Santuokos reikšmė šeimos tarpusavio santykiams ir stabilumui

ĮVADAS Santuoka, kaip teigia D. Bonhoeffer, „yra seniausia iš visų žmoniškųjų institucijų, o šeima, pasak W. Lütgert, „pagrindinė žmonijos istorijos ląstelė, kuri yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė. Jos abi tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo ypatingai menkinamos. Karai, ekonominis išnaudojimas, vergovė, religija – visi šie dalykai nuolat vienaip ar kitaip slėgė šią svarbiausiąją instituciją. Tačiau santuoka neprarado ypatingos savo reikšmės iki paskutiniųjų dvidešimto amžiaus dešimtmečių. Tuo metu pasklidusios homoseksualinės idėjos bei žymiai padidėjęs skyrybų skaičius sumenkino vedybų svarbą. Jau XXIa. pradėta manyti, jog santuoka iš vis nereikalinga. Išpopuliarėjusi kohabitacija- gyvenimas kartu nesusituokus-šiais laikais yra viena madingiausių partnerysčių ir manoma, jog būtent neoficialūs santykiai yra darnaus gyvenimo pagrindas . Tačiau ar tikrai taip yra? Ar santuoka iš tikrųjų neturi jokios įtakos šeimos vystymuisi ir jos narių bendravimui, kaip daugelis mano? Būtent šį probleminį klausimą ir norėčiau akcentuoti savo referate. Savo darbu stengsiuosi išanalizuoti pozytiviąsias santuokos detales, įtakojančias partnerių ir jų vaikų visapusišką tobulėjimą ir vystymąsi. Akcentuosiu tokius aspektus, kaip sutuoktinių psichologinė, fizinė ir materialinė gerovė bei vaikų pirminė socializacija, kurie yra ypatingai svarbūs, tačiau šiuolaikinės visuomenės narių dažnai neįvertinami. Darbo objektas: santuoka Pagrindinis mano darbo tikslas- teoriškai išsiaiškinti, kaip santuokos sakramentas įtakoja partnerių ir vaikų savijautą bei tarpusavio santykius. Siekdama užsibrėžto tikslo, iškėliau šiuos uždavinius: 1.Išsiaiškinti santuokos sąvokos reikšmę; 2. Nustatyti pagrindines santuokos „nykimo“ priežastis bei remiantis statistika atskleisti, kaip šiuolaikinė visuomenė vertina vedybų svarbą; 3. Nustatyti, kaip vedybos nulemia šeimos materialinės, psichologinės ir socialinės padėties stabilumą; 4. Išanalizuoti, kokią įtaką vaiko vystymosi raidai ir jo savijautai daro tėvų santuoka; 5. Apibendrinti duomenis ir padaryti išvadas. 1. SANTUOKA TEORINIU POŽIŪRIU Šioje dalyje aptarsiu santuokos esmę, bei išanalizuosiu funkcionalizmo ir feminizmo koncepcijos teorinius požiūrius šia tema. Be to apžvelgsiu šiandieninį visuomenės santuokos vetinimą. 1.1. Santuokos esmė ir jos reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje „Santuoka – socialinė ir dažniausiai religinė, valstybės pripažįstama, sąjunga tarp vyro ir moters. Ši sąjunga suformuoja šeimą ir socialiniu bei religiniu požiūriu įteisina seksualinius santykius“- taip santuoką apibūdinama internetinėje laisvojoje enciklopedijoje ,,Vikipedija“. Teigiama, jog vedybos- vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų. Neveltui santuoka krikščionybės dogmose yra įvardijama kaip vienas iš pagrindinių Švenčiausiųjų Sakramentų. Be to, jos esmė apibrėžiama ir svarbiausiuose teisiniuose dokumentuose. Viename jų- Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje- teigiama, jog „Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Jie turi lygias teises tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek santuokos nutraukimo metu. Santuoka gali būti sudaryta tik tada, kai susituokiantieji duoda laisvą ir visišką sutikimą. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą." (16 straipsnis) Netgi didysis reformatorius M. Liuteris rašė: "Santuoka ir yra namų ūkio, viešosios tvarkos, religijos pagrindas bei ramstis" ("Užstalės pokalbiai", 747) Tačiau santuokos svarba, pastebima šiose citatose, nebėra tokia ypatinga šiuolaikinėje visuomenėje. Tai nulėmė įvairios priežastys, keitusios žmones ir jų mąstymą. Trumpai jas apžvelgsiu. Pirmoji- feminizmas- pakeitęs požiūrį į moteris ir jų vaidmenį visuomenėje. Dabar moteris nebėra tik mama ar namų šeimininkė. Feministės teigia, jog silpnosios lyties atstovės turi tokias pačias teises siekti karjeros, kurti savo materialinį pradą bei stabilumą. Taigi šiuolaikinės moterys, paveiktos šių idėjų, vis dažniau renkasi „kopimą karjeros laiptais“ ir tik vėliau- santuoką bei motinystę. Vidas Beitnaras dienraštyje „Kauno diena“ (2001) pateikia duomenis apie vidutinį ištekančių moterų amžių Europoje. Šie duomenys pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė Ištekančių moterų amžius Europoje Islandija 30,4 Olandija 29 Švedija 29 Suomija 28,2 Austrija 27,3 Prancūzija 27 Šaltinis: sudaryta autoriaus pagal http://www3.vdu.lt/life/pv/STsv.htm Šie duomenys rodo, jog santuoka jau nebėra svarbiausias išsivysčiusių šalių moterų prioritetas. Antroji priežastis- visuomenės racionalėjimas ir pagrindinių krikščioniškųjų vertybių praradimas. Būtent dievobaimingumas (iki XXa. antrosios pusės ) lėmė ypatingą santuokos reikšmę. Nors mūsų tikėjimo dogmos nepasikeitė, tačiau šiuolaikinė visuomenė jas vertina daug racionaliau ir realiau. Šiais laikais nesantuokiniai ryšiai nebėra nuodėmė, priešingai- jie vertinami kaip visiškai suprantamas ir natūralus dalykas. Ir trečioji- pati svarbiausią priežastis- ypatingai padidėjęs skyrybų skaičius bei nusivylimas santuoka. Šį mano teiginį puikiai įliustruoja statistikos departamento prie Lietuvos vyriausybės duomenys (1pav.) Kasmet susituokia vis daugiau porų, tačiau net pusė jų išsiskiria. Tokios tendencijos gąsdina ir neramina. Todėl partneriai dažnai susimąsto ar verta žengti šį svarbų žingsnį, ar jų santuoka nebus trumpalaikė. Šaltinis: sudaryta autoriaus pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis 1pav. Santuokų ir skyrybų statistika Lietuvoje Tokios tendencijos vyrauja ir kitose šalyse. 2001 metais Estijoje buvo užregistruotos 76,4 skyrybos kiekvienam šimtui santuokų. Rusijoje tais pačiais metais šis rodiklis sudarė 76,2, Latvijoje - 62 ir Čekijoje - 60,3. Šios pagrindinės priežastys nulėmė šių dienų santuokos tendencijų kaitą. Šeima šiuo metu išgyvena destabilizacijos laikotarpį. Jaunoji karta, kartais vengdama atsakomybės bei norėdama be jokių įsipareigojimų pažinti partnerį, kartais bijodama kartoti savo išsituokusių artimųjų ar pažįstamų klaidas, atsisako santuokos ir ją vertina tik kaip „oficialų parašą dokumentuose“. Tokia nuomonė yra labai įsišaknijusi mūsų visuomenės mąstyme ir ją pakeisti būtų ypatingai sunku. Šie įsigalėję stereotipai bei atsakomybės ir skyrybų baimė laikui bėgant vis labiau menkina santuokos reikšmę šeimos stabilumui. 