Diplominiai darbai
Santuokos nutraukimas esant sutuoktinio kaltei
Įvadas Temos aktualumą sąlygoja 2000 m. civiliniame kodekse įtvirtintos naujovės, susijusios su rašto darbe nagrinėjamais institutais. Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą. Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Tiriant temą, naudojami lyginamosios analizės, loginis, sisteminis ir kiti mokslinio tyrimo metodai. Be abejo, analizuojant santuokos negaliojimo ir santuokos nutraukimo pagrindus, neapsieta be 2000 m. civilinio kodekso bei jau negaliojančių teisės aktų, kurie, darbe buvo naudoti lyginamajai analizei. Temos aktualumą sąlygoja 2000 m. civiliniame kodekse įtvirtintos naujovės, susijusios su rašto darbe nagrinėjamais institutais. Antai, 2000 m. civilinis kodeksas nustato tris savarankiškus santuokos nutraukimo būdus; santuokos pripažinimas negaliojančia, jei vienas iš sutuoktinių, sudarydamas santuoką nepranešė kitam sutuoktiniui apie tai, kad jis serga venerine liga arba AIDS ir kt. Tyrimo objektas - santuokos nutraukimo esant sutuoktinio (sutuoktini; kaltei). Šio darbo tikslas – Ištirti, susisteminti, pateikti bei analizuoti santuokos sutuoktinio kaltės teisinius aspektus. Rašant darbą buvo keliami šie uždaviniai: • Apibrėžti, pateikiant glaustą analizę tiek santuokos negaliojimo pagrindus, tiek ir santuokos nutraukimo pagrindus. • Palyginti tam tikrų santuokos negaliojimo ir santuokos nutraukimo pagrindų reglamentavimą bei reguliavimą 2000 m. CK ir Šeimos ir santuokos kodekse. • Nustatyti pagrindinius teisinius ypatumus nutraukiant santuoka esant sutuoktinio (sutuoktini; kaltei). • Apibrėžti santuokos nutraukimo esant sutuoktinio (sutuoktini; kaltei) teisinius padarinius kiekvienai šaliai. • Ištirti santuokos nutraukimo esant sutuoktinio (sutuoktini; kaltei) turtinius padarinius kiekvienai šaliai. Tiriant temą, naudojami lyginamosios, istorinės analizės, loginis, sisteminis ir kiti mokslinio tyrimo metodai. Be abejo, analizuojant santuokos negaliojimo ir santuokos nutraukimo pagrindus, neapsieta be 2000 m. civilinio kodekso bei jau negaliojančių teisės aktų, kurie, darbe buvo naudoti lyginamajai analizei. 1.Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės samprata 1.1.Santuokos negaliojimo pagrindai Santuokos negaliojimo institutą įtvirtina Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso trečios knygos, reglamentuojančios šeimos teisę, trečias skyrius. Pagal CK 3.37 straipsnį santuoka pripažįstama negaliojančia: 1. Jei santuoka buvo sudaryta pažeidžiant santuokos sudarymo sąlygos, kurios yra nustatytos civilinio kodekso trečios knygos antrame skirsnyje, tai : • Santuoka sudaryta tarp tos pačios lyties asmenų (CK 3.12 str.). • Santuoka sudaryta pažeidžiant santuokos savanoriškumo principui (CK 3.13 str.). • Santuoka sudaryta, kai sutuoktinis ar asmenys sudarę santuoka nėra santuokinio amžiaus (CK 3.14 str.). • Santuoka sudaryta su neveiksniu asmeniu (CK 3.15 str.). • Santuoka sudaryta pažeidus monogamijos principą (CK 3.16 str.). • Santuoka sudaryta tarp artimų giminaičių (CK 3.17 str.). 2. Santuoka pripažįstama negaliojančia, jei vienas iš sutuoktinių, sudarydamas santuoką nepranešė kitam sutuoktiniui apie tai, kad jis serga venerine liga arba AIDS (CK 3.21 str. 3 d.). 3. Santuoka pripažįstama negaliojančia, jei ji sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius (CK 3.39 str.). 4. Santuoka pripažįstama negaliojančia, jei vienas iš sutuoktinių negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės. Santuokos pripažinimas negaliojančia pažeidus santuokos sudarymo sąlygas. Santuokos sudarymo sąlygos, numatytos civilinio kodekso antrame skirsnyje, yra įstatymo leidėjo suformuotos ir įtvirtintos imperatyvios nuostatos, kurių laikymasis sukuria šeimos teisinius santykius, tai: draudimasis tuoktis tos pačios lyties asmenims (CK 3.12 str.), santuokos savanoriškumas (CK 3.13 str.), santuokinis amžius (CK 3.14 str.), veiksnumas (CK 3.15 str.), draudimas pažeisti monogamiją (CK 3.16 str.), draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams (CK 3.17 str.).Kita vertus, pastarosios santuokos sudarymo sąlygos taip pat yra ir civilinio kodekso 3.7 str. pateiktame santuokos sampratoje. Civilinio kodekso 3.7 straipsnis santuoką apibūdina kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintą savanorišką vyro ir moters susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius. Šiame apibrėžime įtvirtinami keli santuokos požymiai, kurie kartu yra ir santuokos sudarymo sąlygos: skirtinga norinčių tuoktis asmenų lytis, santuokos sudarymo savanoriškumas, bei santuoka siekiamas tikslas-sukurti šeimą. Lietuvos Respublikos įstatymai priešingai nei Europos sąjungos teisės aktai, draudžia santuoką sudaryti tos pačios lyties asmenims. Šis draudimas Lietuvoje yra pagrįstas krikščionybės, moralės bei papročių aspektais. Kita vertus, moralė, papročiai yra dinamiškas veiksnys, kurį lemia besikeičiantys visuomeniniai santykiai. Antra verus, 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą gali būti panaikintas pastarasis draudimas, remiantis Europos sąjungos teisės viršenybės principu. Santuokos savanoriškumas pasireiškia laisva vyro ir moters valia. Tai reišia, kad santuoką sudarančios šalys savo laisva valia sudaro susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius. Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.1 Santuoka, sudaryta pažeidžiant santuokos sudarymo sąlygą - santuokos savanoriškumas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, neišreiškusio savo tikrosios valios, arba prokuroro ieškinį. Jeigu sutuoktinis, neišreiškęs savo tikrosios valios, yra nepilnametis, ieškinį gali pareikšti jo tėvai, globėjai, rūpintojai arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Santuokinis amžius, kaip santuokos sudarymo sąlyga, yra pripažįstamas aštuoniolikos metų amžius. Tai bendra amžiaus riba, kuriai esant santuokos sudarymo dieną leidžiama sudaryti santuoką. Ši amžiaus riba yra viena iš civilinio veiksnumo atsiradimo aplinkybių, kadangi tik veiksnus sutuoktinis gali sudaryti civilinius sandorius tame tarpe ir santuoką, bet apie civilinį veiksnumą bus kalbama vėliau. Be bendros aštuoniolikos metų amžiaus ribos civilinis kodeksas numato išimtis, t.y. aplinkybes, kuomet galima sudaryti santuoką, kai jos sudarymo dieną nėra suėjus aštuoniolikos metų. Esant minėtoms aplinkybėms santuokinis amžius sumažinamas. Sutuoktinio amžiaus sumažinimo klausimas pavedamas spręsti teismui supaprastinto proceso tvarka. Santuokos ir šeimos kodekse, priešingai nei civilinis kodeksas, šio klausimo sprendimas priklausė nuo miesto, miesto rajono (kur yra civilinės metrikacijos skyrius) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto. Pagal CK 3.14 str. 2d. teismas, norinčio tuoktis, tačiau neturinčio aštuoniolikos metų asmens prašymu, turi teisę sumažinti santuokinį amžių iki 15 metų; SŠK santuokinio amžiaus sumažinimo ribos nebuvo numatyta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, turi teismo posėdyje išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę ir atsižvelgti į jo psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Nėštumas – svarbi priežastis sumažinti santuokinį amžių. Santuoka, sudaryta pažeidžiant santuokos sudarymo sąlygą - santuokinį amžių, gali būti pripažinta negaliojančia pagal nepilnamečio sutuoktinio, jo tėvų, globėjų ar rūpintojų, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro ieškinį. Kai nepilnamečiam sutuoktiniui sukanka aštuoniolika metų, ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti tik pats sutuoktinis. Pagal civilinio kodekso 3.15 straipsnį, santuoka gali būti sudaroma tik esant santuokos šalių (šalies) civiliniam veiksnumui. CK 2.5. straipsnio l dalyje apibrėžiama fizinio asmens veiksnumo samprata. Ji liko tokia pati kaip ir galiojusio 1964 m. CK 11 straipsnyje. Civilinis veiksnumas - tai fizinio asmens galimybė savarankiškai ir visa apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą. Skirtingai nei civilinis teisnumas, civilinis veiksnumas priklauso nuo dviejų aplinkybių: pirma, kaip jau minėta, nuo amžiaus, antra, nuo asmens psichikos būklės, t.y. nuo gebėjimo ir galėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir reikšmę ir juos valdyti. CK visiško veiksnumo atsiradimą sieja su pilnametyste. Sutuoktinis , turintis 18 metų, gali savarankiškai sudaryti visus sandorius ir atlikti kitokius teisinius veiksmus, tvarkyti savo turtą ir savarankiškai atsakyti už savo veiksmus. Tai bendroji taisyklė, o jos išimtys numatytos CK 2.9 straipsnyje, kuomet nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), kai yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. 2 Kita vertus, visiškas veiksnumo atsiradimas taip pat siejamas su santuokos sudarymo momentu. Nepilnametis, sudaręs santuoką, tampa visiškai veiksnus, t. y. santuokos sudarymas teisinių padarinių požiūriu šiuo atveju prilygsta pilnametystės pasiekimui. Tokia nuostata būtina siekiant užtikrinti sutuoktinių lygiateisiškumą (CK 3.3 str. l d.). Tačiau iki sudarydamas santuoką nepilnametis nėra visiškai veiksnus, todėl, pavyzdžiui, negali sudaryti išankstinės vedybų sutarties. Vedybų sutartį nepilnametis sutuoktinis gali sudaryti tik įregistravus santuoką (CK 3.102 str. 3 d.). Nesudaręs santuokos, nepilnametis, kuriam CK 3.14 straipsnio tvarka buvo leista sudaryti santuoką, neįgyja visiško civilinio veiksnumo. Sudarydamas santuoką be teismo leidimo, t. y. pažeisdamas CK 3.14 straipsnį, nepilnametis visiško civilinio veiksnumo taip pat neįgyja, nes tokia santuoka negalioja ir negali sukelti teisinių padarinių, kurių sukelia galiojanti santuoka. Tačiau, jeigu tokia santuoka per nustatytus ieškinio senaties terminus nėra pripažįstama negaliojančia (CK 3.42 str. l d.), tai ji galioja ir nepilnametis pripažįstamas įgijusiu visišką veiksnumą (CK 3.38 str. 2 d., 3.41 str. 2 d.). Nepilnamečio, kuriam CK 3.14 straipsnio nustatyta tvarka buvo leista sudaryti santuoką ir kuris vėliau šią santuoką nutraukia arba kurio santuoka pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, sudarius santuoką įgytas visiškas civilinis veiksnumas išlieka. Kaip jau minėta, civilinis veiksnumas taip pat priklauso ir nuo psichikos būklės. Kadangi įstatymas, saugodamas visuomenės interesus, tam tikrų teisių įgyvendinimą gali sieti su asmens psichine ar fizine sveikata. Pripažinti asmenį neveiksniu atsižvelgdamas į teismo psichiatrinės ekspertizės išvadą gali tik teismas. Todėl eksperto negalima klausti, sutuoktinis yra veiksnus ar ne. Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingąja teisena (CPK 283-288 str.). Sutuoktinis , pagal civilinio kodekso 3.15 str., įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti santuokos. Jeigu paaiškėja, kad yra iškelta byla dėl vieno iš ketinančių susituokti asmenų pripažinimo neveiksniu, santuokos registracija turi būti atidėta iki teismo sprendimo iškeltoje byloje įsiteisėjimo. Santuoka, sudaryta pažeidžiant santuokos sudarymo sąlygą - asmens veiksnumas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal neveiksnaus sutuoktinio globėjo, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį. Kita vertus, CK 2.10 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė asmenį, kuris pasveiko ar kurio sveikata pagerėjo, pripažinti veiksniu. Į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu turi teisę kreiptis tie patys asmenys kaip ir turintieji teisę pateikti prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu (CK 2.10 str. 4 d.). Pripažinus asmenį veiksniu, sutuoktinis įgyja visas civilines teise ir pareigas, tuo pačiu sudaryti santuoką. Civilinio kodekso 3.16 straipsnyje įtvirtintas monogamijos principas, reiškia, kad sutuoktinis sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs negali sudaryti kitos santuokos. Tai principas suformuotas Lietuvoje pripažintos valstybinės religijos pagrindu, todėl asmenys sudarę santuoką kitose valstybėse kur leidžiama turėti kelis sutuoktinius, Lietuvoje negali vėl sudaryti santuokos. Šiuo atveju, asmenims suteikiama teisė arba nutraukti savo santuokas su sutuoktiniais, sudarytas kitos religijos pagrindu (pavyzdžiui, islamas), arba atsisakyti ketinimo sudaryti naują santuoką Lietuvoje. Kaip monogamijos principas, civilinio kodekso 3.17 straipsnyje įtvirtintas draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams, suformuotas religijos bei visuomenės narių sveikatos saugumo užtikrinimo interesu. Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams reiškia, kad draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Santuoka, sudaryta pažeidžiant monogamijos principą, taip pat draudimą tuoktis artimiesiems giminaičiams, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, nežinojusio apie kliūtis santuokai sudaryti, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį. 1.2.Santuokos pabaigos pagrindai Civilinio kodekso 3.49 - 3.72 straipsniai reguliuoja santuokos pasibaigimą. Numatomi santuokos pasibaigimo pagrindai - vieno iš sutuoktinio mirtis ir santuokos nutraukimas. Vieno iš sutuoktinio mirtis, tai aplinkybė, sąlygojanti santuokos pabaigos faktą. Civilinio kodekso 3.50 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį mirusiu. Asmens paskelbimo mirusiu pagrindai nustatyti civilinio kodekso 2.31 straipsnyje. Pastarieji pagrindai analogiški 1964 m. civilinio kodekso 21 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams. Bendroji taisyklė, kad asmens mirties prezumpcija gali būti taikoma, jeigu jo paskutinėje gyvenamojoje vietoje (CK 2.16 str.) trejus metus nėra jokių žinių apie jį ar jo buvimo vietą. Trejų metų terminas skaičiuojamas pagal CK 2.28 straipsnio 2 dalies taisyklę. Ta pati norma numato šios bendrosios taisyklės išimtį: jeigu sutuoktinis dingo be žinios tam tikromis ekstremaliomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindo manyti, kad jis tikrai žuvo (lėktuvo, laivo katastrofa, žemės drebėjimas, potvynis, gamybinė avarija ir pan.), tai asmens mirties prezumpciją galima taikyti, kai apie jį nėra jokių žinių apie šešis mėnesius po šių aplinkybių.3 Į teismą gali kreiptis visi asmenys, turintys teisinį interesą paskelbti asmenį mirusiu: asmens sutuoktinis, artimieji giminaičiai, kreditoriai ir panašiai. Bylos dėl asmens paskelbimo mirusiu nagrinėjamos CPK 277-282 straipsnių tvarka. Asmens paskelbimo mirusiu teisiniai padariniai prilygsta asmens mirties padariniams (CK 2.31 str. 6 d.): civilinės būklės aktų įrašų knygose padaromas įrašas apie asmens mirtį, išduodamas mirties liudijimas; atsiranda palikimas (CK 5.3 str.); baigiasi santuoka (CK 3.50 str. l d.) ir kita. Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos (CK 3.50 str. 2 d.). Kaip matyti, norma numato dvi asmens mirties datos nustatymo galimybes. Pirma, asmens mirties data galima laikyti teismo sprendimo paskelbti jį mirusiu įsiteisėjimo datą (CPK 233 str.). Antra, teismas gali nustatyti konkrečią asmens mirties dieną (konkrečių metų ir mėnesio dieną), jeigu sutuoktinis dingo konkrečiomis aplinkybėmis, įvykusiomis konkrečią dieną, pavyzdžiui, žinoma lėktuvo katastrofos, žemės drebėjimo ir panašiai diena. Jeigu sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, tai, panaikinus teismo sprendimą, abiejų sutuoktinių bendru prašymu, paduotu santuokos pabaigą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka gali būti atnaujinta. Santuoka negali būti atnaujinta, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra pažeistos santuokos sudarymo sąlygos. Kaip jau minėta, kitas santuokos pasibaigimo pagrindas - santuokos nutraukimas. Civiliniame kodekse, nustatomi trys savarankiški santuokos nutraukimo būdai: 1.Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Šiuo būdu santuoka galės būti nutraukta tik esant visoms civilinio kodekso 3.51 straipsnyje numatytoms sąlygoms, tai: • nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; • abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.); • abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs. Nutraukiant santuoką šiuo būdu, visus santuokos nutraukimo padarinius sutuoktiniai privalo sureguliuoti sutartimi. Teismas šiuo atveju vykdo tik kontrolės ir sutuoktinių taikinimo funkcijas. 2. Santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu. Šis būdas taikomas esant bent vienai iš civilinio kodekso 3.55 straipsnyje numatytų sąlygų: • sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus; • vienas sutuoktinis pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo; • vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu; • vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą. 3.Santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu dėl kito sutuoktinio kaltės. Siekiant apginti sąžiningo sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, santuokos nutraukimo institute įteisinamas kaltės principas. Sutuoktinis galėtų būti pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu būtų įrodyta, kad jis iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas ir dėl šio pažeidimo bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalis nustato keletą prezumcijų, kai sutuoktinio kaltė dėl santuokos ir šeimos iširimo būtų preziumuojama. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Kaltas dėl santuokos iširimo sutuoktinis neturi tų teisių, kurias turi išsituokę asmenys, jis taip pat privalo atlyginti kitam sutuoktiniui santuokos nutraukimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą (CK 3.70 str.). Lyginant santuokos nutraukimo instituto reglamentavimą bei reguliavimą 2000 m. civiliniame kodekse su 1964 m. civiliniu kodeksu, būtina pabrėžti 2000 m. civiliniame kodekse esančias santuokos nutraukimo naujoves. Pirma, santuoka gali būti nutraukiama tik teismine tvarka. Antra, santuokos nutraukimo byloje tuo pat metu turi būti išsprendžiami visi klausimai, susiję su santuokos nutraukimu: sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų dalyvavimo jų auklėjime, sutuoktinių bendro turto padalijimo bei jų tarpusavio išlaikymo ir kiti klausimai. Trečia, nustatomi, kaip jau minėta, trys savarankiški santuokos nutraukimo būdai. 1.3.Santuokos nutraukimo istoriniai aspektai Šeimos sukūrimo pagrindas romėnų teisėje buvo santuoka. Romos teisininkai santuokiniams santykiams skyrė daug dėmesio. Jie išanalizavo ir įvertino juos turtinių atžvilgiu. Nepaisant santuokos idealizavimo romėnu autorių veikaluose: Santuoka yra viro ir žmonos sąjunga, viso gyvenimo bendrumas, dieviškosios ir žmogiškosios teisės suvienijimas” (modestinas). Tačiau visą Romos valstybės istoriją žmona, moteris nebuvo lygiavertės su vyru. Romėnų šeimos teisės istorija skiria dvi santuokos rūšis – teisėtą romėnišką santuoką ( iustum matrimonum) ir santuoką, sudarytą vergų ir kitų laisvųjų, neturinčių teisės sudaryti teisėtos romėniškos santuokos. Paprastai santuoka baigdavosi vienam sutuoktiniui mirus. Sutuoktiniams esant gyviems, santuoka baigdavosi būdama nutraukta. Pagrindas nutraukti santuoką, pagal romėnų teisę, pirmiausiai buvo capitis deminutio, o ji. Kaip žinome, buvo trijų laipsnių. 1. Capitis deminutio maxima, t.y. veinam iš sutuoktinių patekus į vergiją, santuoka buvo nutraukiama, nes vergai neturėjo ius conubii. Tačiau, paimant į nelaivę ir tapusiam vergu sutuoktiniui grįžus į Romą, galiojant postliminium santuoka buvo atkuriama, nes manyta manus nekada nesibaigus. Ši taisyklė negaliojo santuokai sine manu, nes postliminium taikyta res iuris, bet ne res facti. O kaip žinome, santuoka sine manu laikyta tik faktiniu, bet ne teisiniu ryšiu. Abiem sutuoktiniams esant nelaisvėje kartu, santuoka tęsėsi. 2. Caputis deminutio media, atvėjų santuoka irgi nutrūkdavo, nes nesantys piliečiai, išskyrus Latini veteres, taip pat neturėjo ius conubii. 3. Vieno iš sutuoktinių caputis dminutio minimu atveju t.y. pasikeitus jo status familiae, santuoka nutrūkdavo tik dėl šio pasikeitimo atsiradus tokiai agnatinei sutuoktinių giminystei ( jos laipsniui), kuri būtų kliūtis sudaryti santuoką. Pvz. Pater familias įsūnijęs savo dukters vyrą prieš tai neišlaisvinęs dukters iš savo patria patestas. Šiuo atveju sutuoktiniai tampa agnatais ( broliu ir seserimi), o jų santuoka draudžiama4 Santuoka cum manu buvo galima nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Jau minėta, kad santuokai cum manu sudaryti reikėję žmonos pater familias sutikimo ( vėliau – ir pačios žmonos sutikimo). Kadangi žmona patekdavo į manus mariti ( vyro valdžia), jos pater familias ir ji pati prarasdavo teisę nutraukti santuoką. Tai galėjo padaryti tik vyras arba jo pater familias priešiniais santuokos sudarymo formalumais ( contrarius actus). Santuoka, sudaryta confarreatio būdų, galėjo būti nutraukta diffareatio būdų, o sudarytuoji coemptio būdu – remancipatio. Santuoką sine manu buvo galima nutraukti ne tik abiejų sutuoktinių valios išreiškimu ( divortium mutuo dissensu), Bet ir vieno iš sutuoktinių valia (repudium). Kokių nors teisinių pagrindų santuokai nutraukti nereikėjo. Ištuokos laisvė buvo vienas iš pagrindinių romėnų šeimos principu. Santuokos teisinės pasekmes santuokoje cum manu ir sine manu buvo labai skirtingi. Santuokoje cum manu žmona, tapusi teisiniu požiūriu visiškai svetima savo ankstesnei šeimai, pakluso savo vyro arba jo pater familias, jeigu vyras buvo alieni iuris, manus, kuri iš esmės niekuonuo tėvo patria potestas vaikams. Panašiu į vindikacinį ieškinių vyras galėjo susigrąžinti namus palikusią žmoną. Jis galėjo baustiją įvairiomis bausmėmis, net užmušti, parduoti vergijon ( in mancipium). Kaip vergai ir vaikai žmona neturėjo turtinių teisių. Visa, kas jai priklausė iki santuokos, jeigu ji buvo persona sui iuris, susituokus atiteko vyrui. Tokią beteisę žmonos turtinę padėtį teisinių požiūriu kompensavo tik tai, kad ji buvo savo vyro įpėdinę – heres sua, atsižvelgiant į tai, ar vyras turėjo teisėtų įpėdinių. Būdama visų savo vyro agnatų giminaitė ( agnatė), tam tikromis sąlygomis ji buvo ir jų įpėdinė.5 Romos valstybės papročiai šiek tiek švelnino beteisę žmonos padėtį sntuokoje cum manu. Jie neleido bausti žmonos neišklauius buvusios jos šeimos narių, t.y. jos kognatų, nuomonės. Pagaliau vyrui dėl jo visuomeninės padėties reiškiama pagarba turėjo įtakos ir žmonai. Visiškai kitaip atrodė vyro ir žmonos santykiai santuokoje sine manu. Ši santuoka nekeitė žmonos teisinės padėties, buvusios iki susituokiant. Iki santuokos buvusi savo tėvo vakdžioje, ji likdavo in ptria potestate ir toliau buvo savo pater familias įpėdinė ( sua heres), savo ankstesnės šeimos agnatė. Iki iškėdama buvusi persona sui iuris, šį statusą ji išsaugo ir susidariusi santuoką. Jokios drausmnės valdžios žmonai vyras neturėjo. Jis negalėjo reikalauti per teismą, kad ji grįžtų, jeigu pati to nenorėjusi. Vyras turėjo tik interdictum de exhibenda et ducenda tretiesiems asmenims, laikantiems žmoną prieš jos valią. Ir turtas, priklausęs jai iki santuokos, jeigu ji buvusi persona sui iuris, likęs jos nuosavybė. Visa, ką ji įgijusi būdama ištekėjusi, taip pat buvo jos turtas. Vėlesniais laikais jis pavadintas graikišku terminų – parapherna. Todėl ji galėjo sudaryti su savo sutuoktinių bet kokius turtinius sandorius, išskyrus dovanojimo. Dovanoti vienas kitam sutuoktiniams buvo draudžiama siekiant išsaugoti visiška kiekvieno turtinę nepriklausomybę. III a. pradžioje toks dovanojimas įteisintas tik vienu atveju: mirus dovanotojui, nepareikalavusiam grąžinti dovaną, dovanojimas galiojo.6 Ilgainiui sutuoktinių asmeninės ir turtinės nepriklausomybės principas šiek tiek keitėsi. Nustatyta, kad sutuoktiniai negali reikšti vienas kitam infaminių ( negarbės) ieškinių, prireikus jie teikė kitokius ieškinius, kurie neužtraukia negarbės. Esant vieno sutuoktinio kitam materialiai atsakomybei taikyta vadinamoji beneficium competentiae, pagal kurią buvo galima reikalauti palikti tiek turto, kad nereikėtų skusti. Remdamasis prodiktoriaus interdiktu vyras galėjo išreikalauti grąžinti dukterį, esančią santuokoje sine manu. Pamažu įsigalėjo taisyklė, kad vyras privalo saugoti žmoną, o žmona vyrą. Gana nuoseklią ir išsamią sutuoktinių, gyvenančių santuokoje sine manu, turto atskirumo sistemą modifikavo du lygiaverčiai romėnų šeimos teisės institutai – dos ir donatio propter nuptias. Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai turėjo teisę reikalauti iš vyro ir tėvo išlaikimo ( alimentatio). Tačiau nuo senų laikų, tik atsiradus santuokai sine manu, susiklostė paprotys duoti besituokiančiam vyrui išskirtinį kraitį, vadinama dos. Dos tai ne tik turtas, kurį iš savojo specialiai vyrui išskirdavo žmona ar jos pater familia arba kas nors kitas ( globėjas). Žmonos tėvo duodamas kraitis vadinosi dos protectitia, o duodamas pačios žmonos ar pašalinio asmens – dos adventitia. Tačiau kraitis visada turėjo būti forminamas specialiu aktu. Iš pradžių pradinė dos paskirtis buvo padėti virui padengti šeimos išklaikimo išlaidas. Tačiau laikui bėgant dos įgavo ir kitą, teisinių požiūriu net svarbesnę funkciją. Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo ištokos žmonos iniciatyva. Seniausiais laikais dos visam laikui tapdavo vyro nuosavybe. Jis negrąžintas nei žmonai mirus, nei išsituokus dėl vyro kaltės. Labai retos ištuokos tais laikais lėmė tokį dos likimą. Tačiau respublikos laikotarpio pabaigoje, padaugėjus ištuokų be svarbių priežasčių, toks dos likimas pasirodė labai palankus vyrams. Neribota ištuokos laisvė sudarė sąlygas vyrams piktnaudžiauti turtinėmis teisėmis.7 Gavę dos, vyrai galėdavo tuojau pat nutraukti santuoką ir pasilikti visą dos. Todėl tap būtina užtikrinti ir žmonos interesus. Pirmiausiai tuo pasirūpino suinteresuoti asmenys, t.y. žmona arba jos tėvai. Sudarant santuoką įteikdami dos jie reikalavo, kad vyras stipuliacijos forma įsipareigotų grąžinti dos nutraukus santuoką arba jam mirus. Toks dos grąžinimo užtikrinimo būdas vadintas cautio rei uxoriae. Atsiradus cautio numatytomis sąlygomis, žmona ar kitas kraitį davęs sutuoktinis turėjo teisę pareikšti vyrui ar jo įpėdiniams ieškinį – actio ex stipulatu. Dažnai perduodamas vyrui kraitis buvo įvertinamas ir tarytum parduodamas jam už tam tikrą sumą, privalomą grąžinti išsituokiant. Santuokai pasibaigus dėl vyra mirties, dos visada buvo grąžinamas žmonai arba jos tėvui. Kraitis grąžintas net jeigu santuoka nutraukiama vyro iniciatyva arba dėl jo kaltes. Išsituokus žmonos iniciatyva arba dėl jos kaltes, dos likdavo vyrui. Vasais dos grąžinimo atvejais vyras turėjo teisę daryti iš jo atsiskaitymus vaikams išlaikyti, jeigu šie likę gyventi su tėvu, arba žalai, padarytai žmonai išeikvojus turtą ar blogai elgiantis, atlyginti. Nors ir buvo dos išimčių, vyro pareiga jį grąžinti numatyta įstatyme. Tačiau dos savininkas vis tiek buvo vyras ir dar būdamas susituokęs galėjo jį išeikvoti arba net perleisti kitiems asmenims, turėdamas tikslą po to nutraukti santuoką. Suprantama, žmona teisę reikalauti grąžinti jai dos vertę, ši reikalavimo teisė galėjo būti bevaisė nesant iš ko išieškoti. Siekint geriau apsaugoti žmonos interesus, lex Iulia de adulteries