali vėl iniicjuoti santuokos nutraukimo procedūrą. Nenutraukti gali tada, kai jis nemato arba neįsitikina, kad santuoka yra iširusi. CK 3.53 str. - prezumpcija, kad santuoka faktiškai iširusi, jeigu sutuoktiniai daugiau nei 1 m. netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. Taigi šiuo atveju sutuoktiniams nereiktų įrodynėti, tiesiog užtektų nurodyti, kad jie jau tiek ir tiek laiko nebegyvena kartu. f) Mūsų CK išskiria 3 procedūras, kaip gali būti nutraukiama santuoka : i. Nutraukimas abiejų sutuotkinių bendru sutarimu. ii. Vieno iš sutuoktinių prašymu. iii. Ieškinio teisenos tvarka dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės. / 20 162 g) Yra galimas vaikščiojimas tarp procedūrų - sutuoktiniai gali būti pradėję procedūrą nutraukti santuoką ginčo teisenos tvarka, tačiau jie atitinkamai gali pereiti į procedūrą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu. h) Santuokos nutraukimas yra formali procedūra, t.y. faktinis sutuoktinių gyvenimas atskirai nesukelia pasekmių, tolygių santuokos nutraukimui. Tik tada, kai santuokos nutraukimas yra įforminamas nustatyta tvarka, laikantis nustatytos procedūros, tik tada būtų galima konstatuoti, kad santuoka buvo nutraukta. i) Gali kilti klausimas, kam yra reikalingas teismo dalyvavimas, ko siekia valstybė ? Valstybės siekis įvardinamas per 3 interesus : i. Viešo intereso apsauga. Valstybė nenori, kad šioje srityje būtų asmenų teisių pažeidimų. ii. Siekia, kad nebūtų silpnesniosios šalies interesų pažeidimų, taip pat ir nepilnamečių vaikų interesų pažeidimų. iii. Trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų laikymasis ir nepažeidimas. Sutuoktiniai gyvendami šeimoje įgiija ne tik tarpusavio teises ir pareigas, bet ir išoriniuose santykiuose įgyja teises ir pareigas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutarimu. Įstatymas numato tokias sąlygas, kad būtų galima pasinaudoti šiuo institutu (CK 3.51 str.): 1) Reikalauja, kad sutuoktiniai santuokoje būtų išgyvenę ne mažiau kaip 1 m. Tai reiškia, kad jeigu jie išgyvenę trumpesnį laikotarpį, tai tokiu atveju santuokos nutraukimas vis tiek bus galimas, bet jis bus vykdomas ginčo teisenos tvarka. 2) Abudu sutuoktiniai turi būti veiksnūs šioje srityje. 3) Sutuoktiniai turi būti pasiekę susitarimą dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių padarinių. Tarp sutuoktinių negali būti ginčo nė dėl vieno klausimo (nei dėl turtinių, nei dėl neturtinių pasekmių). Sutarty dėl santuokos nutraukimo paskemių turi būti išskiriama, kad turi būti išspręsti tokie klausimai: i. turto padalinimo klausimas; ii. tarpusavio išlaikymo klausimas; iii. vaikų išlaikymo ir auklėjimo klausimas; iv. neturtinių teisių ir pareigų klausimas (pvz., dėl sutuoktinių pavardės, kaltės konstatavimo ir pan.) Santuokos nutraukimas bendru sutarimu jokiu būdu nereiškia, kad šioje procedūroje nėra galima taikyti kaltės instituto. Santuokos nutraukimas bendru sutarimu reiškia, kad neturi būti GINČO, kokiais pagrindais nutraukiama santuoka, tačiau sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių lygiai taip pat gali būti konstatuota, kad santuoka išyra būtent dėl veno iš sutuoktinių kaltės ir jeigu vienas iš sutuoktinių sutinka su tokiu konstatavimu, tai gali būti konstatuota. Net ir gavus sutartį dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, teismas gali nesutikti su šios sutarties turiniu. Be to, teismas net ir gavęs tokią sutartį privalo imtis taikynimo priemonių. Preziumuojama, kad sutuoktinių sutaikymas nėra taikomas pagal CK 3.54 str. 4 d., kai sutuoktiniai daugiau kaip 1 m. negyvena kartu, taip pat kai termino taikymas susitaikymui prieštarautų vieno iš sutuoktinių ir jų vaikų inetresams (smurtas artimoj aplinkoje), arba kai abudu sutuoktiniai reikalauja bylą nagrinėti iš esmės. Taip pat kai teismas mato, kad sutaikinimo institutas būtų taikomas neefektyviai. Tais atvejais, kai teismas mato, kad tam tikros sutarties nuostatos prieštarauja įstatymui, CK 3.53 str. numato, kad teismas gali nustatyti terminą pašalinti trūkumams (ne ilgesnis / 21 162 kaip 6 mėn.), t.y. turi nurodyti konkrečias sąlygas, kurios pažeidžia normas. Jeigu per terminą nepašalina, tai teismas palieka prašymą nenagrinėtą. Santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi vienas asmuo gal pateikti prašymą ir ta santuoka bus nutraukta. TAIP NĖRA. Tai išimtinė procedūra ir taikoma tik tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių arba objektyviai negali dalyvauti procese, arba sutuoktiniai jau prieš tai gyveno separacijos režimu, išsprendė visus klausimus ir yra likęs tik paskutinis žingsnis dėl santuokos nutraukimo įforminimo. Visais kitais atvejais, jeigu tarp sutuoktinių nėra bendro sutarimo dėl santuokos nutraukimo, nutraukimas rengiamas per ieškinio teisenos procedūrą. CK 3.55 str. numatyti atvejai, kada galima nutraukti tokiu būdu : 1) Sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei 1 m. (Prieš gyvenant skyrium turi būti išspręsti visi klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtinėm teisėm ir pareigom). SVARBU : gyvenimas skyrium (separacija) reiškia specialią atskirą teisinę procedūrą. T.y. šita norma nekalba apie sutuoktinių gyvenimą atskirai. Faktinis gyvenimas atskirai NEREIŠKIA santuokos nutraukimo. 2) Vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje (santuokinių santykių srityje) ar ribotai veiksniu šioje srityje. T.y. apribota sutuoktinio galimybė išreikšti savo tikrąją valią. Čia turi dalyvauti trečiasis asmuo. 3) Vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu. 4) Vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei 1 m. už netyčinį nusikaltimą. SVARBU : turėti omeny, kad tik šitais nurodytais atvejais yra suteikiama galimybė inicijuoti santuokos nutraukimą vienam iš sutuoktinių. Santuokos nutraukimas ieškinio teisenos tvarka dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės Ginčų prasme ir tesinės praktikos prasme - tai dažniausia procedūra. Atkreipti dėmesį į tokius aspektus : 1) Mūsų įstatymas, nurodydamas skirsnių pavadinimus, sako, kad ši procedūra vadinasi santuokos nutraukimas dėl sutuotkinio/-ės kaltės. Kreipiantis į teismą remiantis šia procedūra galima ne tik tais atvejai, kai sutuoktinis laiko atsakingą už santuokos nutraukimą kitą sutuoktinį arba kai abu sutuoktiniai kalti, bet ir kai į teismą besikreipiantis sutuoktinis laiko SAVE atsakingu dėl santuokos iširimo ir tiesiog nenori tęsti santuokinių ryšių. Pvz., jeigu sutuoktinis yra neištikimas, jis neprivalo laukti, kol kita pusė inicijuos santuokos nutraukimo procedūrą. Jis pats gali ją inicijuoti. 2) Šita procedūra taikoma visais atvejais, kai sutuoktiniai nesutaria bent dėl vieno klausimo, susijusio su santuokos nutraukimu. NĖRA GALIMYBĖS INICIJUOTI DALINĮ SANTUOKOS NUTRAUKIMĄ. Pvz., abu sustuoktiniai sutaria, kad santuoka turi būti nutraukta, bet nesutaria, kaip bus tarpusavy padalintas turtas. TAČIAU, kai byla nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka, yra galimos dvi skirtingos situacijos: i. Galimas vaikščiojimas tarp procedūrų. T.y. jeigu sutuoktiniai, pasibylinėję tam tikrą laiką, jau sutaria dėl visų klausimų, jie gali sudaryti susitarimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir atitinkamai teismas pereis į ypatingąją teiseną ir tą jų susitarimą dėl pasekmių tvirtins yprastine tvarka. Čia laviruoja materialinis aspektas - galima sutaupyti žyminį mokestį. / 22 162 ii. Šalys jau byloje sudaro dalinę taikos sutartį, nurodant, kad dėl tam tikrų klausimų jos jau sutarė (pvz., dėl dalies turto pasidalinimo sutarė, bet dėl bendravimo tvarkos nustatymo su nepilnamečiais vaikais - ne ). Pagal formuojama teismų praktiką dalinių sprendimų priėmimas nėra iš esmės sveikintinas (3K-3-57). 3) Ši procedūra neįpareigoja sutuoktinio, kuris kreipiasi į teismą, reikalauti kito sutuoktinio kaltės. Taip pat neįpareigoj reikalauti pasekmių, kurios būtų susijusios su kaltės taikymu (ar tai būtų neturtinės žalos atlyginimas, ar tai būtų kokie nors kiti aspektai). 4) Įstatymų leidėjo logika formuluojant šį pagrindą iš esmės grindžiama principu, kad jeigu sutuoktiniai nesugebėjo išsaugoti santuokos, tai mažų mažiausiai jie abudu yra kalti dėl to, kad jiems nepavyko išsaugoti šeimos santykio. NEGALIMA taikyti šio pagrindo motyvuojant, kad nė vienas iš sutuoktinių yra nekaltas. Kaltės klausimas privalo būti išspręstas. 5) CK 3.60 str. : šio str. formuluotė teisinės technikos prasme yra labai panaši į CK 3.40 str., kuri skalbėjo apie klaidą ir suklydimą sudarant santuoką. Kuo tai yra panašu ir kuo tai yra svarbu : - CK 3.60 str. 2 d. : ,,Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.” 3 d. : ,,Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra (i) nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba (ii) yra neištikimas, arba (iii) žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba (iv) paliko šeimą ir daugiau kaip 1 m. visiškai ja nesirūpina. SVARBU : šie 4 prezimuojami kaltė satvejai niekada niekaip negali būti sutapatinami su visais sutuoktinio kaltės atvejais ir kaltės konstatavimu dėl santuokos iširimo. 2 d. pateikia bendrą kaltės supratimo formuoltė. Ji reikalauja įrodynėti aplinkybes, kad (i) yra esminis pažeidimas dėl savo kaip sutuoktinio pareigų ir (ii) tas pažeidimas nulėmė, kad tolesnis sutuoktiniu bendras gyvenimas tapo negalimas. Tuo tarpu kai kalbame apie preziumuojamus kaltės atvejus, tai reikalaujama tik tai, kad būtų įrodyta aplinkybė, su kuria prezimuojamas kaltės atvejis (pvz., neištikimybė). Po to nebebus reikalaujam įrodynėti, kad būtent dėl neištikimybės gyvenimas kartu nėra galimas. - Dažnai pasitaikanti klaida egzuose : dažnai studentai padaro prielaidą, kad jeigu vienas iš sutuoktinių yra kaltinamas preziumuojamu kaltės atveju, tai kitokios kaltės nebegali būti. Tai - klaidingas mąstymas ir tokia prielaida neturėtų būti daroma. NES : vienas šalis gali pažeisti savo pareigas kito sutuoktinio atžvilgiu nepreziumuojamu kaltės atveju, o atitinkamai kita šalis - preziumuojamu. BET VIS TIEK ABUDU BUS LAIKOM KALTI, O NE TIK TAS VIENAS, KURIO KALTĖS ATVEJIS PREZIUMUOJAMAS. Kodėl tai svarbu pabrėžti ? —> 3.61 str. įtvirtina mišrios kaltės institutą. 2 d. - teismas gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. SVARBU : pagal teismų praktiką kaltės laipsnis kiekvieno iš sutuokinių - nėra svarbus. Vienas gali būti daugiau kaltas, kitas - mažiau, tačiau mišriai kaltei konstatuoti tai neturi įtakos. - Taip pat SVARBU kalbant apie 3.60 str. : Kaltės klausimas turi būti konstatuojamas iki to momento, kol santuoka faktiškai išįra. Kai santuoka laikoma faktiškai iširusia, tos apl., kad ir preziumuojamo kaltės atvejo apl., nėra laikomos esminėmis. Pvz., teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai sutuoktiniai nustoja gyvento kartu; po kelerių metų vienas iš jų apsigyvena su kitu žmogumi ir susilaukia vaikų, kas realiai kaip ir preziumuotų neištikimybės buvimą ir tada vienas iš sutuotkinių po kelerių metų atsipeikėja ir sako ,,aha, pažiūrėkit, jis/ji su kažkuo gyvena, susilaukė vaikų, susikūrė naują šeimą ir t.t.” Teismas tokiose situacijose aiškinasi tas apl., kurios buvo IKI TO momento, kada jie nustojo gyventi kartu. Vėlesnės apl. GALI būti / 23 162 traktuojamos, kaip turinčios įtaką sprendžiant klausimą, ar sutuotkiniai dėjo pastangas, kad būtų atkurtas šeimos ryšys, ar ne, bet kaltės atveju - tokios apl. nėra esminės. - CK 3.27 str. : įtvirtina neturtinio pobūdžio pareigas, tokias kaip sutuoktinių pareiga remti vienas kitą, materialiai, moraliai, būti lojaliam ir pan. Pvz., preziumuojant neištikimybę - tai yra tik vienas iš nelojalumo pavyzdžių. Tačiau nelojalumo pavyzdžiu būtų galima palaikyti ir kitas aplinkybes, o jos jau bus laikomos ne preziumuojamomis priežastimis, kuris reikės įrodynėti ir nurodyti, kad būtent tai lėmė santuokos iširimą. - Tai atvejais, kai vienas iš sutuoktinių remiasi kito sutuoktinio kalte, nepriklausomai nuo to, ar preziumuojama kalte, ar ne preziumuojama kalte, sutuoktinis, apkaltintas dėl santuokos iširimo, turi galimybę reikšti priešpriešinį reikalavimą ir reikalauti mišrios kaltės arba gintis įrodinėjant, kad jis yra nekaltas nepriklausomai nuo to, ar jis kaltinamas preziumuojamu ar ne preziumuojamu kaltės atveju. Atsikirtimai GALI BŪTI NAUDOJAMI. 2020.10.06 Preziumuojami kaltės atvejai - 3.60 str. 3 d. : 1) Pirmasis atvejis yra tada, kai vienas iš sutuoktinių nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą (nenumato, kokias sankcijas turi paskirti tam nutestajam, ar būtų paskirtas laisvės atėmimas, ar ne, esmė - kad buvo padarytas tyčinis nusikaltimas ir už tai sutuoktinis buvo nuteistas). Ta nurodyta apl. sukuria tik prezumpciją, BET jokiu būdu nesukuria nenuginčijamos prezumpcijos, dėl to, kad vienas iš sutuoktinių negrįžtamai gali būti trakuoktuojamas kaltu dėl santuokos iširimo. Pvz., jeigu sutuotkinis padarė nusikaltimą, kuris BT prasme bus kvalifikuotas kaip tyčinis nusikaltimas, tarkim, ginant būstą nuo įsiveržimo, ginant vaikus ir pan. ir teismai pripažins jas kaip NV. Bet kyla klausimas, ar iš tikrųjų tokioj situacijoj ta apl. gali trakuoti, kad santuoka iširo būtent dėl to, kad asmuo , pvz., gynė būstą ? Tikriausiai būtų konstatuota, kad ne. Jeigu būtų padarytas tyčinis AMORALUS nusikaltimas, pvz., prekyba žmonėmis, privertimas verstis prostitucija - tokios veikos galėtų būti laikomos traktuojamos kaip tokios, kurios lemtų santuokos išriimą. SVARBU : vertinimo klausimas sprendžiamas ne toje stadijoje, kai yra iškeliamas klausimas dėl kaltės. Turi būti FAKTAS, kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis pripažinti asmenį kaltu padarius tyčinį nusikaltimą. Tik tokiu atveju galios ši prezumpcija. Ir tik tada kita šalis galės įrodynėti, kad būtent dėl to iširo santuoka. 2) Antroji apl. - santuokinė neištikimybė. Reikia konstatuoti, kad tai - lojalumo pareigos pažeidimas. Pgr. diskusija, kuri kyla teismų praktikoje - diskusija, susijusi su įrodynėjimo pakankamumo kriterijo taikymu, t.y. KADA mes jau tikrai galime konstatuoti neištikimybės faktą. Pvz., sutuoktinis su kažkuo išvyko atostogauti, sutuoktinis buvo pastebėtas restorane, mieste ar dar kažkur, ir kyla klausimas, ar galima konstatuoti neištikimybę. Žinoma, ya akivaizdžių atvejų, kai dėtis nėra kur., pvz., su kitu asmeniu susilaukė vaiko, tai tada jau galima konstauoti. Neturėtų būti persistengta su neištikimybės, kaip pagrindo, traktavimu, nes jeigu mes turime apl., kurios kalba apie nelojalumą vienas kitam, tai jos gali būti traktuojamos sutuotkinio kalte, bet nebūtinai preziumuojamu kaltės atveju, kaip neištikimybė, pvz., jeigu vyras nuolat leidžia laiką su kitomis moterimis, neskiria dėmesio šeimai - galime konstatuoti, kad asmuo nebuvo lojalus šeimai ar/ ir kito sutuoktinio atžvilgiu, tokiu atveju įrodynėjimos apl. pagal 2 d., t.y. lojalumo pareigos pažeidimas, tokiu / 24 162 atveju įrodynėjama, kad tolesnis santuokinis gyvenimas nėra galimas, bet tai jokiu būdu nėra preziumuojamas santuokos neištikimybės atvejis. Taigi akcentas toks, kad NĖRA BŪTINYBĖS PRITEMPINĖTI SUTUOKTINIO ELGESIO PRIE PREZIUMUOJAMO KALTĖS ATVEJO. GALI BŪTI IR NEPREZIUMUOJAMOS KALTĖS ATVEJIS, tik skiriasi kaltės įrodynėtinų apl. apimtis bei intensyvumas. 3) Trečioji apl. - žiaurius elgesys su kitu sutuoktiniu arba šeimos nariu. Pakankamai dažnas pagrindas, naudojamas santuokos nutraukimo bylose. SVARBU : smurto apl. turėtų būti vertinamos labai atsargiai, nes pasitaiko atvejų, kai įvairius buitinius konfliktus yra bandoma paversti smurto atvejais, ir dažnai - jau planuojant santuokos nutraukimo procesą. 4) Ketvirtoji apl. - šeimos palikimas ir daugiau kaip 1 m. visiškas nesirūpinimas šeima. Atkreipti dėmesį : Tam, kad būtų pripažintas kaltės atvejis, reikalingas ne tik šeimos palikimas, bet ir reikalaujama, kad būtų VISIŠKAI NESIRŪPINAMA šeima. Neturėtų būti kalbama vien tik apie išlaikymo mokėjimą. LAT praktika : tais atvejais, kai tarkim yra leidžiamas laikas su vaikais, yra rūpinamasi jų auklėjimu, nepaisant to, kad nėra įrodytas lėšų skyrimas vaikų išlaikymu, atmetama ta apl., kad sutuoktinis, palikęs šeimą, būtų laikomas preziumuojamai kaltu dėl santuokos iširimo. Nepreziumuojami kaltės atvejai (gali būti labai įvairių formų). Vienas retesnių atvejų : - Sutuoktinių bendro sutarimo nebuvimas tam tikrais klausimais, kaip sutuoktinių kaltė, vienos iš šalių arba sutuoktinių bendrą kaltė. Teismai yra konstatavę, kad kai sutuoktiniams nepavyksta rasti bendro sutarimo, pvz., dėl vaikų auklėjimo klausimo, dėl išlaikymo klausimo, dėl turtinių klausimų (kur investuoti pinigus, kaip valdyti savo turimą kapitalą) - tokios apl. yra laikomos sutuotkinių kalte, šiuo atveju mišria kalte dėl santuokos iširimo. Teismai traktuoja, kad tokiu atveju sutuoktiniai neparodo pakankamos pagarbos, deramos kantrybės tam, kad būtų pasiektas sutarimas, kaip spręsti bendrus klausimus. Pasekmės, kurias nulemia kaltės konstatavimas. Teisinės pasekmės, kai santuoka nutraukiam dėl vieno iš sutuoktinių kaltės : Pagal CK normas, tas sutuoktinis, kuris pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, praranda galimybę remtis jam palankiomis vedybų sutarties nuostatomis: a) Praradimas galimybės remtis palankiomis vedybų sutarties nuostatomis; b) Praradimas galimybės gauti išlaikymą; c) Teisminių išlaidų atlyginimas; d) Turtinės/neturtinės žalos atlyginimas; e) Pavardės naudojimo ribojimas; f) Dovanų grąžinimas; g) Santuokos nutraukimo dėl kaltės įtaka turto pasidalinimo momentui. • Santuokos nutraukimo dėl kaltės įtaka turto pasidalijimo momentui: - CK 3.67 str. 1 d.: santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylo iškėlimo - bendroji taisyklė, nuo kada atsiranda turtinės pasekmės. Kodėl reikia fiksuoti momentą ? Nes turbūt niekada negalėtum užbaigti nagrinėti santuokos nutraukimo bylos, pvz., abu asmenys dirba ir sugalvoja išsiskirti. Tai jie tuo pačiu gauna ir atlyginimą. Tokiu atveju teismas turėtų prašyti tikslinti ir tikslinti ir tikslinti ieškinį per visą bylos nagrinėjimo laiką ir vis tiek ieškinio nagrinėjimo dieną teismas negalėtų iki galo nustatyti, kokia yra galutinė suma, nes ji būtų kintanti laike. Jeigu jau vėliau, bylos nagrinėjimo metu, vienas iš sutuoktinių / 25 162 įgyja turtą, gauna pajamų iš savo veiklos, sėkmingai investuoja turtą papildomai užsidirba, tai tokioj situacijoj tos jau vėliau gautos pajamos po nurodyto momento NEBEGALI būti traktuojamos ir vertinamos kaip sutuoktinių bendros pajamos. - CK 3.67 str. 2 d. - išimtis, kuri aktuali ją vertinant kaip santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės teisinę pasekmę. Pasakyta, kad sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytu, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu. Čia svarbu suprasti, kokį elgesio modelio variantą įtvirtina ši norma : I. Taikyti pasekmes gali tik ,,nekaltasis” sutuoktinis. Nekaltasis sutuoktinis gali prašyti, kad teismas nustatytų, kad santuokos nutraukimas turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo tos dienos kai jie nustojo faktiškai gyventi kartu. VADINASI kyla antra išvada : II. Vienas laiko momentas - sutuoktiniai nustojo gyventi kartu; Antras laiko momentas - sutuoktinis kreipėsi į teismą. Gali būti laiko tarpas, pvz., sutuoktiniai nustojo gyventi kartu pavasarį, bet į teismą kreipėsi rudenį. Kyla klausimas, ką ši norma numato ? Akivaizdu, kad per tą laikotarpį, kai sutuoktiniai nustojo gyventi kartu, ir iki to momento, kai yra kreipiamasi į teismą, sutuoktiniai gali įgyti turto. Pvz., sutuoktinis verslininkas, išėjo iš šeimos, susirado meilužę, su meiluže gyvena, sutuoktinė - palikta su vaikais, ta situacija tęsiasi kelerius metus, verslininkas klesti, dar labiau jam sekasi. Mūsų nukentėjusi ,,nekaltoji” sutuoktinė gali pasirinkti :kad būtų dalinamas tas turtas, kuris buvo sutuoktinio išėjimo dieną, arba tas turtas, kuris yra kreipimosi į teismą dieną. Natūralu, kad jeigu sutuoktiniu gerai sekėsi per visą tą laikotarpį, tai nukentėjęs sutuoktinis prašys tą laiko momentą iš pradžios perkelti į pabaigą, kad būtų apimtos visos pajamos. Jeigu situacija - atvirkštinė, pvz., verslas pradėjo nesisekti ir jo pajamos nukrito, o sutuoktinė priešingai - dėl veiklos uždirbo daug pajamų, tai ,,nekaltoji” sutuoktinė turės interesą kaip dalybų momentą pasirinkti ankstesnį momentą, kai jie nustojo gyventi kartu, nes kitu atveju gali įvykti net priešinga situacija, kad ji savo turimas pajamas turės pasidalinti su sutuoktiniu, kuris kaltas dėl santuokos iširimo. xDD BEJE, ši nuostata taikoma tik tada, jeigu a. taikome jungtinės nuosavybės turto teisnį režimą ir sutuoktiniai nėra pasirinkę turto atskirumo momento; b. Tais atvejais, kai sutuoktiniai labai ilgai negyvena kartu, teismai laiko, kad iš abiejų pusių nebuvimas pastangų susitaikyti gali būti traktuojamas kaip abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, taigi konstatuojama mišri kaltė ir ši nuostata nebus taikoma. - Kai turim mišrios kaltės institutą, CK 3.61 str. 3 d. - pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios teisinės pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką bendru sutuoktinių sutarimu. Bylose dėl santuokos nutraukimo, kai viena iš pusių kelia kaltės klausimą, kita pusė galimai mišrios kaltės klausimą kelia ir dėl to, kad būtų išvengta 3.67 str. taikymo, t.y. turinių pasekmių momento nustatymo. • Kaltasis sutuoktinis pranda galimybę remtis jam palankiomis vedybų sutarties nuostatomis. SVARBU : jeigu sutuoktiniai sutarty specifiškai reguliavo situaciją, kas atsitinka santuokos nutraukimo atveju, tai tuo specifiškumu ir turi būti reguliuojamasi, t.y. tokiu atveju tikrai nelaikoma, kad pati vedybų sutartis kaltės konstatavimo atveju nustoja galioti. PRIEŠINGAI - JI YRA TAIKOMA, nebent pačioj sutarty numatyta, kad santuokos nutraukimo atveju vienas iš sutuoktinių turi teisę, pvz., gauti kažkokį papildomą išlaikymą, gauti turtinę naudą (čia kalbama tik apie turtinius aspektus, nes vedybų sutartimi galima reguliuoti tik turitnius klausimus). Tačiau, jeigu sutarty bus specifiškai aptarta, kad, pvz., santuokos nutraukimo dėl vieno iš / 26 162 sutuoktinių kaltės atveju sutuoktinis gauna tam tikrą išlaikymą, o sutuoktinis ,,be kaltės” - kitą (logiškai - didesnę išlaikymo sumą), tai jokiu būdu negalima traktuoti, kad sutuoktinis praras teisę į specifišką išlaikymą, jeigu dėl vieno iš sutuoktinių kaltės santuoka iširs, nes taip būtų paneigiama šalių valia susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismų praktikos prasme šių nuostatų taikymas nėra dažnas, nes vedybų sutartys yra pakankamai šabloninio pobūdžio, t.y. paprastai pasirenkamas visiškas turto atskirumas ir retai kada sprendžiamos konkrečios pasekmės su santuokos nutraukimu. • Kaltojo sutuoktinio teisės į išlaikymą praradimas. Žinoma, vedybų sutarty gali būti aptarta kitaip. • Kaltojo sutuoktinio pareiga atlyginti išlaidas, susijusias su santuokos nutraukimu. Praktikoje dažniausiai šis klausimas sprendžiamas per bylinėjimosi išlaidų institutą. • Turtinės žalos atlyginimas. Turtinė žala negali būti laikoma ateityje įgytinos pajamos arba nauda iš bendrosios jungtinės nuosavybės, jeigu sutuoktiniai taiko įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. Tikrai negalima sakyti, kad jeigu sutuoktinis turi akcijų, nepriklausomai nuo to - bendrų ar asmeninių - ir gauna, pvz., dividendų, negalima sakyti, ,,nu va, tu iš akcijų būtum gavęs dividendų, tai todėl per 10 metų tai bus tam tikra suma, dabar kadangi išsikiriam, tai šiuos dividendus avansu pasidalinkime ir išmokėk man tam tikrą dalį.” - NE, negauta nauda negali būti laikoma kaip turtinė žala. Turtinė žala gali būti suprantama ir laikoma susijusi su turtinių sandorių sudarymu, su būtinumu juos nutraukti, būtinumu sudaryti naujus sandorius dėl nutraukimo, praradimas tam tikrų teisių ir pan. apl. • Neturtinė žala dėl santuokos nutraukimo : teismų praktikoje matome, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis yra pakankamai nedidelis. Jis svyruoja nuo keletos tūkstančių ir retai kada - keliolika tūkstančių. • Dėl pavardės : 3.69 str. po santuokos nutraukimo sutuoktiniai gali pasilikti santuokinę pavardę, tačiau kaltasis gali pasilikti pavardę tik tuo atveju, jeigu yra bendrų vaikų (nesvarbu, pilnamečiai ar ne). Priešingu atveju, nekaltasis sutuoktinis gali reikalauti, kad kaltasis nebenaudotų santuokinės pavardės. Aišku, negalima reikalauti, kad sutuoktinis nenaudotų SAVO pavardės, kurią jis turi nuo gimimo. :D • Dovanų grąžinimas : kai santuoka nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, ,,nekaltasis” turi teisę reikalauti, kad jam būtų grąžintos visos jo suteiktos dovanos kaltajam sutuoktiniui, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybinė sutartis nenustato ko kito. Jei santuoka nutraukiama dėl abiejų kaltės arba nėra nė vieno kaltės - abu sutuoktiniai gali reikalauti grąžinti nekilnojamuosius daiktus, jeigu nėra praėję daugiau kaip 10 metų ir jeigu tas daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims. Kai sprendžiamas klausimas dėl kaltės nustatymo, šios bylos vieno iš sutuoktinių prašymu gali būti nagrinėjamos neviešam teismo posėdy. Paprastai būna, kad turi pateikti prašymą + nurodyti apl., pagrindus, kodėl reikalingas uždaras bylos nagrinėjimas, ką siekiama apsaugoti. Tuo tarpu šeimos bylose pagal 3.62 str. yra numatyta, kad vieno iš sutuoktinių reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdy ir NĖRA REIKALAUJAMA, kad sutuoktinis, prašantis tokiu būdu nagrinėti bylą, motyvuotų savo prašymą, ir nėra psrendžiama, svarbu ar nesvarbu tą bylą nagrinėti neviešame teismo posėdy. / 27 162 CK 3.63 str. - numato galimybę abiejų sutuoktinių prašymu nenurodyti apl., dėl kurių teismas sprendžia, kad santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės. Pvz., sutuoktiniai procese gali ginčytis labai daug, kodėl jie laiko vienas kitą neištikimu, nelojaliu ir pan., tačiau jei abudu pateikia prašymą, kad teismas nenurodytų priežasčių ir motyvų, kodėl laiko vieną iš jų arba abu kaltais dėl santuokos iširimo, tai tokiu atveju teismas tiktai konstatuos, kad įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jis laiko, jog laikomas vienas kaltas arba kitas kaltas, arba abu kalti dėl santuokos iširimo, bet be jokių motyvų. Iš praktinės pusės, sprendžiant ginčus dėl santuokos nutraukimo, SVARBU : a) 3 aplinkybių grupės, kurios pagrindžia teismo dalyvavimą santuokos nutraukimo bylose (jau kalbėjom prie interesų): i. Viešo intereso apsauga. ii. Siekia, kad nebūtų silpnesniosios šalies interesų pažeidimų, taip pat ir nepilnamečių vaikų interesų pažeidimų. iii. Trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų laikymasis ir nepažeidimas. Čia paprastai kalbame apie kreditorių interesus. Bet galimi ir kiti variantai, pvz., neturtinių santykių aspektas - bendravimo tvarkos nustatymas su kitais giminaičiais (pvz., su seneliais). Kaip nurodyti aspektai turi įtakos pačiam nagrinėjimo procesui ? I. Pradėkime nuo trečios aplinkybių grupės : Santuokos nutraukimo procesas ir sutuoktinių valia nutraukti santuoką nėra pagrindas teismui modifikuoti jų abiejų turimus įsipareigojimus trečiųjų asmenų arba kreditorių atžvilgiu, jeigu kreditoriai su tuo nesutinka. Pvz., sutuoktiniai susituokė, santuokos metu paėmė paskolą iš banko. Vėliau - nutraukė santuoką ir sako: ,,Butas atitenka sutuoktinei, todėl jai atitenka ir visas kreditas. Na ir tipo vyras netenka nuosavybės, todėl ale atitinkamai turi būti atleidžiamas nuo prievolių.” Teismas priimti tokį sprendimą ir modifikuoti prievolę trečiojo asmens atžvilgiu, jeigu nėra kreditoriaus sutikimo - NETURI GALIMYBĖS. Santuokos nutraukimas nemodifikuoja prievolių trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tam, kad tie tretieji asmenys būtų informuoti apie teismo procesą, jie turi būti iš anksto informuoti apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą. Kreditoriai privalo būti informuoti bet kuriuo atveju ir kai santuoka nutraukiama bet kuriuo būdu - ar tai būtų bendras sutarimas, ar tai būtų - ginčo teisena. 
 
 Kai santuoka nutraukiama bendru sutarimu, tai prieš kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo (a) arba gaunamas kreditorio sutikimas dėl sutarties sąlygų, (b) arba kreditoriams įteikiamas pranešimas ir jie yra informuojami apie tai, kad į teismą yra kreiptąsi. Pagal praktiką, tie kreditoriai, kurių atžvilgiu yra numatoma tų prievolių modifikavimas, jie dalyvauja tame procese. Visais kitais atvejais jie yra informuojami apie procesą. Procesinio nuoseklumo prasme reikėtų, kad visi kreditoriai būtų įtraukiami į bylą trrečiaisiais asmenimis, nebent jie iš anksto yra pateikę savo sutikimą dėl santukos nutraukimo sutarties sąlygų. Jeigu šalys kreipiasi į teismą ginčo teisenos tvarka, tai tokiais atvejais jau yra jie įtraukiami į bylą (šalys nurodo arba teismas įtraukia, arba vėlgi jie yra informuojami, arba pateikia išankstinius sutikimus dėl vieno ar kito siūlomo būdo.) II. Silpnesniojo sutuoktinio interesų apsauga - SVARBU : teismai praktikoje padarė išskyrimą tarp sąlygų, kurios susijusios su santuokos nutraukimo turtinio klausimo sprendimu ir santuokos nutraukimo neturtinio klausimo sprendimu. Dėl turtinių klausimų sprendimo, teismai konstatuoja, kad šalys turi bendrąsias procesines pareigas ir ypatingai tada, kai kyla ginčas dėl turto pasidalinimo, dėl didesnės / 28 162 vertės turto pasidalinimo, kai abi šalys turi pakankamas procesines galimybes pasisamdyti atstovus, rinkti įrodymus ir pan., tai tokiu atveju teismas neužima aktyvios rolės (nors pagal CPK nėra išskirta, kada teismas gali, kada negali veikti aktyviai) ir nesiima vienai iš šalių advokatauti. Svarbu į tai atkreipti dėmesį, nes dažnai teismui yra bandoma tarsi permesti spręsti klausimus, kurie visiškai jam nebūdingi, pvz., asmenys dalinasi turtą, kurio vertė - keletas milijonų ir kyla klausimas, o kodėl teismas čia turi būti perteklinai aktyvus vieno arba kito sutuoktinio pusėje ? Priešingai, kai matosi, kad vienas iš sutuoktinių gali užsitikrinti tinkamą atstovavimą, o kitas - ne, tai tokiu atveju be abejonės teismas įgyvendina savo f-jas, turi būti aktyvus. III. Viešojo intereso apsauga - dažniausiai pasireiškia per vaikų teisių apsaugą. Teismai kontroliuoja bendravimo tvarkos nustatymo klausimus. b) Svarbus verčių nustatymas, sprendžiant klausimus dėl turto pasidalijimo. Šis klausimas aktualus būtent šioje temoje, kai kalbame apie patį santuokos nutraukimo procesą, nes šis klausimas susijęs su teismo aktyvumo klausimu. Tais atvejais, kai, pvz., sutuoktiniai nutraukia santuoką ir dalinasi NT. Kai jie dalinasi NT, gali nurodyti, kad jo vertė, tarkim, 100 000 EUR. Kyla klausimas, ar ta nurodyta vertė - pagrįsta, ar ji atitinka realią vertę? Taigi, kiek gi turi būti aktyvus teismas, aiškinantis, kokios yra vertės ? Pagal praktiką, yra daromas skirtumas - ar santuoka nutraukiama bendru sutarimu, ar ginčo teisenos tvarka. Tais atvejais, kai santuoka nutraukiama bendru sutarimu, tai valstybės interesas turtine prasme - neegzistuoja, t.y. žyminio mokesčio prasme jis neegzistuoja, nes prašymai nutraukti santuoką bendru sutarimu nėra apmokestinami. Šiuo atveju egzistuoja tik teismo f-ja patikrinti, ar tas turto pasidalinimo būdas nepažeis vieno iš sutuoktinių intereso. Kai yra nagrinėjamas klausimas ginčo teisenos tvarka, be jau minetų apsektų, egzistuoja ir valstybės turtinis aspektas žyminio mokesčio prasme, nes valstybė turi teisę gauti žyminį mokestį nuo pareikštų reikalavimų. SVARBU : kai yra reiškiami reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, tai ATSKIRAI yra apmokestinami TURTINIAI REIKALAVIMAI (priteisti, priskirti tam tikrą dalį sutuoktiniui) ir NETURTINIAI REIKALAVIMAI ( pvz., nutraukti santuoką, palikti pavardę, patvirtinti bendravimo tvarką ir pan.), tačiau, visi kiti neturtiniai reikalavimai, t.y. kiekvienas iš jų nėra savarankiškai apmokestinami žyminiu mokesčiu. Jie yra apmokestinami bendrai KAIP VISUMA, vienu bendru prašymu, vienu bendru žyminiu mokesčiu už santuokos nutraukimą. c) Teismų praktikoje pasitaikė atvejų, kurie buvo rezonansiniai ir kurie parodė šio proceso (t.y. santuokos nutraukimo) reglamentavimo spragas. Buvo atveju, kai teismams buvo pateikiami prašymai nutraukti santuoką tiek bendru sutarimu, tiek ir ieškinio teisesnos tvarka, ir po atitinkamo procesinio prašymo pateikimo nė vienas iš sutuoktinių neatvykdavo į bylos nagrinėjimą arba atvykdavo vienas iš sutuoktnių. Pradiniam kodesko normų taikymo etape buvo linkstama į tai, kad santuoka abiejų sutuoktinių prašymu yra nutraukiama rašytiniu procesu, o tuo tarpu santuokos nutraukimui ginčo teisenos tvarka - buvo numatomas žodinis bylos nagrinėjimas, tačiau abiejų sutuoktinių dalyvavimas šiame procese nebuvo būtinas. Bet pasitaikė tokių atvejų, kai teismas išnagrinėdavo santuokos nutraukimo bylą, o vienas iš sutuoktinių būdavo išvykęs į užsienį. Po kurio laiko grįždavo tas sutuoktinis iš užsienio ir sužinodavo, kad jis a) jau yra išsituokęs; b) turtas teismo sprendimu jau yra padalintas. Tai po tokių atvejų, teismų praktika modifikavosi ir aukštesnės instancijos teismai konstatavo, kad teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, turi įsitikinti, ar abudu sutuoktiniai yra išreiškę valią dėl santuokos nutraukimo. CK normų taikymo prasme, tai net neturėjo būti kvestionuotinas klausimas, nes nepriklausomai nuo to, kuriuo būdu yra nutraukiama santuoka, teismas turi pareigą imtis sutuoktinių sutaikymui. Kaip tu gali imtis priemonių, jeigu tu net nematei tų sutuoktinių ?? :D Po skandalingų atvejų teismai ėmė kviestis šalis bent į vieną posėdį, kad įsitikintų, ar jos yra pasirašiusios sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, / 29 162 ar pasirašę ieškinį dėl santuokos nutraukimo arba atitinkamai atsiliepimą į ieškinį, arba imtis kitų alternatyvių būdų/ priemonių įsitikinti, kad šalys žino apie vykstantį procesą ir yra išreiškusios valią. Kaip viena iš tokių priemonių - atstovų dalyvavimas, jeigu šalis turi atstovą (advokatą). Tokiu atveju yra pripažįstama, kad teismas įsitikino, jog yra išreikšta tikroji šalių valia. d) SVARBU : Sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių NĖRA TVIRTINAMA NOTARIŠKAI. e) Teismas spręsdamas ginčus dėl santuokos nutraukimo gali taikyti ir LAP. Be įprastinių LAP, tokių kaip turto areštas, uždraudimas disponuoti turtu, CK 3 knyga numato tam tirkas specifines LAP. CK 3.65 str. numato, kad gali būti taikomos tokios priemones : vieno iš sutuoktinių įpareigojimas gyventi skyrium, laikinos bendravimo tvarkos nustatymas tarp tėvų ir vaikų, įpareigojimas netrukdyti naudotis tam tikru turtu, išlaikymo laikinas skyrimas ir įvairios panašios priemonės. Šios priemonės LT teismų praktikoje nėra taikomos labai dažnai, bet jos yra svarbios, nes kai sutuoktiniai nutraukia santuoką, jie paprastai apsipyksta ir būna taip, kad ,,visos priemonės kare yra pripažįstamos tinkamomis” - kliudymai, trukdymai, persekiojimai ir pan. Todėl teismai šiuo aspektu turi imtis priemonių ir būti aktyvūs. Priemonių sąrašas yra a) subsidiarus CPK normų taikymu, t.y. galima šalia taikyti ir bendrąsias LAP; b) Sąrašas NĖRA baigtinis. f) Nuo šių metų pradžios yra privaloma mediacija. Mediacijai esminę reikšmę turi teismų praktikos apibrėžtumas, nes tai lemia mediacijos efektyvumą. g) Sprendžiant klausimus dėl civilinės, pasaulietinės santuokos nutraukimo, kartu nėra sprendžiamas klausimas dėl bažnytinės santuokos nutraukimo, juo labiau, kad ne visos religinės bendruomenės pripažįsta tokį institutą kaip santuokos nutraukimą. Pvz., lotynų apeigų katalikų religinė bendruomenė nepripažįsta santuokos nutraukimo, tik santuokos negaliojimą ir santuokos anuliavimą. Jeigu kalbėtume, kokiais pagrindais numatomas santuokos anuliavimas (jie visi orientuoti į santuokos sudarymo pradžios momentą), tai, pvz.: po santuokos paaiškėjo, kad vienam iš sutuoktinių yra nepagydomas lytinis nepajėgumas, kuris jau buvo prieš susituokiant; jeigu po santuokos sutuoktiniai nepradėjo lytinio gyvenimo; jeigu tebesitęsia ankstesnioji santuoka ir t.t. h) Viena iš problemų, su kuria susiduriama sprendžiant santuokos nutraukimo bylas teismuose - pakankamai siauras variantų taikymas. Gyvenime būna įvairios apl., sutuoktiniai paprastai tikrai neturi daug turto (ta prasme, teismai paprastai neturi daug erdvės - vienas butas vienam, kitas butas - kitam, prievolių išskirstymas ir padalinimas ir pan.) Labai dažnu atveju teismams tenka priimti tarpinius sprendimus ir santuokos nutraukimo bylos išnagrinėjimas, deja, bet dažnu atveju turtinių santykių tarp sutuokinių neužbaigia. Pvz., sutuoktiniai pasiėmė paskolą butui įsigyti (bankas - kreditorius). Butas - jų bendra nuosavybė. Tai tą buto nuosavybę jie tarpusavy gali pasiskirstyti kaip nori, tarkim, visą butą gali priskirti sutuoktinei, sutuoktiniui gali būti išmokėta kompensacija, tačiau prieš banką jie toliau lieka atsakingi. Todėl svarbu, kad teismai kūrybiškai žiūrėtų į šį procesą ir išspręstų ginčą taip, kad vėliau ginčai nebekiltų, bet dėmesio šiems klausimams iš teismų pusės tikrai trūksta. SEPARACIJA Kas tai per institutas, koks jo tikslas? Taikymo prasme šio instituto taikymas tikrai nėra labai dažnas. Paprastai nurodoma, kad separacija turi 3 tikslus, kodėl ji yra reikalinga kaip tam tirka alternatyva santuokai nutraukti : I. Ji sudaro galimybę sutuoktiniams gyventi atskirai nenutraukiant santuokos. Pvz., jiems santuokos nutraukimas gali būti nepriimtas dėl tam tikrų priežasčių. Dažniausia / 30 162 priežastis - jų religiniai įsitikinimai. Taip pat separacija padeda išspręsti turtinių teisių ir pareigų klausimą. II. Ji suteikia galimybę sutuoktiniams susitaikyti. Tam tikrų klausimų išsprendimas, kurie kaip ir prilygsta santuokos nutraukimui, bet formaliai išsaugo santuoką, leidžia sutuoktiniams dar kurį laiką pagalvoti, ar jie tikrai nori galutinai nutraukti santuoką. III. Galimybė sutuoktiniams nutraukti santuoką supaprastinta tvarka tuo atveju, jeigu vėliau paaiškėtų, kad jiems nepavyko išsaugoti santuokos ir savo santuokinio ryšio. Separacijos kaip intituto kilmė susijusi su ribojimais iš tų laikų, kai santuokos nutraukimas kaip toks buvo nepripažįstamas arba labai stipriai ribojamas. Separacija leidžia išspręsti visus klausimus, kurie sutuoktinius vieną nuo kito atsieja turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų prasme. Šio instituto esmė ir prigimtis : separacija, tai teisinė priemonė sutuoktiniams de facto išspręsti visus klausimus, susijusisu su santuokos nutraukimu, t.y. atriboti savo turtines teises ir pareigas bei nutraukti savo asmeninius neturtinius ryšius, išskyrus vieną - patį santuokos sudarymo faktą. Tuo atveju, kai sutuoktiniai pradeda gyventi separacijos režimu, tai jų jau nebesieja bendros teisės ir pareigos, išskyrus išimtis. Taigi bendroji taisyklė, kad visos jų tarpusavio teisės ir pareigos, kurios buvo numatytos, pasibagia. Tą numato CK 3.77 str. 1 d. Tai reiškia, kad ir viena iš pagrindinių pareigų, t.y. lojalumo pareiga, numatyta CK 3.27 str., taip pat laikoma pasibaigusia, atitinkamai po separacijos režimo taikymo, po sutuoktinių gyvenimo pradėjimo separacijos režimu. Vėliau jau nebegalimas konstatavimas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, kadangi jie faktiškai visus klausimus atskyrė ir vienas kito atžvilgiu nebėra įpareigoti. Jeigu lygintume su santuokos nutraukimu, tai pagrindiniai panašumai būtų tokie: - Visi klausimai, kurie yra spręti ne santuokos nutraukimo metu, yra išsprendžiami separacijos metu : turtinio pobūdžio klausimai (turto padalinimas, sutuoktinių prievolės prieš trečiuosius asmenis, išlaikymo klausimai (tiek vienas kito, tiek nepilnamečių vaikų),) ir neturtinio pobūdžio kausimai (bendravimo tvarka su vaikais, pavardės ir t.t.) - Separacija gali būti taip pat vykdoma keliomis procedūromis, t.y. bendru sutarimu, ieškinio teiseno tvarka, vieno iš sutuotkinių prašymu; - Gali būti ir priešiniai reikalavimai (jeigu vienas iš sutuoktinių prašo nustatyti separacijos režimą, kita gali pareikšti priešinį reikalavimą, t.y. reikalavimą dėl santuokos nutraukimo.) Skirtumų prasme : - Sutuoktiniai vis dar lieka sutuoktiniais, t.y. formaliai išsaugo sutuoktinių statusą. Tik turinio prasme, jų tarpusavio teisių ir pareigų apimtis - jos praktiškai nėra. SVARBU : Deja, bet mūsų CK šio instituto taikmo prasme ne visada yra vienareikšmis lengvistine prasme. Separacija kaip REŽIMAS, jis yra teisinis režimas, kuris prasideda ir pasibaigia išimtinai TEISMO SPRENDIMU. Separacija NĖRA faktinė būsena. Vien ta sąlyga, kad sutuokiniai nebegyvena kartu, dar nelemia to, jog jie gyvena SEPARACIJOS REŽIMU. Taip pat jeigu sutuoktiniai faktiškai pradeda gyventi kartu, tai savaime NEUŽBAIGIA separacijos režimo. Deja, bet mūsų CK kai kuriose vietose vartoja sąvoką ,,kai sutuoktiniai PRADEDA GYVENTI SKYRIUM” ir skliausteliuose nurodo - (separacijos režimu), o kitais atvejais nenurodo. Taigi reikia būti dėmesingiems, nes tam, kad taikytume vienokią ar / 31 162 kitokią normą, būtina nustatyti, kada tas separacijos režimas prasidėjo ir kada jis bagėsi. Separacija prasideda ir baigiasi TEISMO SPRENDIMU. Tarkim, jeigu mes kalbėtume apie CK 3.67 str. 2 d. - sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. - Tai jie nustojo gyventi kartu, t.y. gyvena skyrium arba atskirai, bet tas gyvenimas atskirai NĖRA separacijos režimas, nes teismas, nustatydamas separacijos režimą, išsprendžia visus klausimus, analogiškus santuokos nutraukimui. Sutuoktinių gyvenimas sepraracijos režime laiko prasme yra neribotas, bet išgyvenus separacijos režimu daugiau kaip 1 m. atsiranda galimybė vienam iš sutuoktinių prašyti nutraukti santuoką suparastinta tvarka. Tai čia būtų viena iš tų procedūrų - santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu. Jeigu sutuoktiniai nusprendžia nutraukti bendrą gyvenimą, t.y. nutraukti gyvenimą separacijos režime ir vėl pradėti gyventi santuokoje, jiems yra būtina kreiptis į teismą, kad jis priimtų procesinį sprendimą dėl separacijos režimo pabaigos. SVARBU : 3.79 str. (numato gyvenimo skyrium pabaigos pasekmes) - str. gali sukelti tam tikrą dviprasmiškumą skaitant dėl separacijos pabaigos pasekmių. Šio str. 2 d. numatyta, kad ,,Sutuoktiniams atnaujinus bendrą gyvenimą, jų turtas lieka atskirtas tol, kol jie sudaro naują vedybų sutartį ir pasirenka naują turto teisinį režimą.” Taikant šią normą reikia atkreipti dėmesį į savotišką chronologiją. Tarkime, jeigu sutuoktiniai gyvena įstatymu nustatyto režimo sąlygomis, santuokoje - supaprastinta bendra jungtinė nuuosavybė, tai nustatant separaciją jų turtas buvo atskiras, t.y. jų turtas buvo padalintas ir separacijos režime jie gyveno lygiai taip pat, kaip ir nesusituokę asmenys (asmeninė nuosavybė vieno, asmeninė nuosavybė - kito). Tada, kai jie kriepiasi į teismą tam, kad būtų panaikintas separacijos režimas ir separacijos režimas - panaikinamas, tokiu atveju turime dvi turto grupes, kurio atžvilgiu reikia išspręsti klausimą, koks režimas jam bus taikomas toliau : a) turtas, kuris buvo įgytas separacijos laikotarpiu; b) turtas, kuris bus įgytas po separacijos režimo panaikinimo. Ši str. dalis kalba būtent apie tą turtą, kuris buvo įgytas separacijos laikotarpiu. Čia yra pasakyta, kad turtas lieka atskirtas nebent (arba iki tol), kol bus sudaryta nauja vedybų sutartis. Tačiau tas turtas, kuris yra įgytas jau po separacijos režimo panaikinimo, jam taikomos bendrosios normos, t.y. arba tai bus vedybų sutartimi nustatytas turto režimas (arba turto atskirumo, arba atitinkamai dalinio turto bendrumo) arba įstatymo nustatytas turto teisinis režimas. Nėra jokios kitokios alternatyvos, kad sutuoktiniai gyventų santuokoje ir įstatymo pagrindu kaip bendra tasyklė jiems būtų taikomas visiškai atskiro turto teisinis režimas. Tuo tarpu tas turtas, kuris buvo įgytas separacijos laikotarpiu, jis de facto yra traktuojamas lygiai taip pat, kaip turtas, kuris sutuoktinių buvo įgytas prieš santuokos sudarymą. Sutuoktiniai gali pasirinkti visišką turto bendrumą ir tą turtą laikyti bendru, bet atitinkamai jie gali to turto bendrumo ir nepasirinkti. LT praktikoje šio insituto taikymas nėra labai dažnas. Teismai, taikydami šį režimą, pirmiausiai turi įsitikinti, kad tas separacijos režimo nustatymas nėra fiktyvus ir nėra siekiama pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. / 32 162 Sutuoktinių tarpusavio teisių ir pareigų tema Sutuoktinių turto teisinis režimas, jo rūšys Bendrosios pastabos : a) CK 3.81 str. - skiria dvi turto teisinio režimo rūšis : i. Įstatyminis režimas. CK 3.82 str. ,,Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas.” - tai reiškia, kad įstatymo nustatytas turtinis režimas yra prioritetinis režimas. ii. Sutartinis režimas. Išimtis iš bendrosios taisyklės. Jeigu vienas iš sutuoktinių arba abudu sutuoktiniai nori remtis sutartinio režimo buvimo faktu, tai tokiu atveju jie turi įrodyti, kad tokia sutartis buvo sudaryta. SVARBU : sutartis (povedybinė arba ikivedybinė) yra sudaroma specialia forma, t.y. notarine forma. Tokios formos nesilaikymas daro tokią sutartį negaliojančia. SVARBU : Vedybų sutarties institutas yra atsiradęs su lig CK, ir tai - net ne nuo jo įsigaliojimo, o dar vėliau ( nuo vedybų sutarčių registro veikimo pradžios, t.y. nuo 2003 m.), todėl iki CK įsigaliojimo sudaryti susitarimai negali būti laikomi ir negali būti pripažįstami kaip vedybų sutartys, kadangi senasis santuokos ir šeimos kodeksas numatė tik vieno turto teisinį režimą, t.y. tik įstatyme numatytą turto teisinį režimą. Kai kalbame apie turto teisinį režimą, apie sutuoktinių teisių ir pareigų įgyjimą bei įgyvendinimą, yra labai svarbu prisiminti tas nuostatas, apie kurias kalbėjom pirmojoj paskaitoj - CK normų galiojimas laike, kiek tai yra susiję su įgytomis teisėmis ir pareigomis IKI CK įsigaliojimo, ir kiek - PO CK įsigaliojimo: kai teisės įgytos PRIEŠ CK įsigaliojimą, bet įgyvendinamos PO CK įsigaliojimo, tai turto įgyjimo teisėtumo vertinimui, įgyjimo momento nustatymui, įgyto turto priskyrimui bendrąjai arba atskirąjai nuosavybei, mes sprendžiame pagal TUO METU galiojusias normas. Tuo tarpu, teisių ir pareigų įgyvendinimui taikome šiandien galiojančias normas. b) CK 3.84 str. (šeimos turtas) - šeimos turtas jokiu būdu negali būti sugretinamas su įstatyme nustatyto turto teisinio režimo taikymu. Šeimos turtas yra suprantamas pagal mūsų CK kaip SPECIALIOS APSAUGINĖS NORMOS, kurios nustato, įtvirtina apsauginį režimą TAM TIKRO TURTO ATŽVILGIU. Šeimos turto institutas bendrąja prasme turi tikslą užtikrinti materialinį šeimos gyvenimo pagrindą ir bendrųjų šeismo poreikių tenkinimą. Pagal CK 3.84 str. 2 d. - šeimos turtu yra laikomi - šeimos gyvenamoji patalpa, kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, taip pat - teisė naudotis gyvenamąja patalpa. Tai yra tie objektai, kurie susiję su kasdieniais šeimos poreikiais, kurie suteikia materialinį pagrindą šeimos bendrumui užtikrinti. SVARBU : šio str. 2 d. prasideda taip : ,,Šeimos turtas yra šis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams” - tai reiškia, kad šeimso turtas pats savaime niekaip nenusako savininko, kas yra tas turto savininkas bei kam priklauso tas turtas. Šeimos turtu gali būti turtas, priklausantis vienam iš sutuoktinių, kuris yra įgytas IKI SANTUOKOS (pvz., butas) ir tas turtas nuosavybes prasme bus jo asmeninė nuosavybė, tačiau ŠEIMOS TURTO REŽIMO TAIKYMO PRASME - jis bus ŠEIMOS TURTAS. Taigi identifikavimas BENDRO TURTO kaip ŠEIMOS TURTO - YRA KLAIDA, nes šeimos turtas nenurodo režimo, jis tik nurodo tam tikrus apsauginius reikalavimus. Šeimos turto institutas reikalingas dėl to, kad būtų galima nustatyti disponavimo apribojimus bei nustatyti apribojimus trečiųjų asmenų teisėms apriboti tą turtą. c) Kad suprastume, kaip veikia šeimos turto institutas, svarbu nustatyti, kada šios apsauginės normos pradeda galioti, o kada baigia, bei kaip į šiuos aspektus reaguoja mūsų teismų praktika, notarinių veiksmų atlikimo praktika ? CK 3.84 str. 4 d. / 33 162 nustatyta, kad ,,Šio str. 2 ir 3 d. nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas.” Ką reiškia ši norma jos konstravimo prasme : 1) ji įvardina šeimos turto teisinio režimo pradžios momentą, kada yra santuokos įregistravimo momentas. Tas reiškia, kad šeimos turto teisinis režimas pagal įst. leidėjo pradinę logiką turėjo būti taikomas tik asmenims, kurie yra sudarę santuoką. 2) šeimos turto režimas reikalavo pagal normą išviešinimo. T.y. tretieji asmenys turėjo galimybę būti laikomi sąžiningais tose situacijose ir tais atvejais, kai šeimos turto teisinis režimas yra išviešintas. Tačiau teismo praktika pakrypo kita linkme ir tas pakrypimas kita linkme prasidėjo nuo pabaigos momento. Pradžios momentas, pagal pradinę įst. leidėjo logiką - kada sudaroma santuoka, o pabaigos momentas pagal CK 3.86 str. 1 d. - ,,Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium.” (Pradėjus gyventi skyrium - čia jau turimas omeny SEPARACIJOS institutas.) Buvo labai aiškus susiejimas : pradžia - santuokos sudarymas. Pabiga - santukos nutraukimas. Teismų praktiką į šeimos turto teisinį režimą pradėjo žiūrėti lanksčiau, t.y. pradedant nuo pabaigos momento, teismai konstatavo, kad šeimos turto teisinis režimas lieka galioti ir tais atvejais, kai su vienu iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Iš ko kilo ši nuostata ? Kaip ir buvo minėta, šeimos turto teisinis režimas savo turiniu yra nukreiptas į du aspektus (jau buvo minėti tie aprbojimai …) Būtent pirmas aspektas (dėl apribojimo disponuoti turtu) ir lėmė šeimos turto teisinio režimo taikymo išplėtimą. CK 3.85 str. normos, tais atvejai, kai yra disponuojama NT, kuris sudaro šeimos turtą, sutuoktinis turi gauti kito sutuoktinio rašytinį sutikimą, o jeigu jie turi nepilnamečių vaikų - kartų reikalingas ir teismo leidimas, kad sandoris galėtų būtų sudarytas. Tai štai situacijose, kai po santuokos nutraukimo su vienu iš sutuoktinių likdavo gyventi nepilnamečiai vaikai, teismai ėmė aiškinti plečiamai nurodytą normą ir ėmė traktuoti, kad šeimos turto teisinis režimas lieka galioti ir po santuokos nutraukimo to sutuotkinio turtui (svarbu : mes čia nekalbam apie akcijas, automobilius ar meno kolekcijas, o būtnet apie gyv. patalpą ir daiktus, kurie įprastai naudojami namų ūkio poreikiams), su kuriuo liko gyventi vaikai. Taigi atitinkamai tai reiškia, kad norėdamas parduoti turtą asmuo, kuris yra išsituokęs, privalėjo kreiptis į teismą, jog būtų gautas leidimas. Vėlesnė teismų praktika išplėtė ne tik pabaigos momentą, bet ir pradžios momentą. Tada teismai pradėjo tarktuoti, kad savotiškai lygiateisiškumo principas reikalauja, jog jeigu ir po santuokos pasibaigimo turtui, kai su vienu iš tėvų gyvena nepilnametis vaikas, taikomos šios apsauginės normos, kad pats apsaugos mechanizmas būtų taikomas ir tais atvejais, jeigu asmenys yra nesudarę santuokos (IKI SANTUOKOS). Tai kitaip sakant, teismai pradėjo traktuoti, jog šeimos turto teisinis režimas taip pat turi būti taikomas ir nesusituokusiems asmenims, jeigu kartu su jais gyvena nepilnamečiai vaikai arba su vienu iš jų gyvena nepilnamečiai vaikai. Vadinasi, pradinė idėja, numatyti įsigaliojimo momentą - santuokos sudarymą, pasibaigimo momentą - santuokos nutraukimą, negaliojimą (arba separaciją) - šis pradinis momentas buvo sužlugdytas. Antras aspektas, kuriame taip pat praktika nukrypo nuo įstatymo raidės : pagal CK 3.84 str. 4 d. yra numatyta, kad sutuotkiniai FAKTĄ, jog tam tikras turtas yra šeimos turtas, prieš sąžiningus trečiuosius asmenis gali panaudoti tik tada, jeigu NT yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas. Kitaip sakant, įst. leidėjo logika buvo tokia, kad sutuoktiniai tą turtą registruos. Naujasis CK ir NTR centras / 34 162 turėjo tikslą registruoti realų statusą : jungtinę nuosavybę registuroti kaip jungtinę, asmeninę kaip asmeninę, kitaip sakant atsirado grafa, kuri įdentifikuoja to turto priklausymą nuosavybės teisės rūšies prasme. Taigi, kaip atskira grafa, kaip atskiras nurodymas turėjo atsirasti ir turto kvalifikavimas kaip šeimos turto priskirimo būtent tai grupei. Tačiau, praktika nuėjo kita linkme : teismai pradėjo sakyti, kad šeimos turto statusas nėra įregistravimo statusas, o faktinis statusas. Jeigu šeima faktiškai tame turte gyvena, vadinasi ta patalpa įgyja šeimos turto statusą, nepriklausomai nuo to, kaip tai yra registruota. Nuo ko visa tai prasidėjo : nuo to, kad tam tikru momentu notarinių veiksmų atlikimo praktika, teismų praktika per švelniai pasižiūrėjo į tą situaciją, nepareikalavo, kad būtų laikytasi nurodytos įstatymo normos. Kaip ir minėta, registrų centras anksčiau neturėjo tokių įrašų, ar tam tikras turtas - šeimos turtas, ar ne. Na ir atėjus žmonėms forminti pas notarą NT pardavimo sandorių, notaras registrų centre nieko nemato, pvz., prie turto nėra jokio įrašo. Mato, kad yra sutuoktiniai, jie turi vaikų, bet jokio įrašo nėra. Jeigu žiūrėti tvarkingai, notaras turėjo siųsti sutuoktinius į registrų centrą, kad jie registruotų tam tikrą patalpą kaip šeimos turtą. Pvz., šeima turi kelis butus, vieną butą įregistravo kaip šeimos turtą, atitinkamai kitas butas jau neturėtų šeimos turto statuso ir atitinkamai vienu turtu jie galėtų disponuoti laisvai, o kitu turtu ne. Ką vietoje to darė notarai ? Notarai vietoje to siųsdavo asmenis į teismą. Teismai šiuo atveju ėmėsi vertinti, ar tam tikras turtas yra šeimos turtas ar ne. Nu pvz., jeigu sutuoktiniai turi kelis butus, teismai aiškindavosi, kuriame iš jų šeima gyvena. Galbūt vieną nuomoja, o kitam gyvena; kurį nori parduoti - ar tą, kurį nuomoja, ar tą - kuriame gyvena ? Ir atitinkamai arba išduodavo leidimą arba atsisakydavo, arba, jeigu konstatuodavo, kad tam tikra patalpa - nėra šeimos turtas, atsisakydavo išduoti leidimą ir būtent motyvuose nurodydavo, kad atisakoma, nes patalpa - nėra šeimos turtas. Notarai pradėjo reikalauti teismo spr. iš žmonių, nepriklausomai nuo to, ar jie būtų teigiami, ar neigiami. Pvz., jeigu žmonės turi kelis butus, tai notarai nukreipdavo į teismą, tada žmogus atnešdavo nutartį, kuria tarkim atsisakoma išduoti leidimą, nes patalpa nėra šeimos turtas, ir notaras ramia širdimi tvirtindavo tą sandorį. Tačiau niekas nenukreipdavo žmonių į registrų centrą, kad šis teisinis statusas būtų registruotas. Taigi šia linkme teisinė praktika pradėjo vystytis - priaugom iki to, kad teismai ne tai kad atskirose nutartyse, bet visuotinai ėmė konstatuoti, kad šeimos turtas yra FAKTO klausimas, kuris turi būti nustatomas kiekvienoje situacijoje atskirai. Tokia išvada civilinę apyvartą daro labai problematiška. Aišku, iš vienos pusės galima kelti klausimą, kad tą dalyką turi patikrinti teismas, ar tai faktiškai šeimos ar ne šeimos gyvenamoji patalpa, bet jeigu tas sandoris nėra notarinis arba nereikalaujas specialios formos, kreditoriams įsitikinti, koks tos patalpos statusas, reikalauja atlikti tyrimą. (BTW, teismas 3.84 str. ir 3.86 str. yra išaiškinęs plečiamai - ir tai tu matai iš to, ką pasižymėjai). 2020.10.13 3K-3-558/2010 : Bylos fabula : 2001 m. sutuoktiniai sudarė santuoką UK pagal jos įstatymus. 2001 m. tarpusavy sudaro vedybų sutartį. 2003 m. jiems gimsta vaikas. 2004 m. vaiko vardu nuperkamas turtas. 2005 m. - sudaroma P-P sutartis ir turtas parduodamas, o gauti pinigai naudojami naujo gyv. namo statybai, tačiau naujas gyv.namas statomas, kuriamas ir įregistruojamas vieno iš sutuotkinių vardu. 2007 m. vaiko tėvai nustoja gyventi kartu, atitinkamai nustatoma vaiko gyv. vieta su motina. Vėliau sudaroma to pastatyto namo P-P / 35 162 sutartis. Kyla ginčas dėl tos paskutinės sutarties teisėtumo galiojimo per CK 3.85 str. prizmę, t.y. ar sudarant tokį sandorį nebuvo pažeisti vaiko interesai per šeimos turto statusą. SVARBU : nei santuoka, kuri buvo sudaryta UK, niekada nebuvo įtrauka į registrus, nei vedybų sutartis niekada nebuvo įtraukta į registrus. 3.84 str., 3.85 str. - labai aiškiai įvardinami kaip str., įtvirtinantys imperatyvias įstatymo normas. Jeigu būtų pažeidimas, toks sandoris būtų negaliojantis. Mums keliama užduotis, kaip mes turime įsitikinti, veikdami, pvz., kaip advokatai ar notarai, ar tas sandoris nepažeidžia imperatyvių įst. normų ? Šioje situacijoje žinome, kad turtas užrašytas vaiko vardu, turtas parduotas, gauti pinigai, jie investuoti į kito turto statybą, tačiau viešuosiuose registruose neturim duomenų, kad sudaryta santuoka, o tuo labiau - kad sudaryta vedybų sutartis. Kitaip sakant, mes matome, kad su turtu nėra susiję jokių apribojimų. Motina paduoda ieškinį, kad P-P sutartis būtų pripažinta negaliojančia ir atitinkamai taikyti restituciją bei nustatyti uzufruktą gyventi tame name jai su vaiku iki kol vaikui sueis 18 m. Taigi matome, kad šioje istorijoje be tėvų, be vaiko interesų, į situaciją yra įtraukti finansuotojai (vienas iš komercinių bankų finansavo tą nurodytą sanodrį) bei tretieji asmenys, kurie įsigijo tą turtą. Į šią situaciją taip pat buvo įtraukti ir notarai. Šioje situacija tretieji asmenys sako - mes esam sąžiningi įgijėjai, nežinojom ir neturėjom žinoti, kad tam turtui taikomas apribojimas. Notaras sako - patikrinau visus registrus ir registruose nėra nurodyta jokių apribojimų. Bankas - aš taip pat sąžiningas daiktinių teisių, hipotekos, įgyjėjas į turtą, nes taip pat iš viešų registrų nemačiau ir negalėjau matyti jokių apribojimų. LAT : 3.85 str. - teisės normos, kurios įtvirtina šeimos turto teisinį statusą, jos yra imperatyvios. Imperatyvių teisės normų pažeidimas gali nulemti sandorio negaliojimą, t.y. sandoris pagal CK 1.80 str. pažeidžiantis imperatyvias teises normas - niekinis ir negalioja. Taip pat LAT sako, kad pagal vaiko teisių apsaugos pagrindų įst, pagal LT tarptautinius įsipareigojimus, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikais, turi būti teikiamas prioritetas vaiko teisių apsaugai na ir atitinkamai vienas iš tų prioritetinių aspektų - vaikas negali būti paliktas be gyv. būsto. Vaikų iteresų užtikrinimas = viešas interesas. Tačiau kyla klausimas, ar iš tikrųjų vienintelis būdas užtikrinti vaiko interesus yra suvaržyti nuosavybę vieno iš tėvų arba taikyti kitus apribojimus, kitas paekmes, tame tarpe ir sandorio negaliojimą, jeigu toks sandoris nebuvo išviešintas ? LAT dėl šeimos turto teisinio statuso, kuris buvo neišviešintas : nustatyta byloje, kad nurodytame gyv. name nuo 2005 m. atitinkamai gyveno vaiko motyna su vaiku ir atitinkamai turto pardavėjas, nuslėpdamas, kad turi nepilnametį nesantuokinį sūnų, pardavė turtą negaudamas teismo leidimo. Teismas, vertindamas šią situaciją, konstatavo, kad ne išveišinimas viešame registre yra svarbus, kad mes konstatuotume, jog turtas bus laikomas šeimos turtu, ar ne, bet yra svarbus faktas, t.y. faktinė turto naudojimo paskirtis. Jeigu žiūrėtume kitu apsketu, pvz., notaro aspektu, kaip jis turėjo įsitikinti, ar tas turtas - šeimos ar ne ? Faktiškai tokia teismų praktika reikalauja, kad faktiškai notaras, prieš tvirtindamas sandorį, atliktų tyrimą. Kita LAT nutartis šiuo aspektu 3K-3-469/2014 : Bylos fabula : 2011 gruodžio 30 d. - sudaroma mainų sutartis. Mainų sutartimi gyv. namas ir žemės sklypas yra išmainomas į kitą NT. Po to 2012 m. vasario 23 d. (po 2 mėn. po sandorio sudarymo ) pripažįstama / 36 162 tėvystė vaiko, gimusio 2000 m., atžvilgiu. Išduodamas vaiko gimimo liudijimas, o asmuo, kuris perleido turtą, nurodomas kaip vaiko tėvas. Vaiko motyna iškelia c.b., kurioje ginčija mainų sutartį, nes esą sudarant mainų sutartį buvo pažeistos šeimos teisės normos, reglamentuojančios šeimos turto teisinį statusą, t.y. kad sudarant šį sandorį nebuvo gautas teismo leidimas, nes nurodytam turte, kuris buvo išmainytas, atitinkamai gyveno nepilnametis vaikas. Notaro pozicija - viešajame registre nebuvo turto atžvilgiu įregistruota, kad turtas - šeimos turtas, bet ir gyv. registre nebuvo jokių duomenų apie tai, kad sandorį sudarantis asmuo turi vaikų. LAT : be kitų jau praeitoje byloje minėtų dalykų, šis teismas pamini ir EU konvenciją dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, konstatuojant, kad tiek santuokiniai, tiek nesantuokiniai vaikai turi vienodas teises ir pareigas. Toliau teismas pasisakydamas dėl sandorio nurodo, kad vertinant klausimą, ar sandorį sudarantys asmenys buvo sąžiningi ar ne, jie turėjo įsitikinti, kad tas būstas nebuvo šeimos gyv. patalpa. Šioje nutarty, teismas nurodo, kas CK 3.84 str. prasme, gyv. patalpa suprantama ne kaip teisinė, o kaip fakitnė kategorija. Nustatant šeimos gyv. vietą reiktų atsižvelgti į gyv. vietos nustatymo kriterijus, numatytus 2.16-17 str., t.y. atsižvelgti į tai, kur šeima ar asmenys nuolatos arba daugiau būna, arba daugiausiai gyvena. Atitinkamai teismai nurodo, kad nepilnamečių vaikų gyv. vieta laikoma jų tėvų ar globėjų nuolatinė gyv. vieta. Byloje spr. buvo priimtas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo žemesnei instancijai (truputį dėl kitų motyvų, bet taip pat nurodoma išsiaiškinti, ar faktiškai tame būste, kuris buvo išmainytas, negyveno vaikas). Jeigu sektume šia logika, iš to sektų, kad prieš sudarant kiekvieną sandorį, susijusį su turtu, turto pirkėjas turi tą turtą detaliai fiziškai apžiūrėti bei įsitikinti, kad ten nėra jokių ,,pėdsakų”, kad ten yra buvę vaikai (nėra vaikų drabužių, žaislų ir pan.), nes jeigu yra tie ,,pėdskai”, tai suponuoją pareigą domėtis ir tikrinti, ar toje šeimoje nėra vaikų ir tas turtas iš tikrųjų ne šeimos turtas. Vadinasi, tokiu atveju nei notaras negalėtų konstatuoti sandorio teisėtumo nenuvykęs ir neįsitikinęs konkrečiomis sandorio apl., nei banko vidinis teisininkas negalėtų konstatuoti, kad sandoris atitinka įst. normas, jeigu jis nenuvyktų apžiūrėti to turto. Atitinkamai, bet koks išorinis konsultantas turėtų elgtis taip pat. Tiesa, ši byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti šiek tiek kitu pagrindu, kadangi mainant turtą iš vieno į kitą buvo pakankamai didelis verčių klausimas, todėl buvo keltas klausimas dėl įgijėjo sąžiningumo, ar jis iš tiesų buvo sąžiningas įgydamas tą turtą. Tačiau pats kontesktas, kad teismas orientuoja ir pabrėžia savo praktikoje, kad šeimos turtu yra laikoma faktinė gyv. vieta, ši apl. civilinės apyvartos prasme daro apyvartą tikrai sudetingesnę. Maža to, teismas pabrėžė, kad kai yra sprendžiamas klausimas dėl sandorio negaliojimo, po to kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, atitinkamai yra taikoma restitucija ir yra pripažįstamas ir galimas daikto sugrąžinimas iš trečiojo asmens, nepriklausomai nuo to, yra jis ar nėra sąžiningas įgijėjas. Galbūt vienintelė paguoda civilinės apyvartos stabilumo užtikrinimo prasme yra tai, kad pirmosios nutaries atveju (2010 m.), teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo, pripažinęs P-P sutartį negaliojančia, turtą grąžino turto perleidėjui, t.y. vaiko tėvui. Teismas nustatė uzufruktą vaiko motinai gyventi turte iki vaikui sueis 18 m., tačiau hipoteką daikto atžvilgiu išsaugojo. Teismas nurodė, kad hipotekos išsaugojimas yra kaip ir komprimosinis variantas, užtikrinant trečiojo asmens (banko) interesus ir nurodė, kad finansuotojos gali savo teises įgyvendinti, nors ir nepalankesnėmis sąlygomis. Aišku, šita nuostata yra šiek tiek iliuzinė, nes parduoti daiktą, kuriame gyvena kiti asmenys ir turi teisę tame turte gyventi nemokamai, komercine prasme praktiškai yra nerealu. Žinoma, kai vaikui sukaks 18 m., yra galimybė, kad tas / 37 162 turtas susigražins tam tikrą rinkos vertę, nes jis jau galės būti realizuojamas, tačiau visgi tai pakankamai sudėtinga situacija. Tai, kad teismai seka tokia praktika (ir tai nėra vienetinės bylos, kuriose sprendžiami klausimai, susiję su šeimos turto teisiniu statusu) rodo, kad yra keliama pakankamai aukšta kartelė atidumo ir rūpestingumo standartui. 