Saviauklos poveikis žmogaus asmenybei

Žmogus yra labai sudėtinga būtybė, gyvendamas jis įgyja asmens ypatybes, pastovi sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Žmogus negimsta jau susiformavusia asmenybe, asmuo tampa ja, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.
Žmogus visą gyvenimą yra besiauklėjanti būtybė, dažniausiai auklėjamųjų veiksmų subjektas yra pedagogas ar kitas asmuo, kuris yra sukaupęs socialinę patirtį apie dorą ir tinkamą elgesį ir siekia šią patirtį perduoti auklėjamiesiems. Tačiau auklėtinis nėra vien pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, jis taip pat auklėja pats save. Itin reikšminga yra tai, kad saviaukla padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti pažinti, vertinti, išreikšti, aktualizuoti, reguliuoti bei svarbiausia tobulinti save.
Taigi žmogus bando save auklėti pagal susidarytą savo asmenybės vaizdinį.
Darbo objektas – saviauklos poveikis žmogaus asmenybei.
Darbo tikslas – atskleisti saviauklos poveikį žmogaus asmenybei.
Darbo uždaviniai:
1. Apibūdinti saviauklos sampratą.
2. Aptarti saviauklos sąlygas.
3. Aptarti saviauklos rūšis.
4. Išsiaiškinti žmogaus asmenybės sampratą.
Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė.
Darbo struktūra ir apimtis – darbą sudaro – įvadas, keturi skyriai, išvados ir literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 12 lapų.
1. SAVIAUKLOS SAMPRATA
Saviaukla – savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo procese savimonės plėtotės pagrindu (Jovaiša, 1993).
Taigi galima teigti, kad savimonė yra saviauklos priežastis.
Savimonė, tai individo orientacija savyje. Ji pasireiškia savijauta, savižina, savo santykių su aplinka supratimu, pasitikėjimu savimi, savo sąžine, savęs vertinimu pagal dorovės normas, savo orumo jutimu (Jovaiša, 1993).
Pasak, Bitino (1995), saviaukla atsiranda iš savimonės, t.y. žmogaus susikurto savo asmenybės vaizdinio, bet vien savimonės neužtenka; reikia mokėti ir reguliuoti save, savo elgesį bei veiklą. O savimonė ir gebėjimas bei mokėjimas reguliuoti save, susieti su asmeninio tobulėjimo perspektyvomis, pakilę iki kryptingo savo asmenybės tobulinimo, ir yra saviaukla.
Anot, Jovaišos (2001), saviaukla yra savita auklėjimo proceso dalis, todėl ją apibūdina specifiška auklėtinių veiksmų visuma, skirtinga nuo auklėjimo veiksmų. Saviauklos atidalinimas nuo auklėjimo visumos atskirtų individą nuo visuomenės dvasinės pažangos proceso ir paliktų jį tobulintis vien savo jėgomis. Patirtis rodo, kad tobulinimasis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!