1.2. Santuoka sociologinių požiūrių rakursu. Šeima yra viena iš pagrindinių socialinių institucijų, kuria ypatingai domėjosi sociologijos teoretikai. Nagrinėdama šią temą, išskirsiu dvi pagrindines teorijas: • Funkcionalizmas. Anot funkcionalistų, visuomenė matoma kaip visuma socialinių institucijų, kurios atlieka specifines funkcijas, kad užtikrintų tęstinumą ir darną. Taigi šeima yra bene reikšmingiausia iš visų institucijų, pasak sociologo Talcotto Parsonso (1956), atliekanti dvi pagrindines funkcijas. Viena jų- pirminė socializacija, kuri vyksta dar ankstyvoje vaikystėje. Kaip teigia A. Giddens(2005), funkcionalizmo teorijos šalininkai įsitikinę, jog tikra šeima tampa svarbiausia erdve žmogaus vystymuisi, kuomet vaikas perima svarbiausias vertybes ir normas. Antroji šeimos funkcija- asmenybės stabilizacija, kuri apibūdinama kaip emociška pagalba suaugusiems šeimos nariams. Funkcionalistai teigia, jog santuoka stiprina sveikatą ir teikia paramą (A. Giddens (2005)). Šias dvi funkcijas plačiau aptarsiu kituose savo darbo skyriuose. • Feminizmo koncepcijos. Ši koncepcija suteikė sociologijai milžinišką impulsą, ginčydama šeimos, kaip darnos ir lygybės karalystės, viziją. Feminizmo šalininkai, pasak A. Giddens (2005), ypatingai akcentuoja moters vaidmenį ir padėtį šeimoje. Jie siekia parodyti, kad šeimoje esama nelygios galios santykių, o tai reiškia, jog kai kurie šeimos nariai linkę gauti daugiau naudos negu kiti. Taigi santuoka suvokiama kaip „pančiai“, suvaržantys moterį ir priskiriantys moterims tradicinius, motinos ir namų šeimininkės, vaidmenis. 2. SANTUOKOS ĮTAKA ŠEIMAI Šioje darbo dalyje aptarsiu, kaip santuoka sąlygoja partnerių dvasinę, fizinę ir materialinę būsenas, jų bendravimą bei savijautą. Šias mintis palyginsiu su literatūroje pateikiamu kohabitacinės šeimos modeliu ir jai būdingais aspektais. Galiausiai aptarsiu vaiko socializacijos pranašumus, kai jo tėveliai yra oficialiai susituokę. 2.1. Vedybos- sutuoktinių gyvenimo įvairiapusio stabilumo pagrindas Pasak A. Cattaneo (2008), „santuokos ištakos yra pasaulio sukūrimas, taigi jos ypatybės slypi žmogaus prigimtyje: vyras ir moteris nuo pat pradžių yra pašaukti pildyti vienas kitą santuokinio gyvenimo bei meilės bendrystėje.“ Tačiau XXI a. vyrai nenori vesti, neįsitikinę, ar moteris moka gaminti, ar yra sugyvenama. Moteris taipogi turi savo griežtus kriterijus. Meilė netenka prasmės; svarbu patikrinti ir įsitikinti, ar įmanoma sugyventi. Tokia „patikra“ gali trukti ir 3–4 metus, o kartais net ir ilgiau. Toks laiko tarpas galiausiai tampa nežinomybe, kuri erzina tol, kol vienas iš partnerių pavargsta laukti ir nutraukia santykių raidą. Nors patys sugyventiniai mano, kad geriau išsiskirti dar nesusituokus, tačiau sugyventinių skyrybos psichologiškai yra tokios pačios sunkios kaip vyro ir žmonos. (Ramunė Žaržojutė (2008) ) Teigiama, jog susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginti su tais, kurie niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje, jų partnerystė ne tokia stabili. Šis aspektas taipogi nagrinėjamas straipsnyje „Santuokos mitai“ (2008). Pastebima, jog viena iš anksčiau minėtos situacijos priežasčių – „kartu gyvendami partneriai santuokos atžvilgiu gali susidaryti neigiamų nuostatų, o jos užveria duris laimingai santuokai.