Saugotini Lietuvos kultūros paminklai

2005 m.
ĮVADAS
1991 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė potvarkiu Nr. 180p Paminklotvarkos departamentui leido įsteigti Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą, panaikinus Mokslinę metodinę kultūros paminklų tarybą. Paminklotvarkos departamentas 1991 04 02 įsteigė Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą. 1995 m. įstaiga reorganizuota ir pavadinta Kultūros paveldo centru.
Pagrindiniai Kultūros paveldo centro veikos tikslai:
1. Organizuoti ir vykdyti nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių (išskyrus archyvinių dokumentų), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir apskaitą;
2. Kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus;
3. Propaguoti materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus, jų apsaugą.
Kultūros paveldo centras rengia kultūros vertybių paieškas, jų tyrimo, inventorizavimo ir registravimo bei informacijos apie kultūros paveldą kaupimo, tvarkymo ir saugojimo taisyklių projektus, organizuoja ir vykdo kultūros vertybių ir informacijos apie jas paiešką, mokslinius tyrimus bei kitus darbus, reikalingus kultūros vertybių apskaitai, jų propagavimui, informacijos kaupimui ir saugojimui.
Tikslas: išanalizuoti kelis pasirinktus saugomus kultūros paminklus.
SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS
Gamtiniu požiūriu vertingi kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Regioninio parko teritorijoje geomorfologiniu požiūriu vertinga aukščiausia Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalis su Dunojaus, Pavištyčio, Stankūnų viršukalvėmis, reljefo sąskaida išsiskiriantis Kylininkų tarpliežuvinis moreninis masyvas (atskiros stačiašlaitės kalvos siekia 40-50 m santykinio aukščio, o šlaitų polinkis apie 30°). Šio regioninio parko teritorijoje geomorfologine verte pasižymi Vyžainos senklonis, raiškus Armudiškių moreninis šlaitas ir keiminės kalvos.
Hidrografiniu-hidrologiniu požiūriu vertingi ežerai, upių vagos, šaltiniai, pelkės. Didžiausią hidrografinę vertę sudaro tarpgūbriniame duburyje, iš visų pusių atitvertame kalvotų ruožų, telkšantis Vištyčio ežeras. Vertingos natūralios mažųjų upelių vagos, yra keletas šaltinių. Parko teritorija pasižymi gausiais, bet nedidelio ploto pelkiniais kompleksais.
Biologiniu požiūriu didžiausia Vištyčio regioninio parko vertybė yra brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolynai su skroblu ir liepa. Bendrijos su skroblumi Lietuvoje yra ant arealo ribos ir pasižymi savita augalija ir gyvūnija. Vištyčio regioniniame parke rasta augant 11 Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Ypač veringos Drausgirio ir Vištytgirio miškų biocenozės. Šiuose miškuose išlikę stambūs...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!