2A-618-516/2015 LAT : dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia. Šiuo atveju buvo sudarytas mainų sundoris, o po mainų sandorio sudarymo, keičiantis finansuotojui, keičiantis bankui, buvo įkeistas įgytas turtas. Teismas nurodė, kad jeigu apeliantas (bankas) būtų pakankamai aktyvus, neapsiribotų tik viešojo registro duomenų patikrinimu, bet pasidomėtų dėl pirmiau nurodytų apl., jis tikėtinai būtų sužinojęs ir apl. apie sutikimą, apie prieš tai buvusias apl., apie tai, kad ten gyveno ir vaikas. Kitaip sakant klausimas šiuo atveju yra aktualus, nes pagal formuojamą teismų praktiką, civilinėje apyvartoje ir NT finansavimo sandoriams yra iškelta pakankamai aukšta kartelė. Žinoma, esant tokiai praktikai šeimos teisės aspektu, daug lengviau sudaryti sandorius tais atvejais, kai sandorio šalis turi vaikų ir tokiu atveju net nebekyla klausimų, kad reikia gauti teismo leidimą. Nes priešingu atveju, jeigu gyventojų registro duomenys rodo, kad sandorį sudaranti šalis neturi vaikų, deja, bet civilinės apyvartos neapibrėžtumas didėja. Tuo tarpu, jeigu grįžtume į CK normų siteminį aiškinimą, tai 3.84 str. ir 3.86 str. tarpusavy sudėlioti pakankamai aiškiai. Yra nurodytas momentas, nuo kada turtas įgyja šeimos teisinį statusą ir panaudojimas prieš trečiuosius asmenis yra galimas tik tada, kai tas statusas yra išviešinimas. Deja, bet ši norma praktikoje yra ignoruojama absoliučiai ir šios normos teismai nesilaiko. Tas pats ir su pabaigos momentu. Kalbant apie šeimos turtą pasižiūrėti : 2003 m. : 41 nr. apžvalga. : ši apžvalga senoka, bet čia reikia vertinti tą apl., kad teismo procesniai spr., t.y. nutartys, kuriomis yra išduodami (arba atsisakomi išduoti) teismo leidimai, nėra skundžiamos nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Vadinasi instancine tvarka suformuoti teismų praktikos dėl to, kaip turėtų būti išduodami teismo leidimai, kaip teismai turėtų elgtis, šiuo atveju nėra galimybės. Įsigaliojus CK buvo parengta tokia apžvalga. Pgr. nuostatos, įvarios situacijos šioje apžvalgoje pakankamai aiškiai įvardintos, t.y. ką reiktų įvertinti ir spręsti dėl to galutinio rezultato, kuris atsiras sudarius prašomus sandorius, t.y. ar prašomo sandorio sudarymas nepažeis to tikslo, kuris yra keliams šeimos turto teisiniam režimui. Šeimos turto teisiniam režimui yra keliamas klausimas, užtikrinti tam tikrą stabilų šeimos gyvenimo pagrindą ir ypatingai užtikrinti gyvenimo bazę, pagrindą vaikams. Pagal 3.85 str. - pareiga kreiptis ir gauti teismo leidimą, kai yra disponuojama šeimos turtu, yra tik tada, kai tėvai turi nepilnamečių vaikų. Atitinkamai, kai norima parduoti vieną turtą ir persikelti į kitą turtą, teismui turi būti pateikiamai patikimi įrodymai, kurie įrodo, kad tas sudaromas sandoris ateityje įvyks ir kad nebus taip, kad tėvai vieną turtą parduos, o kito turto nebeįgys. Tai čia pagrindiniai aspektai, į ką turi atsižvelgti teismai. Aišku, tokios visiškai schematinės situacijos, jos negali būti taikomas. Tarkim, paprastai yra nurodoma, kad vien tik pateikiamas artimųjų giminaičių sutikimas, kad šeima galės pas juos gyventi, pvz. parduos butą ir gyvens pas vieno iš sutuoktinių tėvus, tai įprastinėj situacijoj toks geranoriškas leidimas ir įsileidimas gyventi NĖRA laikomas pakankamu pagrindu užtikrinti vaiko interesus. Tačiau iš kitos pusės tas turto pardavimas gali būti sąlygotas labai svarbių apl., tarkim šeima susidūrė su rimtom finansinėm problemomo, dėl kurių gresia dar didesni finansiniai nuostoliai, tarkim negrąžins kredito bankui, atsiras / 38 162 papildomos įmokos, papildomi finansiniai nuostoliai ir jeigu tai yra iš tikrųjų ekonomiškai racionalus ir protingas sprendimas, leidimas turėtų būti duotas. Viena svarbesnių apl. (pirmoje nutarty minėta apl.), dėl kurios LAT pateikė savo vertinimų ir komentarų, t.y. dėl apl., kad vaiko teisė į gyvenamąjį būstą gali būti užtikrinama ir kitais būdais. Šiuo aspektu teismai kaip ir pripažino tą dąlyką, kad vaiko teisė į gyvenamąjį būstą gali būti užtikrinta kitais būdais, tačiau nurodė, kad pirmiausia tėvams nustatyta pareiga rūpintis savo nepilnamečių vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, tarp jų ir teise į būstą, būtent dėl to jiems ir atsiranda pareiga tą klausimą išspręsti. TAI REIŠKIA, kad tais atevjais, kai kreipiamasi į teismą dėl teismo leidimo išdavimo, turi būti pateikiami įrodymai, kad vaiko teisė į būstą bus užtikrinta ir ji bus užtikrinta realiais, teisiškai įpareigojančiais dokumentais ir ji nebus iliuzinė. SVARBU : tiktai tam turtui, kuris atititnka 3.84 str. sąlygas, yra taikomas šeimos turto teisinis režimas. Teismų praktikoje yra buvę situacijų, kai asmenys, užsiimantys verslu, turintys tame tarpe vaikų, megino ginčyti sudarytus finansavimo sandorius su kredito įstaigomis, nes esą tokiems sandoriams nebuvo išduotas teismo leidimas, o sandorius sudarymas kelia grėsmę šeimos interesams. 3K-3-301/2014 : šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, kad kredito įstaiga pradėjo išieškojimą iš vieno sutuoktinių turto ir atitinkamai pradėdamas išieškojimą neišvengiamai palietė klausimą ir dėl teisių į gyv. būstą (išieškojimas turėjo būti vykdomas iš gyv. būsto). Pati prievolės prigimtis, dėl ko kilo kreidito įstaigos reikalavimas, buvo sudaryta lizingo sutartis ir atitinkamai buvo sudarytas laidavimas už sudarytos lizingo sutartis vykdymą. Nepaisant skolininko argumentų, kad tuo metu, kai buvo sudaroma sutartis, nebuvo įvertintas CK 3.85 str., nes jau sandorio sudarymo momentu jis turėjo nepilnamečių vaikų, o sandorio sudarymo pasekmė, t.y. laidavimo sutarties neįvykdymo pasekmė galėjo būti ir išieškojimo nukreipimas į šeimos būstą. Taigi buvo keltas klausimas, kad tokia laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojanti. Tačiau teismas pasakė, kad visgi reikia aiškiai skirti tą turtą, kuris priskiriamas šeimos turtui, ir visus kitus finansinius įsipareigojimus bei visus kitus turtus. Laidavo sutartis, kaip prievolinio pobūdžio įsipareigojimas, jis nėra susijęs su konkrečių turtu, tai nėra sandoris dėl konkretaus turto, pagal laidavimo sutartį, kaip pagal asmeninio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą, prievolė gali būti patenkinama iš bet kokio turto ir nėra būtino/ privalomo nukreipimo į šeimos turtą. Todėl ir atitinkamai laidavimo sutarties sudarymui teismo leidimas nėra būtinas, nes tai nėra laikoma šeimos turtu. SUTUOKTINIŲ TURTO TEISINIO REŽIMO RŪŠYS ( CK 3.82 str. ) : a) Pagal įstatymus. b) Pagal sutartis. Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (pagal įstatymą) Tas turtas, kuris yra sutuoktinių bendras, jis vadinamas bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe. Tačiau vien tik toks įvardinimas, kad pagal įstatymą nustatytas sutuotkinių turto teisinis režimas yra prilyginamas bendrajai jungtinei nuosavybei, nėra tikslus, nes BENDROJI JUNGTINĖ NUOSAVYBĖ yra vienas iš esminių požymių, kuris apibūdina šį turto teisinį režimą, tačiau jis nėra tas vienintelis galimas variantas, kuris atsiranda tada, kai yra taikomas įstatyme nustatytas turto teisinis režimas. Net ir galiojant įstatyme / 39 162 nustatytam turto teisiniam režimui, yra galimi atvejai, kada sutuoktinių turtas bus ne bendroji jungt. nuos., o asmeninė nuosvaybė. Svarbūs spektai : - LAT apžvalga : ac-40-1 (sutuoktinių turtinės atsakomybės, turtinės prievolės apžvalga). Aktuali bus šio klausimo (jungtinės nuosavybės) analizei, tiek klausimams, susijusiems su prievolių vykdymu. - Kas yra tas įstatyme nustatytas sutuotkinių turto teisinis režimas, kokie jo pagrindiniai požymiai ir bruožai. Taigi, turim pradėti nuo to, kas yra tas pagrindinis elementas, kuris jį apibūdina, t.y. kas yra bendroji jungtinė nuosavybė ? Aktuali LAT 3K-3-449/2003 : Bendrosios jungt. nuosvybės tikslai : I. Užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indelio sukuriant turtą, kadangi yra preziumuojama, kad sutuoktinių dalys yra lygios. II. Apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius interesus, kad dalinant turtą šie interesai nebūtų pažeisit. SVARBU : Bendoji jungt. nuosavybė, kaip nuosavybės rūšis, reiškia, jog sprendžiant tai, kokios yra sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės dalininkams priklausančios turto dalys, nėra svarbu, koks yra kiekvieno iš jų konkretus indelis į šio turto įgijimą. PRIMINIMAS : Asmenų, nesudariusių santuokos, tačiau vedančių bendrai šeimos ūkį, turtas yra laikomas BENDRA DALINE NUOSAVYBE, t.y. yra reglamentuojamas daiktinės teisės normų. Jeigu žiūrėtume į nuoseklią santykių eigą turtinių santykių prasme ir santykio ir teisinio reguliavimo prasme : - Jeigu turime asmenis, kurie gyvena nesudarę santuokos tam tikrą laiką iki santuokos sudarymo, mes turim daiktinės teisės normomis reglamentuojamą situaciją ir tai bus bendra dalinė nuosavybė. Ta bendra dalinė nuosavybė reikalauja kiekvieno iš asmenų, dalyvavusių tos nuosavybė sukūrime, indėlio įrodynėjimo. Čia vėlgi svarbu prisiminti, kad pagal paskutinę LAT praktiką, indėlio įrodinėjimas gali būti ne tik konkrečiais materialiais dalykais (pvz., pinigais), bet taip pat gali būti įrodomas savo darbu ar konkrečiomis pastangomis (kai prie turto įsigijimo buvo prisidėta darbų organizavimu ir pan. …) - Kai jau sudarom santuoką - santuokos laikotarpiu turtas, kuris įgijamas, preziumuojamas, kad yra bendroji jungt. nuosavybė. Atitinkamai bendroji jungt. nuosavybė turi du tikslus, apie kuriuos mes jau šnekėjom. Tuo siekiama apsaugoti sutuoktinių ineteresus ir išvengti konfliktų, tiek buitinio, tiek nebuitinio pobūdžio. Tai taip pat gali turėti įtakos santuokos kaip instituto veikimui - jeigu prieš sudarant kiekvieną sandorį reiktų išspręsti klausimus sutartimi, žinoma, kad toks bendras gyvenimas būtų apsunkintas. Kalbant apie bendrą jungt. nuosavybę, reikia suprasti, kad tai - nėra sankcija sutuoktiniams. Tai - nėra būdas arba priemonė nusavinti vieno iš sutuoktinių turtą ir paversti jį bendra jungtine nuosavybe. Kas yra laikoma bendrąja jungt. nuosavybe ? Aktualūs : a) 3.88 str. / 40 162 3.88 str. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė 1. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: (nenustato baigtinio sąrašo) 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; Nepriklausomai nuo įgyto turto įforminimo, nuo turto įgijimo formos, esminis kriterijus, kuris apsprendžia turto priskyrimą bendrai jungtinei nuosavybei yra laiko faktorius. 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; Reikia aiškinti kartu su daiktinės teisės normomis (nustato, kas laikoma pajamomis ir vaisiais). Tai gali būti, pvz., ir už akcijas mokami dividendai, taip pat palūkanos, mokamos už obligacijas ar už indėlius, taip pat gali būti naturalūs vaisiai, taip pat gyvulių prieaugis, kitaip sakant visos pajamos, kurios atsiranda iš turto naudojimo. 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; Jeigu nagrinėtume praktines situacijas, tai atsiranda problemų dėl paskutinės šio sakinio dalies. Ta profesinė veikla gali būti labai įvairi ir įvairiems pobūdžiams, tai gali būti teisinė veikla, kitokia prfesinė veikla, pvz., prekyba turtu, kitokių paslaugų teikimas ir t.t.. O tai kaip apibrėžti tas lėšas ? Pvz., asmuo verčiasi statybų verslu, nusiperka turtą, jį suremontuoja ir parduoda. Tai atitinkamai jis turi turėti tam tikrą biudžetą ar pinigų sumą, už kurią turtą nusperką, turi turėti pinigų išlaidoms, na ir atitinkamai gauna pardavimo pajamas. Jeigu mes skaitytume, kad visos tos lėšos, kurios yra apyvartoje, jos laikytinos asmeninėmis lėšomis, mes sukurtume situaciją, kai vienas iš sutuoktinių tas visas lėšas ir laikys apyvartoje. Pvz. : notaras užsiima veikla ir jis iš tos veiklos gauna pajamų, atitinkamai tas pajamas jis naudoja ir išlaidoms padengti (DU, nuomos mokestis ir t.t.) Tam tikru momentu apyvartoje gali būti pakankamai didelė suma. Jeigu mes imsime pažodžiui ir taikysime, kad visos tos lėšos nebus dalintinos, tai mes susidursime su situacija, kai sutuoktinis, užsiimantis profesine veikla, tas lėšas dirbtinai kaups. Tai čia svarbu prisiminti, kad jeigu turtas yra priskiriamas vieno iš sutuoktinių asmeninei nuosavybei, nors pagal savo prigimtį jis yra bendras, tai mes turime 3.98 str., 3.123 str., kuris numato galimybę kompensuoti bendrai jungtinei nuosavybei tam tikrą vertę turto pasidalinimo atveju, jeigu turtas priskiriamas vieno iš sutuoktinių asmeninei nuosavybei. Kitas pvz. : automobilių pardavėjas. Jis automobilį nusiperka už 10 000 EUR, parduoda, tarkim, už 12 000 EUR. Vadinasi, 2 000 EUR yra pelnas. Jeigu jis neturės apyvartinių pinigų, atitinkamai jis negalės vykdyti veiklos. Bet gali būti taip, kad vieną dieną jis jau perka automobilį nebe už 10 000 EUR, o 10 automobilių už 100 000 EUR ir parduoda už 200 000 EUR ir t.t. Kitaip sakant visada apyvartoje sukasi pakankamai didelė pinigų suma. Jeigu mes aklai skaitytume šią nuostatą, nelaikydami, kad yra galimybė išspręsti tokių uždirbtų santuokos metu lėšų pasidalinimo klausimo, tai tą vieną dieną apyvartoje gali būti kad ir milijonas ir tas sutuoktinis nebus suinteresuotas į šeimą parsinešti lėšų, nors tokį dalyką turėtų padaryti ir atitinkamai vertinimo prasme būtent pajamų gavimo laikas ir pagrindas, t.y. profesinė veikla apsrprendžia, kad tos lėšos turi būti bendros. Tai esmė yra tokia, kad jeigu taikome išimtis, visada turim įvertinti pradinį lėšų šaltinį. Jeigu pradinis lėšų šaltinis yra tai, kas turėtų būti priskiriama jungtinei nuosvaybei, šiuo atveju - tas pradinis lėšų šaltinis yra pajamos, gaunamos iš profesinės veiklos, tai bus jungtine nuosavybė. Jeigu šių lėšų sąskaitą yra didinamas objektas, kuris vėliau bus priskirtas, vieno iš sutuoktinių nuosavybei, t.y. būtent didinama ta apyvartinė bazė, įsigyjami įrankiai, būtini profesinei veiklai, tai tai yra pagrindas kitam sutuoktiniui priteisti kompensaciją už panaudotas lėšas, kurios pagal prigimtį galėtų būti padalintos tarp abiejų sutuoktinių. 4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos / 41 162 pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas; Esminis momentas yra tai, kad sutuoktiniai tam tikru verslu turi VERSTIS. Jeigu vienas iš sutuoktinių iki santuokos sudarymo turėjo 1 000 000 EUR ir tą miijoną eurų jis investavo į vertybinius popierius, tai pats savaime vertybiniu popierių vertės didėjimas, jeigu sutuoktinis nesiverčia tuo verslu, jis nėra dalintina nuosavybė. Tačiau jeigu sutuoktinis pats turėjo įmonę, vertėsi tuo verslu ir dėl to išaugo turto vertė, tame tarpe ir akcijų vertė, tai tas vertės padidėjimas laikomas jungtine nuosavybe. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad verso įrankiais gali būti ne tik įsteigti JA ar kitokios formos dariniai. Verslo įrankiais taip pat gali būti ir turtas tiesiogine prasme. Pvz., sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėjo 5 butus ir juos visus nuomojo. Ir atitinkamai gyveno iš nuomos. Šiuo atveju akivaizdu, kad yra vykdomas verslas, iš to verslo gyvenama, pajamos iš butų nuomos bus laikomas bendra jungtine nuosavybe ir to pagrindas bus ne tik šis str., bet ir pirmasis šios dalie punktas. Tačiau, jeigu per santuokos laikotarpį turto vertė padidės, ( NT kainų kylimas turbūt visiems žinoma ir suprantama aplinkybė) ir jeigu santuokos laikotarpiu ta vertė kyla, tarkim turtas buvo įsigytas 2010 m., o susituokė 2011 m. bei išsiskyrė šiandien, tai šiandien jiems nutraukiant santuoką to turto vertė gali būti daug procentų didesnė, nei ji buvo sudarymo metu. Taigi, taikant šią normą, jeigu turtas buvo naudojamas verslo tikslais IR mes galime konstatuoti, kad sutuoktiniai vertėsi verslu, tai tas vertės padidėjimas taip pat turėtų būti pripažintinas dalintinu objektu ir bendra jungt. nuosavybe. 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). SVARBU : šis punktas kalba apie pačių pajamų priklausymą, bet ne apie pačių objektų priklausymą, kurie šias pajamas generuoja. Pvz., intelektinės veiklos pajamos, dividenai - tai yra pajamos, kurias duoda kiti objektai, pvz., išradimas, patentas, kaip intelektinės veiklos rezultatas. Tačiau jis pats savaime netampa bendra jungtine nuosavybe, ja tampa tik pajamos. Lygiai taip pat dividendai, jeigu tarkim akcijos buvo įgytos iki santuokos sudarymo, mokami dividendai bus jungtinė nuosavybė, tačiau pačios akcijos netaps bendra jungtine nuosavybe. Teismų praktika : sutuoktiniai iškėlė ginčą, ar turėtų būti dalinama loterijos išmoka. Buvo situacija, kai buvo laimėta loterijoje kaip piniginas prizas, tam tikra suma, kurią išmokėjo draudimo bendrovė. Kėlė klausimą, ar šios sumos išmokėjimas yra susijęs išskirtinai tik su vieno sutuoktinio asmeninėm savybėm, tipo tam sutuoktiniui konkrečiai pasisekė. LAT pasakė, kad išimtis netaikoma, tai nėra grynai su asmeniu susijusi išmoka, todėl ji turtų būti dalinama kaip bendroji jungtinė nuosavybė. (Pažiūrėk prie spręsto praktikumo užduočių, ten yra situacija, kai laimėjo notaras. Tas laimėtas prizas visgi buvo pripažintas asmenine nuosavybe.) 2. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ginčų prasme, įrodinėjimo prasme, tam sutuoktiniui, kuris nori įrodyti, kad turtas nėra bendroji jungt. nuosavybė, jam tenka pareiga paneigti prezumpcijos buvimą. Prezumpcija yra nuginčijama prezumpcija, tačiau reikia tą dalyką įrodyti. SVARBU : prezumpcijos paneigimas galimas 3 būdais arba 3 šaltiniais. Visų pirma : i. prezumpciją gali paneigti vienas iš sutuoktinių, jeigu kyla ginčas; ii. prezumpcija gali būti paneigta įstatymo pagrindu (3.89 str. - kai kuriais atvejais labai aiškiai įtvirtina išimtį, kada turto bendrumo prezumpcija yra paneigiama.) iii. prezumpciją gali paneigti ir tretieji asmenys, turintys turtinį interesą (kreditoriai). 3. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji / 42 162 jungtinė nuosavybė. Kuo ši norma aktuali praktikoje ? Jeigu grįžtume kelis dešimtmečius atgal (iki naujojo CK įsigaliojimo) turtas taip pat buvo laikomas bendra jungtine nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis būdavo įgijamas santuokos metu. Vadinasi registracija neturėjo visiškai jokios reikšmės turto statusui. Atitinkamai registras tuo metu net atskirai neskirdavo ir nežymėdavo, kad turtas laikomas bendra jungtine nuosavybe, o paprastai jis buvo registruojamas vieno sutuoktinio vardu. Įsigaliojus naujam CK ir jam pradėjus reikalauti, kad turto atžvilgiu būtų nurodytas turto statusas, kilo problema dėl to, kad dalis turto registre iš seno registro buvo perkelta, arba tiksliau, taip ir liko įregistruota viena iš sutoktinio vardu, be jokių papildomų žymų. O atitinkamai naujai daromi įrašai sudarė tokią situaciją, kad šalia įgyto turto pradėta žymėti įrašai, jog jis - jungtinė nuosavybė. Kitaip sakant, teismai susidūrė su problema, kad turtas pagal įgijimo pagrindus galėjo būti traktuojamas kaip bendra jungt. nuosvaybė, tačiau pagal išorinį išviešinimą jis nebuvo registruotas kaip bendra jungt. nuosavybė. AC-40-1 apžvalgoje buvo konstatuota, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, o ne teisių nustatančią f-ją. Todėl 3.88 str. 3 d. nuostatos nepakeičia ir neapriboja 3.88 str. 1, 2 ir 4 d. normos, ir atitinkamai 3.90 str., 3.91 str. įtvirtintų bendr. jungt. nuosavybės nustatymo taisyklių. Atitinkamai iš šios nuostatos sekant, yra teismų nutartyse suformuota praktika, jog teismai, spręsdami klausimą dėl bendro turto padalinimo ir balanso sudarymo, turi ne tiktai vadovautis viešojo registro duomenimis, bet taip pat ir patikrinti šių įrašų tikrumą, patiktimumą, remdamiei būtent tomis taisyklėmis, kurios nustato turto įgijimą. Jeigu žiūrėtume iš vienos pusės (civilinės apyvartos stabilumo prasme) toks aiškinimas nėra labai sveikintinas, nes tarkime, jeigu mes norėtume įsitkinti, ar sudaromse sandorį su asmeniu, turinčiu teisę disponuoti tuo turtu, tai vien tik pasitikrinti NT registrą ir pasižiūrėti, kas to turto savininkas, musm šiuo atveju jau nebepakanka. Pvz., norite įsigyti butą ir tas butas, pvz., perleidėjo įssigytas 1998 m. Nurodytas savininkas, vardas pavardė, kiti duomenys, o daugiau - nieko nebenudroyta. Tai, kad mes tikrai galėtumėme be vėlesnių neigiamų pasekmių tą turtą įgyti, mes turime išsiaiškinti turto perliedžiančio asmens santuokinį statusą. Jeigu taptų aišku, kad to turto įgyjimo metu asmuo buvo sudaręs santuoką, vadinasi taikant prezumpciją, ar tai būtų senojo šeimos kodekso prezumpcijos, ar tai būtų naujojo CK prezumpcijos, mes turėtumėme daryti prezumpciją, kad tas turtas - bendroji jungt. nuosavybė. Atitinkamai turėtume prašyti, kad kitas sutuoktinis dalyvautų sandoryje, nes vien tik sutikimo nepakanka, arba būtų pateikti įrodymai, kad tas turtas buvo pasidalintas, pvz., santuoka buvo nutrauka, arba turta buvo pasidalintas be santuokos nutraukimo, arba galbūt egzistuoja kitos išimtys, leidžianios tą turtą laikyti asmenine nuosavybe. Taigi, viešo registro duomenų tikrumas vidiniuose santykiuose neturi jokios lemiamos reikšmės. Kas yra blogiausia, kad išorinių santykių prasme yra taikoma ta pati taisyklė, t.y. kad tretieji asmenys negali aklai pasikliauti viešojo registro duomenimis, t.y. jie privalo patikrinti, kokiais pagrindais ir kada ta sturtas buvo įgytas. 4. Jeigu privatus pensijų fondas yra sukauptas iš bendrų sutuoktinių lėšų, ištuokos atveju kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad jam būtų pripažinta teisė į pusę šio pensijos fondo. Šios normos taikymo aktualumas, prognozuojama, bus labai aktualus ateityje. Reiktų pripažinti, kad LT teisinis reguliavimas šioj srity dar nėra stipriai pažengęs. Iš kur atsiranda tokia galimybė pretenduoti į tokio pobūdžio aktyvus ? Tarkim vienas iš sutuoktinių dirba ir gauna DU, ir dalį DU jis kaupimui nukreipia į PRIVATŲ pensijų fondą. Tai tokiu atveju, jeigu jis to nedarytų, tos pajamos įkristų į ,,šeimos taupyklę”. Kitaip sakant, lėšos būtų šeimos dispozicijoje. Šiuo atveju, jis bendros jungt. nuosavybės sąskaita pradeda kaupti tam tikrą kitą aktyvą. Tas kitas aktyvas gali būti padalintas, gali būti išmokėtas, jis gali būti labai sėkmingas, jeigu pensijų fondas gerai veikia, tai jeigu jis būtų nedalinamas, tai būtų tokia situacija, kad bendr. jungt nuosavybės sąskaita sutuotkinis santuokos metu susikūrė sau tam tirką turtinę vertybę. To negali būti, nes visos santaupos, / 43 162 visos pajamos, įgytos santuokos metu, laikomos bendromis, visa nauda yra laikoma bendra. Ko trūksta mūsų teisiniam reguliavime : i. Kai CK buvo priimtas, tai didesnės diskusijos, kad pensijos galėtų būti kaupiamos SODROJE nebuvo, nes SODRA buvo traktuojama kaip tam tikra soc. pašalpos, pagalbos sistema. Šiandien dienai, įvertinus visus pensijos sistemos modifikavimus, yra galima situacija, kai privati pensija yra perduodama kaupti ir SODRAI, ir SODRA kaupia tam tirkas lėšas. Vadinasi tas įvardinimas ,,privatus pensijos fondas” yra nelabai tikslus. ii. Nustatant kiek kam turėtų būti išmokėta, tarsi turėtume tokią situaciją. Pvz., vienas iš sutuoktinių per 10 metų gyvenimo santuokoje, privačiam pensijų fonde sukaupia 10 000 EUR, tai pagal šią logiką, 5000 EUR turėtų būti išmokėti kitam situoktiniui. Jeigu pažodžiui traktuotume šią normą, tai gautume tokią situaciją : tie patys 10 000 EUR sukaupti pensijų sąskaitoje. Vienas iš sutuoktinių yra įpareigojamas išmokėti kitam 5000 EUR, tai tas mūsų kompensacijos reikalaujantis sutuoktinis gauna 5 000 EUR ir juos gali išleisti kur nori. Kitaip sakant, jis turi aktyvą. Tuo tarpu kitas suoktinis, jis to aktyvo, to 10 000 EUR - neturi, kad jis atsidurtų analogiškoje padėtyje kaip ir pirmasis. Tuos savo 10 000 EUR, t.y. tuos 5 000 EUR, kuriuos išmokėjo, ir tuos 5 000 EUR, kurie liko jam, jis galės atsiiminėti tik tuo atveju, kai jis sulauks tam tikro amžiaus (pensijino), ir tai dar ne visus iš karto, o dalimis, nes priešingu atveju ten atsiras dar kitos pasekmės. Vienu žodžiu, jie atsiras nelygiavertėje padėtyje. Todėl šios normos taikymas dar nėra iki galo sureguliuotas ir nėra pakankamai progresyvus. Aiškinant 3 ir 4 d. svarbu atsižvelgti į AC-40-1 apžvalgą. b) 3.89 str. 3.89 str. Asmeninė sutuoktinių nuosavybė - galime išskirti 3 kriterijus, kuriais remiantis turtas priskiriamas prie vieno iš sutuoktinių asmeninio turto : i. turto įgyjimo laikas; ii. pagrindas; iii. turto pobūdis. 1. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas: - nustato išimtis ir iš to seka, kad šis str. negali būti aiškinamas PLEČIAMAI. Plečiamai gali būti aiškinamas nebent 3.88 str. 1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; Atspindi laiko kriterijų. 2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; Atspindi turto įgyjimo pagrindą. Pareiga įrodynėti, kad turtas įgytas būtent tokiu pagrindu ir laikytinas asmenine nuosavybe tenka tam sutuoktiniui, kuris nori šia apl. remtis. Laiko prasme turime situaciją, kad čia yra 3.88 str. išimtis, nes nors turtas ir įgytas santukoe, jis bus laikomas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Ginčai dažniausiai kyla dėl kilnojamųjų daiktų dovanojimo, piniginių lėšų dovanojimo, kadangi jomis yra bandoma grįsti įrodymus, kad tarkim turtas, pvz., statybų būdų, per rangos sutartis ar kitais pagrindais buvo įgytas iš tėvų dovanotų pinigų. Bet kai kalbame apie tokias situacijas, tai turi būti įrodytas turto įgyjimo pagrindas, kad įvyko toks dovanojimo ar pavėldėjimo pagrindas. 3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); Atkreipti dėmesį, kad šis punktas glaudžiai susiję su 5 p., lygiai taip susijęs ir su 2 p. Aiškinant 3.89 str. yra labai svarbu atsekti šio str. sistemines sąsajas su 3.90 str. ir 3.98 str. Kodėl šiuos str. reikia analizuoti kartu ? Gyvenime gali būti labai įvairios susipynusios situacijos. Pvz., kalbam apie 2 p. - gali būti situacija, kad sutuoktinis paveldi turtą, tas paveldėtas turtas yra pradedamas naudoti abiejų sutuoktinių, jis pradedamas / 44 162 gerinti. Tada kyla klausimas - kieno dabar tas turtas ? Ar jis yra toks pats, koks buvo paveldėjimo momentu, ar jau jis yra iš esmės pakeistas ar perdarytas ? 3.90 str. numato galimybę pripažinti jungt. nuosavybe tą turtą, kuris buvo asmenine nuosavybe, tačiau santuokos metu jis buvo iš esmės pagerintas sutuotkinių bendromis lėšomis ar kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Sakykim, jeigu sutuoktinis paveldėjo turtą, kuris turėjo tam tikrą vertę, viskas gerai, sutuoktiniai pagal 3.90 str. tą turtą santuokos metu iš esmės rekonstravo, perstatė ir jis įgyjo visiškai naują kokybę, naują vertę, ir todėl tą turtą laikom jungtine nuosavybe. Bet kyla klausimas, kaip daryti su ta turto verte, kuri buvo turto paveldėjimo momentu. Tokioms situacijoms yra 3.98 str. arba atitinkamai gali būti taikomas 3.123 str., kuris numato galimybę sutuotkiniui kompensuoti už tą turtą, kuris buvo panaudotas bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimui. Tokiu būdu parodoma, kad bendroji jungtinė nuosavybė nėra nuosavybės rūšis, kuri turi tikslą nubausti vieną iš sutuoktinių. Tiek 3 p., tiek 5 p. yra iš esmės ta pati situacija, tik iš kitos pusės. 3 p. ir 5 p. - visi šitie daiktai gali turėti labai didelę vertę. Kyla klausimas - o iš ko jie yra įgyjami ? Pvz., tai gali būti drabužiai arba avalynė, kurie gali kainuoti labai didelius pinigus. O kaip mes juos tada turėtume dalintis ? Jeigu skaitytume formaliai 3.89 str., tada sakysim, taip, tai asmeninio naudojimo daiktas. Bet kyla klausimas, iš kokių lėšų tas turtas buvo įgytas ? Ir jeigu turtas įgytas iš bendrų lėšų ir bendrų lėšų sąskaita mes padidinome asmeninę nuosavybę, tai tokiu atveju tas kitas suoktinis turi teisę gauti kompensaciją pagal 3.98 str. Jeigu mes tokios galimybės nesuteiktume, tada būtų galimybė kaupti lėšas asmeninėje nuosavybėje, t.y. iš jungtinės nuosavybės siurbti lėšas į asmeninę nuosavybę. Todėl šiuos str. (3.98 str., 3.90 str. ir 3.89 str.) reikia taikyti labai sistemiškai. 4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; Šis punktas sako, jeigu santuokos metu sukuriamas toks objektas, jis lieka asmeninės nuosavybės objektu. Tačiau jeigu jį naudojant yra gaunamos pajamos ir jos gaunamos santuokos metu, tai jos bus jungtinė nuosavybė. Todėl, nes visos pajamos, nepriklausomai nuo to, ar turtas buvo įgytos iki santuokos sudarymo, ar turtas įgyjamas po santuokos sudarymo, visos pajamos santuokos metu yra laikomos bendra jungt. nuosavybe, net jeigu jos gaunamos ir iš asmeninės nuosavybės teise priklausančių objektų. Čia yra galimos sudėtingos situacijos, kai, pvz., tektų spręsti tų pajamų įgijimo arba išmokėjimo momentą. Sakykim, pajamas galima išmokėti ir vienkartine išmoka, jas galima mokėti ir per 10 metų, tada kyla klausimas, kada galima traktuoti, kad tos pajamos jau išmokėtos arba kad turtinė teisė jau įgauta. Tai sunku išspręsti. Bendra taisyklė : tiek, kiek spėjai gauti pajamų santuokos metu, tiek ir laikysi tas pajamas bendromis, bet aišku galimos ir kitokios variacijos. 5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; Siejam su 3.88 str. 1 d. 3 p. Svarbu vertinti galimybę ir būtinumą kitam iš sutuoktinių priteisti kompensaciją. Vėlgi, teisinės profesijos, jeigu yra notarų biuras, tai lėšos, daiktai, reikalingi asmeniniam verslui, turbūt akivaizdu, kad jeigu vienas iš sutuoktinių teisininkas/ notaras, o kitas - ne, tarkim iš vis ne teisinės profesijos atstovas, tai visi tie daiktai, reikalingi porfesinei veiklai, jie be jokios abejonės nebus reikalingi kitam situoktiniui. Tačiau, jeigu be jokios kompensacijos visi tie daiktai bus priskirti vienam iš sutuoktinių, tai tada kils paprasta problema - tie visi pinigai galėjo būti parnešti į šeimą. Pvz., tas pats notaras viena vertus gali įsigyti notarų biurą (N.B. notarių biurą notaras privalo turėti pagal savo profesiją), o kita vertus - biurą gali išsinuomoti. Jeigu būtų sutraktuota, kad visi daiktai laikomi asmeninė nuosavybė ir turime notarą, kuris nusipirko patalpas už galimai labai dideles lėšas ir iš kitos pusės žiūrint - jis galėjo jų nepirkti, o nuomotis, ir tokiu būdu pajamos būtų patekusios į šeimą ir jos būtų dalinamos kaip bendra jungt. nuosavybė. Todėl jeigu mes priskiriam turtą sutuoktinio asmeninei nuosavybei, dalinimo atveju reikia išspręsti kompensavimo / 45 162 klausimą dėl tos priežasties, iš kokių lėšų buvo ta asmeninė nuosavybė įgyta, kurią mes priskiriam vienam iš sutuoktinių. 6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; Praktikoje pasitaiko paprastų klausimų : pvz., sudaroma sutartis, kurioje numatoma, kad yra draudžiama perleisti reikalavimo teises, tarkim, draudžiama perleisti pirkėjo teises, draudžiama perkelti paslaugų teikėjo teises iš sutarties. Jeigu taip formaliai žiūrėtume, kad teisės, kurių negalime perleisti kitiems asmenims, tai tokiu atveju ir bet kokią įprastinę civilinės apyvartos sutartį mes galėtume priskirti šiam pagrindui, kas tikrai būtų neteisinga. Šio pagrindo esmė - būtent asmeninio turtinio pobūdžio teisių įvardinimas, kurio atskirimas nuo asmens būtų nepateisinamas ir nepagrįstas. Todėl bet kokios civilinės apyvartos sutartys, kur nustatyti sutartiniai apribojimai dėl disponavimo turtu, žinoma, į šį punktą nepatenka. Kai kalbame apie pajamas, gaunamas iš veiklos arba kaip tam tikros veiklos įvertinimą, pvz., įvairios premijos, ar tai būtų su darbi santykiais susijusios ar ne su darbo santykiais susijusios, tai yra veiklos rezultatas, veiklos įvertinimas, todėl ji turėtų būti dalinama. 7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Šis pagrindas mums kalba apie turto virsmą, t.y. kai turtas keičia savo formą iš vienos formos į kitą, pvz., iš NT jis tampa kilnojamuoju turtu, pvz., pardavė butą ir už jį nusipirko akcijas; pardavė akcijas ir už jas įsigijo NT ir t.t. Pagal šią normą, yra laikoma, kad pats turto virsmas savaime nesukuria bendros jungtinės nuosavybės. Pvz., asmuo prieš santuokos sudarymą turėjo akcijų ir jas pardavė santuokos metu, mes galėtume sakyti, štai pajamos už akcijos pardavimą yra gautos santuokos metu ir jos yra laikomos bendra jungt. nuosavybe. Bet iš kitos pusės, tas turtas buvo įgytas sutuoktinio prieš santuokos sudarymą. Taigi šis punktas reiškia, kad ne tik tas pirmasis turtas, kuris yra įgyjamas už asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, bet ir paskesnis turto įgyjimas irgi bus laikomas asmenine nuosavybe, tačiau tik tokiu atveju, jeigu sandorio sudarymo metu bus aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybe. Pvz., jeigu yra parduodamas vienas turtas, kuris priklauso asmenines nuosavybės teise, už jį gaunami pinigai ir už tuos gautus pinigus bus įgytas kitas turtas, tai turto įgyjimo metu sandoryje turi būti aiškiai nurodoma, kad turtas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise. Aišku, iš notarinių veiksmų atlikimo praktikos, nėra lengva įvertinti, ar tas asmeninio turto virsmas įvyksta nesusimaišant su jungtine nuosavybe. Atitinkamai notarai, vertindami tuos sandorius, turi aiškiai atsekti tą turto virsmą, ar tai tarkim yra labai aiškaus turto mainai, ar tai yra vieno turto pardavimas ir kito turto įsigijimas. Jeigu to turto virsmo metu nėra aiškiai išreiškiama valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, tada kyla klausimas, o kasgi atsitinka tada ? Pvz., sutuoktiniai gyvena santuokoje, vienas iš jų turi iki santuokos įsigyta žemės sklypą. Jie nusprenždia apsigyventi mieste, nusipirkti butą. Sklypas parduodamas, pvz., už 30 000 EUR, tada dar tarkim 50 000 EUR pasiėmė iš banko paskolos, dar 30 000 EUR - buvo susitaupę. Ir matoma, kad jau jie turi virš 100 000 EUR lėšų, už kurias jie yra įsigyję butą. Įsigiję tą butą, kreditą grąžina iš bendrų pajamų, iš lėšų, kurios gautos santuokos metu, na ir tada santuoka nutraukiama, turtas dalinamas. Reikia išspręsti klausimą, kam reikėtų ar nareikėtų kam nors kompensuoti. Jeigu formaliai žiūrėtume 7 p., sakytume, turtas,nors ir buvo asmeninis, jeigu jį realizavus nebuvo aiškiai išreikšta valia įgyti naują turtą asmeninės nuosavybės teise, o mūsų pavyzdžiu, jeigu nebuvo išreikštą valią įgyti butą arba jo dalį asmeninės nuosavybės teise, o priešingai - buvo nurodyta, kad turtas įgytas bendr. jungt. nuosavybės teise, gali kilti išvada, kad tuo asmeninė nuosavybė ir pasibaigia. Bet vėlgi šeimos teisėje, turot pripažinimas jungtine nuosavybe nėra ir negali būti vertinamas kaip / 46 162 turtinė sancija vienam iš sutuoktinių. Jeigu mes vieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą priskiriam prie bendr. jungt nuosavybės, tai atitinkamai jis pagal 3.98 str. įgyja teisę į kompesaciją. Tą savo vertę, kurią suvalgė bendroji jungt. nuosavybė, tą kompensaciją už asmeninę nuosavybę, sutuoktinis turi teisą gauti. Šitas punktas jokiu būdu nešneka apie turto nusavinimą arba praradimą teisės į tam tikrą kompensaciją turto susimaišymo arba turto sujungimo atveju. 2. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Sakykim, jeigu kalbam apie tokius pagrindus, kaip, pvz., vieno iš sutuoktinio asmeninio naudojimo daiktus, tai čia jau savaime kalba pats turto pobūdis. 3. Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Apibendrinus šias visas išimtis ir susiejus 3.88 str. su 3.89 str., matome, kad yra tam tikros mišrios situacijos, kai turtas santuokos metu gali būti laikomas ir asmenine nuosavybe, ir bendra jungtine nuosavybe. Kyla klausimas, kaip tokias situacijas reikėtų spręsti. Ar galimas kažkos tarpinis bendras mišrus turto režimas. LAT : 3K-3-329-916/2018 - Bylos esmė : nutraukiama santuoka, santuokos nutraukimo metu prašoma padalinti turtą. Prašant padalinti turtą, yra konstatuojama tokia faktinė situacija, kad pats turtas buvo įgytas kaip asmeninė nuosavybė vieno iš sutuoktinių iki santuokos sudarymo, atitinkamai santuokos metu tas turtas buvo iš esmės pagerintos. Kyla klausimas, kaip nustatyti, kuri dalis to turto - asmeninė nuosavybė, o kuri - bendr. jungt. nuosavybė ? Teismas : sprendžiant turto nuosavybės rūšies klausimą, pats turtas vienas daiktas kaip savaime negali būti vienu metu ir jungtinė, ir asmeninė nuosavybė. Atitinkamai turi būti nustatyta arba tokia, arba tokia rūšis. S.Avižos išlyga : faktinių situacijų gali būti truputį kitų, priklausomai nuo to, koks turtas, kokia turto dalis įgijama. Bet šiuo atveju visas turtas buvo įgytas kaip vienetas kaip asmeninė nuosavybė, visas turtas santuokos metu buvo įgytas paveldėjimo pagrindu, visas turtas santuokos metu buvo remontuojamas, daroma atitinkama investicija ir santuokos nutraukimo metu kilo klausimas, o kam jį priskirti. Teismai sprendė taip, kad ta turto dalis, kuri buvo paveldėta - asmeninė nuosavybė, o kita turto dalis pagal vertę - bendra jungt. nuosavybė. Tai toks turto skirstymas pagal vertę ir dalių išskyrimas pagal vertę tikrai yra negalimas, nes šiuo atveju nėra ir neįmanmo įdentifikuoti, kuri turto dalis yra jungtinė, o kuri asmeninė. Šiuo atveju turėjo būti nuspręsta : jeigu mes laikom tą turtą jungt. nuosavybe, jį tokiu pripažįstame dėl to, kad tas turtas buvo santuokos metu iš esmės pagerintas, tai tada tam sutuoktiniui, kurio nuosavybė buvo panaudota bendros jungt. nuosavybės turto sukūrimui, jam turi būti sumokėta kompensacija. Ir priešingu atveju, jei turto nelaikome jungtine nuosavybe, nes pagerinimai nėra tiek esminiai, tokiu atveku tą turtą paliekam asmenine nusavybe, o sutuoktinei/-iui priteisiam kompensaciją už tai, kad asmeninės nuosavybės pagerinimui buvo panaudota bendra jungt. nuosavybė. Tačiau, kaip ir buvo minėta, mes turime daryti išlygą ir būti labai atidūs. Pvz., turime pastatą. Buvo įgyta 1/2 pastato vieno iš sutuoktinių iki santuokos sudarymo. Tai ta 1/2 dalis, kadangi yra įgyjama, kadangi ta dalis yra atskirai apskaitoma registre ir fiksuojama, kiek turto dalių įgyta iki santuokos kaip asmeninė nuosavybė, ji tokia asmenine nuosavybe ir lieka. Jeigu santuokos metu suotuoktiniai įgytų dar 1/4 turto ir tą dalį jie gerintų arba ji būtų įgyta kaip asmeninė nuosavybė, bet pagerinta nuosavybė, mes atitinkamai turėtume galimybę spręsti dėl kiekvienos iš dalių pagerinimo atskitai. Tokiu atveju mes neturėtume sumiksuoti šitų situacijų, kitaip sakant, ši bylos fabula, kurią mums įvardino, ji jau būtų / 47 162 netapati, nes toje konkrečioje byloje buvo kalbama apie VIENĄ KONKRETŲ OBJEKTĄ. Bet jeigu jau prasideda įgijimas dalimis, kurios teisine prasme atskirai įregistruojamos kadastre kaip dalys, o jeigu jos dar turi atskirus unikalius numerius, tai čia jau apskritai yra atskiri nekilnojamieji daiktai, tai tokiu atveju ši nuostata JAU NEBEGALI BŪTI NAUDOJAMA. Galimos situacijos, kai tas daiktas yra įgyjamas visas ir vėliau įgyjus visą daiktą mes jau įgyjam galimybę spręsti dėl jo viso, kaip vieneto, bet čia jau yra specifinės situacijos. Taigi taikant normas reikia neskubėti. Taikant 3.89 str., 3.90 str. normas, neskubėkime taikyti dalinimo pagal vertes. Nes dalinimas pagal vertes YRA NETEISINGAS IR NEGALIMAS. Pirma reikia nuspręsti dėl daikto statuso, o tik po to spręsti, ką daryti. 3.90 str. Turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe 1. Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). 2. Jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.   Taikant 3.90 str. teismų prakitikoje kyla ginčai, ar turtas tikrai buvo pagerintas iš esmės. Atrodo labai paprasta - paimi turto vertę ir pasižiūri, kiek atitinkamai kainavo remonto darbai. Bet nėra taip paprasta. Sakykim, turtas buvo įgytas 2005 m. Suprantame, kad to turto vertė iki šių dienų galėjo pasikeisti kelis ar net keliolika kartą dėl įvarių apl. Ir jeigu mes imtume turto vertę 2005 m. ir remontas atliktas 2015 m., ir lygintume 2005 m. vertę su 2015 m. investicijomis, mes galimai gautume, kad tos investicijos yra daug vertingesnės negu pats turtas, kas būtų neteisinga. Tam, kad mes galėtume palyginti tuos duomenis, tai turėtume imti to turto vertę tuo metu, kai atitinkamai buvo darytos investitcijos. Tada mes galėtume nustatyti tų padarytų investicijų esmingumą. Antras momentas : Taikant 3.90 str. turi būti vertinamas investicijų pobūdis, t.y. jomis turi būti iš esmės siekiama pagerinti turtą. Teismų praktikoje yra atvejis, kai yra keičiami langai, atliekami smulkūs remonto darbai, tai tokių darbų teismas nelaiko esminiu turto pagerinimu, BET net ir už tokias, kad ir neesmines, investicijas, atsiranda galimybė reikalauti kompensacijos pagal 3.98 str. Jeigu atliekamas kapitalinis remontas, keičiamos konstrukcijos ir pan., tada yra teisė prašyti, kad pripažintų bendr. jungt. nuosavybe. 3.90 str. prasme, nėra jokio skirtumo, kaip yra kvalifikuojami atlikti darbai viešosios teisės prasme. Viešosios teisės prasme per ilgus laikotarpius buvo daromi skirtumai tarp remonto - kapitalinio remonto sąvokų. Priklausomai nuo atliekamų darbų pobūdžio, mums CT prasmė skirstymas į vieną ar į kitą neturi lemiamos reikšmės. Aišku, jeigu jau ir pagal viešosios teisės normas daikto pakeitimai yra laikomi kapitaliniu remontu ar jo rekonstrukcija, tai - labai rimtas pagrindas svarstyti, kad daiktas buvo pakeistas iš esmės. Tačiau jeigu to paties kapitalinio remonto vertė lyginant su pačia daikto verte santykinai ir LABAI nedidelė ir vien tik dėl formalių reikalavimų laikymosi buvo tas daryta, pvz., pakeitė vieną sieną arba pakeitė šildymo sistemos elementą, dėl ko formaliai reikėjo gauti SLD, tai tokios situacijos negalėsime laikyti kaip esminio daikto pagerinimo ir turėsime taikyti kriterijų visumą, o ne sieti su formaliu momentu. / 48 162 3.97 str. Turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, tvarkymas 1. Turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra. Turto, kurį šis kodeksas pripažįsta šeimos turtu, valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomi šioje knygoje nustatyti apribojimai. 2. Jeigu vienas sutuoktinis turtą, kuris yra jo asmeninė nuosavybė, tvarko aplaidžiai ar taip neprotingai ir nerūpestingai, jog kyla grėsmė šeimos interesams dėl to, kad tas turtas gali būti prarastas ar iš esmės sumažėti, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą reikalaudamas skirti sutuoktinio turtui administratorių. Administratoriumi gali būti skiriamas ir sutuoktinis, pareiškęs tokį reikalavimą. 3. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių turtui buvo paskirtas administratorius, bet kuris sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl turto administravimo panaikinimo. 4. Vienas sutuoktinis turi teisę įgalioti kitą sutuoktinį tvarkyti turtą, kuris yra jo (pirmojo sutuoktinio) asmeninė nuosavybė. Tokiu atveju sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikomos šio kodekso antrosios knygos normos, reglamentuojančios atstovavimo teisinius santykius. 5. Jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vienas sutuoktinis negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, kitas sutuoktinis turi teisę naudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti negalinčio savarankiškai tvarkyti savo turto sutuoktinio asmenines lėšas ir turtą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sutuoktiniai gyvena skyrium ar sutuoktinio, kuris negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio, turtui yra paskirtas administravimas. Bendros juntinės nuosavybės buvimas preziumuoja abiejų sutuoktinių kaip bendrasavininkų galimybę bendrai tą turtą valdyti, naudoti, tačiau, jeigu vienas iš sutuoktinių nesugeba deramai įgyvendinti tos teisės, tai yra galimas vieno iš sutuoktinių nušalinimas nuo bendro turto tvarkymo pagal 3.97 str. ir atitinkamai kito sutuotkinio paskyrimo administratoriumo to turto tvarkymo. SVARBU : tai galima taikyti ne tik bendros nuosavybės, bet ir asmeninės nuosavybės atžvilgiu. 2020.10.20 Sutartinis sutuoktinių turto teisinis režimas (vedybų sutartis) SVARBU : turtinių teisių ir pareigų prasme ŠT praktiškai visada turim prezumpcijų taikymo klausimą. Pagal LAT praktiką, laikotarpy iki santuokos sudarymo taikomos CK 4 knygos normos - daiktinės teisės normos (bendra dalinė nuosavybė), o po santuokos sudarymo įsijungia įstatymo numatyta prazumpcija dėl bendros jungt. nuosavybės ir ta bendra jungt. nuosavybė (įstatymo turtinis režimas) nėra taikoma tada, kai yra numatytos išimtys: A. Arba tai pagal sutartį nustatytas teisinis režimas; B. Arba atitinkamai įstatyme nustatytam turto teisniam režimui 3.89 str. nustato konkrečias išimtis, kada turto nelaikysim bendra jungt. nuosavybe. Pagrindiniai aspektai : a) Vedybų sutartis yra dabar galiojančio CK naujovė. Tai reiškia, kad iki kodekso įsigaliojimo bet kokie asmenų susitarimai negali būti laikomi vedybų sutartimi ir negali būti įgiję sutarties teisinio statuso. Be to, vedybų sutartį reglamentuojančios teisės normos buvo pradėtos taikyti praktikoje ne iš karto (tai numatyto CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme), o nuo tada, kai pradėjo veikti vedybų sutarčių registras, o jis / 49 162 pradėjo veikti 2002 m. vid., o tai reiškia, kad metai laiko po CK įsigaliojimo. Vadinasi, iki to laiko sudayrtų susitarimų mes negalime laikyti sutartimis. BET tai nereiškia, kad tie susitarimai būtų visiškai teisine prasme beprasmiai ir neturėtų jokios teisinės galios. Kai mes kalbėjome apie santukos nutraukimo teisnes pasekmes, aptarėme CK 3.67 str. - jame nustatytas momentas, nuo kada taikomos santuokos nutraukimo teisinės pasekmės (pagal bednrąją taisyklę - taikoma nuo to momento, kada iškeliama byla dėl santuokos nutraukimo. Tačiau jeigu abu sutuotkinia kalti dėl santuokos iširimo arba vienas iš jų nekaltas, gali būti taikomas ir ankstesnis momentas turtinių teisinių padarinių atsiradimui - nuo kada sutuoktiniai nustojo faktiškai kartu gyventi. Tie susitarimai, kuriuos asmenys sudaro ir kuriuose fiksuoja gyvenimo atskirai pradžią, aptaria, kad jie atitinkamai vienas prie kito turto kūrimo neprisidėjo, jie gali turėti teisinę reikšmę, būtent : I. nustatant arba konsatuojant momentą, nuo kada nustojo gyventi kartu, arba II. pagal 3.23 str. (?)- yra galimybė nukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuotkinių indėlį į bendros jungt. nuosavybės sukūrimą. Tai tas susitarimas, kuriame būtų fiksuojamas gyvenimo vedimas atskirai, jis būtų kaip įrodymas, kad vienas iš sutuoktinių neprisideda prie kito sutuoktinio turto kūrimo ir attitinkamai dėl to galėtų būti nustatytos kitokios turto dalys. BET vedybų sutarties teisinio statuso tas dokumentas atitinkamai neturėtų. b) Kiek šis institutas populiarus mūsų teisinėje praktikoje ? Per metus LT turim maždaug apie 20 000 santuokų per metus ir apie 8000-9000 tūkst. nutrauktų santuokų. Pagal statistiką, pvz., 2019 m. - sudaryta 1913 vedybų sutarčių (povedybinių - apie 1300 ir ikvedybinių apie 600 ). Lyginant su 2018 m. matomas augimas - buvo sudaryta apie 1800 vedybų sutarčių. Nuo vedybų sutarčių registro veikimo pradžios, įregistruota maždaug apie 16 500 vedybų sutarčių. Duomenys sako, kad dažniausiai tokias sutartis sudaro asmenys, kurių amžius tarp 30-40 m. Kam tų vedybų sutarčių reikia ? Ats. labai paprastas - ŠT yra CT teisės dalis, todėl čia irgi galioja dispozityvumo principas. Asmenims turi būti suteikta galimybė savo turtines teises ir pareigas spręsti ir nustatyti taip, kaip jiems yra parankiau, įvertinus tam tikras gyvenimiškas situacijas. c) Jeigu lygintume LT įtvirtintą vedybų sutarties institutą su kitomis valstybėmis, tai matytume, kad LT teisė leidžia vedybų sutartyje reguliuoti tik turtinio pobūdžio klausimus. Asmeninių neturtinių teisių ir pareigų sutuotkiniai vedybų sutartimi jokiu būdu reguliuoti negali. Tai jokiu būdu nereiškia, kad sutuoktiniai dėl tų klausimų negali tartis, bet įst. leidėjas nenumato galimybės sudaryto tokio pobūdžio susitarimą. d) Vedybų sutartimi nustatytas turto teisinis režimas yra NEPREZIUMUOJAMAS. Priešingai - preziumuojamas pagal įstatymą turto teisinis režimas. Suutoktinis, kuris remtųsi vedybo sutarties buvimo faktu, jis turėtų įrodyti vedybų sutarties sudarymo faktą. e) Vedybų sutartis - ribotas reguliavimo dalykas (tik turtiniai santykiai); Šią sutartį gali sudaryti tik tie amenys, kurie gali sudaryti santuoką (arba jie jau yra santukoje, arba jie GALI sudaryti santuoką (turi atitikti materialiąsias santuokos sudarymo sąlygas). Įstatymas net pabrėžia, kad nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik tada, kai sudaro santuoką, t.y. ją įregistruoja ir įgyja visišką veiksnumą. f) Šiai sutarčiai būdinga specifinė forma ir sudarymo tvarka. Šiandien vedybų sutaries institutas tikrai dar nėra pakankamai išvystytas. Dažniausiai yra renkamasis šių sutarčių labai paprastas variantas. Dažnai renkamasis sprendimas dėl turto visiško atskirumo, retesniais atvejais - dėl tam tikrų turto teisinio režimo taikymo atskirtoms turto rūšims. Bet tokių sutarčių, kad būtų aptartos specifinės situacijos ar aptartos įsigaliojimo sąlygos ir pan., tai tokių klausimų mūsų teisinėje praktikoje yra labai mažai ir jos yra labai primityvios. Forma - notarinė. Taikoma tiek ikivedybinei, tiek povedybinei sutarčiai. Be to, ji turi būti užregistuota vedybų sutarčių registre. Prieš trečiuosisu asmenis galima ją / 50 162 panaudoti tik po įregistravimo momento. Tam, kad ji būtų pakeista (CK 3.106 str.), turi būti atitinkamai gautas teismo leidimas. Praktikoje kartais pasitaiko, kad sutuoktiniai bando apeiti šia nuostatą. Jie nutraukia vedybų sutartį, nes tam nėra reikalingas teismo sprendimas (CK nurodo, kad turi gauti teismo spr., bet pagal praktiką matyti, kad galima ir be teismo) na ir po to sudaro naują vedybinę sutartį. Yra teismų praktikoje problemų dėl leidimų išdavimo vedybų sutartims nutraukti ir pakeisti. Jeigu žiūrėtume formaliai, tai čia teismo dalyvavimas būtų būtinas. g) Vedybų sutarčių rūšys : a) POVEDYBINĖ SUTARTIS; b) IKIVEDYBINĖ SUTARTIS. a) IKIVEDYBINĖ SUTARTIS - CK 3.102 str. - gali įsigalioti bet kuriuo atveju ne anksčiau nei santuokos sudarymo momentas. Ar gali įsigalioti ikivedybinė (arba povedybinė) sutartis vėliau, nei santuokos sudarymo momentas ? TAIP. Sutuoktiniai gali savo valia numatyti bet kokį velesnį sutarties įsigaliojimo momentą, taip pat jis gali būti sąlyginis, pvz., gali būti numatyta, kad sutartis įsigalios po to, kai gims bendras vaikas, arba kai gims du vaikai, arba vedybų sutartis įsigalios tada, kai sutuoktiniai išgyvens santuokoje 5 metus. Gali būti numatytas ir vedybų sutarties pasibaigimas siejant jį su tam tikrom sąlygom. Pvz., vedybų sutartis nustos galioti, kai sutuoktiniai išgyvens santuokoje 5 metus. (Tada, pasibaigus vedybinei sutarčiai, būtų taikomas įstatyme numatytas turto teisinis režimas). Beje, atitinkamų sutarties nuostatų įsigaliojimas arba susietas su terminu, arba susietas su tam tikrų sąlygų atsiradimu, gali būti taikomas tiek visos sutarties atžvilgiu, tiek tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu. Pvz., tam tikros nuostatos dėl išlaikymo gali įsigalioti po tam tikrų sąlygų įvykimo, pvz., po vaikų gimimo ar termino suėjimo. Tarkim, už kiekvienus išgyventus metus bus mokama tam tikra kompesacija santuokos nutraukimo atveju arba bus skiriam tam tikra išlaikymo suma, nustatoma pinigais. b) POVEDYBINĖ SUTARTIS. SVARBU : nori atkreipti dėmesį į povedybinės sutarties sudarymą, kai tai yra susiję su trečiųjų asmenų (kreditorių) interesais. Pvz, sutuoktiniai gyvena santuokoje, gyvendami santuokoje nėra sudarę jokios vedybų sutarties ir atitinkamai taikoma bendroji jungt. nuosavybė. Vienas iš sutuoktinių įgyja prievolių, kurios pagal savo pobūdį yra asmeninės. Tarkim, asmeniškai pasiskolina pinigų iš kreditoriaus ir jų negrąžina. Kyla klausimas, o kaip tam kreditoriui savo pinigus susigrąžinti ? Vienas variantas : paimti ir padalinti tą sutuotktinių turimą turtą, kurį jie turi kreditoriaus reikalavimo pareiškimo dieną. Sakykime, neimkime buto, namo ar pan., o įsivaizduokime, kad sutuoktiniai turi paprastą aktyvą - banke lėšas (pvz., 100 000 EUR). Taigi, kreditorius, jeigu taikome lygių dalių prezumpciją, gali sakyti ,,štai, sutuoktinio dalis. Kadangi prievolė - ne sutuoktinių, o asmeninė, sututktinio dalis yra pusė tos sumos, t.y. 50 000 EUR. Atitinkamai į tuos 50 000 EUR aš noriu nukreipti išieškojimą.” Atitinkamai anstolis, jeigu suotktinisi susitaria, tai be teismo spr., jeigu nesusitaria, tai nurodo kreiptis į teismą. Teismas nustato skolininko dalį turte, o tai - 1/2 prie to turto ir atitinkamai iš to turto 50 000 EUR išieško. Kas vyksta toliau ? Tikrai dažna situacija, kai skolininkas, tam kad nevykdytų prievolės, po to, kai iš jo turto yra išieškoma, pradeda elgtis kitu būdu - pradeda slėpti savo pajamas, pradeda neįgyti turto savo vardu, pvz., nelegaliai dirba ir pan. Jeigu jis yra susituokęs ir kitas sutuoktinis irgi toliau gauna pajams, pvz., darbines pajamas, tai atitinkamai, kadangi DU - bendra jungtinė nuosavybė, tai antstolis arba kreditorius gali sakyti, ,,va, jūs turit 100 000 EUR rugsėjo 1 dieną, tai mes juos per pusę padalinsim ir 50 000 EUR išieškosim.” Spalio 1 d. sąskaitoj iš atlyginimo atsirado 2000 EUR ir tai - bendroji jungt. nuosavybė, todėl vėl išieškom dalį turto, lapkričio / 51 162 1 d. vėl tas pats, vėl tas pats ir vėl tas pats. Kitaip sakant, jeigu išlieka bendorios jungt. nuosavybės turto teisinis režimas, tai toku atveju kreditoriui atsiranda galimybė vis iš naujai įgyjamos bendrosios jungt. nuosavybės nusistatinėti savo skolininko dalį ir atitinkamai vykdyti išieškojimą iš tos dalies. Su kokia situacija susidūrė praktika ? Tam, kad nebūtų vykdomas tokio pobūdžio išieškojimas, tai sutuoktiniai, nutikus tokiais situacijai, sudaro vedybų sutartį. Pvz., nespėjo išgelbėti tų pinigų rugsėjo 1 d. , tuos 50 000 EUR nurašė, tad tam, kad toliau nebūtų vykdomas išieškojimas, rugsėjo 10 d. jie paima ir sudaro vedybų sutartį ir nustato visišką turto atskyrumą. Tai reiškia, kad spalio 10 d. gautas atlyginimas jau bus bus visiška asmeninė nuosavybė ir nukreipti išieškojimą į tą turtą dalį nenebus galima. Tai teismų praktikoje kaip tik ir kilo ginčas būtent dėl sutuoktinių, kurie turi jau trečiųjų asmenų, t.y. kreditorių pareikštą reikalavimą į vieną iš sutuoktinių, teisę sudaryti vedybų sutartį, tam, kad būtų apribotas bendrosios jungt. nuosavybės įgyjimas į ateitį. Šis klausimas buvo sprendžiamas buvo spręstas išplėstinėje teisėjų kolegijoje : 3K-3-7-185-415/2016 LAT - tokią teisę sutuoktiniai turi, t.y. kad jie turi galimybę sudaryti vedybų sutartį ir pasirinkti turto atskyrumą net ir tuo atveju, kai yra vykdomas išieškojimas iš vieno iš sutuotkinių turo. Prie šio teismo spr. yra patiektos dviejų teisėjų atskirosios nuomonės, kurie nesutiko su tokiu normos aiškinimu. Jie bandė traktuoti, kad tokios sutarties sudaryti nėra galimybės. Bet jeigu žiūrėtume į tokios situacijos esmę ir žvelgtume sistemiškai, turėtume sutikti su tokiu teisės aiškinimu. NES - Jeigu sutuoktiniai nenori turėti toliau bendrų ekonominių interesų, jie turi tokias opcijas : A. Visų pirma jie turi opciją nutraukti santuoką. B. Antra - nusistatyti separaciją. C. Trečia - ar jie gali sudaryti povedybinę sutartį, kad būtų nustatytas visiškas turto atskyrumas ? Jeigu mes aiškiname, kad santuoka yra prioritetas ir vertybė, kurią gina valstybė, tai versti žmones išsituokti vien tik dėl to, kad būtų išspręstas ekonominio pobūdžio klausimas, neatitiktų bendro požiūrio į santuoką. Niekas neturi būti verčiamas turėti bendrų turtinių reikalų su kitu asmeniu. Atitinkamai kreditorius neturi turėti iliuzijos, kad jam pavyks kito asmens sąskaita padengti savo skolą. Tarkim, sutuoktiniai gali labai paprastai išsituokti ir atitinkamai į nieką nebebus galima pratenduoti. Tai ar jie išsituoks, ar jie sudarys vedybų sutartį, nėra svarbu. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas yra sprendžiama toje sutartyje. Ar joje nukreipiamas režimas į ateitį ir kalbama apie būsimą turtą, kurį dar tik įgis. Ar apie turtą, kuris jau yra įgytas. Jau įgyto turto atžvilgiu kreditorius be jokios abejonės jau gali reikšti ieškinį. Pvz., sutuoktiniai nusprendžia ir pasidalina turtą ne lygiomis dalimis. Tai žinoma, kad jis, per actio Pauliana gali ginčyti tokias nuostatas. BET sutartis šioje dalyje jau bus sutartis dėl turto pasidalinimo, kuri yra nukreipta į praeitį, o ne atitinkamai sutartis dėl teisinio režimo nustatymo į ateitį. Klausimas, ar galima sudaryti tokią sutartį, kuri būtų nukreipta ne į ateitį, o praeitį ? Turtą pasidalinti galima, tačiau to turto pasidalinimo sąlygų ginčijimas jau papuola po galimu actio Pauliana taikymu, po lygių dalių nukrypimu, ir kreditorius jau gali ginčyti, kad sudarant tokią sutartį buvo pažeisti jo kaip kreditoriaus interesai. Šiuo aspektu yra įdomi kita byla : 3K-3-109/2014 / 52 162 Fabula - sutuoktiniai sudaro turto pasidalinimo sutartį. Ją sudaro pas notarą. Pagal šią sutartį sutuoktiniai bendrą jungt. nuosavybę pasidalina taip : sutuoktinei - žmonai - atitinka gyv. namas su žemės sklypu ir jame esantis turtas, o ieškovui atitenka 1000 lt. Akivaizdžiai matom, kad sutartis - visiškai nelygiavertė. Taigi, kodėl sudaroma tokia sutartis? Ji sudaroma dėl to, kaip nurodo ieškovas, kad jų kontroliuojamoje įstaigoje, kurioje buvo auginame žvėrys, pabėgo meška, sužalojo žmogų ir atitinkamai kilo rizika, kad reikės atlyginti žalą trečiama asmeniui. Todėl jie susitarė, kad turtas bus padalintas neproporcingai, t.y. NT, kurio vertė 334 000 lt, atitieko žmonai, o jam atiteko tik 1000 lt kompensacija. Taip pat jis nurodo, kad jis šią sutartį sudarė dėl suklydimo ir tai grindė tokiom apl.: i. jie siekė išvengti galimų kreditoriaus išieškojimų į turtą, todėl norėjo jį išsaugoti; ii. klydo dėl to, kad jo sutuoktinė jam sakė, kad jis jai turi perleisti turtą tokioje situacijoje, nes tik tokiu atveju bus išsaugota šeima ir tik tokiu atveju ji su juo gyvens. Nors sandoris buvo ginčijamas per CK 1.90 ir 1.91 str., t.y. per suklydimą ir apgaulę susidarius sunkioms apl., tačiau, iš tikrųjų, mes matome, kad šiuo atveju šalys (arba bent jau viena iš šalių) teigia, jog buvo sudarytas tariamasis sandoris ir šalis iš tikrųjų neturėjo jokio tikslo perleisti turtą vienas kitam. LAT : ieškinį atmetė. LAT galima būtų pasakyti nubaudė šiuo atveju ieškovą ir nurodė taip, kad teiginys, jog jis tą turtą perleido tikėdamasis, kad šiuo perleidimu bus išsaugota šeima, santuoka, neatitinka protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartų, kuriais remiantis spręstinas klausimas apie asmens suklydimą arba apgaulę sudarant sandorius. Asmuo elgdamasis vidutiniškai protingai ir atidžiai turėtų suvokti, kad pažadas išsaugoti santuoką yra tik moralinis įsipareigojimas, kuris priešingai, nei sutarties sudarymas, negali sukelti jokių teisinių padarinių. ( Dėl šios nuostatos būtų galima pasiginčyti, nes santuokos sudarymas įpareigoja ne tik moraline, bet ir teisine prasme, o atitinkamai santuokos išsaugojimas arba nesiėmimas veiksmų išsaugoti gali irgi sukelti teisines pasekmes, sprendžiant klausimą dėl santuokos nutraukimo kaltės. ) Teismas sako, kad pagal surinktus duomenis, kasatoriaus emocinė būklė, jo galimybės suvokti sandorio sudarymo apl., nebuvo tokia, kad būtų galima teigti, jog jis buvo suklaidintas arba apgautas dėl sandorio esmės. Net tuo atveju, jeigu buvo norima išvengti kreditorių reikalavimų nukreipimo į turtą, tai vėlgi tai nebuvo suklydimas dėl sandorio esmės, nes sandorio esmę - neproporcingą turto pasidalinimą - kasatorius galėjo suprasti. Žiūrint teisės normų aiškinimo prasme, žinoma, kad galime kelti klausima tiek dėl suklydimo, tiek dėl apgaulės, tačiau esminis str. šioje vietoje yra tikrai nepaliestas, t.y. TARIAMO SANDORIO SUDARYMAS. Be jokios abejonės tariamo sandroio negalima panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenius, tačiau šioje byloje kilo kausimas dėl sandorio panaudojimo prieš pačias šalis, t.y. jų tarpusavio santykiuose. Jeigu būtų įrodyta, kad šalys turėjo tokį konkretų tikslą, tai be jokios abejonės tas sandoris turėtų būti laikomas negaliojančiu. Teismų praktikoje dažnai netruksta subjektyvumo. Pvz., jeigu apkeistume ginčo šalis, neatmestinas variantas, kad teismo spr. galėtų būti kitoks. Teisingumo prasme, turbūt tikrai nėra teisinga situacija, kai nuo prezumpcijos nukrypstama 334 kartus :))))) / 53 162 Sekant iš šios bylos, reikia paliesti ir kitą klausimą : kadangi tiek turto pasidalinimo sutartis, tiek vedybų sutartis, turi būti registruojama vedybų sutarčių registre, natūralu, kad kyla klausimas, o kaip į šį klausimą žiūrėjo notaras ir kaip notaras praleido tokią sutartį, kurioje yra akivaizdi disproporcija. Bent jau šiandien dienai, jeigu notarai sprendžia turto pasidalinimo sutartį, tai prašoma nurodyti kreditorius, tam, kad nebūtų pažeidžiami jų interesai. Jeigu yra sprenždiamas klausimas dėl vedybų sutarties sudarymo, t.y. nukreipimo į ateitį, tai tokiu atveju nėra keliami klausimai dėl kreditorių turėjimo, nes pagal praktiką, šie klausimai nėra aktualūs. Be to, TURTO PASIDALINIMO DALIAI kreditoriai gali ginčyti, tačiau TURTO TEISINIO REŽIMO PASIRINKIMO Į ATEITĮ nėra galimybės ginčyti. BET : tarkim, mes turime skolininką, kuris turi turto už 1 000 000 EUR. Aš jam paskolinu, pvz., 600 000 EUR, nes aš rami, kad bet kuriuo atveju užteks turto įvykdyti mano prievolę. Po kurio laiko tas asmuo susituokia. Aš ateinu išieškot tų pinigų ir sužinau, kad jam nepavyko verslas ar kažkas kito nutiko ir jis sako, kad šiandien dienai turi tik 500 000 EUR, o juos perleidau savo sutuoktinei. Tai čia taikysime tą taisyklę, kuri liečia turto, buvusio iki santuokos, turto, kuris priklausė vienam iš sutuoktinių, režimo pakeitimą ir būtent šita nuostata galės būti ginčijama kreditoriaus, nes ji mažina sutuotkinio mokumą, nors pats savaime to turto teisinio režimo, pvz., NT už 1 000 000 EUR režimas keičiasi į ateitį, tačiau tuo pačiu jis ir atima iš suoktinio dalį turto, kuris jį turėjo tam momentui, kai tą sutartį sudarinėjo. Vadinasi, atitinkamai šioje dalyje gali būti ginčijama iš kreditoriaus pusės, per 6.66 str., nes prievolė sudaryti tokią sutartį, nebuvo. h. Ką galima reguliuoti vedybų sutartimi ? Išimtinai tik turtinio pobūdžio klausimus. Klausimus galime išskirti į 4 dalis : i. klausimas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo gyvenant santuokoje pasirinkimo; ii. klausimas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo gyvenant santuokoje; iii. klausimas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo po santuokos nutraukimo; iv. klausimai, susiję su turto padalinimu santuokos nutraukimo ar separacijos atveju. Pagrindinis klausimas, kuris yra sprendžiamas vedybine sutartimi, yra turto teisinio režimo pasirinkimo klausimas. CK nustato, ką sutuoktiniai gali rinktis sudarydami vedybų sutartį. Vertinant šitą normą visada reikia turėti galvoje prezumpciją, kad jeigu sutuotkiniai nesudaro vedybų sutarties, jiems taikomas įstatyme nustatytas turto teisinis režimas. Taigi, ką sutuoktiniai gali pasirinkti ? CK 3.104 str. : 3.104 str. Vedybų sutarties turinys 1. Sutuoktiniai turi teisę vedybų sutartyje numatyti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; (visiškas turto atskyrumas). Šitas punktas taikomas dažniausiai. Taip yra todėl, kad siejama su amžiaus apsektu ir su santuokiniu amžiumi asmenų, kurie santuoką sudaro pirmą kartą. Jeigu santuoka sudaroma vyresniam amžiuje, tai amsneys būną įgyję jau tam tikro turto, kurio nenori rizikuoti, todėl vedybų sutartis tampa kaip tam tikra apsisaugojimo priemonė. Dažnai būna ir taip, kad tuokiantis asmenims tėvai nurodo, kad sudarius vedybų sutartį jie atitinkamai duos pinigų būstui įgyti arba skirs kažkokį išlaikymą, bet tik su sąlyga, jeigu sudaryta vedybų sutartis. 