Savižudybės ir pasikorimas

Įvadas Savižudybė - tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių. Lietuvoje savižudybės sudaro 4% mirties priežasčių, tarp vyrų – 6%, tarp moterų – 2.5%. Nuo 1996 m. savižudybė tapo trečia mirties priežastimi po mirčių sergant kraujo apytakos sistemos ligomis ir onkologinėmis ligomis ir pirma – nelaimingų atsitikimų grupėje. Per visus pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų. 2000 m. nusižudė 1317 vyrų ir 314 moterų. Didžiausia savižudybių rizikos grupė Lietuvoje yra 40 – 49 m. kaimo vyrai ir moterys, ir vyresnės nei 75 metų amžiaus miesto ir kaimo moterys. Pagrindiniai savižudybių būdai Lietuvoje pasikorimas – 90% (2000 m.). Nusinuodijimas yra antras pagal paplitimą bendras būdas – 3.18%, tarp moterų jis sudaro 7.3%, o tarp vyrų – 2.2% (žiūr. Priedą). Medikamentais nusinuodija – 44.8% vyrų ir 65.21% moterų. Savižudybių, tame tarpe ,ir pasikorimo etiologija : Savižudybė sudėtingas ir kaskart vis nuodugniau tiriamas reiškinys, liečiantis ne vien tik sergančius psichinėmis ligomis, bet apskritai – asmenybės problemas Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo. . Tarp savižudybių būdų be galo populiarus pasikorimas Pasikorimas – vienas iš prieinamiausių, populiariausių savižudybės būdų, kurio metu ištinka mirtis dėl kvėpavimo ir širdies veiklos išnykimo kilpa užveržus kaklą. Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų. E.S.Shneidman, garsus pasaulyje Kalifornijos universiteto Los Anžele Medicinos fakulteto tanatologijos profesorius, penkiasdešimt profesinės veiklos metų skyręs savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Šią skausmo atmainą jis pavadino psichologiniu skausmu, jį kildindamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių. Savižudybės esme jis laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena. Žudimosi priežastys įvairios, tačiau iš esmės tai gyvenimo tikslo netekimo padarinys. Tiek sveikam, tiek psichiškai nesveikam žmogui noras atsikratyti gyvenimu kyla tada, kai aplinkinis pasaulis atrodo svetimas, kai visi aplinkiniai žmonės atrodo besidžiaugią tik jiems ir teprieinama gyvenimo laime. Pirminiu psichologinio skausmo šaltiniu laikomi nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Henry A.Murray knygoje “Explorations ir Personality” (1938) išdėstė apie dvidešimt gyvybinių psichologinių poreikių: tai poreikis žemintis, poreikis laimėti, poreikis palaikyti ryšius su kitais, poreikis jėga įveikti priešininkus, poreikis būti nepriklausomam ir laisvam, poreikis atsikeršyti už pralaimėjimą, poreikis gintis, poreikis gerbti, poreikis dominuoti, poreikis atkreipti dėmesį į save, poreikis vengti skausmo, ligų, nemalonių išgyvenimų, poreikis turėti ir ginti savąjį “aš”, saugoti savo psichologinę erdvę, poreikis puoselėti, padėti, ginti, poreikis pasiekti daiktų ir minčių darną, poreikis pajusti malonumą, poreikis atstumti, nepriimti, atskirti, poreikis siekti malonių juslinių potyrių, poreikis vengti gėdos ir pažeminimo, poreikis būti globojamu, mylimu, saugiu ir pagaliau poreikis suprasti ir būti suprastu. Savižudybės dažniausiai būna susiję su 10-12 šių poreikių. Kiekvienu konkrečiu atveju tie poreikiai gali būti skirtingi, kinta jų aktualumas ir svarba tam pačiam individui. Praktiniu požiūriu E.S.Shneidman savižudybes sieja su šiomis penkiomis psichologinių poreikių grupėmis, atspindinčiomis skirtingą psichologinio skausmo pobūdį: • nelaiminga meilė, prarasti ryšiai, prarasta galimybė būti globojamu ir kartu kažkam priklausyti ar palaikyti ryšius; • prarasta galimybė kontroliuoti, planuoti, susitarti, susiderinti susiję su negalėjimu patenkinti poreikį laimėti, būti autonomišku, suprastu; • pažeistas savojo “aš” suvokimas ir negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo, pralaimėjimo ir paniekos susiję su negalėjimu palaikyti ryšius su kitais, gintis ir vengti gėdos; • nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutrūkimą lydintis sielvartas susiję su negalėjimu tenkinti ryšių palaikymo su kitais, aktualiais individais poreikį bei poreikiui globoti; Svarbus faktas savižudybių profilaktikai yra tas, kad du trečdaliai savižudžių apie tai praneša iš anksto žodžiu ar veiksmais. Bendraudami su kitais besiruošiantys savižudybei asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidžia savo ketinimą. Kad ir kaip keista, savižudybė dažniausiai nuosekliai išplaukia iš konkretaus individo gyvenimo būdo, todėl turime nagrinėti ankstesnius sunkius to žmogaus gyvenimo epizodus ir įvertinti jo sugebėjimą iškęsti psichologinį skausmą. Polinkis pasiduoti, pabėgti, pasislėpti, išvengti yra iškalbinga užuomina apie kraštutinį šių veiksmų variantą – savižudybę. Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti: • Ryškūs pasikeitimai: o Santykių. o Jo paties ar šeimos nario gerbūvio. o Kūno išvaizdos. o Darbe, mokykloje, universitete, namuose, vietovėje. o Materialinės padėties. o Pasaulinės situacijos. • Žymūs praradimai: o Mylimo žmogaus mirtis. o Reikšmingų santykių praradimas. o Pasitikėjimo savimi ar siekių praradimas. o Darbo praradimas. • Patirta prievarta: o Fizinė. o Emocinė/Psichologinė. o Lytinė. o Socialinė. o Dėl nerūpestingumo/aplaidumo. Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti: • Atitolimas nuo draugų ir šeimos. • Depresija plačiąja prasme; nebūtinai diagnozuojama psichinė liga kaip klinikinė depresija, bet pastebima pagal tokius požymius: o Polinkio įprastiniams pomėgiams praradimas. o Liūdnumo, beviltiškumo, irzlumo ženklų rodymas. o Apetito, svorio, elgesio, aktyvumo, miego pobūdžio (patterns) pasikeitimai. o Energijos praradimas. o Neigiami atsiliepimai apie save. o Pasikartojančios savižudybės mintys ar fantazijos. o Staigūs pasikeitimai iš didelės depresijos į būseną 'taika' (gali rodyti, kad sugalvota savižudybė). • Kalbėjimas, rašymas arba užuominos apie savižudybę. • Ankstesni bandymai. • Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas. • Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme: o Asmeninių daiktų išdalinimas. o Staigus stiprus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais. o Situacijų apie senesnius asmeninius incidentus išsiaiškinimas. Taigi dažniausia prieš nusižudant imama tvarkyti su tuo susijusius reikalus: ieškoti nusižudymo priemonės, rašyti laiškus, grąžinti skolas, skirstyti palikimą ir kt. Besirengdama nusižudyti motina kartais nužudo savo vaikus, “ kad nekentėtų taip kaip ir ji”. ALKOHOLIZMAS Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio. Savo ruožtu 5-10% piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Alkoholio problemų turėjusiems savižudžiams būdinga: · labai ankstyva girtavimo pradžia; · ilgi girtavimo laikotarpiai; · pasigėrimai; · prasta (fizinė) sveikata; · prislėgta nuotaika; · nesklandus asmeninis gyvenimas; · neseniai patirta asmeninė netektis (iširusi šeima, skyrybos arba mirtis); · nepatenkinami darbo rezultatai. Nusižudę piktnaudžiaujantys alkoholiu asmenys ne tik buvo pradėję girtauti jauni, labiau pasigerdavo, bet ir dažnesniais atvejais gimė ir augo girtaujančiose šeimose. Paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų Savižudybių, tame tarpe, ir pasikorimo statistika; Susvetimėjimas visada yra būdingas civilizuotoms šalims ir pirmiausia – pereinamiems visuomenės raidos laikotarpiams. Kai kurie autoriai pabrėžia noro nusižudyti ūmumą tam tikrais nuotaikos pablogėjimoperiodais. Mūsų laikais vyrų ir moterų kėsinimosi nusižudyti santykis yra 1 : 2; nusižudymo- 3 : 2.taigi vyrų kėtinimai žudytis yra rimtesni ir jie nusižudo dažniau savižudybių rodikliai pagal lytį procentais : Vyrai dažniausia kariasi moterys – nuodijasi psichofarmakologinėmis medžiagomis. Savižudžių rodikliai pagal lytį skaičiais : Pusė savižudžių yra sirgę depresija, o 30 proc. sunkesne psichikos liga. Lietuvoje savižudybių ėmė daugėti sovietmečiu. Buvusioje Sovietų Sąjungos respublikose anksčiau atliktas tyrimas rodo, kad Baltijos šalyse savižudybių statistika 1984–1990 m. buvo pakankamai patikima 1993–2002, analizuojant savižudybių būdus, galima tikėti įrašais mirties liudijimuose. Savižudybės būdo pasirinkimui įtakos turi lengvai prieinamos priemonės ir socialinis bei kultūrinis priimtinumas. Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo savižudybių pasitaikydavo palyginti retai (1924 m. 10 tūkst. gyventojų teko 0,5, o 1937 m. – viena savižudybė). Jau tada žmonės dažniausiai nusižudydavo pasikardami, bet neretai pasitaikydavo ir tyčinių susižalojimų šaunamaisiais ginklais bei nusinuodijimų. Pavyzdžiui, 1936 m. iš visų savižudžių 29,6 proc. pasikorė, 22,0 proc. nusišovė, 12 proc. nusinuodijo actu, o 9,6 proc. kitais nuodais . “Pertvarkos “ ir nepriklausomybės metais tiesiog staiga labia sumažėjo, o dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu jų net devynis kartus daugiau nei tarpukario metais. Kasmet nusižudo apie du tūkstančius žmonių. Lietuvoje kaimo gyventojai dažniau negu miesto nusižudo pasikardami. Kaimo vyrų, pasirinkusių pasikorimą, savižudybių dalis 1998–2002 m. sudarė 94,5 proc., moterų – 90 proc. Miestuose šie skaičiai buvo reikšmingai mažesni (atitinkamai – 89,0 ir 77,6 proc.). Lietuvoje pasikorusiųjų daugiau kaimuose, o nusinuodijusiųjų – miestuose Savižudybių lentelė pagal gyvenamą vietą: Lietuvos gyventojų savižudybių būdai priklausomai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios vietos bei jų pokyčiai nuo 1993–1997 iki 1998–2002 m. Tyrimui naudoti Lietuvos statistikos departamento duomenys apie savižudžius (n=16147). Vyraujantis savižudybių būdas Lietuvoje – pasikorimas. Pasikorimas, kaip savižudybės būdas, ypač padažnėjo tarp 10–19 metų mergaičių. Šį savižudybės būdą dažniau rinkosi vyrai negu moterys, dažniau kaimo negu miesto gyventojai. Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje – pasikorimas, kurio dalis tarp kitų savižudybės būdų nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m. padidėjo nuo 87,3 iki 90,1 proc.; p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!