drausta vyrui be žmonos sutikimo perleisti į dos įeinantį nekilnojamąjį turtą, esantį Italijos teritorijoje. Vėlesnių laikų romėnų teisė jau numato dos palikti vyrui išsituokiant dėl žmonos katės. Tai turtinė sankcija žmonai, dėl kurios elgesio iširusi santuoka. Be to Justinianas uždraudė perleisti nekilnojamąjį turtą, įeinantį į dos, net ir žmonos sutikimu. Iš dviejų ieškinių, kuriais žmona galėjo ginti savo interesus dėl dos ( actio ex stipulatu ir actio rei uxoriae ), Justinianas palikos tik actio ex stipulatu, kuris turėjo būti sprendžiamas remiantis bonae fidei. Buvo panaikinti ir visi išskaitymai išdos, kuriuos anksčiau galėjo daryti vyras. Žmonos privilegium exigilendi tapo tikra viso turto hipoteka žmonai. Kartu su dos romėnų šeimos teisė žinojo ir kitą įdomų institutą – donatio propter nuptias. Jau senaisiais laikais gyvavo paprotys iki vestuvių duoti dovanų būsimai ( donationes ante nuptias). Iš pradžių toks dovanojimas kokios nors didesnės reikšmės neturėjo. Tačiau dos įgavus baudžiamosios sankcijos pobūdį, ikisantuokinis dovanojimas taip pat įgavo įšskirtinę reikšmę. Žmona kalta dėl ištakos, rizikavo prarasti kraitį, tad sutuoktinių ligiateisiškumi principas, taip pat teisingumas reikalavo, kad vyras, gaudamas dos, iš savo turto išsikirtų dalį dos kaip žmonos teisių garantą. Išskirti turtą ilgainiui tapo jeigu ne teisine vyro pareiga, tai padorumo taisykle. Tačiau reikalauti tokio turto išskyrimo nei jaunoji, nei jos tėvai negalėjo. Sutuoktinių tarpusavio dovanojimo sandorio draudimas lėmė donatio įvykdymą iki santuokos, nes kitaip dovanojimas būtų niekinis. Tačiau klasikinio laikotarpio teisės normos, reguliuojančios donatio ante nuptias, nebuvo tobulos. Tik imperatorių Justino ir Justiniano laikų teisė suteikė institutui donatio ante nuptias reikiamą teisinę formą.8 Kai santuokinis gyvenimas normalus, donatio propter nuptias jokios reikšmės neturėjo. Jo tikslas buvo garantuoti žmonos interesus esant nepagrįstai arba nuo jos nepriklausomai ištuokai. Dabar ji jau galėjo reikalauti ne tik grąžinti dos, bet ir donatio propter nuptias. Siekiant geriau garantuoti žmonos interesus, jos teisę į donatio propter nuptias, uždrausta perleisti turtą, sudarinėti donatio propter nuptias, tretiesiems asmenims. Šitaip ilgainiui susiformavo sutuoktinių turtinių santykių sistema. Jų pagrindas buvo sutuoktinių turto atskirumo principas, kuris esant normaliai santuokai, iš esmės niekur nepasireiškė, bet blogų santuokų ( ištuokų) atvejų geriausiai garantavo abiejų sutuoktinių interesus. Priešpiešiniai dos ir donatio propter nuptias institutai, būdami sutuoktinių teisių garantas išsituokiant, sudarė kažką panašaus į bendrą šeimos nuosavybę, kuri buvo ekonominė šeimos bazė. Kadangi nekilnojamasis turtas, sudarantis dos ir donatio, negalėjo būti perleidžiamas tretiesiems asmenims, ši ekonominė bazė buvo labai patvari. 2.Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisinės pasekmės 2.1.Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.9 LR CK 3.67 str.l dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad santuokos nutraukimas teisinius padarinius turtinėms sutuoktinių teisėms sukelia ne įsiteisėjus teismo sprendimui, o iškėlus santuokos nutraukimo bylą. Tokia nuostata įtvirtinta todėl, kad santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į tai, jog kartu tenka spręsti ir kitus sujos nutraukimu susijusius klausimus, gali trukti ilgai. Todėl būtų neteisinga ir nelogiška pripažinti, kad, pavyzdžiui, per visą santuokos bylos nagrinėjimo laiką įgytas turtas turi būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors galbūt bendras jų gyvenimas pasibaigęs dar prieš iškeliant santuokos nutraukimo bylą. Tačiau turtas, įgytas bendrai prieš iškeliant santuokos nutraukimo bylą, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol bus padalytas teismo sprendimu. Turtinių teisinių padarinių atsiradimas iškėlus santuokos nutraukimo bylą reiškia, kad nuo šio momento išlaikymo reikalingas sutuoktinis turi teisę jį gauti, t. y. mokėti išlaikymą bus priteista nuo bylos iškėlimo. Taip pat pripažįstama, kad iškėlus bylą baigėsi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė ar nustojo galioti sutuoktinių sudaryta vedybų sutartis. Todėl paprastai kaip bendras dalijamas tik tas sutuoktinių turtas, kuris įgytas prieš iškeliant santuokos nutraukimo bylą. Jeigu prieš iškeliant santuokos nutraukimo bylą patvirtintas separacijos režimas, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė laikoma pasibaigusia nuo tada, kai iškelta separacijos byla.10 Taigi ir turtinės prievolės, atsiradusios iškėlus santuokos nutraukimo bylą, pripažįstamos asmeninėmis, o ne bendromis sutuoktinių prievolėmis. Tačiau šeimos turto teisinis režimas baigiasi tik nutraukus santuoką ar patvirtinus separaciją (CK 3.86 str. l d.). LR CK 3.67 str. 2 dalis yra specialioji norma, įtvirtinanti to paties straipsnio l dalies išimtį. Ši norma numato galimybę taikyti turtinius teisinius santuokos nutraukimo padarinius ne nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, o dar anksčiau, t. y. nuo tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Tokia išimtis nustatyta atsižvelgiant į gyvenimo realijas. Bendras sutuoktinių gyvenimas neretai baigiasi gerokai anksčiau, nei iškeliama santuokos nutraukimo byla. Todėl būtų neteisinga turtą, sutuoktinių įgytą nuo bendro gyvenimo pabaigos iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, laikyti jų bendrąja jungtine nuosavybe arba išlaikymą priteisti tik nuo bylos iškėlimo, jeigu sutuoktinis išlaikymo buvo reikalingas kur kas anksčiau. Turtinių teisinių santuokos nutraukimo padarinių taikymas nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, reiškia, kad kaip bendroji jungtinė nuosavybė bus dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas iki gyvenimo skyrium pradžios; nuo gyvenimo skyrium dienos bus laikoma pasibaigusia vedybų sutartis; išlaikymas taip pat bus priteistas nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, ir panašiai. Tačiau nustatyti, kad turtiniai teisiniai santuokos nutraukimo padariniai atsirado nuo tos dienos, kai sutuoktiniai nustojo gyventi kartu, teismas gali tik vieno ar abiejų sutuoktinių prašymu, bet ne savo iniciatyva. Be to, teisę prašyti taikyti tokius padarinius turi tik tas sutuoktinis, kuris nėra pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo. Tokia išimtis siejama su kaltės dėl santuokos iširimo institutu: kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui yra taikomos sankcijos, o ne lengvatos; tuo tarpu turtinių teisinių santuokos nutraukimo padarinių taikymas nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, yra lengvata, o ji gali būti taikoma tik nekaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui. 2.2.Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais Sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu tas sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis sutuoktinis buvo nesąžiningas. Nesąžiningas sutuoktinis, sužinojęs, kad iškelta santuokos nutrauki- l mo byla, gali mėginti perleisti turtą, esantį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, sudaryti kitokius nenaudingus kitam sutuoktiniui sandorius, kurie būtų vykdomi bendro sutuoktinių turto sąskaita, pradėti eikvoti bendrą turtą ir panašiai. LR CK 6.68 str. suteikia galimybę kitam sutuoktiniui tokius sandorius ginčyti. Taigi pagal komentuojamą normą gali būti ginčijami sandoriai, kurie atitinka kelias sąlygas: 1) sudarytas sandoris susijęs su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pavyzdžiui, perleistas ar suvaržytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, arba prisiimta prievolė, vykdoma bendro sutuoktinių turto sąskaita; 2) sandoris pažeidžia kito sutuoktinio turtines teises, pavyzdžiui, dėl jo sumažėja bendro turto vertė, bendras turtas suvaržomas, padidėja skolos, apmokamos bendro turto sąskaita, ir panašiai; 3) kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaro sandorį, susijusį su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nesant kito sutuoktinio sutikimo, taip pat tai, kad sandoris gali pažeisti turtines kito sutuoktinio teises ir interesus. Jeigu bent vienos iš šių sąlygų nėra, sandorio negalima pripažinti negaliojančiu.11 Nesąžiningas sutuoktinis, sužinojęs, kad iškelta santuokos nutraukimo byla, gali mėginti paslėpti ir savo asmeninį turtą vengdamas vykdyti prievoles kitam sutuoktiniui. Pavyzdžiui, sutuoktinis, kad išvengtų mokėti išlaikymą kitam sutuoktiniui, gali perleisti kitiems asmenims visą savo asmeninį turtą. Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą. Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo.12 Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita. Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėjo daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims. LR CK 3.70 str. nustato santuokos nutraukimo remiantis CK 3.60 straipsniu, t. y. dėl vieno sutuoktinio kaltės, teisinius padarinius. Šie teisiniai padariniai yra sankcija kaltam sutuoktiniui už santuokos išardymą ir tam tikra satisfakcija nekaltam sutuoktiniui. LR CK 3.70 str.l dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad kaltas dėl santuokos iširimo sutuoktinis neturi tų teisių, kurias kitais atvejais turi išsituokę sutuoktiniai. Antai jis negali laisvai pasirinkti (apsispręsti pasilikti) santuokinės pavardės, jeigu ši yra kito sutuoktinio; neturi teisės reikalauti, kad turtiniai santuokos nutraukimo padariniai butų taikomi nuo tos dienos, kai pradėta gyventi skyrium; netenka teisės į išlaikymą (CK 3.72 str. 4 d.); negali reikalauti iš kito sutuoktinio vykdyti jam naudingas vedybų sutarties sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu santuoka nutraukiama dėl žmonos kaltės, vedybų sutarčiai numatant, kad, nutraukus santuoką, vyras sumokės buvusiai žmonai po dešimt tūkstančių litų už kiekvienus susituokus išgyventus metus, žmona netenka teisės reikalauti šią sąlygą įvykdyti. Sutuoktinio kaltė gali būti reikšminga ir sprendžiant kitus santuokos nutraukimo klausimus: motyvuojant sutuoktinio kalte dėl santuokos iširimo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta gali būti nustatyta ne su kaltuoju, o su kitu sutuoktiniu, jeigu sutuoktinio kaltė susijusi su jais, pavyzdžiui, ji pasireiškė žiauriu elgesiu su vaikais; sutuoktinio kaltė dėl santuokos nutraukimo gali būti pagrindas teismui nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo (CK 3.123 str.) ir panašiai. LR CK 3.70 str. 2 dalyje kitam sutuoktiniui suteikiama teisė iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Šį klausimą teismas sprendžia tik sutuoktinio reikalavimu, bet ne savo iniciatyva. Taigi sutuoktinis gali ir neįgyvendinti turimos teisės į žalos atlyginimą ir nereikalauti iš kalto sutuoktinio atlyginti žalą. Turtiną žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, sudaro sutuoktinio dėl santuokos nutraukimo patirtos bylinėjimosi išlaidos (advokato pagalbai skirtos lėšos, sumokėtas žyminis mokestis, kelionės išlaidos ir pan.), susijusios su bendro turto apsauga nuo neteisėtų kito sutuoktinio veiksmų, taip pat bendro turto vertės nustatymu (pvz., ekspertizės išlaidos) ir panašios išlaidos (CK 6.249 str.). Neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, sudaro dvasiniai sutuoktinio išgyvenimai, jo patirtas fizinis ar emocinis skausmas dėl neteisėtų ar amoralių kito sutuoktinio veiksmų, kuriais pasireiškė jo kaltė, ir panašiai (CK 6.250 str.). Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, t. y. esant mišriai kaltei, nė vienas sutuoktinis neturi teisės į žalos atlyginimą. LR CK 3.70 str. 3 dalyje sutuoktiniui suteikiama teisė reikalauti iš kalto sutuoktinio grąžinti visus Šiam padovanotus daiktus, išskyrus vestuvinį žiedą. Ši sankcija taip pat taikoma tik sutuoktinio reikalavimu. Jeigu dovanoti daiktai perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš kalto sutuoktinio dovanų vertę pinigais. Kai sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį ir joje aptarti turtiniai santuokos nutraukimo padariniai, įskaitant dovanų grąžinimą, taikomos vedybų sutarties nuostatos. Pavyzdžiui, vedybų sutartyje gali būti numatyta ir kalto sutuoktinio pareiga grąžinti vestuvinį žiedą arba kitokios dovanų grąžinimo taisyklės. Jeigu vedybų sutartyje apie dovanų grąžinimą nieko nekalbama, taikoma komentuojama norma. LR CK 3.70 str. 4 dalis yra specialioji norma, taikoma tik kai santuoka iširusi dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Tokiu atveju abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti esant susituokus vienas kitam padovanotus nekilnojamuosius daiktus (žemę, pastatus ir pan.). Pareigos grąžinti kilnojamuosius daiktus įstatymas tokiu atveju nenumato. Tačiau tokia galimybė gali būti numatyta vedybų sutartyje. Nekilnojamųjų : daiktų grąžinimas siejamas su dviem sąlygomis: 1) nuo dovanojimo sutarties sudarymo dienos nėra praėję daugiau kaip dešimt metų. Jeigu šis terminas ilgesnis, dovanos nebegalima išreikalauti; 2) nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims. Jeigu sutuoktinis jam dovanotą nekilnojamąjį daiktą perleido trečiajam asmeniui siekdamas išvengti jo išreikalavimo (pvz., šitaip pasielgė sužinojęs, kad iškelta santuokos nutraukimo byla), kitas sutuoktinis gali reikšti Pauliano ieškinį ir reikalauti pripažinti tokį sandorį negaliojančiu (CK 6.66 str.). 2.3.Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilna mečiai vaikai. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.13 LR CK 3.71 str. nustatytos sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir vieno sutuoktinio teisių į gyvenamąją patalpą garantijos nutraukus santuoką. Šios normos iš esmės atitinka Europos Tarybos Ministrų komiteto specialioje rekomendacijoje1 nustatytus sutuoktinių teisių į šeimos gyvenamąją patalpą standartus. LR CK 3.71 str. l dalyje aptariama situacija, kai gyvenamoji patalpa (namas, butas) nuosavybės teise priklauso tik vienam sutuoktiniui, o sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų ir šių gyvenamoji vieta nustatoma su tuo sutuoktiniu, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas. Kad kitas sutuoktinis su vaikais tokiu atveju neatsidurtų gatvėje, komentuojama norma suteikia teismui teisę nustatyti uzufruktą (CK 4.141-4.159 str.) į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir kitam sutuoktiniui. Uzufruktas atsižvelgiant į gyvenamosios patalpos dydį, vaikų skaičių, jų amžių ir lytį gali būti nustatytas tiek į visą gyvenamąją patalpą, tiek įjos dalį (pvz., pirmą namo aukštą, du keturių kambarių buto kambarius ir pan.), Uzufruktas gali būti nustatomas tiek kito sutuoktinio, su kuriuo lieka vaikai, prašymu, tiek teismo iniciatyva (pastaruoju atveju laikomasi nuomonės, kad rungimosi ir dispozityvumo principai nėra pažeidžiami, nes teismas šitai daro siekdamas apsaugoti viešąjį interesą). Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, uzufruktas gali būti nustatytas arba apibrėžtam terminui (iki vaikas (-ai) sulauks pilnametystės), arba gyvenimo trukmei (CK 4.141 str.), pavyzdžiui, jeigu jis yra invalidas ir panašiai. LR CK 3.71 str. 2 dalyje nurodyta uzufrukto, nustatyto pagal LR CK 3.71 str. l dalį, trukmė. Uzufrukto terminas apibrėžiamas vaikų pilnametyste. Vaikui sulaukus pilnametystės, uzufruktas baigiasi (CK 4.150 str. l d. 3 p.). Tokiu atveju baigiasi ir kito sutuoktinio uzufrukto teisė. Jeigu yra keli skirtingo amžiaus vaikai, vieno vaiko uzufrukto teisės pabaiga neturi įtakos kito vaiko, nesulaukusio 18 metų, uzufrukto teisei. Pastaruoju atveju sutuoktinis, su kuriuo gyvena vaikai, išsaugo uzufrukto teisę, kol ją turi bent vienas vaikas. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją ir remdamasis CK 1.5 ir 3.3 straipsniais, gali nustatyti ir ilgesnį uzufrukto terminą. Pavyzdžiui, vaikui, kuris yra invalidas nuo gimimo, mokosi, teismas gali nustatyti uzufruktą iki gyvos galvos arba mokymosi pabaigos. Kai sutuoktiniai gyvenamąją patalpą nuomoja, LR CK 3.71 str. 3 dalyje numatyta galimybė perkelti nuomininko teises kitam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas. Kitas sutuoktinis - buvęs nuomininkas – tokiu atveju gali būti ir iškeldintas, jeigu teismo sprendimu įpareigotas gyventi skyrium. Pavyzdžiui, nuomininkas yra vyras. Santuoka nutraukiama dėl jo kaltės, nes jis žiauriai elgėsi su žmona ir vaikais. Teismo sprendimu jis yra įpareigotas gyventi skyrium nuo buvusios šeimos. Tokiu atveju jis bus iškeldintas, o nuomininko teisės bus perkeltos buvusiai žmonai. Nuomotojo sutikimo dėl nuomininko pasikeitimo šiuo atveju nereikia. 2.4.Santuokos nutraukimo sąlygos Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką CK nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas III knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Komentuojamame straipsnyje įtvirtintas ištuokos, kaip sankcijos, institutas. Tai nauja norma, nes pagal SŠK vieno ar abiejų sutuoktinių kaltė dėl šeimos iširimo neturėjo reikšmės ir šis klausimas santuokos nutraukimo byloje apskritai nebuvo tiriamas. Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės instituto įteisinimas aiškinamas keliomis priežastimis. Pirma, santuoka yra sutartis (CK 3.7 str. 1 d.). Kaip ir bet kuri kita sutartis, santuoka gali baigtis arba šalims susitarus (CK 3.51 str.), arba kitai šaliai iš esmės pažeidus savo pareigas. Antra, kai vienas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo santuokines pareigas, teisingumas reikalauja suteikti kitam - nukentėjusiam sutuoktiniui tam tikrą satisfakciją. Trečia, iš esmės pažeidusiam savo santuokines pareigas sutuoktiniui turi atsirasti atsakomybė. Ketvirta, kaltės principo įvedimas į šeimos teisę turi prevencinę ir auklėjamąją reikšmę. Dėl šių priežasčių santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės numato daugelio užsienio valstybių teisė. LR CK 3.61 str. l dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė, o ne pareiga reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Todėl net ir esant LR CK 3.61 str. 3 dalyje numatytoms aplinkybėms, sutuoktiniai gali kreiptis dėl santuokos nutraukimo kitu pagrindu - prašyti teismą nutraukti santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 str.). Jie taip pat gali pasirinkti separacijos režimą, o po metų vienas iš jų gali prašyti nutraukti santuoką pagal CK 3.55 straipsnį. Kaip ir bet kuria kita, teise nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės negalima piktnaudžiauti (CK 1.137 str. 3 d.). Todėl kreiptis į teismą su prašymu nutraukti santuoką remianti s CK 3.60 straipsniu galima tik tada, kai kitas sutuoktinis iš tikrųjų kaltas, kad santuoka iširusi. Kai CK 3.60 straipsniu remiamasi tik siekiant atkeršyti kitam sutuoktiniui, atimti iš jo teisę į išlaikymą ar nepagrįstai prisiteisti nuostolių atlyginimą, tokiais atvejais piktnaudžiaujama savo teise ir reikalavimas neturi būti tenkinamas. Reikalauti nutraukti santuoką pagal CK 3.60 straipsnį galima neatsižvelgiant į tai, kiek laiko praėję, kai sudaryta santuoka. LR CK 3.61 str. 2 dalyje apibrėžta kaltės samprata. Šeimos teisėje kaltė, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, suprantama savitai. Todėl kalbant apie sutuoktinio kaltę nėra taikoma CK 6.248 straipsnyje pateikta kaltės samprata. Taigi CK 3.60 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, palyginti su CK 6.248 straipsniu. LR CK 3.61 str. norma sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo apibrėžia kaip santuokinių pareigų pažeidimą iš esmės. Sutuoktinio pareigas numato CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniai. Tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima, kitos pareigos. Pagal LR CK 3.61 str. normą būtent šių pareigų pažeidimas iš esmės gali būti laikomas kaltu sutuoktinio elgesiu. Santuokinių pareigų pažeidimas iš esmės yra jų nevykdymas; tai elgesys, visiškai nepriimtinas atsižvelgiant į šeimos tikslus ir paskirtį visuomenėje, pavyzdžiui, visiškas nesirūpinimas vaikais, visiškas neprisidėjimas prie materialiųjų šeimos poreikių tenkinimo ir panašiai. Todėl sutuoktinio kaltės nebūtų, jeigu šios pareigos būtų pažeistos ne iš esmės, pavyzdžiui, sutuoktinis vieną mėnesį šeimos poreikiams skiria daugiau, kitą mėnesį - mažiau lėšų. Kaltės nebus ir kai nesutampa sutuoktinių požiūris į šeimos lėšų panaudojimą (pvz., už šeimos sutaupytus pinigus vienas sutuoktinis nori nusipirkti prabangius kailinius, o kitas - prabangų motociklą), vaikų auklėjimą (vienas sutuoktinis leidžia vaikams pirkti viską, kitas stengiasi protingai riboti jų poreikius), tarpusavio lytinį gyvenimą (nesutampa jų lytinis aktyvumas) ir panašiai. Kaltės nėra ir kai sutuoktinis negali vykdyti santuokinių pareigų dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, dėl ligos yra nedarbingas, lytiškai nepajėgus ir panašiai.14 Esminiu santuokinių pareigų pažeidimu taip pat laikytinas elgesys, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, seksualinis vaikų išnaudojimas ar kitokia prieš vaikus ar kitus šeimos narius vartojama fizinė ar psichinė prievarta, santuokinė neištikimybė, alkoholizmas, narkomanija, religinis fanatizmas ir panašiai. LR CK 3.61 str. 3 dalyje nurodyti keturi kaltės prezumpcijos atvejai. Ši norma kartu daro CK 6.248 straipsnio l dalies, pagal kurią asmens kaltė civilinėje teisėje preziumuojama visais atvejais, išimtį. Nutraukiant santuoką dėl vieno sutuoktinio kaltės galioja priešingas principas - kito sutuoktinio kaltė nėra preziumuojama, išskyrus komentuojamos normos numatytus atvejus. Tai reiškia, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Tačiau, kaip minėta, LR CK 3.61 str. norma daro šios taisyklės išimtį nurodydama keturis atvejus, kai atsakovo kaltė dėl šeimos iširimo yra preziumuojama. Visais keturiais atvejais ieškovui pakanka įrodyti tik patį faktą, su kuriuo siejama atsakovo kaltės prezumpcija, pavyzdžiui, santuokinę neištikimybę. Įrodžius tokį faktą, pripažįstama, kad atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Tačiau šios prezumpcijos yra nuginčijamos. Todėl atsakovas turi teisę įrodinėti, kad ieškovo nurodytų faktų iš tikrųjų nebuvo arba, nors ir buvo, yra kitokių aplinkybių, kurios atsakovo kaltę arba apskritai paneigia, arba rodo esant ir ieškovo kaltę (CK 3.61 str. l d.). Pavyzdžiui, vyras, kaltinamas santuokine neištikimybe, gali gintis įrodinėdamas, kad neištikima ir žmona. 2.4.Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka Vieno sutuoktinio reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, mutatis mutandis taikomas šio kodekso 3.59 straipsnis. LR CK 3.62 str. l dalyje nustatyta santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimo procesinė tvarka - santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį byla nagrinėjama ne ypatingąja, o ieškinio teisena. Šiuo atveju ieškinio pareiškimas dėl santuokos nutraukimo turi atitikti 1964 m. CPK 146 straipsnio (2002 m. CPK 111, 135, 382 str.) reikalavimus. Pareiškimas paduodamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (išskyrus atvejus, numatytus 2002 m. CPK 381 str. l d.) ir apmokamas vieno šimto litų (jeigu santuoka nutraukiama pakartotinai - dviejų šimtų litų) dydžio žyminiu mokesčiu (1964 m. CPK 104 str. l d. 2-3 p.; 2002 m. CPK 80 straipsnio l dalies 2 punkte numatytas vieno šimto litų žyminis mokestis). Procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai nurodyti 1964 m. CPK 256-256 straipsniuose (2002 m. CPK 381-386 str.).15 Pagal Konstitucijos 117 straipsnio l dalį bylos teismuose nagrinėjamos viešai. Tačiau teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu būtina apsaugoti asmeninio ar šeimos gyvenimo slaptumą. LR CK 3.62 str. 2 dalyje būtent ir numatytas toks atvejis, nes viešai nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą galima paskelbti privataus sutuoktinių gyveninio detales. Nors komentuojama norma yra ketvirtajame skirsnyje, kur reglamentuojamas santuokos nutraukimas dėl kito sutuoktinio kaltės, tačiau ją reikia laikyti bendrąja norma, taikytina visais santuokos nutraukimo atvejais (1964 m. CPK 10 str., 2002 m. CPK 9 str.). Kad byla būtų nagrinėjama uždarame posėdyje, pakanka vieno sutuoktinio prašymo.16 LR CK 3.62 str. 3 dalyje daroma nuoroda į CK 3.59 straipsnį, reikalaujantį, kad nutraukiant santuoką būtų išspręsti ir visi kiti sujos nutraukimu susiję klausimai: sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymas ir jų gyvenamosios vietos nustatymas, bendro sutuoktinių turto padalijimas ir jų tarpusavio išlaikymas. Reikalavimą išspręsti šiuos klausimus privalu nurodyti ir prašyme nutraukti santuoką. Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės yra vienas iš trijų galimų santuokos nutraukimo būdų. Bet kuris iš sutuoktinių gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinių pareigos yra rūpinimasis vaikais ir visa šeima, materialus išlaikymas, pagarba kitam sutuoktiniui ir šeimai bei kitos. Sutuoktinio kaltę visada turi įrodyti tas sutuoktinis , kuris prašo sutuoktinį pripažinti kaltu, išskyrus, jei sutuoktinis: • yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą; • yra .neištikimas; • žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu arba šeimos nariais; • paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Be abejo, net ir nurodytais atvejais teismui nepakanka pasakyti „mane muša", reikia pateikti įrodymus. Tai gali būti teismo nuosprendis, policijos, teismo medicinos ekspertų, vaikų teisių tarnybos išvados apie smurtą, nuotraukos ir panašiai. Sunkiausia įrodyti neištikimybės faktą. Dažnai žmonės samdo privačius detektyvus, patys filmuoja arba da ro nuotraukas. Visais atvejais būtina žinoti, kad teisme galima remtis tik tais įrodymais, kurie yra gauti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Dažnai įvairūs įrašai, nuotraukos nepripažįstami kaip tinkami įrodymai, nes gaunami neleistinomis priemonėmis. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tie patys padariniai, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu. Abiejų sutuoktinių prašymu teismas, nutraukdamas santuoką, sprendime nenurodo konkrečių faktų, patvirtinančių vieno arba abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, o tik konstatuoja, kad santuoka iširo dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės. Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka. Vieno sutuoktinio reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje. Tokiais atvejais posėdžių salėje viešai skelbiamas ir teismo priimtas sprendimas. 