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; (visiškas turto bendrumas). Kai yra taikomas įstatyme nustatytas turto teisinis režimas, / 54 162 tai įstaytme nustatytas turto teisinis režimas pripažįsta ribotą turto bendrumą. Tas ribotumas pasireiškia per tai, kad atitinkamai šis režimas taikomas arba ribojamas laiko faktoriumi, t.y. jis pradedamas taikyti tik nuo santuokos sudarymo momento. Atitinkamai, turtas, kuris buvo įgytas iki sanutokos sudarymo, jis išlieka asmenine nuosavybe. Taigi šitas punktas nustato, kad sutuotkiniai gali išplėsti įstatyminio režimo taikymą, turtinio priklausymą turto nuosavybės prasme, ir net ir tą turtą, kuris buvo asmenine nuosvaybe, atiitnkamai padaryti bendra nuosvaybe. 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Sutuoktiniai gali susitarti, kad tam tikram turtui, kuris bus įgyjamas, bus taikomos dalinės nuosavybės taisyklės. Tai reiškia, kad kiekvienas iš sutuoktinių turės įdėti savo indėlį ir pagal tą įdėtą indėlį bus nustatoma jų dalis. Šiuo atveju, kaip ir toks tarpinis variantas tarp visiško turto atksirumo ir visiško turto bendrumo. Sudėtingiausiai yra pritaikoma CK 3.104 str. 2 d. : 2. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti, kad viena iš šio str. 1 d. numatytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Tam kad suprastume šios normos taikymą, ją reikia analizuoti kartu su kitu str., t.y. 3.105 str. 2 p. : 2) keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 str.), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Kad būtų šios normos susietos, kyla klausimas : kaip galima pagal 3.104 str. pasirinkti atskiroms turto rūšims arba tam tikrai turto daliai ar konkretiems daiktams kitokį turto teisinį režimą, jeigu pasirinkai tarkim visišką turto bendrumą? Ats.: esmė yra ta, kad kai sutuoktiniai pasirenka įstatyme nustatyto turto teisinio režimo taikymą ar visam turtui, ar atitinkamai tam tikrai turto daliai, jie negali keisti šio įstatyme nustatyto turto teisinio režimo reglamentavimo. Pvz., jeigu sutuotktiniai pasirenka, kad nekilnojamiems daiktams bus taikomas įstatyme nustatytas turto teisinis režimas (bendroji jungt. nuosavybė, išskyrus numatytas išimtis), tai jie negali sutartyje numatyti, kad tarkim įgyjamam NT bus išplėstas 3.89 str. numatytas atvejų sąrašas, kada turtas bus laikomas asmenine nuosavybe. Pvz., jeigu sutuoktinis iš akcijų gaus dividendų ir įsigys NT, tai toks turtas bus laikomas asmenine nuosavybe. TOKIO DALYKO BŪTI NEGALI. Jeigu jau pasirinkai tam tikroms turto rūšims ar netgi konkretiems daiktams įstatyme numatytą turto teisinį režimą, vadinasi, tos sudėties, to reglamentavimo (3.88 str., 3.89 str.) negali keisti. Tačiau, jeigu vieniems daiktams pasrenki įstatyme numatytą turto teisinį režimą, o kitiems daiktams - sutartinį (visišką asmeninį arba bendors dalinės nuosavybės) režimą, tai toks pasirinkimas yra galimas, nes atitnkamai yra keičiamas ne teisinis režimas, kuris taikomas tam tikram turtui, bet yra specifikuojami daiktai arba turto rūšys, kuriems taikomas skirtingas režimas. Jeigu žiūrėtume pasirinkimą skirtingo režimo taikymo atskiroms turto rūšims, tai pagal praktiką dažniausiai keliamas klausimas dėl NT išskyrimo ir vertybinių popierių išskyrimo, kaip tam tikros rūšis. Čia vedybų sutarties sudarymas iš vienos pusės kartais atrodo, kad vienas sutuoktinis nori atsiriboti nu kito sustuoktinio ir gauti visą įmanomą naudą. Pvz., iš vertybinių popierių. Bet iš kitos pusės, buvimas asmens versle, užsiėmimas asmens verslu, pvz., vertybinių popierių turėjimas, bendrovės valdybas ir pan., jis turi ir potencialiai gali sukurti ne tik naudą šeimai, bet ir gali būti nuostolingas, t.y. iš verslo gali ateiti atsakomybė, gali ateiti kreditorių ieškiniai, todėl vedybų sutartis ne ti katriboja turtą, bet ir atribotą sutuotkinių atsakomybę iš jų pasirinktų skirtingų gyvenimo sferų. / 55 162 Bendrumo prasme, jeigu kalbame apie atskirų režimų pasirinkimą, dažniausiai keliamas klausimas dėl NT, ir NT paprastai renkamasis įstatyme nustatytas turto teisinis režimas. Reikia turėti mintyje, kad kai sutuotkiniai pasirenka VISIŠKĄ TURTO ATSKYRUMĄ, tai šis atskyrumas yra pasirenkamas kaip principas, kaip taisyklė, kuri taikoma į ateitį. Pvz., sutuoktiniai pasirinko visišką turto atskyrumą ir vienas iš sutuotkinių sudarė NT, tarkim buto, P-P sutartį ir tam turtui įsigyt paėmė kreditą banke. Atitinkamai tas kreditas banke buvo grąžinamas iš kito sutuokinio lėšų. Natūralu, kad kyla klausimas, ar praėjus, tarkim, 5 metams, tas kitas sutuoktinis galėtų pretenduoti į turto dalį ARBA to kito sutuokinio kreditoriai turėtų galimybę pretenduoti į turto dalį ? Dažnai būna tokios situacijos, pvz., kai vienas sutuoktinis užsiima verslu, o kitas - nieko nedirba, užsiima namų ūkiu ir augina vaikus. Tam, kad būtų išvengta galimų kreditorių pretenzijų, pasirašoma vedybine sutartis ir pasirenkamas visiškas turto atskyrumas. Tada dar tarkim turtas yra nuperkamas sutuoktinės vardu, tam, kad būtų apsaugotas būstas, tačiau, nepaisant to, kreditą nuolatos grąžina sutuoktinis iš savo bankos sąskaitos. Klausimas, ar iškilus ginčo momentui, kada ginčą iškeltų vienas iš sutuotkinių, pvz, jie skiriasi ir sutuoktinis (vyras) sako, ,,žiūrėk, bet aš už tave kreditą mokėjau, tu man db tuos pinigus atiduok” arba kreditoriai ,,dabar mes pretenduosim į turto dalį”. Tai klausimas, ar jie tokį dalyką galėtų daryti. Atsakyms - taip, jie tą galėtų daryti, nes vedybų sutartis nustato tam tikrą elgesio modelį, reguliavimą į priekį, su mintimi, kad jeigu sutuotkiniai pasirenka turto atskyrumą, tai jie atitinkamai atskirai ir tvarko savo ūkinius reikalus. Tačiau, jeigu jie tvarkydami atskirai savo ūkinius reikalus juos patys savo valia juos sumaišo ir permaišo, tai atitinkamai tie kreditoriai, kiekvienas iš suoktinių ginčo atveju galėtų įrodynėti, kad vėliau, po vedybų sutarties ,,tau pervedžiau pinigų, savo lėšomis pagerinau tavo turtą” ir pan. Tik tiek, kad šiuo atveju įsijungtų ne bendrosios jungt. nuosavybės taisyklės, o daiktinės teisės normos ir atitinkamai ar turto dalis, ar reikalavimas sugrąžinti tam tikrą turto dalį, būtų taikomos daiktinės teisės normos. SVARBU : skirtumas tarp vedybų sutarties ir tarp turto pasidalinimo sutarties : vedybų sutartis yra institutas, kuris nukreiptas reguliuoti sutuoktinių turto teisinį režimą į ateitį, su išmtimi, kad jeigu sutuoktiniai pasirenka visiška turto bendrumą, tai vedybų sutartyje yra sujungiamas ir tas turtas, kuris buvo vieno iš sutuokinių iki vedybų sutarties įsigaliojimo momento, bet vis tiek tas režimas tam turtui ir tokiu atveju yra nustatomas į ateitį. Pvz., jeigu vienas sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėjo butą ir sudaroma santuoka bei vedybų sutartis ir pasirenkams visiškas turto bendrumas, tai tas sutuoktinis turi galimybę nuspręsti, kad jo asmeninės nuosavybės teise įgytas turtas nuo vedybų sutarties sudarymo taps bendra jungt. nuosavybe. Tai ir to buto režimas nepasikeis atgaline data. To buto režimas pesikeis į priekį ir tada ateity, kai jau bus disponuojama tuo turto, atitinkamai tam disponavimui bus taikomos tos taisykles, kurios yra nustatytos bendr. jungt. nuosavybei. Tuo tarpu, kai kalbame apie bendro turto pasidalinimo sutartį, tai ji VISADA kalba apie praeitį, t.y. apie turto, kuris buvo įgytas iki turto pasidalinimo momento, padalinimą tarp sutuoktinių. Šiuo atveju labai svarbus skirtumas - kai kalbama apie turto pasidalinimą, tai ta sutartis sprendžia jau konkretaus turto padalinimą. O kai apie vedybinę sutartį, tai ji kalba aoie turto teisinį režimą į ateitį ir to turto dar potencialiai gali net nebūti. Pvz., jeigu mes susitariam dėl visiško turto atskyrumo ir nustatom, kad visas turtas, kurį įgysiu ateity, bus mano asmeninė nuosavybė, tai šiuo atveju kalbam apie turtą, kurį aš turėsiu arba gal neturėsiu. Tokia nuostata turto pasidalinimo sutarty yra neįmanoma, nes neįmanoma pasidalinti turto, kurio tu neturi. Todėl į tai svarbu atkreipti dėmesį, nes tai kartu susiję ir su kreditorių galimybe ginčyti atitinkamai vedybų sutartį arba turto pasidalinimo sutartį. / 56 162 Jeigu žiūrėtume iš praktikos pusės, tai pradėjus taikyti CK normas, vedybų sutartį maišyti su turto pasidalinimo sutartimi buvo šiokia tokia praktika ir vienu metu ir notari buvo nukrypę į tokią praktiką. Dėl kokios priežasties ? Kai kalbama apie vedybų sutartį, tai jos sudarymas apmokestinamas fiksuotu mokesčiu, t.y. apie 100 eur., o kai kalbama apie turto pasidalinimo sutartį, tai priklauso suma nuo turto vertės. Tai sutuoktiniai iš pat pradžių bandydavo į vedybinę sutartį įkišti turto pasidalinimo sutarties nuostatas ir atitinkamai taip taupyti ant notarinių mokesčių. Tai notarai praleisdavo tokius momentus. Bet vėliau ta praktika išsigrynino. SVARBU : sutartys - vedybų sutartis ir turto pasidalinimo sutartis - gali būti turinio prasme sudėtos į vieną, jos gali būti sumaišytos. Tai tokioj situacijoj yra svarbu aiškiai identifikuoti, atskiras sutarties sąlygas, kurios lieči aturto pasidalinimą, o kurios - turto teisinio režimo nustatymą į ateitį. i. Vedybų sutartimi nėra galimybės pakeisti šeimos turto normų, kurios nustato šeimos turto teisinį statusą. JOS YRA IMPERATYVIOS. CK 3.105 str. 1 p. - iš jo seka tokia išvada, kad tokių normų keisti negalime. j. Net ir sudarius vedybų sutartį, sutuoktiniai vis tiek lieka bendrai atsakingi už prievoles, kurios yra skirtos bendram šeimos poreikių tenkinimui, ypatingai tai susiję su vaikų išlaikymu ir auklėjimu, nes šios prievolės vaikų atžvilgiu yra, be jokios abejonės, atskiros nuo bet kokio turto teisnio režimo, kadangi šios prievolės kyla tėvams kaip iš giminystės ryšio, bet ne iš pačios santuokos sudarymo (todėl, kad susituokusių ir nesusituokusių vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos atitinkamai vienodos). Dėl bendro šeimos poreikių tenkinimo - įstatymas numato išlygas dėl šios apl., t.y. kad šiuo klausimu stuoktiniai negali apriboti savo atsakomybės, savo prievolės prieš trečiuosius asmenis. Tai numatyta CK 3.114 str. ir 3.109 str. 2 d. 3.109 str. 2 d. mums sako, kad ,,Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.” Tam tikra išlyga yra, bet bendru atveju ta atsakomybė yra bendra. k. Vedybų sutarties negaliojimo aspektas. Grįžtame prie CK 3.105 str. - jame numatytos tokios sąlygos, kurios turėtų būti laikomos negaliojančiomis. 3.105 str. Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos Negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios: 1) prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai; 2) keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 str.), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą; dar kartą pakartoja - yra galimas atskiro režimo taikymas atskiroms turto rūšims. Jeigu atskirom turto rūšims pasirinktas įstatyminis turto teisinis režimas, tai jo negali keisti. Tačiau TAI NEREIŠKIA, kad kitai turto rūšiai negali pasirinkti kito režimo. Pvz., nekilnojamiems daiktams pasirinkai įstatyminį - tai jo negalėsi keisti, bet vertybiniams popieriams gali nustatyti kitą režimą. 3) pažeidžia šio kodekso 3.117 str. įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą; dar kartą akcentuojamas ribojamas dėl galimybės modifikuoti įstatyme nustatytą turto teisinį režimą. Jeigu sutuoktiniai pasirinko tam tikrai turto daliai taikyti įstatyminį režimą, negali keisti nei įgijimo pagrindų, nei pasibaigimo pagrindų, negali sakyti, kad ,,mes gyvensim pagal įstatyme nustatytą turto teisinį režimą, bet jeigu dalinsimės turtą, tai man bus 80%, o tau - 20%.” Prezumpcijos pakeisti negalima. / 57 162 4) riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą; Pvz., draudimai užsiimti tam tikra veikla, dirbti tam tikrą darbą ir pan. 5) reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius; Tik turtinių santykių reguliavimui galima vedybinė sutartis pagal mūsų teisę. 6) nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams; Sudėtingai praktiškai pritaikomas punktas - viena vertus, šio punkto negalėjimas reglamentuoti sutartyje yra akivaizdus, nes ji skirta tik turtinių santykių reguliavimui. Tačiau praktine prasme yra problema, nes turtiniai santykiai tėvų ir vaikų yra persipynę tiek išlaikymo prasme, tiek gyvenimo pasirinkimo prsme, pvz., jeigu sutuoktiniai sutarty nustato tam tikrą turto dalinimo būdą ir jį nustatydami įvertina galimai vaikų interesus, visada atsiranda slidi riba dėl galimybės ginčyti šias sąlygas, nes tai galimai liečia vaikų ir tėvų tarpusavio asmeninius neturtinius santykius. Jeigu žiūrėtume formaliai, nesigilinant į konkrečias apl., tai turime labai aiškų išskyrimą: jeigu tai - neturtiniai santykiai, ar tai sutuotkinių asmeniniai santykiai, ar tai būtų sutuoktinių ir jų vaikų santykai, tai tokie santykia inegali būti reguliuojami. 7) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę į išlaikymą; Prakitkos prasme vėlgi sudėtingas punktas - tarkim, turime vedybų sutartį, kuri sudaroma, pvz., 2005 m. Tais metais MMA buvo turbūt apie 400 lt., tai trys/keturi MMA = 1600 lt. tai dienai buvo visai nemaža suma, todėl kad VMA atitinkamai buvo apie 1000 lt. ar net mažiau. Tai jeigu 2005 m. buvo susitarta dėl išlaikymo ir įrašoma suma, kad bus skiriamas išlaikymas - 1600 lt, tai šiandien dienai, jeigu tą susitarimą perskaičiuoji į eur., tai matai, kad tai - mažiau, nei MMA. Tada, jeigu vienas iš sutuoktinių keltų klausimą, ar ta sutarties nuostata neapriboja jo teisių į išlaikymą, pvz., sutuoktiniai susitarė, kad santuokos nutraukimo atveju sutuoktinis gaus 1600 lt., tai konvertavus kyla klausimas, ar neapriboja. Kita vertus,, o jeigu valiutos kurso svyravimas būtų į kitą pusę, tai tokiu atveju ta suma jau būtų ženkliai viršijanti net ir tas visas pradines intensijas. Tai praktine prasme vengiama nurodyti fiksuoti dydžiai, dėl to gana sunku apskaičiuoti tuos dydžius, bet visgi vengiama nustatytnėti, kad vėliau nekiltų klausimų. 8) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę kreiptis į teismą; 9) keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas. Paveldėjimo klausimas - imperatyvaus pobūdžio CK 3.108 str. : 3.108 str. Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia 1. Be šio kodekso 3.105 str. numatytų pagrindų, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat šio kodekso 1 knygoje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. 2. Sutuoktinio reikalavimu teismas vedybų sutartį gali pripažinti visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu sutartis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki. Jeigu vertintume šią nuostatą su CK 3.105 str., kuri duoda nuorodą į 3.17 str., tai yra, kad pažeidžia sutuoktinių lygių dalių principą, tai jeigu dėlliotume nuoskeliai - jungtinė nuosavybė reiškia lygias dalis (lygių dalių prezumpciją). Pažeisti tą lygių dalių prezumpciją, kai taikomas įstatyminis režimas - draudžiama. Kai nėra taikomas įstatyminis režimas, mes turime, kad teismas galli pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu iš esmės pažeidžia lygiateisiškumo principą arba yra labai nepalanki. LABAI NEPALANKI - pvz., jeigu yra jungt. nuosavybė - tu gauni pusę kito sutuotkinio turto dalies, bet jeigu pasirinki visiška turto atskyrumą - nieko negauni. Tarkim, sutuoktinis verslininkas(-ė) ir tu atitinkamai nieko negauni. Ar tai reiškia, kad ta sutartis tau labai nepalanki, jeigu tu pasirinkai turto atskirumo režimą ? Pagal šiadnienę praktiką - to tikrai nereiškia, nes pats, sudarydamas santuoką, pats pasirinkai turto teisnį režimą. Šiuo / 58 162 atveju tiek lygiateisiškumo principo prasme, tiek dėl didelio nepalankumo, turimas omeny ESAMŲ įsipareigojimų sutarty neproporcingumas. Pvz., vienas sutuoktinis turi dengti kažkokias prievoles, o kitas ne - tai būtų nelygiateisė sutartis. Pvz., sutary sutuoktiniai turi galimybę aptarti sąlygas, kurios bus susijusios su santuokos nutraukimu ir sutuoktinių įgyto bendro turto pasidalinimu. Tarkim, bus numatytos nepalankios ar neproporcingos turto pasidalinimo sąlygos. Tai tokiu atveju tokia sąlygas galima ginčyti, es jo - nepalankios. SVARBU : kai kalbame apie vedybų sutarties dalį, kurioje sprendžiami klausimai, susiję su santuokos nutraukimu ir jos nutraukimo pasekmėmis, tai sutuoktiniai, nustatydami sąlygas, turi būti labai atsargusūs, nes jie gali nusistatyti turto pasidalinimo būdą, mechanizmą, bet jie negali nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos, kaip nustato įstatymas. Jeigu bus nukrypimas nuo tos prezumpcijos, tai tas sutarties punktas bus laikomas negaliojančiu. Bet, pvz., susitarti, kad vienam sutuokltiniui lieka NT, su kuriuo gyvena vaikai, o kitas gauna už tai kompensaciją - toks punktas gali būti, nes jis nepažeidžia nei lygiateisiškumo principo, nei yra nepalankus. . Sutuoktinių disponavimas bendrąja jungt. nuosavybe Ribojimai, tvarka, CK 3.87 str. Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė 2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. 3.92 str. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymas, naudojimas ir disponavimas juo 1. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Toks įstatyme numatytas reglamentavimas, atrodo, skamba paprastai, bet negali nesukelti praktinio pobūdžio klausimų. Įstatymu pasakymas, kad turtu naudojasi, valdo, disponuoja - bendrai, jokiu būdu negali reikšti, negali preziumuoti, kad bet kokį sprendimą priimdami sutuoktiniai dėl bendro turto tą spr. gali priimti tiktaii būdami kartu vienoje vietoje, nes priešingu atveju civilinė apyvarta būtų sunkiai įgyvendinama, neturėtų jokios prasmės toks reglamentavimas. Sutuoktiniai po santuokos sudarymo nepraranda savo teisnumo ir veiksnumo ir atitinkamai toliau gali veikti civilinėj apyvartoj. Kaip sureglamentuotas sutuoktinių disponavimas bendru turtu ? Reikia vertinti du aspekts A. Reikia vertinti kievieno iš sutuoktinių vidinį interesą, nes jeigu turtas - bendra jungt. nuosavybė, tai jie - abu savininkai. Vadinasi, vieno bendrasavininko veiksmai jokiu būdu neturi pažeisti kito bendrasavininko interesų. B. Kreditorių interesai ir civilinės apyvartos stabilumo užtikrinimo aspektas. Jeigu atsirastų galimybė ginčyti vieno iš sutuotkinių sudarytus sandorius nuolatos iškeliant klausimą, galbūt kitas sutuoktinis nebuvo davęs sutikimo dėl tam tikros pinigų sumos disponavimo, dėl tarm tikro turto P-P, tai tokiu atveju civilinėje apyvartoje tretieji / 59 162 asmenys reikalautų nešiotis įgaliojimą, reikalautų pritarimo, sutikimo ir pan. Todėl civilinę apyvartą labai apsunkintume. Kokius galime išskirti disponavimo bendru turtu modelius, pagal CK 3.92 str. : 3.92 str. 3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminės žalos šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo šio kodekso 3.32 str. 2 d. numatyta tvarka. Bendroji prezumpcija. 5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn. 6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per 1 mėn. nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti. Jeigu per 1 mėn. sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra sudaręs santuoką, tai sandorio ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė, kad kito sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį yra.   Kokios yra išimtys iš bendrosios taisyklės (3 d.) ? PIRMOJI IŠIMTIS, kada sutikimas apskritai nėra reikalingas : 3.92 str. 2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai: 1) priimamas palikimas ar atsisakoma jį priimti; 2) atsisakoma sudaryti sutartį; 3) imamasi neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti; 4) pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo; 5) pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo. Kaip atrodo ši teisės norma, kada kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, imant bendrąją situaciją sutuoktinių tarpusavio vidinių santykių prasme : Pvz., jeigu šiaip sutuoktiniai vienas kitam neturi jokių galiojančių ar vykdytinų turtinių prievolių ir vienas iš sutuoktinių įgyja galimybę tapti įpėdiniu, tarkim jam paliekams palikimas. Priimti/ nepriimti palikimą, įstatymas sako, kad tai - konkretaus sutuoktinio reikalas. Norės - priims, norės - nepriims. TAČIAU, paimkim situaciją, kad vienas iš sutuoktinių yra labai prasikolinęs ir jam palikimu paliekamas turtas. Tarkim, jis turi brolių, seserų ir jeigu jis neprims to turto, priims jie. Tai savo dalies kaip ir netiesiogiai galėtų atsisakyti jų atžvilgiu. Iš kreditoriaus interesų pusės numatyta galimybė ginčyti tokį skolininko veiksmą. T.y. ginčyti jo pasyvumą, nes taip daroma žala kreditoriui. Taigi, šiuo atveju lygiai taip pat, jeigu tarp sutuoktinių yra kitokių tarpusavio santykių, kylančių iš bendrosio civilinės apyvartos arba kylančių ir kodekso 3 / 60 162 knygos, pvz., vienas iš sutuoktinių skolingas kitam sutuoktiniui išlaikymą arba skolingas išlaikymą ne tik kitam sutuoktiniui, bet ir vaikams, o galbūt skolingas už neįvykdytas prievoles ir t.t. ir pan. Tai tokiu atveju, jeigu sutuoktinis atlieka veiksmus, kuriais yra arba mažinamas jo mokumas, arba, kaip šiuo atveju, atsisakoma priimti palikimą, tai tokioje situacijoje ginčyti tokį veiksmą yra galima ir tai ginčijama per bendrąsias prievolių teisės normas, o šita kodekso norma (CK 3.92 str.) tampa neaktuali. Lygiai taip pat, kai kalbame apie sutarties sudarymą. Jeigu per bendrąsias kodekso normas šią situaciją galima ginčyti, tai atitinkamai tuo ir galima pasinaudoti. Taigi, pirmiausia galioja prezumpcija, kad kito sutuoktinio sutikimas yra, o tik po to dėliojam išimtis. ANTRA IŠIMTIS - yra sandoriai, kada reikalingas RAŠYTINIS kito sutuoktinio sutikimas. Rašytinis sutikimas, jo būtinumas, nustatoms teisės aktuose. PARASTAI CK, bet gali būti ir kituose aktuose. Įstatymas numato galimybę, kad tais atvejais, kai sutuoktinis dėl tam tikrų apl. negali duoti sutikimo sandoriui sudaryti, tai tokiais atvejais sandorį galima sudaryti kreipiantis į teismą prašant jo leidimo. Pvz., sutuotkiniai turi turtą, to turto perleidimui ar įkeitimui yra reikalingas sutuoktinio sustikimas, o jo nėra galimybės gauti. Tai tokį sutikimą galima gauti kreiptiantis į teismą. YPATUMAS - čia tikrai nekalbame apie bendrąją jungt. nuosavybę, nes bendr. jungt. nuosavybei ši nuostata tiesiogiai nėra taikoma. TREČIA IŠIMTIS (išimtis, kada netaikome bendr. prezumpcijos) - sutuoktinių bendrai sudaromi sandoriai : 4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio (i.) nekilnojamojo daikto ar (ii.) daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl (iii.) bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei (iv.) vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Lyginant su antrąja išimtimi, čia mes kalbame apie situaciją, kai sandorio šalys yra ABUDU sutuoktiniai. (antrąjai išimčiai nėra reikalinga apl., kad abu sutuoktiniai sudarytų sandorį - užtenka vieno jų rašytinio sutikimo sudaryti tokiam sandoriui). Pvz., abudu sutuoktiniai parduoda akcijas, kaip vertybinius popierius; abudu sutuoktiniai įkeičia turtą bankui, kad būtų gaunamas kreditas; abudu sutuoktiniai parduoda turtą ir pan. Jie abudu yra snadorio šalys. Galima situacija, kad net ir tokį sandorį, kuris gali būti sudaromas tik abiejų sutuoktinių bendrai, bus sudarytas vieno sutuoktinio, bet jis turi kitos šalies įgaliojimą. Teisiniu atžvilgiu, vis tiek laikysim, kad sandorį sudaro dvi šalys : vienas sutuoktinis sudarys sandorį už save ir už kitą asmenį, kurį atstovauja, taigi jie sudarys bet kuriuo atveju kartu. Mažiau probleminių klausimų kyla, kai disponuojama NT arba kai sudaromi sandoriai dėl daiktinių teisių į NT. Taip yra todėl, nes viešame registre atitinkamai yra aiškiai visos šios teisės registruojamos, t.y. yra galimybė įsitikinti, kada tas turtas įgytas, koks jo teisinis statusas, taip pat disponavimui nekilnojamais daiktais ir daiktinėm teisėm į nekilnojamus daiktus yra nustatyta notarinė forma, dėl ko yra atliekamas patikrinimas. / 61 162 Daug sunkiau atvejais, kai disponuojama vertybiniais popieriais, nes viešųjų registrų, veikiančių visa apimtimi, mes neturime, o tai, kad turime, pvz., JA dalyvių registrą - ten registruoti dalyviai, bet jokio statuso dėl to, kokias nuosavybės forma tos akcijos priklauso, mes neturime. Juo labiau išskirti pagal įgyjimo datas kartais yra pakankamai sudėtinga ir įvertinus tą apl., kad vertybinių popieirų perleidimo sandoriai gali būti sudaromi ne tik notarine forma, bet ir ne notarine forma, kai, tarkim, jie yr amažiau nei 14 500 EUR vertės ir neviršija 25 % bendro įstatinio kapitalo procentų. Tai tokiais atvejais tas teisėtumo patiktinimas ir užtikrinimas yra sudėtingas. Kai susidūriama su griežtai reguliuojamais civilinės apyvartos subjektis, pvz., bankais, kitoms įstaigom, kurios prekiauja vertybiniais popieriais, tai sutuoktiniai, sudarydami sutartis dėl prekybos vertybiniais popieriais, kad ir biržoje, turi pateikti atitinkamus įgaliojimus, kad jie galėtų tokius sandorius sudaryti. Visos šios išimtys iš esmės nukreiptos apsaugoti trečiųjų asmenų interesus, kad jie žinotų, kada sutuoktinis gali turtu disponuoti vienas, o kada reikalingas kito sutuoktinio dalyvavimas arba pateiktas patvirtinimas. SVARBU : Jeigu nevertintume pirmosios išimties, kada kito sutuoktinio sutikimas iš viso yra nereikalingas, o vertintume tik santykį tarp bendrosios prezumpcijos ir tų dviejų išimčių, tai mes matome labai aišku ir akivaizdų skirtumą CK 3.96 str. prasme. 3.96 str. Sandorių nuginčijimas 1. Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per 1 m. nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Ši norma mums pasako, kad galiojant įstatyme numatytai prezumpcijai, kad sandoriai sudaromi sutuoktinių bendru sutarimu, atitinkamai tretiesiems asmenims civilinėje apyvartoje yra suteikiama galimybė pasitikėti šia prezumpcija ir galimas sutuoktinių tarpusavio vidinis nesusitarimo rezultatas negali būti panaudotas prieš sąžiningas trečiasias šalis. Žinoma, jeigu asmuo žinojo, kad sutuoktinis yra nedavęs sutikimo, kad prieštarauja sandorio sudarymui, tai toks sandoris gali būti nuginčytas. BET svarbu, kad tas žinojimas ar nežinojimas kiekvienu atveju yra fakto klausimas ir jeigu iš tikrųjų yra įrodoma, tai mes turime tą patį kaip ir CK 1.75 str. : atspindi teisinės registracijos reikšmę. Bendrąja prasme, jeigu tam tikras sandoris arba JF nėra išviešintas, tai jis negali būti panaudotas prieš trečiąsias šalis. Bet visgi, jeigu trečioji šalis žinojo, kad tokia apl. yra, tai, nepaisant registravimo fakto, prieš ją tai gali būti panaudota. Taigi 3.96 str. yra ANALOGIŠKA SITUACIJA. 2. Sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (šio kodekso 3.92 str. 4 d.), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga. Ši įstatymo norma reiškia, kad šiuo atveju, jeigu ne sutuoktinių bendro vidinio susitarimo reikalas yra, kada prieštarauti ar neprieštarauti tam tikro sandorio sudarymui, o įstatyme numatyta apl., t.y. atvejai, kada yra reikalingas sutikimas arba kada sandoris išimtinai sudaromas bendrai, tai šios normos laikymosi rizika tenka ne tik paties sutuoktiniams, bet ir kreditoriams, kaip tretiesiems / 62 162 asmenims. Paprastas ir aiškus pagrindimas - įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ar kitų neigiamų teisinių pasekmių atsiradimo. Kreditorius negali asakyti, kad jis nežinojo, kad, pvz., NT perleidimo sandoris dėl turto, kuris - sutuoktinių bendroji jungt. nuosavybė, gali sudaryti tiktai abudu sutuoktiniai. Įstatymas taip nustato ir įstatymą reikia žinoti. Vadinasi šiuo atveju ir ypatingai bendrai sudaromų sandorių atveju, kreditorius turi būti ypatingai dėmesingas, nes jeigu nebus laikytasi nurodytų reikalavimų, sandoris bus pripažintas negaliojančiu, nepriklausomai nuo kreditoriaus sąžiningumo. Išimtis - situacijos, kai vienas arba abu sutuoktiniai pateikia registrams arba kitoms institucijoms ar pareigūnams (pvz., notarams) neteisingus duomenis, tai tada tokį sandorį galima pripažinti negaliojančiu, bet tada jau trečiasis asmuo yra saugomas, nes apgaulė buvo panaudota prieš jį. Beje, apaulės naudojimą galima taikyti pagal analogiją ir CK 1.91 str., tam, kad suprastume, kas tai yra. Įstatymas mums preziumuoja, kad abudu sutuoktiniai turtu naudojasi protingai, naudojasi sąžiningai ir atitinkamai naudojasi ne tik tuo turtu, kuris yra jų bendr. jungt. nuosavybė, bet taip pat naudojasi ir turtu, kuris yra jų asmeninė nuosavybė. CK 3.97 str. nors ir įtvirtina bendrąjį principą, kad turtu, kuris yra asmeninė nuosavybė, sutuoktinis gali naudotis, jį valdyti bei disponuoti savo nuožiūra, išskyrus išimtis, kiek tai susiję su šeimos turto teisinio režimo taikymu. TAČIAU, įstatyme yra numatyta išimits. T.y., jeigu sutuoktiniai dipsponuojant savo asmeniniu turtu jis elgiasi neprotingai ir atlaidžiai ir kyla grėsmė šeimos interesams, tai yra galimybė prašyti sutuoktino turtui skirti administratorių ir tokių būdu apriboti sutuoktinio teises disponuoti turtu, kuris - asmeninė nuosavybė. Pvz., sutuoktinis turi pareigą teikti išlaikymą; jam reikia išlaikyti bendrą jungt. nuosavybę ir pan., o jis pradeda švaistyti turtą. Tai tokioj situacijoj toks apribojimas galimas. 3.97 str. Turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, tvarkymas 1. Turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra. Turto, kurį šis kodeksas pripažįsta šeimos turtu, valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomi šioje knygoje nustatyti apribojimai. 2. Jeigu vienas sutuoktinis turtą, kuris yra jo asmeninė nuosavybė, tvarko aplaidžiai ar taip neprotingai ir nerūpestingai, jog kyla grėsmė šeimos interesams dėl to, kad tas turtas gali būti prarastas ar iš esmės sumažėti, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą reikalaudamas skirti sutuoktinio turtui administratorių. Administratoriumi gali būti skiriamas ir sutuoktinis, pareiškęs tokį reikalavimą. 3. Išnykus apl., dėl kurių turtui buvo paskirtas administratorius, bet kuris sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl turto administravimo panaikinimo. 4. Vienas sutuoktinis turi teisę įgalioti kitą sutuoktinį tvarkyti turtą, kuris yra jo (pirmojo sutuoktinio) asmeninė nuosavybė. Tokiu atveju sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikomos šio kodekso antrosios knygos normos, reglamentuojančios atstovavimo teisinius santykius. 5. Jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vienas sutuoktinis negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, kitas sutuoktinis turi teisę naudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti negalinčio savarankiškai tvarkyti savo turto sutuoktinio asmenines lėšas ir turtą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sutuoktiniai gyvena skyrium ar sutuoktinio, kuris negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio, turtui yra paskirtas administravimas. Jeigu galima apriboti sutuoktinio disponavimą asmenine nuosavybe, tai be jokios abejonės galima apriboti ir suotuoktinio teises disponuojant, valdant, naudojant bendrą nuosavybę. CK 3.95 str. / 63 162 3.95 str. Nušalinimas 1. Jeigu vienas sutuoktinis negali tvarkyti bendro turto ar jį tvarko nuostolingai, kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas nušalinti pirmąjį nuo turto tvarkymo. Teismas tokį sutuoktinio prašymą tenkina, jeigu pareiškėjas įrodo, kad tai yra būtina šeimos ar bendro sutuoktinių verslo poreikiams užtikrinti. 2. Sutuoktinis, kurį teismas buvo nušalinęs nuo turto tvarkymo, išnykus apl., dėl kurių jis buvo nušalintas, gali kreiptis į teismą reikalaudamas, kad jam vėl būtų leista tvarkyti bendrą turtą.   Jeigu sutuoktinis elgiasi nerūpestingai su turtu, tai jam tenka pareiga ir atlyginti nuostolį. 3.99 str. Sutuoktinių dovanos 1. Sutuoktiniai turi teisę dovanoti vienas kitam turtą pagal šio kodekso 6 knygos normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį. 2. Dovanotojo kreditoriams nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis sukelia teisines pasekmes tik įregistravus šią sutartį viešame registre. 3. Apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles, egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte. Jeigu dovanotas turtas žuvo ne dėl apdovanotojo sutuoktinio kaltės, jo pareiga įvykdyti dovanotojo prievoles pasibaigia. Gali dovanoti vienas kitam tą turtą, kuris priklauso sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise, taip pat savo turto dalį. Vėlgi, yra kreditoriaus interesas, kad jeigu dovanojimo momentu buvo tam tikros prievolės, tai dovaną gavęs sutuoktinis atsako to dovanoto turto verte, jeigu toks turtas vis dar išlikęs ir nėra prarastas dėl dovaną gavusio sutuoktinio kaltės. 2020.10.27 Bendrosios jungt. nuosavybės pasidalinimas ŠT turtinių teisių ir pareigų prasme visada susijusi su tam tikrų prezumpcijų taikymu : vadinasi, norint pasidalinti turtą teisingai išnagrinėti šio klausimo niekaip nėra įmanoma nenustant sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms taikomo režimo. Pati pirminė pareiga EGZE - labai aiškiai identifikuoti, kokiam režime gyvenant sutuoktiniams atsirado vienas ar kitas klausimas, atsirado viena ar kita turtinė teisė, ar buvo įgytas turtas, kad vėliau būtų galima išspręsti, ar tai dalintinas turtas, ar ne dalintinas turtas. Jeigu dalinitinas - kokiom dalim ir pan. REIKIA ATKREIPTI DĖMESĮ - Formuluotant atsakymą reikia nurodyti, KODĖL LAIKOM, kada kuriuo momentu, pvz., buvo pradėtas bendrosios jungt. nuosavybės režimas, atitinkamai KADA LAIKOMA, kada jis baigėsi, nes šie dalykai labai svarbūs. Problematika : I. Įrodinėjimo problematika II. Taikytinų teisės normų problematika. / 64 162 Egzamino metu, tokių pasvarstymų ,,o kas gali įrodyti, kad tėvai perdavė pinigus, arba - kas gali įrodyti vieną ar kitą faktą?” - tokių pasvarstymų neturėtų būti. Mūsų tikslas teisingai nustatyti taikytinas normas, pagal tai atitinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Pvz., mes turime sutuoktinių turtui taikomą bendrosios jungt. nuosavybės režimą. Pagal 3.89 str. gali būti numatyta išimtis, jeigu turtas buvo įgytas iš dovanotų lėšų ar kitokiu būdu asmeninių lėšų, tai klausimas pakankamai paprastas - jeigu tas sutuoktinis nori remtis išimtimi, tai jis ir turi įrodyti tą išimtį, o jeigu neįrodo, tai taikoma bendra prezumpcija. Vien pasvarstymo ,,kas galėtų įrodyti, kad bus taip ar kitaip” - to nepakanka, kad mes išspręstume situaciją. Jeigu nėra įrodyta išimtis, tai turi būti išspręsta remiantis bendra prezumpcija ir ATSAKYMAS TURI BŪTI PATEIKTAS. Sutuotkinių bendrosios jungt. nuosavybės padalinimo principas Bendro pobūdžio pastabos: a) Svarbu atsakyti į klausimą, kada yra galimas sutuoktinių bendro turto padalinimas : i. Santuokoje, sutuoktiniams nenutraukiant santuokos. ii. Santuokos nutraukimo arba separacijos nustatymo metu. Šių dviejų bendrosios jungt. nuosavybės atvejų atskyrimas labai svarbus, nes priklausomai nuo to varianto, kuris bus taikomas, priklausys pasekmės, kurios toliau bus taikomos sutuoktiniams. Jeigu kalbam apie (ii.), tai tokiu atveju turime situaciją, kai įstatyme nustatytas turto teisinis režimas nebus taikomas, t.y. toliau po sprendimo padalinti bendrą turtą bendra jungt. nuosavybė nebeatsiranda. Jeigu teismas priima sprendimą nutraukt santuoką, tai atitinkamai po to sprendimo kiekvienas iš sutuoktinių turtą įgyja asmeninės nuosavybės teise ir nebėra bendra turto jungt. nuosavybės prasme. Tuo tarpu, jeigu kalbame apie (i.) tai tokioje situacijoje po teismo spr. padalinti bendrą turtą išlieka atviras sklausimas, kaip toliau yra sureglamentuojamas sutuoktinių turtui taikomas teisinio režimo klausimas. Pvz., sutuoktiniai sudaro santuoką 2015 m., atitinkamai 2018 m. teismo sprendimu yra padalinamas jų turtas ir santuoka nenutraukiama. Jeigu santuoka nenutraukiama, tai po teismo sprendimo padalinti turtą jų turtui toliau taikomas įstatyme nustatytas turto teisinis režimas, t.y. ir toliau atsiranda bendroji jungt. nuosavybė. Taigi 2018 m. mes turtą padaliname. O turtui, įgytam 2019 m. - koks bus taikomas teisinis režimas ? Turime atsakyti į klausimą, ar po 2018 m. įvykdyto turto padalinimo dar atitinkamai buvo pasirinktas papildomo klausimo išsprendimas, t.y. ar buvo sudaryta povedybinė sutartis, ar ne. Taigi kartu labai svarbu atskirti vedybų sutartį ir turto pasidalinimo sutartį. Čia kaip pvz. reikia prisiminti jau aptartą LAT praktiką dėl vedybų sutarčių sudarymo ir teisės sudaryti vedybų sutartį toje situacijoje, kai sutuoktiniiai arba vienas iš jų turi kreditorių ir atitinkamai jie po turto pasidalinimo toliau sudaro povedybinę sutartį, kuria pasirenka turto atskirumo teisinį režimą. b) Kas gali inicijuoti sutuoktinių bendro turto padalinimą. Bandoma atsakyti į klausimą, ar sutuotkinių bendro turto pasidalinimo klausimas yra susijęs su asmeninio pobūdžio sutuoktinio teise, t.y. tik su asmeniu susieta teise, ar visgi teisė pretenduoti į tam tikrą turto dalį nėra išimtinai asmeninio pobūdžio teisė. CK 3.116 str. atsako į šį klausimą - ,,1 d. Vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium.” Šį nuostata reiškia, kad reikalauti turto padalinimo gali ne tik vienas iš sutuoktinių, bet ir kreditoriai. Atitinkamai mes negalime traktuoti, kad teisė atsidalinti / 65 162 iš bendrosios jungt. nuosavybės yra išimtinai asmeninio pobūdžio teisė. Taip pat kalbant apie sutuktinių bendro turto pasidalinimo būdus, minėta norma nurodo du būdus : A. Turto pasidalinimas teismo sprendimu; B. Turto pasidalinimas sutuoktinių bendru sutarimu (savanoriškas pasidalinams.) Jis yra atliekamas notarine forma ir turi būti registruojamas vedybų sutarčių registre, jeigu jis atliekamas sutuoktiniams nenutraukiant santuokos. Kad tai nėra išimtinai asmeninio pobūdžio teisė, kyla ir keletas kitų reikšmingų išvadų, sprendžiant bendro turto pasidalinimo klausimus. CK 3.116 str. 1 d. nurodo, kad turto pasidalinimo klausimą gali inicijuoti vienas iš kreditroių. Kiltų toks klausimas, jeigu vienas iš kreditorių gali inicijuoti bendro turto pasidalinimo klausimą, tai ar kreditorius gali kvescionuoti kitus su bendro turto pasidalinimu susijusius aspketus ? Pvz., ar kreditorius gali kvescionuoti sutuoktiniams tenkančias turto dalis; ar kreditorius gali kvescionuoti nukrypimą nuo lygių dalių principo ir jo pateisinimą, nes įstatymas numato, kad tam tikrais atvejais yra galima nukrypti nuo lygių dalių pirncipo. Atsakymas būtų teigiamas, t.y. kad kreditorius visus šiuos aspektus gali kvescionuoti. Todėl, kai kalbame apie turtinius santykius, apie turto pasidalinimą, tai atitinkamai tretysis asmuo, kuris turi teisinį interesą į vieną iš sutuoktinių, tai atitinkamai gali ir kvescinuoti ir visus aspektus, susijusius su tuo, kokia turto dalis atitenka jo skolininkui, t.y. vienam iš sutuoktinių. SVARBU : Kreditorius turi teisę kvescionuoti tą turto pasidalinimą tik tiek, kiek tai iš tikrųjų būtina, kad būtų patenkintas jo reikalavimas. Jeigu sutuoktiniams pasidalinant turtą, to bendro turto pakanka, tai tokiu atveju kreditoriui NĖRA suteikiama galimybė ginčyti sutuoktinių bendro turto pasidalinimą. Pvz., sutuoktiniai dalinasi 1 000 000 EUR, ir dalinasi ne lygiomis dalimis - pvz., vienam 300 000 EUR, o kitam - 700 000 EUR. Vienas iš sutuoktinių, kuriam atitenka 300 000 EUR, turi kreditorių, kurio reikalavimas yra 100 000 EUR. Teoriškai jis galėtų sakyti, kad “žiūrėkit, mano skolininkui atitenka mažesnioji dalis, todėl aš nesutinku su tokiu turto padalinimu “, bet kadangi ta turto dalis yra pakankama tam, kad būtų įvykdytas kreditoriaus reikalavimas, kreditorius tikrai negali ginčyti daugiau, negu tai yra reikalinga jo reikalavimo patenkinimui. Kita situacija : sutuoktiniai susituokė, o vienam iš jų - tai antroji santuoka. Iš pirmos santuokos vyras turi vaiką. Santuokos metu vyras įgyja turtą, pvz., pasistato namą. Atsitinka taip, kad jis miršta. Iškyla paveldėjimo klausimas: kiek turto paveldės jo sutuoktinė ir kiek turto - vaikas, kaip pirmos eilės įpėdinis. Kad nustatytume, kas yra paveldimas ir kiek yra paveldima (kokios dalys), turime nustatyti, kas priklauso tam mirusiam sutuoktiniui, kaip jo nuosavybės dalis. Be jokios abejonės yra paveldimas MIRUSIO asmens turtas, vadinasi, turime nustatyto JO dalį bendrame turte, JO dalį bendroje nuosavybėje. Atitinkamai įpėdinis galėtų kvescionuoti ir kelti klausimą, kiek jo tėvui turėjo priklausyti turto iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Pagal paveldėjimo teisės normas, jeigu nėra testamento, yra paveldima pagal įstatymą. Paveldint su pirma eile sutuoktiniui atitenka 1/4, pirmos eilės įpėdiniams atitenka visas likęs turtas - pagal mūsų situaciją 3/4. Taigi, kuo daugiau būtų įrodyta, kiek tėvui atitenka turto dalies, tai tuo didesnė būtų ir įpėdiniui tenkanti paveldimo turto dalis. Galima įrodynėti, pvz., jo tėvo prisidėjimą asmeninėmis lėšomis prie naujai sukurto turto. Pvz., jie statė namą ir dbr reikia nustatyti, kokia dalis priklauso tėvui tame pastatytame name. Gali būti situacija, kad tas namas buvo statytas tėvo asmeninėmis lėšomis, įgytomis iki santuokos. Vadinasi gali būti reikalaujama arba kompensacijos priteisimo arba kitos dalies nustatymo bendrojoje jungt. nuosavybėje. Gali būti ir atvirkščiai - iki antrosios santuoks sudarymo turėjo sodybą, o antrosios santuokos metu tą sodybą pertvarkė į gyv. namą. Tai tokiu atveju antroji sutuoktinė greičiausiai reikštų reikalavimą pagal CK 3.90 str. ir prašyti tą namą / 66 162 pripažinti bendrąja jungt. nuosavybe dėl tos priežasties, kad sanuotkos metu jis buvo iš esmės pagerintas, o atitinkamai įpėdinis prašytų arba priteisti kompensaciją jo tėvui už tai, kad jo turtas buvo panaudotas sukurti bendrą jungt. nuosavybę, arba priešingai - teigų, kad tie pagerinimai nebuvo esminiai, jog pritaikytume CK 3.90 str. ir turėtume tik išmokėti kompesanciją, o visa kitą laikyti asmenine nuosavybe. Tokie pvz. aiškiai parodo, kad ginčas dėl sutuoktiniui tenkančios turto dalies galimas ne tik tada, kai klausimą kelia patys suoktiniai, bet ir tada, kai klausimą kelia tretieji asmenys, turintys teisinį interesą. (įpėdinis tam tikra prasme irgi gali būti laikomas kreditoriumi, nes turi reikalavimo teisę į tam tikro turto dalį.). c) Senasis santuokos ir šeimos kodeksas, numatė, kad tais atvejais, kai santuoka buvo nutraukiama administracine tvarka, nebuvo privalomas bendro turto pasidalinimo klausimo išsprendimas privalomu būdu ar įstatyme numatytais privalomais atvejais. Pagal naująjį CK, tai privaloma ir kitiap būti negali. BET, jeigu žiūrėtume į tai, koks gi sutuoktinių turtui taikytinas režimas po santuokos nutraukimo, į šį aspektą taip pat reikia atkreipti dėmesį, kadangi pats santuokos nutraukimo faktas nereiškia bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo, ypatingai jeigu žiūrėsime tą santykį tarp senojo šeimos kodekso, ir dabartinio. Jeigu žiūrėtume į naujojo kodekso normų taikymą ir aiškinimą, tai CK 3.67 str. sako, kada baigiasi sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos, nuo kada nutrūksta turtinio režimo taikymas sutuoktiniams, jeigu jie kreipiasi dėl santuokos nutraukimo. TAČIAU ir ši noma, kalbėdama apie sutuoktinių turto teisinio režimo pasikeitimą, kalba apie tai, koks režimas jiems turėtų būti taikomas į ateitį, po to, kai jie atiitnkamai atlieka tam tikrą veiksmą, pvz., kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Akivaizdu, kad po to įgytas turtas nebus kvalifikuojamas kaip bendroji jungt. nuosavybė. TAČIAU pats kreipimosi į teismą momentas jokiu būdu nereiškia, kad automatiškai ir pasidalino turtas. Tam, kad turtas pasidalintų, turi būti priimtas sprendimas. Be to, net ir pagal naują CK yra galimos situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių bendras turtas nebus padalintas, pvz., vienas iš sutuoktinių nuslėps nuo kito sutuoktinio bendra jungt. nuosavybe esantį turtą ir apl. paaiškės tik po tam tikro laiko po santuokos nutraukimo. Gali būti situacija, kai abudu sutuoktiniai bus sąžiningi ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nežinos, kad jie turi bendro dalintino turto. Pvz., sutuoktiniai galvojo, kad tam tirkas turtas yra prarastas, nesitikės jo atgauti, o tik po to paaiškėja, kad tas turats egzistuoja. Tai gali būti taip, kad bendro turto pasidalinimo klausimą sutuoktiniams teks spręsti ne tik tuo pačiu formaliu santuokos nutraukimo proceso metu, bet taip pat gali būti taip, kad dėl tam tikrų priežasčių gali tekti atnaujinti procesą dėl bendro turto pasidalinimo ir atitinkamai pasidalinti tą turtą, kuris nebuvo pasidalintas anksčiau. Pvz. iš teismų praktikos : vienas iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo proceso ginčijo kitus sandorius, sudarytus vieno iš sutuoktinių su trečiaisiais asmenimis ir atitinkamai tas bylas dėl nuginčijimo laimėjo. Kita situacija: sutuoktiniai kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Tuo pačiu metu vienas iš sutuoktinių pradeda ginčyti sutuoktinio iki proceso pradžios (pvz., metai iki proceso pradžios) sudarytus nuosavybės perleidimo sandorius. Tarkim teigė, kad tas sudarytas sandoris (pvz., dovanojimo sandoris) - fiktyvus. Santuokos nutraukimo byla išsinagrinėja savo ruožtu, todėl, kad santuokos nutraukimo bylos teismas nestabdys tuo pagrindu, kad yra neišpręsti tam tikri šaltuiniai klausimai. Gali būti taip, kad po šio proceso, pvz., praėjus dar porai matų, teismas sakys ,,taip, dovanojimo sutartis, bubvo fiktyvi ir dėl tos priežasties turtui taikoma restitucija ir padovanotas turtas grįžta į bendrąją jungt. nuosavybę.” Taigi atsiranda poreikis iš naujo tą turtą pasidalinti. Vadinasi, turi būti atnaujinta byla dėl santuokos nutraukimo (aišku, tik toje dalyje, kiek tai būtina išspręsti santuokos metu įgyto bendro turto pasidalinimo klausimą). Tada teismas priima spr., / 67 162 kuriuo padalina tą naujai atsiradusį turtą. Jeigu lygintume šios situacijos santykį su senuoju santuokos šeimos kodeksu, tai yra galimos situacijos, kad sutuoktiniams nutraukus santuoką pagal senąjį kodeksą, tas turtas, kuris buvo įgytas, jis bus nepadalintas. Ypatingai skaudžios situacijos yra tada, kada yra iš naujo reikalinga pasidalinti NT, pvz., santuokoje, kuri buvo sudaryta 1994 -1999 m. ( 1996 m. buvo įgytas NT). Kaip ir šiuo metu, taip ir tuo metu, pagal galiojusias prezumpcijas turtas, kuris buvo įgytas santuokos metu, neprilkausomai nuo to, kieno vardu ji sbuvo įgytas, jis buvo laikomas bendra jungt. nuosavybe. Atitinkamai registras neregistruodavo, kai tai - bendra jungt. nuosavybė, turtas galėjo būti registruojamas vieno iš sutuoktinių vardu. Tai kai šiandien dienai ateina sutuoktinis ir nori tą turtą parduoti, notaras tikrina tai, koks buvo sutuoktiniams taikomas teisinis režimas tuo metu, kai sutuoktiniai įgyjo turtą. Jeigu notaras konstatuoja, kad sutuoktiniai gyveno santuokoje, kitas klausimas - ar buvo užbaigtas bendrosios jungt. nuosavybės režimas. Jeigu nėra teismo spr. pasidalinti turtą, vadinasi bendr. jungt. nuosavybės turto teisinis režimas jiems nebuvo užbaigtas ir tas daiktas nėra pasidalintas. Na ir vienas iš sutuoktinių kreipiasi į teismą ir prašo pripažinti tą turtą jo įgytą pagal įgijamąją senatį. Sako, ,,žiūrėkit, mes nustojome bendrai gyventi 1999 m., jau praėjo 16 m., aš išvaldžiau tą turtą atvirai, ten gyvendamas, nesislapstydamas. Prašau dėl to man pripažinti nuosavybės teisę.” Teismai tokius ieškinius atmeta dėl tos priežasties, jog tam, kad daiktas būtų įgytas pagal įgyjamąją senatį, būtina sąlyga - daikto įgyjusio asmens sąžiningumas. O sąžiningumas yra apl., rodanti, kad daiktą ketinantis įgyti asmuo per įgyjamąją senatį nežinojo ir neturėjo žinoti, kad kitas asmuo turi daugiau teisių į tą daiktą. Taigi šioje situacijoje, jeigu jie buvo sutuoktiniai ir jeigu jie turėjo žinoti, kad daiktas įgytas bendrosios jungt. nuosavybės prasme, vadinasi truksto sąžiningumo elemento - tu negalėjai nežinoti, kad kitas to turto bendrasavininkas - tavo suutoktinis. Žinoma, vėliau galima reikšti įvairius reikalavimus, susijusius su to turto išlaikymui tekusiomis išlaidomis per tą visą gyvenimo atskirai laikotarpį, bet savo ruožtu kitas sutuoktinis galėtų kelti klausima dėl to, kokia buvo ar galėjo būti gauta nauda iš disponaviom turtu, kurį valdė kitas sutuoktinis. Tai tos situacijos yra labai sudėtingos, bet SVARBU : kaip mes nustatom turto režimo įgyjimo momentą, visada reikia išgryninti teisinį pagrindą, kada tas režimas pasibaigia. Kitaip sakant, juridinį faktą, su kuriuo yra siejamas šių teisinių santykių pasikeitimas. Turto pasidalinimo samprata Turime prisiminti ir CK daiktinės teisės normas. Jeigu kalbame apie bendro turto pasidalinimą, kitaip sakant, kalbam apie bendros jungt. nuosavybės pasibaigimą, mes turime atsakyti, o kokią kitą teisinę formą įgauna tų daiktų turėjimas ? Kokia toliau seka nuosvybės rūšis ? Jeigu daiktai pagal savo prigimtį yra dalūs ir mes galime suformuoti naujus savarankiškus daiktus, tada galime kalbėti apie fizinių daiktų padalinimą ir kiekvienas iš sutuoktinių įgyja asmeninės nuosavybės teisę į tam tikrą daiktą. Paprasčiausias pvz. - piniginės lėšos. Šis aspektas ypatingai svarbus, kai kalbame apie nedalius daiktus. Turime suprasti, kad bendros jungt. nuosavybės pabaiga gali reikšti, jog turtas transformuojasi ne tik į asmeninę nuosavybę, kai yra sufromuojami du savarankiški daiktai, bet taip pat bendr. jungt. nuosavybės padalinimas gali reikšti ir tai, kad sutuoktiniai po šio padalinimo tampa bendros dalinės nuosavybės subjektais, t.y. įgyja bendrą dalinę nuosavybę į tam tikrą daiktą. Pvz. - butas. Teisiškai lb svarbu suprasti, kad jungt. nuosavybės pabaiga nebūtinai reiškia bendros nuosavybės pabaigą ir sutuoktiniai gali likti bendraturčiais, tačiau bendroje / 68 162 dalinėje nuosvaybėje. Šis aspektas svarbus dėl tos priežasties, kai kalbame apie bendr. jungt. nuosavybės padalinimą, teismai turėtų ieškoti ekonomiškai efektyviausio spr. padalinant sutuoktinių turtą, nes visi suprantam, kad būtą dalinant į 1/2 ir 1/2, ta 1/2 beveik visada reiškia mažiau, negu matematinė 1/2 išraiška. Todėl, nes 1/2 buto, kaip savarankišku daiktu, nedisponuoji ir atitinkamai parduoti negalėsi, todėl komercinė bei rinkos vertė yr atikrai mažesnė. Taigi sudėjus tas 1/2 - vieneto nebegausi. Tad formaliai tas turto padalinimas reiškia padalinimą lygiomis dalimis, tačiau realistiškai vertinant - įvetinimas šių dalykų gali skirtis. Bendro turto padalinimas - ką dalinsime ir kaip dalinsime. Tam, kad galėtume išspręsti bendro turto padalinimo klausimą, turime atsakyti, KĄ mes galime dalinti. 3.118 str. Turto balanso sudarymas 1. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Būtent bendrosios jungt. nuosavybės padalinimas yra atliekamas per balanso sudarymą. Taigi į balansą turi būti įrašoma BENDROJI JUNGT. NUOSVAYBĖ, vadinasi dalinti galime bendrąją jungt. nuosavybę. Taigi turime atskirti, kas yra sutuoktinių bendras turtas, o kas - asmeninis. Svarbu prisiminti CK 3.88 ir 3.89 str. Kalbant apie turto įrašymą į balansą, reikia turėti minty, kokį turtą ten galime įrašyti. Teismų praktikoje yra buvę ginčų, kurie rodo balanso sudarymo problematiką : sutuoktiniai dar prieš kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo, sudarė sutartį dėl medienos tiekimo, kad jie galėtų atlikti namo remonto darbus. Esmė, kad buvo sudaryta sutartis, tačiau mediena - nebuvo pateikta. Vienas sutuoktinis į balansą įtraukė tą medieną (nurodydamas jos vertę pinigais). Teismas nurodė, kad į balansą galim įtraukti tik tą turtą, kuris egzistuoja realiai, vadinasi, negali įtaukti numanomo turto. Kai nurodomas turtas, jis turi būti identifikuojamas konkrečiai, kad antstolis vėliau tą turtą galėtų paimti ir perduoti tam iš sutuoktinių, kuriam jis būtų priteistas. Jeigu tai yra reikalavimo teisės, tai jos turi būti identifikuojamos kaip reikalavimo teisės, tačiau negali būti dalinamas būsimas turtas, kaip tariama bendra jungt. nuosavybė. Kitas pvz., kai sutuoktiniai užsiima verslu yra dažnos situacijos, kai verslai įsteigti kitose jurisdikcijose (ne tik nacionalinėje) kur sunku nustatyti, kas yra tikrasis naudos gavėjas, o kas - tik dalyvis. Balanso sudarymo prasme, t.y. 3.118 str. prasme, svarbu sudaryti ne tik aktyvą, t.y. nurdotyi ne tik turtą ir reikalavimo teises, bet svarbu nurodyti ir pasyvą, t.y. 3.118 str. 2 d. 2. Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. SVARBU : šitos dalies taikymo praktika ne visiškai atitinka pažodinę išraišką, kuri čia suformuluota. Pažodžiui balanso sudarymas atrodytų taip : sutuoktiniai turi turto už 100 000 EUR IR JIE TURI PRIEVOLIŲ už 40 000 EUR. Jeigu skaitytume pažodžiui, tai sudarom balansą - 100 000 EUR. Tada žiūrim, kokios yra prievolės - 40 000 EUR. Iš 40 000 EUR, pvz., išskiriame 15 000 EUR, kurių terminas jau suėjęs, ir 25 000 EUR - kurių prievolių vykdymo terminas dar nesuėjęs arba jos yra ginčytinos. Kyla klausimas, o tai ką mes atitinkamai turėtume daryti ? Pvz., tas 100 000 EUR sutuoktinių turto - NT. Jeigu mes skaitytume, kad iš bendro turto turi būti sumokamos skolos, kurių mokėjimo terminai yra suėję ( 15 000 EUR), tai kiltų klausimas, o tai kaip mes iš to NT sumokėsime skolas ? Duris išimsim, langus išimsim, kad / 69 162 sumokėtume, ar kaip ? Balanso sudarymas pats savaime neįpareigoja sutuoktinių paimti paskolą ar dar padidinti kažkokius įsipareigojimus (kadangi balanso prasme niekas nepasikeis - pasikeis tik kreditoriaus pavardė, kuri bus balanse, bet kaip buvai skolingas, tok sir liksi). Tuo pat metu prisimenam iš ankstesnių paskaitų : santuokos nutraukimo metu, teismas nagrinėja santuokos nutraukimo bylą, o kitų klausimų nenagrinėja, pvz., priteisimo kreditoriams klausimo, nes tam, kad teismas, kuris nagrinėja santuokos nutraukimo bylą, kažkam priteistų kažkokią sumą, tas asmuo turi būti procese ieškovas. Jeigu jis nėra ieškovas, teismas net norėdamas negalėtų priteisti, nes asmuo nėra pareiškęs tokio procesinio reikalavimo. Vadinasi ta nuostata, kad yra sumokamos skolos, pagal šiandieninę teismų praktiką yra neįgyvendinama. Juo labiau, jeigu mes remiamės aptartu pvz., sutuoktiniai turi turto, kurio vertė - 100 000 EUR, tai sutuoktiniams dabar išskirti 15 000 EUR skolų, kurio terminas jau suėjęs, ir 25 000 EUR, kur nesuėjęs, taip kaip dabar tą turtą paskirstyti ? Jeigu tai būtų piniginė išraiška ir sutuoktiniam pakaktų pinigų ir suėjusioms skoloms, ir nesuėjusioms skoloms, būtų galima samprotauti, kaip šią nuostatą įgyvendinti. Bet jeigu turtas nedalus, o dažniausiai taip ir būną, tai atitinkamai šios nuostatos nėra kaip ir įgyvendinti. Pvz., sutuoktiniai nusipirkę būstą už 100 000 EUR, likęs kreditas bankui - 60 000 EUR. Mokėjimo terminas nesuėjęs, einamąsias įmokas sumoka, tai tada yra klausimas, o tai kur reikia padėti tą turtą su prievolėm, kurių vykdymo terminas yra nesuėjęs ? Teismas, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalinimo, jis turi nuspręsti, kuriam iš sutuoktinių atiteks turtas, kuris bus savininkas, nes vis tiek kažkas turi likti turto savininku, negali būti situacijos, kai niekas nebus turto savininkas. Tai kas seka iš šių pastabų - šios normos 2 d. taikymas teismų praktikoje yra kitoks, nei būtų galima susidaryti įspūdį jį perskaičius. Teismas spręsdamas klausimą dėl balanso sudarymo ir vėliau - turto padalinimo, jis skirsto turtą ir atitinkamai priskiria vienam iš sutuoktinių, atsižvelgdamas į tas prievolių vertes, kurios priklausytų dengti vienam arba abiems sutuoktiniams. Kitaip sakant, mūsų aptartoje situacijoj, jeigu sutuotkiniai turi turtą už 100 000 EUR, tai teismas turi padalinti ne tik skirtumą (100 000 EUR - 40 000 EUR = 60 000 EUR, ir tada jis dalins 60 000 EUR lygiomis dalimis - po 30 000 EUR), bet jis turi padalinti visą turtą, t.y. 100 000 EUR, ir nurodyti, kas tampa kiekvieno daikto savininku. O toliau, nurodant vertes ir kalbant apie prievolių paskirstymo klausimą, pvz., jeigu prievolė atitinkamai dali, tai priskirdamas tam tirką bendros prievolės dalį, teimas turi priskirti ir turto tam sutuoktiniui, kuris padengtų nurodytą prievolę. Jeigu prievolė nėra dali, pvz, sutuoktiniai yra solidarūs skolininkai, tai teismas į tai atsižvelgia ir šiuo atveju paprastai pagal nustatytas proporcijas, paprastai - pagal lygių dalių proporciją, atitinkamą prievolę ir paskirsto. Sakykim teismas padalina po 1/2 buto ir atitinkamai padalina prievoles per pusę. SVARBU : atkreipti dėmesį į kreditorių teisinės padėties klausimą santuokos nutraukimo metu ir bendro turto padalinimo metu (tai būtų taip pat taikoma, jeigu turtas būtų dalinmas ir nenutraukus santuokos). Teismas, spręsdamas klausimą dėl pasyvo sudarymo ir tolimesnio prievolių paskristymo, privalo įdentifikuoti prievolių pobūdį, bet negali modifikuoti nurodytų prievolių be kreditoriaus sutikimo. Jeigu prievolė savo prigimtimi yra solidari (bendra), tai ji šia prievole ir lieka. Jeigu ji dali, tai teismas nustato dalis, tačiau pačios prievolės pobūdžio jis pakeisti negali (kokios prievolės buvo, tokios jos ir lieka). 3. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Sudarant kompensacijų balansą, turime keletą atvejų, kada sutuoktiniai turi vienas kitam kompensuoti tam tikras tenkančias turto dalis. / 70 162 i. Visų pirma, kada aktualus kompensavimo klausimas - CK 3.98 str. Jeigu tam tikras turtas buvo pripažintas bendra jungt. nuosavybe (nors jis buvo įgytas kaip asmeninė nuosavybė, tačiau buvo iš esmės pagerintas), tai kyla klausimas, kaip tam sutuoktiniui, kurio asmeninė nuosavybė buvo panaudota, turėtų būti kompensuojama jam priklausiusio turto dalis. Čia reikia turėti minty, kad kompensacijų balansas, kaip ir nurodyta 3.118 str 3 d., gali būti formuluojamas į abidvi puses, t.y. kiek ir kokį turtą privalo sutuoktinis kompensuoti į bendro turto sąskaitą, ir kiek, kuriam sutuotkiniui turi būti kompensuojama iš bendro turto. SVARBU : labai dažnai daroma matematinė klaida. Pvz., vienas iš sutuoktinių bendros jungt. nuosavybės lėšomis padidino savo asmeninę nuosavybę, tarkim, sutuoktinis sudaro antrą santuoką. Iki antros santuokos turi sodybą ir pajamomis, kurios yra gaunamos antrosios santuokos metu, jis gerina savo sodybą. Kyla ginčas pagal 3.90 str. dėl sodybos pripažinimo bendra jungt. nuosavybe. Teismas konstatuoja, kad pagerinimai nėra tiek esminiai, kad turtas būtų pripažintas bendr. jungt. nuosavybe. Tai to pasekmė, kad galima kelti klausimą, kad tiek, kiek išleidai iš bendrosios jungt. nuosavybės, tu turi kompensuoti. Pvz., išleido iš bendr. jungt. nuosavybės 10 000 EUR. Klausimas - ar tuos 10 000 EUR jis ir turi kompensuoti kitam sutuoktiniui ? Atsakymas - tie 10 000 EUR turi būti kompensuoti į bendrą turtą ir jeigu mes taikome lygių dalių prezumpciją, tai kitam iš sutuoktinių turi atitekti ne visi 10 000 EUR, bet turi atitekti 5 000 EUR, nes tame bendrame turte pusė buvo atitinkamai ir to sutuotkinio, kuris tas lėšas panaudojo. Tai labai svarbu, kai kalbame apie balanso sudarymą. Jeigu kalbame, kad šioje dalyje, t.y. taikant 3 d., kompensacija tiakoma bendrai jungt. nuosavybei ir mes norim tam tikrą sumą įdėti į balansą, įrašyti, kiek yra kompensuojama, bet šioje vietoje nėra dar atliekamas padalinimas, tai tada mes įdedam visą sumą. BET jeigu mes tiesiog sakom, “va, liko padalinti 10 000 EUR, kurie buvo išleisti asmeniniams poreikiams, tai tokiu atveju tuos 10 000 EUR turime padalinti.” Kitaip deliojame situaciją, jeigu, pvz., turime kompensuoti vienam iš sutuoktinių jo asmeninę nuosavybę iš bendrosios jungt. nuosvaybės. Tarkim buvo sodyba ikisantuokos. Ta sodyba santuokos metu iš esmės pagerinta. Bet mes sakom, kad tam sutuoktiniui, kurio sodybą ,,suvalgėme” bendors junt. nuosavybės sąskaita, reikia kompensuoti tam tikrą sumą, pvz., 10 000 EUR. Tai šiuos 10 000 EUR kompensuojam iš jungt. nuosavybės, NE IŠ KITO SUTUOKTINIO. Iš jungtinės nuosavybės kompensuojame, bet jau tos kompensacijos sumos per pusę nedaliname. ii. Taip pat pagrindą kompensacijoms nustato ir CK 3.123 str. 3 d. - ,,Jeigu ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte.” - apribojimas termino prasme ir pagrindas, kam turėtų būti kompensuoti ne pagal paskritį išleisti arba panaudoti daiktai. iii. Kitas pagrindas balansui sudaryti CK 3.123 str. 4 d. - ,,Vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Terminas, už kurį apskaičiuojamos tokios negautos pajamos, negali būti ilgesnis nei paskutiniai 5 m. iki turto padalijimo bylos iškėlimo.” - šią normą galime pritaikyti ne tik tada, kai mes kalbame apie aktyvius veiksmus, bet ir tada, kai kalbame apie vieno iš sutuoktinių netinkamą veikima arbe neveikimą, t.y. pasyvumą (apie pajamas, kurių šeima negavo). Pvz., turtas, kuris gali būti naudojamas pagal paskirtį, nėra tinkamai naudojamas, neūkiškai naudojams turtas, neprotingai elgiamasi ir prarandama galimybė uždirbti pinigus. Tai tokiu atveju ši norma gali būti pritaikoma. / 71 162 iv. Kitas pagrindas balansui sudaryti CK 3.115 str. 1 - 2 d. - numatyti atvejai, kada gali būti taikomos kompensacijos. Toliau, kalbant apie balanso sudarymą, kitas veiksmas, kuris turi būti atliktas, tai iš balanso turi būti eliminuojami nedalintini daiktai (CK 3.120 str.) Šis str. numato, kad - ,,1 d. Į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu.” Labai svarbu, kad atkreiptume dėmesį ir į 3.120 str. 2 d., nes ją aiškinant sistemiškai ir siejant su 3.88-89 str., taip pat su 3.98 str., matosi, kokiais atvejais turime kelti kompensacijų klausimą, o kada ne. 3.120 str. 2 d. mums sako : ,,2. Šio str. 1 d. numatytas turtas, skirtas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, yra perduodamas neišieškant kompensacijos tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitas asmeninio pobūdžio turtas – vienam ir kitam sutuoktiniui.” tai reiškia, kad neišieškant kompesacijos, yra perduodamas tik tas turtas, kuris yra susijęs su nepilnamečių vaikų interesais, poreikiais. Tuo tarpu, kai mes sakome “kitas asmeninio pobūdžio turtas, kuris perduodamas kitam sutuoktiniui” nereiškia, kad dalinimo metu už tokį turtą nėra numatoma kompensacija ir ji nėra įtraukiama į turto balansą. 4. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Čia svarbus yra verčių nustatymo klausimas. 3.119 str. mums sako, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungt. nuosavybės pabaigoje.   Kai mes kalbame apie sutuoktinių dalintino turto balanso sudarymą, turime skirti : i. daiktų priskyrimą balansui (ką laikysime bendra nuosavybe, o ką - asmenine); ii. Verčių nustatymo klausimą. T.y. kiek vertas turtas arba tam tikros reikalavimo teisės ir atitinakamai, kokio dydžio yra vieno arba kito sutuoktinio įspareigojimai ir kokios yra vykdytinos sumos. Ginčas gali būti tiek dėl to, kas turi būti įtraukta į balansą, tiek dėl turto verčių. Kai kalbame apie galutinį turto padalinimą, mus svarbi ir piniginė išraiška. SVARBU atkreipti dėmesį į 3.119 str. santykį su 3.67 str. (momentas, nuo kada atsiranda su santuokos nutraukimu susijusios teisinės pasekmės). Pagal 3.119 str. ,,Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje”, tuo tarpu 3.67 str. mums sako, kad ,,Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.” Tai kaip šios normos tarpusavy dera ? Tarp normų prieštaravimo nėra, nes jos kalba apie skirtingus dlaykus. 3.119 str. kalbėdamas apie vertes dalinamo turto, jis kalba apie jau tų daiktų, kurie yra įtraukiami į balansą, vertęs. Tuo tarpu 3.67 str. kalba apie tai, ką mes turėtume priskirti balansui. Sutuoktiniai gyvena santuokoje, rugdėjo 1 d. iškelia bylą dėl santuokos nutraukimo - tai reiškia, kad po rugsėjo 1 d. atitinkamai jų įgyjamas turtas nebus laikomas bendra jungt. nuosavybe ir mes nebeturėsime to turto traukti į balansą. Pvz., gaus atlyginimą už rugsėjo mėnesį spalio menėsį, tai to atlyginimo į balansą mes nebetraukiame. Bet tas turtas, kuris buvo nusipirktas rugpjūčio mėnesį, tai toks turtas jau atsiduria balanse bendro turto dalinimo, tai to turto vertes mes nustatinėsime tada, kada atitinkamai baigsis bendroji sutuoktinių jungt. nuosvaybė. Kada baigiasi ši sutuoktinių bendroji jungt. nuosvaybė ? CK 3.100 str., kuris pasako, kad: 3.100 str. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai / 72 162 Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais: 1) mirus vienam iš sutuoktinių; 2) vieną sutuoktinį paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu; 3) pripažinus santuoką negaliojančia; 4) nutraukus santuoką; Dažniausias pagrindas. Jeigu sutuoktiniai kreipėsi į teismą rugsėjo 1 d. dėl santuokos nutraukimo, aišku, priklausomai nuo procedūros, kuria remiantis buvo nutraukiama santuoka (ar tai bendru sutarimu, ar ginčo teisenos tvarka), mes vis tiek kalbėsime apie tam tirką laiką, kuris užtruks nuo kreipimosi dienos iki teismo spr. priėmimo dienos. O dar jeigu toliau žiūrėtume, tarkime, teismas priima spr. po ilgo proceso ir šis spr. įsiteisės dar po 30 dienų. Vadinasi, mes, pradėję procesą spalio mėnesį, įsiteisėjusį spr. turėsime gruodžio mėnesį. Klausimas, kaip teismas gali į ateitį numatyti tas vertes, kuriomis remiantis jis padalins bendrą jungt. nuosavybę ? Taigi šios normos (CK 3.119 str.) taikymo praktika mums sako, kad teismas, dalindamas turtą, turi vertinti kaip galima artimesnį momentą teismo sprendimo priėmimo dienai. Jeigu vienos vertės nustatytos tarkim prieš 5 metus iki bylos iškėlimo, teismas turi pažiūrėti, ar tos vertės realios bylos nagrinėjimo momentu. Jeigu bylos nagrinėjimo momentas užsitęsia, irgi reikia pasižiūrėti, ar tos vertės keičiaisi, ar ne. Atitinkamai iš šios nuostatos seka ir kitas aspketas, t.y. tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas persikelia į apeliacinės inst. teismą, tai teismas, priimdamas spr. apeliacinėje instancijoje, turi atsižvelgti ir vertinti tas vertes, kurios yra apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo metu. 5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (separacija); 6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą; 7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą; 8) kitais įstatymų nustatytais atvejais.   Kuo šios normos aktualios ir svarbios praktikai ? 2008 - 2009 m. krizė tikrai turėjo įtakos NT kainoms. Tai jeigu turtas buvo įsigytas 2008 m. pradžioje, jo vertė - 1 000 000 litų, sutuoktiniai 2008 m. pabaigoje pradeda procesą dėl santuokos nutraukimo ir kyla klausimas, kokias vertes nurodyti. Jeigu 2008-2009 m. turtas būtų dalinamas pagal 2007-2008 m. kainas, tai turim tokią situaciją : vienam atiteks turtas, kitam kompesacija pinigais. Tai vienam sutuoktiniui išmokama kompesacija pinigaisi - 500 000 litų, o jeigu turto vertė jau teismo spr. priėmimo dieną likusi, pvz., tik 700 000 litų, tai išeina, kad vienas gaus 200 000 litų, o kitam atitenka 500 000 litų. Vadinasi, apie jokį lygiateisiškumo principą kalbėti tikrai negalim. Todėl teismų praktika ir formavosi tokia, kad teismai turi atsižvelgti į situaciją, nes vertės galėjo tiek kristi, tiek kilti. Šiuo metu esanti situacija labai panaši (dėl COVID-19) tik gal ne dėl NT vertės kritimo, bet pvz., dėl vertybinių dokumentų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal formuojamą praktiką, tiesmas nelaiko, kad nesant kitų apl., jis privalo būti aktyvus turto padalinimo klausimais. Jeigu atsiranda kitų apl., pvz., nepilnamečių interesai, vieno iš sutuoktinių sveikatos būklė, kitos svarbios apl., tada teismas gali būti aktyvus, spręsdamas klausimą, kokios turėtų būti turot vertės, bet šiaip jis neturi pareigos būti aktyvus. Kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas sprendžia verčių nustatymo klausimus ? Kai kalbam apie NT, jis turi būti vertinamas, kai šalys nesugeba susitarti dėl jo verčių. Ypatingai aktualus klausimas dėl vertybinių popierių įvertinimo, kai tai nėra viešai platinami vertybiniai popieirai (pvz., UAB akcijos). Tačiau kai kalbama apie NT, tai čia svarbūs viešojo registro duomenys, kuriuose yra nurodytos vertės. Teismų praktikoje ir registro veikloje buvo situacija, kai viešo registro duomenys buvo labai tolimi nuo realių / 73 162 rinkos duomenų. Vėliau, įvedus masinio vertinimo metodiką, įvedus taisykles ir atitinkamai periodinį masinių vertinimo duomenų peržiūrėjimą, jeigu šiandien žiūrėtume NTR duomenis, tai turėtume konstatuoti kad šios vertės yra daugiau mažiau artimos rinkos vertėms. Žinoma, jeigu sutuotkiniai nesutinka su tomis vertėmis, kurios nurodytos registre, tai jie visada gali inicijuoti turto vertės individualų nustatymą, t.y. patys pateikti įrodymus dėl vertės nustatymo (o jeigu kyla ginčas - per procesines priemones skirti ekspertizę verčių nustatymui. O jeigu ginčas nekyla, teismas paprastai ir vadovaujasi viešojo registro duomenimis). SVARBU : praktikoje yra svarbu tiksliai identifikuoti objektus, kurie įtraukiami į dalintino turto sąrašą. Pvz., automobilis. Jeigu jis priklauso nuosavybės teise sutuoktinams, tai mes jį dalinsime kaip turtą, kaip transporto priemonę. Tačiau jeigu turėsime situaciją, kai sutuoktiniai automobilį yra įsigyję, pvz., pagal lizingo sutartį, tai tokioje situacijoje sutuoktiniai neturės automobilio, jis priklausys bendrovei (finansuotojui), o tik reikalavimo teises. Taigi čia labai svarbu atkreipti dėmesį į tas realiąsias vertes. Pvz., sutuoktiniai įsigijo automobilį ir sumokėjo už jį 30 000 EUR. Nusipirkus jį, sutuoktinių skola, tarkim yra 100% (finansuoti visi 30 000 EUR). Visi suprantam, kad automobiliui išvažiavus iš automobilių salono, jis jau tiek nebekainuos, jau taikoma 10-20% nuolaida, kai kuriais atvejais netgi daugiau, nes jis jau naudotas. Yra galima situacija, kai transporto priemonė rinkoje kainuoja mažiau, nei sutuoktiniai yra skolingi finansuotojui. Tai gali būti lygiai taip pat su NT, nebūtinai tik su kilnojamuoju turtu. Tai turto padalinimo balanso sudarymas ir to galutinio rezultato suvedimas gali reikšti, kad sutuoktiniai ne tik turi turtą, kurį jie gali pasidalint. Gali būti situacija, kad balansas bus neigiamas. Vadinasi, po turto pasidalinimo jie dar lieka skoloje, ir vienas, ir kitas turi dengti prievolių daugiau, nei kiekvienam iš jų atitieks turto. Nepaisant tokios situacijos yra svarbu padalinti sutuoktinių turtą, t.y. konkretūs daiktai turi atitiekti arba vienam, arba kitam sutuoktiniui IR atitinkamai turi būti išspręstas prievolių paskirstymo klausimas. BET LABAI SVARBU SUPRASTI, KAD teismas MAX ką gali padaryti (spręsdamas turto pasidalinimo klausimą) - gali nustatyti prievolės RŪŠĮ, tačiau prievolės modifikuoti be kreditoriaus sutikimo NEGALI. Teismas negali sakyti ,,kadangi tau atitenka turtas, tai tu atitinkamai denk ir prievoles.” Ne, taip negali būti - jeigu prievolė buvo bendra, tai ji ir liks bendra, o tas turto paskirstymo klausimas atitinkamai bus savarankiškas klausimas. Vėlgi, kreditoriaus interesas gali būti, jeigu prievolė yra dalinė, t.y. kiekvienas iš sutuoktinių, pvz., turi dengti po lygią dalį prievolės. Tai kreditoriaus interesas, kad kiekvienam iš sutuoktinių atitiektų tokia turto dalis, kuri kaip minimum būtų pakankama jo prievolei įvykdyti. Turto padalinimas (turto priskyrimas natūra arba kompensacijos vienam iš sutuoktinių išmokėjimas) A. 3.117 str. Sutuoktinių bendro turto dalys 1. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. T.y. Ši dalis akcentuoja lygiateisiškmo principą. Bendrosios jungt. nuosavybės tikslai iš esmės yra du : užtikrinti sutuoktinių lygiateisiškumą ir lygias dalis į turtą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų indėlio sukuriant nurodytą turtą IR užtikrinti sutuoktinių nepilnamečių vaikų, taip pat vieno iš sutuoktinių teisių apsaugą, jeigu atitinkamai jam tokia parama arba pagalba yra reikalinga. 2. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. T.y. kitais atvejais ir daugiau, nei numatyta kodekse, nukrypimas nuo lygių dalių principo yra negalimas. Reikia atkreipti dėmesį į tas situacijs, kai turtas yra / 74 162 dalinamas sutuotkinių bendru sutarimu ir kyla klausimas, kas nutinka, kai sutuoktiniai dalina turtą ne lygiomis dalimis ir nukrypsta nuo lygių dalių principo. Lygiai tą patį jie gali daryti tiek santuokos nutraukimo metu, tiek ir atitinkamai dalindamiesi turtą nenutraukdami santukos. Praktika susiklosčiusi tokia, kad sutuotkiniai bendru susitraimu, jeigu tuo nėra pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai ar nepilnamečių inetresai, turo dalinimas ne lygiomis dalimis pripažįstamas. Tačiau nėra pripažįstamas “išankstinis susitarimas” dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo. 3. Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip 2 m. Nuostata orientuoja į tai, kad dalinant bendrą turtą yra galimas ne tik turto padalinimas natūra, t.y. atskirais daiktais arba transformuojant bendrą jungt. nuosavybę į bendrą dalinė nuosavybę, bet yra galimas ir turto priskyrimas vienam iš sutuoktinių, o kitam sumokėjimas kompensacijos dėl turto vertės. Praktika : yra du aktualūs šaltiniai : 2010 m. plenarinės sesijos 3K-P-186 ir AC40-1. Turto padalinimo natūra klausimas yra laikomas prioritetiniu. Tačiau ne visada galima tai padaryti. Pavyzdys neigiamos praktikos : 3K-3-225-686/2015 - po 3.90 str. pritaikymo išėjo tokia faktinė padėtis, kad ant asmeninio turto yra bendroji jungt. nuosavybė ir kilo klausimas, kaip padalinti tą bendrą jungt. nuosavybę ? Teismas nustatė lygias dalis, vadindamas, kad teismas padalino turtą ,,natūra” (kas yra netiesinga, nes natūra turtas nepasidalino. Jis kaip buvo vienas daiktas taip ir liko tas daiktas. Čia buvo tiesiog nustatytos dalys bendrame turte. ). Bet svarbiausia momentas šis - teismas pasakė taip - ,,susituokėt, įgyjot bendrą turtą, tai ir turėkit to bendro turto po santuokos nutraukimo. Nesusitarėt, kaip jį pasidalinsit, tai ir patys kalti. Ta turto našta - jūsų pačių vargas.” Vėlesnė teismų praktika tokį požiūrį jau pradėjo keisti - sprendžiant bendro turto padalinimo klausimus reikia orientuotis į tai, kad teismo spr. turi sudaryti prielaidas ir sąlygas pasiekti ne tik formalią teisinę taiką, bet ir užkirsti galimybę kilti ginčams ateityje. 2016 m. teismai pakankamai stipriai pradėjo gryninti situacijas, kada turtas gali ir turi būti padalinamas natūra, o kada - tutras neturėtų būti dalinamas, t.y. kada teismai turėtų ieškoti kitokių sprendimo variantų. 3K-3-254-969/2016 : teismas, spręsdamas bendrosios jungt. nuosavybės padalinimo klausimą, pabrėžė būtinybę teikti prioritetinę reikšmę turto padalinimui natūrą, tačiau taip pat išgrynino kriterijus, kada turėtų būti vertinama galimybė padalinti turtą kitaip. Tokie kriterijai yra 4. Kaip teismas nurodė, negalėjimą turtą padalinti natūra, kitaip sakant nesant galimybės turtą priskirti vienam arba kitam sutuoktiniui, teismas nurodė, kad yra kita opcija, jeigu yra keturios apl.: i. Objektyvaus pobūdžio turto nedalumas. Pagal daiktinės teisės normas - kai iš vieno daikto negalime suformuoti dviejų daiktų. ii. Subjektyvaus pobūdžio turto nedalumas. Subjektyvaus pobūdžio apl., kurios rodo, kad sutuoktinių santykiai bus konfliktiški ir jie tinkamai ngelaės įgyvendinti nusvaybės teisės. Ši nuostata sveikintina ta prasme, kad jeigu sutuoktiniai po teismo spr. po turto padalinimo nebėra priklausomi nuo kito sutuoktinio ir gali disponuoti savo turto dalinimi, jie turi turėti galimybę įgyti tokią turto dalį, kuri atitinka jų turto vertę. Jeigu sutuoktinių turto vertė yra susiejama arba tampa priklausoma nuo jo tarpusavio santykių, emocinių santykių su kitu sutuoktiniu, akivaizdu, kad tokiu atveju tinkamas naudojimasis turtu nebus užtikrintas. iii. Vieno iš sutuoktinių galimybė išmokėti kompensaciją kitam sutuoktiniui. Tam sutuoktiniui, kuriam būtų nustatyta pareiga išmokėti kompensaciją, jam tai nebūtų pernelyg didelė našta, pernelyg didelis įsipareigojimas. iv. Pačių buvusių sutuoktinių interesai ir atitinkamai jų vaikų interesai. Kaip bus arba būtų išspręstas klausimas dėl sutuotkinių gyv. vietos. Tai - elementarus protingumo principas, kuris mus įpareigoja vienaip spręsti klausimus, kai sutuoktiniai turi keletą / 75 162 nekilnojamųjų daiktų, gyvenamųjų patalpų, kuriose gali gyventi ir vienas, ir kitas, ir visiškai kitaip turime spręsti situaciją, kai turime tarkim vieną nekilnojamąjį daiktą, sutuoktiniai turi vaikų ir akivaizdu, kad po santuokos nutraukimo ir bendro turto padalinimo nei dalies negali priteisti išmokėjimui, nes, akivaizdu, nebus finansinių galimybių išmokėti (niekas nefinansuos tokio turto išpirkimo), nei atitinkamai bendrai sutuoktiniai galės gyventi. Jeigu sprendžiamas klausimas neįpareigoti vieno iš sutuoktinių išmokėti kompesacijos vienam iš sutuoktinių, tokiu atveju teismas kartu privalomai turi nuspęsti ir nustatyto naudojimosi tvarką tuo daiktu, kuris lieka sutuoktinių naudojamas bendrai. Tai taip pat yra priemonė, kuri leidžia vengti konfliktų kilimo ateity, nes teismo spr. bus nustatyta naudojimosi tvarka. Kita vertus, naudojimosi tvarkos nustatymo įpareigojimas kartu drausmina ir teismus, nes teismai priimdami sprendimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo daiktui, nebegali taip formaliai žiūrėti į situaciją, kad “va, tau 1/2 ir tau 1/2” ir nesigilinama toliau. Vis tiek reikia sudėlioti ir naudojimąsi patalpomis, naudojimąsi įvažiavimais, įėjimais, sanitariniais mazgais ir t.t., ir tai teismą priverčia iš tikrųjų susimąstyti, ar teismo spr. nustačius naudojimosi turtu tvarką, jis taptų įgyvendinamas. Iš kitos pusės reikia pabrėžti ir tai, kad vien ta apl., kad sutuoktinių santykiai santuokos nutraukimo proceso metu yra konflitiški, neturėtų klaidinti teismų ir teismų praktikoje pabrėžiama, kad vien tik konfliktiniai santykiai tam tikru metu nėra kliūtis atsisakyti turto dalinimo natūra. Visgi turėtų ieškoti ekonomiškai efektyviausio būdo sprendžiant sutuoktinių turto pasidalinimo klausimus. Turto pasidalinimas neturi būti žalingas nė vienam iš sutuoktinių. 4. Vienam sutuoktiniui mirus, jo dalis iš bendro turto yra paveldima pagal šio kodekso 5 knygos normų nustatytas taisykles. Čia daugiausiai kalbėjom apie NT pasidalinimą, nes dėl jo daugiausiai kyla ginčai. Bet turto pasidalinimo formalumas gali pasireikšti ir kita prasme, kai yra dalinamas kitoks turtas, kuris pagal savo prigimtį yra kaip ir dalus, tačiau bendrąja prasme, sudėjus atskiras dalis, kiekviena iš dalių nebeturi tos vertės, kurią turėtų visas turtas bendrai (pvz., akcijų pasidalinimo klausimas). Tarkim, jeigu turime AB ir sutuokt iniai turi 90 % akcijų, tai padalinus 90 % vienetais, pvz., lygiomis dalimis, tai ir vienas turės 45 %, ir kitas turės 45 %, bet iš bendrovių teisės reikia atsminti, kad su 45 % akcijų galimybės daryti įtaką - labai minimalios. Galim turėti tokią situaciją : paprastai verslu užsiima vienas iš sutuoktinių ir labai retai abudu jie užsiima tuo pačių verslu. Dažniau būna netgi taip, kad vyras turi savo verslą, žmona - savo. Tai jeigu vyrui duotų 50 % akcijų kad ir žmonos versle, tai klausimas - ar jis turės daug supratimo, kaip elgtis tam versle. Taip pat kitas niuanas - jam galima duoti akcijų, bet, pvz., verslas yra priklausomas nuo tame versle dirbančio asmens ryšių, sugebėjimų. Pvz., dalinama UAB, kuri teikia sveikatos priežiūros paslaugas ir joje dirbantis darbuotojas - vienas iš sutuoktinių, kuris teikia odontologines paslaugas. Tai jo akcijos turi tam tikrą vertę, kol sutuoktinė dirba tą darbą, bet sutuoktinė, matydama, kad ji viena uždirba pinigus sau ir akcininkui (ex sutuoktiniui) labai lengvai gali iš to verslo pasitraukti ir įkurti naują verslą ir tos akcijos nebeteks savo vertės. Todėl tas formalus požiūris, kad reikia dalinti 50 ant 50, kai kalbam ne tik apie NT, bet ir kitas aktyvų rūšis, jis turi būti labai pasvertas, nes teismmo spr. neturi padaryti žalos nė vienam iš sutuoktinių. Taigi nuo 2016 m. teismas pradėjo gryninati kriterijus, kada turtas gali būti dalinamas natūra, o kada iš tikrųjų turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos sumokėjimo. B. Nukrypimas nuo lygių dalių / 76 162 3.123 str. Nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo 1. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias apl., teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl turto padalijimo būdo. Dėl šios nuostatos yra 2 svarbūs aspektai : i. Nukrypimo nuo lygių dalių principo pagrindai. (i) Nepilnamečių vaikų interesai; (ii) vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis; (iii) kitos svarbios apl. - BAIGTINIO SĄRAŠO NĖRA, bet teismas turi pagrįsti, kuo tos apl. yra svarbios tam, akd būtų taikomas nukrypas nuo lygių dalių principo. Labai svarbu atkreipti dėmesį į antrąjį sakinį : teismų praktika mums sako, kad jeigu mes vertiname tam tirką apl., mes jos negalime vertinti du kartus. Tai galioja tiek šio sakinio atžvilgiu, tiek atitinkamai ir nukrypimo ar kompensacijų atžvilgiu. Jeigu nukrypome nuo lygių dalių principo ir vienam iš sutuoktinių priteisėme didesnio turto dalį, tai atitinkamai jau yra nebepagrįsta dar kartą į tą apl. atsižvelgti sprendžiant turto paskirstymo klausimą. Pvz., sakome, vienas iš sutuoktinių, jo turtinė padėtis, sveikatos būklė reikalauja jam priteisti didesnę turto dalį. Ir mes duodam didesnę turto dalį. Tada sakom, nu, kadangi jo sveikatos būklė prasta, mes jam dar duodam kažkokių prioritetų dalinimo būdo prasme. Teismų praktika sako, kad du kartus tos pačios apl. vertinti negalime, nes tai gali reikšti ir kito sutuoktinių intereso pažeidimą. Lygiai taip pat kaip ir su kompensacijom ir nukrypimais nuo lygių dalių principo. Pvz., Jeigu mes jau pritaikėme kompensacijas balansui, tai dar kartą nukrypti nuo lygių dalių principo dėl to, kad stuoktinis nuslėpė turtą arba dėl jo aplaidumo nebuvo gauta pajamų sumą, jau nebegalime, nes mes jau kartą tą sumą kompensavome. ii. Nukrypimo nuo lygių dalių principo tais atvejais, kai yra sprendžiamas klausimas dėl turto padalinimo, kai sutuoktiniai turi bendrą vaiką ir dėl to reikia išspręsti klausimą, pvz., dėl gyv. vietos užtikrinimo.. Pakankamai ilgą laiką teismų praktika turėjo ydą, kad situacijose, kai sutuoktiniai norėdavo nutraukti santuoką ir pasidalinti bendrą turtą ir turėdavo vaikų, jie nukrypimą nuo lygių dalių principo motyvuodavo vaiko buvimo faktu ir tarkim dalindavo turtą 2/3 tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka vaikas. Tai atitinkamai sutuoktinei priteisiamos 2/3 turto, o tėvui - 1/3. Tokia praktika klostėsi nuo tarybinių laikų. Tą taisyklę perkėlus į naujus laikus, atsirado bylų, kurios baigėsi pakankamai kurioziškai, kai sutuotktiniai dalindavosi turtą, kurio vertė siekdavo šimtus tūkstančių ar net milijonus litų ir teismai priimdavo sprendimus nukrypti nuo lygių dalių principo, motyvuodami tuo, kad su vienu iš suutoktinių lieka nepilnametis vaikas. Tada kyla klausimas, kokiu būdu čia atsiželgiama į vaiko interesus? SVARBU : vaikų ir tėvų turtas yra atskiras ir vaikai negali pretenduoti į tėvų turtą, kaip ir tėvai - į vaikų. Nuo to, kad vaiko motinai yra perduodama didesnė turto dalis, vaiko interesas tiesiogiai niekaip nėra apsaugotas. Teismų praktika atkreipė į tai dėmesį - 3K-3-243-969/2017 : akcentavo, kad argumentas, jog su ieškove lieka gyventi nepilnametis vaikas, nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Vien tik faktas, kad nepilnamečių vaikų gyv. vieta nustatyta su sutuoktine, nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Kitaip sakant, šis nukrypimas reikalauja, kad TEISMAS PAGRĮSTŲ, kodėl turi būti taikomas nukrypimas, o šalis, to prašanti, turi tokį pagrindimą pateikti (ESMĖ - turi būti BŪTINUMAS nukrypti, o ne kliovimasis bendrąja turto mase). Taip pat konstatuota, kad nukrypimas dėl svarbių apl. yra galimas tiktai tiek, kiek yra būtina, siekiant apsaugoti ginamus interesus. Jeigu mes sakome, kad nuo lygių dalių principo būtina nukrypt, pvz., didinant dalį arba tuo principu būtina remtis paskirstant daiktus, tai nereiškia, kad tas nukrypimas galėtų būti pateinamas akcijų dalyje. Jeigu daliniesi 10 000 000, tai pasidalinti ne po 5 000 000 motyvuojant tuo, kad su vienu iš jų lieka / 77 162 vaikas, turbūt nėra labai racionalu ir protinga. Be to teismas taip pat akcentuoja, kad negalima tų pačių apl. naudoti kelis kartus. Jeigu jau vieną kartą panaudojai ir atsižvelgei, tai atitinkamai tada jau kitą kartą jau nebegali tos apl. naudoti. Skirti lygiateisiškumą ir daiktų paskirstymą - gali būti įvairių faktinių situacijų, kai tam tikras daiktų paskirstymo būdas gali būti parenkamas labia įvairus, bet pats daiktų parinkimo būdas (kam atiteks kokie daiktai) neturėtų būti laikomas tokiu, kad pakeistų lygias dalis. 2020.11.03 Sutuoktinių atsakomybė pagal turtines prievoles Svarbus ne tik sutuoktinių tarpusavio santykio aspektas, bet taip pat ir turtiniai santykiai su trečiaisiais asmenimis, nes kai kalbame apie atsakomybę, tai TAI, be jokios abejonės, yra atsakomybė PRIEŠ KAŽKĄ. Atkreipti dėmesį : a) Sutuoktinių turtui taikomas teisinis režimas - reikia atsakyti, ar sutuoktiniams taikomas turto teisinis režimas pagal sutartį, ar pagal įstatymą. Tačiau, vien tik atsakymas į šį klausimą mums dar neleidžia pateikti išsamaus atsakymo, kaipgi sutuoktiniai turėtų atsakyti pagal turtines prievoles. 3.114 str. Sutuoktinių atsakomybės atribojimas 2. Sutuoktiniai nėra laikomi vienas kito garantais ar laiduotojais pagal prievoles, kurios atsiranda valdant, naudojant turtą, kuris yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, ar disponuojant tokiu turtu. —> santuokos sudarymo faktas neturi įtakos sutuoktinių veiksnumui ir teisnumui. Kai kurių teisių ir pareigų įgyvendinimas turi tam tikrų specifikų, pvz., šeimos turto atveju, tačiau iš esmės ne t ir santuokos atveju sutuoktiniai gali būti visateisiais civilinės apyvartos subjektais ir atitinkamai sudarinėti sandorius. Tada kyla klausimas - o kaip jie atsako pagal PRIEVOLES, jeigu jie tokių prievolių prisiima ? Vienas iš esminių momentų - jų turtui taikomo režimo išskyrimas. Jeigu mes turime pagal sutartis nustatytą sutuoktinių turtui teisinį režimą, tai čia, priklausomai nuo modifikacijos, imkime kraštutinį variantą, kai sutuoktiniai pasirenka visišką turto atskirumą. Tai šiuo atveju žinome, kad kiekvienas iš sutuoktinių visą turtą laiko savo asmenine nuosavybe ir atitinkamai tokiu atveju iš vienos pusės galėtų atrodyti, kad jie bendrų prievolų neįgyja. TAČIAU TAIP NĖRA. Pagal CK 3.109 str. 2 d. — > ,,Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.” Taigi, net nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas. Vadinasi, netig vedybų sutarties sudarymas nepanaikina sutuoktinių atsakomybės pagal prievoles, kurios yra skirtos išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą arba švietimą. TAI IMPERATYVI NUOSATA. / 78 162 Kaip sutuoktiniai astako tuo atveju, jeigu jie nėra pasirinkę pagal sutartį nustatyto turto teisinio režimo ? Pagal teismų praktiką vykdomas sutuoktinių prievolių atribojimas (prieštarauja doktrinai) : SVARBU : sutuoktiniai nėra nei garantai, nei laiduotojai. Reikia nustatyti, o kaipgi sutuoktiniai atsakys, jeigu kreditorius prašysi įvykdyti tam tikrą prievolę. Pagal 2010 LAT plenarinės sesijos nutartį yra aiškiai išskiriamas ir pažymimas sutuoktinių BENDRŲ PRIEVOLIŲ SKIRSTYMAS į : (i) asmenines prievoles ; (ii) bendras prievoles. Klausimas, kaip mes atsikiriam, kada sutuoktinių prievolės - asmeninės, o kada - bendros. Be to, tai, kad mes įvardiname bendras prievoles, tai dar nereiškia, kad mes jau išsprendėme klausima vien tuo pasakymu, kad va - šitoes prievolės bendros. Bendros prievolės pagal CK 6 knygą, gali būti skirstomos į (i) dalines prievoles; (ii) solidarias prievoles. Atitinkamai nuo to priklausys, kokiu būdu sutuoktiniai atsakys prieš kreditorių atitinkamos prievolės atveju. LAT 2010 m. plenarinės sesijos nutartis : ,,Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatoriaus su trečiuoju asmeniu sudaryta paskolos sutartimi prisiimta prievolė turėjo būti pripažint abendra sutuoktinių prievole, vykdytina iš bendro turto pagal CK 3.109 str. 1 d. 5 p., nes paskolos sutarčiai turėjo būti taikoma 3.92 str. 3 d., t.y. nustatyta prezumcpijas, kad sutuoktiniai sutartį sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutiktimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kasatoriaus teigimu šią įstatyme nustatytą prezumpciją privalėjo paneigti ieškovė. ESMĖ : Plenarinė sesija atkreipė dėmesį į tai, kad tokia kasatoriaus pozicija iš esmės remiasi teisės doktrinoje sutinkama nuomone, jog visi sandoriai, sudaryti nors vieno iš sutuoktinių, sukuria bendras prievoles abiems sutuoktiniams, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo suutoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ir dėl kt. priežasčių. Dėl to įrodynėti, kad prievolė yra asmeninė vienosutuokinio, o ne jų bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją. Kitaip sakant, doktrina teigė, kad jegiu vienas iš sutoktinių nori įrodyti, kad jis yra neatsakingas pagal prievolę, tai jam ir tenka tokia įrodynėjimo pareiga, kad tas sandoris buvo sudarytas ne bendrais interesais, o buvo sudarytas tik vieno iš sutuoktinių asmeniniais interesais. KĄ SAKO LAT : sprendžiant sutuokinių atsakomybės klausimus, CK 3.29 str. nustatyta prezumpcija buvo tiakyta ir teismų praktikoje. Plenarinė sesija su tokiais kasatoriaus argumentais nesutinka, kartu pažymėdama, kad yra būtina suvienodinti teismų praktiką aiškinant CK 3.29 str. 3 d. ir CK 3.109 str. santykį. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t.y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 str. prasme. Ką reišia ši ilga citata ? PIRMAS ASPEKTAS - PRIEVOLĖS DALINUMO IR SOLIDARUMO ASPEKTAS Kai mes turime CK 3.109 str., šiame str. yra nurodyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės ir išvardintos prievolės. Ir yra įvardintas paskutinis punktas (6 p.) - SOLIDARIOSIOS SUTUOKTINIŲ PRIEVOLĖS. Taigi, aiškinant šią kodekso normą, buvo klausimas, o kaipgi suprasti sitemiškai šios normos aiškinimą ir taikymą, t.y. kokias prievoles mes galėtume laikyti solidariomis, o kokias - dalinėmis ? / 79 162 LAT nurodė, kad bendrąsias prievoles, prieš spręsdami jų vykdymo klausimą, turim identifikuoti, kokios jos yra - ar bendrosios dalinės prievolės, ar bendros solidarios prievolės. Jeigu tai yra bendros dalinės prievolės, tai kiekvienas iš sutuoktinių privalo įvykdyti tiktai atitinkamai savo dalį toje prievolėje. Jeigu tai - bendros solidarios prievolės, tokkiu atveju sutuoktiniai privalo įvykdyti visą prievolę bet kuris iš jų, pagal kreditoriaus reikalavimą, nepriklausomai nuo to, kokia sjo dalis. LAT nurodė, kad vien tik prievolės patekimas į CK 3.109 str. dar nereiškia prievolės solidarumo. Ji gali būti bendra, BET nebūtinai solidari. Pvz., tai, kad prievolė patenka, tarkim pagal 1 punktą su turto įsigijimo suvaržymais ar apribojimasi, ar ta prievolė atsiranda su kitokiais vieno iš sutuoktinių sudarytais sandoriais (pvz., 5 punktas), nereiškia, kad sutuoktiniai prievoles turės vykdyti solidariai. Tam, kad prievolė būtų solidari, būtina nustatyti įstatyme arba sutartyje numatytą pagrindą, t.y. arba prievolės atsiradimo metu turi būti nustatyta, kad sutuoktiniai atsakys pagal prievolę solidariai, arba atitinkamai įstatymas turi tiesiogiai ir aiškiai numatyti, kad sutuoktiniai atsakys solidariai. Pvz., 3.109 str. 3 d. - jeigu šią normą skaitytume atvirkštiniu būdu, kai yra būtina prievolė atitinkamiems šeimos poreikiams tenkinti, atitinkamai tokiu atveju atsiranda bendra ir solidari atsakomybė. ANTRAS ASPEKTAS LAT vertino santykį tarp 3.92 str. ir 3.109 str. Jeigu prisimintume 3.92 str. ir prezumpciją, apie kurią kalbėjo LAT, ji yra nurodyta straipsnyje, kuris kalba apie DISPONAVIMĄ turtu, kuris yra bendroji sutuoktinių jungt. nuosavybė. Turim daryti labai aiškų skirtumą, tarp stiuacijų, kai yra DISPONAVIMO TURTU klausimas ir kai yra PRIEVOLIŲ PRISIĖMIMO KLAUSIMAS. Disponavimas turtu, pvz., sutuoktiniai turi PC, nori jį parduoti. Kai sutuoktiniai nori pasiskolinti pinigų - tai prievolių prisiėmimo klausimas. Prievolių prisiėmimo klausimas - pasikolinti, sudaryti kažkokią įsipareigojimų prisiėmimo sutartį, sudaryti susitarimą, pagal kurį vienas iš sutuoktinių arba abudu sutuoktiniai būtų skolininkais - tada CK 3.92 str. NĖRA TAIKOMAS, nes nėra disponavimo turtu klausimo. TREČIAS ASPEKTAS Trečias aspektas, kurį pabrėžė teismas - įrodynėjimo pareigos pasiskirstymo klausimas. Didžiausias klausimas kyla dėl įrodynėjimo pareigos pasiskirstymo tarp sutuoktinių ir kreditoriaus tais atvejais, kai kyla klausimas, kas turėtų įrodynėti, ar sutuoktiniai atsako pagal prievolę bendrai ar turėtų atsakyti tik vienas iš sutuoktinių. Kur galėtume įžvelgti šios situacijos skirtumą? Pirmas pvz.: Prekybos centras, jame įsikūrusi buitinių prekių parduotuvė. Į ją ateina susituokęs asmuo, kuris sudaro šaldytuvo P-P sutartį. Šaldytuvas - daiktas, kuris naudojamas namų apyvokoje. Atitinkamai tą šaldytuvą išsiveža ir už jį nesumoka. ESMĖ - LIEKA SKOLA. Antras pvz.: Sudaroma buto nuomos sutartis, kurią sudaro vienas iš sutuoktinių. ESMĖ - buto nuoma nėra mokama. Abiem atvejais kyla klausimas : į ką turėtų būti nukreiptas prievolės vykdymas ? Į abu sutuoktinius, ar į vieną iš sutuoktinių, kuris yra sudaręs sutartį ? Skirtumas toks : jeigu vienam iš sutuoktinių tektų įrodynėjimo pareiga, tai tas sutuoktinis, kuris nenorėtų būti atsakingas pagal prievolę, pvz., šaldytuvą pirko vyras, žmona nenori / 80 162 atsiskaityti, sako ,,ne, šaldytuvas nebuvo pirktas šeimos poreikiams tenkinti.” Jai tektų pareiga įrodynėti, kad ta prievolė nebuvo skirta bendriems poreikiams tenkinti. Jeigu mes traktuotume, kad įrodynėjimo pareiga kyla kreditoriui, kad jis turi įrodyti prievolės bendrumą, vadinasi kreditorius jau turi įrodyti, kad tas daiktas tikrai buvo skirtas šeimos poreikiams tenkinti. Su butu - lygiai taip pat. Kreditorius turėtų įrodyti arba atitinkamai sutuoktinis turėtų paneigti. Mūsų teismų praktika nukrypo į tą pusę, kad prievolės BENDRUMO įrodinėjimas yra perkeltas kreditoriui. Klausimas, ar tai atitinka CK normas, o ypač 3.109 str. 2 d. Problema : problema išsigrynina vertinant tai, ar kreditorius, kaip tretysis asmuo, turi įrodyti prievolės pobūdį AR turi įrodyti faktinį prievolės objekto panaudojimą šeimos poreikiams tenkinti ? Pvz., jeigu kalbame apie šaldytuvą, tai jo pirkimas pagal savo pobūdį - tai namų apyvokos daikto pirkimas. Tuo tarpu, kai kalbam apie to daikto panaudojimą, tai jis gali būti panaudojimas namų ūkio poreikyje, bet jis gali būti panaudotas ir kur nors kitur, tarkim versle, viešo maitinimo įstaigoje, biure ir pan. Vadinasi, daiktas nebus naudojamas namų ūkio poreikiams tenkinti. Vėlgi, o kaip iš kreditoriaus pusės žiūrint, kreditorius, sudarydamas sutartį, gali žinoti, kur tas daiktas bus panaudotas ? TAIGI, kreditorius yra įpareigojamas vertinti ne tik prievolės pobūdį, bet ir atsekti ir patį prievolės įvykdymą. Jeigu mums, kaip teisininkams, būtų duota užduotis nuspręsti, ar duoti ieškinį dėl skolos už namų apyvokos daiktą prisiteisimo prieš vieną iš sutuoktinių, ar prieš abudu, tam, kad mes nesukurtume tuščių procesinių išlaidų padavę abudu sutuoktinius į teismą ir galų gale praleimėję prieš vieną iš sutuoktinių bylą, ką mes turėtume padaryti ? Mes turėtume atsekti tą daikto nukeliavimą, kuris jis nukeliavo. Taip sudėliojant įrodynėjimo pareigos paskirstymo klausimą kreditoriams yra nustatoma labai didelė įrodinėjimo našta ir ji ne visai atitinka CK 3.109 str. 2 d., nes čia yra pasakyta, kad ,, Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.” Vadinasi, tą sandorio kainos neprotingumą, sandorio sudarymo nebūtinumą tektų įrodyti būtent tam sutuoktiniui, kuris bandytų paneigti. Na, bet teismų praktika yra tokia, kokia yra. Bet kai žinome tokią praktiką, tai galime apsidrausti į ateitį. Pvz., Jeigu pardavinėtumėme namų apyvokos daiktus ir numanytume, kad į teismą teks paduoti ne vieną sutuoktinį, o abudu, mes padarytume paprastą dalyką - paprašytume, kad sandorio šalimis būtų abudu sutuoktiniai ir atitinkamai galėtume prieš juos abudu kelti bylą. Apibendrinant trečiąjį akcentą : - Įrodinėjimo pareiga tenka kreditoriui. Kreditorius turi įrodyti, kad pagal prievolę turi atsakyti abudu sutuoktiniai bendrai ; - Bendros atsakomybės pagrindas pagal prievolę gali būti įstatymas arba sutartis, tačiau vien tik CK 3.109 str. 1-5 p. nepakanka, kad būtų prievolė solidari. Yra būtinas atskiras įstatyme numatytas pagrindas, kuris apibrėžia sutuoktinių prievoėls solidarumą; - Ta solidari prievolė gali atsirasti sutarties pagrindu. Įvertinus šias nuostatas kyla kitų klausimų, susijusiu su prievolių bendrumu. Visų pirma, iš vienos pusės galime žiūrėti į šią situaciją taip, kad kreditorius yra suinteresuotas sutuoktinių prievolės bendrumu, nes pagal bendrą logiką, turėti du skolininkus visada yra geriau negu turėti vieną. Tačiau ne visada taip yra. / 81 162 Kartais priešingai - sutuoktiniai, norėdami apsunkinti kreditoriaus vykdomą prievolės išieškojimą, stengiasi į ginčą įtraukti abudu sutuoktinius, kad byla būtų kaip galima sudetingesnė. Iš to kyla klausimas, ar kreditorius gali remtis prievolės uždarumu prieš sutuoktinius ? Atsakymas - KREDITORIUS gali remtis prievolės uždarumu - kai jis yra sudaręs sandorį su vienu iš sutuoktinių, jis neprivalo įrodynėti prievolės bendrumo. Jis gali nusišlainti nuo to klausimo ir nesiekti bendrumo įrodinėjimo. Sutuoktinis, savo ruožtu, jeigu jis nori, kad tą prievolę jis vykdytų ne vienas, o atinkamai vėliau tos prievolės išlaidos būtų nukreiptos į kitą sutuoktinį, jis gali prašyti įtraukti kitą sutuoktinį į bylos nagrinėjimą, bet tas sutuoktinis geriausiu atveju į nagrinėjimą bus įtrauktas trečiuoju asmeniu. Visų antra, galimybė nukreipti išieškojimą į abudu sutuoktinius sprendžiant prievolės bendrumo klausimą, turi būti įvykdyta ir įgyvendinta tuo metu, kai yra priimamas teismo spr. Vykdymo procese išplėsti atsakovų rato - nėra galimybės. Pvz., nėra galima, kad teismui nagrinėjant bylą, jis nusprendžia, kad tarkim pingiai buvo naudojami šeimos poreikiams tenkinti ir priteisia iš vieno sutuoktinio. Vykdymo procese, antstolis neradęs pas tą sutuoktinį turto, atitinkamai pradeda nukreipinėti išieškojimą į kito sutuoktinio turtą. Tokia situacija negalima. Tiktai tuo atveju, jeigu pačiame procese, kurio išdavoje atsirado dokumentas, turintis vykdomojo dokumento galią, dalyvavo abudu sutuoktiniai ir tas dokumentas yra išduotas prieš abudu sutuoktinius, tai tik tokiu atveju vykdymo procese prieš abudu sutuoktinius ir gali būt atliekami vykdymo veiksmai. Teismų praktikoje yra buvę situacijų, kai, pvz., dėl pakankamai paprastų skolų, tarkim dėl išieškojimo komunalinių išlaidų, komunalines paslaugas teikiančios bendrovės prisiteisė skolą iš vieno iš sutuoktinių, pvz., iš to, su kuriuo sudaryta sutartis. Paprastai sutartis sudaroma su savininku, o savininkas yra tas, kuris nurodytas registre, tačiau iš šeimos teisės pusės žiūrint, mums šis faktas, kieno vardu įregistruotas turtas, nuosavybės prasme nėra svarbu. Tačiau paslaugas teikiančiom bendrovėm - jis yra svarbus. Jie mato - savininkas. Su savininku sudaro sutartį, teikia paslaugas, o paskui - nėra galimybės išieškoti. Tai tokioje situacijoje atitinkamai vykdymo procese buvo mėginama išieškojimą vykdyti į abudu sutuoktinius, bet aišku teismai tokią galimybę atmetė, nes jeigu nebuvo dalyvavimo procese, tai atitinkamai nėra ir galimybės nukreipti išieškojimą vykdymo proceso metu į to sutuoktinio turtą. b) Kai yra išspręstas klausimas dėl prievolės rūšies, kyla klausimas, į kokį turtą gali būti nukreiptas išieškojimas - CK 3.112 str.; 3.114 str. - galioja bendras principas : jeigu sutuoktinis turėjo savo asmeninę prievolę, tai pirma yra nukreipiamas išieškojimas į jo asmeninį turtą ir tik tada, jeigu jo nepakanka - tada išieškojimas nukreipiamas į jo turto dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje. Iš to seka, kad kreditorius gali reikalauti sutuoktinio turto atidalinimo iš bendrosios jungt. nuosavybės ir kreditorius reikalaudamas tokio atidalinimo turi tikslą atidalinti kaip galima didesnę savo skolininko dalį. Tą jis gali daryti per CK 3.66 str., ypač jeigu sutuoktiniai dar prieš tai yra sudarę kokią nors sutartį dėl turto pasidalinimo, kuri gali pažeisti kreditoriaus interesus. Be to, kalbant apie išieškojimą iš sutuoktinių turto, reikia prisiminti ir prezumpcijų taikymo klausimą turtinių santykių prasme, kiek tai yra susiję su režimo nustatymu, t.y. pagal įstatymus nustatytas turto teisinis režimas ar pagal sutartis nustatytas turto teisinis režimas, IR nuo kada tas režimas pradeda galioti. SVARBU : Jeigu sutuoktinis turi asmeninę prievolę, tai asmeninei prievolei įvykdyti nepakanka jo turimo asmeninio turto IR TAIP PAT nepakanka jo dalies bendrame turte, tai tokiu atveju kreditoriui kyla klausimas labai paprastas - per laiką tos bendros jungt. nuosavybės gali padaugėti. Tai jeigu tos jungt. nuosavybės daugėja, tarkim kitas sutuoktinis gauna pajamas, atitinkamai / 82 162 kreditorius nori į jas nukreipti savo išieškojimą, tai šiuo atveju kyla klausimas, jeigu sutuoktiniai sudaro vedybinę sutartį ir nutraukia tokią galimybę, t.y. pasirenka visiškos asmeninės nuosvaybės turto teisinį režimą, ar kreditorius tokią sutartį gali ginčyti ? Mes jau kalbėjome, kad niekas negali būti įpareigotas nei gyventi santuokoje, nei kurti bendrą jungt. nuosavybę, todėl sutartis, sudaryta net ir turint kreditorių, yra laikoma galiojančia ir įpareigojančia ir kreditorius negali prievarta reikalauti, kad būtų nukreiptas iešieškojimas į tą turtą. c) Kaip turi būti kvalifikuojamos sutuoktinių prisiimtos prievolės ? Tos prievolės, už kurias sutuoktiniai bendrai atsako pagal įstatymą, negali būti modifikuotos sutuoktinių bendru susitarimu. Pvz., 2010 plenarinės sesijos nutartis : buvo keliamas klausimas, ar vienas iš sutuoktinių gali būti atsakingas už kito sutuoktinio sudarytą sutartį (buvo sudaryta sutartis ir įsigytas būstas, kuriame šeima gyveno). Sutuoktinė teigė, kad ji, nebūdama tos sutarties šalis, neprivalo pagal tą sutartį atsakyti. LAT pasakė, kad tais atvejais, kai turime klausimą, nustatytą sutartimi ir įstatymu, jeigu sutuoktinių bendra atsakomybė atsiranda įstatymo pagrindu ir įstatymo pagrindu sutuoktinis yra bendraskolis, tai atitinkamai tada papildomas sutartinis prievolės prisiimimas nėra būtinas. Tarkim, jeigu sutuoktiniai įgyja turtą, kuris - bendroji jungt. nuosayvbė (gyv. būstas, kuriame šeima gyvena), tai sutuoktiniai bus bendrai atskaingi pagal tą prievolę, nepaisant jo, kad jie sutartimi susitars, jog jie už tą prievolę neatsako. Nepriklausomai nuo to, jeigu jie susitars, jog atsako už tą prievolę, pvz., sudarys laidavimo sutartį, bet ta laidavimo sutartis negalios, pvz., dėl kokių nors apl., tarkim, tikrosios valios neišreiškimo, neišaiškinimo ir pan., tai visos šios apl. neturės įtakos tam, kad būtų nukreiptas išieškojimas į abudu sutuoktinius bendrai, nes jų bendra atsakomybė atsiras įstatymo pagrindu. d) Sutuoktinių atsakomybė pagal turtines prievoles, kai šios prievolės kyla iš JA veiklos, konkrečiai - iš neribotos atsakomybės JA veiklos (pvz., IĮ). Pradinė teismų praktika, kai prievolės kildavo iš neribotos CA JA veiklos atsiradusių prievolių : 2003 m. - jeigu įmonė buvo įsteigta santuokos metu, tai tokia įmonė atitinka CK 3.109 str. 1 d. 1 p., kad tai yra prievolė, susijusi su bendro turto, įsigyto sutuoktinių jungtinėn nuosavybėm suvaržymais. Teismas nurodė, kad sutuoktiniai turi atsakyti už tokios įmonės prievoles bendrai. Vėliau praktika pradėjo modifikuotis, nes atsirado situacijų, kai įmonės veikloje dalyvaudavo tik vienas iš sutuoktinių, o kitas - būdavo visiškai pasyvus (nedirbdavo). Tada teismas kėlė klausimą, ar tokia praktika iš tikrųjų teisinga. Taigi praktika buvo suvienodinta 3K-7-400/2012 : teismas konstatavo, kad IĮ turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gaunamų pajamų naudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio atsakomybei atsakyti už kito sutuoktinio IĮ. Tokia sutuotkinio prievolė negali būti siejama tik su IĮ turto priklausymo bendrosios jungt. nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normos tokia sutuoktinių atsakomybė nenustatyta. Tam, kad atsirastų kito sutuokinio atsakomybė kartu su kitu sutuoktiniu, turi būti naudojamas bendras sutuoktinių darbas, jų atitinkamai intelektinis indėlis į bendrovės veiklą arba kitoks indėlis, tame tarpe ir materialus indėlis į veiklą. Būten tokioj situacijojs būtų galima traktuoti, kad tarp sutuotkinių buvo jungtinės veiklos sutarties forma išreikštas susitarimas kurti bendrą verslą ir atitinkamai tokioje situacijoje jų atsakomybė būtų bendra. TAIGI - jeigu yra IĮ arba kitas neribotos CA JA, tai tokioje situacijoje nuosavybės prasme, jis yra kaip nuosavybės objektas jungtinėje nuosavybėje. Iš to jungtinės nuosavybės objekto yra galima gauti pajamas sutuoktiniams bendrai. Tačiau vien ta apl., kad pajamos yra gaunamos bendrai, nereiškia, kad atitinkamai sutuoktiniai turės bendrai atsakyti pagal / 83 162 prievoles tos įmonės nesėkmės atveju. Turės atsakyti tas, kuris vertėsi ta veikla, o tam, kad būtų galima pritaukti ir kitą sutuoktinį kaip atsakovą, turi būti nurodomas jo dalyvavimas įmonės veikloje. Šioje vietoje, kaip is su bendrųjų prievolių situacija, LAT pratęsė tą logiką dėl įrodynėjimo pareigos pasiskirstymo : įrodynėjimo pareiga ir šioje situacijoje tenka ne tam sutuoktiniui, kuris nori paneigti savo dalyvavimą įmonės veikloje, bet būtent kreditoriui, jis turi įrodyti kito sutuoktinio dalyvavimą versle. Iš vienos pusės atrodytų, kad nėra nieko keisto ir praktika atitinka dėl to, kaip bendruoju atveju turi būti įrodinėjama sutuoktinių bendra atsakomybė, bet jeigu vertintume šią situaciją ŠT principų aspektu ir vertintume rizikas procesine prasme, ar nebus pažeistos sutuoktinių teisės, tame tarpe ir teisė į privatų šeimos gyvenimą, tai turbūt gautume priešingą išvadą. Kodėl ? Sakykim, atstovaujam kreditorių. Bankrutavo IĮ. Jos vadovu ir steigėju buvo sutuoktinis. Mums reikia paduoti ieškinį ir kyla klausimas, ar nurodyti atsakovu vieną iš sutuoktinių, ar abu. Kad mes galėtume nurodyti kitą sutuoktinį kaip atsakovą, pagal šiandien dienai suformuota praktiką, mes turim įrodyti, kad ji dalyvavo įmonės veikloje, t.y. fiziniu darbu, intelektiniu darbu, piniginėmis lėšoms, prisidėjo prie tos įmonės veiklos. Kaip mes tą dalyką galime įrodyti ? Prašysime darbuotojų sąrašų už visą laikotarpį nuo įmonės veiklos atsiradimo ? Tarkim, galim paprašyti. Kaip reiktų spręsti klausimą, jeigu kreditorius praprašytų išreikalauti visą elektroninį susirašinėjimą, kuris buvo įmonės naudotas veikloje ? O jeigu papršytų išreikalauti banko sąskaitas už visą įmonės veiklos laikotarpį, kad būtų nutatyta, buvo ar nebuvo kokių nors išmokų vaikščiojimas ? Tai vertinant iš proceso teisės normų pusės, tai CP reglamentuojančios normos netoleruoja tokio dalyko, kaip ,,įrodymų žvejojimas”, kai viena iš proceso šalių, nežinodama, ras ar neras įrodymų, prašo išreikalauti tam tikrus duomenis. Paprastai tokie prašymai atmetami. Jeigu susietume proceso teisės normas ir tas galimybes, kurias turi kreditorius procese su atitinkamai įrodinėjimo pareigos pasiskirstymu, matytume, kad kreditorius, deja, bet neturi realių galimybių įrodyti ir pasiekti to, kad abudu sutuoktiniai būtų atsakingi pagal IĮ prievoles. Gali būti pakankamai akivaizdžių situacijų, kai sutuoktiniai bendrai dirbo versle ir tada nėra didesnių įrodinėjimo problemų, tačiau tokios situacijos retesnės. e) CK 3.109 str. - esminis momentas yra fakto klausimas. Kur nukeliauja, kur patenka pinigai. Pvz., vienas iš sutuoktinių ima paskolą ir vėliau kilus ginčui jis teigia, kad pinigai buvo panaudoti bendro gyvenamojo namo statybai, jo įrengimai. Tokiu atveju, sprendžiant klausimą dėl to, į kurį iš sutuoktinių gali būt nukreipiamas išieškojimas, tai pirmiausia reikia žiūrėti 3.109 str. 3 d. - ,,Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.” - tas bendras šeimos poreikis galėtų būti bendro būsto įrengimas ir jeigu sutuotkinis norėtų ir siektų įrodyti, kad ta prievolė - bendra, jis turėtų įrodyti lėšų panaudojimo faktą. Taigi SVARBU : kai rašysime atsakymus į egzamino klausimus - NEDALINKIM nemokamų teisinių patarimų - tarkim, turėjo padaryti tą, turėjo padaryti aną. Reikia ginčą spręsti pagal tai, kas buvo padaryta, o ne pagal tai, kas turėjo būti padaryta. Antras dalykas - reiktų nesiginčyti su sąlyga, pvz., galėtume sakyti, ,,o kas įrodys, kad buvo taip ar kitaip.” Per prezumpcijų taikymą, per įrodinėjimo pareigos pasiskirstymą mes galime įvertinti ir išspręsti tas situacijas :D Sutuoktinių vienas kito išlaikymas (3.72 str.) Sutuoktiniai tokią pareigą turi dėl to, nes sudarius santuoką tarp jų atsiranda ne tik turtinio, bet ir neturtinio pobūdžio pareigų. Viena iš suotkinių santuokos pasekmių - pareiga remtis vienas kitą tiek moraliai, tiek materialiai. / 84 162 Sutuoktinio pareiga išlaikyti kitą sutuoktinį yra laikoma imperatyvaus pobūdžio pareiga, tai reiškia, kad sutuoktiniai vedybų sutartimi gali nusistatyti šios pareigos įgyvendinimo tvarką, taip pat atskira sutartimi gali nusistatyti išlaikymo pareigos įgyvendinimo tvarką, tačiau sutuoktiniai negali panaikinti šios pareigos. Tais atvejais, kai kyla klausimas dėl sudaryto susitarimo įvykdymo ir galiojimo, turi būti sprendžiamas klausimas, kiek tas susitarimas nepaneigia pačios išlaikymo priemonės esmės. Kaip mūsų CK reguliuoja išlaikymo prievoles? Sutuoktiniai turi pareigą išlaikyti vienas kitą nepaisant to, ar jie gyvena santuokoje, t.y. jie gyvena nenutraukę santuokos, ar šis klausimas sprendžiams santuokos nutraukimo metu ir išlaikymas yra priteisiamas jau po santuokos. Taip pat SVARBU : išlaikymo prasme, mūsų CK skiria atvejus, kada išlaikymo būtinumas yra preziumuojamas, ir atvejus, kada išlaikymo būtinumas nėra preziumuojamas (turi būti įrodyta, kad jis reikalingas). 3.72 str. Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas 2. Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Preziumuojamas, kai sutuoktiniai augina nepilnametį vaiką ARBA yra nedarbingas. Kokia apimtimi turi būti įgyvendinama tokio išlaikymo prievolė ? Pagal CK visos išlaikymo prievolės yra grindžiamos pagal principą : PAGAL POREIKĮ ir GALIMYBES. Lyginamuoju aspektu ir vertinimu CK išlaikymo prasme - CK pakankamai liberalus ir nė vienas sutuoktinis neturi kitam sutuoktiniui užtikrinti tarkim kažkokio pragyvenimo lygio ar pan. Mūsų teismų praktika yra griežta: Sprendžiant klausimus dėl išlaikymo turi būti įvertinta sutuoktinio galimybė pačiam dirbti ir pačiam save apsirūpinti. Tai yra taikoma tiek tais atvejais, kai sutuoktinis augina vaikus, tiek tais atvejais, kai sutuoktinis nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Be to, teismai pabrėžia, kad sutuoktinis privalo kitą sutuoktinį išlaikyti tiek, kad būtų tenkinami to sutuoktinio minimalūs poreikiai. Neprivalo užtikrinti kažkokių maksimalių poreikių, kalba neina net apie vidutinio pragyvenimo lygio standarto užtikrinimą. Tai reiškia, kad jeigu turim situacija, kai pvz., žmona visu santuokos laikotarpiu nedirbo ir sutuoktiniai nutraukia santuoką, tai teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo, nepriklausomai nuo to, turi ar neturi vaikų, turi atsakyti, ar sutuoktinė yra darbinga ir pati gali dirbti bei gauti pajamų. Jeigu ji darbinga ir pati gali gauti pajamų, tai išlaikymas nebus priteisiamas. BE TO, jeigu sutuoktinė/-is nedarbinga/-as, tai dar nereiškia, kad išlaikymas bus priteistas, nes bus vertinama turtinė padėtis, kiek sutuoktinis turi turto, kiek jis atitinkamai gauna turto. Pvz., jeigu gauna pakankamai didelę dalį NT, tai jam tikrai papildomai nebus priteisiamas išlaikymas. VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS Giminystės ir svainystės santykiai 3.130 str. Giminystės samprata 1. Giminystė yra kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Giminystė VISADA grindžiama kraujo bendrumu. Sutuoktiniai, kadangi jų nesieji kraujo / 85 162 ryšys, jie nėra laikomi giminėmis. Jie turi kitą, specialų teisinį statusą. Giminystė, kaip sąvoka, ji yra labai svarbi, nes kraujo ryšys yra tas pagrindas, kuriuo remiantis atsiranda teisė į šeimos ryšius, tiek nacionalinių įstatymų prasme, tiek EŽTPLAK apsaugos prasme. 2. Giminystė sukelia teisines pasekmes tik įstatymų numatytais atvejais. Paprastai yra įprasta skirstyti giminystę į tolimą ir artimą. 3. Giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių. 3.135 str. Artimieji giminaičiai Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Būtent šis giminystės ryšys kaip artimas preziumuoja ryšio į šeimos gyvenimo buvimą, bendrumą. Kai kalbame apie tolimesnės giminystės ryšius, tokiu atveju visų pirma yra būtina atskira įstatymo norma, kuri pabrėžtų to giminystės ryšio svarbą. Antra, yra būtina įrodyti, kad tas giminystės ryšys iš tikrųjų yra egzistuojantis tam, kad jis galėtų būti ginamas ir saugomas. Kokiais atvejais mums svarbus giminystės ryšys ? a) Svarbus ŠT. ŠT giminystės ryšys yra pagrindas konstatuoti šeimos buvimą, šiemos bendrumą. SVARBU : turime išskirti šeimos sampratą teisine prasme, ir šeimos sampratą, kuri yra nusistovėjusi visuomenėje (kur patenka ir sutuoktiniai, ir kiti asmenys). Giminės buitinis apibrėžimas tikrai nesutampa su teisiniu apibrėžimu, kurį mes turime. Teisine prasme mums yra labai svarbus artimos giminystės išskyrimas ir atitinkamai visų kitų giminystės linijų ir laipsnių išskyrimas. b) Svarbus paveldėjimo teisėje, nes paveldėjimo pagal įstatymą atveju, paveldėjimas yra grindžiamas būtent giminystės ryšiu. Visos šešios įpėdinių eilės, kurios yra numatytos CK 5.11 str., yra grindžiamos kraujo ryšiu tarp asmenų. c) Svarbus kitose teisės šakose, pvz., BT prasme, AT prasme, pvz., kalbant apie pareigą deklarauoti viešuosius ir privačius interesus, nes atitinkamai kiltų klausimas, ką, kokius ryšius turėtume privalomai deklaruoti. Koks šių nuostatų ryšys su RT ? Pagal CK yra skiriamos giminystės linijos ir giminystės laipsniai : 3.132 str. Tiesioji giminystės linija (asmenų kilimas vienas iš kito) 1. Tiesioji giminystės linija yra tarp protėvio ir palikuonių (proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir t. t.). 2. Giminystė, einanti iš palikuonio į protėvį, yra tiesioji aukštutinė giminystės linija (vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t. t.). 3. Giminystė, einanti iš protėvio į palikuonį, yra tiesioji žemutinė giminystės linija (seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai ir t. t.). 3.133 str. Šoninė giminystės linija (asmenų kilmė iš bendro protėvio) Giminystė tarp asmenų, kilusių iš bendro protėvio, yra šoninė giminystės linija (broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės arba tetos ir sūnėnai arba dukterėčios ir t. t.).   3.134 str. Giminystės laipsnis 1. Giminystės laipsnis – tai skaičius gimimų, kurie sieja giminaičius, išskyrus bendro protėvio (protėvių) gimimą. 2. Teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytas giminystės artumo laipsnis. / 86 162    3.136 str. Svainystė 1. Svainystė – santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios ir t.t.) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos ir t.t.). 2. Svainystė teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais. Pvz., kada atsiranda tam tikra teisinė pasekmė, tarkim CK 6.67 str.   Vaiko kilmės nustatymas tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės Bendro pobūdžio pastabos : a) Vaiko kilmės nustatymas (visas procesas)- laikomas vaiko identitetą lemiančiu veiksniu. Tuo pagrindu atsiranda vaiko teisės į šeimos ryšius. Kadangi tai yra laikoma vienu iš pagrindinių JF, kuriuo reminatis atsiranda šeimos ryšys, atitinkamai pagal EŽTT praktiką, valstybės yra įpareigotos ne tik kad netrukdyti asmenims sudaryti sąlygas nusistatyti savo šeimos ryšį, bet ir yra įpareigotos, kad būtų sudarytos visos palankios sąlygos šeimos ryšio nustatymui. Taigi kalbame ne tik apie negatyvios, bet ir pozityvios apsaugos taikymą konvencijos prasme. Pvz., EŽTT byla (kažkas prieš Kroatiją): asmeniui buvo apsunkinta galimybė nusistatyti savo tėvystės ryšį. Atsakovas, numanomas vaiko tėvas, visom įmanomo priemonėm vengė ekspertizės atlikimo, o valstybė per savo institucijas, per savo teisės aktų normas, neturėjo efektyvių priemonių tam, kad priverstų asmenį dalyvauti procedūroje, kada yra nustaoma kilmė. Atitinkamai EŽTT pripažino, kad tokia situacija yra laikoma pažeidžianti EŽTPLAK. b) Kai kalbame apie vaiko kilmės nustatymą ir vaiko kilmės nustatymo procesą pagal mūsų CK, reikia turėti mintyje, kad mes kalbame IR apie tas situacijas, kai vaiko kilmė yra nustatoma, t.y. kai vaiko kilmė yra nežinoma ir reikia ją nustatyti, tas nustatymas savo ruožtu yra galimas arba įstatyme numatytų prezumpcijų pagrindu, arba galimas savanoriško pripažinimo pagrindu, arba galimas ginčo proceso pagrindu, IR tiek apie tas situacijas, kai kyla ginčas dėl vaiko kilmės paneigimo, t.y. kai ginčijami įrašai, kad tam tikras asmuo laikomas vaiko tėvu. c) SVARBU : šiuolaikėje ŠT ne tik kraujo ryšys turi esminę reikšmę. Skiriamos dvi tėvystės sampratos : biologinė ir socialinė tėvystė. Soc. tėvystė grindžiama ne kraujo ryšiu, o susiklosčiusiu vaiko ir tėvo ryšiu. Kitaip sakant, soc. ryšiu. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai nėra galimybės nustatyti biologinės tėvystės, soc. tėvystės yra laikoma ne ką mažiau svarbesne, o atskirais atvejais netgi socialinės tėvystės buvimas yra laikomas pargindu, užkertančiu galimybę nustatinėti biologinę tėvystę. d) Jeigu kalbame apie vaiko kilmės nustatymą, mes kalbame apie kilmės nustatyma tiek iš vaiko tėvo, tiek iš vaiko motinos pusės. Jeigu kalbame apie vaiko kilmės nustatymą iš motinos pusės, tai procedūra yra šiek tiek paprastesnė. Vaiko kilmę iš motinos patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos išduota pažyma. Kalbant apie vaiko kilmę iš motinos, visada kalbame apie biologinį ryšį, apie biologinės motinystės sampratą. Klausimas yra tik toks, kaip ta biologinė motinystė yra nustatoma (CK 3.139 str.) e) Jeigu kalbame apie vaiko kilmės nustatymą iš vaiko tėvo pusės - situacija daug sudetingesnė. Visų pirma, gali būti nustatyta įstatymu numatytų prezumpcijų pagrindu : i. Įstatyme numatyta pagrindinė prezumpcija ta, kad jeigu vaikas gimsta susituokusiai moteriai, tai tokiu atveju jos vaiko tėvų yra laikomas jos sutuoktinis. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kiek yra praėję laiko nuo santuokos sudarymo iki vaiko gimimo. Esminis / 87 162 momentas - jeigu vaikas gimsta po santuokos sudarymo, motinos sutuoktinis preziumuojams kaip vaiko tėvas. ii. Įstatymas taip pat numato, kad vaiko tėvu preziumojamai yra laikomas ir vaiko motinos sutuoktinis, jeigu vaikas gimsta nepraėjus daugiau kaip 300 dienų po santuokos pasibaigimo, nepriklausomai nuo to, kaip ta sanutoka baigėsi - gali būti ir sutuoktinio mirtis, ir santuokos nutraukimas. Jeigu po santuoks nutraukimo vaiko motina nri, kad vaiko tevu būtų nurodytas kitas asmuo, o po santuokos nutraukimo nėra praėję daugiau kaip 300 dienų, turi būti paduodamas bendras pareiškimas teismui trijų asmenų, t.y. vaiko motinos, buvusio sutuoktinio ir asmens, kuris laiko save vaiko tėvu. Teismui patvirtinus tokį pareiškimą, tik tada naujas motinos sutuoktinis bus laikomas vaiko tėvu. Kitu atveju - visada galios prezumpcija. Prezumpcijos taikymas, įskaitant ir situacijas, kai vaiko tėvu nebūdavo nurodomas joks asmuo, mūsų teisminėje praktikoje ir valstybės institucijų veiklos praktikoje buvo pakankamai sudėtinga. Vienu metu, kada buvo sprendžiama pakankamai daug klausimų dėl soc. išmokų mokėjimų, valstybės institucijos pradėjo reikalauti iš vienišų motinų, kurios augindavo vaikus ir kurių gimimo pažymėjime nebūdavo nurodomas vaiko tėvas, kad jos teismine tvarka nusistatytų juridinę reikšmę turintį faktą, kad vaiko tėvas - nežinomas. Tokio pobūdžio klausimų kėlimas atrodydavo absurdiškai. Kaip motina gali nurodyti, kas yra vaiko tėvas, jeigu jis yra nežinomas. Kaip rinkti įrodymus, ką įtraukti į bylą ? BET visos situacijos nebuvo tokios jau paprastos, nes nebuvo taip, kad visais atvejai motinos nežino, kas - vaiko tėvas. Buvo situacijų, kai būdavo piktnaudžiaujama siekiant gauti soc. paramą, ir todėl nebūdavo nurodomas vaiko tėvas. Seniau būdavo dar ir tokių atvejų, kai vaiko tėvas būdavo nurodomas pagal motinos pareiškimą. Tai nebuvo nei įstatyminė prezumpcija, nei kas. Todėl visais atvejais, kai kyla klausimas dėl vaiko kilmės nustatymo, turi būti suprasta, kokiu pagrindu tas įrašas buvo padarytas - ar tai prezumpcija, ar tai teismo sprendimas, ar tai vienašalis pareiškimas, nes nuo to keičiaisi teisinės pasekmės, kurios atsiranda. Nepreziumuojami atvejai : i. Jeigu vaikas gimsta asmenims, kurie yra nesudarę santuokos, tai tokioje situacijoje vaiko kilmė gali būti nustatoma ARBA savanorišku tėvystės pripažinimu, t.y. vaiko tėvas savanoriškai gali pripažinti tėvystę (pripažinti gali tiek ik ivaiko gimimo, tiek po vaiko gimimo. Jeigu atlieka po vaiko gimimo ir vaikui daugiau nei 10 m., tai ya privalomas vaiko rašytinis sutikimas. Jeigu iki vaiko gimimo - tai toks tėvystės pripažinimas turi būti atliekamas dalyvaujant vaiko motinai), ARBA tėvystės nustatymas teismine tvarka. Teisminis vaiko kilmės nustatymas iš vaiko tėvo pusės Turime du instituts : a) Tėvystės nustatymas ( CK 3.146 str. ir 3.148 str.) Galimas tik tokioje situacijoje, kai dokumentuose joks kitas asmuo nėra nurodytas kaip vaiko tėvas ir kai nėra joks kitas asmuo laikomas vaiko tėvu prezumpcijos atveju. Jeigu turime kokį nors asmenį, nurodytą kaip vaiko tėvą, tai vaiko kilmės nustatymas gali būti taikomas tik tada, kai jau yra nuginčyta kito asmens tėvystė. Išimtis : kai vaiko kilmė buvo nustayta vienašaliu motinos pareiškimu. Bet šiais laikas tai jau galima sakyti nesutinkama situacija. Vaiko kilmės nustatymui ieškinio senaties terminai nėra nustatyti. Jeigu mes nežinoma, kas yra vaiko tėvas, ir gauname atitinkamų duomenų tėvystei nustatyti, tai bet kada galime kreiptis dėl tėvystės nustatymo. / 88 162 b) Tėvystės nuginčijimas ( 3.149 str. ir 3.153 str. ) Šiems ginčams jau yra nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 3.152 str. - 1 m., kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipėsi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įrašė, arba paaiškėjo apl., duodančių pagrindą teigti, kad vaiko duomenys neatitinka tikrovės.) Natūralu, kad gali kilti klausimas, kokiu tikslu nustatomas toks apribojimas ? Atsakymas slypi socialinės tėvystės supratime. Šiandienė ŠT doktrina, taip pat teismų praktika pripažįsta, kad socialinė tėvystė yra ne ką mažiau svarbi tėvystės santykių vertinimo prasme, nei biologinė tėvystė. Teismų praktika : 3K-3-304/2010 - susipažįsta asmenys 1995 m., 1997 m. gimsta vaikas, 2000 m. susituokia, 2002 m. - pripažįstama tėvystė. Kodėl reikia pripažinti tėvystę ? Todėl, kad tada, kai 1997 m. gimė, vaiko motina nebuvo santuokoje, vadinasi įstatyme numatyta prezumpcija nebuvo taikoma, pareiškimu tėvystės niekas nepripažino, teisminio pripažinimo nebuvo - taigi nebuvo nustatyta, kas vaiko tėvas. Asmuo pripažįsta po santuokos sudarymo, kad jis - vaiko tėvas. Sutuoktiniai pagyvena santuokoj 7 m. ir 2007 m. pradeda skyrybų procesą. 2009 m. buvo kreiptasi į teismą ir reiškiant ieškinį teisme nurodoma, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. iš buvusios kaimynės ieškovas sužinojo, kad jis galimai nėra biologinis vaiko tėvas ir tuo pagrindu jis pareiškė ieškinį teisme. 