“ Netgi žymusis sociologas E. Durkheimas savo veikale „Studija apie savižudybę“ patvirtina šį faktą teigdamas, jog vienišiai žudosi dažniau nei susituokę. Durkheimas teigia, jog „žudytis mažiau linkę tie žmonės, kurie tvirtai integruoti į socialines grupes ir kurių troškimus bei siekius reguliuoja socialinės normos“. Ši mintis akcentuoja santuokos svarbą. Tokiu atveju sugyventiniai niekada nėra garantuoti dėl santykių ateities. Nustatyta, jog tokių porų leitmotyvas yra „aš būsiu šalia tavęs tol, kol mūsų bendravimas mane tenkins“. Jie jaučia tik dalinę atsakomybę už savo partnerį, yra linkę ne kurti santykius, o juos vertinti ir stebėti jų eigą. Nesusituokusios poros lyg ir gyvena bendrą gyvenimą, sujungia savo ateities ir dabarties planus, tačiau palieka šiokį tokį atstumą, kuris leistų tikrinti ir analizuoti savo partnerį. Sugyventiniai nesijaučia saugiai. Jie puikiai žino: vienas neatsargus žingsnis – ir ryšys tarp jų nutrūks. Ramunė Žaržojutė (2008) savo straipsnyje pabrėžia: „ Lyginant 10 metų kartu gyvenančių nesusituokusių ir sutuoktinių santykių kokybę, nustatyta, kad nesusituokusieji mažiau patenkinti savo tarpusavio santykiais nei sutuoktiniai, jie taip pat mažiau įsipareigoję partnerystei. Nesiskiria tik tarpusavio konfliktų dažnumas tarp gyvenančiųjų santuokoje ir ne santuokoje. Tačiau santuokinių konfliktai daug rečiau perauga į skyrybas. Tyrimais įrodyta, kad sugyventiniai linkę nutraukti ryšį, vos jam tik šiek tiek pablogėjus“ Toks netikrumo jausmas nulemia ir seksualinių santykių raidą. Nors sutuoktiniai ir sugyventiniai mylisi taip pat dažnai, pirmųjų santykiai laisvesni ir teikia daugiau malonumo. Straipsnyje „Santuokos mitai“ (2008) taipogi teigiama, jog seksualinis gyvenimas sutuoktiniams suteikia didesnį fizinį ir emocinį pasitenkinimą. Be to sugyventiniai, net ir būdami ištikimi vienas kitam, yra labiau linkę į neištikimybę. Tai vėl nulemia atsakomybės stoka šiems santykiams. Tokios problemos nevaržo susituokusių žmonių. Jų pažadas „aš amžinai būsiu šalia tavęs“, patvirtina, jog oficialiai susituokę asmenys tiki, jog surado žmogų, kuris jiems yra skirtas. Vyras ir žmona jau nebetikrina vienas kito. Žmonės, ištarę vienas kitam „taip“, įsipareigoja investuoti į santykių ateitį – kokius juos susikursi, tokius ir turėsi. Gyventi kartu teks daug metų, todėl geriau jau gyventi gerai. Todėl ir sutuoktinių požiūris į gyvenimą visiškai skiriasi nuo sugyventinių. Jie kitaip vertina gyvenimo vertybes, skirtingai sprendžia tas pačias problemas. Sugyventinių abipusiai įsipareigojimai yra silpnesni, be to, jie labiau linkę išsaugoti savo savarankiškumą ir mažiau rūpintis šalia esančiu žmogumi. Sociologai teigia, jog vedybos sustiprina net ir materialinę padėtį. Ramunė Žaržojutė (2008) savo straipsnyje toliau plėtoja mintį šia tema. Ji teigia, jog kad ir kaip sugyventiniai stengtųsi kurti savo finansinę gerovę, sutuoktiniai vis tiek turi daugiau pajamų. Jie