Šatrijos Raganos kūrinių dorovės ir moralės samprata

Šatrijos Ragana - Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, krikščioniškos asmenybės ugdytoja.Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1878m. vasario 24d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Tėvų kilnūs tarpusavio santykiai darė teigiamą įtaką Marijos asmenybės formavimuisi. M.Pečkauskaitė mirė 1930m. liepos 24d. Židikuose.
Šatrijos Ragana ir Vydūnas - tos pačios kartos menininkai. Abu į pasaulį atėjo XIX a. antroje pusėje, abiejų ir kūryba savaip artima. Štai Šatrijos Raganai realybė - siela. Savo kūriniuose ji dažnai kalba apie meilę, pasiilgimą, liūdesį, nerimą. Tai lietuvių literatūroje buvo nauja. O Vydūno filosofinių apmąstymų centras yra žmoniškumas.
Autorė dirbtinai stengiasi sutirštinti mergaitės tragedijos spalvas. Šis ištęstumas gali būti laikomas vienu apsakymo trūkumų. Tačiau negali nejaudinti mažo vaiko išgyvenimai, patirta dvasinė tragedija, nereikalingumo, vienišumo suvokimas. Apsakymas reikšmingas nuosekliai stiprėjančiu dramatizmu - jokiame kitame rašytojos kūrinyje tokia struktūra nebuvo įkūnyta.
Šatrijos Raganos kūrybą ypač veikė Foersterio mintys apie krikščioniškuoju tobulėjimu grindžiamą vertybių perteikimą kūryboje, apie meninį paveikumą kaip religinės ir dorovinės pedagogikos būtiną elementą, apie tai, kad meno įskeltas teigiamas emocionalumas stiprina dorovinius jausmus ir skatina dorinę refleksiją. Nors rašytoja prozoje beveik neminėjo Kristaus ir šventųjų, kaip būdinga ir XIXa. – XXa. sandūros lenkų literatūrai, ji pabrėžė Gerosios Naujienos prasmę, aksiologinį požiūrį į Kristaus slėpinį. Vis dėlto aiškiai pastebimos iš Foersterio perimtos meniškai paveikios kilimo ir kitų kėlimo atmosferą sąlygojančios religinio dorinimo užbraižos, pasireiškiančios dorybių sklaida visų pirma palyginti negausioje Šatrijos Raganos pedagoginėje literatūroje (“Motina – auklėtoja” ir “Rimties valandėlė”), kur labai aiškiai išdėstyta ugdymo hierarchija. Auklėjimo vainiku laikomas žmogaus dorinimas, suprantamas ne tik kaip tradicinės krikščioniškosios etikos nustatytų dorybių diegimas, bet ir pagrindinių sielos galių (proto, valios, jausmų) derinimas formuojant asmenybę pagal pasirinktą aukščiausią idealą. Svarbiausias auklėjimo tikslas – charakterio ugdymas, pasireiškiantis visų pirma valios lavinimu. Valia ypač svarbi perėjimui nuo pasiryžimo prie konkretaus poelgio ir yra esminė pasirinkto idealo įgyvendinimo galia. Rašytojos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!