2010 m. LAT pasakė, kad darnios ir harmoningos vaiko raidos požiūriu yra svarbiau tai, ką pats vaikas pripažįsta savo motina ar tėvu, nei biologinė tėvystė ar motinystė. Todėl vaiko interesų prioriteto prasme, pripažįstama, kad biologinis vaiko ir tėvo ryšys nėra vienintelis tėvystės pagrindas. Kitaip sakant, gali būti nustatyta vaiko tėvystė esant susiklosčiusiam ryšiui arba santykiui tarp vaiko ir tėvo. Be to, teismas formavo praktiką, kad kai asmuo kreipiasi dėl tėvystės nuginčijimo, pripažintos pareiškimu, teismas konstatvo, kad esant neaiškiai perspektvyvai, nustatyto biologinį tėvą, o kasatoriui tiek bendravus su vaiku tokį ilgą laiką, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesnis tampa paties vaiko prisirišimas ir jausmai. APIBENDRINUS : matyti, kad sprendžiant tėvystės nustatymo klausimus, pirmoj vietoj turi būti vaiko interesai, o vaiko interesas reiškia, kad jis turi turėti galimybę jaustis augantis visavertėje šeimoje, tad atitinkamai jam reikalinga turėti ir motiną, ir tėvą. iš to seka - jeigu asmuo, kuris ilgą laiką elgėsi kaip vaiko tėvas ir po tam tikro laiko sugalvojo, jog jis nori nuginčyti savo tėvystę IR neaišku, kas yra vaiko biologinis tėvas, neaišku, kas įgyvendins tas teises ir pareigas, kurios priklauso tėvui, tai tokiu atveju ieškinys gali būti atmestas. Teismų praktika nekito ir tai patvirtino ir kitos LAT nutartys, kuriose pabrėžiama apl., kad tais atvejais, kai asmuo jau yra buvęs įstatymų nustatytų prezumpcijų atveju pripažintas vaiko tėvu, tai vėlesnis nuginčijimas net ir remiantis biologiniais duomenimis (tyrimų duomenimis) yra neaktualus teisminio proceso prasme. 3K-3-321-687/2016 - LAT pabrėžė, jog asmuo, kuriam kyla abejonių dėl tėvystės, savo abejones turi įgyvendinti nedelsdamas, nes yra labai svarbus apibrėžtumas vaikui, ką jis turi ir gali laikyti savo tėvu. 3K-3-362-969/2018 - asmuo, kuris buvo nustatytas kaip vaiko tėvas, jis norėjo nuginčyti vaiko biologinę tėvystę, ir LAT konstatavo, kad nesant galimybės nustatyti biologinį vaiko tėvą (buvo nurodyta, kad vaiko motina galimai pastojo būdama išvykusi į DE), tai paneigimas tos tėvystės, kuri susiklostė soc. ryšio pagrindu, neatitiktų vaiko interesų. Biologinis ryšys ir biologinė tėvystė EŽTT prasme yra vertinama kaip vertybė ir kaip esminis elementas, kurio pagrindu atsiranda šeimos ryšys. Riboti vaikui galimybę sužinoti, kas yra vaiko tėvas (jeigu valstybė tokių veiksmų imasi) yra laikoma konvencijos normų pažeidimu. / 89 162 Kaip nustatoma vaiko tėvystė ? SVARBU : Svarbi įrodomųjų faktų reikšmė. 3.148 str. Tėvystės nustatymo pagrindai 1. Pagrindas (bendrasis) tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos CPK numatytos įrodymų priemonės. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai. 2. Jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos apl., gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą.   Svarbūs keli momentai : a) Jeigu kalbame apie įrodomuosius faktus, tai jie, kaip ir preziumavimas atsisakimo atlikti ekspertizę, gali būti vertinamas kaip tėvystės įrodymas tiktaip kaip papildomos priemonės, papildomi būdai nustatyti tėvystę. Pagrindinis įrodymas - ekspertizės išvados. Jeigu ekpertizės atsisako ABIDVI šalys, tai naudojamas įrodomųjų faktų institutas (nurodyti 3.148 str. 1 d.) Įrodomųjų faktų atveju ne tiesiogiai įrodinėjamas kraujo ryšys, bet įrodinėjamas asmens elgesys, iš kurio būtų galima spręsti netiesiogiai, kad asmuo rūpinasi vaiku kaip savo vaiku. b) Antroji dalis - tik tuo atveju, jeigu atsakovas atisako, jo atsisakymas gali būti traktuojamas kaip tėvystės įrodymas. Jeigu atsisako motina arba abidvi šalys, tai tokios apl. negalima naudoti prieš atsakovą, kad jis galimai tada yra vaiko tėvas. Tiek ir su santuokos nuginčijumu, tiek ir tėvystės nuginčijimu - ribojamas asmenų ratas, kurie gali pareikšti tokius ieškinius. Dirbtinis apvaisinimas (CK 3.154 str.) Tik 2016 m. priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas (seniau buvo reglamentuota tik poįstatyminiu teisės aktu) Pagalbinio apvaisinimo reglamentavimas yra iš vienos pusės medicininis/ etinis kausimas, iš kitos - teisinis klausimas (kokios teisinės pasekmės kyla po to, kai ši procedūra yra pritaikoma ir kada bei kokiais atvejais gali būti taikoma tokia procedūra) Pvz., gimė šeimoje vaikas, tėvas pareiškė ieškinį, kad jis nėra vaiko tėvas. Atliekami tyrimai ir nustatoma, kad taip, jis nėra vaiko tėvas. Žinoma, galime spręsti klausimą per soc. tėvystės aspektą, per tai, kas mūsų teismų praktikoje yra pažymėti, kad tėvystės negalime nuginčyti, jeigu neaiškios perspektyvos dėl biologinio tėvo nustatymo. Reikia atsakyti į klausimą, ar pritaikius pagalbinio apvaisinimo procedūrą, gimusio vaiko interesai bus užtikrinti ir ar neatsitiks vieną dieną taip, kad jo atžvilgiu kils ginčas ir įrodinėjimas, kad toje šeimoje, kurioje jis gimė, iš tikrųjų yra netikri jo tėvai arba vienas iš jų nėra tikas. Taigi reguliavimas turi sukurti tokias prielaidas ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užkirstų kelią tokių ginčų atsiradimui. Kai kalbame apie pagalbinį apvaisinimą, turim išskirti 2 klausimus : a) Pagalbinis apvaisinimas. Mūsų įstatymo prasme, pagalbinis apvaisinimas grindžiamsa pagrindiniais principais : i. Jis suprantamas kaip tam tikra nevaisingumo gydymo procedūra. ii. Gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters lytines ląsteles ir su ja gyvenančio įstatymo nustatyta tvarka sutuoktinio ar sugyventinio lytines ląsteles, / 90 162 išskyrus, kai vieno iš sutuoktinių ar partnerio lytinės ląstelės yra pažeistos ar jų nepakanka ir dėl to jos negali būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui, taip pat tais atvejais, kai su jomis yra didelė rizika perduoti ligą, sukeliančią didelę negalią, kurios kriterijus nustato SAM. iii. Pagalbinis apvaisinimas šiandien dienai gali būti taikomas tik tiems asmenims, kurie sudarę santuoką ar gyvena registruotoje partnerystėje (kurios mes šiandien dienai neturim :).) Vadinasi variantas yra tik vienas - galima tik asmenims, kurie yra sudarę santuoką. iv. Embriono donorystė yra draudžiama. Iš to kyla ir surogatines motinystės draudimas. v. Kai vaikas gimsta pritaikius pagalbinio apvaisinimo procedūrą, tai jeigu panaudotos ląstelės - sutuoktinio, tai teisinių klausimų nekyla, nes biologine prasme jie ir bus vaiko tėvai. Jeigu panaudotos donoro lytinės ląstelės, tai taikoma prezumpcija, kad vaiko tėvu laikomas motinos sutuoktinis, įskaitant ir tas situacijas, jeigu būtų nutraukta santuoka ir vaikas gimtų nepraėjus daugiau kaip 300 dienų nuo santuokos nutraukimo arba jos pasibaigimo kitu pagrindu. b) Surogatinė motinystė. Pagal pagalbinio apvaisinimo įst., surogatinė motinystė yra neleidžiama. 2020.11.10 Bendra pastaba : Jeigu mes kalbame apie tėvų valdžią ir kaip ji suprantama mūsų CK prasme : Tai - visuma teisių ir pareigų, kurias tėvai turi savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Iš kitos pusės - tai ir grįžtamasis ryšys, kai kalbama ne tik apie vaikų teises, bet ir vaikų pareigas tėvams. SVARBU (dėl tėvų valdžios turinio ir teisių bei pareigų turinio) : turinys labai priklauso nuo laikmečio, kuriame mes gyvename. Kas šiandien yra galima ir kokios priemonės dabar naudojamos vaikam auklėti - tikrai nenustato taisyklės, kad jos tokios pačios bus ir po tam tikro laiko. Formalieji klausimai : a) Kas yra tėvų valdžia vaikų atžvilgiu ? 3.155 str. Tėvų valdžios turinys 1. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi. 2. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tam, kad atskleistume tėvų valdžios sąvoką, visų pirma mums reikia identifikuoti subjektus, kurių atžvilgiu šis institutas yra taikomas : Be jokios abejonės, viena šalis yra TĖVAI (tiek tėvas, tiek motina, ne tik biologinio ryšio pagrindu, bet ir socialinės tėvystės pagrindu), o kita - VAIKAI. Pagal mūsų įstatymą, vaikai yra laikomi vaikais iki 18 m./ emancipacijos pagrindas - išimtis iš bendros taisyklės. Bet kiti įstatymai taip pat gali numatyti kitokį amžių, kada asmuo vis dar laikomas vaiku. Pvz., / 91 162 Hagos konvencija 1988 m. dėl vaikų grobimo civiliniu aspektu, vaikais laiko asmenis iki 16 m. Kiekvienoje situacijoje būtina vertinti. Kai turime subjektus, galime analizuoti, ką savo turiniu mes turėtume laikyti tėvų valdžia. Savo turiniu tėvų valdžia reiškia VISUMĄ TEISIŲ IR PAREIGŲ, kurias tėvai turi savo vaikų atžvilgiu. Atitinkamai, kai teisėje kalbame apie teises ir pareigas, tai vienas asmuo turi teisę ir atitinkamai kitas - pareigą ir atvirkščiai, tai šiuo atveju kalbant apie tėvų valdžią, kartu reikia kalbėti ne tik apie tėvų teises ir pareigas, bet ir lygiai taip pat apie vaikų teises ir pareigas tėvų atžvilgiu. Jeigu tėvų elgiasys pradeda kenkti vaiko interesams, tai yra galimas valstybės institucijų įsikišimas. SVARBU : reikia išskirti ir pažymėti tėvų valdžiai būdingus požymius, kurie apibūdina šį institutą : i. Tėvų valdžiai yra būdingas TĖVŲ VALDŽIOS LYGYBĖS PRINCIPAS. (CK 3.156 str.) 3.156 str. Tėvų valdžios lygybė 1. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Ši nuostata iš vieno pusės atrodytų pakankamai deklaratyvi, bet iš kitos pusės praktikoje labai aiškiai matyti šios nuostatos įgyvendinimo trūkumas arba jos akcentavimo poreikis, nes, pvz., kai sprendžiami klausimai dėl vaikų gyv. vietos nustatymo, tai pagal praktiką dažniausiai vaiko gyv. vieta yra nustatoma su vaiko motina. Kai vaiko globa yra pavedama vienam iš tėvų, tai atitinkamai kito iš tėvų teisės ir galimybės bendrauti su vaiku ne visada yra akivaizdžiai lygiateisiškai įgyvendinamos. Formaliai - pabrėžiamos, bet užtikrinti tą įgyvendinimo lygiateisiškumą nėra taip paprasta. Tarkim, tiek ši nuostata, tiek Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymas, jo 4 str., įtvirtindamas principus, kuriais turi būti įgyvendinamos vaiko teisės, pabrėžia principą, t.y. tėvystės ir motinystės PAPILDOMUMO principą - kad vaikas turi teisę į objektyvų poreikį turėti tiek tėvą, tiek motiną, kad jie abudu vienodai galėtų daryti įtaką auklėjant vaiką. 2. Tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų. ii. ATSAKOMYBĖS PRINCIPAS. Šis bruožas reiškia, kad tėvams už netinkamai įgyvendinamą tėvų valdžią gali būti taikoma atsakomybė. Prie šio požymio taip pat turėtume priskirti ir situacijas, kai tėvų atžvilgiu yra taikomos kitokios poveikio priemonės, pvz., vaiko atskyrimas nuo tėvų. Tiesiogine prasme mes to negalėtume pavadinti atsakomybe. Tėvų valdžios apribojimą jau galėtume pavadinti atsakomybe. Laikiną vaiko paėmimą iš tėvų arba iš šeimos tam tikrais atvejais galėtume pavadinti atsakomybe. Tačiau žiūrint apibendrintai, jeigu tėvai netinkamai įgyvendina tėvų valdžią, tai valstybė jiems gali taikyti ir atskaomybę, ir kitokius jų teisių apribojimus, susijusius su jų galimybe toliau daryti poveikį vaikams. iii. TĖVŲ VALDŽIŲ NEATSKIRIAMUMO PRINCIPAS. Tai nuostata, kuri labai aiškiai pabrėžiama EŽTT praktikoje, taip pat JTO praktikoje. (Reikia pažymėti, kad kalbant apie teisinius šaltinius, kuriais remiantis yra reglamentuojama vaiko teisių apsauga, tai be mūsų CK, be Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, yra labai svarbi ir 1980 m. JT vaiko teisių apsuagos konvencija. Tai vienas iš tų šaltinių, kuris nurodomas kaip pvz. materialinių teisės normų vienodinimo šeimos teisės srityje, kad papildomai pabrėžia jo aktualumą bei vaidmenį.) Kai kalbame apie savybę, kad tėvų valdžia negali / 92 162 būti atskirta nuo tėvų, tai būtent ši savybė kyla iš to, kad tas biologinis, pirminis, ryšys, jis yra laikomas kertiniu tiek tėvų teisių aspektu, tiek vaikų teisių aspektu, t.y. tiek tėvai turi teisę įgyvendinti savo teises vaikų atžvilgiu, tiek vaikai turi teisę reikalauti, kad tėvai įgyvendintų teises ir pareigas jų atžvilgiu. ( Kai kalbėsime apie tėvus, tai reikia turėti omeny, kad visada kalbame tiek apie biologinius tėvus, tiek apie tuos, kurių teisės ir pareigos yra atsiradusios socialinio ryšio pagrindu. ). Šis neatskiriamumo bruožas gali būti paneigiamas tik tais atvejais, kai egzistuoja teisių ir pareigų įgyvendinimo pažeidimas, arba egzisutoja kitoks pavojus vaikams dėl to, kad jie lieka su savo tėvais. iv. NEPERTRAUKIAMUMO PRINCIPAS. Tėvai neturi galimybės paimti ir pasakyti, kad jiems atsibodo įgyvendinti savo pareigas, tad nori pasidaryti sau atostogas. Jie gali organizuoti vaiko priežiūrą įvairiais būdais, pvz., vaikas gali būti išleistas į tam tikrą poilsio stovyklą, jis gali būti laikinai patikėtas kitiems asmenims, tarkim seneliams, bet vis tiek nepriklausomai nuo to, kad vaikas kažkur fiziškai yra su kitais asmenimis, tėvų teisės ir pareigos jokiu būdu nenutrūksta. Taip, keičiasi jų įgyvendinimo forma, bet jų nutrūkimo šiuo atveju nėra. v. TĖVŲ VALDŽIOS PRIORITETAS. Tėvai turi prioritetą prieš bet kuriuos kitus asmenis tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo teises vaikų atžvilgiu. Šis prioritetas reiškia, kad : 1. Tėvai turi galimybę išsireikalauti vaiką iš kitų asmenų bet kokios priežiūros. Lygiai tiap pat, gali patys nuspręsti, ar jie nori vaiką perduoti kitiems asmenims. (Šis prioritetas jokiu būdu neriboja tų situacijų, kai tėvų atžvilgiu yra taikoma atsakomybė arba kai vaikas yra laikinai paimamas iš nesaugios aplinkos.) 2. Antras aspektas yra susijęs su vaiko globos formos parengimu. Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. nustato biologinį šeimos prioriteto principą. Šis principas reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Taip pat pabrėžiama, kad vaiko ir tėvų atskyrimas prieš jų valią galimas tik kraštutiniu atveju, kai, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra neišvengiaa ir būtina, siekiant apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo fiziniams, psichiniam suagumui, sveikatai ar gyvybei, ar grėsmingos žalos jo sveikatai atsiradimui, ir nėra galimybių vaiko apsaugoti kitais būdais. Šie penki principai iš esmės atskleidžia, ką tėvai gali daryti vaikų atžvilgiu, ir iš principo apibrėžia tas ribas, kurių turi laikytis tėvai. b) Kyla klausimas, o kokias teises ir pareigas turi vaikai savo tėvų atžvilgiu ? Turime išskirti tiek turtines, tiek neturtines vaikų teises ir pareigas : i. Vaiko teisė į identiteto buvimą. Paprastai išskiriama : A. Vaiko teisė turėti vardą ir pavardę, nes būtent jų turėjimas apsprendžia vaiko identitetą. CK, taip pat civilinės būklės aktų registravimo įstatymas nustato tvarką, kaip vaikui suteikiami vardas ir pavardė. Juos suteikia tėvai, o jeigu tėvai nesusitaria, šį klausimą sprendžia teismas. B. Vaiko teisė žinoti savo giminystės ryšius, vaiko teisė žinoti savo tėvus pagal kilmę (biologinius tėvus). Kai valstybė neužtikrina sąlygų tam, kad vaikas galėtų žinoti savo kilmę, tokiais atvejais pagal EŽTT praktiką yra konstatuojamas pozityvios apsaugos trūkumas iš valstybės pusės ir atitinkamai konstatuojamas pažeidimas. Pvz., 1994 m. byla : Kron v. Olandija - šioje byloje buvo nagrinėjama tokia situacija, kai vaikas gimė motinai, kuri buvo susituokusi, tačiau kuri jau pakankamai ilgą laiką negyveno su savo sutuoktiniu, o vaikas jai gimė nuo kito vyro. Pagal Olandijos įstatymus galiojo / 93 162 nuostatos, jog santuokoje gimusio vaiko kilmė ir prezumpcija, jog vaikas yra laikomas sutuotkinių vaiku, gali būti paneigiama tiktai turint sutuotkinio sutikimą, o jeigu jo nėra, tai ir nėra galimybės paneigti. Formalusi motinos sutuoktinis buvo išvykęs iš Olandijos ir nebuvo įmanoma nustatyti jo buvimo vietos. Atitinkamai nebuvo įmanoma išspręsti klausimą ir dėl vaiko kilmės nustatymo ir vaiko tikrasis tėvas pagal Olandijos įstatymus negalėjo pretenduoti į tai, kad būtų nustatyta vaiko kilmė iš jo, t.y. nebūtų nusatytas ir konstatuotas tėvystės ryšys. EŽTT pripažino, kad šioje situacijoje yra pežidžiamas Konvencijos 8 str., užtikrinantis asmenims teisę į šeimos ryšių gerbimą, nes Olandijos įstatymų turinys riboja asmenims galimybę įteisinti tą ryšį ir atitinkamai tėvui įgyvendinti savo teises vaiko atžvilgiu ir atitinkamai vaikui žinoti, kas yra biologinis jo tėvas. LAT : vaiko kilmės iš tėvo nustatymas negali būti suvedamas vien tiktai į biologinės tikrovės nustatymą ar vien tik į biologinės fakto nustatymą. Tais atvejais, kai vaiko soc. ryšiai su asmeniu, kurį jis laiko savo tėvu, jau yra nusistovėję ir pakankamai tvirti ir kai tokioje situacijoje biologinės realybės nustatymas vaikui gali būti ne tai, kad naudingas, o netgi žalingas, tai tokiais atvejais ribojimai iš tikrųjų nėra laikomi vaiko teisių pažeidimu. Buvo situacija, kai po keletos metų, po faktinio negyvenimo kartu, po 5 m. po to, kai buvo pripažinta vaiko tėvystė, buvo siekiama ją nuginčyti remiantis biologinės tikrovės faktu. Tokia teisė nebuvo pripažinta ir tokia teisė buvo atmesta. ii. Vaiko teisė į nuomonės pareiškimą. JT Vaiko teisių konvencijos 12 str. nustato, kad valstybės turi užtikrinti vaikui, sugebančiam suformuoti savo pažiūras, išreikšti savo nuomonę ir atitinkamai valstybės yra įpareigojimos į tą vaiko išreiškiamą nuomonę atsižvelgti. 3.164 str. Nepilnamečio vaiko dalyvavimas užtikrinant jo teises 1. Kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai. 2. Jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo 14 m. – ir į teismą.   Atskirais atvejais, kai vaikui jau yra daugiau kaip 10 m., jis privalomai turi būti išklausomas, o kai kuriais atvejais yra būtinas net jo sutikimas. Pvz., dėl vaiko tėvystės nustatymo pripažinimo klausimo. Kitais atvejais, kai vaikas yra jaunesnis, turi būti sprendžiama, kokiu būdu vaikas savo nuomonę gali išreikšti tiesiogiai ar netiesiogiai, pvz., per specialistus ar psichologus. Reikia pažymėti, kad LT tikrai padaryta pakankamai didelė pažanga šioje srityje. iii. Vaiko teisė būti auklėjamam šeimoje. Teisė ir apskritai visi klausimai, jie vienaip ar kitaip apsisuka ratu ir sugrįžta prie to paties, t.y. kaip vaikas turi būti auklėjamas šeimoje ir ar jis gali augti šeimoje. Vaiko teisė būti auklėjamam šeimoje yra kaip vienas iš vaiko teisių apsuagos principų, t.y. biologinės šeimos prinsipas. Taip pat vaiko teisė būti auklėjamam šeimoje kartu yra ne tik tėvų pareiga, bet ir tėvų teisė, susijusi su tėvų valdžios prioritetiniu įgyvendinimu ir tėvų valdžios neatskiriamumu. Iš kitos pusės vaikas irgi nėra tiktai šios teisės įgyvendinimo ,,objektas”, vaikas yra taip pat šios teisės subjektas. Jis ne tik turi pareigą būti auklėjamu šeimoje, bet ir teisę būti auklėjamu šeimoje. Todėl visais atvejais kai yra sprendžiamas klausimas dėl to, kaip parinkti tą auklėjimą, turi būti į šią nuostatą / 94 162 atsižvelgiama. Kai kalbame apie vaiko auklėjimą šeimoje, be jokios abejonės pagrindinė problema : kokios yra vaiko auklėjimo šeimoje ribos ? Galime išskirti : 1. Vaiką auklėjant šeimoje, jam turi būti sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Tinkamos gyvenimo sąlygos yra suprantamos kaip TINKAMOS MATERIALINĖS GYVENIMO SĄLYGOS. Tačiau čia, aišku, negalime įvesti vieno ar vienodo standarto, kad visi žmonės gyventų vienodai. Tėvai pagal savo galimybes ir išgales turi užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Žinoma, jog jeigu dėl tėvų prastos turtinės padėties vaikai negali gyventi tokiose gyvenimo sąlygose, kurios šiandien dienai yra pripažįstamos kaip tinkamomis, t.y. jos neatitinka net minimalaus standarto, tai valstybė turi pareigą sudaryti kitas gyvenimo sąlygas vaikui, padėti atitinkamai toms šeimoms, kurios susiduria su problemomis. 2. Vaiką auklėjant šeimoje, jam turi būti sudarytos tinkamos dorovinės sąlygos. Turi būti sudaryta galimybė augti vaiko apilnkoje be patiriamo fizinio bei psichologinio smurto (išskiriant smurto prieš vaiką formas, taip pat yra išskriamas seksualinis smurtas prieš vaiką ir vaiko nepriežiūra, jeigu jo neprižiūrint sudaromos tokios sąlygos, kai vaikas nebegali tenkinti savo fizinių, emocinių, socialinių poreikių, dėl kurių yra sutrikdoma vaiko sveikata ir pan.) . 3K-3-528-706/2016 : vaiko tėvai tarpusavy konfliktavo. Vaiko tėvui buvo nustatyti įpareigojimai gyventi atskirai, įskaitant ir dėl to, nes buvo ne vieną kartą naudojamas smurtas artimoje aplinkoje prieš vaiko motiną. Deja, šių apribojimų nebuvo laikomasi ir vieno iš tokio įvykio metu vaiko tėvas pradėjo smurtauti prieš vaiko motiną, buvo kviečiama policija. Tačiau policija neatvyko nei per protingą laiką, nei taip toliau, t.y. pažeidė bet kokias instrukcijas sureaguoti. Rezultatas tragiškas - vaiko motina dėl patirtų sužalojimų mirė ir tai buvo padaryta vaikų akivaizdoje. LAT, priteisdamas žalą iš valstybės vaikams, kurie turėjo matyti tą smurtą prieš savo motiną, konstatavo, kad buvo pažeista EŽTPLAK dėl teisių į šeimos gyvenimo gerbimą, buvo pažeisti vaikų interesai, jų teisės augti saugioje aplinkoje ir atitinkamai dėl to buvo priteistas žalos neturtins atlyginimas vaikų naudai. Ši nutartis rodo beiskeičiantį požiūrį į tai, ką mes laikome tinkamu sąlygų sudarymu vaikams iš valstybės pusės. Valstybė ne tik kad įpareigota skirti tam tirkas pašalpas, ne tik kad įpareigota pasirūpinti tais vaikais, kurie lieka be tėvų globos, bet valstybė taip pat įpareigota imtis ir visų kitų nuo jos prikausančių priemonių, kad ir tiesiogiai nesusijusių su vaikais, jeigu tai galėtų daryti kažkokią įtaką vaikams. Tai šiuo atveju akivaizdu pvz. - kaip ir tiesiogiai prieš vaikus nėra atliekami jokie veiksmai, bet kadangi tai padarė įtaką vaikų psichologinio ugdymo sąlygoms bei psichologinei brandai, kai vaikų motina buvo nužudyta jų akivaizdoje, tai dėl to valstybė ir privalo atsakyti, kad ji nesugeba sudaryti tinkamų sąlygų. Šiek tiek kalbant apie vaiko nepriežiūrą - Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str., 8 d. : ,,Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 m., taip pat vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 m. asmenų priežiūros. Palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 min. trukmės) vaiko iki 6 m. palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 m. amžiaus asmenimis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs esamoje situacijoje juo pasirūpinti.” - įstatymo logikos prasme, vaiko iki 6 m. iš esmės palikti vieno negalima. Jeigu kas nors prieš porą dešimtmečių būtų pasakęs, kad tokia norma nusistovės, tai niekas nebūtų patikėjęs. Todėl, kas bus ateityje, vargu, ar galime numatyti. iv. CK - Vaiko teisė turėti savo turtą. v. CK - Vaiko teisė į būstą. / 95 162 APIBENDRINANT : sąrašo prasme tas teises galime skirstyti ir detalizuoti į smulkesnes (pvz., vaiko teisė į privatumą ir pan.), tačiau, kaip bežiūrėtume, visos jos grindžiamos pagrindine nuostat, t.y. ŠEIMOS AUTONOMIJOS principu ir TĖVŲ GALIMYBE PATIEMS PARINKTI AUKLĖJIMO BŪDĄ, taip pat reikia nepamiršti, kad vaikai tevų atžvilgiu turi ne tik teises, bet ir pareigas. Tik reikia turėti omeny, kad jeigu vaikai nesilaiko savo pareigų, tai smurtio pobūdžio priemonės auklėjant vaikus įstatyme yra labai aiškiai uždraustos. c) Kas atsitinka tada, kai tėvai netinkamai įgyvendina tėvų valdžią savo vaikų atžvilgiu ? Kai tėvai netinkamai įgyvendina savo valdžią, yra numatomas vaiko atskyrimas (CK 3.179 str.) arba tėvų valdžios apribojimas ( CK 3.180 str.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo prasme, taip pat turėtume išskirti ir trečiąją formą (be atskyrimo ir valdžios apribojimo) - VAIKO LAIKINAS PAĖMIMAS IŠ NESAUGIOS APLINKOS. 2019 m. Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymas buvo šiek tiek koreguotas toje vietoje, kai vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų dėl to, nes egzistuoja situacijos, kuriose vaikui kyla grėsmė dėl jų teisių neužtikrinimo. Šios reformos tikslas mažinti vaikų buvimą institucinėj aplinkoj, t.y. įstaigose, ir artinti vaiką prie kaip galima artimesnių šeimai auklėjimo ir gyvenimo sąlygų. Naujasis įstatymas nuėjo tam tikro abstraktesnė reglamentavimo kryptimi. 2018 m. vid. įsigaliojusi Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija sprendžiant klausimą dėl vaiko paėmimo iš šeimos, numatė pareigą institucijoms nustatyti grėsmės vaikui lygį ir atitinkamai buvo numatyti du lygiai, t.y. pirmasis ir antrasis lygiai. Pirmasis lygis reiškė, kad vaikas dar gali būti paliktas toje aplinkoje, kurioje jis yra, tačiau buvo numatyta, kad tokioje situacijoe sudaroma mobili komanda (grupė), uri padeda šeimai atkurti tinkamas vaikų auklėjimo sąlygas. Ši visa situacija buvo įvardinti kaip ,,atvejis” ir ,,atvejo vadyba”. Atvejis - situacija, kuriojekyla grėsmė dėl vaiko teisių ir interesų pažeidimo, o atvejo vadybą - situacijos sprendimas, kurioje dalyvauja įvairios valstybės institucijos bei privalomas tėvų arba vaiko globėjų pagal įstatymą dalyvavimas. Jeigu būdavo nustatomas antras lygis, kai vaikui jau iš esmės gresia pavojus, tai vaikas turėdavo būti paimamas iš tos aplinkos. Be to, buvo nustatyta, kiek kokių kriterijų turi atitikti tam tikra situacija, kad būtų nustatytas pirmas arba antras grėsmės lygis. Šio reguliavimo, nustatant grėsmės lygius, 2019 m. buvo atsisakytas. Šiandien dienai mūsų naujasis įstatymas palieka abstrakčius vertinamuosius kriterijus, kad vaikas gali būt atskiriamas arba paimamas iš aplinkos, kurioje jis yra. Tose situacijos, kai kyla grėsmė vaikui ir ta grėsmė negali būti pašalinama kitomis priemonėmis, tokiu atveju vaikas yra paimamas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 str. 4 d. : ,,Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę dėl kylančio realaus ir tiesioginio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, prireikus pasitelkdamas policijos pareigūnus, bei imasi veiksmų dėl vaiko perdavimo tėvams (ar vienam iš tėvų) ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą ir (ar) atlieka vaiko situacijos vertinimą šio įstatymo 36-1 str. nustatyta tvarka.” - tai nereiškia, kad institucija neturi tam tikrų kriterijų, kuriais vadovaujasi prieš paimdama vaiką. Bet, žiūrint apibrėžtumo prasme, kaip šiandien dienai įsitikinti ir įvertinti, kaip turi pasielgti institucija - paliekama pakankamai daug vietos subjektyviam vertinimui, na o toks veritinimas vienais atvejais gali būti tikslus ir teisingas, bet kitose situacijose - nei tikslus, nei tiesingas. / 96 162 Tais atvejais, kai vaikas yra paimams iš jam nesaugios aplinkos, nepriklausomai nuo to, ar ta nesaugi aplinka susijusi su jo šeimos palinka, ar tai yra kita vieta, pvz., darželis, mokykla ar pan., yra sprendžiama dėl vaiko perdavimo (tarkim, seneliams), ar patalpinimo kitur (pvz., į priežiūros įstaigą). Šioje vietoje įstatymas labai aiškiai sudėlioja, kad būtų kuo mažesnė tikimybė, jog vaikas būtų atskirtas nuo jam įprastos aplinkos. Jeigu vaikas buvo su vienu iš tėvų, o pas jį - nesaugi aplinka, yra sprendžiama dėl perdavimo kitam tėvui. Galbūt yra sprendžiama dėl perdavimo kitiems giminaičiams, pvz., seneliams, broliams, seserims (jeigu jie pilnamečiai), kitiems giminaičiams, t.y. akcentuojamas emocinis vaiko ryšys su tais asmenimis, kad vaikas neatsidurtų jam visiškai svetimoje aplinkoje ir atitinkamai nepatirtų streso. Kartu yra numatoma, kad turi būti užtikrinamas nuotolinis ryšys taip vaiko ir tėvų, jeigu nėra galimybės užtikrinti fizinio ryšio arba dėl kažkokių priežasčių jis būtų netinkamas ir nepriimtinas vaikui. Kai yra sprendžiama, jog vaikas turės būti ilgam laikui atskiriamas nuo tėvų, tai turi būti ne vėliau kaip per 3 d.d. kreipiamasi į teismą, kad vaiko paėmimas iš tėvų būtų atitinkamai patvirtintas teismo nutartimi. Kai tai yra patvirtinama teismo nutartimi, toliau yra taikomi kiti institutai, t.y. gali būti sprendžiamas klausimas dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų ar dėl tėvų valdžios apribojimo. 3.179 str. Vaikų ir tėvų atskyrimas 1. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik nuo to iš tėvų. 2. Atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste. 3. Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų. Kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku. Šis instutas - vaiko atskyrimas - yra taikomas ne kaip atsakomybės forma, t.y. jis NĖRA susijęs su netinkamu tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimu, NĖRA kaltės. Jis taikomas tose situacijos, kai tėvai dėl OBJEKTYVIŲ PRIEŽASČIŲ negali būti kartu su vaiku, arba vaikas dėl OBJEKTYVIŲ PRIEŽASČIŲ negali būti paliktas kartu su tėvais. Dažniausiai įsivaizduojama situacija - tėvų arba vieno iš tėvų liga, kuri, pvz., yra užkrečiama, ir dėl tos priežasties gali grėsti pavojus sveikatai ir gyvybei. Tokiais atvejais vaikas yra atskiriamas nuo tėvų. Be jokios abejonės, visos tarpusavio tiek asmeninės, tiek turtines tėvų ir vaikų teisės ir pareigos yra išsaugojamos, išskyrus bendravimo teisę, kiek tai netrukdo siekiamam tikslui, t.y. jeigu tėvai izoliuoti dėl ligos, tai žinoma, kad fizinis komunikaviams gali būti ribojamas. Jeigu yra tėvų kaltė dėl netinkamo teisių ir pareigų įgyvendinimo, turi būti sprendžiams klausimas pagal CK 3.180 str. 3.180 str. Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir pasekmės 1. Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. / 97 162 2. Kai šio kodekso 3.254 str. 3 p. nustatytu pagrindu yra nustatyta vaiko laikinoji globa, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo vaiko laikinosios globos nustatymo kreipiasi į teismą dėl tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo, išskyrus atvejus, kuriais, nustačius vaiko laikinąją globą, tėvai (tėvas ar motina) deda pastangas pakeisti savo elgesį arba yra kitų priežasčių, kurios valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai leidžia pagrįstai manyti, kad egzistuoja reali galimybė grąžinti vaiką į šeimą. 3. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. 4. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas. 5. Tėvų valdžios apribojimas taikomas tik dėl tų vaikų ir tik tam iš tėvų, dėl kurio priimtas teismo sprendimas. Apribojimas gali būti : a) LAIKINAS. Tokios situacijos, kuriose yra pagrindas manyti, kad tėvų elgesys ateity pasikeis ir išnyks tos apl., dėl kurių yra būtina riboti tėvų valdžią. b) NUOLATINIS. Taikomas tose situacijose, kai nėra pagrindo manyti, kad tėvų elgesys pasikeis ir nėra prasmės nustatyti konkretų terminą, kuriam laikui bus apribojama tėvų valdžia. Kai yra priimamas spr. dėl neterminuoto (nuolatinio) tėvų valdžios apribjimo, tai toks apribojimas yra laikomas pačia griežčiausia tėvų valdžios apribojimo forma. Kai yra nustatytas toks valdžios apribojimas, vaikas gali būti įvaikintas BE TĖVŲ sutikimo. Bet IKI TOL, kol vaikas bus įvaikintas, tėvams išlieka pareigos išlaikyti savo vaiką, todėl iš jų gali būti išieškomas išlaikymas vaikams, nepaisant to, kad jie visų kitų teisių įgyvendinti vaikų atžvilgiu neturi. Svarbu atkreipti dėmesį, kad, pvz., iš vienos pusės galėtume sakyti ,,tėvai susirgo užkrečiama liga ir dėl to reikia atskirti, kad nebūtų užkrėstas vaikas”. BET jeigu jie susirgo ta liga dėl savo įdingo gyvenimo būdo, pvz., dėl narkomanijos, girtuokliavimo ir pan., tai tokiais atvejais bus traktuojama, kad jie sudarė netinkamas gyvenimo sąlygas vaikui ir turi būti sprendžiamas ne vaiko atskyrimo nuo tėvų klausimas, o tėvų valdžios apribojimo klausimas. Kai sprendžiamas tėvų valdžios apribojimo klausimas, tiek laikino, tiek neterminuoto valdžios apribojimo atveju turi būti vertinamos dvi apl. grupės : i. Turi būti vertinamos bei nustatoms apl., kurios buvo praeityje. Tai tos apl., kurios mums duoda pagrindą konstatuoti arba įvertinti, kad tėvai netinkamai įgyvendina tėvų valdžią savo vaikų atžvilgiu. Bet kartu labai svarbu įvertinti ir antrą grupę : ii. Apl., kurios yra nukreiptos į ateitį. Teismas spręsdamas, ar nustatyti terminą laikinam valdžios apribojimui, turi nuspręsti, ar yra tikimybė, kad tėvai savo elgesį ateity pakeis. Šiems klausimams spręsti teismai taip pat gali pasitelkti ir specialistų, ekspertų, psichologų bei psichiatrų pagalbą, atlikti bei užsakyti akspertizes, kurių pagalba būtų įvertinamos šios apl. d) Tėvų valdžios įgyvendinimas, kai tėvai negyvena kartu. / 98 162 Galimos situacijos, kai tėvai net ir negyveno kartu, t.y. nebuvo susituokę, ARBA tėvai ne gyveno kartu, t.y. jie nutraukė santuoką arba pradėjo gyveni separacijos režimu. Tai tokiais atvejais yra nustatoma bendravimo tvarka. SVARBU : - Teismai akcentuoja, jog tėvų teisės ir pareigos savo vaikų atžvilgiu yra lygios. Tačiau vien tik šio nuostatos pabrėžimo ar konstatavimo neužtenka, nes tai yra bendra nuostata, tačiau kaip įgyvendinti tėvų valdžią, kai vienas su vaiku būna visą laiką, o kitas - tik tam tikrą laiką (tarkim, pasiima savaitgaliais), natūralu, kad kyla lygiateisiškumo klausimas, kaip tiesingai ir vienodai paskirstyti tėvų valdžios įgyvendinimą. Šiuo apsektu mums svarbu : i. Kai tėvai gyvena atskirai ir turi įgyvendinti tėvų valdžią savo vaikų atžvilgiu, mes Lietuvoje neturime bendros globos instituto. Atitinkamai pagal mūsų įstatymus, turi būti nustatomas asmuo arba vienas iš tėvų, su kuriuo gyvens vaikas, t.y. vaiko gyv. vieta įstatymo sąvokų prasme, turi būti nustatyta su vienu iš tėvų. Šios nuostatos taikymas nereiškia, kad kito iš tėvų teisės yra apribojamos, tačiau šios nuostatos taikymas reiškia, kad vienas iš tėvų tampa atsakingas už kasdienės ir nuolatinės vaiko globos, priežiūros įgyvendinimą ar nustatymą. Tai - problema, nes dažnu atveju, būtent dėl šio aspekto tarp tėvų kyla ginčai, kuris iš tėvų yra svarbesnis. 3K-3-279-969/2019 : teismas sprendė ginčą dėl to, nes žemesniųjų instancijų teismai buvo nustatę tokią bendravimo tvarką, pagal kurią vaikas vieną savaitę gyveno su viena iš tėvų, kitą - su kitu iš tėvų. Kasaciniame skunde buvo keliamas klausimas (kėlė motina) dėl to, kad teismai nepagrįstai nustatė tokią bendravimo tvarką, pagal kurią vaikas realiai pakaitomis gyvena su kiekvienu iš tėvų po savaitę, nes tokia bendravimo tvarka yra negalima pagal LT teisės aktus ir LAT praktiką. Tačiau LAT nurodė, kad tokie argumentai - teisiškai nepagrįsti. LAT paneigė tai, kad LT negalima nustatyti bendravimo tvarkos, pagal kurią būtų užtikrintas vienodas arba lygus laikas, kurį tėvai leistų su savo vaikais. Ši nutartis - kelias bendros globos instituto link. Pagausėjus tokiems atvejams, akivaizdu, kad reiks keisti ir įstatymą. 
 Grįžtant prie nutarties: pažymėta, kad tais atvejais, kai kyla ginčas dėl bendravimo su vaikais tvarkos, tai teismai turi nustatyti bendravimo tvarką laikydamiesi tokių principų, kad būtų užtikrintas maksimalus abiejų tėvų dalyvavimas vaikų auklėjime. Be to, būtina pabrėžti, kad laiko nustatymas 50 ant 50 gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai jis NEKENKS IR PAČIAM VAIKUI. Pvz., jeigu vaiką reikia vežti į mokyklą ar darželį ir tėvų gyv. vieta nėra toli nuo vienas kito bei vaikui nebus didelio skirtumo laiko prasme, organizacine prasme nuvykti į ugdymo įstaigą - toks laiko nustatymas bus pateisinamas. Be to, žiūrima, ar vaikui bus suteiktas kambarys gyvenant vienoje ar kitoje vietoje ir t.t. Teismas nurodė, kad vaikas turi turėti galimybė praleisti su kiekvienu iš tėvų vienodai. Kita LAT byla: vieno iš tėvų teisės ribojimas dalyvauti vaiko auklėjime yra pateisinamas ir galimas tik tokiose situacijose, kai to reikalauja objektyvios priežastys. Pvz., gali būti netinkamai auklėjamas vaikas, jis gal būti nesaugioje aplinkoje ir t.t. Visais kitais atvejais turi būti laikomasi bendros taisyklės, kad nustatant laiką, kuris yra skiriamas abiems tėvams dalyvauti vaiko auklėjime, jis turi būti NE MINIMALUS, O MAKSIMALUS ir MAKSIMALIAI VIENODAS. APIBENDRINANT BYLĄ : tolimesnėje teismų praktikoje yra linkstama laikytis šios nutarties. Tikėtina, kad jos taikymas bus platesnis. / 99 162 2020.11.17 Ginčus, susijusius su vaikais, galėtume išskirstyti į 2 aapketus : a) Ginčai tarp tėvų ir valstybės institucijų, kiek tai yra susijęs su tinkamu tėvų valdžios įgyvendinimu. b) Ginčai tarp pačių tėvų dėl to, kaip jie tarpsuavio santykio aspektu turi įgyvendinti savo tėvų valdžią nepilnamečių vaikų atžvilgiu. a) - LR Vaikų apsaugos pagrindų įstatymas : nebeliko įstatyme numatyto reglamentavimo dėl grėmės vaikui lygio. 36 str. 4 d. numatyta bendra nuostata, kad tarnyba arba skyrius, nustatęs būtinybę skubiai paima vaiką iš jam nessaugios aplinkos. Pėmus vaiką jis yra perduodamas tėvų arba kitų atstovų pagal įstatymą globon, arba sprendžiamas klausimas dėl vaiko paėmimo iš tėvų ir užtikrinimo tinkamos vaiko priežiūros. b) - šiandien mes tam skirsim dėmesį. CK 3.173-3.178 str. - skirti giinčams tarp tėvų dėl vaikų. Iš esmės ginčams dėl bendravimo tvarkos nustatymo, kaip ir kokią tėvai turėtų nustatyti tvarką dėl bendros auklėjimo tvarkos įgyvendinimo iš esmės yra skirti tik 3 straipsniai : 3.174,175 ir 176 str. Taigi teisinis reguliavimas savo turinio prasme yra pakankamai lakoniškas, tačiau teisinės praktikos taikymo prasme ir aktualumo prasme jis iš tikrųjų yra labai svarbus ir labai platus institutas. SVARBU : a) Vaiko gyv. vietos sąvoka - pagal mūsų teisę suprantama kaip atsakingo asmens nustatymas, kuris turi užtikrinti vaiko kasdienių poreikių įgyvendinimą ir užtikrinimą. Vaiko gyv. vietos nustatymas pagal CK nereiškia fizinės arba faktinės vaiko buvimo vietos nustatymo. Kitapi sakant vaiko gyv. vieta nustatoma pagal mūsų CK nuostatas NĖRA VAIKO ADRESAS, t.y. adresas, kuriuo būtų galima surasti vaiką. Ji yra nustatom su asmeniu, o ne tam tikram asmeniui. Todėl keičiantis asmens adresui, t.y. vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaikų gyv. vieta, adresui, teismo sprendimo dėl gyv. vietos nustatymo pakeitimas nėra būtinas su vienintele išimtimi : tada, kai fizinis adrseo pasikeitimas turi esminės įtakos nustatytos bednravimo tvarkos pasikeitimui, pvz., kai vienas iš tėvų išvyksta gyventi į užsienį. Taip pat svarbu pabrėžti, kad nustačios vaiko gyv. vietą su vienu iš tėvų, kitas iš vaiko tėvų nepraranda savo teisių ir pareigų vaiko atžvilgiu. Be to, be pareigų, jis turi tas pačias teises, t.y. dalyvauti vaiko auklėjime, spręsti klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu. LT įstatymai, mūsų CK nenumato vienasmenės globos instituto, kai nustačius vaiko globą vienam iš tėvų, tėvas galėtų vienasmeniškai spręsti klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu ir priežiūrą, pvz., kokią mokyklą lankys, kaip bus organizuota sveikatos priežiūra. b) Nagrinėjant klausimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo tais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyrium, svarbu pabrėžti, kad teismų praktika yra suformulavusi pakankamai aiškiai, kad nustatnt tvarką su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų, turi būti laikomasi maksimalaus bendravimo principo (3K-3-427-378/2016). Šioje nutarty teismas pabrėžė, kad skyrium gyvenantis tėvas turi teisę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. SVARBU pabrėžti sąvokų BENDRAUTI SU VAIKU ir DALYVAUTI VAIKO AUKLĖJIME skirtumus. BENDRAUTI SU VAIKU reiškia laiką, kuris yra skiriamas betrapiškam bendravimui su vaiku, tai gali būti fizinis ar nuotolinis bendravimas. Sąvoka AUKLĖTI SAVO VAIKĄ yra gerokai platesnė, negu sąvoka BENDRAUTI, nes auklėjimas apima ir kitokį kontaktavimą, ir kitoių priemonių taikymą, info gavimą, pvz., kaip vaikui sekasi mokykloje, kokia vaiko sveikatos būklė ir t.t. Tam, kad skyriumi gyvenantis vienas iš / 100 162 tėvų galėtų įgyvendinti visas savo pareigas, jis privalo turėti ir turi teisę turėti visą info. Tais atvejais, kai nustatoma bendravimo tvarka su skyrium gyvevančiu tėvu ar motina, turi būti įvertinama ir atsižvelgiama į tai, kad bendravimas turi būti skiriamas ne tik tam, kad galėtų pamatyti vaiką, bet tam, kad tas bendravimas būtų pakankamas įgyvendinti ir savo auklėjimo pareigą c) Bendravimo tvarkos nustatymas : i. Nustatymas sutartyje, kai tėvai nustato bendru sutarimo bendravimo tvarką ir auklėjimo tvarką. Teismų praktika : pradėjus taikyti CK, pradėjo rastis problema dėl pakankamai lakoniškai suformuoluotų tvarkų, kai tėvai nustatydavo bendravimo tvarką. Pvz., sudarydami sutartį, nenorėdami labai plėstis į aprašymo niuansus, kaip aprašyti, kada kokį savaitgalį kas bendraus, kada kokias šventines dienas bendraus, tėvai būdavo linkę įrašyti nuostatas, kad vienas iš tėvų, gyvenantis skyrium, su vaiku bendraus bendru sutarimu. Kitaip sakant, būdavo nenustatoma jokia bendravimo tvarka (nes gal susitars, o gal nesusitars). Kitas modelis, kuris būdavo pasirenkamas - minimalus bendravimo tvarkos nustatymas (pvz., bendraus tarkim keletą dienų per mėnesį arba įvardinamas dienų skaičius, bet nenurodoms konkrečios dienos ). Kitas modelis - detalaus modelio išvardinimas, kai tvarkos dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvų užimdavo ne vieną puslapį (nuo tos valandos iki to, jeigu bus tas ir anas, bendraus vienu grafiku arba kitu grafiku). ESMINIAI AKCENTAI, susiję su tvarkos nustatymu : kai mes kalbame apie bendravimo tvarkos nustatymą, reikia prisiminti principus, kuriais yra grindžiamos vaikų teisės ir pareigos. Šiuo atveju viena iš vaikų teisių - teisė turėti tiek tėvą, tiek motiną, ir atitinkamai teisė bendrauti tiek su tėvu, tiek su motina. Tais atvejais, kai tėvai pasirinkdavo pakankamai abstrakčią bendravimo tvarką, praktikoje beveik visda tai reikšdavo, kad skyrium gyvendamas tėvas/ motina nebedraus su tuo vaiku, nes bendras sutarimas dažniausiai nebūdavo pasiekiamas. Tik vėlesnėje teismų praktikoje, jau minėtoje 2016 m. LAT konstatavo, kad pakankamai abstrakčios tvarkos nustatymas, kurioje nėra detalizuojama, kaip bus bendraujama su vaiku, PAŽEIDŽIA VAIKO INTERESUS. Šioje byloje, vaiko motina prašė nustatyti tokią bendravimo tvarką, kurioje, jos manymu, turėjo būti nustatyta tokia nuostata: vaiko tėvas su sūnumi gali bendrauti apie susitikimo datą ir laiką pranešės atsakovei ne vėliau kaip prieš 3 dienas ir tik sūnaus gyv. vietoje. Taigi matoma iš bylos, kad čia mažiausiai buvo galvojama apie vaiką ir daugiau norėta sukėlti poveikį kitam iš tėvų. Antras apsektas - jeigu tvarka bus labai abstrakti, nebus galimybės užtikrinti tos tvarkos priverstinio vykdymo. Jeigu sutarty rašysime, kad bus bendraujama bendru sutarimu, kaip bus konstatuojama, kad nevykdomas teismo sprendimas ? Vadinasi, yra įvykdymo problema ir institucijoms tikrai yra sunku kontroliuoti, ar laikomasi nustatytos tvarkos. Be to, kai nėra nustatyta konkreti tvarka, kyla problema dėl sugrąžinimo į jo kilmės valstybę, kai vaikas yra išsivežamas nuolat gyventi į kitą valstybę. Tai kaip tada tas bendras sutarimas turėtų būti pasiekiamas ??;) ii. Nustatymas teismine tvarka. Jeigu klausimas jau sprendžiamas teisme ir tai GINČO klausimas dėl bendravimo tvarkos, reikia prisiminti, kad teismai yra aktyvūs tokiose bylose ir atitinkamai teismai gali išeiti už pareikšto ieškinio reikalavimo. Ta pati minėta nutartis (2016 m.) svarbi tuo, kad joje teismas konstatvo, jog teismo veiksmai, kuriais nustatoma kitokia benravimo tvarka su skyrium iš gyvenančių tėvų, negu prašė patys tėvai, nėra laikoma teismo pareigų pažeidimu, nepaisant to, kad tai yra tam tikrų ieškinio ribų peržengimas, bet tai pateisinama, nes užtikrinama VI apsauga. / 101 162 Toje byloje tėvai prašė, kad būtų nustatyta apibendrinta tvarka, o ne konkretizuota, tačiau teismas savo ruoštu tą tvarką konkretizavo, kad vėliau būtų galima ją įgyvendinti. Teismas turi pareigą KONKRETIZUOTI bendravimo tvarką, ir teismas negali palikti APIBENDRINTOS bendravimo tvarkos ( kai tvarka tipo ,,bendru sutarimu” ar apribojama konkrečia vieta ir pan., nes tai neatitinka vaiko interesų.) Teisminiu atveju, taip pat kaip ir sutartiniu atveju, nustatant bendravimo tvarką, turi būti laikomasi MAKSIMALAUS dalyvavimo principo. Minimalus dalyvavimas vaiko auklėjime galimas tik tais atvejais, kai tai yra būtina vaiko interesams užtikrinti, t.y. jeigu konstatuojama, kad vienas iš tėvų netinkamai įgyvendina savo pareigas vaiko atžvilgiu. d) Su kuo turėtų būti nustatoma bendravimo tvarka ? Svarbus šaltinis : 2002 m. birželio 21 dienos nutarimu Nr. 35 patvirtinta apžvalga : kalbant apie vaiko gyv. vietos nustatymą, teismai turi akcentuoti vaiko interesus - Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, CK, reglamentuodamas, kaip turėtų būti sprendžimai klausimai, susiję su gyv. vietos nustatymu, pirmoje eilėje akcentuoja vaiko intereso klausimą. Vaiko interesų klausimas gali būti atskleidžiamas vertinant dvejopo pobūdžio apl. Visų pirma, jis gali būti atskleidžiamas vertinant subjektyvias apl. (vaiko nuomonės išklausymas.) CK : teismas turi pareigą išklausyti vaiko nuomonę, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Tais atvejais, kai vaikas dėl savo amžiaus dar negali savarankiškai išreikšti nuomonės, tai vaiko nuomonė išklausoma per specialistus. Jeigu vaikas jau gali išreikšti savarankiškai savo nuomonę, teismas gali išklausyti ją tiesiogiai. Taip pat vaiko interesai vertinami per objektyvių apl. prizmę. Jeigu reikia atskleisti vaiko interesų sampratą, tai kaip nurodyta šioje apžvalgoje : pats žodis ,,interesas”, ,,vaiko intersas” - reiškia svarbius, rūpimus dalykus, įvertinimą tai, kas vaikui naudinga. Vadinasi teismas, spręsdamas dėl to, kokia vaikui bendravimo tvarka yra naudingesnė vaikui, turi atsižvelgti į tai, kokios objektyvios apl. rodo, kas būtų naudingiausia vaikui. Turime konstatuotas teisiškai reikšmingus faktus, kuriuos turi vertinti teismas, spręsdamas, ar vaiko gyv. vietos ir bendravimo tvarkos nustatymas atitinka vaiko interesus : vaiko norai, pažiūros; kiekvieno iš tėvų galimybė ir pastangos užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės paramą; kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygos, t.y. sąlygos, kuriomis vaikui teks gyventi nustačius jo gyv. vietą su vienu iš tėvų, aiškinantis ir nustatant apl. - vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų brolių ir seserų ar kitų giminaičių (pvz., senelių), kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, vystymąsi, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, santykisu tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas, įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę padėtį ir kitas apl., tėvo/motinos sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką. Teismų praktika sako,kad turi būti įvertinamos šios apl., o jas reikia vertinti per vaiko teisių prizmę. Praktika pabrėžia, į kokias vaiko teises reikia atsižvelgti vertinant tas apl. : reikia vertinti vaiko teisę gyventi ir sveikai vystytis, vaiko teisę į individualybę ir jos išsaugojimą, vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę, asmens laisvę, orumą, teisę į mokslą, teisę į apribojimus darbo srityje, vaiko teisę būti apsaugotam nuo neigiamos socialinės apl. įtakos, teisę į žodžio, minties, sąžinės, religijos laisvę, taip pat teisę į laisvalaikį, negalios vaikų teisę gyventi visavertį gyvenimą. Per šias apl./ vaiko teises reikia vertinti visus nurodytus aspektus. Kai sakėme, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo, vertina dvejopo pobūdžio apl. : tai, kas buvo praeityje, kaip tėvai elgėsi praeity IR kokia yra tikimybė, kad tėvai savo elgesį pakeis. Praeitis visda yra fakto klausimas, kuriame galime / 102 162 konstatuoti tam tikrus pažeidimus : nesirūpino, smurtavo, kitaip pažeidė vaiko teises. Kai kalbame apie ateitį, tai ji yra tam tikra projekcija : kas teismui leidžia spręsti, kad elgesys bus vienoks ar kitoks. Kai kalbame apie vaiko gyv. vietos nustatymą ir bendravimo tvarkos nustatymą, tai tokios pačios nuostatos yra irgi taikoms, t.y. teismas, spręsdamas klausimą, kokia bendravimo tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, turi vertinti tai, kas buvo praeityje ir daryti projekciją į ateitį. Dažnu atveju, kai tėvai gyveno kartu, tai tos praeities projekcijos, galimybės arba tas praeities vertinimas būna santykinai ribotas. Jeigu tėvai kartu gyveno, abudu rūpinosi, nebuvo vaiko teisių pažeidimo, tai sunku nustatyti, kas kuris galės geriau vaiku pasirūpinti. Tuo tarpu, jeigu žiūrime į ateitį, tai ateitis yra pagrįsta spėlionėm. Šiandien dienai teismų praktika dažnai grindžiama stereotipais : vaiko gyv. vieta dažniausiai nustatoma su motina (labai retai su tėvu). Priežastis to yra tai ,kad mes neturim bendros vaikų globos instituto. Vaiko gyv. vietos nustatymas jokiu būdu nereiškia, kad skyrium gyvenantis tėvas praranda savo teises vaiko atžvilgiu. Jis jas turi ir gali įgyvendinti, tačiau įgyvendinimas atitinkamai skiriasi ir ta praktika, kuri formavosi, kad tos teisės įgyvendinamos per tam tikrą ribotą bendravimą laike ar vakarais, ar savaitgaliais, ji kaip ir nustūmdavi skyrium gyvenantį tėvą į šoną. Todėl, kad negalime nustatyti bendravimo tvarkos tokios, kad, pvz., savaitgaliai bus su skyrium gyvenančiu tėvu, o darbo dienos - su motina. Jeigu mes taip nustatytume, tai vaiko motina galėtų sakyti, kad ta bendravimo tvarka neužtikrina lygiateisiškumo principo, kadangi ji neturi galimybės leisti laisvalaikio su vaiku, tarkim dirba, o vaikas darbo dienom - mokosi, tai kur jai gauti laisvo laiko ? Atitinkamai tėvas irgi gali sakyti, kad darbo dienom jis dirba, o jeigu vakare paims vaiką, tai jis jau bus pavargęs, be to, laiko bus mažai. Tai tas bendravimo tvarkos nustatymas nėra idealus. Aišku, galima abejoti, ar yra apskritai kažkokia ideali tvarka, kai tėvai gyvena skyrium. Visgi turime pripažinti, kad teisinis reguliavimas, kuris yra įtvirtintas, ir praktika, kuri susiklostė, skyrium gyvenantį tėvą nušalindavo nuo intensyvesnio dalyvavimo vaiko auklėjime. SVARBU : Taip pat svarbus šaltinis LAT : 3K-3-279-969/2019 : šioje nutarty buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės nustatyti ,,intervalinę” bendravimo su vaiku tvarką, kai atitinkamai kiekvienam iš tėvų skyriamas vienodas laiko tarpas (vienam iš tėvų savaitė ir kitam iš tėvų savaitė). Šioje byloje viena iš šalių (motina) teigė, kad tokios tvarkos nustatymas, esą prieštarauja LT teisės aktams ir LAT praktikai. LAT : tokios bendravimo tvarkos nustatymas ir toks modelis, kai skiriama po 50% kiekvienam iš tėvų, NEPRIEŠTARAUJA nei įstatymams, nei praktikai, nes niekur LAT praktikoje nebuvo nurodyta, kad tokios tvarkos nustatymas nėra galimas. Kai sprendžiamas klausimas dėl bendravimo tvarkos nustatymo, ta bendravimo tvarka turi būti PROTINGA, RACIONALI bei ATITIKTI VAIKO INTERESUS. LAT : tokios tvarkos nustatymas leido išspręsti keletą svarbių aspektų : i. buvo įgyvendintas maksimalaus kiekvieno iš tėvų dalyvavimo vaiko auklėjime principas; ii. užtikrintas lygiateisiškumo principas; iii. tokia tvarka buvo eliminuoti konfliktai dėl to, su kuriuo iš tėvų turi būti nustatyto vaiko gyv. vieta. Tai labai svarbus aspektas. Tokios tvarkos nustatymas kaip ir neišprendžia visų problemų, nes vis tiek vienas iš tėvų yra nustatomas kaip tas, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyv. vieta, tai teisės aktų prasme jis noromo ne norom turi daugiau teisių, susijusių su vaiku, su vaikų teisių įgyvendinimu ir pan., todėl yra pagrindas manyti, kad tas teisinis reguliavimas tikrai turėtų keistis. / 103 162 LAT : Taip pat pažymėjo, kad lygus dalyvavimas vaiko auklėjime sudarė tėvams galimybę vienodai daryti įtaką vaiko pasaulėžiūrai bei vienodai ugdyti vaiką ( dalintis meile, šiluma, rūpesčiu ir pan.). Kitaip sakant, išlaikyti emocinį ryšį su vaiku kiekvienas iš tėvų turi vienodą galimybę. e) Kaip tvarka bus pakeista, ar ji gali būti keičiama ? LAT : nustatyta bendravimo tvarka netampa galutine ir nekeičiama, priklausomai nuo apl. pasikeitimo, kiekvienas iš tėvų ir insitutucijos, užtikrinančios VIA (vaiko teisių apsaugą), gali inicijuoti bendravimo tvarkos pakeitimą. Dažniausiai tvarkos pakeitimų poreikis kyla tada, kai vienas iš tėvų keičia savo gyv. vietą. Parastesnė situacija yra tada, kai tėvas keičia gyv. vietą LT ribose. Aišku, čia irgi priklauso, nes gali būti, kad buvo nustatytas bendravimas vakarais, o viena siš tėvų persikėlė gyventi į KLP. Tai, pvz., 17 h. paimti ir 18 h. grąžinti, būtų sunkoka. Sudetingesnė situacija : vienas iš tėvų išvyksta gyventi į užsienį. Tokiu atveju ir nuvykimo, ir parvykimo klausimas tampa daug sudėtingesnis. 3.174 str. Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo 3. Teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra LR, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Teismų praktika atkreipė dėmesį į tai, kad tas iš tėvų, kuris siekia išvykti į užsienį, jis turi būti aktyvus. (Jam tenka pareiga inicijuoti bendravimo tvarkos pakeitimą). Taip pat, turėtų būti laikomasi tos pačios praktikos, kai vienas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyv. vieta, keičia gyv. vietą Lietuvoje. Svarbu atrasti principinę nuostatą, kodėl mes kažkuriam iš tėvų priskirima numatytą pareigą, nes kiekvienas iš jų galėtų rodyti pirštu į kitą ir sakyti - ,,jeigu tau nepatinka, tai prašau, tu kreipkis”. Mes turėtume išeities tašku laikyit ne tai, kad tėvai sprendžia tarpusavio ginčą. Išeities taškas - vaiko interesai. Jeigu kažkuriuo metu tėvai sulygo, kad vaiko interesus labiausiai atitinka tam tikra bendravimo tvarka, ypač jeigu tą tvarką patvirtino teismas, tai tas iš tėvų, dėl kurio bendravimo tvarka turėtų keistis, JIS TURI AKTYVIĄ PAREIGĄ inicijuoti procesą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Pagal įstatymą, vaikas turi teisę į tai, kad jis bendrautų su abiem tėvais, ir jeigu vieno iš tėvų veiksmų tokia teisė prarandama ar apribojama, tai jis yra laikomas besielgiančiu neteisėtai, o ne tas iš tėvų, kurio atžvilgiu toks apribojimas atsiranda. f) Sankcijų problema Pradedant taikyti CK normas, ypač tais atvejais, kai bendravimo tvarka būdavo nustatoma sutartyse, sudaromose, pvz., tėvų santuokos nutraukimo atveju, būdavo mėginimų įrašyti į sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir bendravimo tvarkos nustatymo tam tikras sankcijas, pvz., kas bus, jeigu vaikas nebus pristatomas laiku į jo gyv. vietą; kas bus, jeigu nebus atvykstama pasiimti, ir atitinkamai šalys numatydavo netęsybas. SVARBU : tai yra asmeninio neturtinio pobūdžio santykiai tarp šalių. Neturtinio pobūdžio santykių užtikrinimas turtinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais - laikytinas prieštaraujančiu gerai moralei. Todėl teismai, tokių nuostatų, kuriomis nustatomas bendravimo pareigos užtikrinimas netęsybomis, tokių nuostatų netvirtindavo. / 104 162 g) Vaiko teisė bendrauti ne tik su tėvais, bet ir su artimaisiais giminaičiais Ši teisė taip pat yra garantuojama įstatymo. Šeima - tai ne tik ryšys tarp tėvų ir vaikų. Tai ryšys ir tarp asmenų, kuriuos grindžia kraujo ryšys su kitais artimais giminaičiais. ŠT tikslas palaikyti ryšį ne tik tarp labai siauro asmenų rato, bet ir palaikyti bei išsaugoti emocinį ryšį tarp asmenų, kuris kuria arba sudaro pagrindą visapusiškai asmenibės raidą, socialinių ryšių išsauogjimui, tradicijų išsaugojimui ir tęstinumui. Todėl bendravimo užtikrinimas su kitais giminaičiais, pvz., su seneliais, CK prasme ir ŠT prasme - labai svarbus. Paprastai galioja nuostata, jog tėvai, gaudami laiką bendravimui su savo vaikais, jiems skiriamu laiku privalo pasirūpinti, kad vaikas bendrautų ir su jo pusės artimaisiais giminaičiais. Tarkim, jeigu yra skyrium gyvenantis tėvas, tai jam skirimau laiku turi būti užtikrinama, kad bus pabendraujama ir su artimaisiais giminaičiais. Šį aspektą yra labai svarbu vertinti : pvz., jeigu šeima gyveno VLN. Jie išsiskyrė, bet toliau gyvena VLN, o vaiko seneliai, pvz., gyvena KLP. Tai vaiką nuvežti, parvežti, leisti vaikui pabendrauti su seneliai, tai… Mes vien nuvažiuot - parvažiuot turim apie 6-7 valandas, tai kada pabendraut ? Todėl nustatant tuos intervalus, turi būti atsižvelgiama ir vertinama, kad tas bendravimas su artimaisiais giminaičiais tikrai būtų kokybiškas ir užtikrintas, o ne būtų deklaratyvus ar iliuzinis. Kai kalbame apie vaiko teisę bendrauti su giminaičiais, tai analizuojant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, taip pat analizuojant CK nuostatas, yra svarbu pabrėžti, jog iš įstaytmų nuostatų mes galime daryti išvadą, jog savarankišką reikalavimo teisę bendrauti su vaiku turi tie patys artimieji giinaičiai, nepriklausomai nuo to, kad kažkuris nors iš tėvų nesiekia šios teisės užtikrinti. Kitaip sakant, vaiko senaliai turi teisę reikalauti tiesioginio bendravimo su vaiku ir atitinkamai turi teisę reikalauti, kad jiems būtų skiriamas laikas bendrauti su vaiku, nepriklausomai nuo tos tvarkos, kuris yra nustatyta tarp tėvų, kaip jie bendraus su savo vaiku. Vaiko teisių apsaugos pagrindų nustatymo įstatymas numato, kad tais atvejais, kai kitiems artimiems giminaičiams nesuteikiama galimybė bendrauti su vaiku, jie turi teisę kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Taip pat šiems ginčams yra nustatyta privaloma ikiteimsinė tvarka (mediacija). JEIGU NEPAVYKSTA IŠSPĘRSTI KLAUSIMO - GALI KREIPTIS Į TEISMĄ, kad jiems irgi būtų skirtas laikas bendrauti su vaiku. Svarbu tai žinoti, nes paprastai praktika tokia, kad tas laikas skaičiuojamas į laiką, kuris skiriamas tėvams bendrauti su vaiku. Praktikoje sutinkamos problemos : a) Kaip tėvams pavyksta susitarti dėl bendravimo tvarkos : deja, tėvai bendravimą su vaiku dažnai išnaudoja kaip bandymą padaryti poveikį kitam iš vaiko tėvų, ypatingai, kai sprendžiami turtiniai ginčai. b) Mėginimai nustatyti tokias tvarkas, kuriose, pvz., būtų numatyta, kad vaiko tėvas gali bendrauti tik dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams ir pan. AIŠKU, tokių nuostatų nustatymas nėra teisėtas. Du privatūs asmenys tikrai negali nuspręsti, kada privalo atvažiuoti valstybės institucijos atstovas i stebėti, kaip bendraujama su vaiku. Valstybės institucijos įsikiša tik tokiu atveju, jeigu yra tam pagrindas. c) Iš viešos erdvės matėme, kaip tarpusavio santykiuose siekiant įgyti galimybę globoti vaiką, yra naudojama įvairi informacija (Garliavos skandalas). Galutiniam rezultate labiausiai yra nukentėjęs vaikas. / 105 162 VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS Teisių į turtą aspektas 3.161 str. Vaikų teisės 4. Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos šioje ir kitose šio kodekso knygose. - įtvirtina tėvų ir vaikų turto atskyrumo principą. . Svarbu prisiminti, kad vaikai CT subjektais tampa, subjektiškumą įgija nuo pat gimimo momento, tik tiek, kad dėl veiksnumo trūkumo jie negali teisių ir pareigų įgyvendinti. Vadinasi, vaikas nuo pat gimimo momento gali būti savarankišku turtinių santykių subjektu ir atitinkamai tėvai teisių į vaiko turtą neįgyja kaip savininkai. Jeigu vaikas paveldi turtą, užsdirba kažkokį turtą arba gauna dovanų ir pan., tėvai netampa to turto savininkais. Teisių į turtą prasme, mes turime šį apsektą skirti. Šis apsektas (teisių į turtą prasme) praktikoje dažniau pasireiškia iš kitos pusės - kai sprendžiamas klausimas, dėl tėvų turto pasidalinimo. Reikia prisiminti nuostatas, kurias aptarėm kalbėdami apie bendros jungt. nuosavybės padalinimą: Dalinant bendrą jungt. nuosavybę ir priskiriant tam tikrą turtą kiekvienam iš tėvų, yra atsižvelgiama į vaikų interesus, bet turto dalinimo pasekoje vaikai netampa nuosavybės teisės subjektais, t.y. vaikai neįgyja nuosavybės teisės į tam tikrą turtą. Įstatymas numato, kad nedalintinu turtu yra laikomas turtas, kuris yra skirtas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti. Tai TO TURTO nuosavybės teisės turėtoju lieka vienas iš sutuoktinių, ji nėra traukiamas į balansą, dėl ko vėliau reikėtų vienam iš tėvų mokėti kompensaciją. Tačiau savininku to turto dėl to, kad jis nėra dalinamas, netampa pats vaikas. Savininkas vis tiek yra vienas iš tėvų. Nukrypstant nuo lygių dalių principo vėlgi turto savininku (didesnės turto dalies savininku) vis tiek yra vienas iš tėvų. Todėl į tai reikia kreipti dėmesį, nes tai aktualu sprendžiant klausimus dėl išlaikymo : vien tik dėl to, kad vienam iš tėvų priskiriama didesnė turto dalis, tai nereiškia, kad patenkinamas vaiko poreikis. Vaiko interesas turi būti vertinamas priimant sprendimą, bet tai nereiškia, kad susimaišo nuosavybės teisiniai santykiai šiame kontekste. Disponavimo turtu aspektas Vaikų turtas skirstomas : a) Turtas, kurima nustatyta uzufrukto teisė. Tėvai tuo turtu naudojasi, bet įgyvendindami uzufrukto teisę. b) Nėra nustatyta uzufrukto teisė. Toks turtas yra išimtinis turtas. Galioja bendra taisyklė, kad visam vaikų turtui nustatyta uzufrukto teisė, t.y. tėvai valdo vaikų turtą uzufrukto teise. Uzufruktas nėra taikomas pagal 3.187 str. numatytam turtui. Šio turto atžvilgiu būtina prisiminti bendrąsias CK 2 dalies nuostatas, t.y. kokius sandoriu gali sudaryti patys nepilnamečiai vaikai ( 7, 8 str. ). Čia galioja bendrosios taisyklės, kaip yra disponuojama nurodytu turtu. 3.187 str. Nepilnamečių vaikų turtas, kuriam uzufruktas netaikomas / 106 162 Tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teisėmis savo nepilnamečių vaikų turto, kuris yra: 1) įgytas vaiko už savo paties uždirbtas lėšas; 2) skirtas vaiko lavinimo, jo pomėgių tenkinimo ar laisvalaikio organizavimo tikslams; 3) vaikui dovanotas ar jo paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas uzufruktas. Uzufrukto teisė yra specifinė. Kai kalbame apie uzufruktą pagal CK 4 dalies nuostatas - mes turime daikto savininką ir uzufrukto turėtoją. Yra įprasta, kad uzufrukto teisės turėtojas daiktu naudojasi, jį valdo savo interesais. Pagal CK 3 knygą uzufrukto teisė SPECIFINĖ. Specifiškumas pasireiškia tuo, kad tėvai turtą valdo, jį naudoja ne savo, o nepilnamečių vaikų interesias. Vadinasi jie turi stengtis, kad turtas duotų naudą vaikams (ne tik materialią naudą), bet taip pat tas turtas, kuris priklauso vaikams, tenkintų atitinkamai jų poreikius. Be to, kalbant apie uzufrukto teisės įgyvendinimą, yra svarbu atkreipti dėmesį, kad tėvai NĖRA nekontroliuojami, kai yra įgyvendinama uzufrukto teisė. (CK 3.188 str. - teisminė kontrolė) 3.188 str. Sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu 1. Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės: 1) perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį; 2) savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą; 3) sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuomos sutartį ilgesniam nei 5 m. terminui; 4) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą; 5) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti paskolos sutartį, jeigu sutarties suma viršija 4 minimalių algų dydį; 6) investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija 10 minimalių mėnesinių algų dydį. . Kai reikalingas teismo leidimas, tėvai turi kreiptis į teismą ir tokį išankstinį teismo leidimą gauti. Kaip ir disponavimo šeimos turtu atveju, reikia padaryti išlygą, kad mūsų teismai dalyvavimą komerciniuose sandoriuose vertina pakankamai konservatyviai. Pvz., jeigu vaikui buvo padovanoti pinigai ir vienas iš tėvų arba abudu tėvai kreipsi į teismą prašydami leidimo, tarkim, norėdami investuoti vaiko pinigus į akcijas. Pvz., ,,Mes norime nupirkti TESLOS akcijų, norime nupirkti APPLE akcijų ir t.t.” Kaip manome, kokį sprendimą priimtų teismas ? Jis iš savo supratimo įvertintu, kad tai - rizikinga investicija arba nėra rizikinga ? Turbūt teisėjas tikrai nėra tas asmuo, kuris būtų tinkamas ekonominiams klausimams vertinti. Tėvai be jokios abejonės gali pateikti specialistų išvadų vertinimą, bet tada kyla klausimas, jeigu tu nori inestuoti tarkim 5000 Eur, tai kiek tau kainuos specialisto išvada, kuri pasakys, kiek rizikinga arba nerizikinga atlikti tam tikrą investiciją ? Todėl praktikoje deja, kalbant apie vaikų turimo turto investavimą, dažniausiai yra apsiribojama paprastais veiksmais (jeigu tai finansinės priemonės, tai jos - labai paprastos : indeliai, obligacijos, įsigijimas NT, bet net ir tokiu atveju teismai yra linkę daryti išlygas, kad NT gali nuvertėt ir pan. ). Sandorių sudarymas. LAT : tokiose situacijose tėvai privalo vengti intersų konflikto. 