subtiliai kontroliuoja vienas kito išlaidas, nes jų pinigai yra bendri. Be to vedę vyrai uždirba daugiau nei sugyventiniai. Po santuokos vyrų atsakomybė paprastai išauga, jie labiau vertina darbą, rimčiau į jį žiūri ir dėl to netrukus ima kopti karjeros laiptais. Visa tai siejasi su vyro ir žmonos atsakingumu vienas kito atžvilgiu. „Šeimos galva“ suvokia, jog jis yra ne tik už save atsakingas viengungis. Šalia jo yra žmogus, kuriuo jis nori ir privalo rūpintis. Ypatingai šis jausmas sustiprėja šeimoje atsiradus naujai gyvybei, kuriai be būtinos dvasinės šilumos ir dėmesio, būtinas ir materialinis aprūpinimas. O sugyventiniai, žvelgiant finansiškai, yra panašesni į du po vienu stogu susiglaudusius vienišius nei į darnią šeimą. Stebėtina, tačiau vedybos stiprina netgi sutuoktinių dvasinę sveikatą. Sugyventinių fizinė sveikata prastesnė, o mirtingumas didesnis nei sutuoktinių (50 proc. moterų ir 250 proc. vyrų). Šiuos statistinius duomenis savo straipsnyje išskiria Ramunė Žaržojutė (2008) ir teigia, jog žmona negali atsainiai žiūrėti į savo sveikatą .Ji trokšta patikti savo vyrui ir nebūti jam našta. Be to, norėdama užauginti savo vaikus ir suteikti jiems visapusišką pilnatvę, privalo būti sveika ir stipri. Lygiai taip pat rimtai ji žiūri ir į vyro sveikatą, nes jis žmonai yra ypatingas žmogus, todėl labai svarbu, kad jis būtų sveikas. Analogiškai žmonos sveikata rūpinasi ir sutuoktinis. Žinoma ir dvasinei sveikatai be galo svarbus žinojimas, kad yra artimas žmogus, kuriam esi svarbus ir kuris, nelaimei ištikus, galės tavimi pasirūpinti. Todėl teigiama, jog susituokę žmonės yra laimingesni. Santuoka- tai dažniausiai dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sąjunga. Jų meilė partneriams suteikia didžiulę laimę, dvasinę ramybę ir tam tikrą garantiją. Tuomet visas pasaulis atrodo gražus ir tobulas. Todėl sutuoktiniai rečiau nei sugyventiniai skundžiasi psichologinėmis problemomis, jų nekankina depresijos. Žinoma, tai tik teoriniai duomenys. Visuomenėje gausu sutuoktinių, kurie santuoką įvardina kaip naštą ar net kančią. Tačiau aš manau, jog tokias situacijas nulemia dirbtinis partnerių tarpusavio ryšys ir pagarbos trūkumas. Sutuoktinių, kuriuos sieja netikri jausmai, o tam tikras naudos siekimas, vedybos tėra oficialumas ir santuoka jiems nesuteikia gyvenimo ir santykių gerovės. Ulrichas Beckas ir Elisabeth Beck- Gernsheim (1995) mūsų amžių įvardina kaip laikotarpį, „kuriame apstu prieštaringų interesų, susijusių su šeima ir karjera. Šis susikirtimas ypač juntamas asmeniniuose santykiuose. Vis dėlto nors daugėja skyrybų, tačiau sudaroma daug antrųjų santuokų. Mažėjant gimstamumui, ryškėja didžiulis poreikis gydyti nevaisingumą. Mažiau žmonių gali rinktis santuoką, bet troškimas gyventi su kuo nors poroje iš tiesų nė kiek nesilpnėja.“ Šias tendencijas paaiškina sociologas Anthony Giddens (2005), išskirdamas pagrindinį veiksnį- meilę. Mūsų laikas vis dar jaučiamas ypatingas „meilės troškulys“, vedantis prie tikrų jausmų, kuriuos sutvirtina santuoka- ypatingas stabilios ateities sakramentas. 