Šeima religijos kontekste

Šeima – tėvų ir vaikų gyvenimo bendrija, kurioje vaikas pažįsta gėrį ir blogį, suvokia savo žmoniškąją esmę, gauna socialumo, pasaulėžiūros pagrindus. kardinolas J. Hoffneris taikliai teigia, kad tėvams Dievas suteikė pirminį autoritetą ir užduotį auklėti vaikus. Ir vis dėlto dabar besimokantį jaunimą veikia įvairios įtakos, socialiniai veiksniai ir todėl iškyla prieštaravimų tarp tėvų vaikams daromos įtakos ir kitų įtakų, išlieka tėvų teisė ne tik auklėti vaikus, bet ir suteikti auklėjimui religinį aspektą, taip pat pasirinkti ugdymo įstaigą, kur namų auklėjimas būtų tęsiamas pradėta linkme.
Profesorius L. Jovaiša nurodo, kad religijos vertybės susijusios su žmogaus gyvenimu, tobulinimu ir dorinimu. Tai ryšku jau vaikystėje, kai vaikai susiduria su religinio kulto daiktais. Sužinoję iš tėvų apie tų daiktų paskirtį ir prasmę ugdosi išskirtinę pagarbą jiems. Vėliau pamažu įsitraukia į kulto veiksmus, juos įprasmina, išgyvena daug teigiamų emocijų. Taip Dievas tampa jų gyvenimo dalimi. Paskatinti tėvų, vaikai pradeda dialogą su Dievu, kuris – kviečia juos, kad būtų geri, mylėtų tėvus, artimuosius, visus žmones. Taip dorovinis auklėjimas vyksta kartu su religiniu auklėjimu.
Posovietinėje Lietuvoje ir mokykloje, ir šeimoje religinis vaikų auklėjimas vyksta sudėtingomis aplinkybėmis. Tikybos pamokas dabar renkasi vaikai tos žmonių kartos, kuri sovietinėje mokykloje buvo atvizuojama. Kai kurios šeimos sovietmečiu slapta puoselėjo tikėjimo jausmą, kitos to nedarė, kad nepakenktų sau ir vaikams, jų likimui. Todėl ne visų mokinių tėvai, sovietinės mokyklos auklėtiniai, šiandien yra savo vaikams krikščioniško gyvenimo būdo ir tikėjimo pavyzdys, taip pat ne visų įtaka savo vaikams pozityvi. Tad religinio vaikų auklėjimo šeimoje problema šiandien šeimose aktuali.
Bet kokio tipo šeimose suaugusieji buvo didžiulis autoritetas, juos privaloma gerbti, jų klausyti, net jei šie ir neteisūs. Apskritai nebūdavo priimta abejoti tėvų nurodymų teisingumu ir teisėtumu – „Pasakė – šventa“, bandantiems priešgyniauti būdavo primenama – „Žinok, snargliau, iš ko duoną valgai“. Vaikai į tėvus kreipdavosi „Mama“, „Tėte“, „tamsta“ – „tujintis“ buvo neleidžiama. Pagarbą rodo tėvų rankos bučiavimas,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!