3K-3-209/2014 : buvo sprendžiamas klausimas dėl vieno iš nurodytų pagrindų (CK 3.188 str.). Buvo sprendžiama situacija dėl atsisakymo priimti palikimą. Vaikui atsisakius palikimo, turtas atitenka sutuoktiniui. Šioje vietoje buvo motyvuojama tuo, kad tas turto atsisakymas naudingas vaikui, nes bus geresnis turto nuosavybės teisės įgyvendinimas, / 107 162 nes vaikui kartu su turtu gali pereiti ir tam tikros privolės, dėl ko gali nukentėti vaiko interesai, nes buvo paskola. Šios bylos esmė yra ne tai, buvo ar nebuvo duotas konkretus leidimas ar sutikimas dėl disponavimo vaikui priklausančioims teisėmis, bet dėl to, kad įgyvendinant teises ir pareigas, susijusias su nepilnamečio vaiko turtu, tėvai turi vengti interesų konflikto. Tokiose situacijose, kai interesų konflitkas yra galimas, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kuratoriaus paskyrimo, kuris galėtų priimti sprendimą už vaiką arba galėtų atsovauti vaiką tame pačiame teisminiame procese. Teismas pabrėžia, kad teismai, kurie sprendžia leidimo išdavimo klausimą, turi būti aktyvūs. Turime suprasti, kad kuratorius - nėra kažkoks valstybės pareigūnas. Asmuo, prašantis skirti kuratorių, akivaizdu, kad iš pradžių susitaria, gauna jo sutikimą būti kuratoriumi, atlikti tą f-ją, todėl yra didelė rizika to susitarimo. Taigi tikrai nėra garantuota galimybė, kad bus veikiama objektyviai ir nešališkai. Tai tokioj situacijoj teismų praktika orientuojama į tai, kad patys teismai būtų aktyvesni. Reikėtų išskirti dar vieną situaciją, kai nustatomas uzufruktas. Mes čia kalbėjome apie situaciją, kai tėvai disponuoja nepilnamečių vaikų turtu uzufrukto teisėmis ir naudos gavėjas yra patys vaikai. Tačiau yra galima situacija, kad uzufruktas gali būti nustatytas vaikų intersais vieno iš tėvų turtui : pagal CK 3.186 str. tais atvejais, kai tėvai nustoja gyventi kartu, gali būti nustatomas uzufruktas į vieno iš tėvų nuosavybės teise esantį turtą (paprastai kalba eina apie gyv. būstą), tam, kad būtų užtikrinta vaiko teisė turėti būstą. Praktikoje tokios situacijos yra dažnos. Svarbu pažymėti, kad teismų praktika šią nuostatą išaiškino plečiamai, t.y. kad uzufrukto nustatymas yra galimas ne tik tais atvejais, kai nutraukiama santuoka ir po sanuotkos nutraukimo sprendžiamas klausimas, kaip užtikrinti vaiko teisę į būstą, be taip pat uzufrukto nustatymo klausimas, jo sprendimas galimas ir tada, kai tėvai NEBUVO SUSITUOKĘ. Taigi skirtingai nuo tos situacijos, kai tėvai valdo vaikų turtą, ČIA jau uzufruktas yra ta tikrąją, t.y. 4 knygos (daiktinės teisės normų) normų prasme. (savininkas - vienas iš vaiko tėvų, uzufrukto turėtojas - pats vaikas). Praktikoje šių nuostatų taikymas išryškino dvi problemas : a) Situacijos, kai tėvai uzufrukto teisę arba galimybę nustatyti uzufruktą siekė panaudoti vienas prieš kitą. Pvz., iki santuokos vaiko tėvas turėjo buta - sudarė santuoką - apsigyveno tame bute - skiriasi, o žmona sako ,,dabar tavo butui bus nustatytas uzufruktas.” b) Situacijos, kai patys tėvai abu sąmoningai siekia apsunkinti turtą arba kad būtų apsunkintos trečiųjų asmenų galimybės nukreipti išieškojimą į tą turtą. Pvz., 3K-3-37/2013 : sutuoktiniai gyveno santuokoje. Kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo . Sutuoktinė pareiškė reikalavimą nustatyti uzufruktą į vaiko tėvui priklausantį turtą, kol vaikui sueis 18 m., kad galėtų gyevnti bute, kuris priklausė vaiko tėvui. Motyvas - turtas buvo šeimos gyv. vieta, vaikas prie to gyvenimo toje aplinkoje priprato, o persikėlimas gyventi į kitą vietą pakenktų vaiko interesams. Niuansas - motina nuosavybė teise turėjo kitą butą, kurį nuomojo. Tai situacija tokia, kad uzufrukto teisė kaip ir vaiko interesais, bet iš tikrųjų vienas iš tėvų bando panaudoti prieš kitą, nes ji kur gyventi turi. Vadinasi, motina norėjo ne tik apsaugoti savo nuosavybę, bet atitinkamai dar apsunkinti kito iš sutuoktinių turtą. Tai teismas akcentavo, kad kalbant apie uzufrukto nustatymą, uzufruktas kaip priemonė yra taikomas tais atvejais, kai nėra glima kitaip užtikrinti vaiko intereso į gyv. būstą ir jeigu vaiko interesas gali būti užtikrinamas adekvačiai kitais būdais, nėra pagrido šnekėti apie uzufrukto nustatymą. Juo labiau, kad pats uzufrukto nustatymas nereiškia, kad automatiškai bus užtikrintas vaiko interesas. Kaip nurodė teismas, uzufrukto nustatymas pats savaime nereiškia, kad tas asmuo, kuriam priklauso turtas, praranda / 108 162 galimybę pats gyventi tam turte, t.y. tikrasis turto savininkas nėra išvaromas į gatvę. Na, o jiegu jis nėra išvaromas, tai išeina tokia situacija, kad de facto šeima gyvens po tuo pačiu stogu, nors santykiai po skyrybų, akivaizdu, yra konfilktiniai. Vaikui matyti nuolatinius konliktus tikrai nėra joks privalomas ir tai tikrai neatitinka vaiko interesų. Tai pat pabrėžė, kad kalbant apie uzufrukto nustatymą, turi būti vertinama ir ekonominė klausimo pusė, t.y. turi būti siekiama ir interesų pusiausvyros, ar nebus pernelyg daug suvaržytos to iš sutuoktinių teisės, kuriam priklausė tas turtas nuosavybės teise, nes jeigu vieno iš sutuoktinių turtas suvaržomas, o kito - ne, tai kyla klausimas, ar tai atitinka jų lygiateisiškumo principą ir jų pareigą vienodai rūpintis vaiku ir vaiko interesais. Taip pat pabrėžė, kad vaiko interesai ir vaiko įprastine gyv. vieta yra svarbus veiksnys, bet gyv. aplinkos pakeitimas, kuris įvyskta persikėlus gyventi tame pačiame mieste iš vieno daugiabučio namo į kitą, esantį kitame miesto rajone, paprastai nevertintinas kaip esminė apl. sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo. Teismas pažymėjo, kad teismai turi stebėti ir kontroliuoti situacijas, ar tikrai uzufrukto nustatymas nėra panaudojamas kaip vieno sutuoktinio veiksmas prieš kitą sutuoktinį siekiant arba gauti tam tikros naudos, arba apsunkinti jo turtinę padėtį. Jeigu yra galimybė užtikrinti vaiko interesus ir kitais būdais, tai tokiu atveju uzufruktas neturi būti vertinamas kaip venintelė galimybė, kuri sprendžia šią problemą. Kitas aspektas - teismai, kai yra prašoma nustatyti uzufruktą, turi vertinti, ar nėra piktnaudžiavimo iš tėvų pusės, todėl, kad uzufrukto nustatymas riboja ne tik turto savininko interesus, bet taip pat riboja ir kreditorių interesus, kadangi jie nors teoriškai ir nepraranda galimybės nukreipti išieškojimo, tačiau, kadangi uzufruktas - daiktinė teisė, tai ši teisė seka paskui daiktą. Pvz., 3K-3-255-916/2016 : šeima - nesusituokę asmenys. Du vaikai, motina kreipėsi, kad būtų priteistas išlaikymas vaikams ir atitinkamai kad būtų nustatytas uzufruktas vaiko tėvo priklausančio turto atžvigliu, kadangi tokiu būdu bus užtikrinta teisė į būstą. Vaikų tėvo turtas buvo, kuriame jis gyveno, buvo įkeistas bankui. Teismas sprendė klausimą, nustatyti ar nenustatyti uzufruktą. Pagal bylos faktines apl. matyti šiek tiek kitokia situacija, kurią nustatė teismai. Byloje buvo nustatyta, kad iki kreipiantis į teismą, ieškovė turėjo jai priklausantį būtą, bet jį pardavė. Turėjo žemės sklypą, bet jį - taip pat pardavė. Be to, buvo nustatyta, kad siekiant parduoti turtą, buvo net 3 kartus kreiptasi į teismą dėl teismo leidimo davimo, kad būtų leista parduoti turtą. Iš trečio karto pavyko gauti leidimą. Atitinkamai - visą savo turtą išpradvė ir tada pasakė, o dabar, kadangi yra du vaikai, tai prašom nustatyti uzufruktą vaiko tėvo turto atžvilgiu. Teismas įžvelgė piktnaudžiavimą, siekiu nustatyti uzufruktą, nes pagl bylos apl. nenustatyta, kur panaudoti pinigai. Jeigu asmuo elgtųsi sąžiningai, tai pardavęs butą turėtų nurodyti, kur panaudoti pinigai, pvz., kitam būstui įsigyti, nes vaikų interesai vis tiek turi būti užtikrinti. Vienas iš tų apsektų, į ką teismas atkriepė dėmesį, kad prašymas nustatyti uzufruktą taip pat neproporcingai apribotų kreditoriaus interesus, nes turtas atitinkamai yra įkeistas trečiojo asmens, t.y. kreditoriaus atžvigliu. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tose situacijose, kai yra prašoma nustatyti uzufruktą, teismai turėtų vertinti ne tik tėvų tarpusavio santykių aspektus, bet ir įvertinti, ar tokiose situacijose nėra siekiama pakenkti vienas kitam, taip pat - ar tėvai nebando pridengami vaikais išspręsti kitų savo problemų, pvz., sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto. / 109 162 Teisės į išlaikymą aspektas Kada atsiranda išlaikymo pareiga ? Skiriami su tuo susiję du aspektai : a) Tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus atsiradimas. b) Terminas, už kurį priverstinai gali būti įgyvendinama tokia pareiga. Pati pareiga išlaikyti savo vaikus ir atitinkamai vaikų teisė gauti išlaikymą iš savo tėvų yra laikoma atsirandanti nuo pat vaiko gimimo momento. Tačiau, priverstinai ši pareiga gali būti įgyvendinama už laikotarpį, ne ilgesnį kaip 3 metai. Ypatingai tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl vaiko tėvystės nustatymo, ir, pvz., t4vyst4 nustatoma, kai vaikui jau yra 5-6 metai, tai nereiškia, kad tas grįžtamasis tėvystės nustatymo efektas apima ir turtinių teisių ir pareigų aspektą, išlaikymo pareigos vykdymo prasme. Net ir nustačius tėvystę, kai vaikai, pvz., 6 m., asmuo laikomas vaiko tėvu nuo pat jo gimimo momento, tačiau teisių ir pareigų įgyvendinimas atgaline prasme - ribota, t.y. toks išlaikymas negali būti priteistas daugiau kaip už 3 metus. Mūsų CK skiria ir atskirai reglamentuoja tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus IR tėvų pareigą išlaikyti pilnamečius vaikus. Būtina daryti šį skirtumą, nes pilnamečių ir nepilnamečių vaikų išlaikymo principai yra skirtingi, nors pati pareigos prigimtis ir kildinama iš to paties pagrindo, t.y. iš kraujo ryšio tarp tėvų ir vaikų. Tačiau principai, kaip nustatomas būtinumas, kaip apskaičiuojams išlaikymo dydis - skirtingi. SVARBU : Būtina išskirti negalią turinčius vaikus, nes tais atvejais, kai vaikas gimsta turintis negalią arba kai jis tampa negalią turinčiu vaikų nepilnametystėje, tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus NEPASIBAIGIA jiems sulaukus pilnametystės. Jeigu kalbame apie išlaikymą bendrai, CK išlaikymo prievolės grindžiamos principu pagal POREIKIUS ir GALIMYBES. NĖRA FIKSUOTŲ DYDŽIŲ, kiek ir kaip turėtų būti priteisiama išlaikymo vaikams, nėra jokio procentinio dydžio. Todėl sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo turi būti nustatomos tokios teisiškai reikšmingos apl., t.y. apl., kurios parodo ir pagrindžia POREIKĮ, ir apl., kurios pagrindžia GALIMYBES. Bendrąja prasme, svarbu pažymėti, kad abiejų tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra vienoda, tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų negali įgyvendinti šios pareigos, tai nėra pagrindas kitam iš tėvų įgyvendinti tik pusę savo pareigos. T.y. tėvų pareiga išlaikyt savo vaikus nėra laikoma dali. Jeigu vienas iš tėvų negali teikti išlaikymo vaikui, tai atitinkamai tą pareigą turi kitas iš tėvų. Vaikas nėra tas subjektas, kuris galėtų savarankiškai pasirūpinti išlaikymu, savarankiškai gauti pajamų, todėl tuo turi pasirūpinti tėvai. Sekant šeimos autonomijos principą, tėvai turi teisę ir galimybę susitarti dėl išlaikymo vaikams skyrimo. Kai nutraukiama santuoka ar nustatoma separacija, teismas privalomai turi išspręsti išlaikymo klausimą, privalomai nustatyti dydį ir formą. Išlaikymo FORMA 3.196 str. Išlaikymo forma ir dydis 1. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; / 110 162 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. 2. Kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.   Koks būdas turėtų būti pasirenkamas ? Būdas turi būti parenkamas išeinant iš vaiko interesų tenkinimo principų. Be jokios abejonės, tam, kad vaiko interesas būtų patenkintas, reikia suprasti ir suvokti, KOKS yra tas vaiko interesas išliakymo gavimo prasme. Kai kalbame apie išlaikymą, išlaikymo paskiris - tenkinti kasdienius einamuosius vaiko poreikius (maistas, drabužiai, laisvalikis, švietimas ir t.t.). Todėl pagrindinė išlaikymo forma, yra laikytinas išlaikymo priteisimas pinigais. Tokiu atveju yra teismui galimybė spręsti, ar pritesiti išlaikymą tam tikra konkrečia pinigų suma, ar pritesiti išlaikymą periodinėm įmokom. Skirtumas tarp dviejų formų yra iš esmės susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu ir ta rizika gali būti keleriopa. Visų pirmą, pvz., vaikui 10 m. ir vaiko tėvas sumokėjo išlaikymą už 10 m. į priekį. Problema : pakankamai didelė pinigų suma, todėl : (a) ji tikriausiia bus įdėta į tam tirką banką, bet, deja, bankai kartais bankrutuoja; (b) vienas iš tėvų tą pinigų sumą kokiu nors būdu išleis; (c) ta pinigų suma gali paimti ir nuvertėti. Tuo tarpu, kai yra mokamas išlaikymas periodiškai, tai yra galimybė tą mokamą išlaikymo dydį atitinkamai adaptuoti, pritaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų ir apl. (Lygiai taip pat ir su bendravimo tvarka - jeigu atsiranda poreikis keisti, tai lygiai taip pat ir su išlaikymo suma, jeigu atsiranda poreikis keisti išlaikymą, gali būti kreipiamasi dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. ) Grįžtant prie formų - formos pasirinkimo prasme, piniginis išlaikymas - prioritetinė išlaikymo forma, nes geriausiai užtikrina vaiko interesų tenkinimą. Numatoma galimybė priteisti išlaikymą turtu, tačiau, kaip nurodo teismų praktika 3K-3-294-916/2016 : teismas nurodė, kad išlaikymo priteisimas turtu ne visada gali atitikti vaiko interesus ir gali būti tenkinamas toks būdas tik gerai pasvėrus dėl labai paprastos priežasties. Pvz., jeigu vaikui yra skiriama dalis turto kaip išlaikymo, tai to turto nei atsipjausi, nei parduosi, nei suvalgysi, nei kažko kito padarysi. Tai teismas nurodo, kad jeigu yra, pvz., prašoma priteisti NT, tai turi būti įvertinta, ar tas turtas sugebės duoti einamąsias pajamas, iš ko galėtų būti tenkinami vaiko poreikiai. Ir į šitą apl. reikia atkreipti dėmesį, nes vėlgi, deja, vaikai yra savotiškai išnaudojami santuoko snutraukimo bylose, kai yra sprendžiami urto padalinimo klausimai. Pvz., tėvai nesusitaria, kam atiteks tam tikra turto dalis, ir vienas iš tėvų sako ,,ne, tau tai aš neduosiu, su tavim nesidalinsiu, bet vaikams užrašysiu” ir priskiria vaikui dalį turto kaip išlaikymo sumą. Aišku, vaiko motinai gal ir patogiau, jeigu su ja lieka vaikai, nes jai nereiktų mokėti kompensacijos už butą, bet vaiko interesų prasme žiūrint, koks jam skirtumas, kda jis turės 1/2 buto ? Nei jis tokį butą išnuomos, nei gaus einamųjų pajamų, galbūt kažkada parduos, bet kaip tada su visiais einamaisiais poreikiais ir jų taikymu ? Jei nebus užtikrinti. Išlaikymo DYDIS Šaltinių prasme, be atskirų LAT nutarčių, papildomai reikia atkreipti dėmesį į apibendrintą teismo praktiką 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 54 : atskleidžia pagrindinius principus, kurie yra nepasikeitę, kalbat apie tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Yra tam tikri niuansai, susiję su vaiko poreikių nustatymu ir tėvų galimybių vertinimu. Jeigu kalbame apie vieną dedamąją, t.y. apie vaiko poreikių nustatymo dedamąją, čia išskirtume keletą aspketų : mūsų teismų praktika ir teisinis reguliavimas neturi nustatyto kažkokio rekomendacinio dydžio ar apibendrinto dydžio, ir valstybės institucijos nesiima / 111 162 kažkokios iniciatyvos nurodyti ar pateikti kažkokią rekomendaciją. Taip, kaip buvo nuo 2005 m. ir ankstesnių metų, kilus ginčui dėl vaiko poreikių nustatymo, išlaikymo priteisimo prašanti šalis turi įrodyti tą poreikį. Iš praktinės pusės tai tikrai nėra taip, kad kiekvienoje byloje išlaikymo priteisimo prašantis tėvas ar motina detaliai skaičiuotų, kiek pinigų reikia maitinimų, drabužiams, mokykloms ir pan. Tačiau daugumoje atvejų tos išlaidos yra nurododoms apibendrintai, generalizuotai, ir yra vadovaujamasi teismų praktikoje suformuotais išlaikymo dydžiais. TEISMŲ PRAKTIKOJE suformuoti išlaikymo dydžiai, kalbant konkrečiai pinigų prasme, šiandien dienai tikrai nėra kažkokios konkrečios sumos. Jeigu žiūrėtume, kaip teismai skaičiuoja tuos vaiko poreikius bei vieno iš tėvų priteistiną sumą, tai teismai daugiau mažiau orientuojasi į sumą, kiek yra reikalinga pragyventi žmogui (maždaug orientuojasi į MMA ir tą sumą daliną iš dviejų). Teismai tarsi nebyliai vadovaujasi logika - jeigu žmogus už tam tikrą sumą dirbdamas turėtų pragyventi, tai vaikui tokia suma irgi turėtų būti pakankama. Todėl teismų praktikoje bendrai nustatoma vaiko poreikių suma svyruoja (paprastai nuo 300 iki 600 eur). Pvz., nustaiču svaiko išlaikymo sumą 500 EUR, ji bus dalinama iš dviejų ir 1/2 sumos (t.y. 250 EUR) bus priteisiama iš kiekvieno iš tėvų. Iš to kyla keletas klausimų: i. Kai kalbame apie subjektus, kas iš ko kam ir ką priteisia, tai išlaikymas yra priteisiamas ne tėvui ar motinai, o vaikui. Tiek procesine prasme, tiek materialinės teisės normų prasme, kreditorius - vaikas, ieškovas - vaikas. ii. O iš ko priteisiamas išlaikymas ? Išlaikymas priteisiamas iš to iš tėvų, kuris nemoka arba neskiria to išlaikymo. Atrodo, akivaizdu, bet teismų praktikoje kilo ginčų. Ar tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, išlaikymas gali būti priteisiamas iš to iš tėvų, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyv. vieta ? Šiuo kontekstu įdomi byla 3K-3-393/2014 : paprastai išlaikymas priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo, tačiau tai nepaneigia to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyv. vieta, pareigos išlaikyti savo vaiką. Teismas nurodė, kad būtų neracionalu būtų priteisti išlaikymą iš kiekvieno iš tėvų, nes tas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, jis savo išlaikymo pareigą įgyvendina kitu būdu, pvz., būsto užtikrinimas, išlaidų pamokėjimas ir t.t. Tačiau teismas pabrėžė, kad tai neužkerta galimybės kreiptis į teismą prašant, kad toks išlaikymas būtų priteistas ir iš to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyv. vieta. Kitaip sakant, teismas, spręsdamas konkretų klausimą konstatavo, kad nėra pagrindo pritesiti išlaikymą, tačiau ta apl. nepaneigia, kad apskritai toks išlaikymas galėtų būti priteistas. Žiūrint teismų praktikos efektyvumo prasme, dažnu atveju yra mėginama paimituoti tą įrodynėjimą. Jeigu yra įrodynėjami papildomi vaikų poreikia, pvz., papildomi poreikiai sveikatai, ugdymui, lavinimui ir t.t., tada taip, tokios išlaidos yra tvarkingai įrodynėjamos. Tačiau tie pagrindiniai baziniai poreikiai (pvz., kiek vaikas išgeria pieno, kiek dar kažką) retu atveju detaliai pagrindžiami ir įrodinėjami. III. O kaip daryti, jeigu šeima gyveno kitokį gyvenimo būdą ? Jeigu sakoma, kad vieno vaiko išlaikymui pakanka 600 eur., tai jeigu tėvai gyvendami kartu galėjo sau leisti, kad vaikas eitų, tarkim į privatų darželį, privačią mokyklą, tai per mėnesį išlaido svien tik mokslui siekdamo tuos 600 eur., nekalbant jau apie visas kitas papildomas išlaidas. Šiuo aspektu svarbi byla 3K-3-37/2013 : teismas nurodė, kad sutuoktinių ištuokos faktas savime nereiškia, kad turi pasikeisti vaiko išlaikymo sąlygos, t.y. kad jos turi pablogėti. Vaiko išlaikymo poreikiai, susiformavę jo tėvų santuokos metu, turi būti tenkinami tokia pačia apimtimi ir nutraukus santuoką, jeigu tėvų turtinė padėtis nutraukus santuoką iš esmės nepasikeitė. Taip pat teisma snurodė, kad jeigu sutuoktiniai gyvendami kartu ir / 112 162 rūpinadamiesi savo nepilnamečiu vaiku susitarė dėl to, kad jam turi būti teikiamos privačios ugdymo ir (ar) sveikatos priežiūros įstaigų paslaugos bei užtikrino vaiko poreikių tenkinimą tokiu lygiu, tai teismas , pasisakydamas dėl vaiko poreikių, turi ir toliau tokiu susitarimu vadovautis. Kitaip sakant, teismas akcentavo, kad psrendžiant klausimus dėl išlaikymo priteisimo, yra lavai svarbu NUSISTOVĖJUSIOS PRAKTIKOS ASPEKTAS. Nepateisinamos tokios situacijos, kai gyvendami kartu vaiką leido į privačią mokyklą, bet susipyko, išsiskyrė ir sako ,,tegul dabar eina į valstybinę mokyklą.” Visgi, keičiasi vaiko gyvenamoji aplinka, keičiasi vaiko draugų ratas, ir tai, natūralu, stresas vaikui. Žinoma, tai nereiškia, kad vjeigu vaikas ėjo į privačią mokyklą, tai bet kokiom sąlygom, priemonėm tai turi būti užtikrinta - valstybinė mokykla nėra nei nuo ypatingai blogesnė, užtikrina tą pačią švietimo paslaugą, ir mes tikrai negalime sakyti, kad ji neatitinka vaiko interesų. Taip, ji keičia vaiko nusistovėjusią tvarką, bet sakyti, kad tai neatitinka vaiko interesų, negalime, nes tada kiltų klausimas, ką ten veikia visi kiti vaikai. Yra galimos situacijos, kai santuokos nutraukimo atveju tėvų turtinė padėtis dėl objektyvių priežasčių pasikeis ir akivaizdu, kad jie galimai nebegali užtikrinti to paties gyvenimo lygio, gal kažkas kitą yra įvykę, pvz., žlugęs verslas ir pan., tada teismas turi orientuotis į tokią situaciją. Bet jeigu tėvų bendru sutarimu buvo palaikomas tam tikras lygis, tai tas lygis ir toliau turi būti palaikomas. Labai svarbus aspektas - tėvų bendro sutarimo aspektas, nustatant tų išlaidų arba tų poreikių dydį. 3K-3-186-378/2016 : kai vaikas su vienu iš tėvų išvyksta nuolat gyventi į kitą valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, tai pareiga prisiimti papildomas išlaidas tenka tam iš tėvų, kurio iniciatyva toks išvykimas yra atliekamas. T.y. tas iš tėvų, kuris gyvena Lietuvoje, negali prisidėti prie tokių išlaidų, jis nėra įpareigojamas verstis per galvą ir iš paskutiniųjų tokias išlaidas apmokėti. Tas, kas sugalvojo, tas atitinkamai tokių išlaidų apmokėjimą ir turi prisiimti. APIBENDRINANT VAIKO POREIKIŲ TEMĄ : - Taikant principą pagal poreikius ir galimybes, mes daugomje atvejų turime nusistovėjusią sumą, kuri atspindi vaiko poreikius. BET tai nepaneigia galimybės įrodynėti didesnius poreikius. Tačiau vienodumo prasme, asmenų lygiateisiškumo prasme, būtų labai sveikintina, jeigu šie duomenys būtų apibendrinti ir atitinkamai pateiktos rekomendacijos, nes sakykim, kad ir taikant tą pačią lietuvišką praktiką : viena pinigų suma protinga,ž tais atvejais, kai tėvai gyvena Vilniuje; kita pinigų suma - kai tėvai gyvena kokiam nors mažesniam miestely. Taigi skiriantis gyvenimo lygiui ne tik tarp valstybių, bet ir tos pačios valstybės viduje, irgi turėtų būti daromi skirtumai. - Kalbant apie GALIMYBĖS, tai galimybių pusė irgi yra labai svarbi : ji turėtų būti vertinama keliais aspektais : i. kiek tėvai iš tikrųjų gali bendrai skirti vaiko išlaikymui. T.y. kiekvienas iš tėvų, nekeliant klausimo, kad kažkuris iš jų susiduria su finansinėmis problemomis. Čia tokiu atveju yra siekiama atitikimo ir jeigu yra galimybė užtikrinti ne minimalius, ne mažesnius, kaip vidutinius vaiko poreikius, tai tuo turėtų būti vadovaujamasi ir tėvai turėtų ir teikti tokio dydžio išlaikymą, kad gyvenimo kokybė nenukentėtų; ii. kai tėvų turtinė padėtie nėra vienoda ir vienasiš tėvų gali skirti daugiau, kitas iš tėvų - mažiau : tokioje situacijoj, tėvų prievolė nėra dali. Jeigu vienas iš tėvų negali skirti išlaikymo nė kiek, tai atitinkamai tokia pareiga tenka kitam iš tėvų. Svarbu, kad teismas įvertintų, ar vienas iš tėvų nevengia teikti išlaikymą, neslepia savo pajamų. 2020.11.24 3.204 str. Valstybės išlaikomi vaikai / 113 162 1. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. Tam, kad būtų įgyvendinta ši nuostata, buvo priimtas vaikų išlaikymo fondo įstatymas. Paskutinės diskusijos, kiek buvo kalbama viešojo erdvėje, kad vaikų išlaikymą reiktų didinti, skiriamas sumas, kurias vaikai gauna iš valstybės - didinti. Kaip tai susiję su išlaikymo dydžio priteisimu ? Kai kalbėjome apie išlaikymo prievoles, buvo minėta, kad tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra grindžiama principu pagal poreikius ir galimybes (lygiai taip pat, kaip ir visos kitos išlaikymo prievolės pagal CK). Šis aspektas turi šalutinį poreikį - kai teismas sprendžia klausimą dėl to, kiek priteisti iš tėvų, atsi-velgia ir į tai, kad jeigu vienas iš tėvų negali išlaikyti savo vaiko, atitinkamai tą pareigą turi kitas iš tėvų. Yra galima situacija, kai tėvas arba motina, iš kurių yra prašoma priteisti išlaikymą, jie pagal savo turtinę padėtį iš tikrųjų yra pakankamai prastos turtinės padėties, kad būtų galima pritetsti išlaikymo sumą. Tokiu atveju teismų praktikoje, iki pat LAT, ateina bylos, kuriose yra sprendžiamas priteisimo klausimas. Pvz., anksčiau buvo sprendžiama, ar priteisti, pvz., 30 litų, ar 50 litų ir pan. Kokios čia slypi problemos ? Iš vienos pusės priteisti daugiau, nei tėvas gali skirti išlaikymo, tarsi būtų neprotinga, nes jeigu žmogus negali ir neturi turto, pajamų, jo sveikatos būklė neleidžia gauti daugiau pajamų, tai toks sprendimas būtų deklaratyvus ir nebūtų įgyvendinamas. Tačiau kita vertus, jeigu bus priteista labai maža išlaikymo suma, pvz., 30 eur. per mėn., tai tada grįžtant prie valstybės išlaikomų vaikų ir CK 3.204 str., taip pat prie vaikų išlaikymo fondo įstatymo, mes gauname situaciją, kad vaikai turi teisę pretenduoti į valstybės teikiamą išlaikymą tik tuo atveju, jeigu jie negauna išlaikymo iš savo tėvų, privalančių juos išlaikyti. O kas išeina tokioje situacijoje, jeigu buvo priteista 30 eur. ? Taip išeina, kad vaikas tuos 30 eur. išlaikymo gauna ir į valstybės paramą tarsi nebegalėtų pretenduoti. Iš kitos pusės, jeigu buvo priteista suma 200 eur. ir jos negauna, tai tas vaikas iš valstybės išlaikymą gauna tiek, kiek yra nustatyta. Deja, bet mūsų teisės aktuose yra nesuderinamumų, ir tie nesuderinamumai tikrai neatitinka to valstybės siekio, kas deklaruojama vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatyme, t.y vaiko interesų prioriteto. VAIKAI NETURĖTŲ BŪTI DISKRIMINUOJAMI BENT JAU VALSTYBĖS PRASME, atsižvelgiant į tai, kiek vaikas galėtų gauti išlaikymo ir sistema, kuri nusttaoma, turėtų būti nustatyta tokiu būdu, kad tas vaikas, kuris gauna išlaikymą iš savo tėvų, jis neturėtų atsidurti prastesnėje padėtyje, nei tas, kuris yra išlaikomas iš valstybės. Šiuo atveju turėtų būti bendradarbiavimo modelis arba valstybė turėtų prisidėti prie to vaiko išlaikymo, skirdama tą dalį, kiek vaikas, lyginant iki valstybės teikiamo išlaikymo, negauna iš savo tėvų (aišku, dėl objektyvių priežasčių). Kodėl dėstytojas į tai atkreipė dėmesį : teismų praktika buvo pakankamai nenuosekli šiuo aspektu. iš pat pradžių, pradėjus taikyti kodekso normas, buvo formuojama teismų praktika, kad iš vaiko tėvo negalima priteisti daugiau, nei jis objektyviai gali sumokėti. Todėl ir būdavo priteisiamos tokios santykinai mažos sumos, kaip 30 ar 50 litų per mėn., kas, akivaizdu, tikrai neatitiko realių vaiko poreikių. Vėliau teismų praktika pasikeitė ir ji orientavosi į tą aspektą, kad išlaikymas turėtų būti priteisiamas ir turėtų būti priteisiama daugiau mažiau normali suma, reikalinga išlaikymui, ir vieno iš tėvų užduotis pareiga turėjo būti uždirbti tas pajamas, nes išlaikymo išieškojimo problema yra tikrai aktuali. Čia reikia turėti minty svarbų principą, kai kalbame apie poreikių ir galimybių santykį : VAIKAS YRA SUBJEKTAS, KURIS PATS PASIRŪPINTI SAVIMI NEGALI. Tuo tarpu tėvai, kaip sąmoningi asmenys, jie turi pareigą ir tai yra jų atsakomybė išspręsti problemą, kaip užtikrinti vaiko interesus, todėl teismas, priteisdamas tą pinigų sumą, kaip ir nustato užduotį, kad tėvai turi siekti, jog būtų priteista pinigų suma. Priešingu atveju galėtume gauti tokią situaciją : pvz., darbingas, sveiaktos problemų neturintis asmuo turi vaiką, BET niekur nedirba, jokio turto neturi, ir teismui sako : ,,banko sąskaitoje 0, pajamų 0, turto 0, nepriteiskit iš manęs nieko, tegul vaiką išlaiko vaiko motina”. Jeigu mes nueitume į tokį kraštutinumą, tai asmuo galėtų nedirbti. Toks aiškinimas neatitiktų tėvų atsakomės principo už tėvų valdžios įgyvendinimą. / 114 162 Jeigu tėvas turi galimybę dirbti BET NEDIRBA ir NESISTENGIA, nesiima priemonių išlaikyti vaikus, tai tai yra ne tik CT prasme, bet ir BT prasme neteisėtas veiksmas, už kurį asmuo turėtų būti traukiamas atsakomybėn. Taigi, grįžtant prie problemos, jeigu teismai vertindami situaciją mato, kad asmuo turi galimybę gauti pajamų, tai išlaikymo suma turi būti priteisima, nepaisant to, kad einamuoju momentu asmuo neturi sukaupto turto likučių, nes išlaikymas priteisiamas Į ATEITĮ, iš ateity gaunamų pajamų, o ne būtinai iš dabar turimo turto. PASKUTINIOJI TEISMŲ PRAKTIKA : linksa į tą pusę, kad visgi teismai labiau siejasi prie vieno iš tėvų pajamų žiūrėjimo, kaip ir švelnina tas nuostatas dlė tėvų atsakomybės prisiėmimo dėl vaikų išlaikymo, tai tokios praktikos mes neturėtume laikyti eisngos visais atvejais, ypatingai tada, kai tėvai iš tikrųjų turi galimybę dirbti. 2. Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato LRV. 3. Valstybė, teikusi išlaikymą nepilnamečiams vaikams pagal šį straipsnį, turi atgręžtinio reikalavimo teisę išieškoti vaikui suteiktas išlaikymo lėšas iš vaiko tėvų ar kitų jo pilnamečių artimųjų giminaičių, jeigu jie neteikė vaikui išlaikymo dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis. Išlaikymo pareigos įgyvendinimo užtikrinimo efektyvumo klausimas Be abejonės, pirminė pareiga išlaikyti savo vaikus tenka ne valstybei, o tėvams. Valstybė yra kaip rezervinis fondas, šalutinė priemonė, garantas, kuri turi užtikrinti vaikų išlaikymą, nes šiuolaės visuomenės prasme tikrai būtų nepriimtina, kad vaikai badautų ar gyventų netinkamomis sąlygomis. O kaip valstybė savo ruožtu užsitikrina lėšų susigrąžinimą iš tų asmenų, kurie neįgyvendino savo pareigos išlaikyti savo vaikus ir kuriuos buvo teikiamas išlaikymas atitinkamai jų vaikams ? Mūsų įstatymų leidėjas nėra labai kūrybingas : šiandien dienai, jeigu žiūrime į vaikų išlaikymo fondo įstatymą, tai vaikų išlaikymo fondo įgaliotų asmenų priimami sprendimai dėl išlaikymo, kuris buvo sumokėtas už tam tikrą asmenį, išieškojimo, turi vykdomojo dokumento galią. Kitaip tariant, vaikų išlaikymo fondas tam, kad regreso tvarka susigrąžintų tas lėšas, kurios buvo išmokėtos vaikams, neprivalo kreiptis į teismą, kad būtų priimtas teismo sprendimas. TAČIAU, situacija nuo to labai stipriai nepagerėja. Yra pateikiamas dokumentas antstoliams išieškoti ir praktikoje dažniausia būna tokia situacija, kad, pvz., vaiko motina, jeigu jau yra priteistas išlaikymas, ji tą išlaikymą bando išsiieškoti per antstolius. Antstoliai neranda turto. Tada dažnu atveju yra kreipiamasi į išlaikymo fondą ( beje, į išlaikymo fondą gali būti kreipiamasi iš karto, nebūtinai turi būti laukiama, kol antstoliai išbandys visas išieškojimo priemones). Taigi, jau pasinaudota antstolių paslaugomis, jie pasako, kad išiekoti negalima. Surašo dar vieną vykdomajį dokumentą. To dokumento pagrindu dar kartą konstatuojama, kad išieškojimas yra negalimas. Na, ir valstybė, kartu su vaiko motina, kuri atstovauja vaiką (vaikas - kreditorius), galbūt dar ir kiti kreditoriai, atsiduria bendroje eilėje. Apibendrinus : dydžio nustatymo prasme, problematika turėtų būti suvesta į tai, kad visgi teismai, spręsdami klausimą dėl išlaikymo priteisimo turi orientuotis ir į tėvų galimybę gauti pajamas ateityje, o ne tik jų formaliai gautas pajamas praeity nes tai labiau atitiktų tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus turinį ir tėvų valdžios atsakomybės principą. Turtas, iš kurio yra priteisiamas išlaikymas / 115 162 Pagal bendrą nuostatą, išlaikymas gali būti priteisiamas iš turimo turto ir turimų pajamų, ir vertinama turtinė būklė. Mūsū teimsų praktikoje buvo susidurta su keliais aspektais, vertinant tai, iš kokių pajamų gali būti priteisiamas išlaikymas. Dėl turto turėjimo, kaip ir didesnių problemų nebuvo, išskyrus vieną, t.y. išlaikymo priteisimo turtu problema. Teismas, spręsdamas, ar priteisti išlaikymą turtu, turi įvertinti, ar tas turtas tikrai atitiks vaiko interesus ir vaikas gaus kasmėnesinių pajamų savo poreikiams tenkinti. Daug daugiau problemų buvo sprendžiant klausimus dėl pajamų traktavimo kaip tų, iš kurių gali būti priteisiamas išlaikymas, arba tų, kurios gali būt skaičiuojamos sprendžiant klausimą dėl išlaikymo priteisimo. Buvo du aspektai teismų praktikoje : I. Asmens gaunamos lėšos, kurios yra gaunamos išvalstybės, kaip tam tikra parama (pensijos, pašalpos, kitokios išmokos). Teismai buvo linkę orientuotis į tai, kad jeigu iš tam tikrų sumų išieškoti išlaikymo nėra galima, tai atitinkamai tos sumos ir neturėtų būti vertinamos kaip tos, kurios parodo asmens pajamų lygį, sprendžiant išlaikymo klausimus. II. Kompensacinio pobūdžio išmokos, kurios yra gaunamos iš darbdavio. Lietuvos praktikoje tai buvo bene didžiausia problema, dėl taip vadinamų “komadiruotpinigių”, nes transporto sektorius, vežimo sektorius tikrai Lietuvoje pakankamai reikšmingas ir čia iš tikrųjų buvo ir yra problema, kad ne maža atlyginimo dalis vairuotojams buvo ir yra išmokama per dienpinigius, ir atitinkamai, jeigu jie dienpinigių forma gauna 2-3 kartus daugiau, nei atlyginimo forma, tada kyla klausimas, kuri suma turi būti vertinama. Teismų praktika šiuo atveju buvo nenuosekli. Iš pradžių sėk, kad kompensacinės išmokos priteisti negalima. Vėliau, apie 2006-2007 m. praktika pasikeitė ir pradėjo sakyti, kad galima. Na ir visiškai neseniai, 2019 m., teismai vėl pakreipė teisminę praktiką ir pasakė, kad jeigu tam tikros išmokos yra mokamos darbuotojui kaip kompensacija, susijusi su darbo santykiais, tai tais pačiais komandiruotpinigiais, dienpinigiais ir kitomis lėšomis yra siekiama kompensuoti darbuotojui turėtas išlaidas ir tai NĖRA PAJAMOS, todėl jos neturėtų būti vertinamos. Tai vėlgi tas rodo, kad mūsų teismmų praktika šiuo aspektu nėra nuosekli ir turbūt tas praktikos nenuoseklumas yra paaiškinamas kitu aspektu : jeigu, pvz., tas DU, kuris yra ir taip deklaruojamas, pats savaime yra pakankamas priteisti išlaikymo sumą, kuri atitinka bent jau vidutines priteisiamo išlaikymo sumas, tai atitinkamai nėra kovertinti papildomų pajamų. Bet esminis klausimas irmomentas čia yra susijęs su tuo, ar tomis, kitos paskirties išmokomis, yra piktnaudžiaujama siekiant jas nuslėpti nuo, pvz., ne tik nuomokesčių, bet ir sprendžiant kitus klausimus, įskaitant išlaikymo klausimus, ar ne. Tai pagrindinis klausimas, kuris turėtų būti vertinamas. PILNAMEČIŲ VAIKŲ IŠLAIKYMAS Čia turime skirti du aspektus : a) Kai kalbėjome apie nepilnamečius, tai sakėme, kad tėvai privalo išlaikyti nepilnameius vaikus ir visai nesvarbu, ar jie visiškai sveiki, ar jie turi negalią. Tai pilnamečių vaikų atžvilgiu mes jau atitinkamai darome skirtumą. Jeigu vaikai turi negalią, kurią jie įgyją dar iki pilnametystės, tai tėvai privalo išlaikyti ir savo pilnamečius vaikus. b) Pilnamečiai vaikai, kurie neturi negalios : i. Kai vaikai sulaukia pilnametystės, tai jos sulaukimas įprastiniu atveju yra pagrindas išlaikom prievolei pasibaigti. ii. Išimtis iš šios nuostatos yra situacija, kai vaikas toliau vis dar mokosi vidurinėje mokykloje arba mokosi formaliojo profesinio mokymo įstaigoje pagal mokymo / 116 162 programą, arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijo formos programą, ir yra ne vyresnis nei 24 m. 3.194 str. Išlaikymo priteisimas 4. Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta. 3.192-1 str. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės 1. Tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 m. ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos. Taikant šią nuostatą yra svarbu atkreipti dėmesį į keletą apl. : a) istoriškai ši norma nebuvo numatyta tokia, kokia ji yra dabar. Istoriškai CK reglamentavo tik nepilnamečių vaikų išlaikymą, o pilnamečius vaikus - tik tada, jeigu jie turėjo negalią. 2004 m. CK buvo pakeitas ir CK 3.194 str. buvo numatyta, kad tėvai taip pat privalo išlaikyti svao vaikus, kurie tęsia mokymąsi iki tol, kol jiems sukaks 24 m. Dėl šios nuostatos atitikimo LRK buvo kreiptasi į KT ir KT 2007 m. birželio 7 d. nutarimu sprendė šį klausimą ir pripažino CK nurodytą nuostatą ta apimti, kiek yra numatoma pareiga priteisti išlaikymą visais atvejais vaikui, jeigu jis studijuoja arba mokosi iki 24 m., kaip prieštaraujančią konstitucijai. Kitaip sakant, KT pasakė, kad įstatymų leidėjas negali numatyti tokios nuostatos, kad tėvai visais atvejais ir privalomai turėtų pareigą išlaikyti savo vaikus iki 24 m., jeigu jie mokosi ar studijuoja. Teisine prasme, ginčo problematika buvo tokia, kad pagal LRK, pagal CK yra numatyta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, bet ta pati LRK nieko nesako apie tai, ar tėvai turi pareigą išlaikyti savo pilnamečius vaikus. KT atitinkamai dėliodamas argumentaciją, kodėl ši nuostata gali būti iš dalies palikta ir pripažinta kaip teisėta dėl tėvų pareigos išlaikyti savo pilnamečius vaikus, sprendė, jog LRK nenustato DRAUDIMO, kad įstatymų leidėjas numatytų tėvų pareigą išlaikyti vaikus net ir tuo atveju, jeigu jie yra sulaukę pilnametystės. Tačiau iš kitos pusės, KT pasakė, kad tokios pareigos numatymas visais atvejais besąlygiškai prieštarauja teisinės valstybės principui, nes pagal šį principą turi būti vertinamas ir ieškomas balansas tarp pilnamečių vaikų interesų, kurie jau gali būti ir savarankiškais civilinės apyvartos dalyviais, ir savarnakiškai dirbti, įgyti visias teises ir pareigas, ir tarp atitinkamai tėvų interesų. Tai reiškia, kad šiandien dienai ir po nurodyto KT nutarimo, mes turim pakoreguotą teisnį reglamentavimą ir 2013 m. CK buvo papildytas 3.192-1 str. ir jame yra numatyta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, ne vyresnius kaip 24 m., jeigu jie mokosi ar studijuoja, IR kuriems yra būtina materialinė parama. Vadinasi atsižvelgta į KT nutarimą ir yra įvestas BŪTINUMO kriterijus. Be to, taip pat yra numatyta 1 d., kad tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo arba profesinės kvalifkacijos. / 117 162 b) Kodėl buvo suformuota tokia įstatymo nuostata ? Ji buvo suformuota atsižvelgiant į teismų praktiką, kuri pradėjo klostytsi dėl pilnamečių vaikų išlaikymo. Teismai savo praktikoje išgrynino keletą svarbių apl. : 3K-3-194-219/2015 : pilnametis asmuo kreipėsi dėl išlaikymo priteisimo. LAT pabrėžė, kad pagal savo formuojamą praktiką yra nuosekliai laikomasi dviejų kriterijų, sprendžiant klausimą dėl išlaikymo priteismio pilnamečiams vaikams galimybės : (I) Sprendžiamas klausimas, AR TAS IŠLAIKYMAS YRA BŪTINAS; (II) Sprendžiamas klausimas, KOKIOS YRA REALIOS TĖVŲ GALIMYBĖS TEIKTI IŠLAIKYMĄ VAIKAMS. Iš primo žvilgsnio atrodytų, kad mes kalbame apie tuos pačius kriterijus, t.y. apie poreikius ir galimybes. Tačiau teismai savo praktikoje pabrėžė, kad yra nustatinėjamos KITOS teisiškai reikšmingos apl., negu kaip nustatinėjama sprendžiant dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Dėl (I) - Teismai pasakė, kad sprendžiant dėl būtinumo, turi būti įvertinamas ne tik tas objektyvus pragyvenimo lėšų poreikis, bet taip pat prie šios grupės yra priskiriami tokie argumentai, kaip pačių vaikų pažangumas, siekiant išsilavinimo. Jeigu jie nelanko paskaitų, jeigu prastai mokosi, tai tokiais atvejais tėvai jų per prievartą neturi laikyti, kad jie attinkamai mokytųsi ir tęstų savo studijas. Be to, pažangumas yra susietas su tuo, kad atitinkamai yra vertinama, ar pilnametis vaikas yra išnaudojęs visas galimybes mokytis ir gauti stipendiją. Taip pat yra vertinama ir tai, kaip asmuo išnaudoja savo galimybes pasirūpinti savo gyvenimui būtinomis lėšomis, t.y. pvz., jeigu asmuo mokosi labai pažangiai ir jam nelieka papildomo laisvo laiko pagal paskaitų užimtumo tvarkaraštį, tada tokiu atveju galima daryti išvadą, kad jis negali susirasti papildomo darbo. Ir priešingai - jeigu tvarkaraštis leidžia ir jis yra per daug neužimtas, tai atitinkamai tada gali kilti klausimas, o kodėl asmuo negali susirasti papildomo darbo, jeigu jis nori atitinkamai ir studijuoti, ir mokytis toliau. (II) Šis vertinamas pilnamečių vaikų atžvilgiu yra griežtesnis, arba kitiap sakant - palankesnis tėvams. Todėl, kad teismai konstatuoja, jog negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinė padėties. Tai yra grindžiama ir KT pateiktais išaiškinimais, ir pačių tėvų valdžios samprata, kad tėvai turi rūpintis vaikais iki pilnametystės. Sulaukus pilnametystės vien tik pagal biologinius kriterius paprastai tėvai jau būna sulaukę garbaus amžiaus, tai jeigu būtų priteisiamas išlaikymas, jis galėtų ženkliai pabloginti ir tėvų padėtį, atitinkamai tėvai, esantys ir tiap garbaus amžiaus, turėtų dar didesnių problemų apsirūpinti patys ir dar aprūpinti ssavo pilnamečius vaikus, kurie, kaip suaugę asmenys, turi pasirinkimo teisę. 3K-3-497/2013 : teismas konstatuoja, kad sprendžiant klausimą dėl pilnamečių asmenų išlaikymo, turi būti įvertinta, ar pilnametis vaikas, prašantis išlaikymo, pats išnaudojo visas protingas galimybes pasirūpinti mokymuisi reikalingomis lėšomis, įskaitnant ir galimybę gauti paskolą, t.y. kreditavimo galimybę gauti studijų laikotarpiu. APIBENDRINANT : reikia atkreipti dėmesį, kad yra vertinamos kitos teisiškai reikšmingos apl., negu tos, kurios yr avertinamos nepilnamečių vaikų atveju. ATASKAITŲ PATEIKIMO ASPEKTAS Gyvenimiška praktika rodo, kad dažnu atveju ginčas dėl išlaikymo sumos kyla dėl to, kad yra klausymų, kaip tos išlaikymo lėšos bus panaudotos. Kitaip sakant, kaip tas tėvas, kuris de facto administruos tas lėšas, kaip jis su jomis elgsis. / 118 162 Vadovaujantis praktika, kadangi daugumoj atvejų išlaikymas priteisimaas iš tėvo, tai iš tėvų pusės dažnai galima išgirsti tokio pobūdžio pastebijmus, kad ,,aš mokėsiu išlaikymą, o ji to išliakymo vaikui neskirs, ji išleis savo reikmėms ir pan., todėl aš nenoriu skirti išlaikymo ir geriau pats kažką padarysiu.” Šis klausimas yra susijęs su galimybe gauti ataskaitą tais atvejais, kai yra mokamas išlaikymas. Čia reikia pripažinti, kad mūsų praktika nėra labai tobula. Yra buvę bylų, kurios nuėjo ir iki LAT ir skyrium gyvenantis vaiko tėvas kėlė klausimas dėl to, kad jiems turi būti pateikta ataskaita, kuir išleidžiami vaiko išlaikymui skiriami pinigai. Teismai labai kategoriškai nepasakė, kad tokios ataskaitos pateikimas nėra galimas. Ir čia reikia turėti minty CK nuostatas, kad piniginės lėšos, kurios nėra panaudojamos vaikui išlaikyti, jos turėtų būti kaupiamos ir išleidžiamos tada, kada jų prireikia. Taigi yra objektyvus poreikis nustatyti, ar iš tikrųjų lėšos yra naudojamos vaiko interesias. Mūsų teismai tose negausiose bylose yra atmetę skyrium gyvenančių tėvų reikalavimus, motyvuodami tuo, kad jų prašymas dėl ataskaitos pateikimo kaip yra naudojami pinigai, gali būti suprantamas kaip siekimas pakenkti savo buvusiam sutuoktiniui ir sukurti jiems nepatogią situaciją. Aišku, neatmetant to, kad tokios situacijos tikrai gali būti, kad tėvai net ir po santuokos nutraukimo nepajėgia išsispręsti tarpusavio klausimo ir asmeninės ambicijos lieka bei vaikai tampa įrankiu vienas kitą toliau patampti, bet visgi objektyviai žiūrint, toks institutas ir labai aiški apskaita, kaip yra naudojami vaikui skirti pinigai, jis be jokios abejonės būtų prasmingas ir naudingas, todėl, kad galutiniam rezultate tai geriau būtų vaikui, nebūtų tokios situacijos, kad iš tikrųjų dalis pinigų nueina kažkur. Taigi, galime daryti išvadą, kad šiandien dienai teismų praktika nepripažįsta galimybės gauti ataskaitą dėl išlaikymo panaudojimo. Tai - teismų praktikos trūkumas. PRITEISIMAS IŠ NEPILNAMEČIŲ VAIKŲ JŲ TĖVAMS Išlaikymo prievolės yra vienpusės - jeigu tėvai turi pareigą išlaikyti tėvus, tai vaikai - savo tėvus. 3.205 str. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus 1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. 2. Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų. 3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį. 4. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų. Čia reikia atkreipti dėmesį į keletą apl. : I. Vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus nėra siejama su tėvų pensijiniu amžiumi, t.y. numatyta, kad nedarbinugs tėvus turi išlaikyti. Nedarbingumas gali atsirasti ir iki pensijinio amžiaus (dažniausiai tai yra sveikatos problemos); II. Išlaikymas yra priteisiamas tik tais atvejais, kai tėvai yra reikalingi paraoms. Tair eiškia, tėvų turtinė būklė yra labai aktuali. III. Esminis skirtumas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, kad sprendžiant dėl išlaikymo formų, tai 3.205 str. 3 d. nustato, kad išlaikymas mokamas nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį. Kitaip sakant yra numatytas periodinių įmokų išlaikymas. kodėl taip yra numatyta ? Jeigu kalbant apie nepilnamečius vaikus mes galime nustatyta pareigos / 119 162 atsiradimo momentą ir pareigos pasibaigimo momentą, t.y. sulaukimą pilnametystės, tai kai kalbame apie pareigą išlaikyti tėvus, tai kokiam laikotarpiui skaičiuoti ? Metams, dviems ? Akivaizdu, kad tokio laikotarpio nustatyti neįmanoma. Tiek, kiek bus gyvi tėvai (arba vienas iš tėvų), tiek toks išlaikymas ir turės būti teikiamas. IV. Išlaikyti tėvus privalo visi vaikai, tai nėra kažkurio vieno iš vaikų atskaomybė (vyriausio ar jaunausio, ar panašiai). V. Vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus yra priklausoma nuo to, kaip tėvai savo laiku vykdė savo pareigas vaikų atžvilgiu. CK 3.206 str. numato, kad teismas gali atleisti nepilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikytis avo nedarbingus tėvus, jei nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareiga snepilnamečiams vaikams. Taip pat yra numatyta, kad jei vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai neturi teisės į išlaikymą. VI. CK 3.207 str. numato galimybę iš vaikų priteisti ir papildomas išlaidas (kiek tai yra susiję su sveikatos priežiūros išlaidomis - lygų gydymu, sveikatos sužalojimu, būtinąja priežiūra ir pan.), ne tik įprastine gyvenimo išlaidas. KITŲ ARTIMŲJŲ GIMINAIČIŲ IŠLAIKYMO PAREIGOS, KURIOS SIEJA JUOS VIENUS SU KITAIS 3.236 str. Pilnamečio brolio (sesers) pareiga išlaikyti nepilnametį brolį (seserį) 1. Pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį (seserį), neturintį tėvų arba negalintį gauti jų išlaikymo. 2. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus 2 skirsnio normos. Kad pilnamečiai išlaikyti PILNAMEČIUS - nėra numatyta. Ši prievolė savo prigimtimi subsidiari, t.y. ji taikoma tuo atveju, jeigu nėra tėvų arba nėra galima gauti išlakymo iš tėvų. 3.237 str. Vaikaičių ir senelių tarpusavio išlaikymas 1. Pilnamečiai vaikaičiai, turinys galimybę, privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senelius. 2. Seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. 3. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus 2 skirsnio normos. Seneliai gali turėti pareigą išlaikyti nepilnamečius anūkus, jeigu jie negali gauti išlaikymo iš kitų asmenų. Pilnamečiai anūkai turi pareigą išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senelius, vėlgi, jeigu jie negali gauti išlaikymo iš aukštesnės eilės pagal giminystės lapsnį asmenų, t.y. jeigu negali gauti iš savo vaikų. ĮVAIKINIMAS, GLOBA, RŪPYBĄ Įvaikinimas Bendrieji pastebėjimai : a) Kodėl apie įvaikinimą, globą ir rūpybą kalbame kartu ? Mūsų LT įstatymų prasme, įvaikinimas savo teisine prigimtimi buvo ir šiandien dienai yra prilyginimas vaiko biologinei kilmei, t.y. įvaikinimas savo teisine prigimtimi LT įstatymų prasme yra / 120 162 laikomas tuo pačių metu ir teisę sukuriančiu, ir teisę panaikinančiu JF. Įvaikinimas panaikinas teises ir pareigas tarp vaiko ir jo biologinių tėvų ir kitų artimųjų giminaičių, ir atitinkamai jis yra teisę sukuriantis JF - jis sukuria teies ir pareigas tarp vaiko ir įtėvių bei jų artimųjų giminaičių. Tačiau daugely valstybių įvaikinimas yra laikomas vaikų, likusių be tėvų globos, priežiūros forma. Iš esmės mūsų įstatymų prasme, mes lygiai tiap pat įvaikinimą turime vertinti kaip tam tikrą alternatyvią formą, kaip yra užtikrinama vaikų globa, kai jie lieka be savo biolognių tėvų priežiūros. Tai atitinkamai tiek įvaikinimas, tiek globa ar rūpybą, yra alternatyvios formos, kaip yra užtikrinamas rūpinimasis vaikais. Įveikinimo aspektu šis niuansas yra labai svarbustais atvejais, kai yra sprendžiamas tarptautinio įvaikinimo klausimas, nes teismas, spręsdamas klausimą ir spręsdamas, galima ar negalima leisti tarptautinį įvaikinimą, t.y. leisti ar neleisti įvaikinti vaiką į užsienį, jis atitinkamai turi įsitikinti ir patikrinti, koks bus vaiko teisinins statusas toje kitoje valstybėje : ar jis iš tikrųjų bus prilyginams tam statusui, kurį vaikas įgytų čia kaip įvaikintas vaikas, ar jis bus kitoks, t.y. vaikas turės mažesnes garantijas. Jeigu vaikas turėtų mažesnes garantijas, tai be jokios abejonės bent jau LT įstatymų prasme, turėtų būti pripažįstamas, kad toks įvaikinimas neatitinka vaiko interesų ir dėl to jis neturėtų būti leidžiamas, nors realiai tai yra tik alternatyvios vaiko nuolatinės globos nustatymo forma. 3.227 str. Įvaikinimo pasekmės 1. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. 2. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, išskyrus šio kodekso 3.222 str. 4 d numatytą išimtį. b) Įvaikinimo prasme, turėtume skirti kelias pagrindines įvaikinimo rūšis, nes nuo to skiriasi pati įvaikinimo procedūra : i. Nacionalinis įvaikinimas. Jis yra paprastesnis, nes vietinės nacionalinės institucijos gali turėti ir surinkti informaciją tiek apie asmenį, kuris yra įvaikinamas, tiek ir apie būsimas įtėvius. Taip pat nacionalinėms institucijoms yra daug papraščiau išsiaiškinti aplinkybes, dėl kurių vaikas yra įvaikinamas. ii. Tarptautinis įvaikinimas. Privalomas tarptautinias bendradarbiavimas. Jis apima situacijas tiek kai įtėvis yra ne LR nuolatinis gyventojas, rezidentas, tiek kai yra numato vaiką išvežti gyventi į užsienį, tiek kai yra įvaikinamas vaikas iš užsienio valstybės. Tarptautinio įvaikinimo atveju yra taip pat ir Hagos konvencija dėl taprtautinio įvaikinimo pripažinimo. Pagrindinis klausimas, kuris yra sprendžiams šioje situacijoje - vaiko interesų atititkimas ir vieno, ir kitoje valstybėje, t.y. siekiama, kad vaiko intersai nenukentėtų ir vaiko situacija nepablogėtų. Tam yra užtikrinmas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, apsikeitimas informacija ir akivaizdu, kad tos procedūros yra daug sudetingesnės. Svarbu pažymėti, kad tarptautini oįvaikinimo atveju yra atliekams ir tam tikras monitoringas, sekimas informacijos, kas atisitinka po to, kai vaikas įvaikinamas. iii. Įvaikinimas, kai vaiką įvaikiną sutuoktinis, kuris nėra biologinis vaiko tėvas. Čia taip pat skiriasi procedūra. Tokia situacija gali būti tiek nacionalinio, tiek tarptautinio įvaikinimo atveju, t.y. sutuoktinio vaiko įvaikinimas. c) Pagrindiniai principai, kurie yra keliami, kai kalbame apie įvaikinimo procedūrą, tam, kad asmenys galėtų dalyvauti šioje procedūroje. CK 3.209 str. ir 3.210 str. numato reikalavimus tiek įtėviams, tiek įvaikiams : / 121 162 i. Vaikų, kurie gali būti įvaikinti, atžvilgiu yra nustatyta, kad yra leidžiama įvaikinti ne jaunesnius kaip 3 mėn. nepilnamečius vaikus. ii. Įtėviais gali būti asmenys, kurie yra pilnamečiai ir kurie yra ne vyresni, kaip 50 metų, o teismas išimtiniais atvejais gali leisti įvaikinti ir vyresniems asmenims. Ši nuostata yra susijusi su kelta aspektų. Jis susijusi su tuo, kad būtų užtikrintas tam tikras natūralus amžiaus skirtumas tarp įvaikinamų asmenų ir tarp įtėvių, ir kad atitinkamai tėvų valdžią galėtų įgyvendinti suaugę ir subrendę žmonės, kurie turi gyvenimiškos patirties bei kad jų, kaip tėvų, valdžia atitiktų tikslus ir paskirtį. iii. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus asmenys, atitinkamai pasirengę įvaikinti. Nustatydamas šią nuostatą, įstaytmas nepasako, ar šie asmenys privalo būti susituokę, ar ne. Taip pat įstatymas nenustato tiesiogiai, kaip elgtis tose situacijose, kai būtų sprendžiams klausimas, jeigu prašymą dėl įvaikinimo pateiktų tos pačios lyties asmenys. Tai yra vienas iš labiausiai diskutuotinų klausimų. Bet, jeigu žiūrėtume LT praktikos prasme, ar įvaikinimo siekia susituokę asmenys, ar nesusituokė - tai nėra esminė ar formali kliūtis asmenims pripažinti tokią teisę. iv. Tais atvejais, kai yra įvaikinamas sutuoktinio vaikas, be jokios abejonės ta procedūra yra daug paprastesnė ir tokio įvaikinimo atveju teismų praktikoje tokie atvejai yra daug švelniau vertinami. d) Pagrindinai procedūriniai žingsniai būtų tokie: i. Kreipiantis dėl įvaikinimo, pateikiamas prašymas vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, t.y. institucijai, kuri dalyvauja šiame procese ir užtikrina tokio proceso eigą. ii. Reikia išskirti ikiteisminė irteisminę stadiją. Ikiteisminėje stadijoje vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos užduotis atlikti visą paruošiamąjį darbą, kad vėliau teismas toje teisminėje stadijoje galėtų tik priimti sprendimą dėl gaimumo įvaikinti vaiką ir dėl visų reikalavimų atitikimo. Ikiteisminėje stadijoje taip pat reikia paduoti dokumentus (tokius dokumentus, kurie ne tik apibūdina asmenį pilietybės prasme, gyvenamosios vietos prasme ir pan., bet ir taip pat yra būtina pateikti duomenis apie asmens, siekiančio įvaikinti vaiką, sveikatą, taip pat duomenis apie asmens turtinę padėtį). iii. Tam, kad būtų toks prašymas patenkintas, visų pirma yra būtina, kad būtų atliktas patikrinimas asmenų, ar jie yra tinkamai pasirengę atlikti būtsimų įtėvių pareigas. Šitas patikrinimas yra atliekams iš dveijų dalių : (i) Formalus (pradinis) patikrinimas. (ii) Patikrinimas, kuris atliekamas po mokymų būsimiems įtėviams atlikimo, t.y. asmenys privalo praeiti tam tikrus mokymus, susipažinti su teisnėmis pasekėmims, su tam tikrais prsichologiniais niuansais vaikų auklėjimo situacijoje. Po šio mokymo praėjimo atliekamas GALUTINIS patikrinimas ir surašoma atestuoto specilaisto išvada, ar būsimieji įtėviai yr apasirengę atlikti įtėvių pareigas. TIK PO TO, kai atliekami šie veiksmai, asmenys yra įrašomi į asmenų, siekiančių įvaikinimo, sąrašą, ir tik tada jiems yra siūlomi galimi įsivaiknti vaikai. Tik tada prasideda teisminis procesas dėl įsivaikinimo. iv. Prieš pradedant teisminį procesą ar netgi jam prasidėjus, būsimų įtėvių iniciatyva ir vaikų teisių apsaugos institucijos iniciatyva, gali būti nustatomas bandomasis laikotarpis, kada vaikas yra perkeliamas į būsimų įtėvių šeimą tam, kad būtų įvertinta, ar jis iš tikro toje šeimoje pritaps, ar iš tikrųjų vaiko gyvenimas toje šeimoje atitiks vaiko interesus. Perkėlimas galimas nuo 6 iki 12 mėn. bandomajam laikotarpiui. Tuo laikotarpiu, kai vaikas perkeliamas į šeimą, tai jų tarpusavio teisės ir pareigos yra prilygnaoms vaikų ir tėvų teisėms ia pareigoms pagal kilmę, nepaisant to, kad galutinis sprendimas dėl įvaikinimo dar nėra priimtas. Jeigu ši stadija praeina sėkmingai arba atitinkamai jeigu ji nebuvo taikyta, tai prasideda teisminė procedūra. v. Teisminės procedūros metu teismas be jokios abejonės turi patikrinti, ar buvo laikytasi visų įstatyme nustatytų sąlygų, ar buvo laikytąsi procedūros, ir priima sprendimą dėl / 122 162 įvaikinimo. Vienas iš aspektų, kurį privalomai turi patikrinti teismas - dėl tėvų pagal kilmę sutikimo buvimo arba dėl sutikimo buvimo nereikalingumo įvaikinimo atveju. Pagal CK nuostatas, yra galimos dvi situacijos : (i) Kai suteikia sutikimą įvaikinti. Toks sutikimas turi būti patvirtinas teismo. Tėvai gali atšaukti savo sutikimą, tačiau, jeigu dar nėra priimtas sprendimas dėl įvaikinimo ir ir jeigu dar nėra praėję vieneri metai nuo to sutikimo davimo. (CK 3.213 str. ). Kitaip sakant, nėra galimybės sutikti, po to persigalvoti ir vėl sutikti. Šiuo atveju, vaikų interesais žiūrint, yra siekiama užtikrinti stabilumą. Tėvai suteikdami leidimą įsivaikinti savo vaiką, jie negali nurodyti, kokiam konkrečiam asmeniui jie suteikia sutikimą įvaikinti. Jie duoda bendro pobūdžio sutikimą įvaikinti, išskyrus išimtį, jeigu sutikimas yra duodamas įvaikinti vaiką giminaičiui. (ii) Kai tėvų sutikimas yra nereikalingas. CK 3.214 str. numato, kad ,,Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai paskelbti mirusiais.” vi. Taip pat teismas privalo patikrinti, ar yra gautas vaiko, kuris bus įvaikintas, sutikimas. CK 3.215 str. 1 d. - ,,Kai įvaikinamas 10 m. sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.”. 2 d. - ,,Kai įvaikinamas 10 m. nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.” vii. Jeigu yra sprendžiamas klausimas dėl įvaikinimo, kai yra įsivaikinamas sutuoktinio vaikas, tai ši suituacija yra paprastesnė. Šioje situacijoe nėra reikalavujama praeiti tam tikrus mokymus, tačiau vis tiek, pateikus visus būtinus dokumentus, yra keliamas reikalavimas, kad būtų atliktas asmens, siekiančio įvaikinti svao sutuoktinio vaiką, patikrinas, yras surašoma atestuoto specialisto išvada. Atitinkamai tada yra perduodams klausimas spręsti teismui. viii. Tarptautinio įvaikinimo atveju esminis akcentas yra tai, kad yra privalomas tarptautinis bendradarbiavimas vaiko globos ir rūpybos institucijų, su Lietuvos ir atitinkamomi suužsienio institucijomis. Čia yra privalomas apsikeitimas informacija. Privalu gauti ne tik išansktinę info, koks asmuo siekia įsivaikinti, ne tik apie tai, kokios bus sudaryto sąlygos vaikui gyventi kitoje valstybėje, arba koks bus vaiko teisinis statutsas kitoje valstybėje, bet TAIP PAT yra galimas (remiantis 1993 m. Hagos konvencija) vėlesnis sekimas, kaip yra įgyvendinams tėvų valdžia vaikų atžvilgiu, todėl kad yra tikimybė, kad vaiką įvaikinus užsieny vaikas gali prarasti ir savo nacionalinį, ir kultūrinį indentitetą. Todėl valstybė tuo yra suinteresuota. ix. Klausimus dėl įvaikinimo sprendžia apylinkės teismas, išskyrus atvejus, kai prašymus pateikia įvaikinti užsienio valstybių piliečiai. Tokius prašymus nagrinėja VLN apygardos teismas. Tada skirias ir apeliacijos pateikimas.   e) Negalima tokia situacija, kad teisine prasme pradėtų sieti įtėvį ir įtėvių giminaičius tam tikras giminystės ryšys su įvaikio giminaičiais. To negali būti, nes įvaikio ir jo giminaičių pagal kraują ryšys įvaikinimo sprendimo pagrindu pasibaigia. Atitinkamai atsiranda tik naujos teisės, pareigos. f) Kaip įvaikinimo pasekmę eikia pažymėti tai, kad įvaikinimas tampa neatšaukiamu procesu. Kitaip sakant, nėra galimybės atšaukti įvaikinimą, dėl to, kad įtėviams atsibodo rūpintis vaiku. Po to, kai sprendimas dėl įvaikinimo priimamas, tai atsiradus teisėms ir pareigoms, yra galima spręsti klausimus tik dėl tėvų valdžios apribojimo, tik dėl vaikų atskyrimo nuo tėvų, tačiau tėvystės panaikinimo klausimų spręsti negalima. DEJA, bet kartais būna, kai yra įsivaikinami vaikai, turintys tam tikrų problemų ir įtėviai nesusitvarko su tais vaikais. Tai gali pradėti kelti grėsmę ne tik įtėviams, bet jų kitiems vaikams, kurie auga šeimoje. Tokiais atvejais reikia spręsti problemą, bet ne per įvaikinimo panaikinimą, / 123 162 NES TOKIO INSTITUTO MES NETURIME, bet būtent per vaikų atskyrimą nuo tėvų arba per valdžios apribojimą. Globa ir rūpyba Į ką atkreipti dėmesį : a) Kai kalabame apie globą ir rūpybą, turėtume skirti pilnamečių asmenų atžvilgiu įgyvendinamą globą ir rūpybą ir nepilnamečių asmenų atžvilgiu . ŠT kontekste yra aktuelesnė nepilnamečių (vaikų) atžvilgiu įgyvendinama globa ir rūpybą. b) Globa ir rūpyba pilnamečiams asmenims : GLOBA - tiems, kurie pripažįstami neveiksniais tam tikroje srityje. RŪPYBA - tiems, kurie yra pripažįstami ribotai veiksniais tam tikroje srityje. c) Globa ir rūpyba nepilnamečiams asmenims : pagrindinė įdėja reformuojant nepilnamečių asmenų globą ir rūpybą buvo nukreipta į tai, kad būtų atsisakoma vaiko globos ir rūpybos įstaigų arba priežiūros formų, t.y. norėta, kad visa sistema, visas reglamentavimas būtų nukreiptas į tai, jog vaikas augtų kaip galima arčiau natūralios globos. Tai atsispindi CK 3.248 str., kuriame įtvirtinti vaiko globos ir rūpybos tikslai. 3.248 str. Vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uždaviniai 1. Vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. 2. Vaiko globos (rūpybos) uždaviniai: 1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus; 2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą; 3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Šitie tikslai jie kaip ir rodo bei atspindi norą integruoti vaiką į tas sąlygas, kurios būtų artimiausios vaiko vystymuisi šeimoje. d) Vaiko globa ir rūpyba yra išskiriama pagal amžiaus kriterijų. Vaikamas iki 14 m. pagal CK 3.251 str. yra nustatoma globa. vaikams nuo 14 m. iki 18 m. nustatoma rūpyba. 3.251 str. Globos ir rūpybos nustatymas 1. Globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų. 2. Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. e) Savo ruožtu, globa ir rūpyba taip pat yra skirstoma į : i. Laikiną. Šio skirstymo pagrindas ir tikslai vėlgi skiriasi savo paskirtimi. Kalbant apie laikinos globos ar rūpybos nustatymą vaikams, vien pati sąvoka parodo, kad mes kalbame apie laikiną tarpinę būseną ar situaciją, kuri atsiranda dėl tam tikrų priežąsčių ir kuri turi išsispręsti vienokiu ar kitokiu būdu. Pvz., kai kalbėjome apie įvaikinimo institutą, suprantame vien iš procedūrų aptarimų, kad įvaikinimas yra PROCESAS, kuris tikrai gali užtrukti ne vieną mėn., kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Tik pritaikius laikiną apgyvendinimą šeimoje mes jau galime tutėti nuo 6 iki 12 mėn. laiko tarpą, kada bus tas bandomasis periodas siekiant įsitikinti, ar vaikui yra sudaromos tinkamos ir priimtinos sąlygos šeimoje. Tuo tarpu rūpintis vaiku, užtikrinti jo interesus, žinoma, kad reikia ir iki to laiko. Beje, primena, kad vaiko globa ir rūpybą vėlgi yra priskiriamos vaikų, likusių be tėvų, globos priežiūros formos. Laikinosios globos ir rūpybos tiklas yra pasirūpinti vaiku iki to laiko, kol bus priimtas sprendimas dėl nuolatinės vaiko globos ir rūpybos arba bus priimtas sprendimas dėl vaiko / 124 162 sugrąžinimo į šeimą, jeigu laikinos globos nustatymo priežastis buvo ta, kad vaikas negalėjo būti savo šeimoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių, ar atitinkamai tol, kol bus priimtas sprendimas dėl įvaikinimo. Laikina globa arba rūpyba nustatoma pagal bendrą taisyklę neilgiau kaip 12 mėn. gali būti pratęsta iki 6 mėn., tai bendras galimas terminas - 18 mėn. (CK 3.253 str.). Atinkamai vaiko laikina globa gali būti nustatoma ir tada, kai vaiko tėvai dingsta ir jų yra ieškoma, kai vaiko tėvai negali pasirūpinti vaiku arba nesirūpina vaiku ir tada institucija taiko tam tikras poveikio priemones prieš tėvus priimant atitinkamus sprendimus. Be jokios abejonės tokius sprendimus sankcionuoja teismas. ii. Nuolatinę. Kai yra nustatoma vaiko globa ir rūpyba (tiek laikina, tiek nuolatinė), turi būti nuspręsta, kokia forma bus ji įgyvendinama. Formos pagl CK 3.252 str. yra numatytos 3 : 3.252 str. Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formos 1. Vaiko globos (rūpybos) rūšys: 1) laikinoji globa (rūpyba); 2) nuolatinė globa (rūpyba). 2. Vaiko globos (rūpybos) formos: 1) globa (rūpyba) šeimoje; 2) globa (rūpyba) šeimynoje; 3) globa (rūpyba) globos centre; 4) globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje. 3. Vaikų globos (rūpybos) globos centre tvarką ir sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Kaip ir minėjo, reformuojant vaikų globos ir rūpybos sistemą, yra siekiama, kad vaiko globa ir rūpyba institucijoje būtų įgyvendinama tik išimtiniais atvejais. Tą ataitinkamai atspinsi CK 3.261 str. 1 d. : 3.261 str. Vaiko globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje 1. Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas vaikų globos institucijoje tik išimtiniais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje, globos centre arba šeimynoje. 2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais tam pritarus valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija pritaria vaiko iki trejų metų globai vaikų globos institucijoje tik išimtiniais atvejais, nustačiusi bent vieną iš šių priežasčių: 1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje, globos centre ar šeimynoje; 2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus; 3) globa nustatoma dėl skubaus vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje, globos centre arba šeimynoje. 3. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali tęstis ne ilgiau kaip tris mėnesius. Išnykus šio straipsnio 2 dalies 1 ir (ar) 2 punktuose nurodytoms priežastims, vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje gali tęstis ne ilgiau kaip tris mėnesius nuo šių aplinkybių išnykimo momento. 4. Vaiko globą (rūpybą) vaikų globos institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. / 125 162 Vaikų globa šeimoje arba šeimynoje yra laikomos prioritetinėmis formomis kaip būtų apsaugomi ir užtikrinami vaikų interesai. Kas yra šeima ir šeimyna ? Šeima - nėra kažkoks atskiras juridinis vaikas. Tai situacija, kai šeima gali priimti ne daugiau kaip 3 vaikus ir kartu su savais vaikais kad būtų bendroje sumoje nedaugiau kaip 6 vaikai iš viso. Tokioje situacijoje turi būti sudaromos aplinkybės, kad vaikai augtų kaip natūralioje, šeiminėje aplinkoje. Šeimyna - situacija, kai jau yra įsteigiamas JA, kuri globa vaikus nuo 4 ir daugiau vaikų, bet bendroje sumoje, kartu su savo vaikais, negali būti daugiau kaip 8 vaikai. Jau atitinkamai turimos JA teisės, kas įgalina gauti kitokios rūšies paramą, kitaip organizuoti visą veiklą dėl vaikų priežiūros, apskaitos ir pan. reikalavimų. Į šituos apsketus tikslo prasme reikia atkreipti dėmesį, nes remiantis šiais įstatymo pakeitimais buvo pradėta keisti ir visą organizacinė struktūrą, t.y. vaikus, augančius institucijose, buvo juos pradėta “išformuoti” ir apgyvendinti vaikus ar tai šeimynose, ar šeimose. Ši reforma yra tęstinė, ji nėra baigta, ir ji vis dar vyksta. f) Vaiko globėjas arba rūpintojas turi ne tik teises, bet ir atsakomybes. Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų įstatymas numato galimybę, kad būtų atskirtas turtinių teisių ir pareigų įgyvendinimas nuo asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo, t.y. pagal mūsų įstatymą galima situacija, kad vaiko turtui administrauoti galėtų būti skiriamas administratorius, jeigu vaiko globėjas ar rūpintojas dėl tam tikros turto specifikos ar kitų priežasččių negali pasirūpinti turtiniais vaiko interesų apsektais. Atitinkamai jis užtikrintų ir neturtinių vaiko interesų įgyvendinimą. Jo atsakomybė yra ir prieš vaiką, ir CA prasme - jis turi turtinę atsakomybę, todėl, jeigu netinkamai įgyvendina savo teises ir pareigas, netinkamai disponuoja vaiko turtu, tai jam atitinkamai gali būti pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ, TURINČIŲ UŽSIENIO ELEMENTĄ, YPATUMAI Kodėl šiuos ypatumus reikia aptarti ŠT kurse ? - Kai kalbėjome paskaitose apie ŠT šaltinius, ŠT prame turime tam tikrą specifiką. kai kalbame apie ŠT normų derinimo ir vienodinimo kryptis, mes išskiriam materialinių teisės normų vienodinimo kryptį ir kolizinių teisės normų vienodinimo kryptį. Kaip ir buvo minėta, materialinių teisės normų vienodinimas ŠT prasme yra pakankamai sunkiai įgyvendinamas dalykas, nes ŠT laikoma ta teisės šaka, kuri yra labai glaudžiai siejama su nusistovėjusiais nacionalinės teisės papročiais, tradicijomis, religijos įtaka ir pan. Tuo tarpu kolazinės teisės normos praktikoje iš teisų yra vienodinamos ir taip pat yra vienodinamos teisės normos, susijusios su procedūriniu normų priėmimu, t.y. normų, kurios nustato jurisdikciją ( į kuriuos valstybės teismus asmenys siekiantys apginti savo teises turėtų kreiptis). Tai būtent kai kalbame apie šeimos teisinius santykius, pasižyminčius užsienio elementu ir jų problematiką, tai ir kalabame apie jurisdikcijos klausimų problematiką bei taikytinos teisės problematiką, kadangi materialinių teisės normų prasme turime EŽTPLAK, turime JT vaiko teisių konvenciją, tačiau tokių, viską apimančių net regioniu mastu, visa paimančių šaltinių, kurie vienodintų materialinius teisinius santykius šioje teisės srityje, mes tokių neturime. - Taip pat aktualu kalbant apie Lietuvos gyvenimo realybę - emigracijos klausimai bei iš jos kylančios problemos. Šie klausimai neišvengiamai apsiprendžia ir klausimus, susijusisu su teisių įgyvendinimu šeimos teisiniuose klausimuose. Pvz., vienas iš tėvų išvyko, reikia prisiteisti išlaikymą, ką daryti, kodėl daryti. Supratimą, kokiuose šaltiniuose šios normos yra ir kokia snormas reikia pritaikyti, turime turėti. / 126 162 Teismų praktikos apibenrdinimai, labai reikšmingi šiai sričiai : I. LAT 2015 m. gruodžio 22 d. AC43-1 : (apžvagla dėl teismingumo) II. LAT 2016 m. rugpjūčio 23 d. AC44-1 : (dėl ES ir TT aktų, reglamentuojančių … šeimos bylose) Be šių apžvalgų, kiti svarbūs šaltiniai : 1. Briuselis IIA reglamentas (kartais vadinamas IIbis); 2. Išlaikymo reglamentas ( 2003 m.) 3. 1980 m. Hagos konvencija dėl vaikų grobimo civiliniu aspektu. Kodėl svarbūs šie šaltiniai ? Kabant apie ŠT, tai ginčų prasme dažniausiai kyla klausimai dėl turto pasidalinimo (nusttaytos CK) ir dėl tėvų or vaikų tarpusavio teisių ir pareigų įgyvendinimo (Briuselio 2a, hagos konvencija, Išlaikymo reglamentas) . Taip pat ruošiantis egzui taip pat yra nurodyta nuoroda į briuselio-iibis reglamento praktinį vadovą, kuris yra paskelbtas EU institucijų tinklalapy, šiame vadove pakankamai išsamiai aprašytos nuostatos dėl Konvencijos taikymo. Aviža atkreipia dėmesį į tokius aspektus : - Į santykį tarp BriuselisII bis reglamento ir tarp Hagos konvencijos dėl vaiko grobimo civiliniu aspektu : šis klausimas yra susijęs su Lietuvos teismų praktikoje pakankamai plačiai nagrinėta, aptarta tema - Renau byla (2008m. rugpjūčio 25 d. Nr. 3K-3-126/2008). Situacija tokia : lietuvė ištekėjo už vokiečio, gyveno DE, gimė vaikas. Susituokė, išsituokė. Vaiko globa buvo priskirta vaiko tėvui. Lietuvė pasiėmėm vaiką laikinai atostogoms, išvažiavo į LT ir pareiškė, kad su vaiku atgal į DE nebergįš. Dėl to kilo ginčas. Šis ginčas aktualus ta prasme, kad LT teismai spręsdami šį ginčą kreipėsi ir į ESTT, kad jis pateiktų išaiškinimą dėl Briuselio-II bis reglamento nuostatų taikymo, dėl sprendimų, priimtų kitoje valstybėje narėje privalomos galios ir būtinumo juos pripažinti vykdant juos kitoje valstybėje narėje. ESTT išaiškino, kad vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas privalo būti vykdomas kitoje valstybėje narėje be jokios specialios pripažinim procedūros, ir tai buvo pagrindas iškart Lietuvoje vykdyti DE priimtą sprendimą, nes buvo išduotas nustatytos formos pažymėjimas, patvirtinantis, kad ES institucija tą sprendimą priėmė. Kitas aspektas : klausimas, dėl santykio tarp Briuselis II bis reglamento ir 1980 m. Hagos konvencijos dėl vaikų grobimo civiliniu aspektu. Panašumai : abu teisės aktai yra panašūs savo paskirtimi. Abiejų jų tikslai yra bendri - siekiama užtirkinti status qua, t.y. vaiko sugrąžinimą į tą valstybę, kurioje buvo išspręsta sklausimas dėl vaiko statuso. Pvz., jeigu grįžtant prie Renau bylos : jeigu DE buvo išspręstas klausimas dėl vaiko statuso ir nustatyta vaiko globa su tėvu, tai atitinkamai siekiant peržiūrėti tą sprendimą, tai atitinkamai DE ir turėtų priimti sprendimą iš naujo, ten turėtų būti inicijuojamas ginčas, o ne vaiką neteisėtai išvežant ir jau kitoje valstybėje bandant spręsti ginčą. Bet tiek reglamentas, tiek konvencija turi benrą tikslą užtikrinti nenutrūkstamą santykį tarp vaiko ir to iš tėvų, nuo kurio vaikas yra atskirtas, ir tam yra įtvirtinti instituciniai bendradarbiavimo mechanizmai tarp valstybių narių ir jos atitinkamai privalo spręsti nurodytus klausimus. Kitas panašumas : Hagos konvencijos prasme neteisėtu vaiko išvežimu yra laikomas vaiko išvežimas į kitą vlastybę pažeidžiant globos teises. Tai reiškia, jeigu vaikas yra išvežamas į kitą valstybę pažeidžiant nustatytą tvarką, nėra sugrąžinamas nustatytu laiku, visa tai konvencijos prasme yra laikoma vaiko neteisėtu pagrobimu. Atitinkamai taip pat yra laikoma Briuselio II bis reglamento prasme, t.y. vaiko paėmimas ir vaiko nesugrąžinimas pažeidžia nustatyas globos teises. / 127 162 Skirtumai : Briuselis II bis reglamento taikymo sritis yra platesnė, ne tik sprendžiamo klausimai dėl vaikų sugrąžinimo, bet taip pat aptariami klausimai dėl teismingumo, dėl bet kokių kitų tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimo, išskyrus išlaikymo pareigas. Hagos konvencija konkrečiai ir specifiškai skirti vien tik vaikų grobimo civiliniams apsektams aptarti. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kai vaikais konvencijos prasme yra laikomi vaikai iki 16 m., o reglamento prasme - iki 18 m. Esminis skirtumas sprendžiant klausimą dėl vaikų sugrąžinimo : dėl pagrindų, kada galima atsisakyti sugrąžinti vaiką į jo pradinę buvimo valstybę. Briuselio reglanetas numato daug siauresnį pagrindų sąrašą, kada valstybė kurioje faktiškai yra vaikas, gali atsisakyti vaiką sugrąžinti į jo pradinę buvimo vietą. Tuo tarpu, Hagos konvencija numato tokius pagrindus (konvencijos 13 str. vardina šiuos pagrindus) : a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Bent jau minėtos Renau bylos aveju, atitinkamai ir buvo motyvuojama kad vaikas yra mažaemtis, vaika snemoka vokiečių kalbos, vaikas, būdamas Lietuvoje, priprato prie vaiko motinos, ir dėl to vaiko išvezimas į DE prieštarautų vaiko interesams, nepaisant to, kad pats pradinis vaiko išvežimas buvo atliktas neteisėtai. ARGUMENTAI BUVO ATMESTI LAT. Atmetimas iš tikrųjų logiškas, nes iš neteisėtų veiksmų neturėtų ir negalėtų atsirasti teisėtos pasekmės. Žinoma, konvencija numato tam tirką išimtį ir išimtinės apl. yra galimos, bet visgi jos negali būti aiškinamos plečiamai. Na, o jeigu žiūrėtume reglamento prasme, reglamentas numatydamas atvejus, kada galima ataisakyti sugrąžinti vaiką į kilmės valstybę, numato daug siauresnius pagrindus dėl tokio atsisakymo, ir numato, kad yra arba gali būti pakankamas vien tiktai vaiko pradinio buvimo vietos valstybės institucijos patvirtinimas, kad vaiką sugrąžinus į pradinio buvimo valstybę bus imtasi priemonių užtikrinti jo interesus. Kodėl yra toks skirtingas reglamentavimas ? Jeigu vertintume pagrindų platumo, išsamumo prasme, tai be jokios abejonės, Briuselio reglamentas numato daug siauresnius pagrindus, kada galima atsiakyti grąžinti vaiką. Atsakymas į šį klausimą paprastas - Hagos konvencija yra dokumentas, kurio dalyvės yra valstybės iš skirtingų regionų, skirtingo išsivystymo lygių, tuo tarp Briuselio II bis reglamentas yra taikomas ES valstybėms narėms, kurios, preziumuojama, yra kaip turinčios tam tikrą vienodą teisinio supratimo lygį, teisinės kultūros lygį, kuris galėtų užtikrinti vaiko interesų patenkinimą, adekvatumą, adekvatų valstybės požiūrį, kitaip sakant yra demonstruojamas didesnis pasitikėjimas kitomis valstybėmis narėmis, todėl ir atsisakymo pagrindų ratas yra daug siauresnis. Kalbant apie 2003 m. Išlaikymo reglamentą : - Aviža įvardina problemą : teisminis turizmas. Teisminis turizmas galėtų būti vertinamas, suprantamas kaip situacija, kai asmenys siekia pasinaudoti tam tikros valstybės teisine sistema, siekdamos paprastesnio, joms galbūt suprantamesnio teisminio proceso. LT atveju šis teisminis turizmas kaip problema iš tiesų egzistuoja, nes kaip žinia, turime situaciją, kad nemažai asmenų yra išvykę gyventi iš LT ir atitinkamai dažnu atveju jie sugrįžta į LT tada, kai jiems reikia išsispręsti vieną ar kitą teisinę problemą. Teisinė problema gali būti tarkim, vaikų kilmės nustatytmas, išlaikymo prisiteisimas iš vieno iš tėvų ir pan. Tai Lietuvos teismų praktikoje yra nagrinėtos tokios bylos ir atitinkamai mūsų teismų išvados dėl šių bylų yra suformuluotos tokios, kad tais atvejais, kai sprendžiami klausimai dėl teismingumo nustatymo, turi būti sprendžiamas arba vertinama sklausimas dėl kiekvieno pareikšto reikalavimo atsirai. T.y. jeigu mes sprendžiame turtinio reikalavimo klausimą, pvz., / 128 162 išlaikymo priteisimo klausimą, tai jiems yra taikomas vienoks teismingumas. Jeigu mes sprendžiame neturtinio pobūdžio klausimus, pvz., tėvystės nustatymo klausimus, tai jiems taikomos kitos teismingumo taisyklės. - Šiame reglamente yra konstatuota, kokiais atvejais kokie yra galimi teismingumo pasirinkimo variantai. Tai tarp galimų pasirinkimo variantų yra numatyta, kad sprendžiant klausimus dėl išlaikymo yra galima rinktis tiek kreditoriaus, tiek skolininko gyv. vietą, kaip valstybes, kuriose gali būti sprendžiamas teismingumo klausimas ir taip pat kompetencija nagrinėti išlaikymo klausimus turi ir teismai, kurie sprendžia ir kitus klausimus, susijusius su asmenų teisiniu statusu. Pvz., sprendžia skyrybų klausimus, arba kitus klausimus, tarkim, dėl tėvų ir vaikų tarpusavio teisių ir pareigų. Tai atitinkamai turi ir kompetenciją išnagrinėti ginčą dėl išlaikymo dydžio priteisimo. Tačiau kaip nurodo reglamentas, teismai neturi kompetencijos nagrinėti ginčus, jei kompetencija yra grindžiama vien tiktai į teismą besikreipiančių asmenų ar skolininko pilietybės kriterijumi. LT atveju tokios situacijos pasitaiko, kai, pvz., tautiečiai išvykę gyventi į užsienį norėdami čia Lietuvoje išspręsti ginčą, jie kreipiasi čia, į LT teismus, ir grindžia savo reikalavimą taip : ,,esu pilietė, kreipiuosi į teismą, prašau priteisti išlaikymo sumą”. Tai jeigu Lietuvoje nėra nė vieno iš tėvų gyv. vietos, apie vaiko gyv. vietą net nėra kalbos. Jeigu būtų, tai nebūtų problemos. Jeigu nėra Lietuvoje sprendžiamas joks kitas ginčas, susijęs su teisių ir pareigų įgyvendinimu, taiatitinkamai LT teismai ir neturi kompetencijos, t.y. tas teisminis turizmas yra nepripažįstamas, negalimas išlaikymo reglamento prasme. - Dėl jurisdikcijos : labai varbu atkreipti dėmesį, kad reglamentai (tiek briuselis II-bis reglamentas, tiek išlaikymo reglamenats) be teismingumo klausimo reglamentavimo pasižymi labai svarbia savybe - atskiros sprendimo pripažinimo procedūros nėra. Priėmus sprendimą vienoje valstybėje narėje išduodamas nustatytos formos pažymėjimas ir atitinkamai toks sprendimas jau automatiškai gali būti vykdomas kitoje valstybėje narėje. Dėl tarptautinės privatinės teisės normų taikymo : pakankamai išsami yra apžvalga. Papildomai galima pasižiūrėti CPK komentarą ir mIkelėno vadovėlį dėl tarptautinės privatinės teisės. Šių šaltinių egzui tikrai užteks :)))). Esmė žinoti pagrindinius principus ir pagrindines normas, skirtas taikyti šeimos teisiniams santykiams ginčo atveju :))) 2020.12.01 PAVELDĖJIMO TEISĖ Paveldėjimo teisės samprata 5.1 str. Paveldėjimo samprata 1. Paveldėjimas – tai mirusio FA turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. CK norma paveldėjimą apibrėžia kaip tam tikrą procesą (tiek faktinį, tiek teisinį), kai turtas pereina iš vienų asmenų kitiems taip pat kaip ir tam tikros teisės pareina iš vienų asmenų kitiems. 2. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Turtinių / 129 162 objektų paveldėjimas. Čia galioja principas, kad yra paveldimi visi turtiniai objektai, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Vadinasi, jeigu susiduriame su tam tikro orbjekto, kurį galime įvertinti, kurį galime perleisti, paveldėjimu, jeigu jį kvalifikuojam kaip turtinį, tia bendra taisyklė, kad jis bus paveldimas. 3. Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Kalba apie neturtinio pobūdžio objektų arba dalykų paveldėjimą. Čia galioja priešinga taisyklė - visi objektai, kurie identifikuojami kaip neturtiniai objektai, arba turtiniai, bet neatsiejamai susiję su palikėjo asmeniu, jie NĖRA paveldimi, nebent numatyta įstatyminė išimtis. Esminis kriterijus sprendžiant atskyrimo klausimą, ar prievolė, teisė ir t.t. yra paveldima, yra susijęs su skolininko asmenybe, kuris turėtų įvykdyti prievolę. Jeigu asmuo negali būti pakečiamas toje prievolėje, tai negalės prašyti įvykdyti šią prievolę ir teisė reikalauti nebus paveldima. Jeigu bet kuris asmuo gali atlikti kokį nors tipinį darbą, tai tokia teisė (reikalauti, kad būtų atliktas tam tikras darbas) yra paveldima. Jeigu reikia pvz., nutapyti paveikslą, tai tokia teisė nepaveldimą. Bet CK 5.1 str. 1 d. nurodyto faktinio ir tieisnio proceso, reiktų atsakyti į klausimą, o kas yra paveldėjimo teisė ir paveldėjimo teisės normos ? Paveldėjimo teisė : - Objektyviai - tai yra normų sistema kuri reguliuoja turto perėjimą po FA mirties iš vienų asmenų kitiems, lygiai tiap pat kaip tam tikrų turtinių ir įstatyme numatytų neturtinių teisių perėjimą įpėdiniams. - Subjektyvia prasme - tam tikro konkretaus asmens teisė paveldėti, teisė į turtą, kuri atsiranda po vieno FA mirties ir kuri pereina atitinkamai kitam asmeniui, t.y. kitam civilinės apyvartos dalyviui. Taigi, kai sakome “paveldėjimo teisė”, turime suprasti, kuria prasme mes šią sąvoką vartojame. Paveldėjimas - tam tikras procesas, kuris reiškia turto, turtinių teisių ir kai kurių neturtinų asmeninių teisių ir pareigų perėjimą po FA mirties. Paveldėjimo tam tikri bruožai, kurie seka iš CK 5.1 str. : a) Paveldėjimas kaip procesas atsiranda tik po FA mirties. Subjektai, po kurių lieka turtas, gali būti tik FA. Jeigu mes kalbame apie JA pasibaigimą, tai po jo jokiu būdu negali būti taikomos CK 5 knygos normos, t.y. JA negali palikti savo turto po savo pasibaigimo. b) Subjektai, kurie gali būti įpėdiniais, gali būti tiek FA, tiek JA, tiek valstybė, savivaldybės, ir net tie subjektai, kurie nebuvo įsteigti tuo metu, kai atsirado palikimas. c) Kas gali būti paveldėjimo objektais ? Svarbu atsakyti į klausimą, kokia yra paveldėjimo teisės reikšmė bendrąja prasme, t.y. kodėl yra reikalinga reguliuoti šiuos teisinius santykius. Atsakymas į šį klausimą yra paknkamai paprastas : jeigu po FA mirties, t.y. kaip subjekto, teisių turėtojo, mirties, nebūtų išspręstas klausimas, kam atitenka jo turtas, turėtume neapibrėžtą teisinę situaciją. Tada kiltų klausimas, ,,o kas įgyja tas teises į mirusio FA turtą ? Ar tas turtas tampa bešeimininkiu ? Ar tą turtą gali užvaldyti bet kuris asmuo, kuris tiktai norės, galės užvaldyti ? Paveldėjimo teisės normoms mus leidžia išspręsti turto priklausomybės klausimus. Be to, paveldėjimo teisės normos mums taip pat leidžia išspręsti ir atsakomybės už turtą klausimą, nes turtas gali būti ne tik toks, kuris duos naudą ir kuriuo nereikės rūpntis. Turtas gali būti ir toks, kuriuo bus reikalinga rūpintis, kuriam gali būti reikalinga nuolatinė priežiūra, ir čia galima / 130 162 kalbėti tiek apie negyvus daiktus, tiek apie gyvus daiktus, pvz., gyvulių ūkis, naminiai gyvūnai (tiek namuose laikomi, tiek ūkiuose laikomi gyvūnai), gali būti tam tikri įrenginiai, kuriems irgi yra reikalinga priežiūra, net ir paprastiems pastatams (pvz., miesto centre esantis pastatas. Tarkim, ant jo žiemos metu susidaro varvekliai, kuriuos reikia šalinti, tam, kad nekiltų grėsmė aplinkiniams asmenims). Taigi paveldėjimo teisės normos nepaisant FA mirties, leidžia nustatyti subjektus, kurie atitinkamai būtų atsakingi už turto priežiūra. d) Paveldėjimo teisės normos turi ir tam tikrą moralinį aspekta : normos leidžia įgyvendinti mirusio asmens valią dėl to, kaip turėtų būti disponuojama jo turtu po jo mirties. Ar tas turtas turėtų atitekti konkretiems asmenims, ar jis turėtų būti padalinamas įstatymo nustatyta tvarka. Galbūt su turtu galėtų būti pasielgta tam tikru būdu, pvz., panaudotas tam tikru visuomenei naudingu tikslu (įsteigta meno galerija, panaudota labdarai, moksliniams tyrimams ir t.t.). Vienas iš žymesnių atveju - nobelio premijos dalinimas - tai irgi yra asmens valios įgyvendinimas po jo mirties, kaip turi būti elgiamasi. e) Taip pat ne ką mažiau svarbus aspektas, susijęs su paveldėjimo teise - trečiųjų asmenų arba kreditorių interesų apsauga, nes asmens mirtis, jeigu į asmenį buvo nukreipta TURTINIO POBŪDŽIO prievolė, nėra pagrindas tokiai prievolei pasibaigti. Jeigu prievolė buvo išimtinai asmeninio pobūdžio, susieta tik su asmeniu, tai taip, asmens mirtis, pagal CK 6 knygos normas, yra pagrindas tokiai prievolei pasibaigti. Be nurodytų paveldimų ir nepaveldimų objektų (CK 5.1 str. 2-3- d.), reikia turėti omeny, kad įstatymas numato kai kurias išimtis, kurios yr abūdingos išlaikymo prievolėms, kurios savo prigimtimi nepasibaigiai su lig FA mirtimi. Pvz., CK 3.72 str. numato, kad išlaikymo prievolė po FA mirties, privalo būti vykdoma iš paveldėto turto. Tas pats yra ir su vaikų išlaikymo pareiga, nes jie taip pat turi būti išlaikomi iš turto, kuris lieka po FA mirties, jeigu ta išlaikymo prievolė egzistavo, nepaisant to, kad PATS IŠLAIKOMAS asmuo paveldės didesnę ar mažesnę to turto dalį. Iš kitos pusės, jeigu kalbėtume apie teisę GAUTI išlaikymą, kadangi teisė gauti išlaikymą yra siejama su pačiu asmeniu, bet ne su mirusio asmens turtu, kurį jis turėjo, tai kaip ir nurodyta CK 5.1 str. 3 d., tokia pareiga pasibaigia. Kas yra būdinga paveldėjimo teisei : a) Paveldėjimo procesui būdingi 2 bruožai : i. Universalumas - paveldimi visi objektai, kuriuos leidžia įstatymas, nepriklausomai nuo to, ar paveldintis asmuo apie šiuos objektus žino ir nepriklausomai nuo to, ar jis turi galimybę šiais objektais disponuoti. T.y. paveldėjimo procesui neturi reikšmės, ar bus, ar nebus išvardinti visi konkretūs objektai. Jeigu mes lygintume šį bruožą su, pvz., reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, numatyta CK, tai atitinkamai tenais yr abūtina nurodyti, kokie objektai, kokios prievolės yra perleidžiamos, kokios reikalavimo teisės yra perleidžiamos, t.y. identifikavimas vienaip ar kitaip yra būtinas, nes kitu atveju reikalavimo perleidimas negali būti atliekamas. Jeigu būtų pasirenkama kitokia prievolinė forma, pvz., reikalavimo teisių pardavimo sutartis ar objektų pardavimo sutartis, vis tiek neišvengiamai privalo būti identifikuojamas objektas, nes jeigu negalima nustatyti konretaus sutarties dalyko, tai tokiu atveju nėra ir jokios konkrečios sutarties. ii. Vienkartinumas - paveldėjimas kaip procesas iš esmės gali įvykti tik vieną kartą, kai, pvz., lyginant su reikalavimo perleidimo sutartimis, asmuo tas pačias reikalavimo teises gali perleisti, vėliau gali įgyti atgal, po to vėl iš naujo perleisti, kitaip sakant, toks įgyjimų, perdavimų skaičius nėra ribojamas. Paveldėjimo atveju toks procesas / 131 162 įvyksta tik vieną kartą. Galime kalbėti apie išimtis, bet tai daugiau teisinių prezumpcijų taikymas. Iš CT bendrosios dalies žinome, kad FA mirčiai yra prilyginamas FA paskelbimas mirusiu. Po to, kai asmuo yra paskelbiamas mirusiu atitinkamai galima taikyti normas, kurios reglamentuoja paveldėjimo procesą. Taigi atsiranda galimybė paveldėti turtą. Jeigu ši prezumpcija paneigiama, tokiu atveju turi būti išsprendžiamas klausimas dėl asmens, kuris atsirado, panaikinimo sprendimo paskelbti jį mirusiu, ir atitinkamai turto grąžinimo. BET TAI - TEISINĖS PREZUMPCIJOS PANAIKINIMAS, o pats paveldėjimas, kaip procesas, iš principo galimas tik vieną kartą. b) Yra labai svarbu suprasti patį pagrindinį principą, kaip apsprendžiamas paveldėjimo procesas. 5.2 str. Paveldėjimo pagrindai 1. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. 2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Kai mes kalbame apie paveldėjimą, kitas apsektas, kuris turi būti įvardinamas - BŪDAS arba TEISINĖ FORMA, kuria yra paveldimas turtas (pagal testamentą ar pagal įstatymą). Čia svarbu prisiminti prezumpciją, kad paveldėjimas pagal įstatymą yra BENDROJI nuostata, o pagal testamentą - IŠIMTIS iš bendrosios taisyklės. Jeigu tam tikras dokumentas nėra sukvalifikuojamas kaip testamentas, tai atitinkamai yra taikomos įstatyminės nuostatos. Be to, testamento atveju turi būti aiškinamas testamento turtinys, t.y. ar jis apima visą turtą, ar tik dalį turto. Jeigu apima tik dalį turto, tai kita dalis turi būti paveldima pagal įstatymą. 3. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. c) Taip pat svarbu prisiminti, kad paveldimam turtui ir paveldjimo procesui nebūtinai turi būti taikomos tik vienos arba kitos taisyklės. Visas paveldėjimo procesas gali būti skaidomas - dalis turto gali būti paveldimas pagal įstatymą, dalis - pagal testamentą (CK 5.2 str. 2 d.). d) Palikimo atsiradimo vieta. 5.4 str. Palikimo atsiradimo vieta 1. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 str.). 2. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: 1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; 2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta). 3. Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes. 4. Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas apl. / 132 162 CK bendrojoje dalyje, kalbant apie FA gyv. vietą, skiriame dvi sąvokas : FA gyv. vieta ir FA nuolatinė gyv. vieta. FA nuolaitnė gyv. vieta buvo suprantama kaip sąvoka, kuri apibūdina asmens ryšį su tam tikra valstybe arba jos teritorijos dalimi ir kuri yra aktuali siekiant nustatyti asmens teisinį statusą, t.y. asmens statusui taikomą teisę. Tuo tarpu FA gyv. vieta buvo suprantama kaip ta vieta, kur asmuo fiziškai nuolat daugiausiai gyvena, t.y. kaip fizinė, konkreti buvimo vieta, tarkim, Vilnius su konkrečiu adresu ir pan. Mūsų teisiniam reguliavime niekas nepasikeitė, sąvokų vartojimas liko tas pats “nuolatinė gyvenamoji vieta”, o tai įveda painiavą santykyje su nuolatine gyv. vieta tarptautinės privatinės teisės prasme. Šios kodekso normos prasme turima mintyje FA GYVENAMOJI VIETA ir tos FA gyv. vietos nustatymas šiuo aspektu svarbus dėl keletos priežasčių : i. Iš praktinio įgyvendinimo pusės : susijusi su procedūriniais aspektais. Paveldėjimas LT yra tvarkomas, administruojamas dalyvaujant notarams ir visi notarai savo veikloje turi priskirtą veiklos teritoriją, atitinkamai notarų biurai vadinasi ne pagal kažkokį pavadinimą ar pavardes, kaip tarkim advokatų kontoros, bet jiems yra suteikiamas tam tikras objektyvus identifikatorius, pvz., 3-iasis Vilniaus r. notarų biuras ir t.t. Šis skirstymas turi tikslą suskirstyti visą LT teritoriją į tam tikras dalis, siekiama tam tikras teritorijų dalis priskirti tam tikriems notarų biurams, kad jie administruotų palikimo klausimus tais atvejais, kai miręs asmuo - palikėjęs - paskutinę gyv. vietą turėjo jų veiklos teritorijoje. Atitinkamai įpėdiniai pagal tą vietą turi kreiptis į konkretų notarių biurą. Praktikoje paskutinės gyv. vietos nustatymui dažniausiai pasirenkamas deklaruotos gyv. vietos kriterijus, retu atveju kada yra taikomi kiti kriterijai. ii. Jeigu žiūrėtume į nuolaitnė gyv. vietą ta tikrąja CT prasme, t.y. kaip į klausimą, aktualų tarptautinei privatinei teisei, tai šis klausimas mums būtų svarbus taikant ir ES teisę, t.y. pagal paveldėjimo reglamentą (2012 m., kuris įsigaliojo 2018 m. Pavadinimas : dėl jurisdikcijos taikytinos teisės teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo vykdymo bei dėl Europos paveldjėimo pažymėjimo sukūrimo). Čia vartojama sąvoka “įprastinė gyv. vieta” jau yra svarbi nustatant asmeniui jo pasirinkimui dėl paveldėjimo teisės normų taikymo taikytina teisė, t.y. jau čia yra taikomi tarptautinės privatinės teisės normų aspektai, bet nustatant nuolatinė gyv. vietą tarptautinės privatinės teisės normų prasme be jokios abejonės vienu iš pagrindinių kriterijų yra tas taškas, ta vieta, kur yra asmens nuolaitnių interesų buvimo vieta, o tokia vieta paprastai yra toje vietoje, kur asmuo nuolat, daugiausiai fiziškai gyvena. Taigi kalbant apie mirusio FA paskutinę žinomą gyv. vietą, mums ji yra aktuali sprendžiant klausimą dėl to, kokia bus taikoma administravimo procedūra, t.y. koks notarų biuras administruos paveldėjimo klausimus. Taip pat ji yra svarbi kaip kriterijus, nustatant asmens nuolatinė gyv. vietą tarptautinės privatinės teisės normų prasme ir minėto ES reglamento taikymo prasme. Kitas aspektas - sprendžiat paveldėjimo pagal įstatymą klausimus ir taikant CK 5.14 str., dėl įprastinių namų apyvokos daiktų paveldėjimo, paskutinė gyv. vieta yra irgi svarbi, nes įprastiniai namų apyvokos daiktai yra paveldimi tų asmenų, kurie paveldi turtą pagal įstatymą su kuriais miręs asmuo paskutinius vienerius metus gyveno, tai vėlgi čia aktualu nustatyti, kur buvo ta paskutinė faktinė gyv. vieta. e) Palikimo atsiradimo momentas. / 133 162 5.3 str. Palikimo atsiradimas 1. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. 2. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda. Kuo mums svarbus palikimo atsiradimo laikas ? Dėl keletos priežasčių: i. Formaliąja prasme, laikas svarbus tuo, kad nuo palikimo atsiradimo atsiranda įpėdinių teisė priimti palikimą ir taip pat prasideda termino skaičiavimas, nuo kada įpėdiniai gali palikimą priimti. Atitinkamai praleidus terminą, nepasinaudojus teise, atsiranda neigiamos teiseinės pasekmės. ii. Taip pat svarbu, nes terminai yra skaičiuojami ne tiktai įpėdiniams, bet ir tretiesiems asmenims, t.y. kreditoriams, kurie nori reikšti reikalavimus mirusiam asmeniui dėl mirusio FA turto padalinimo, jeigu jiems buvo nepatenkinti vieni ar kiti reikalavimai. iii. CK 5.3 str. 2 d. numato prezumpciją. Ši prezumpcija susijusi su palikimo laiko nustatymu. Iš šio klausimo galime kildinti keletą problemų, tiek teorinę, tiek praktinę : svarbus klausimas, susijęs su tuo, o kaipgi yra konstatuojamas, kaip yra nustatomas palikimo atsiradimo laikas arba palikimo atsiradimo momentas. Palikimo atsiradimo momentas įprastiniu atveju - FA mirties momentas. CK bendroji dalis, 2 knyga, specialus įstatymas (FA mirties ir kritinių būklių konstatavimo įstatymas) nustato, nuo kurio momento FA yra laikomas mirusiu. Nuo to moento atsiranda paveldėjimas. Šis apsektas labai svarbus tose situacijose, kai sprendžiame klausimą dėl teisės į palikimą atsiradimo vienas po kito mirusių asmenų atveju. Mums svarbu nustatyti, momentą - jeigu mirė - teisė atsirado. Svarbu SKIRTI du momentus - teisė ATSIRADO ir teisė BUVO ĮGYVENDINTA. Teisė gali atsirasti, bet ji gali būti neįgyvendinta. Jeigu teisė ATSIRADO, tai tada keliamas klausimas - ar ji (ne)buvo įgyvendinta. Jeigu nebuvo, tai tos teisės įgyvendinimą gali perimti kiti asmenys. Pvz., turime TĖVĄ, SŪNŲ ir ANŪKĄ. Mirė TĖVAS. Po 1 dienos mirė SŪNUS. Akivaizdu, per 1 dieną SŪNUS nespėjo nei pas notarą nueiti, nei priimti dokumentų, nei nieko suforminti. Bet jeigu mes galime identifikuoti, kad atsirado laiko tarpas tarp vieno ir kito amsens mirties, t.y. yra laiko skirtumas, intervalas, vadinasi konstatuojame, kad TEISINE PRASME paveldėjimo teisė ATSIRADO. Tai, kad ji nebuvo įgyvendinta, nieko nelemia, nes mirusio SŪNAUS įpėdiniai, pvz., ANŪKAI už savo tėvą galės priimti palikimą nuo TĖVO. Jeigu mes negalime nustatyti, kad pirma mirė vienas asmuo, paskiau kitas, tai tokiu atveju yra taikoma prezumpcija. Kodėl taip yra ? Nes jeigu mes negalime atsakyti į klausimą, kas pirmas mirė, tai negalime atsakyti ir į tą klausimą, ar pirma turi būti padalinamas TĖVO turtas, ar SŪNAUS. O kai galime nustatyti mirties laiką ir, pvz., mirė pirma SŪNUS, tai dalinant jo palikimą pirmiau paveldėtų jo vaikai (ANŪKAI) ir po to jau kitiems. Jeigu visgi pirmiau mirė TĖVAS, tai po TĖVO mirties SŪNUI atitenka palikimas, ir tik tada SŪNAUS palikimas galinamas irgi pagal įstatymą ar testamentą. f) Objektų identifikavimas, siejant tai su šeimos teisės normomis. Kalbant apie FA turto paveldėjimą visais atvejais turi būti aiškiai identifikuojama, KOKS turtas yra paveldimas. Sąryšis su ŠT: pvz., gyveno susituokę asmenys, sutuotkinis mirė, yra reikalinga išspręsti paveldėjimo klausimą. Neskaintant to, kad paveldės, kokiais pagrindais paveldės, kartu būtina atsakyti į klausimą, KĄ paveldės, t.y. KAS bus tie objektai, kurie bus paveldimi. Paveldimais objektais būtent šioje situacijoje mes įvardinisime : FA turėtą turtą jo asmeninės nuosavybės teise, taip pat FA turėtą turtą bendrosios nuosavybės teise. Čia yr asvarbu nepamiršti, kad ta bendrosios nuosvaybės teisė gali būti tiek DALINĖ, tiek JUNGTINĖ. Pvz., dalinės nuosavybės teise miręs asmuo galėjo turėti turtą, tarkime, su / 134 162 savo broliais, seserimis, pvz., po savo tėvų mirties paveldėjo į jų namą ir atitinkamai tam tikra dalis, tarkim, 1/3, irgi pateks į tą paveldimo turto objektų sąrašą. Paveldima dalis gali būti ir jungt. nuosavybėje. Svarbu prisiminti, kad po FA mirties, baigiasi santuoka. Pasibaigiant santuokai atitinkamai baigiasi ir bendr. jungt. nuosavybė, tačiau po FA mirties jos pasibaigimas yra nukreiptas į ateitį, jis nėra nukreiptas į praeitį, tai reiškia, kad FA mirtis nenaikina jo dalies bendr. jungt. nuosavybėje, todėl atitinkamai turi būti nustatyta, kokia dalis prikalusė mirusiams asmeniui bendroje jungt. nuosavybėje. Iš praktnės pusės čia kyla keletas klausimų : I. Dažniausiai, vadovaujantis įstatyme numatyta prezumpcija, t.y. CK 3.123 str., pergyvenusiam sutuoktiniui yra išduodamas pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimas, kuriame įrašoma turto dalis, kuri lieka arba kuri priklauso likusiam gyvam sutuoktiui, ir atitinkamai ta turto dalis, kuri priklausė mirusiam sutuoktiniui. Iš to kyla klausimas - ar visais atvejai mes privalome vadovautis nurodyta lygių dalių prezumpcija, ar ją galima ginčyti ? Praktikoje kyla labai daug tokio pobūdžio ginčų ir situacijų, ypatingai tais atvejais, kai miršta asmuo, kuris būna sudaręs ne pirmą sanutoką. Pvz., asmuo gyveno santuokoje, joje susilaukė vaiko, tada nutraukė santuoką, sudarė santuoką su nauja sutuoktine, ir tada prasideda ginčai kiek tik įmanoma. Tarkim, vaikas iš pirmos santuokos ginčija, kad pvz., antrosios sutuoktinės indėlis į turto sukūrimą nebuvo labai didelis, įrodinėja, kad, pvz., elementariai į kokio nors pasistatyto gyv. namo ar rekonstruoto gyv. namo statybą didesnioji dalis buvo įdėta tėvo, o ne naujosios sutuoktinės. Naujoji sutuoktinė priešingai, įrodinėja, kad santuokos metu buvo pastatyta, įgyta, ir atitinkamai bando taikyti CK 3.90 str., dėl to, kad turtas buvo iš esmės pagerintas. Teismų praktikoje turime daug tokio pobūdžio ginčų. Esminis ginčo objektas - nustatymas to turto, kuris priklausė mirusiam FA. Čia reikia prisiminti nuostatą, kad kreditoriai, o įpėdiniai šiuo atveju ir būtų laikomi savotiškais kreditoriais, nes jie turėtų teisę išreikalauti turtą iš trečiųjų asmenų, kuris priklausė mirusiam asmeniui, jie turėtų galimybę nustatinėti, kokia dalis priklausė mirusiam asmeniui bendroje nuosavybėje, nepriklausomai nuotos bendr. nuosavybės rūšies. Jeigu tai buvo santuoka, vadinasi atitinkamai ginčas su sutuoktiniu, kas kam priklausė, kokia dalis priklauso, yra pagrindas mažinti ar ne, ir t.t. Taigi reikalavimas taikyti CK 3.123-127 str. numatytas pasekmes, t.y. ar tai galimybė nukrypti nuo lygių dalių principo, nėra išimtinai siejama tiktai su paties sutuoktinio asmeniu, yra siejama su tom apl., su tais tikslais, kuriuos yra siekiama apginti. Vadinasi nukrypimo nuo lygių dalių principo gali prašyti tiek tas sutuoktinis, kuris yra pergyvenęs mirusį FA, tiek ir mirusios sutuoktinio įpėdiniai. II. Dėl to, kad gali būti reiškiami reikalavimai, jeigu miręs FA turėjo turto bendroje dalinėje nuosavybėje su kitais asmenimis, tai dažniausiai yra siejama su verslu, pvz., buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir yra asmens kažkokia dalis tame versle sukurta, arba kad ir ne verslo santykiuose yra jungtinė veiklos sutartis ir tuo pagrindu yra įgytas turtas. Be jokios abejonės įpėdiniai gali reikalavimus reikšti ir tokiu atveju, tam, kad būtų nustatyta bendra paveldimo turto masė ir atitinkamai tas paveldimas turtas būtų dalinamas. Apibendrintai žiūrint, tai visas turtas, kurį mes priskiriam peveldimam turtui, turėtų būti laikomas ir santykinai vadinamas VIENETU ir atitinkamai iš to vieneto išskaičiuojamos dalys. Tai kalbant apie pavelėjimo teisę, apie paveldimo turto pasidalinimą, reikia prisiminti ir trupmenų skaičiavimo prinicipus. Kaip tai turėtų būti skaičiuojama? Jeigu žiūrėtume į santykinai hipotetinę situaciją, pvz., turime mirusį FA, kuris turėjo banko sąskaitoje 100 000 EUR, kurie buvo jo asmeninė nuosavybė, ir, pvz., turėjo butą, kuris buvo įgytas bendrosios jungt. nuosavybės teise santuokoje. Mūsų užduotis nustatyti paveldimo turto masę dar iki to momento, kai mes nustatinėsim, kas paveldės, kada paveldės, kokiais pagrindais. Galų gale, net jeigu nebus paveldėjimo nei pagal / 135 162 testamentą, nei pagal įstatymą, tai pagal CK 5.2 str. 3 d. bus aktualu išspręsti šį klausimą valstybei : ,, Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.” Tai jeigu sutuoktiniui priklausė 1/2 buto, ta 1/2 buto ir bus paveldimas objektas. Tą pusę buto irgi gali tekti padalinti, pvz., jeigu bus du įpėdiniai lygiomis dalimis, tai 1/2 dalinsis po 1/4, o likusi 1/2 liks pergyvenusiam sutuoktiniui. Tai tas padalinimas yra būtinas ir jį reikia mokėti praktiškai taikyti. NEGALIMA DALINTI PROCENTAIS. Gerai, kai dalinam tik į mažas trupmenas, pvz., 1/2, 1/4 ir pan. ir gerai, kai daliname 1. Bet gali būti situacijų, kai būtų reikalinga padalinti jau savo ruožtu sudėtingą skaičių, pvz., mirusiam asmeniui buvo atkura nuosavybės teisė į žemės sklypą kartu su kitais asmenimis, tai žemės sklypas, jeigu tai - bendorji nuosavybė, retai kada yra įvardinamas kaip kažkoks vienetas (o tiksliau sakant - NIEKADA TAIP NĖRA ĮVARDINAMAS). Tai jeigu yra 35 a žemės sklypas ir jis priklauso 2 asmenims, tai šiuo atveju gali būti nurodoma trupmena, bet jeigu tos dalys yra nelygios, tai RC nurodo, kad, pvz., vienam asmeniui priklauso 19/34, o kitam - 15/34. Tas 15/34 mums jau gali tekti padalinti taikant tas trupmenas, kurias mes apskaičiuojame ir tas 15/34 savo dalinimo procese mes de facto laikysime vienetu, tada nustatysim dalintinas dalis, pvz., tas 15/34 mums gali tekti padalinti į dvi dalis, tai maematiškai mes gi nerašysim 7,5/34. Deja, bet turėsime taikyti matematines taisykles, t.y. šiuo atveju rašysime, kad vienam asmeniui priklauso 15/68 ir atitinkamai kitam - 15/68. Kitaip sakant, esmė - visada turi būti sueinama į tą patį tašką, t.y. į vienetą. SVARBU : visais atvejais yra būtina nustatyti objektą, dėl kurio atsiranda paveldėjimo santykiai, t.y. tiek materialius dalykus, tiek nematerialius dalykus, ar tai būtų turtinio, ar neturtinio pobūdžio, tam kad juos atitinkamai būtų galima padalinti. Tais atvejais, kai yra ne materialūs objektai, kurių negalime pačiupinėti, tai mes galime dalinti teises į juos ir atitinkamai dalinant teises į juos taip pat yra dalinama tam tikra tų teisių išraiška. Pvz., jeigu miręs asmuo turėjo teisę gauti autorinį honorarą - tos pačios teisės nepadalinsim, bet mes padalinsim tą naudą, kuri gali atitiekti iš tų teisių įgyvendinimo. Pvz., vienam asmeniui gali priklausyti 1/2 gaunamos naudos iš teisių įgyvendinimo, kitam gali priklausyti 1/4, 1/6 ir pan., priklauso nuo situacijos, įpėdinių skaičiaus ir t.t. g) Šaltiniai, kuriais remdamiesi reiktų studijuoti paveldėjimo teisės klausimą : i. LAT teismų praktikos departamento parengta apžvalga dėl teisės normų taikymo paveldėjimo teisiniuose santykiuose : 2017 m. lapkričio 15 d. AC-47-1. Ten yra apibendrinta, susisteminta teismų praktika ppaveldėjimo klausimais už daugelį pastarųjų metų; ii. Minėtas ES reglamentas; iii. LAT 2011 m. biželio 30 d. apžvalga dėl nepilnamečių turtinių teisių apsaugos paveldėjimo teisiniuose santykiuose, Nr. AC-35-1. Reikia turėti minty, kad paveldėjimo teisės normos savo esme yra pakankamai konservatyvios. Tikrai neturime dinamiškos tvarkos, kad labai keistųsi nacionalinės normos. Pasikeitimų yra, tačiau jų nėra daug. Šios teisės šakos vienodinimas yra labiau simbolinis. Pagrindinių jos principų žinojimas mums užtikrins stabilų žinių pagrindą ilgus metus į priekį :) / 136 162 ESMINIAI, KERTINIAI ASPEKTAI, NUO KURIŲ PRIKLAUSO, KAIP MES TOLIAU JUDĖSIME SU PAVELDIMO TURTO PADALINIMU A. Paveldimo turto įvardinimas, t.y. objekto, kuris gali būti paveldimas. Jeigu būtų tokia situacija, kad nėra jokio paveldimo objekto, tai tokiu atveju ir nebūtų, ką paveldėti ir visi veiksmai būtų teisiškai nereikšmingi :) Bet jeigu objektas yra, tai net ir tuo atveju, jeigu jo niekas nenorės priimti, jis atiteks valstybei; B. Asmenų, turinčių teisę paveldėti, nustatymas. Kitaip sakant įpėdinių nustatymas; C. Paveldimo turto, palikimo priėmimo procedūros nustatymas, t.y. ar paveldėsime pagal įstatymą, ar pagal testamentą. Nuo to priklausys, kokiom taisyklėm remiantis mes tai darysime ir kaip tą turtą dalinsime. ĮPĖDINIŲ NUSTATYMAS 5.5 str. Asmenys, galintys būti įpėdiniais 1. Įpėdiniais gali būti: 1) paveldint pagal įstatymą – FA, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė; 2) paveldint pagal testamentą – FA, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus; 3) paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią. 2. Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.   a) Skirtingai nuo palikėjo, įpėdiniu gali būti tiek FA, tiek JA. b) Kadangi gali būti tiek FA, tiek JA, įpėdiniui, kaip asmeniui, turinčiam teisę įgyti tam tikrą turtą, nėra svarbu, ar jis yra įgyjęs visišką veiksnumą, ar jis tokio veiksnumo nėra įgyjęs. Pvz., jeigu senelis nori palikti turtą savo anūkui, tai nepriklausomai nuo to, kad tas asnūkas bus mažametis, jis tą turtą galės įgyti. Taip pat, jeigu miršta tėvai, o vaikai yra nepilnamečiai, nepriklausomai nuo to, kad jie yra nepilnamečiai, jie atitinkamai turi teisę paveldėti turtą. Be jokios abejonės skiriais procedūra, kokiu būdu yra įgyvendinama ši teisė, tačiau tai nepanaikina teisės paveldėti. c) Gali turėti svarbią reikšmę asmens TEISNUMO apimtis. Tarkime, jeigu įpėdinis yra subjektas, kuris neturi teisės įgyti tam tirką teisę, neturi teisnumo arba subjektiškumo tam tikru klausimu, pvz., paveldėjimo objektą sudaro ginklai, o asmuo neturi teisės turėsi ginklą, arba paveldėjimo objektą sudaro žemė, o įpėdinis yra ne LR pilietis ir subjektas, kuris tos žemės negali turėti nuosvaybės teise. Tai šiuo atveju vėlgi bus šių teisių įgyvendinimo specifika, t.y. įstatymas spec. normos numato, kad jeigu asmuo negali įgyti tam tikro turto, kuri ssudaro paveldėjimo objektą, tai toku atveju tas turtas yra realizuojamas valstybės ir asmeniui yra perduodama nauda iš to turto realizavimo, bet tų teisių subjektu tiesiogiai, pvz., žemės nuosavybės teisinių santykių subjektu asmuo negali tapti, nes jis neturi subjektiškumo tų santykių srity. d) SVARBU : skirti įpėdinius pagal įstatymą ir pagal testamentą, nes galimybę būti įpėdiniais pagal įstatymą ir pagal testamentą įstatymas sieja su skirtingo pobūdžio apl. (CK 5.5 str. 1 d. 1 p.) Tai, kas šioje dalyje nėra tiesiogiai įvardinta, bet seka iš CK 5.11 str. : tais atvejai, kai asmuo paveldi pagal įstatymą, jį su mirusiu FA sieja giminystės ryšys (artimas arba tolimas giminystės ryšys) arba atitinkamai yra / 137 162 siejamas giminystei prilyginams ryšys, pvz., įvaikinimas (išimtis yra valstybė. Su ja asmens giminystės ryšys nesieja, bet ji gali būti paveldėjimo subjektas). e) Paveldėjimo subjektas kaip valstybė yra labiau išimtinė nuostata, nes valstybei turtas po FA mirties, jeigu jis nebuvo sudaręs testamento, atitenka tuo atveju, jeigu vienas iš įstatyme numatytų įpėdinių, turto nepriėmė. Doktrinoje kartais nurodoma, kad toks turtas vadinamas išmarų turtu - visi išmirė, niekas nepriėmė, tai turtas atitenka valstybei. Bet jeigu kalbėtume apie įpėdinius bendrąja prasme, tai paveldint pagal įstatymą įpėdinius sieja giminystės arba jiems prilygintas ryšys. Išimtis paveldint pagal įstatymą dėl šio giminystės ryšio yra sutuoktinio paveldėjimo teisė, nes sutuotkiniai NĖRA LAIKOMI GIMINAIČIAIS. f) Paveldėjimas pagal testamentą : giminystės ryšys jau nebėra svarbus ir šis ryšys jau nebėra kriterijus, nes mūsų CK pripažįsta palikimo laisvės principą, t.y. asmuo yra laisvas palikti savo turtą bet kuriam iš asmenų (CK 5.5 str. 1 d. 2 p.). Čia jau nebekalbame apie išmarų turtą, nes asmuo sąmoningai savo valia palieka turtą valstybei, savivaldybei, tam tikram JA ir pan. Aišku, jeigu nė vienas iš testamentinių įpėdinių to turto nepriima, atitinkamai grįžtame į paveldėjimą pagal įstatymą ir jeigu paveldėjime pagal įstatymą irgi niekas nepriima, tai nueina prie to, kad turtas atitenka valstybei. g) Paveldėjimo pagal testamentą atveju, sutuoktinis specifiškai nepasireiškia, nes sutuoktinis lygiai taip pat kaip ir visi kiti asmenys gali būti nurodomas kaip įpėdinis arba gali būti nenurodytas. h) Yra galima tokia situacija, kai miręs asmuo nenorėtų, kad turtas kuriam nors iš įpėdinių, kuriam jis turėtų priklausyti, pvz. pagal įstatymą, atitektų. Tai palikėjas turi teisę daryti išimtis iš įstaytme numatytų paveldėjimo eilių, nes palikimas, remiantis paveldėjimo laisvės principu, gali nustatyti ne tik subjektus, kuriem turtas turėtų atitekti, bet taip pat jis gali numatyti ir eleminiuoti tam tikrus asmenis iš įpėdinių rato. Pvz., palikėjas tėvas turi 3 vaikus. jis gali nurodyti, kad 2 iš vaikų jis nenori palikti jokio turto. Jis neprivalo pasisakyti dėl nieko kito daugiau, nei dėl dalių ir pan. Jis gali tik atimti paveldėjimo teisę iš konkrečių asmenų. i) Be šios teisės, kuri yra apsprendžiama paties asmens valia, įstatymas, t.y. CK 5.6 str. taip pat nustato išimtis, kada asmuo, nors ir turėdamas formaliai teisę paveldėti, jis šios teisės netenka. Šios išimtys yra susietos su asmens veiksmais, kurie savo prigimtimi gali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai. 5.6 str. Asmenys, neturintys teisės paveldėti 1. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės: 1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; 2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti; 3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; 4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą. Visos apl. nukreiptos į tai, kad būtų užtikrintas realus paveldėjimo laisvės įgyvendinimo principas, kad asmuo galėtų laisvai nuspręsti, kaip turėtų būtų pasielgta su jo turtu. Gali atrodyti, kad šios normos yra kiek teorinio pobūdžio ir daugiau filmuose sutinkamos situacijos, bet deja tokios apl. yra pakankamai gyvenimiškos, nors ir sunkiai nustatomos. / 138 162 2. Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti pagal šio str. 1 d. 3 ir 4 p., jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų. 3. Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas. j) CK 5.7 str. numato sutuoktinio teises į paveldėjimą praradimą. TAI PAVELDĖJIMO PAGAL ĮSTATYMĄ NUOSTATA. Jeigu yra sprendžiamas klausimas dėl paveldėjimo pagal testamentą, tai čia jau priklauso nuo testamento turinio, nes turtą galima palikti bet kuriam asmeniui ir santuokos nutraukimas neturi jokios įtakos. 5.7 str. Sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimas 1. Pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo: 1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką; Aktualiausias straipsnis. Sistemiškai aiškinant CK normas, reikia prisiminti, kad santuoka ir taip baigias automatiškai, jeigu vienas iš sutuoktinių miršta, t.y. jos atitinkamai nutraukti papildomai nereikia. Kadangi įstatymas numato specifinę pasekmę, t.y. prarasti sutuoktiniui teisę paveldėti, jeigu jis buvo kaltas dėl santuokos iširimo, kitaip sakant kadangi ir toliau yra galimas ginčas, tai šioje ginčo dalyje dėl apl., ar buvo, ar nebuvo pagrindas laikyti sutuoktinį kaltu, gali perimti ir tęsti įpėdiniai. Vadinasi šioje dalyje yra galimas procesinis teisių perėmimas. Bet čia reikia atkreipti dėmesį, kad ne dėl pačios santuokos pasibaigimo, bet būtent dėl apl. nustatymo sutuoktiniams esant gyviems ir jiems gyvenant santuokoje buvo pagrindas konstatuoti sutuoktinių kaltę. Jeigu teismas jau po FA mirties procesiniu dokumentu, sprendimu ar nutartimi konstatuoja tokias apl., tai tokiu atveju tai turi įtaką ir paveldėjimo teisės normų taikymui ir sutuoktinio teisei paveldėti. 2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija); 3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Nekaltas sutuoktinis yra toks, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad yra kliučių dėl santuokos negaliojimo. 2. Šio str. 1 d. 1 ir 3 p. numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ Tai pagrindinė forma, kuria remiantis preziumuojama, kad bus paveldimas asmens turtas. TAIS ATVEJAIS, KAI NE VISAS TURTAS YRA PALIKTAS TESTAMENTU ARBA KAI DALIS TURTO, KURI BUVO PALIKTA TESTAMENTU, NEPRIIMAMA, TAI REIKIA SUGRĮŽTI PRIE NORMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ PAVELDĖJIMĄ PAGAL ĮSTATYMĄ IR TURTĄ PADALINTI REMIANTIS ĮSTATYMINĖMIS NORMOMIS. Kai konstatuojame, kad nėra paveldėjimo pagal testamentą, tai tokiu atveju taikomas paveldėjimas pagal įstatymą. / 139 162 Klausimas, kas gi yra tie įpėdiniai ar asmeny, kurie gali paveldėti pagal įstatymą ? 5.11 str. Įpėdinių pagal įstatymą eilės 1. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: 1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; 4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; 5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); 6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės). Kalbant apie šias 6 įpėdinių eilės, labai svarbu prisiminti taisyklę, jog visi vienoje eilėje esantys įpėdiniai turtą paveldi LYGIOMIS DALIMIS. Jeigu tarkim pirmoje eilėje yra 3 vaikai, tai jie tą turtą paveldė lygiomis dalimis po 1/3. Jeigu 5 eilėje sūnėnų bus 10, tai atitinkamai jie paveldės irgi lygiomis dalimis. Tada tarp įpėdinių atsiranda bendroji dalinė nuosavybė priimto turto atžvilgiu pagal nustatytas dalis. Antras principas, kalbant apie paveldėjimą pagal eiles - aukštesnės eilės įpėdinių buvimas šalina žemesnės eilės įpėdinių paveldėjimo teisę. Išimtis iš šios taisyklės yra tik CK 5.12 str., t.y. paveldėjimas atstovavimo teise. Įprastiniu atveju, jeigu mes turime pirmąją eilę, turime vaikus, tai aišku, kad jokiu būdu visos žemesnės eilės, nei seneliai, nei broliai/ seserys, jokiu būdu nepaveldės. Šiame kontekste, jeigu žiūrėtume iš praktinės normų įgyvendinimo pusės, mes turime tam tikrą moralinę koliziją, kai tam tikros nurodytos normos turėtų arba galėtų būti įgyvendinamos. Dabartinis kodekas numato, kad visi įpėdiniai pagal visas įpėdinių eiles privalo pateikti savo pareiškimus dėl palikimo priėmimo, t.y. privalo išreikšti valią dėl palikimo priėmimo per 3 mėn. Tai šiandien dienai turim situaciją, kad visos 6 įpėdinių eilės faktiškai per 3 mėn. turi pateikti pareiškimus (jeigu priima tokiu būdu palikimą), kad jos pageidauja palikti palikimą. Teisinės problemos kaip ir neturime, tačiau, jeigu žiūrėtume iš moralinės pusės, tai patys įsivaizduojame, koks giminėje turėtų kilti konfliktas, jei ateitų vaikas priimti palikimą ir sužinotų, kad jo koks nors tolimas giminaitis, pvz., koks nors tolimas pusbrolis, paėmė ir pateikė prašymą. Tai matyt konfilktų būtų nemažai. :D Nesupratau kodėl ?? :D Tai tegul teikia, vis tiek nk negaus… 2. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. 3. Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties. 4. Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties. 5. Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus. Mūsų įstatymas nenumato įpėdinių galimybės atsisakyti priimti palikimą kieno nors naudai. T.y. pirma eilė negali atisakyti priimti palikimą trečios eilės naudai. Vaikai negali / 140 162 atsisakyti priimti palikimą anūkų naudai. Pvz., miršta senelis ir vaikai pasako, ai, man turto nereikia, parašysiu notarui laišką, kad atsisakau savo vaikų naudai (senelio anūkų). Tokių parašymų būti negali, nes asmuo gali tik už save atsisakyti arba gali priimti palikimą, bet nukreipti negali. Mūsų kodekas numato galimybę PARDUOTI teises, kylančias iš palikimo, BET tam, kad įpėdinis parduotų tas teises pagal CK 6 knygą (paveldėjimo teisių P-P sutartis), jis jau turi būti priėmęs palikimą. Vadinais, jis turi pirmoje vietoje nueiti pas notarą, pateikti prašymą priimti palikimą, ir tik tada galėtų būti sudarytas P-P sandoris (arba dovanojimo sutartis). 5.12 str. Paveldėjimas atstovavimo teise Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą. Pvz., turime Mirusį Asmenį (MA). MA turėjo 3 vaikus (1, 2 ir 3). Tarkime 1 vaikas mirė ir jis savo ruožtu turėjo 2 vaikus (A ir B). A ir B yra MA anūkai. Jeigu žiūrėtume į situaciją formaliai ir vadovautumėmės įvardintais principais, tai matome, kad pirmoje eilėje yra likę tik 2 gyvi vaikai (2 ir 3). Atitinkamai jie ir turėtų pasidalinti visą tėvo turtą paveldėdami pagal įstatymą lygiomis dalimis po 1/2. Tačiau, sekant istorinėmis tradicijomis, kurios turi labai senas šaknis, yra numatytas paveldėjimo atstovavimo teise institutas. Paveldėjimas atstovavimo teise įtvirtina savotišką noralinę nuostatą, kad anūkai turi teisę atstovauti savo tėvą toje pirmoje įpėdinių eilėje. Atitinkamai gaunasi taip, kad A ir B įstoja į tėvo vietą, t.y. į 1 vaiko vietą ir jie gauna tą dalį, kurią būtų gavęs jų tėvas, jeigu jis būtų gyvas. Tai čia kaip ir užtikrinamas lygiateisiškumas, jeigu vienas iš vaikų mirė ir jo dalis yra atiduodama jo vaikams. Svarbu prisiminti, kad į mirusio įpėdinio vietą, į mirusio pirmos arba antros eilės įpėdinio vietą, tai reiškia iš antros eilės pasikelia į pirmą, iš trečios - į antrą - jie gauna tik tą dalį, kuri priklausytų tam mirusiam asmeniui. Taigi šiuo atveju A ir B gauti tik tą 1/3, kuri būtų priklausiusi jų tėvui (1 vaikui). SVARBU : paveldėjimas atstovavimo teise taikomas tik tais atvejais, kai žemesnės eilės įpėdiniai turi dalyvauti aukštesnėje eilėje su kuom nors, likusiu iš pirmos eilės. Pvz., turime MA. MA turėjo 1 vaiką. Tas vaikas turėjo dar du vaikus (A ir B). Vaikas mirė iki MA mirties. Kyla klausimas, kaip paveldi anūkai ? Šiuo atveju A ir B paveldi ne atstovavimo teise, bet jie tiesiogiai paveldi kaip antros eilės įpėdiniai. Kodėl ? Nes atstovavimo teisė pagal savo apibrėžimą ir prigimtį reiškia, kad tu atstovauja kažką kažkurioje vietoje. Šiuo atveju reikštu, kad žemesnė eilė tarsi atstovauja aukštesnės eilės įpėdinį tarp visų kitų įpėdinių. Jeigu nėra pirmosios eilės įpėdinių ir pirmoje eilėje niekas nepaveldi, tai atitinkamai paveldi antra eilė pagal visas nustatytas taisykles. Paveldėjimas atstovavimo teise labai dažnai siejamas su paveldėjimo transmisija. 5.58 str. Teisės priimti palikimą perėjimas 1. Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (šio kodekso 5.50 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. 2. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos. / 141 162 Skirtumas tarp šių dviejų institutų esminis yra toks : jeigu kalbame apie paveldjėimo teisės perėjimą (transmisiją), mes kalbame apie tai, kad pereina JAU atsiradusi paveldėjimo teisė. O kada ji atsiranda ? Tada, kai miršta palikėjas. Tai reiškia, kad jeigu mirė palikėjas ir atitinkamai atsirado paveldėjimo teisė, tada mirė įpėdinis, tai jis jau galėjo įgyvendinti tą teisę ir tam jis turėjo 3 mėn., ir nepriklausomai nuo to, kad jis mirs po 10 min, po 1 val., po 1 dienos ir t.t. - jeigu jis mirs nepasibaigus nustatytam 3 mėn. terminui, kada jis tą teisę galėjo įgyvendinti, tai tokioje situacijoje jo įpėdiniai (to asmens, kuris turėjo pasirinkimo teisę priimti arba nepriimti palikimą), jie galės už jį įgyvendinti tą palikimo priėmimo teisę, kitaip tariant jiems pereis pasirinkimo teisė priimti palikimą arba ne. Kai kalbame apie paveldėjimą atstovavimo teise, tai toks paveldėjimas taikomas tik tada, kai palikėjo įpėdinis, kuris yra po palikėju, jis yra miręs dar prieš atsirandant palikimui. TAI LABAI SVARBI NUOSTATA. Tai reiškia, kad palikimo atsiradimo metu jau nebėra jo gyvo. Kodėl nuostat svarbi ? Nes nuo jos įgyvendinimo priklauso įpėdinių ratas, kurie turi tą pasirinkimo teisę. Be to, jis yra taikomas tik ĮSTATYMINIO PAVELDĖJIOM ATVEJU. Tuo tarpu paveldėjimo transmisija yra skirsnyje, kuris reglamentuoja palikimo priėmimą, t.y. jis nėra skirsnyje nei prie paveldėjimo pagal įstatymą, nei prie paveldėjimo pagal testamentą. Tai reiškia, kad paveldėjimo transmisija taikoma tiek įstatyminio, tiek testamentinio paveldėjimo atveju ir įpėdinių ratas nuo to gali skirtis. Pvz., Tėvas turi 3 vaikus (1, 2 ir 3), o 1 vaikas turi dar du vaikus (A ir B). Dvi situacijos : a) 1 vaikas mirė iki palikėjo mirties. Šiuo atveju tai reiškia, kad 1 vaiko turtas buvo padalintas, jis galbūt atiteko vaikams, galbūt - testamentiniams įpėdiniams, ir t.t. Kai miršta Tėvas, jo turtą reikia dalinti - 2 ir 3 vaikui ir į tuščią vietą gali atsistoti įpėdiniai (A ir B). b) 1 vaikas mirė po palikėjo mirties. Pvz., Tėvas mirė rugsėjo mėn., o 1 vaikas, nespėjęs priimti palikimo, miršta spalio mėn. Klausimas - ar gali tada žemesnė eilė, t.y. A ir B atsistoti į pirmą eilę ? Atsakymas seka toks, kad turime taikyti ne paveldėjimo atstovavimo teise normas ir taisykles, o paveldėjimo transmisijos taisykles. Taikant paveldėjimo transmisijos taisykles šiuo atveju išreikšti valią priimti ar nepriimti palikimą turės tie asmenys, kurie turės teisę paveldėti po šito mūsų 1 vaiko mirties ir labai svarbu - tai tikrai nebūtinai bus jo įstatyminiai įpėdiniai, tai reiškia, kad galės būti ir jo testamentiniai įpėdiniai. Čia esmė yra labai paprasta - teisė paveldėti savo prigimtimi yra turtinė teisė, todėl yra paveldimi objektai, kurie turi turtinę vertę. Pagrindinis palikimo objektas - objektai, turintys turtinę vertę, galintys būti išreikšti tam tikra turtine išraiška, ir atitinkamai tas amsuo, kuris turi teisę paveldėti, jis sprendžia, ar dar priimsi tam tikrą turtinę teisę, ar atitinkamai tos turtinės teisės nenorės. Žodžiu, išorinis požymis, leidžiantis atskirti šiuos du institutus : įpėdinio mirites momentas. Jeigu jis miršta iki, tai galime svarstyti apie atstovavimo teisę; jeigu miršta po - tai galime svarstyti tik apie transmisijos teisę. 5.13 str. Sutuoktinių paveldėjimo teisė Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi 1/4 palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip 3, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip 3, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės / 142 162 įpėdiniais, jam priklauso 1/2 palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.   Jeigu lygintume mūsų dabar galiojantį CK su anksčiau galiojusiu (1964 m.) CK, tai 1964 m. CK sutuoktinis buvo priskirtas prie pirmosios įpėdinių eilės. Tuo tarpu naujasis CK sutuoktinio paveldėjimo teisę reguliuoja atskirai, t.y. nepriskirdamas jį prie vienos iš įpėdinių eilių. a) Reikia pažymėti, kad sutuoktinio teisė į tam tikrą turto dalį yra skaičiuojama priklausomai nuo eilės. Principai vėlgi yra skirtingi : su pirma eile paveldinti sutuotkiniui yra nustatyta maksimali galima gauti sutuotkinio dalis, t.y. kaip ir nurodyta, su pirmos eilės įpėdiniais sutuoktinis paveldi 1/4 palikimo. Reiškia, 1/4 palikom sutuoktinis gauna, jeigu įpėdinių, neskaitant jo paties, yra ne daugiau kaip 3. Vadinas, jeigu yra 3 vaikai ir sutuoktinis, jie visi gauna po 1/4. Jeigu yra 1 vaikas ir sutuoktinis, vaikas gauna 3/4, o sutuoktinis - 1/4. Tačiau jeigu yra 5 vaikai ir sutuoktinis, sutuoktiniui maksimali 1/4 dals jau nėra garantuojama. Tokiu atveju sutuoktinis gaus tik 1/6 palikimo. Vadinasi, paveldint su pirma eile yra nustatyta maksimali dalis, o minimali dalis - ne. b) Jeigu paveldimas su antra eile, tai su antra eile principas jau yra skirtingas. Paveldint turtą su antra eile yra nustatyta fiksuota dalis, kuri priklauso sutuoktiniui nepriklausomai nuo įpėdinių skaičiaus. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso 1/2 palikimo. Vadinasi, antroje eilėje anūkų gali būti kad ir 10, bet sutuoktinis gaus 1/2 turto. c) Jeigu nėra nei pirmos, nei antros eilės įpėdinių, tai tuo atveju, jeigu miręs asmuo buvo susituokęs, tai turtas žemiau jau nebebus paveldimas ir visas turtas atiteks sutuoktiniui. Taigi va kokie skirtumai nuo anksčiau galiojusio CK :) Buvo keistas CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, jo 21 str. buvo keistas, numatant asmenims galimybę įteisinti bažnytine tvarka sudarytas santuokas. Iki LRK įsigaliojimo 1992 m. bažnytinės santuokos išvis nebuvo pripažįstamos. Nuo 1992 m. iki 2001 m. CK įsigaliojimo bažnytine tvarka sudarytoms santuokoms, bet neįregistruotoms civilinės metrikacijos įstaigose, buvo numatyta išimtis nuo 2015 m. vid. iki 2017 m., kad asmuo, pergyvenęs sutuoktinis, net ir po kito “sutuoktinio”, faktiškai partnerio, mirties, galėdavo registruoti santuoką ir civil. metrik. tam, kad galėtų priimti turtą ir tapti įpėdiniu. Šiandien dienai tokios normos nebėra taikomos. Tam, kad tokias santuoka būtų įregistruota, turi būti pateiktas abiejų sutuoktinių prašymas, tad esnat jiems abiems gyviems. 