2.2. Vaiko savijauta bei socializacija susituokusioje šeimoje „Nauja gyvybė- tai naujas stebuklas“- taip nuo seniausių laikų yra apibūdinamas vaiko gimimas, šeimai atnešantis begalinę laimę ir gyvenimo pilnatvę. Tik gimęs kūdikis, patenka į socialinę sistemą, susidedančią iš tėvo, motinos ir vaiko (arba kelių vaikų), kuri, kaip teigia Gintautas Vaišvila (2008) yra „vienintelis vis dar priimtinas šeimos modelis mūsų visuomenėje.“ Deja, pasaulis ir visuomenės vertybės keičiasi. Tai, kas buvo anksčiau nepriimtina, neretai tampa toleruotina ir net pageidaujama. Juk dauguma supranta, jog vaikui reikalinga tikra šeima, tėčio bei mamos globa, dvasinės bei materialinės garantijos. Tai gali sąlygoti tik oficiali tėvų santuoka, garantuojanti įvairiapusį vaiko gyvenimo stabilumą. Vis dėlto šiuolaikinės visuomenė dažnai atsisako šios koncepcijos. Sugyventinių šeimos mano, jog jų susikurtas netikros šeimos modelis, yra priimtinas ir jų atžalai. Vis dėlto tai tik retais atvejais yra tiesa. Dažna sugyventinių pora turi vaikų, tačiau jiems augti tokioje šeimoje nėra gera. Nustatyta, kad sugyventinių vaikai lėčiau vystosi, dažnai turi elgesio problemų, kurios ypatingai pasireiškia mokykloje (Ramunė Žaržojutė (2008) ) O oficialiai susituokusių tėvų vaikams, pasak Arturo Cattaneo (2008), yra perduodama santuokinė meilė ir atsiskleidžia jų auklėjime, kurio pagrindiniai autoriai yra tėvai. Taip šeima suteikia svarbiausius dalykus: gyvenimo būdo, bendravimo, požiūrio į pasaulį pavyzdžius. Be to patenkina svarbiausius vaiko emocinius poreikius: saugumo, meilės, bendravimo. Įgavęs šias vertybes, vaikas gali drąsiau žengti į pasaulį. Sugyventinių vaikai dažniausiai nėra pasiruošę tolimesniam gyvenimui. Tai nulemia vaikams perduodamas sugyventinių nesaugumas – jie irgi jaučiasi nesaugūs. Moteriai, auginančiai vaiką pirmuosius metus, labai reikalinga vyro parama – tiek fizinė, tiek emocinė. Tačiau tuo metu sugyventinė turi stengtis įtikti vyrui, kad šis jos nepaliktų, nes tai padaryti labai paprasta. Įtampa išties didelė. Tuo metu vaikai stebi savo tėvus analizuoja jų veiksmus ir poelgius. Tai ką mato šeimoje, jiems atrodo tikrosios vertybės. Būtent dėl šios priežasties vaikai iš tokių šeimų dažniau nori gyventi kartu nesusituokus, renkasi tokius elgesio modelius, kuriems nereikia ilgalaikių ir tvirtų įsipareigojimų ir mano, jog tai yra geriausia. Partnerių gyvenimo nesusituokus tam tikri aspektai nulemia tolimesnę vaiko socializaciją dar jam negimus. Porai apsigyvenus po vienu stogu, moters ir vyro padėtis šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, jei pora nusprendžia apsigyventi kartu ir pragyvena drauge ilgą laiką, moters padėtis tampa nepavydėtina: sugyventinis tuoktis nesiūlo, o viską mesti ir ieškoti būsimo vyro lyg ir per vėlu. Kartais moterys apsisprendžia gimdyti neturėdamos teisėtos žmonos statuso, todėl nukenčia vaikai. Kuomet kūdikis nėra laukiamas, arba tiesiog yra manipuliacijos objektas, jis junta visas neigiamas emocijas, sklindančias iš tėvų. Vaikui augant dažniausiai ši situacija nesikeičia ir jis jaučiasi nemylimas ir nereikalingas. Tai svarbiausias aspektas, nulemiantis sustiprėjusį jauno žmogaus nevisavertiškumo jausmą. Santuokoje gimusiems vaikams šios situacijos dažniausiai