5.14 str. Namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimas Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip 1 metus. Įprastinių namų apyvokos reikmenų vertė yra įvertinama, į ją yra atsižvelgiama, kai yra nustatomos paveldimo turto dalys. Tačiau subjektų prasme, kam atitenka toks turtas, yra nustatyta konkrečiai. Taikant šį str., reikia atkreipti dėmesį, kad įprastiniais namų apsatymo ir apyvokos daiktais nėra pripažįstami daiktai, kurie turi išskirtinę ar kolekcinę vertę, kurie yra specialiai renkami, pvz., išksirtiniai paveikslai, knygos ir pan. Jie turi būti dalinami pagal įprastines taisykles ir normas, pagal kurias yra paveldimas turtas. / 143 162 2020.12.08 PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ SVARBU: Pagal ėstatymą yra paveldima tiek, kiek nėra pakeista testamentu. Vadinasi, pagrindinis preziumuojamas paveldėjimo būdas yra įstatyminis paveldėjimas, o paveldėjimas pagal testamentą galimas tik tada, kai yra konstatuojama, kad palikėjas surašė testamentą ir atitinkamai tas testamentas - galiojantis. a. Testamentas kaip sandoris, yra vienašalis sandoris, sudaromas tiktai testatoriaus valia. b. Jis taip pat nereikalauja akcepto, t.y. testemente nurodyti įpėdiniai, kuriems po palikėjo mirties turi atitekti turtas, jie testamento SUDARYMO metu neprivalo akcaptuoti tos valios. Savo valią PRIIMTI palikimą arba jo NEPRIIMTI jie turi išreikšti tiktai tada, kai attitinkamai toks pallikimas atsiranda. c. Testemento sudarymas pats savaime nėra laikomas disponavimo turtu sandorio, nes sudarius testamentą turtas nėra niekam perleidžiamas, atitinkamai turtas nėra kokius nors būdu apribojamas. d.Kalbant apie užtikrinimą, praktikoje kartais kalbama, kad tarkim vienu iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taip pat gali būti testamentas. Pvz., jeigu yra sudaromas sandoris ir siekiant apsisaugoti nuo kokių nors nenumatytų apl., yra numatoma, kad skolininkas kreditoriaus naudai surašys testamentą. Tačiau reikia turėti minty, kad testamento atžvilgiu galioja testamento laisvės principas, o jis nustato, kad testatorius ne tik turi teisę sudaryti testamentą, bet taip pat turi teisę testamentą bet kada pakeisti, panaikinti, atšaukti, todėl testamentas negali būti laikomas sutartimi, tai yra vienašalis sandoris ir atitinkamai šį vienašalį sandorį sudaręs asmuo gali bet kuriuo metu jį pakeisti. e. Testamentas yra laikomas asmeninio pobūdžio sandoriu, t.y. tokį sandorį gali sudaryti tik pats testatorius ir atitinkamai sandorio negalima sudaryti per atstovą. f. Testamento kaip sandorio prigimtis apibrėžiama tuo, ką galima šiuo sandoriu išspręsti, t.y. kokius klausimus šiuo sandoriu galima išspręsti. Asmuo, sudarydamas testamentą, gali išspręsti : I. Gali nurodyti asmenų ratą, kurie gali paveldėti po jo mirties; II. Gali eliminuoti tam tikrus asmenis iš įpėdinių sąrašo, kurie turėtų teisę paveldėti; III. Gali nurodyti, kam ir kokiomis dalimis atiteks turtas; IV. Gali nurodyti, kam ir kieno naudai įpėdiniai turės įvykdyti prievolę, t.y. kokie gali būti testamentinės išskirtinės gavėjai; V. Gali nurodyti tam tikrus turtinio pobūdžio įpareigojimus; VI. Gali pateikti tam tikrus nurodymus dėl kitų NETURTINIO pobūdžio veiksmų, kurie turėtų būti atliekami po testatoriaus mirties. Pvz., koks turėtų būti laidojimo būdas, kur, kaip asmuo turėtų būti palaidotas ir pan. Čia reikia turėti omeny, kad šie nurodymai laikomi įpareigojančiais įpėdinį tiktai moraline prasme dėl tos ppriežasties, kad paveldėjimo teisė iš esmės reguliuoja TURTINIŲ teisių ir pareigų parėjimą po palikėjo mirties įpėdiniams ir atitinkamai visi kiti šalutiniai testatoriaus įpareigojimai gali būti įgyvendinami tiktai gerbiant testatoriaus valią, tačiau jie teisinės pareigos įpėdiniams nesukuria. Žinoma, galima galvoti apie įvairias teisines konstrukcijas, pvz., testatorius nurodo, kad įpėdinis įgyja teisę paveldėti, jeigu / 144 162 atlieka tam tikrą veiksmą (sąlyginis testamento sudarymas), tačiau reikia turėti minty, kad tos testamente nurodomos sąlygos neturi priežtarauti viešai tvarkai ir gerai moralei, nes jeigu tokių sąlygų yra nustatoma, tai jos laikomos niekinėmis sąlygomis. g. Kai kalbame apie testamento sudarymą: KAS gali sudaryti testamentą, t.y. koks asmuo gali būti laikomas testatoriumi ? I. Formalūs reikalavimai - veiksnumo reikalavimai. CK 5.15 str. 2. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus šioje srityje asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Ši įstatymo nuostata turi būti skaitoma ją skaidant į dvi dalis: i. Tik veiksnus šioje srityje - asmuo formaliai turi atitikti veiksnumo reikalavimus, t.y. jo atžvilgiu neturi būti priiimtas sprendimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje. Šio reikalavimo pritaikymas praktikoje: testamentai gali būti skirstomi į oficialius testamentus ir asmeninius. Oficialus - sudaromas pas notarą arba perduodamas saugoti įgaliotam asmeniui. Klasikinis variantas: kai asmuo ateina pas notarą sudaryti testamentą, tai tokiiu atveju notaras be jokios abejonės patikrina jo tapatybę. Taip pat notaras patikrina jo veiksnumą. Kaip ? Yra neveksniu ir ribotai veiksnių asmenų registras ir notaras patikrina, ar tokio asmens atžvilgiu nėra priimti spr. riboti asmens veiksnumą paveldėjimo santykių srityje. Jeigu yra priimtas toks spr., tai akivaizdu, kad šis asmuo testamento sudaryti negalės. Tačiau kyla klausimas, o kaip yra nustatoma ta antroji apl., kuri yra įvardinta antroje dalyje 5.15 str. ? ii. Suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes - ši nuostata reiškia, kad net ir formaliai būdamas veiksniu asmuo, kuris nėra pripažintas neveiksniu, testamento sudarymo momentu privalo suvokti savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Pvz., pastaruosius porą metų besitęsiantis garsus, visoje spaudoje aprašomas ginčas, kai vienas iš turtingiausių LT žmonių prieš mirtį surašė pas notarą testamentą. Kylo klausimas, ar tas testamentas galioja. Testatorius nebuvo pripažintas neveiksniu, bet keltas klausimas, ar asmuo, testamento sudarymo metu suvokė savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Siejam šias dvi apl. kartu su testamento sudarymo procedūra ir taikomais formos reikalavimais. Visada gali kilti klausimas, o tai kaip noaras, kuris nėra medikas, kuris nėra nei psichologas ir pan., kaip jis gali suprasti, kad asmuo, kai jis ateina sudaryti testamentą, jis iš tikrųjų yra galintis suvokti pasekmes? Notarinių veiksmų atlikimo praktikoje yra rekomenduojama notarams pasikalbėti su asmeniu, pabendrauti su juo, kad būtų įsitikinta, ar asmuo sugeba dėlioti savo mintis, paaiškinti savo veiksmų prasmę ir esmę, juo labiau, ka dnotarams yra keliama išaiškinimo pareiga, t.y. notaras privalo išaiškinti asmeniui atliekamų veiksmų teisines pasekmes. Ar notaras yra atsakingas už tai kad jis neteisingai nustatė asmens faktinę būseną tuo metu, kai jis sudarinėjo testamentą ? Pagal formuojamą praktiką, notaras yra atsakingas už neatsargumą, t.y. dėl neatsargumo atsiradusias pasekmes (be jokios abejonės ir dėl tyčios, bet jeigu žiūrėtume švelsnesnę formą - tai ir dėl neatsargumo). Neatidus, nerūpestingas pareigų atlikimas galėtų sukelti notaro atsakomybę. Bet jeigu notaras naudodamas įprastines priemones atliko visus tuos veiksmus, kurie rekomenduojami ir jokiu kitu būdu negalėjo nustatyti amsnes būklės, kuri neleistų jam sudaryti testamento tuo metu, kai asmuo atvyko pas notarą, tai be jokios abejonės atsakomybė notarui negali būti taikoma, nes, kaip minėta, jis nėra medikas, kuris galėtų diagnozuoti asmens būklę. Aišku, jeigu notarui kyla abejonių, jis privalo pareikalauti iš asmens, ketinančio sudaryti testamentą, pateikti įrodymus, ar asmuo iš tikrųjų geba / 145 162 sudaryti testamentą, kitaip sakant, paraikalauti gydytojo pažymų, išrašų iš sveikatos priežiūros istorijos, ar asmuo nesigydo nuo tam tikrų ligų, ar nėra kliūčių, kurios leistų jam patvirtinti testamentą. II. kk h. Testamentas yra asmeninis sandoris, reiškiantis, kad testamentą gali sudaryti tik pats asmuo. Kyla klausimas, ar testamento sudarmo metu gali dalyvauti kiti asmenys, pvz., liudytojai ar būsimieji įpėdiniai ? Įstatymas nedraudžia tokių atvejų. Įstaytmas taip pat leidžia dalyvauti ir liudytojams testamento sudarymo metu. Atitinkamai tie liudytojai gal ibūti nurodomi ir testamente, kaip patvirtinantys testamento sudarymo faktą. Tarp tų liudytojų taip pat gali būti ir asmenys, kuriems yra paliekamas turtas testamentu. Teismų praktika teigia, kad įprastinis asmens įkalbinėjimas sudaryti testamentą kokio nors asmens naudai, nėra laikomas neleistinu poveikiu asmeniui išreiškiant savo valią. Praktikoje būna nemažai atvejų, kai, pvz., senyvą asmenį prižiūrintys potencialūs įpėdiniai. vieni nusiveža asmenį pas notarą, jis sudaro ten testamentą; vėliau kiti nusiveža, jeigu keičiasi prižiūrintys asmenys, pvz., vieni vaikai prižiūri, po to - kiti. Būna taip, kad asmuo būna prieš mirtį sudaręs bent keletą testamentų ir žinoma tų testamentų sudarymo metu gali dalyvauti ir tie potencialūs įpėdiniai ir atitinkamai notaro pareiga įsitikinti, kad testatoriui nėra daromas neleistinas poveikis ar spaudimas. i. Be jokios abejonės testamento keitimas yra galimas. Testametno laisvas principas leidžia ne tik sudaryti testamentą, bet jį ir atšaukti arba pakeisti. j. Testamentas yra sudaromas kaip rašytinis sandoris, nepriklausomai nuo to, kokia yra testamento rūšis, t.y. ar tai oficialusis, ar asmeninis testamentas. Žodinio testamento mūsų įstatymas nepripažįsta. Čia reiktų daryti išlygą prisimenant mūsų teismų praktiką, kad joje iš tikrųjų buvo iškilę klausimų ir dėl žodinių testamentų pripažinimo. Nuosavybės teisių į išlikusį NT įstatymo taikymas ir visa teisminė praktika sukūrė nemažai įvairioms teisės šakoms aktualių klausimų, tame tarpe ir paveldėjimo teisėje. Kadangi tame įstatyme taip pat buvo reglamentuoti atvejai, kada nuosavybės teisę į NT atkūrimą turi ne tik patys buvę savininkai, bet taip pat tą teisę turi ir šių asmenų įpėdiniai, įskaitant ir testamentinius įpėdinius, t.y. asmenys, kuriems NT buvo paliktas tesmanetu. Teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai žmonės kreipdavodi į teismą, jog būtų nustatytas JF, prašant patvirtinti, kad, tarkim, kokiais 1944 m. Jonas paliko turtą Petrui testamentu, aplinkui visa šeima sėdėjo ir matė, kaip buvo rašomas testamentas, tačiau toks testamentas neišliko, nors jame buvo sakoma, kad tam toks turtas, tam tokia žemė, tam namai, ir t.t. Kitaip sakant, buvo mėginama nustatyti testamento turinį liudytojų parodymais. Mūsų teismų praktikoje ne iš karto susifromavo praktika, jog negalima patvirtinti neišlikusio testamento turinio ir negalima nustatyto testamento turinio, neturint paties raštu surašyto testamento. Jeigu testamentas kaip rašytinis dok. neišlieka, tai atitinkamai neišlikusio testamento turinio liudytojų parodymais nustatytinėti negalilma. k. Testatorius turi teisę naudotis testamento laisvės principu. Šis principas suteikia testatoriui galimybę laisvai nuspręsti ir dėl įpėdinių rato, ir dėl jo turto panaudojimo po jo mirties. ĮPĖDINIŲ RATAS Parinkdamas įpėdinių ratą testatorius gali nurodyti asmenis, kuriems bus paliekamas turtas. Nurodydamas asmenis, jis taip pat gali nurodyti konkretų daiktą arba turto dalį, / 146 162 kurią palieką kiekvienam iš įpėdinių. Nustatytdamas, kam iš įpėdinių turėtų atitekti turtas, testatorius taip pat turi teisę nurodyti, kurie iš įpėdinių neturi teisės paveldėti po testatoriaus mirties, t.y. testatorius turi teisę atimti teisę paveldėti. Iš testamento laisvės principo yra numatyta išimtis : 5.20 str. Teisė į privalomąją palikimo dalį 1. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. 2. Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę. Šį str. reikia kartu aiškinti su CK 5.14 str., kuris reglamentuoja įprastinių namų apyvokos apstatymo daiktų paveldėjimą. Ką reiškia ,,privalomoji palikimo dalis” ir kai ji daro išimtį ? Įvardintas amenų ratas, t.y. vaikai, sutuoktinis ir tėvai - jie turi teisę gauti pusę tos dalies, kuri jiems priklausytų pagal įstatymą nepriklausomai nuo palikimo turinio. Tai reiškia, kad net jeigu testatorius sugalvotų atimti iš nurodytų asmenų teisę paveldėti po savo mirties, taip pat jeigu testatorius nuspręstų skirti mažiau paveldimo turto, nei numatyta privalomoji dalis, tai tokiu atveju nurodyti asmenys turėtų teisę gauti iki tiek, kad tai sudarytų ne mažiau kaip pusę to, kas jiems tektų pagal įstatymą. Čia reikia turėti mintyje ir daryti išlygą, kad šie asmenys turi teisę paveldėti tik tada, jeigu jiems palikėjo mirties dieną YRA REIKALINGAS IŠLAIKYMAS. Jeigu žiūrėtume praktiką, tai jeigu yra susiduriama su nepilnamečių vaikų paveldėjimu, tai paprastai preziumuojama, kad jiems yra reikalingas išlaikymas ir jie turi teisę į privalomą palikom dalį, na o kitų asmenų atžvilgiu, taip pat jeigu vaikai yra pilnamečiai - ir jų atžvilgiu, yra vertinamas išlaikymo reikalingumas ir išlaikymo reikalingumas iš esmės yra siejamas su jų turimu turtu, t.y. ar jie patys turi pakankamai turto, kad galėtų pragyventi. Be to, teismų praktiką atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant klausimą dėl išlaikymo reikalingumo, būtina atsižvelgti ir į asmenų galimybę patiems apsirūpinti, t.y. jeigu asmenys yra darbingo amžiaus, jeigu jie gali dirbti, jeigu jie neturi jokių kliūčių, dėl kurių galėtų negalėtų dirbti, o, sakykim, tiesiog veda tokį gyvenimo būdą, kuris, pvz., yra amoralus ir t.t. ir dėl to nedirba, nes nenori dirti, tai argumentas, kad neturiu pinigų ir man reikia pinigų, todėl turiu teisę pretenduoti į privalomą palikimo dalį, tai šiuo atveju toks argumentas būtų teisiškai nepagrįstas ir tokio asmens reikalavimas dėl privalomos palikimo dalies priteisimo negalėtų būti tenkinamas, nes asmuo pats gali apsirūpinti ir jam išlaikymas nėra reikalingas. TURTO PANAUDOJIMAS Disponavimo turtu klausimas - šiuo aspektu testatoriaus laisvė yra dar platesnė, t.y. testatorius turi galimybę laisvai ne tik kad skirstyti tarp asmenų turtą, bet taip pat laisvai nustatyti dalis. Be to, testatorius, nustatydamas paveldėjimo tvarką, ją gali nustatyti susiedamas su tam tikromis sąlygomis. Išlyga tik tokia, kad sąlygos neturi prieštarauti VI ir gerai moralei. Pvz., tėvas, palikdamas turtą sūnui testamentu, nurodo, kad jeigu vesi kaimyno dukrą, tai paveldėsi namą. Šiuo atveju tokia nuostata būtų prieštaraujanti VI ir moralei. Kodėl ? Nes tokia sąlyga pažeistų asmens teisę pačiam apsipręsti dėl santuokos sudarymo, t.y. pažeistų santuokos savanoriškumo principą, nes nurodytų, kad santuoka būtų sudaroma su konkrečiu asmeniu. Bet jeigu būtų nurodoma, kad paliekamas turtas tuo atveju, jeigu asmuo yra susituokęs, tai tokia sąlyga nėra pati savaime prieštaraujanti nei VI, nei gerai moralei. Galima diskutuoti, ar šiuo atveju nėra ribojama asmens teisė pasirinkti kitokias / 147 162 bendro gyvenimo formas, bet jeigu pasižiūrėtume iš testatoriaus pusės, jeigu testatorius pageidauja palikti savo turtą tarkim vaikui tuo atveju, jeigu jis yra sukūręs šeimą būtent tokia forma ir ji - įstatymo leidžiama, tai tokios sąlygos nustatymas negali būti laikomas neteisėtu ir jis gali būti pripažįstamas. l. Kalbant apie testamento turinį tiek įpėdinių nustatymo prasme, tiek turto padalinimo prasme, yra svarbu, kad testamento turinys būtų suprantamas, kad tiek įpėdiniai, tiek kiti asmenys, kurie turi tam tikras teises ir pareigas, paveldėjimo procese galėtų nustatyti, kokia gi iš tikrųjų buvo testatoriaus valia. Jeigu testamento turinys nesuprantamas, jeigu jo patvarkymas yra nesuprantamas, atitinkamai ta testamento nuostata arba visas testamentas negali būti laikomas galiojančiu ir tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą. Testatorius testamentu gali palikti nebūtinai visą turtą, bet ir turto dalį, o likusi dalis bus paveldima pagal įstatymą. 5.22 str. Testamentu nepaskirtos turto dalies paveldėjimas 1. Testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių pagal šio kodekso 5.11–5.14 str. nustatytas taisykles. 2. Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems paveldimo turto dalis paskirta testamentu, jeigu testamente nenumatyta kitaip. Testatorius gali numatyti, kad jeigu asmuo gaus tam tikrą dalį pagal testamentą, tai atitinkamai paveldint pagal įstatymą arba dalinant likusią turto dalį pagal įstatymą, jis bus eliminuojamas iš įpėdinių rato. m. Tikslumas turi apimti ne tik įpėdinius, bet ir turtą. Gali būti situacijos, kai testatorius, dalindamas turtą testamentu, to turto dalis padalina klaidingai, t.y. turto palieka daugiau nei vienetą. Jeigu palieka daugiau, skaičiuojant idealiąsias dalis, tai visų įpėdinių dalis YRA MAŽINAMA PROPORCINGAI. n. Kyla klausimas kitas - o kaip elgiamasi tais atvejais, kai paliekami konkretūs daiktai, bet mirus testatoriui - tų daiktų nebėra ? Pvz., palika žemės sklypą, tačiau tas žemės sklypas iki testatoriaus mirties jau buvo parduotas. Čia reikia prisiminti, kad testamento sudarymas neriboja testatoriaus teisės diponuoti tuo turtu, dėl kurio buvo sudarytas testamentas. Be to, testamento sudarymo faktas nėra viešas faktas. Apie tai, kad asmuo sudaro testamentą, net jei tai yra oficialus testamentas, kurio sudarymo faktas yra registruojamas testamentų registre, apie jį nežino niekas, kadangi testamentų registras nėra viešas registras. Testamentų registras atskleidžia testamento turinį ir sudarymo faktą tik po FA mirties, kai yra pradedamas paveldėto turto padalinimas. Net jeigu asmuo nurodo, kad tą butą palieku savo vaikams, bet vėliau tą butą parduoda, tai tokiu atveju to objekto, kuris buvo nurodytas, jo jau nebebus palikimo atsiradimo metu ir atitinkamai dėl jo paveldėjimo santykiai neatsiras. Čia tirkai nėra ir nebus galima traktuoti, kad turi būti taikomas koks nors kompensacinis mechanizmas įpėdinių naudai jų atžvilgiu. Pvz., negali sakyti, kad va, nebėra buto, todėl paimkim iš kito turto tą buto vertę ir atitinkamai kompensuokim įpėdiniams, kuriems buvo nurodyta ta turto dalis Tuo atveju, jeigu įpėdiniai nori užsitikrinti, kad jiems po FA mirties atiteks tam tikras turtas, tai testamentas kaip institutas nėra tinkama priemonė. Šiuo atveju šitas klausimas turėtų būti sprendžiamas ne per paveldėjimo teisę, o per prievolių teisę, pvz, sudaroma rentos sutartis dėl asmens išlaikymo iki gyvos galvos. Tokiu atveju būtų perrašomas turtas, jis būtų perduodamas, su atitinkamai įsipareigojimu išlaikyti asmenį iki gyvos galvos. Tokioje situacijoje sutarties pagrindu įpėdiniai tą turtą tikrai galėtų įgyti. / 148 162 o. Kokios yra testamentų rūšys ? a) Oficialūs. Tokie testamentai, kurie sudaromi pas notarą arba kuriuos patvirtina konsulinis LT pareigūnas užsienyje, tais atvejais, kai LT piliečiai sudaro testamentus užsieny, taip pat tie testamentai, kuriuos patvirtina asmenys pagal CK 5.28 str. 6 d. 5.28 str. Oficialieji testamentai 1. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. 2. Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu. 3. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. 4. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų. 5. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. Kokia yra oficialių ir neoficialių testamentų skirstymo prasmė ? Kai kalbam apie ofic. testamentą, tai CK 5.28 str. 5 d. mums sako, kad negalima ginčyti ofic. testamento sudrymo fakto. T.y., jeigu valstybės įgaliotas asmuo patvirtino, kad toks testamenta sbuvo sudarytas, tai toks faktas yra įrodytas, kad testamentas buvo. Tačiau tai nepanaikina galimybės ginčytis dėl testamento turinio ir tai neatima teisės ginčyti jo galiojimo. Notaras gali ir turi pamėginti įsitikinti testatoriaus gebėjimus suprasti savo atliekamų veiksmų prasmę, tačiau notaras nėra medikas. Vėliau yra galimi ginčai dėl testamento galiojimo ir atitinkamai įrodžius, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės, tai toks testamentas pripažįstamas negaliojančiu. 6. Oficialiesiems testamentams prilyginami: 1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų; 2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų; 3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų; 4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų); 5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų; 6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. Dažniausias atvejis šios dalies kontekste. 7. Šio str. 6 d. nurodyti asmenys privalo kiek įmanoma greičiau perduoti patvirtintus testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.   Be nurodytų asmenų patvirtintų testamentų, oficialiems testamentams taip pat yra prilyginami testamentai, kurie buvo PERDUOTI saugoti notarams arba konsuliniams / 149 162 pareigūnams, ir to prilyginimo esmė yra susijusi su tuo, kad priimant testamentą, testatoriaus galėjimas išreikšti savo valią lygiai taip pat yra patikrinamas. Pvz., atnešamas dokumentas ir jame parašyta ,,turtas paliekamas vaikams”. Tai jeigu testatorius dokumentą, kurį buvo rašęs, atnešė kad ir po dviejų dienų, po savaitės ar po mėnesio ir jį perduoda, tai atitinkamai jo perdavimo metu, jeigu testatorius buvo ir veiksnus, ir suvokė savo veiksmų prasmę, tai nėra pagrindų traktuoti, jog toks testamentas galėtų būti laikomas negaliojančių. b) Asmeniai (neoficialieji). 5.30 str. Asmeninis testamentas 1. Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų apl. Testamento datos ir vietos reikšmė yra svarbi ne tik sprendžiant klausimą dėl testamento galiojimo, bet ir dėl testamento galimo santykio su kitais sudarytais testamentais. Jeigu mes pagal CK 5.15 str. 2 d. turime pareigą spręsdami klausimą dėl paveldėjimo pagal testamentą įsitikinti, ar tam tikru momentu, kai buvo sudaromas testamentas, asmuo buvo tokios būklės, kad suvokė savo atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes, vadinasi mes turime žinoti šį laiko momentą. Jeigu iš asmeninio testamento turinio mes negalime nustatytti, kada jis buvo sudarytas, tai kaip mes tada įsitikinsime, ar tuo metu asmuo suvokė, ką jis daro, ar nesuvokė ? Todėl vietos ir datos nurodymas LABAI SVARBU SPRENŽDIANT DĖL GALIOJIMO KLAUSIMO. 2. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. Teismų praktikoje buvo ginčų, ar gali būti pripažįstamas asmeniniu testamentu toks testamentas, kuris yra atspausdintas ir testatoriaus tik pasirašytas. Teismai pripažino, kad visas testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka ir negali būti šis testamentas kaip spausdintas testamentas, t.y. vien tik parašo neužtenka. 3. Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. 4. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo. 5.31 str. Asmeninio testamento perdavimas saugoti 1. Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti, turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė. 2. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų: 1) testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia; 2) testamentas perduotas užklijuotame voke, panaudotos voko apsaugos nuo pažeidimų priemonės ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo; 3) apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti šio str. 2 d. 1 ir 2 p. reikalavimai, taip pat aprašytos voko išvaizda, voko apsaugos nuo pažeidimų priemonės, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji / 150 162 vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui. 3. Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife. Testatorius bet kada gali testamentą atsiimti. Testamentą galima išduoti testatoriaus atstovui pagal specialų testatoriaus įgaliojimą. 4. Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti šio straipsnio nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas. Jeigu toks testamentas nėra patvirtinamas, tai toks testamentas nėra laikomas sukeliančiu teisinių pasekmių. Jeigu asmeninis testatoriaus testamentas buvo perduotas saugoti notarams arba konsuliniams pareigūnams, tai atitinkamai toks asmeninis testamentas jau bus prilygintas oficialiam testamentui ir tada po testatoriaus mirties toks testamentas jau nebus tvirtinamas, t.y. nebus pareigas jo patvirtinti. Patvirtinimas iš esmės reikalingas tam, nes tai susiję su tuo, kad turi būti įsitikinta, ar iš tikrųjų buvo testaoriaus valia tam tikru momentu išreikšti savo valią dėl turto likimo po testatoriaus mirties. c) Bendrasis sutuoktinių testamentas. Tai oficialus testamentas, sudaromas abiejų sutuoktinių bendrai. Jame gali nuspręsti palikti turtą vienas kitam po vieno iš sutuoktinių mirties arba jie gali nuspręsti, kad turtas po abiejų sutuoktinių mirties atitenka kažkuriam tai kitam asmeniui, pvz., vaikams ar kt. Nėra šis klausimas mūsų praktikoje labai išplėtotas ir tai nėra labai paprastas klausimas. Kodėl ? Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: abu sutuoktiniai pagal CK 5.43 str. susitaria, kad po vieno iš sutuoktinių mirites visą turtą paveldi tarkim kitas sutuoktinis, o po jų abiejų mirties - paveldi kažkuris kitas įpėdinis. Įstatymas numato, kad sudarius bendrąjį sutuoktinių testamentą po vieno iš sutuoktinių mirties kitas sutuoktinis NETURI TEISĖS keisti bendrojo sutuoktinių testamento. Kaip ir atrodo - viskas gražu. Kaip susitarė, taip ir surašė, taip ir tutrėtų būti. Bet praktikoje taip nėra. Pirma, kai yra sudaromas testamentas ir tarkim mirė sutuoktinis. Sutuoktinė gali nepriimti palikimo pagal testamentą ir šiuo atveju tada bendrasis sutuoktinių testamentas neteks galios ir neteks reikšmės, tai atitinkamai mirusio sutuoktinio turtas bus paveldimas pagal įstatymą ir sutuoktinis galės savo turtu disponuoti kaip nori. Antra, kai sutuoktinė paveldės tą turtą, įstatymas niekaip nenumato apribojimo likusiam gyvam sutuoktiniui disponuoti turtu, kurį jis pavelėjo (tiek savo turtu, tiek atitinkamai paveldėtu turtu, t.y. pirmojo mirusio sutuoktinio dalimi). Pvz., turėjo butą po 1/2, mirė vyras ir dabar žmonai priklauso visas butas. Buvo nurodytas, kad, pvz., po jų abiejų mirties dukrai bus paliktas turtas, o motina paėmė ir pardavė tą turtą. Ar ji galėjo parduoti tą turtą ? Pagal mūsų teisminį reguliavimą - taip. Vadinasi ta valia palikti turtą po mirties kažkam tai gali būti neįvykdyta. Taigi praktikoje bendrasis sutuoktinių testamentas nėra populiari priemonė ir tikrai nėra dažnai taikomas. 5.43 str. Bendrojo sutuoktinių testamento samprata Bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (šio kodekso 5.20 straipsnis).   Tais atvejais, kai kalbame apie oficialių testamentų sudarymą, įskaitant ir bendrąjį sutuoktinių testamentą, testamento sudarymo faktas yra registruojamas testamentų registre pagal CK 5.32 str. Testamentų registrui yra pranešami duomenys apie testatorių, / 151 162 kuris sudarė testamentą, tačiau pats tetsamento turinys (dokumentas) yra neperduodamas. Dokumentas yra saugomas notarių biure (jeigu, tarkim, notaras jį patvirtino), jo egzempliorius yra perduodamas testatoriui, testatorius tą savo egzempliorių gali pasiimti, gali nepasiimti, čia jau jo pasirinkimas. Bet jeigu atsitiktų taip, kad testamento turinys būtų neišlikęs ir negalėtume nustatyti, kas buvo sutarta, kas buvo jame nustatyta, tai atitinkamai tokiu atveju ir paveldėjimas būtų negalimas. p. Sudarant naują testamentą nėra būtina nurodyti, kad šis testamentas keičia anksčiau sudarytus testamentus. Įstatymo pagrindu gaolioja vėliausiai sudarytas testamentas. Gali būti situacija tokia, kad testatorius sudaro kelis testamentus dėl atskirų turto dalių, pvz., sudarė dėl buto, dėl žemės sklypo ir t.y. Tai tokiu atveju, jeigu tie testamentai nėra vienas kitą keičiantys, tai jie bus galiojantys visi, nepriklausomai nuo to, kad jie bus sudaryti skirtingu laiku. Tačiau jeigu testamentai sudaromi dėl to paties dalyko, tai galioja vėliausiai sudarytas testamentas. Vėliau sudarytas testamentas kaip ir anksčiau sudarytas testamentas yra sudaromas laikantis tų pačių reikalavimų. Kyla klausimas, o kas atsitinka, jeigu vėliau sudarytas testamentas dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra pripažįstamas negaliojančiu ? Atsakymą pateikia CK 5.17 str. : 5.17 str. Testamento nuginčijimas 1. Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. 2. Vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje. Visais kitais atvejais, jeigu vėlesnis testamentas yra pripažįstamas negaliojančiu, tai anksčiau sudarytas testamentas neatsinaujina. Teismų praktikoje yra tam tikrų problemų įgyvendinant šią nuostatą: - Kaip jau kalbėjome, pagal CK 5.15 str. 2 d. sudarant testamentą asmuo turi būti ne tik veiksnus paveldėjimo santykių srityje, bet taip pat ir suvokti savo veiksmų reikšmę ir pasekmes, t.y. jo būklė tuo metu, kai jis sudaro testamentą, turi būti tokia, kad jis galėtų išreikšti valią. O kaip ta valia nustatoma, jeigu asmuo jau yra miręs ? Po asmens mirties siekiant nustatyti asmens gebėjimą sudaryti testamentą yra skiriamos pomirtinės ekspertizės ir atitinkamai gydytojai, teismo ekspertai, remdamiesi įrašais asmens sveikatos, ligos istorijoje, vertina, ar, pvz., asmuo vartodamas vaistus galėjo suvokti savo pasekmes tam tikru duotuoju momentu. Čia yra nemažai problemų. Pvz., asmens ligos istorijoje užrašyta, kad asmeniui buvo išrašyta vartoti tam tikrus vaistus, pvz., po tabletę kiekvieną dieną. Ir gydytojai atsiverčia ligos istoriją ir sako ,,jeigu asmuo kiekvieną diena vartoja tokius vaistus, tai jo sąmonė gali būti paveikta ir jis gali nesuvokti adekvačiai atliekamų veiksmų prasmės ir jų valdyti”. Tačiau, kur yra problema? Problema ta, kad atgaline data sprendžiant niekas 100% nepasakys, ar asmuo tuos vaistus, pvz., tą dieną, tą savaitę, tą mėnesį vartojo. Taigi pomirtinė ekspertizė bus grindžiama tiktai tam tikra prielaida, kad jeigu yra taip, tai yra taip. Svarbu prisiminti, kad teismo ekspertizės atliekamos bylose teismui neturi iš anksto nustatytos privalomos galios ir teismas jas turi vertinti kartu su kitais įrodymais. Praktikoje teismai dažniausiai nurodytomis ekspertizėmis vadovaujasi. - Deja, bet praktikoje yra atveju, kada teismai, spręsdami, ar vėliau sudarytas testamentas negalioja ir ar pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą turėtų / 152 162 likti galioti ankstesnis testamentas, neveiksnumo sąvoką traktuoja plačiau, nei yra nurodyta įstatyme. Yra bylų, kai teismai tarsi ir pripažįsta faktinį neveiksnumą, jeigu asmuo dėl ligos, pvz., negalėjo suprasti savo veiksmų esmės tam tikru dotuoju momentu ir tada teismai laiko, kad šiuo atveju tai atitinka neveiksnumo sąvoka ne ir tokiu atveju negaliojant vėlesniam testamentui ankstesnis testamentas lieka galioti, nors įstatymo prasme tiktai teismo sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu arba ribotai veiksniu šioje srityje turėtų nulemti ankstesnio testamento išlikimą, o ne pasekmių pagal įstatymą atsiradimą. r. Pagal testamentą paveldėti gali ne tik įpėdiniai, bet ir testamentinės išskirtinės gavėjai. Kuo jie skiriasi nuo įpėdinių ? Testamentinės išskirtinės gavėjas laikomas asmuo, kuris paveldi ta tikrą turtą arba kurio atžvilgiu turi būti įvykdyta tam tikra prievolė iš paveldėto turto, tačiau jis nėra laikomas testatoriaus įpėdiniu. Pvz., testatorius tarkim sūnui palieka būtą, tačiau sako, ,,štai, mano kaimynui tu turi nupirkti tam tikrą daiktą arba tu turi jam skirti išlaikymą tam tikrą laiką tam tikrai sumai.” Taigi, to objekto, kuris bus išskirtinis objektas, gali nebūti tarp paveldimo turto (pvz., prievolė arba įsipareigojimas), tačiau testatorius nori ją numatyti, nori sukurti trečio asmens naudai. Tai testamentinės išskirtinės gavėjas yra tretysis asmuo, kurio naudai turi būti perduotas tam tikras turtas arba įvykdyta tam tikra privolė. Šios testamentinės išskirtinės gali būti ir sąlyginės, ir besąlyginės, pvz., gali būti numatyta sąlyga, kad paliekamas turtas vaikams, tačiau ya įpareigojima skirti anūkams tam tikrą sumą išlaikymui, jeigu jie, pvz., studijuoja. Taip pat testamentinės išskirtinės atveju gali būti perduodamas individualiais požymiais apibrėžtas daiktas, o taip pat gali būti nurodoma perduoti rūšies požymiais apibrėžtą daiktą, netgi gali būti nurodoma perduoti objektą, kurio iš viso nėra tarp paveldimo turto, t.y. įpareigojimas įvykdyti tam tikrą prievolę trečio asmens atžvilgiu. Todėl testamentinės išksirtinės gavėjai nėra pilnateisiai įpėdiniai. Jų atžvilgiu nėra sprendžiamas klausimas, pvz., dėl atsakomybės už skolas, nėra sprendžiamas klausimas tarkim dėl paveldėjimo dalių padidėjimo, turto pasidalinimo ir t.t. Jie turi savo teises tik konkretaus objekto arba konkrečios prievolės atžvilgiu. Jie be jokios abejonės turi priimti jiems skiriamą išskirtinę savo naudai. ji yra priimama lygiai taip pat kaip ir palikimas, t.y. per 3 mėn., na ir čia reikia atkreipti dėmesį, kad testamentinės išskirtinės nustatymas be jokios abejonės negali daryti įtaką nei trečiųjų asmenų teisėms, nei riboti įstatymo numatytų imperatyvių normų taikymą, pvz., privalomą dalį. Tarkim, negali būti taip, kad per išskirtines išdalinu visą savo turtą ir dėl to nieko nelieka nei kreditoriams, nei tiems, kas turi teisę į privalomą dalį. Įvykdai privalomą dalį, įvykdai kreditoriams įsipareigojimus, tada, jeigu yra galimybė, įvykdai išskirtinę ir jeigu kažkas lieka - tas lieka įpėdiniams. Jeigu nelieka, tai nelieka įpėdiniams. Įpėdiniai iš savęs vykdyti testamentinės išskirtinės neturi. T.y. jie neturi prisidėti tam, kad galėtų įvykdyti testatoriaus paskutinę valią. 5.23 str. Testamentinė išskirtinė 1. Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Išskirtinės gavėjais gali būti tiek įpėdiniai pagal įstatymą, tiek kiti asmenys. 2. Testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus. 3. Jeigu įpėdinis pagal testamentą, įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, turi teisę į privalomąją palikimo dalį, tai jis testamentinę išskirtinę įvykdo neviršydamas savo paveldimo turto vertės, kuri yra didesnė už jo privalomąją dalį. / 153 162 4. Jeigu įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, miršta prieš atsirandant palikimui arba nepriima palikimo, prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį. 5. Jeigu testamente nenurodytas testamentinės išskirtinės vykdytojas, testamentinė išskirtinė išskiriama iš paveldimo turto, kol bus nustatytos įpėdinių paveldimo turto dalys. 6. Testamentinė išskirtinė netenka galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš atsirandant palikimui.   s. Bet testamentinės išskirtinės įstatymas taip pat numato ir testamentinį įpareigojimą. CK 5.26 str. Skirtumas nuo testamentinės išskirtinės yra tai, kad ši prievolė yra ne konkrečiam asmeniui nukreipta, o visuotinai naudingam tikslui ir tai yra įpareigojimas įpėdiniams atlikti tam tikrus veiksmus, pvz., sukurti labdaros fondą ir atitinkamai jam perduoti turtą. 5.26 str. Turto palikimas visuomenei naudingiems ir labdaros tikslams 1. Testatorius visą savo turtą, jo dalį ar konkretų daiktą gali palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai. Tokio turto įpėdiniu gali būti paskirtas juridinis asmuo, kuris bus įsteigtas vykdant testatoriaus valią. Tokį juridinį asmenį įsteigti testatorius gali įpareigoti įpėdinį arba testamento vykdytoją. 2. Jeigu įpėdinis arba testamento vykdytojas nesiima priemonių įsteigti juridinį asmenį, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą, prašydami palikimui paskirti administratorių ir įpareigoti pastarąjį įsteigti testamente numatytą juridinį asmenį. 3. Jeigu visuomenės poreikis, kuriam buvo skirtas turtas, pasibaigė arba turto negalima panaudoti testamente nurodytam tikslui ir nėra testatoriaus nurodymų, ką tokiu atveju daryti su turtu, tokio turto tolesnio panaudojimo klausimą sprendžia palikimo atsiradimo vietos teismas. Toks turtas turi būti panaudotas panašiems tikslams į tuos, kuriuos nurodė testatorius. t. Antrinio įpėdinio paskyrimas arba substitucija. 5.21 str. Kito įpėdinio paskyrimas Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama. Čia reiktų palyginti paveldėjimą pagal įstatymą ir paveldėjimą pagal testamentą. Jeigu mes kalbame apie paveldėjimą pagal įstatymą, tai 5.11 str. nustato įpėdinių eiles. Jeigu išimtiniais atvejais CK 5.12 str. numato paveldėjimą atstovavimo teise, kada žemesnė eilė gali įstoti kartu su pirma arba antra eile paveldėti, ir jeigu lygintume 5.11 str. su 5.21 str., tai paveldėjimo pagal testamentą atveju įpėdinis, kuriam turtas paliekamas testamentu, turi būti gyvas palikimo atsiradimo momentu, taip pat įpėdinis gali būti toks, kuris gims po pailikimo atsiradimo. Tačiau, jeigu įpėdinis mirė iki palikimo atsiraimo, tai tokiu atveju, jau paveldėjimas pagal testamentą nebus galimas ir į mirusio įpėdinio vietą negalės stoti mirusio įpėdinio įpėdiniai. Pvz., turtas buvo paliktas kaimynui, kaimynas mirė anksčiau, nei palikėjas, tai kaimyno vaikai negalės sakyti ,,turtas buvo paliktas mūsų tėvui, mes dabar atitinkamai paveldėsim.” Jeigu testatorius nori nustatyti eilę ir grandinę, kaip bus dalinamas turtas, jeigu įpėdinis bus miręs jo mirties metu, jis turi paskirti antrinį, tretinį įpėdinį ir šis antrinio, tretinio įpėdinio paskyrimas yra vadinamas substitucija, t.y. koks asmuo pakeičia tą įpėdinį, kuris negali priimti palikimą dėl to, kad yra miręs. Substitucija / 154 162 taip pat gali būti taikoma ir tuo atveju, jeigu įpėdinis tiesiog atsisako priimti palikimą, pvz., testatorius sako, ,,aš savo turtą palieku kaimynui. Jeigu kaimynas atsisakytų arba mirtų, tai tada jo vaikams. Jeigu jie mirtų ar atsisakytų…” ir t.t. Kito įpėdinio paskyrimas yra neribojamas, galima numatyti kad ir 100 tų asmenų. Jeigu nė vienas iš tų nurodytų asmenų nepriims palikimo, tai tokiu atveju palikimas bus padalinamas pagal įstatymą (5.22 str.). Jeigu nepriims nė vienas iš įstatyminių įpėdinių, tai tada turtas atiteks valstybei. PALIKIMO PRIĖMIMAS Tam, kad įpėdinis galėtų įgyti turtą, kuris jam buvo paliktas, palikimas turi būti priimtas ir tai yra nesusiję nei su tuo, ar paveldėjimas yaa pagal įstatymą, nei su tuo, ar paveldėjimas yra pagal testamentą. Palikimo priėmimas yra valinis veiksmas. Jis yra laikomas sandoriu, nes šiuo veiksmu yra siekiamas sukurti atitinkamai teisines paskemes. Palikimo priėmimui yra būdingas retroaktyvus efektas (Kadangi palikimas atsiranda nuo tos dienos, kai miršta palikėjas, tačiau įpėdinis palikimą priima daug vėliau.) Tai nebūtinai bus pirma diena, nes priimti galima per 3 mėn. Natūralu, kad kyla klausimas, nuo kada bus laikoma, kad įpėdinis yra priėmęs palikimą. Įpėdinis bus laikomas paveldėto turto savininku nuo pat palikimo atsiradimo dienos, t.y nuo pat to momento, kai palikimas atsirado - nuo palikėjo mirties momento. Kitaip sakant, nėra jokios tarpinės būsenos, jokios spragos, kad turtas būtų be savininko. O kas gi tuo turtu rūpinasi iki to momento, kol įpėdiniai oficialiai priima palikimą ir įregistruoja savo teises ? Paprastai tuo turtu rūpinasi vienas iš įpėdinių. Jeigu turtą yra reikalinga administruoti arba tvarkyti, gali būti kreipiamasi į teismą dėl administratoriau spaskyrimo, kuris tuo turtu rūpinsis. Palikimo priėmimas pagal CK gali būti atliekamas 3 būdais. Skirsime du palikimo priėmimo momentus - Anksčiau (dar iki 2011 m.) ir dabar (po 2011 m.). Būdas, kuris liko nepakitęs, pirmasis ir dažniausiai taikomas palikimo priėmimo būdas: 1) palikio priėmimas pateikiant pareiškimą notarui. Pareiškimo pateikimas notarui reiškia, kad asmuo užpildo pareiškimą pas notarą ir šis tą pareikšimą patvirtina. Šis pareiškimas yra tvirtinamas, t.y. atliekamas notarinis veiksmas, tai reiškia, kad notaras įpėdiniui turi išaišinkti jo atliekamo veiksmo teisines pasekmes, t.y. ne tik tai, kad jis įgys turtą, bet kad jis tam tikrais atvejais gali perimti ir palikėjo skolas, už kurias gali būti atsakingas ir savo turtu. 2) Antras būdas : palikimo priėmimas faktiniu valdymu. Pagal CK 5.51 str. įpėdinis yra laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, rūpintis juo kaip savo turtu. Bet tam, kad palikimo priėmimas faktiniu valdymu būtų įformintas arba pripažintas, turi būti nustatytas JF ir jų nustato teismas. Gali būti situacijos, kai vieni įpėdiniai palikimą priima pateikdami pareiškimą pas notarą, kiti įpėdiniai priima palikimą faktiniu valdymu, t.y. pradėdami valdyti turtą, kuris lieka po palikėjo mirties. Labai svarbu atkreiptiį dėmesį į CK 5.50 str. 1 d. - palikimas gali būti priimtas TIK VISAS, t.y. negali jis būti priimtas tik iš dalies arba su sąlyga ar išlygom. Įpėdinis negali galvoti, kad ,,Aš priimsiu butą, bet nepriimsiu žemės sklypo, priimsiu automobilį, bet nepriimsiu kažkokio kito daikto, arba priimsiu, bet su kažkokiom sąlygom.” Tokių išlygų įpėdinis negali numatyti. Jeigu jis nenori priimti palikimo tokio, koks jis yra, tai jis palikimo turi nepriimti viso. 3) Trečiasis būdas, kuris modifikavosi - priėmimas pagal apyrašą. Ankčiau buvo numatyta, kad palikimas gali būti priimamas kreipiantis į teismą dėl apyrašo sudarymo. Dabar yra kreipiamasi ne į teismą, o į notarą. Atitinkamai notaras išduoda dokumentą, kurio / 155 162 pagrindu kreipiamasi į antstolį ir antstolis sudaro tą apyrašą. T.y. nuo teismų yra nuimtas tam tikras darbo krūvis ir dar labiau yra išplėstą notarų kompetencija paveldėjimo santykių srityse sprendžiant palikimo perdavimo klausimą ir įforminant palikimo priėmimą. Šis būdas ypatingas tuo, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal apyrašą, atsako už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu. Tai reiškia, kad jis eliminuoja riziką, kad atsirastų tokios situacijos, kad tektų atsakyti už palikėjo skolas iš savo turto ir kad palikimas ne tik kad pridėtų turto, bet būtų nuostolingas pačiam įpėdiniui. Palikimo priėmimas pagal apyrašą nėra pareiga, bet reikia atkreipti dėmesį į LAT apžvalgą AC-35-1: kai teismai išduoda leidimą priimti palikimą nepilnamečių vardu, jie patys savo iniciatyva gali nurodyti, kad toks palikimas turi būti priimamas pagal apyrašą, kitaip sakant, išduoti tam tikra prasme sąlyginį sutikimą priimti palikimą nepilnamečio asmens vardu, kadangi praktikoje buvo tokių situacijų, kai būdavo išduodamas sutikimas/ leidimas priimti palikimą nepilnamečių vardu, ir vėliau paaiškėja, kad skolų yra daugiau nei turto. Jeigu bent vienas iš įpėdinių priima palikimą pagal apyrašą, tai yra laikoma, kad visi kiti įpėdiniai taip pat priėmė palikimą pagal apyrašą ir jiems atitinkamai dėl to dalyko kreiptis nereikia. Apyrašą sudaro antstolis. Į jį turi būti įtraukiamas palikėjo turėtas turtas, taip pat turi būti įtraukiamos skolos, kurias turėjo palikėjas. SVARBU: Jeigu įpėdiniai nuslepia tam tikrą turtą nuo antstolio ir tokiu atveju jis nebuvo įtrauktas į apyrašą, tai tokiu atveju įpėdiniai praranda galimybę remtis ta suteikiama privilegija, t.y. ribotos atsakomybės už skolas privilegija, ir atitinkamai jie atsakys visu SAVO turtu už palikėjo skolas. Praktikoje nagrinėjant palikiom priėmimo klausimus daugiausiai ginčų kyla dėl to, ar įpėdiniai priėmė palikimą faktiniu valdymu ar ne. Tai yra susiję su terminais, per kuriuos turi būti įgyvendinta teisė priimti palikimą. Šiai dienai galiojantis CK ( 5.50 str.) nustato, kad visi įpėdiniai, nepriklausomai nuo eilės, privalo išreikšti savo valią per 3 mėn. nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Čia ypatingai aktualu yra įstatyminio paveldėjimo atveju. Anksčiau pagal ankstesnį teisinį reguliavimą ir praktiką buvo situacija, kai sprendžiant palikimo priėmimo klausimus, pirmos eilės įpėdinis turėdavo teisę apsispręsti, priims ar nepriims palikimą, paskiau antros, trečios ir t.t. ir visas paveldėjimo procesas galėdavo užtrukti iki 18 mėn. Dabar įstatyminio paveldėjimo atveju visos šešios įpėdinių eilės turi pareikšti savo valią kartu. SVARBU: Bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra taikoma įstatyminio paveldėjimo atveju, o 5.50 str. 3 d. sako, kad ,,šio str. antroje dalyje nurodytos teisinės pasekmės atsiranda tik tuo atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio pagal įstatymą ar įpėdinio pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas.” Tai reiškia, jeigu nėra atliktas palikimo priėmimas faktiniu valdymu. Jeigu palikimo priėmimas faktiniu valdymu buvo atliktas, tai atitinkamai vėlesnėms eilėms ta teisė pareikšti savo valią dėl palikimo priėmimo per tuos pačius 3 mėn. neatsiranda. Kad būtų paprasčiau: pvz., turime pirmos ir antros eilės įpėdinius. Pirmos eilės įpėdinis įgyvendina savo teisę priimti palikimą faktiniu valdymu, o antros eilės - eina pas notarą. Tai kyla klausimas, kuris iš įpėdinių - pirma ar antra eilė bus priėmusi palikimą. Pagal įstatymo dėliojimo logiką, bet kuris iš palikimo priėmimo būdų yra laikomas lygiaverčiu. Jeigu konstatuojam bent vieną iš nurodytų būdų, vadinasi antram būdui atitinkamai vietos jau nebelieka ir palikimą turi būti laikomas priėmęs tas asmuo. Teismų praktikoje problemų dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu labai daug nėra, bet pagrindinis ginčas tokio pobūdžio bylose, kai yra nustatinėjami JF, kyla dėl to, ar iš tikrųjų asmens veiksmai buvo išreiškiami su tikslu valdyti turtą kaip savo, o ne su tikslu tiesiog palaukti, ar nepaaiškės kreditoriai, ne atsargiai išlaukti situacijos paaiškėjimą ir pan. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad tie veiksmai, kurie .išreiškia palikimo priėmimą, turi būti / 156 162 atliekami per tuos pačius 3 mėn. Praktikoje, teikiant įrodymus, dažnai būna šis laikotarpis išplėstas. Pvz., atsirado palikimas, tada įrodinėjama, kad turtas buvo valdomas, buvo mokama už elektrą ir t.t., ir tas įrodinėjimo laikotarpis išsiplėčia į keletą metų, nors iš tikrųjų teisiškai reikšmingi tie pirmieji 3 mėn., kada buvo arba atitinkamai nebuvo išreikšta asmens valia įgyti turtą ir valdyti turtą kaip savo turtą. 5.50 str. Palikimo priėmimas 1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. 2. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. 3. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau šio str. 2 d. nurodytos teisinės pasekmės atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas. 4. NETEKO GALIOS. 5. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos. 6. Notaras per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti testamentų registro tvarkytojui apie palikimo priėmimą. Kita problema, su kuria susiduria teismų praktika: traktavimas palikimo priėmimo teisės, jos prigimties nustatymo, t.y. ar tai išimtinai asmeninio pobūdžio teisė, kuri gali būti įgyvendinama tiktai paties įpėdinio, ar tai visgi turtinio pobūdžio teisė, kurios neįgyvendinimas gali būti traktuojamas kaip veiksmas, kuris gali būti kvestionuojamas įpėdinio kreditorių. Šis klausimas yra susijęs su įpėdinių kreditorių teise ginčyti įpėdinių atsisakymą priimti palikimą arba per netiesioginį ieškinį reikšti teisę dėl palikimo priėmimo. Šiandien dienai teismų praktika yra formuojama ta linkme, kad ši teisė t.y. teisė priimti palikimą, kaip turtinio pobūdžio teisė, gali būti įgyvendinama ir per netiesioginį ieškinį, ir taip pat palikimo atsisakymas gali būti ginčijamas per Pauliano insitututą, jeigu palikimo atisakymu yra siekiama pakenkti kreditoriams ir padaryti jiems žalą. Taigi, reikia įsiminti, kad palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per 3 mėn. Jeigu yra norima apsiriboti savo rizika dėl skolų už palikėjo skolas, tokiu atveju palikimas turi būti priimamas pagal apyrašą. Jeigu palikimas priimamas faktiniu valdymu, tai tokiu atveju būtina nustatyti JF dėl to, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Palikimo priėmimą, apyrašo nustatymą ir kartu palikimo priėmimą be apyrašo nustatymo reikia kartu sieti su įpėdinio atsakomybe už palikėjo skolas ir atitinkamai su kreditorių pareiga pareikšti reikalavimus po palikėjo mirties. CK 5.63 str. kreditorių reikalavimus skirsti į dvi dalis: a) Dėl vienos iš šių dalių reikalavimai turi būti pareiškiami per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo. Jeigu reikalavimas nėra pareiškiamas, tai tokiu atveju kreditorius praranda teisę pareikšti tokį reikalavimą. b) Dėl kitos - neturi būti pareiškiami. Kreditoriams nėra nustatyta jokia spec. pareiga ar procedūra savo reikalavimą legalizuoti tam, kad jis vėliau būtų įgyvendinamas įpėdinių atžvilgiu. / 157 162 Čia kyla keletas klausimų : kokie tie reikalavimai, kurie skiriami į vieną ir antrą grupę ? Yra reikalavimai, dėl kurių nereikia reikšti reikalavimų per nustatytą terminą (išimtis iš bendros taisyklės, nes bendroji taisyklė, kad reikia reikšti reikalavimus dėl visko, išskyrus …). Išimtis yra taikoma tiems reikalavimams, kurie: i. yra pagrįsti hipoteka ir įkeitimu; ii. susijusiems su IĮ ar ūkininko ūkio veikla. Dėl visų kitų reikalavimų įpėdiniams turi būti pareikštas reikalavimas per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos (5.63 str. 1 d.). Terminas gali būti atnaujinamas, bet ne daugiau kaip per 3 m. nuo palikimo atsiradimo dienos. Vadinasi, 3 m. terminas - naikinamasis, jeigu jis yra praleidžiamas. Reikalavimas turi būti pareikštas įpėdiniams, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui arba pareiškiant ieškinį teisme dėl paveldimo turto. Ši nuostata KAM kreditoriai turi pareikšti reikalavimą teismų praktikoje buvo labai plačiai diskutuota (kaip ir su nuostata, PER KOKĮ laiką turi būti pareikštas reikalavimas). Kur čia problema ir kur kyla kolizinė situacija ? Pagal 5.50 str. įpėdiniai turi 3 mėn. terminą TAM, KAD JIE APSISPRĘSTŲ PRIIMTI PALIKIMĄ AR NE. be jokios abejonės, vienas iš argumentų, sprendžiant priimti ar nepriimta palikimą, yra klausimas, KIEK palikėjas turėjo skolų - daug ar mažai. Iš kitos pusės, kreditoriams taip pat yra nustatytas 3 mėn. terminas. Galėtume samprotauti, kad, pvz., kažkas atėjo paskutinę dieną ir mato, kiek yra pareikštų reikalavimų ir tada apsisprendžia ir t.t. BET terminas palikimui yra nustatytas 3 mėn., o ne lygiai diena, einanti po 3 mėn. Vadinasi įpėdiniai tą gali įgyvendinti bet kurią dieną ir natūralu, kad įpėdinis nelauks paskutinės dienos, nes maža kas gali atistikti (ar techninės kliūtys, ar kiti nesklandumai, dėl ko būtų neišreikšta valia). Kita vertus, kreditorius gali laukti kad ir iki paskutinės dienos prieš išsiųsdamas pareiškimą. Teismų praktika nurodytą 3 mėn. terminą kreditoriams reikšti savo reikalavimus iš pradžių bandė aiškinti kaip nuostatą, kuri yra labai svarbi tam, kad įpėdiniai galėtų susidaryti vaizdą apie palikėjo turtinę padėtį ir tą paveldimą dalyką (aktyvus ir pasyvus), bet vėliau visgi buvo logiškai nukrypta nuo tokio aiškinimo, nes natūralu, kad įstatymas taip yra sudėliojęs terminus, kad šie terminai neseka paeiliui vienas po kito (nėra, kad pirma terminas kreditoriams reikalavimus pareikšti, o antras terminas - pareikšti įpėdiniams). Šis terminas gali sudaryti tik tam tikrą įsivaizdavimą, bet jokou būdu neseka vienas po kito. Dėl tos priežasties teismų praktika aiškina, kad nurodytas 3 mėn. terminas yra svarbus įpėdiniams, kad jie susidarytų vaizdą, bet, be jokios abejonės, įpėdiniai, priimdami palikimą nesulaukę 3 mėn. pabaigos prisiima riziką, kad kreditorių gali atsirasti. Vadinasi, ta apl., kad pirma pareiškia įpėdinis valią priimti palikimą, o paskui atsiranda kreditorius, be jokios abejonės ji nėra aktuali iš teisinės pusės, vertinant kreditoriaus reikalavimo galiojimą ar negaliojimą. Antrasis aspektas, susijęs su šia nuostata, yra susijęs su tuo, kokiu būdu turi būti pareiškiami reikalavimai ? Jeigu dar nėra žinoma, kas bus tie įpėdiniai, jeigu nėra testamento vykdytojo arba administratoriaus, tai ką turi daryti kreditoriai ? Ar jie turi reikšti ieškinį, bet jeigu reikšti ieškinį, ką tada nurodyti atsakovu, nes jų skolininkas - miręs ? kaip tą reikalavimą pareikšti teisme ir t.t.? Mūsų teismų praktiką šią nuostatą aiškina plečiamuoju būdu: šis str. (CK 5.63 str.) turi sudaryti pagrindą kreditoriams išviešinti savo reikalavimą ir kad įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, turėtų bent teorinę galimybę su tuo susipažinti. Todėl kreditoriai turi galimybę nusiųsti pranešimą į notarų biurą, kuris administruoja palikimo priėmimo klausim; turi galimybę nusiųsti įpėdiniams, jeigu jie yra žinomi. Be to, išviešinimu yra laikomos ir tos situacijos, kai jau vyksta vykdymo procesas, kai yra turtas areštuotas ir viešame registre yra užfiksuotas turto areštas. Tokiais atvejais yra pripažįstama, kad kreditoriais yra išviešinę savo reikalavimus / 158 162 ir įpėdiniai apie juos žinojo. Būtent čia yra akcentuojamas esminis išviešinimo reikalavimas. Be to, teismų praktikoje akcentuojama, kad nurodytas išviešinimo reikalavimas yra taikomas ne tik privatiems kreditoriams, bet ir valstybei, ir jie turi atlikti nurodytus veiksmus per įstatyme nustatytą terminą. 5.63 str. Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka 1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. 2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. 3. Šio str. 1 ir 2 d. nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus. 4. Teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Jeigu paveldimą turtą reikia tvarkyti, įpdėiniai gali skirti administratorių. Pasitaiko tokių atvejų, kai į paveldimo turto masę įeina, pvz., vertybiniai popieriai, tarkim yra paveldimos akcijos, miręs asmuo buvo tiek vienintelis akcininkas, tiek vadovas. Reikia paskirti naują vadovą, nes įmonė be vadovo negali būti. Kas paskirs tą naują vadovą, jeigu akcininkas rya miręs? Tai tokioje situacijoje turi būti skiriamas palikimo laikinasis amdinistratorius. Tas laikinasis administratorius turi šaukti susirinkimą. Tada per susirinkimą atitinkamai turi skirti ir naująjį vadovą, kitaip sakant - įgyvendinti akcininko teises. Tokios situacijos praktikoje tikrai pasitaiko, jos nėra retos ar išimtinės. Daug rečiau skiriamas administratorius, kai yra fizinio pobūdžio turtas, kadangi kaip bežiūrėsi, tai palikimo priėmimo procesas pagal įstatymą formaliai gali užtrukti ir labai trumpai, nes įstatytmas numato, kad turi būti išreiškiama valia dėl palikimo per 3 mėn., notaras atitnkamai turi išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nėra saistomas 3 mėn terminu ta prasme, kad notarui nėra draudžiama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą anksčiau. Aišku, iš praktinės pusės anksčiau to paveldėjimo teisės liudijimo turbtūt niekada negautume, nes notaras visada gali sakyti, maža kas, gal dar atsiras kas nors per tuos 3 mėn. Notarai paprastai tvarkingai tuos 3 mėn. išlaukia ir po tų 3 mėn. išduodamas liudijimas. Tačiau teismų praktika atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai kyla ginčas tarp įpėdinių dėl paveldimo turto dalių, dėl turto pasidalinimo, dėl teisės paveldėti, notaras nėra tas subjektas, kuris tokio pobūdžio ginčus spręstu. Jeigu tarp įpėdinių kyla ginčas, juo labiau - jis persikelia į teismą, tai tokiu atveju net nėra abejonių, kad notaras jokių veiksmų atlikti nebegali, nes jis tvirtina tik neginčytinus sandorius civlinėje apyvartoje ir notaras ginčų nenagrinėja. Kilus ginčui notaras sustabdo veiksmus ir atitinkamai išaiškina įpėdiniams teisę kreiptis į teismą, kad būtų išspręstas klausimas dėl palikimo pasidalinimo. Reikia turėti minty, kad teisė priimti palikimą yra turtinė teisė. Ji įpėdiniui atsiranda tuo metu, kai miršta palikėjas ir nuo to momento įpėdinis turi teisę apsipręsti jis tą turtinę teisę įgyvendins ar ne. Todėl šioje vietoje labai svarbus paveldėjimo transmisijos institutas, įtvirtintas CK 5.58 str. Paveldėjimo transmisija reiškia, kad tais atvejais, kai miršta įpėdinis, dar nespėjęs įgyvendinti teisės priimti palikimą, įpėdinio įpėdiniai turi galimybę apsispręsti, jie tą teisę / 159 162 įgyvendins ar ne. Šiai nuostatai nėra taikomas joks paveldėjimas atstovavimo teise, tai yra tiesiog turtinės teisės įgyvendinimo pratęsimas (jei nusprendžia pratęsti, tai įgyvendina per 3 mėn., jeigu nusprendžia nepratęsti, tai atitinkamai šios teisės neįgyvendina). Tada, kada ateina laikas padalinti palikimą, tai kyla klausimas, o kaip jis turėtų būti padalinimas ir kaip turėtų būti išduotas paveldjėimo teisės liudijimas ? Notaras, išduoamas paveldėjimo teisės liudijimą, tais tavejais, kai įpėdiniams nėra palikti konkretūs daiktai, o įpėdiniams yra paliktos turto dalys, tai paveldėjimo teisės liudijimai ir yra išduodami pagal nurodytas dalis. Pats notaras neužsiima paveldjimo turto dalinimu. Jį gali pasidalinti įpėdiniai. Įpėdiniai, dalindamiesi paveldimą turtą, tam, kad jie jį galėtų pasidalinti, jie turi priimti palikimą, t.y. turi būti pareikšta notarui valia. Atitinkamai, jeigu jie nori jį pasidalinti dar iki įregistravimo viešame registre, tai jie turi galimybę sudaryti notarinę sutartį pagal CK 5.57 str. ir susitarti, kam kokie daiktai atitenka. Praktikoje tokių sutarčių sudarymas pakankamai retas atvejis. Dažnesnis atvejis, kai įpėdiniai priima palikimą ir tada atitinkamai įregistruoja savo dalis, na o tada sudaro arba mainų sutartis arba tarpusavio P-P sutartis arba kitokio pobūdžio sandorius. Bendrąja prasme, kalbant apie palikimo pasidalinimą, įstatymas nenustato jokių spec. taisyklių, kaip turtas turėtų būti dalinamas tarp įpėdinių, išskyrus atvejus, kai yra dalinamas turtas, susijęs su veikiančių verslu, ar tai būtų ūkininko ūkis, ar tai būtų, pvz., kokia veikianti įmonė. Tokiu atveju, sprendžiant dėl paveldimo turto pasidalinimo, įstatymas atkreipia dėmesį, kad nustatant, kam turtas turėtų būti priskiriamas natūra kilus ginčui tarp įpėdinių, turi būti atsižvelgta į įpėdinių pasirengimą tęsti ir vykdyti tą veiklą, kuri buvo vykdoma. Visais kitais atvejais įpėdinių turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir jie tą turtą įgyvendina kaip bendraturčiai pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles. Mūsų CK numato įvairių turto pasidalinimo būdų, pvz., numato, tarkim, CK 5.70 str., numato uždarą aukcioną, numato atvirą aukcioną (uždaras aukcionas gali būti atliktas tarp įpėdinių). Atitinkamai iš šalies taip pat bet kurie asmenys gali dalyvauti ir siūlyti nurodytą kainą ir išmokėti įpėdiniams atitinkamas dalis. Taip pat įstaymas numato, kad palikimas gali būti pasidalinamas burtų būdu (konkrečių daiktų atitekimas kažkuriam iš įpėdinių). Atitinkamai kitiems yra išmokamos tam tikros dalys, bet čia yra labai svarbu, kad įpėdiniai sutartų ne tik dėl būdo, bet ir dėl verčių, kuriomis remiantis bus išmokamos tos dalys. Dėl paveldiom turto pasidalinimo reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gali būti taip, kad tarp paveldimo turto bus objektai, kurių įpėdiniai negalės valdyti nuosavybės teise, kuriuos turėti bus reikalingas arba specialus veiksnumas, arba atitinkamai spec. teisė turėjimas. Pvz., teisės turėjimas turėti ginklą - jeigu įpėdinis jos neturi, tai atitinkamai jam tas objektas negalės būti perduodamas. Tkiu atveju spec. teisės aktai numato tvarką, koks objektas yra realizuojamas, o įpėdiniui yra perduodama ta turtinė nauda, pinigai, kurie yra gauti realizavus turtą. Lygiai taip pat atsitinka su žeme, pvz., jeigu įpėdinis negali turėti nuosavybės teise žemės, tarkim, yra užsienietis, o jam pagal mūsų LRK yra draudžiama turėti nuosavybės teise. Praktinės problemos: Testamento vykdytojo institutas, kadangi sudarant testamentus žmonės vis dažniaus sprendžia klausimus dėl to, kas gi turėtų būti nurodytas testamento vykdytoju ir kaip ta valia turėtų būti įgyvendinama, nes LT praktikoje tikrai yra buve nemažai atvejų, kai po vieno asmens mirties įpėdiniai pradeda turtą dalintis, vienam viena dalis, kitam kita, ir tarkim, jeigu yra turimas koks nors stambesnis akcijų paketas arba kažkoks turtas, po to, kai tai yra padalinama tarp įpėdinių, visos dalys atskirai nebeturi tos vertės, ką turėtų / 160 162 vienas bendras paketas. Tokiose situacijos testamento vykdytojo institutas be jokios abejonės labai pasitarnautų ir savotiškai paslauga, ir veiklos rūšis gali atsirasti ir būti (paslaugų teikimas, susijęs su palikimo valdymu.). Žinoma, kad įpėdinis, paskirdamas tam tikrą asmenį testamento vykdytoju, turi pasitikėti tuo asmeniu ir tai nėra taip, kad bet kuris asmuo būtų iš šalies nurodomas. Be to, pagal šiandieninę notarinę praktiką, tais atvejais, kai asmuo yra skiriamas testamento vykdytoju, yra būtina gauti to asmens sutikimą. Tarp palikėjo ir testamento vykdytojo turi btūi tam tikras pasitikėjimo santykis, tačiau visigi daugumoje atvejų to vykdytojo instituto buvimas ir dalyvavmas paveldėjimo santykiuose, užtikrina turto valdymo stabilumą. Mes nekalbame apie situacijas, kai reikia išspręsti klausimą dėl elementarių keletos nekilnojamų daiktų pasidalinimo, bet tais atvejais, kai yra valdomi sudėtingesni turto kompleksai arba didesnės turto masės, tai tokio asmens dalyvavimas paveldėjimo procese yra be jokios abejonės sveikintinas. PAVELDĖJIMO TEISĖ ES JURISDIKCIJOJE 2012 m. liepos 4 d. reglamentas 650/2012 yra įsigaliojęs 2018 m. Reglamentas, be tipinių klausimų sprendimo, t.y. klausimų dėl jurisdikcijos išsprendimo, o jurisdikcija yra apsprendžiama pagal palikėjo įprastinės gyv. vietos teisę, taip pat reglamentuoja klausimą dėl taikytinos teisės. Tai nėra labai būdingas klausimas visiems procesiniams reglamentams ir reglamentuojant klausimą dėl taikytinos teisės, šis reglamentas suteikia galimybę palikėjui pasirinkti jo palikimui taikytiną teisę. Tiesa, tas pasirinkimas nėra labai gausus: jis gali pasirinkti savo pilietybės teisę. Pvz., jeigu lietuvis gyvena FR, rašydamas testamentą jis gali pasirinkti, kad jo palikimui bus taikoma LT teisė. Pasirinkus LT teisės taikymą atitinkamai ši teisė reglamentuos paveldėjimo atsiradimo priežastis, laiką, vietą, atitinkamai paveldėtojus, jų dalių nustatymą, galėjimą paveldėti, palikmio administravimo klausimus, atsakomybės už skolas klausimus ir pan. Čia reikia turėti omeny, kad tais atvejais, kai yra sprendžiamas klausimas dėl NT paveldėjimo, tai taikant tarptautines privatinės teisės normas, šiems objektams yra taikoma ta teisė, kurioje valstybėje tie objektai yra. Tačiau yra atsižvelgiama į taikytinos teisės pasirinkimą, jeigu ji buvo pasirinkta testamentu. Taip pat ypatumas: šiuo reglamentu yra sukurtas EU paveldėjimo pažymėjimas, kuris kaip dokumentas suteikia galimybę įpėdiniui legalizuotis kitoje valstybėje. Pvz., jeigu LT tvarkomas paveldjėimo klausimas, o tam tikras turtas yra FR, mums reikia nuvykti į FR, tai kad mumus nereiktų aiškinti, kokie dokumentai LT yra forminami, kaip asmuo priima palikimą ir kokie dokumentai rodo, kad asmuo yra įpėdinis, yra sukurtas pažymėjimas. Mes tą pažymėjimą užpildom ir nuvežam į FR. To pažymėjimo pagrindu atitinkamai mus pripažįsta kaip įpėdinį (tokia tvarka yra ir LT - irgi nereikia spręsti klausimo dėl FR, Portugalijos, Graikijos teisės turinio. Visa tai apsprendžia pažymėjimo forma). 2020.12.15 PROBLEMATIKA : Faktinis valdymas - buvo ar nebuvo per tuos 3 mėn. įvykdytas. Kokie požymiai ? Veiksmai turi būti atliekami per tą patį laikotarpį. Pagrindinės problemos dėl fakt. valdymo konstatvimo : a) Atskirų daiktų priėmimas; Pagal doktriną - atskirų atminimą sudarančių daiktų priėmimas nėra laikomas palikimo priėmimas faktiniu valdymu. O kas yra atminimą sudarantys daiktai, o kas ne ? b) Turto valdymas bendr. nuosavybės teise. Pvz. vyras ir žmona, yra jų bendra jungt. nuosavybė (namas). Vyras miršta, žmona toliau valdo turtą. Kluaismas: ar ji tą namą / 161 162 valdė kaip 1/2 iš bendr. jungt, nuosavybės, o 1/2 - faktiniu valdyu, ar visu namu bendrai ? Dažnai kyla dėl to ginčas. Kas įrodo faktinį valdymą ? Disponavimas kaip savo turtu - rečiausia apl. Tam, kad disponuotum turtu, reikia notaro patvirtinimo. Dažniausiai - valdo, naudoja. Jeigu tai yra daiktai, prie kurių prijungtos komunalinės paslaugos, tai bus ir naudojamos šios paslaugos, vadinasi, asmuo tikrai faktiškai naudojo daiktą. Padeda įrodymai, kurie yra ir po tų 3 mėn. laikotarpio. Kitoks pasireiškimas - pvz., gyveno, rinkosi, vasarodavo, bet teismai vertina kritiškai. Gali kviesti vietinius gyventojus, liudytojus, bet teismai irgi retai vertina teigiamai, dažniausiai kritiškai. / 162 162

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!