negresia. Susituokę žmonės nebijo priimti atsakomybės ir net netikėtas nėštumas jiems yra didelis džiaugsmas. Vaikelis gimsta ir patenka į pakankamai stabilią aplinką. Tėveliai yra susituokę, todėl valstybė šiam kūdikiui suteiks visas socialines garantijas bei paslaugas. Netgi pavardės suteikimo formalumas yra lengviau išsprendžiamas susituokusiose šeimose. Be to tėvai, jei ir nėra užsitikrinę materialinio stabilumo, tačiau žinojimas, jog esi atsakingas už savo šeimą skatins to siekti. Vaikas gyvens pilnavertišką gyvenimą ir svarbiausia jo netrikdys aplinkinių nuomonė. Dažnai ji sukelia pačias negatyviausias vaiko emocijas. Sugyventinių šeimoms yra taikomi dažnai nepagrįsti stereotipiniai faktai. Pavyzdžiui teigiama, jog nesusituokę gyvena asocialūs žmonės ir jų vaikams taipogi taikomas šis statusas. Žinoma, tai ne visada yra tiesa, tačiau visuomenės smerktinas požiūris dažnai taikomas visoms kohabitacinėms šeimoms. Ir tokia nuomonė, palietusi jauną žmogų, ypatingai veikia jo savijautą ir socializaciją. IŠVADOS Apibendrinant šį darbą galima teigti, jog santuoka šių dienų žmonėms jau nebėra tokia svarbi, tačiau jos svarba santykiams dėl to beveik nepasikeitė. Modernėjantis ir racionalėjantis žmogus vis tiek savyje saugo pirminius instinktus, reikalingus kiekvienam individui, t.y. meilė, ramybė, darna, supratimas. Santuoka- svarbiausias sakramentas, įtvirtinantis šias vertybes. Taigi, analizuodama šią temą padariau šias išvadas: 1. Santuoka šiuo metu patiria destabilizacijos laikotarpį. Tai nulėmė feminizmo idėjų paplitimas, visuomenės racionalėjimas, krikščioniškųjų vertybių menkėjimas bei santuokos, kaip tik oficialios ceremonijos, vertinimas. 2. Santuoka įtakoja partnerių dvasinę ramybę bei materialinį ir emocinį saugumą. Ypatingai vyras jaučia pareigą materialiai aprūpinti savo šeimą. 3. Santuoka netgi sustiprina partnerių fizinę sveikatą. Žmona trokšta patikti savo vyrui, be to suvokia, jog jai reiks užauginti vaikus, todėl labiau rūpinasi savo sveikata. Sutuoktiniai rūpinasi vienas kitu, nes jie kartu kuria savo bendrą ateitį, todėl svarbu, jog abu partneriai būtų sveiki. 4. Tėvų santuoka ypatingai svarbi vaiko pirminei socializacijai. Oficialioje šeimoje vaikas jaučiasi saugesnis, jis greičiau vystosi emociškai. 5. Sutuoktiniai vaikui perduoda pagrindines vertybes. Viena jų- santuokos svarbos suvokimas. Teigiama, jog vaikai, augę kohabitacinėje šeimoje, dažnai ieško tokių pat santykių. Pirminės socializacijos metu jie gyvenimą nesusituokus suvokia kaip socialinę normą. 6. Tėvų santuoka dažnai „apsaugo“ vaiką nuo neigiamo visuomenės požiūrio, smerkiančio nesusituokusius partnerius. LITERATŪRA 1. BECK, Ulrich; BECK, Elisabeth.(1995) Normalus meilės chaosas. 240p., ISBN: 978-0-7456-1382-6 2. CATTANEO, Arturo. (2008) Santuoka iš meilės. Gyvenimas poroje. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 167psl. ISBN 978-9955-29-051-3 3. GIDDENS, Anthony. (2005) Sociologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 27p. ISBN 9986-850-54-1 4. LAHAYNE, Holger. ( 2007) Šeimos dekonstravimas [ interaktyvus]. [žiūrėta lapkričio 14d.].Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!