2.4.1.Santuokos nutraukimo dėl kaltės procesas Jeigu žmogus apsisprendžia pradėti skyrybų procesą dėl kito sutuoktinio kaltės, pirmiausia jis turi paruošti ieškinį ir jį pateikti teismui. Ieškinyje turi būti nurodyta: • teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas; • byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis žinomas), gyvenamoji vieta; • ieškovo ir atsakovo gimimo data ir vieta; asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas; • ieškinio suma (jei yra dalintino turto); • procesinio dokumento pobūdis ir dalykas (prašymas, ieškinys, priešieškinis, dublikas ir panašiai); • aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (jei tai prašymas išreikalauti dokumentus, kartu su prašymu turi būti pateikti įrodymai, kad pats sutuoktinis negali gauti prašomų dokumentų, jeigu prašymas sumažinti žyminio mokesčio dydį - pažymos apie gaunamas pajamas ir turimą turtą, jei ieškinys - įrodymai, patvirtinantys ieškinio dalyką, ir panašiai); • motyvai, dėl kurių paduodamas pareiškimas nutraukti santuoką; • jeigu sutuoktiniai turi vaikų, - duomenys apie vaikus (vardas, pavardė, gimimo data) ir reikalavimas dėl jų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, jeigu jų gyvenamoji vieta ir išlaikymas nėra nustatytas tėvų susitarimu. Jeigu vaikų gyvenamoji vieta ir išlaikymas yra nustatyti tėvų susitarimu, kartu su ieškiniu teismui turi būti pateikiamas šis susitarimas; • duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai dalintino turto neturi, taip pat reikalavimas dėl išlaikymo sutuoktiniui priteisimo arba nuoroda, kad išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu; • duomenys apie sutuoktinių arba vieno iš jų kreditorius ir nurodymas, kad ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą; • nurodymas, kuo pasireiškia atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, jei santuoką prašoma nutraukti dėl sutuoktinio kaltės; • prašymas dėl to, kokios sutuoktinių pavardės turi būti nutraukus santuoką; • priedai, pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento; • informacija, ar byla bus vedama per advokatą; • procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir dokumento surašymo data. Priėmęs ieškinį, teismas (teisėjo asmenyje) atlieka šiuos veiksmus: • prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti (jei ieškovas arba atsakovas nurodo argumentus, tačiau nepateikia įrodymų); • nusiunčia atsakovui ir tretiesiems arba suinteresuotiesiems asmenims (vaikų teisių apsaugos tarnybai, kreditoriams) pareikšto ieškinio bei jo priedų nuorašus; • nustato terminą atsiliepimams pareikšti, nurodydamas jo nepateikimo padarinius. Teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimams pareikšti; • reikiamais atvejais priima sprendimą skirti advokatą arba advokato padėjėją teikti ieškovui arba atsakovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (tam turi būti pateiktas ieškovo arba atsakovo prašymas); • atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi siekiant tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje; • gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus arba pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką ir praneša apie tai byloje dalyvaujantiems asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį padarinius. Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Labai svarbu laikytis reikalavimo pateikti teismui visus turimus įrodymus, turinčius reikšmės bylai. Įrodymus reikia pateikti kartu su ieškiniu arba atsiliepimu. Jeigu įrodymai be pateisinamos priežasties nepateikiami šioje stadijoje, teismas vėliau gali jų nebepriimti, jei manys, kad naujų įrodymų priėmimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą. Bylą nagrinėjantis teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą, Jeigu abi šalys yra juridiniai asmenys arba šalims atstovauja advokatas arba advokato padėjėjas. Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu gali būti pateikiami ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai (neįskaitant ieškinio ir atsiliepimo į pareikštą ieškinį). Ieškovas privalo pateikti dubliką (ieškovo atsiliepimą į atsakovo pareikštą atsiliepimą), o atsakovas - tripliką (atsakovo atsiliepimą į dubliką). Išimtiniais atvejais bylą nagrinėjantis teismas motyvuota nutartimi gali nustatyti didesnį nei dviejų paruošiamųjų dokumentų skaičių. Paruošiamiesiems dokumentams pateikti gali būti nustatytas ne ilgesnis kaip keturiolikos dienų terminas nuo paruošiamųjų dokumentų įteikimo dienos. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus bei motyvus, kurie galėjo būti pateikti nurodytuose procesiniuose dokumentuose, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje. Pasirengimo nagrinėti bylą metu teismas taip pat atlieka kitus procesinius veiksmus, būtinus tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme (išreikalauja įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, renka įrodymus savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė numatyta Civilinio proceso kodekse, ir kitus). Manydamas, kad byla yra parengta nagrinėti teisme, teismas nutartimi skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje ir byloje dalyvaujantiems asmenims praneša apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Civilinė byla nagrinėjama teismo posėdyje, būtinai pranešus byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: apklausti byloje dalyvaujančius asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus. Teismui įeinant ir išeinant, teismo tvarkdarys arba teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „teismas eina, prašom stoti". Teismui įėjus į teismo posėdžių salę, visi, esantieji teismo posėdžio salėje, atsistoja, ir posėdžio pirmininkui pakvietus, sėdasi į savo vietas. Visi byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat kiti proceso dalyviai į teismą kreipiasi ir savo parodymus bei paaiškinimus duoda stovėdami. Jeigu kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų arba kitų proceso dalyvių yra ligotas arba yra kitų rimtų priežasčių, parodymai arba paaiškinimai gali būti duodami sėdint. Visi byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat visi teismo posėdžio salėje esantys asmenys privalo neprieštaraudami paklusti posėdžio pirmininko patvarkymams dėl nustatytos teismo posėdžio tvarkos. Už posėdžio pirmininko patvarkymų nevykdymą gali būti taikomos teismo nuobaudos. Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kokia byla nagrinėjama. Teismo posėdžio sekretorius praneša teismui, kurie iš šauktų dalyvauti toje byloje asmenų yra atvykę, ar įteikti šaukimai neatvykusiesiems ir kokios yra žinomos jų neatvykimo priežastys. Teismui svarbu išsiaiškinti neatvykimo priežastis, nes dalyvaujančio asmens neatvykimas sukelia tam tikrų padarinių. Kai į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta ieškovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs nagrinėti bylą jo nesant, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Jeigu be svarbių priežasčių gavęs šaukimą, bet neprašęs bylą nagrinėti jo nesant neatvyksta atsakovas, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Teismas nutartimi gali pripažinti atsakovo atvykimą būtinu ir tai pranešti atsakovui. Jeigu šiuo atveju dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis, atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir jis gali būti atvesdinamas. Neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje pripažįsta būtinu. Kai į teismo posėdį neatvyksta kuris nors iš trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, kuriam nėra tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir jis neturi atstovo, teismas atideda bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai tretysis sutuoktinis bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta tretysis sutuoktinis ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta trečiojo asmens atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas trečiojo asmens, ne-pareiškiančio savarankiškų reikalavimų, arba jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Jeigu duomenų apie neatvykimo priežastis nėra arba jeigu teismas pripažįsta neatvykimo priežastis nesvarbiomis, byla gali būti nagrinėjama be neatvykusio asmens. Kai be svarbių priežasčių į teismo posėdį neatvyksta tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba jų atstovai, teismas turi teisę skirti jiems, taip pat juridinio asmens vadovui, dėl kurio kaltės atstovas neatvyko į teismo posėdį, iki tūkstančio litų baudą. Kai į teismo posėdį neatvyksta liudytojai, ekspertai arba vertėjai, teismas išklauso byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę dėl galimumo nagrinėti bylą be neatvykusių liudytojų, ekspertų arba vertėjų ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą arba bylos nagrinėjimą atidėti. Jeigu šaukiamas liudytojas, ekspertas arba vertėjas be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jiems gali būti skiriama iki tūkstančio litų bauda, o liudytojas, be to, teismo nutartimi gali būti atvesdinamas. Teismas nustato atvykusiųjų asmens tapatybę, taip pat patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Tada posėdžio pirmininkas išaiškina vertėjui (jei jis dalyvauja byloje) jo pareigas. Prieš atlikdamas savo pareigas, vertėjas prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Vertėjas įspėjamas, kad už priesaikos sulaužymą atsako Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. Įspėjus vertėją, iš salės pašalinami liudytojai (tuo atveju, jei byloje yra liudytojų). Teismui svarbu, kad liudytojai negirdėtų to, ką šneka ieškovas, atsakovas arba kiti byloje dalyvaujantys asmenys, ir duotų teisingus parodymus. Posėdžio pirmininkas imasi priemonių, kad teismo apklausti liudytojai teismo patalpoje nesusižinotų su dar neapklaustais liudytojais. Pašalinęs liudytojus, teisėjas paskelbia teismo sudėtį, t. y. prisistato pats, pristato posėdžio sekretorę, taip pat, jei byloje dalyvauja, ekspertą ir vertėją. Tuo atveju, kai bylą nagrinėja teisėjų kolegija ir vienas iš kolegijos teisėjų yra pirmininkaujantis, jis pristato visus kolegijos narius. Paskelbęs teismo sudėtį, teisėjas išaiškina byloje dalyvaujantiems asmenims jų teisę pareikšti nušalinimus. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas: • bylose, kuriose jis yra byloje dalyvaujantis sutuoktinis arba su byloje dalyvaujančiu asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; • jeigu jis yra su šalimis arba kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) arba svainystės ryšiais; • jeigu jį su viena iš šalių arba kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis sieja santuokos, globos arba rūpybos santykiai; • byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovas; • jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; • jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios arba aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės arba savivaldybės institucijos atstovas. Teisėjo nušalinimo pagrindai, susiję su santuoka, globa arba rūpyba, lieka galioti ir tais atvejais, kai santuoka, globa arba rūpyba yra pasibaigusi. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Ekspertas taip pat negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu: • jis yra dėl tarnybos arba kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių arba kitų byloje dalyvaujančių asmenų; • jis atliko reviziją, auditą arba kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti. Jeigu ekspertas, vertėjas arba teismo posėdžio sekretorius pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo atitinkamai kaip ekspertas, vertėjas, teismo posėdžio sekretorius, tai nėra pagrindas jį nušalinti. Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas (žodžiu arba raštu) prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis sutuoktinis apie pagrindą nušalinti sužino vėliau. Rašytiniame procese nušalinimas turi būti pareiškiamas raštu. Jei nušalinimas nepareiškiamas, posėdžio pirmininkas išaiškina šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įstatymą jų procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, jeigu šalys arba tretieji asmenys bylą veda ne patys, o per advokatą. Taip pat posėdžio pirmininkas išaiškina ekspertui jo teises bei pareigas ir įspėja, kad už žinomai melagingos išvados davimą jis atsako Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. Vėliau svarstomi byloje dalyvaujančių asmenų prašymai. Jie išsprendžiami teismo nutartimi, išklausius kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomones. Jeigu teismui pateikti byloje dalyvaujančių asmenų prašymai galėjo būti pateikti anksčiau, teismas juos gali atmesti, jei šių prašymų tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą. Jeigu teismas prašymą atmeta, tai neapriboja asmens, kurio prašymas atmestas, teisės vėl pateikti jį vėliau, atsižvelgiant į nagrinėjimo teisme eigą. Po to, kai išsprendžiami prašymai, pradedamas bylos nagrinėjimas iš esmės. Ši stadija pradedama posėdžio pirmininko pranešimu apie bylą. Jis praneša, kas yra ieškovas, ko jis kreipėsi į teismą, ko prašo, kas yra atsakovas. Pirmininkaujantysis išsiaiškina, ar ieškovas palaiko savo reikalavimus, ar atsakovas pripažįsta ieškovo reikalavimus ir ar šalys nenori baigti bylą taikos sutartimi. Visada geriausia išeitis yra siekti sudaryti taikos sutartį. Dažniausiai sudarant taikos sutartį abi šalys kažkiek nusileidžia ir pasiekia kompromisą. Teismo patvirtinta taikos sutartis yra lygiai taip pat galiojanti kaip ir teismo sprendimas. Jeigu kuri nors iš šalių nesilaikys taikos sutarties, ją bus galimą įvykdyti kaip ir bet kurį teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sudarius taikos sutartį, gražinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio. Taip pat praktikoje labai retai pasitaiko, kad patvirtinus taikos sutartį būtų pateikiamas apeliacinis skundas. Taigi taikiai susitarti su kita šalimi išties verta, nes sudarius taikos sutartį, sutaupoma daug laiko (nereikės bylinėtis) ir lėšų (nereikės nė vienai šaliai teikti apeliacinio skundo, samdytis atstovų ir panašiai). Jeigu atsakovas ieškinio nepripažįsta, šalys nesudaro taikos sutarties, prasideda byloje dalyvaujančių asmenų apklausa. Prieš vykdant apklausą, šalis ir tretysis sutuoktinis prisiekia padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: „aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą". Prisiekusi šalis arba tretysis sutuoktinis pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą teismas šaliai arba trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki tūkstančio litų baudą. Pirmas teismo posėdyje paaiškinimus duoda ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis sutuoktinis , tada - atsakovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis sutuoktinis , taip pat kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismas neturi teisės apriboti byloje dalyvaujančių asmenų baigiamųjų kalbų trukmės, bet posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti kalbėtoją, jeigu jis nekalba dėl nagrinėjamos bylos esmės. Šiais atvejais posėdžio pirmininkas nustato kalbų trukmę, o ją pažeidus, turi teisę kalbėtoją nutraukti. Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų. Kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui turi būti suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno kito byloje dalyvaujančio asmens pareiškimo bei prašymo. Išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, teismas ištiria visus kitus byloje esančius įrodymus. Dažniausiai įrodymų tyrimas pradedamas liudytojų apklausa. Liudytoju gali būti kiekvienas sutuoktinis , kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla, ir nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis. Kaip liudytojai negali būti apklausiami: • atstovai civilinėje byloje arba gynėjai baudžiamojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo arba gynėjo pareigas; • asmenys, kurie dėl fizinių arba psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmės bylai turinčių aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; • dvasininkai - apie aplinkybes, kurias sužinojo išpažinties metu; • medikai - apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį; • kiti įstatymuose nustatyti asmenys.17 Byloje dalyvaujantis sutuoktinis , prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją arba darbo vietą ir tas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Prašymą šaukti liudytoją pateikęs dalyvaujantis byloje sutuoktinis apmoka visas liudytojo turėtas išlaidas. Saukiamas liudytoju sutuoktinis privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Atsisakyti duoti parodymus leidžiama, jeigu liudytojo parodymai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimus giminaičius. Kiekvienas liudytojas šaukiamas į teismo posėdžio salę ir apklausiamas atskirai. Neapklausti liudytojai negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu. Apklaustas liudytojas lieka salėje iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Apklaustų liudytojų prašymu teismas, išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, gali leisti jiems išeiti iš teismo posėdžio salės. Liudytojas gali būti teismo apklausiamas savo buvimo vietoje, jeigu jis teismo šaukiamas dėl ligos, senatvės, invalidumo arba kitų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių negali atvykti, o byloje dalyvaujantis sutuoktinis , kurio iniciatyva liudytojas kviečiamas, negali užtikrinti jo atvykimo. Išklausius parodymus, liudytojui gali būti užduodama klausimų. Pirmasis liudytoją apklausia sutuoktinis , kurio prašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau - kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Liudytojui, šauktam teismo iniciatyva, pirmasis klausimus pateikia ieškovas. Teisėjas šalina menamus ir su byla nesusijusius klausimus. Teisėjas turi teisę klausti bet kuriuo liudytojo apklausos momentu. Liudytojas, duodamas parodymus, gali naudotis užrašais, jeigu jo parodymai susiję su skaičiais arba kitais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti. Šie užrašai teisėjo reikalavimu turi būti pateikiami teismui ir byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismas gali pridėti juos prie bylos. Apklausiant jaunesnį nei šešiolikos metų, o teismo nuožiūra - jaunesnį nei aštuoniolikos metų liudytoją, šaukiami dalyvauti liudytojo atstovai pagal įstatymus, taip pat gali būti šaukiamas dalyvauti pedagogas arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas. Teismui leidus, šie asmenys gali užduoti liudytojui klausimų. Išimtiniais atvejais, kai tai reikia tiesai nustatyti arba siekiant nepakenkti nepilnamečio interesams, nepilnamečio liudytojo apklausos laikui teismo nutartimi gali būti pašalinamas iš teismo posėdžio salės kuris nors byloje dalyvaujantis sutuoktinis . Jam grįžus į teismo posėdžio salę, turi būti išdėstomas nepilnamečio liudytojo parodymų turinys ir suteikiama galimybė užduoti šiam liudytojui klausimų. Dažniausiai taip pasitaiko šeimos bylose. Vaikai bijo duoti parodymus apie tėvus, bijo kurį nors įskaudinti. Po liudytojų apklausos tiriami rašytiniai įrodymai. Jie perskaitomi balsu teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios, o reikiamais atvejais - ekspertams ir liudytojams. Apžiūrėtų teismo posėdyje rašytinių įrodymų turinys reikiamais atvejais įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Vėliau šie rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, gali būti grąžinami juos pateikusiems asmenims. Tuo atveju byloje turi būti paliekami teisėjo patvirtinti rašytinių įrodymų nuorašai. Rašytinius įrodymus balsu perskaičius ir su jais susipažinus, byloje dalyvaujantys asmenys gali pateikti paaiškinimus. Ištyręs rašytinius įrodymus, teismas ištiria daiktinius įrodymus (jei jų yra). Daiktiniai ir rašytiniai įrodymai, kurių negalima pristatyti į teismą, apžiūrimi ir ištiriami jų buvimo vietoje. Be to, reikiamais atvejais teismas gali atlikti vietos apžiūrą, siekdamas tiesiogiai ištirti tikrąsias bylos aplinkybes. Dėl vietos apžiūros teismas priima nutartį. Vietos apžiūrą atlieka visa teismo sudėtis, pranešus byloje dalyvaujantiems asmenims apie apžiūros laiką ir vietą, o reikiamais atvejais - šaukiant liudytojus ir ekspertus. Byloje dalyvaujančio asmens, kuriam pranešta apie vietos apžiūros atlikimą, neatvykimas netrukdo atlikti apžiūrą. Ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas paklausia byloje dalyvaujančius asmenis, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Jeigu pateikiama prašymų papildyti bylos medžiagą, teismas apsvarsto juos ir priima dėl jų nutartį patenkinti arba atmesti prašymus. Jeigu byloje dalyvaujantys asmenys pateikia teismui papildomos medžiagos arba prašo išreikalauti papildomų įrodymų, teisinas gali atmesti pareikštą prašymą, jeigu jo tenkinimas užvilkins sprendinio byloje priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau. Išsprendus prašymus ir reikiamais atvejais atlikus papildomus veiksmus, taip pat kai nėra prašymų, išklausoma valstybės ir savivaldybių institucijų išvada, jeigu tokia byloje yra. Išsprendus visus ką tik nurodytus klausimus, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų. Baigiamosiose kalbose pirmi kalba ieškovas ir jo atstovas, tada - atsakovas ir jo atstovas. Tretysis sutuoktinis , pareiškęs savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, ir jo atstovas kalba po šalių. Tretysis sutuoktinis , nepareiškęs savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, ir jo atstovas kalba po ieškovo arba atsakovo, kurio pusėje trečiasis sutuoktinis dalyvauja, byloje. Baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Pakalbėję visi baigiamųjų kalbų dalyviai replikos teise gali trumpai pakalbėti antrą kartą dėl to, kas buvo pasakyta baigiamosiose kalbose. Paskutinės replikos teisė priklauso atsakovui ir (arba) jo atstovui. 2.4.2.Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Sprendimas nutraukti santuoką įsiteisėja per mėnesį nuo jo paskelbimo, arba, jei sprendimas buvo apskųstas, apeliacinės instancijos teismui priėmus atitinkamą procesinį dokumentą (nutartį, naują sprendimą). Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo kopiją teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kuri įregistruoja santuokos nutraukimo faktą. Santuokos nutraukimas sukelia sutuoktiniams tam tikras teisines pasekmes. Po baigiamųjų kalbų teismas išeina priimti sprendimą arba atitinkamą nutartį byloje, išskyrus atvejus, kai teismas neišeidamas į sprendimų priėmimo kambarį nutaria sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti. Apie tai posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems teismo posėdžio salėje. Atidėti sprendimo paskelbimą galima išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei mastą. Tokiu atveju teismas priima nutartį atidėti sprendimo paskelbimą. Paskelbimas gali būti atidėtas ne ilgesniam kaip keturiolikos dienų terminui. Jeigu paskelbimas neatidedamas, teismo sprendimas priimamas sprendimų priėmimo kambaryje. Priėmęs sprendimą arba nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžio salę ir posėdžio pirmininkas arba kolegijos teisėjas paskelbia sprendimą arba nutartį. Visi, esantieji posėdžio salėje, sprendimą išklauso stovėdami. Paskelbus sprendimą arba nutartį nutraukti bylą arba palikti ieškinį nenagrinėtą, posėdžio pirmininkas išaiškina sprendimo arba nutarties turinį, jo apskundimo tvarką ir terminą. Kartu paskelbiama, nuo kada byloje dalyvavę asmenys gali susipažinti su teismo posėdžio protokolu. Sprendime nutraukti santuoką teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo klausimus. 2.5. Sutuoktinio kaltės sutuoktinio nesąžiningumo, kaltės įrodinėjimas Sutuoktinio nesąžiningumo, kaltės įrodinėjimas yra viena svarbiausių santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės proceso dalių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2005 nurodė, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas iš šalių pateiktų įrodymų, kuriuos tiria ir vertina teismas įstatymų nustatyta tvarka, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 177 str. 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Įrodinėjimo priemonės – įstatyme įtvirtinti įrodymų šaltiniai, kuriais šalys gali įrodinėti jai naudingas bylos aplinkybes. Civiliniame procese vaizdo ir garso įrašai yra viena iš įrodinėjimo priemonių. CPK 177 str. 3 dalis nustato, kad įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. CPK 220 str. 1 dalis nustato, kad nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Pavyzdžiui: Sutarties sąlyga dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatytas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydis, teiktinas kiekvieno iš sutuoktinio, gali būti pripažinta iš esmės pažeidžianti vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus tuo atveju, jei vienam iš sutuoktinių bus uždėta akivaizdžiai per didelė nepilnamečio vaiko išlaikymo našta, visų pirma atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus ir abiejų sutuoktinių gaunamas pajamas ir turimą turtą. Be to, būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kad tėvų sunki turtinė padėtis įprastomis aplinkybėmis vertintina kaip priežastis, dėl kurios priteistinas mažesnis išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), kuris neturėtų būti mažesnis už minimalų gyvenimo lygį (MGL). Orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S. , bylos Nr. 3K-3-259/ 2004, paskelbta Teismų praktika 22, p. 13-22). Įrodinėjant sutuoktinio neištikimybę teismui gali būti pateiktos fotonuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, tačiau neištikimybė dažniausiai įrodinėjama liudytojų parodymais. Dalyvaujantys byloje asmenys, liudytojai ar ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas aplinkybes. Visa tai įrašoma į teismo posėdžio protokolą. CPK 220 str. 2 dalyje nustatyta, kad nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad garso ir vaizdo įrašai gali būti kitų įrodinėjimo priemonių sudedamoji dalis; pavyzdžiui, atlikus apžiūrą ir surašius apžiūros protokolą, prie jo pridedamos nuotraukos ir vaizdo įrašai. Šiuo atveju vaizdo įrašai yra ne savarankiška įrodinėjimo priemonė, o sudedamoji kitų įrodinėjimo priemonių dalis. Be to, garso ar vaizdo įrašas gali būti sudedamoji faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalis. CPK 634 str. 1 dalis nustato, kad viena iš antstolio veiklos sričių yra faktinių aplinkybių konstatavimas. Faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu. Neištikimybės faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Konstatuojamos faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis (CPK 635 str. 1 d.). Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra oficialus rašytinis įrodymas, todėl turi didesnę įrodomąją galią. CPK 177 str. 3 dalyje nurodytos įrodinėjimo priemonės yra specifinės, nes įrodinėjimo procese naudojantis techninėmis priemonėmis, kuriomis siekiama padaryti garso ar vaizdo įrašą, gali būti pažeistos asmens neturtinės teisės ir vertybės. Šios teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą, saugo žmogaus būsto neliečiamybę, draudžia įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir kt. Tam tikra apimtimi šios Konstitucijos nuostatos sukonkretintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK). Pagal CK 2.22 str. 1 ir 2 dalių nuostatas fizinis sutuoktinis gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra susiję su jo visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, taip pat kai to reikalauja teisėsaugos institucijos arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. CK 2.23 str. 1 dalis nustato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Tačiau šeimos teisiniuose santykiuose įrodinėjant sutuoktinio neištikimybę ar kaltę neištikimybės faktas gali būti įrodinėjamas remiantys liudytojų parodymais. Pagal CK 2.23 str. 2 dalį privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefono pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Siekiant garantuoti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintų asmenų neturtinių teisių ir vertybių apsaugą, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad garso ir vaizdo įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė byloje, jeigu jie yra būtini siekiant apginti asmens pažeistas teises ir, jeigu remiantis garso ar vaizdo įrašu, būtina įrodyti byloje reikšmingas aplinkybes [3]. Pagal CPK 177 str. 3 dalį įrodinėjimo priemonėmis gali būti garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Remiantis šia įstatymo norma, būtina vadovautis ir CPK 177 str. 1 dalies nuostata, kad apskritai įrodymu civilinėje byloje gali būti tokia informacija, kuri gauta, surinkta, ištirta ir įvertinta nepažeidžiant įstatymų. Praktikoje laikomasi taisyklės, kad klausimas, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Privatus gyvenimas bendrąja prasme yra suprantamas kaip asmens sritis, į kurią niekas negali įsikišti be asmens sutikimo. Teisės į privatų gyvenimą evoliucionavimas į savarankišką teisės ginamą vertybę buvo pagrįstas žmogaus, kaip socialinės būtybės, poreikiu apsisaugoti nuo nepagrįsto kitų asmenų kišimosi į asmeninius reikalus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisė į asmens privataus gyvenimo apsaugą nėra absoliuti, t. y. nepriskiriama toms žmogaus teisėms, kurios negali būti ribojamos. Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, kad niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo tam tikrais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Vertinant vaizdo ar garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas nepažeidžiant subjektų, kurie užfiksuoti vaizdo ar garso įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą. Ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Be to, itin svarbu tai, kad sutuoktinis nepiktnaudžiautų teise į privatumą. Jeigu sutuoktinis piktnaudžiauja teise į privatumą, kai elgdamasis nesąžiningai ginasi privatumu, tai tam tikrais atvejais gali būti pagrįsta atsisakyti ginti jo privatumo teisę. Ar konkrečioje situacijoje informacijos rinkimas laikytinas asmens privatumo pažeidimu, ar pateisintinas ir privatumas negintinas, priklauso taip pat nuo naudotų fiksavimo būdų, priemonių, užfiksuotos informacijos panaudojimo tikslo. Kalbant apie tai, reikėtų išskirti keletą dalykų. Pirma, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad buitinių neprasiskverbiančio pobūdžio priemonių naudojimas fiksuoti informacijai, kuri pagal sutuoktinio elgesį – laisvą dalyvavimą pokalbyje viešoje vietoje – yra prieinama įrašyti buitiniu lygmeniu, nerodo ketinimo pažeisti asmens privatumą tokiose srityse, kurias sutuoktinis ketintų slėpti nuo kitų, tuo labiau nuo dalykinių partnerių, kolegų, kitų asmenų, su kuriais šalis sietų tam tikras ryšys ir kt. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad paprasto buitinio pokalbio įrašas, padarytas visiems prieinama įrašymo technika, viešoje vietoje, siekiant apginti tik savo pažeistas teises, laikytinas legaliu įrašu ir teisėta įrodinėjimo priemone [3]. Antra, pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis nevertintini, kaip skirti specialiai asmens privatumui pakenkti, tačiau įrašomos informacijos apimtis kartais gali rodyti, kokiu mastu sutuoktinis vykdo veiklą, galinčią pažeisti kito asmens teises. Pavyzdžiui, jeigu sutuoktinis nevykdo sekimo ar stebėjimo veiklos, o fiksuoja pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais pagal sutartį, pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis gali rodyti, ar sutuoktinis ketina pažeisti asmens privatumą ir gautu rezultatu naudotis ne pagal paskirtį. Trečia, kiekvieną kartą turi būti vertinama, ar konkrečiu atveju asmens veiksmai darant įrašą yra pateisinami ir vertintini kaip teisėti, o gautas įrašas legalus. Teismas vienoje byloje vertindamas kaip įrodinėjimo priemonę pateiktą garso įrašą, kuriame buvo aptariamos šalių sutarties sąlygos, nurodė, kad asmens veikla sudarant ir vykdant komercinio pobūdžio sutartis priskirtina prie asmens privatumo. Šiuo atveju vieno asmens privatumas susisieja ir gali susitapatinti su kito asmens privatumu: tiek sudarant ir vykdant sutartį, tiek pokalbyje dėl sutarties vykdymo susisieja abiejų asmenų interesai ir pokalbyje dalyvaujantiems asmenims pokalbio turinys tampa bendras, todėl minėtas įrašas nepažeidžia asmens privatumo [3]. Taigi, jeigu garso ar vaizdo įrašą, kaip įrodinėjimo priemonę, siekiama panaudoti kaip įrodymą pažeidžiamoms ar ginčijamoms teisėms ginti, šis įrašas turi būti padaromas ir naudojamas tik grindžiant jo siekimu apginti pažeistą teisę, būtinumu geriau įrodyti palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą. Labai svarbus aspektas, susijęs su privataus gyvenimo neliečiamumo klausimu vertinant garso ar vaizdo įrašus, kaip įrodinėjimo priemones, yra garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, padarymo vieta. Teismų praktikoje nustatyta taisyklė, kad jei garso ar vaizdo įrašai padaryti be asmenų sutikimo jiems priklausančioje namų valdoje, laikoma, kad jie padaryti pažeidžiant įstatymus. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 1 punkte nurodyta, kad draudžiama daryti garso įrašus asmeniui priklausančioje valdoje be jo sutikimo. Nagrinėjamu atveju teisės į privatų gyvenimą pažeidimas gali būti suprantamas kaip privataus asmens filmavimas jo privačioje valdoje be jo sutikimo, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas privatus sutuoktinis , platinimas ar paviešinimas be jo sutikimo ir pan. [1]. Taigi dažnai garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, leistinumo klausimas iškyla vertinant tai atliktos vietos atžvilgiu. Garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl vertinant šiuos įrašus, kaip įrodinėjimo priemones, reikia nustatyti, ar garso ar vaizdo įrašas padarytas privačioje ar viešoje vietoje. Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas nustatė, kad buvo filmuojama atsakovui priklausančiose parduotuvės patalpose – prekybos salėje, t. y. viešoje vietoje, buvo filmuojami asmenys, susiję darbo santykiais su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą, todėl minėtą įrašą pripažino leistinu įrodymu byloje [6]. Vertinant, ar garso ir vaizdo įrašas padarytas nepažeidžiant įstatymų, svarbu nustatyti, kada vaizdo ar garso įrašas yra padarytas, t. y. ar garso ir vaizdo įrašas padarytas iki civilinės bylos iškėlimo, ar po bylos iškėlimo. Kai jau prasidėjus teismo procesui ieškovas pats savo iniciatyva renka įrodymus, tam slapta panaudodamas garso ar vaizdo įrašymo techniką, toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys. Be to, privatus sutuoktinis kito privataus asmens atžvilgiu šio privačioje valdoje neturi teisės taikyti jokių operatyvinės veiklos priemonių. Taigi sutuoktinis savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, panaudodamas slaptą garso įrašymo techniką, tik iki civilinės bylos iškėlimo, jei sutuoktinis savo iniciatyva renka įrodymus po bylos iškėlimo, teismas konstatuos, kad įrodymai yra gauti pažeidžiant įstatymus. Vienoje byloje teismas atmėtė ieškovo pateiktus įrodymus vadovaudamasis tuo, kad garso įrašai padaryti jau po civilinės bylos iškėlimo; teismas nustatė, kad jau iškėlus civilinę bylą ieškovas užduodamas atsakovui menančio pobūdžio klausimus atliko pokalbio įrašą [5]. Pagal CPK 220 str. 2 dalį nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje. Taigi nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, viešame teismo posėdyje gali būti paskelbti tik sutikus visiems asmenims, kurių teisė į privatų gyvenimą būtų pažeista, paskelbus šiuos duomenis viešai. Priešingu atveju tokie duomenys, turintys reikšmės bylos išsprendimui, paskelbiami ir ištiriami uždarame teismo posėdyje (CPK 201 str., 220 str. 2 d.). Teismas ištiria kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklauso dalyvaujančių byloje asmenų argumentus dėl to įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir įrodomosios reikšmės, palygina tiriamose įrodinėjimo priemonėse esančią informaciją, patikrina, ar šioje informacijoje nėra prieštaravimų. Pavyzdžiui, jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtas ir kitas įstatymų nuostatas, kiekvienu konkrečiu atveju tiria ginčijamus įrodymus, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų padarymo aplinkybes ir vertina, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šeimos, darbo, ypatingosios teisenos (taip pat bankroto ir restruktūrizavimo) bei kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo aktyviai veikti ex officio, teismas pats savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, esantys byloje kaip įrodinėjimo priemonės, yra padaryti nepažeidžiant įstatymų. Teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 182 str.); įrodymai užfiksuoti garso ir vaizdo įrašuose vertinami ir tiriami kartu su kitais įrodymais byloje (CPK 185 str.); atsižvelgiama į tai, ar garso įrašas padarytas užduodant menamus klausimus. Pavyzdžiui, teismas vienoje byloje nustatė, kad iš garso įrašo išklotinės matyti, kad ieškovė specialiai pateikdavo atsakovui tokius klausimus, jog gautų jai naudingus atsakymus, todėl spręsdamas bylą nesivadovavo garso įrašu [5]; atsižvelgiama į garso ar vaizdo įrašo kokybę; jei garso ar vaizdo įrašas yra nekokybiškas, teismas spręsdamas bylą turi teisę nesiremti pateiktu garso ar vaizdo įrašu; vertinant ir tiriant garso ar vaizdo įrašo autentiškumą ir originalumą galima atlikti įvairaus pobūdžio ekspertizes: pavyzdžiui, teismas gali atlikti fonoskopinę ekspertizę norėdamas neabejotinai įsitikinti, kad garso įraše užfiksuotas atsakovo balsas. Apibendrinant nagrinėtus dalykus darytina išvada, kad šiomis įrodinėjimo priemonėmis ypač dažnai gali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, garantuojančios asmens privatumą. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar šiomis įrodinėjimo priemonėmis gauti įrodymai nepažeidžia galiojančių teisės aktų. 3.Išlaikymo teisinio santykio ( alimentinės prievolės) nutraukus santuoka dėl sutuoktinių kaltės 3.1.Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tai reiškia, kad nuo šio momento baigiasi bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, nustoja galioti vedybų sutartis, reikalingas išlaikymo sutuoktinis įgyja teisę reikalauti išlaikymo ir panašiai. • Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais Sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu tas sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis sutuoktinis buvo nesąžiningas. • Buvusių sutuoktinių pavardės • Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. • Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą (svetnaudą) ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. • Svetnaudą nustatoma, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.18 3.2.Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas Teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimo turto arba gaunamų pajamų pakanka visiškai save išlaikyti. Prašyti priteisti išlaikymą galima iki to momento, kol santuoka dar nenutraukta, vėliau tai tampa nebeįmanoma. Įrodyti, kad reikalingas išlaikymas, turi jo prašantis sutuoktinis. Įstatyme preziumuojama, kad sutuoktiniui išlaikymas reikalingas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus arba sveikatos būklės. Šiuo atveju įrodyti, kad sutuoktinis yra nereikalingas išlaikymo, turi tas sutuoktinis, iš kurio prašoma išlaikymo. Sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų arba vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo arba savo perkvalifikavimo išlaidas. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes.19 Išlaikymo dydis mažinamas arba priteisiamas tik laikinas išlaikymas, arba atsisakoma priteisti išlaikymą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: • santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai; • sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, yra padaręs nusikaltimą kitam sutuoktiniui arba jo artimiems giminaičiams; • sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, savo sunkią materialinę padėtį sukūrė pats savo kaltais veiksmais; • išlaikymo reikalaujantis sutuoktinis santuokos metu neprisidėjo prie bendro turto gausinimo arba tyčia kenkė kito sutuoktinio arba šeimos interesams. Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas. Kai santuoka nutraukta pagal vieno sutuoktinio prašymą dėl kito sutuoktinio neveiksnumo, sutuoktinis, kurio iniciatyva buvo nutraukta santuoka, privalo atlyginti neveiksnaus buvusio sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidas, jeigu jos nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, tai, iš esmės pasikeitus aplinkybėms (pagerėjus išlaikymą gaunančio sutuoktinio turtinei padėčiai, pablogėjus išlaikymą teikiančio asmens turtinei padėčiai ir panašiai), bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali reikalauti padidinti arba sumažinti išlaikymo dydį, arba apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodinės išmokos mokamos iki kreditoriaus gyvos galvos ir kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Kai buvęs sutuoktinis, iš kurio priteistas išlaikymas, miršta, pareiga mokėti išlaikymą pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą. Tai reiškia, kad įpėdiniai, neviršydami paveldėto turto, toliau moka už išlaikymą. Tarkime, įpėdiniai paveldi 15 000 litų vertės turtą, o miręs sutuoktinis teikė išlaikymą buvusiam sutuoktiniui po 500 litų per mėnesį. Tai reiškia, kad įpėdiniai dar 30 mėnesių privalės teikti išlaikymą. Išlaikymo mokėjimas nutraukiamas tada, kai buvęs sutuoktinis, kuriam priteistas išlaikymas, miršta arba sudaro naują santuoką. Mirties atveju teisė reikalauti skolos arba dar nesumokėto išlaikymo pereina mirusiojo įpėdiniams. Nutraukus naują santuoką, įgyjama teisė reikalauti atnaujinti išlaikymo mokėjimą, jeigu išlaikymo reikalingas sutuoktinis augina vaiką iš ankstesnės santuokos arba prižiūri invalidą vaiką iš ankstesnės santuokos. Visais kitais atvejais sutuoktinio iš vėlesnės santuokos pareiga išlaikyti kitą sutuoktinį atsiranda pirmiau nei tokia sutuoktinio iš ankstesnės santuokos pareiga. Kiek kitokias teisines pasekmes sukelia santuokos nutraukimas dėl kaltės, nes tokį santuokos nutraukimo būdą galima vertinti kaip sankciją kaltam sutuoktiniui. Santuokos nutraukimas dėl kaltės sukelia šiuos padarinius: 1. sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, Tai reiškia, kad jei šeima iki bylos iškėlimo gyveno atskirai, tai tuo laikotarpiu įgytas turtas gali būti laikomas asmenine nuosavybe, nuo gyvenimo skyrium pradžios gali būti priteisiamas išlaikymas sutuoktiniui, vaikams, nustoja galioti vedybų sutartis; galima uždrausti naudotis santuokine pavarde. Tai galima ne visais atvejais, o tik tada, kai sutuoktiniai neturi bendrų vaikų; 2. reikalauti atlyginti turtinę žalą, susijusią su bylos nutraukimu. Šiuo atveju, jei teismas pripažins, kad sutuoktinis kaltas dėl santuokos nutraukimo, jis gali priteisti antrojo sutuoktinio bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį, išlaidas už advokato paslaugas, visas kitas bylos vedimo išlaidas; reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis neribojamas. Pats žmogus, siekiantis prisiteisti neturtinę žalą, turi įvertinti jos dydį. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, gali priteisti visą prašomą sumą, ją sumažinti arba visai nepriteisti. Reikia turėti omenyje tai, kad prašant priteisti neturtinę žalą, reikės sumokėti žyminį mokestį nuo visos prašomos sumos. (Kaip apskaičiuoti žyminio mokesčio dydį, aprašyta skyriuje „Santuokos nutraukimas įstatymų nustatyta tvarka"); 3. negali pasinaudoti vedybų sutarties sąlygomis, kurios numatytos jo naudai; sutuoktinis netenka teisės į išlaikymą; 4. kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita; jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims. 3.3.Prievolės nustatymas atsižvelgiant į kaltę Prievolė yra teisinis santykis, susidedantis iš komponentų, siejančių žmones, siekiančius patenkinti vienokius ar kitokius savo poreikius. Išlaikymo teisinis santykis kartais pavadinamas alimentine prievole. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse alimentine prievolė vadinama išlaikymo prievole. Gal tai lietuviškiau. Bet lotyniškas žodis alimentam reiškia „maistas, penas, išlaikymas", be to, daugelio valstybių įstatymuose ir teisės literatūroje alimentinės prievolės sąvoka yra vartojama jau šimtmečius. Žodis alimentai vartojamas ir dabartinėje lietuvių teisės literatūroje. Kvebeko civiliniame kodekse (išleistame 1999 m.) taip pat kalbama apie alimentinės šeimos narių išlaikymo prievoles. Todėl ir šiame darbe kartais išlaikymo sąvoka pakeičiama alimentų sąvoka.20 Visiškai neblogas yra rusų teisininkų naujausias alimentinės prievolės apibrėžimas. Pagal šį apibrėžimą alimentine prievolė yra toks civilinis teisinis santykis, pagal kurį alimentus mokėti privalantis sutuoktinis (mokėtojas) įsipareigoja suteikti kitam asmeniui (alimentų gavėjui) turtinį išlaikymą Šeimos įstatymų ir šalių susitarimu nustatytomis sąlygomis. Žinoma, tai yra tik abstraktus šeiminio teisinio santykio (išlaikymo prievolė) apibrėžimas, bet vis tiek atskleidžia pagrindinius šio reiškinio bruožus. Apibrėžimo žodžius „šalių susitarimu nustatytomis sąlygomis" reikėtų paaiškinti. Rusijos Federacijos šeimos kodekso 99-100 straipsniuose numatyta, kad tarp alimentų mokėtojo ir gavėjo arba jo teisėto atstovo sudaromas susitarimas dėl alimentų mokėjimo, kuris notariškai patvirtinamas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas tokio specialaus susitarimo nenumato, tačiau santuoką nutraukiant bendru sutikimu arba kartais net esant abiejų sutuoktinių kaltei sudaroma santuokos nutraukimo padarinių sutartis, kurioje būtinai susitariama dėl vaikų išlaikymo ar net ir sutuoktinių tarpusavio išlaikymo. Teismas retai tokius susitarimus koreguoja.21 Rusų prof. E. M. Vovožeikinas, parašęs habilituoto daktaro disertaciją apie šeimos teisinius santykius, pažymėjo, kad visi šeimos teisiniai santykiai yra dvejopi: subjektai turi kraujo giminystės ryšį arba neturi tokio ryšio, pavyzdžiui, santuoka, įvaikinimo santykiai, kai įvaikina ne kraujo ryšiu susiję asmenys, o visiškai pašaliniai. Jie iš esmės įgyja pareigą išlaikyti įvaikintuosius.22 įpareigoti išlaikyti kitus savo šeimos narius asmenys net ir tie, kurie nėra šeimos nariai, bet, pavyzdžiui, yra artimi kraujo giminaičiai) prireikus privalo mokėti alimentus. Tarp jų taip pat atsiranda šeiminis teisinis išlaikymo santykis. Kiekvienas civilinis teisinis santykis, tarp jų ir šeimos teisės normų reglamentuojamas santykis, turi daug bendrų ir civiliniams teisiniams santykiams būdingų bruožų. Tačiau tarp šių teisinių santykių sudėtinių elementų yra ir nemažai skirtumų. Pirmiausia visi išlaikymo santykiai yra neatlygintiniai. Be civilinių teisinių santykių dinamikai skirtų tradicinių teisinių faktų, šeimos teisei yra būdingi ir vadinamieji teisiniams santykiams atsirasti kliudantys faktai. Pavyzdžiui, sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, netenka teisės į išlaikymą (CK 3.70 str. 1 d.); teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams arba jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės (CK 3.206 str. 1 ir 2 d.). Išlaikymo teisinio santykio subjektu negali būti juridinis sutuoktinis nei kaip įpareigotas, nei kaip teisę į išlaikymą turintis sutuoktinis . Ne tik pareigas turinčių ar galinčių jas turėti, bet ir išlaikymą įgyjančių ar galinčių jį įgyti asmenų ratas įstatymų yra griežtai nustatytas. Taip pat yra nustatyta išlaikymo pradžia, trukmė ir pabaiga. Sutuoktiniai, tik įregistravę santuoką, privalo vienas kitam teikti materialinę paramą. Bet pati santuoka išlaikymo nesukuria. Reikalingos tam tikros sąlygos. Vaikas nuo gimimo įgyja teisnumą ir, matyt, kad ir jis įgyja teisę į išlaikymą, būstą ir pan. Tačiau prievarta išreikalauti išlaikymą įmanoma kiek vėliau, kai vaiko gimimas bus įregistruotas. Įstatymų yra nustatyta, kad vaikas turi teisę į išlaikymą iki pilnametytės. Tačiau jeigu jis iki pilnametystės įgyja visišką veiksnumą - yra emancipuotas (CPK 2.9 str.) ar iki pilnametystės susituokia, tai net jis pats gali tapti tėvu ir įgyti pareigą išlaikyti savo vaiką. Štai ir apibūdinome visus išlaikymo teisinio santykio subjektus, išskyrus tėvus ir įtėvius, kuriuos privalo išlaikyti pilnamečiai vaikai, jeigu tėvams (įtėviams) reikia materialinės paramos.23 O kas yra išlaikymo teisinio santykio objektas? Ogi tai, dėl ko atsiranda šis teisinis santykis, t. y. pinigai ar kitas turtas, kurie reikalingi išlaikomajam pragyventi. Nesuprantamas kai kurių teisininkų tvirtinimas, kad alimentinės prievolės ar teisinio santykio objektas yra alimentus mokėti įpareigoto asmens veiksmai dėl turto perdavimo alimentų gavėjui. Negi žmogus vien to turto gavimu, t.y. vien pačiu veiksmu, bus sotus ir galės tenkinti savo materialinius poreikius? Perdavimas yra tik veiksmas -daikto, pinigų, t.y. pareigos objekto perdavimo būdas. Tik įsigijus pinigų ar kitą daiktą, t.y. prievolės objektą, galima nusipirkti produktų ar kitų prekių, reikalingų gyventi. Išlaikymo prievolės turinį sudaro ne vien teisės ir pareigos, bet ir veiksmai, kuriais perduodamas tas objektas. Pati reikalavimo teisė, jei pareiga nevykdoma, yra tik neįgyvendintas išlaikymo santykio modelio variantas, kuris išlaikymo santykio dar negali sukurti. Santykis atsiranda tik įgyvendinus tas modelio galimybes tam tikrais veiksmais. 3.4.Sutuoktinių išlaikymo teisės ir pareigos CK 3.72 straipsnis reglamentuoja buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymą. Tačiau ar negali būti reikalingas išlaikymas nenutraukusiems santuokos sutuoktiniams? Galiojusio SŠK 27 straipsnyje „Sutuoktinių savitarpio išlaikymo pareigos" buvo gera nuostata, kad sutuoktiniai privalo materialai remti vienas antrą. Jeigu atsisakoma teikti tokią paramą, nedarbingas sutuoktinis, kuriam reikia materialinės paramos, taip pat žmona nėštumo laikotarpiu ir trejus metus po vaiko gimimo turi teisę teismine tvarka gauti išlaikymą (alimentus) iš antrojo sutuoktinio, jeigu šis išgali jį teikti.24 Ši teisė išlieka ir santuoką nutraukus. Vargu ar reikėjo atsisakyti panašios normos, nes nebeliko kuo remtis sprendžiant panašius santykius. Separacija čia ne ką padės. Be to, yra šeimų, kur žmonos nėščios arba yra mažų vaikų, bet gyvena kartu su vyru, kuris nei žmonai, nei vaikams lėšų beveik neduoda. CK 3.72 straipsnio komentare aiškinama, kad tai yra bendroji norma, reglamentuojanti ir santykius, kai vienas sutuoktinis reikalauja priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio nenutraukus santuokos - sutuoktinių pareiga remti vienas kitą materialiai egzistuoja tiek esant susituokus, tiek nutraukus santuoką ir ji remiasi CK 3.27 straipsnio 1 dalimi, kur kalbama apie moralius dalykus ir yra pasakyta, kad sutuoktiniai privalo „vienas kitą remti moraliai bei materialiai. Tiesa, CK 3.33 straipsnio 1 dalyje rašoma: „Jeigu sutuoktiniai negali susitarti dėl savo pareigų vykdymo ar teisių įgyvendinimo, bet kuris sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą, kad teismas išspręstųjų ginčą". Beje, ką reiškia „remti materialiai" turėjo būti paaiškinta įstatyme. Išlaikymas sutuoktiniams paprastai priteisiamas ar nustatomas pripažįstant santuoką negaliojančią (CK 3.47 str.). Teismas, nutraukdamas santuoką, patvirtina sutuoktinių sudarytą santuokos nutraukimo padarinių sutartį, o jei sutartyje nenustatyti išlaikymo klausimai, pats teismas priteisia išlaikymą (CK 3.72 str. 1 d.). Teismas, patvirtindamas sutartį dėl gyvenimo skyrium padarinių, o jei tokia sutartis nesudaryta, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, gali priteisti išlaikymą reikalingam jo sutuoktiniui iš kito sutuoktinio, dėl kurio kaltės buvo pradėta gyventi skyrium (CK 3.78 str. 1-6 dalys). Sutuoktinių išlaikymas gali būti numatytas ir vedybų sutartyje. Santuoka pripažįstama negaliojanti dėl įvairių priežasčių - gali būti kaltas vienas sutuoktinis arba abu. Įstatyme kalbama ne apie tokių sutuoktinių kaltę, o apie jų sąžiningumą ar nesąžiningumą. Jeigu sudarydami santuoką nesąžiningi abu sutuoktiniai, tokia jų santuoka laikoma neegzistavusia ir jokių teisinių padarinių nesukuria, išskyrus dovanų grąžinimą remiantis CK 3.9 straipsnio taisyklėmis. Jei sutuoktinis sąžiningas, tai pripažįstant santuoką negaliojančia, jam pripažįstamos visos teisės, kurias turi sutuoktinis. Sąžiningo sutuoktinio teisė į išlaikymą yra nustatyta CK 3.47 straipsnio 1-3 dalyse. Pagal minėto straipsnio 1 dalį sąžiningas ir išlaikymo reikalingas sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš nesąžiningo sutuoktinio išlaikymą, bet ne ilgiau kaip trejiems metams. Sąžiningo sutuoktinio išlaikymui pagrįsti gali būti taikoma CK 3.72 straipsnio 2 dalies norma, kurioje preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Žinoma, bet kokia prezumpcija yra tik prielaida, kurią atsakovas gali paneigti (apie tai kalbama toliau). Tačiau nesąžiningo sutuoktinio šios prezumpcijos paneigimo argumentai turėtų būti labai svarūs, pavyzdžiui, kad sutuoktinė yra pakankamai turtinga, o antrajam sutuoktiniui vos užtenka pragyventi. Tik -toks sprendimas galėtų atitikti labai svarbius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Kyla klausimas, kodėl išlaikymui nustatytas toks trumpas laikas - iki trejų metų, o tai reiškia, kad gali būti net trumpesnis nei treji metai. Taip yra todėl, kad sutuoktiniai, kurių santuoka pripažįstama negaliojančia, paprastai yra jauno amžiaus, iš esmės darbingi ir jų ilgai išlaikyti nėra reikalo. Todėl šiuo atveju labai tinka nežinia dėl kokių priežasčių nepriimta anksčiau galiojusio SŠK 27 straipsnio nuostata, kad žmona nėštumo laikotarpiu ir trejus metus po vaiko gimimo turi teisę į išlaikymą, nors santuoka ir nutraukta. O jei sutuoktinė turi vyresnį nei trejų metų vaiką, nors jis gimė ar buvo pradėtas negaliojant santuokai, ar ji gali taip pat iš buvusio sutuoktinio reikalauti išlaikymo? Jei sutuoktinei negaliojančios santuokos metu padaryta žala, ji, vadovaudamasi bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis žalos, net ir moralinės, padarymo atvejus, turi teisę tą žalą išreikalauti iš buvusio sutuoktinio. Reikėtų pakalbėti ir apie sąlygas, gal tiksliau - teisinius faktus, kurie yra pagrindas atsirasti sutuoktinių išlaikymo teisiniams santykiams. Vienas iŠ svarbiausių faktų yra negaliojanti santuoka. Du žmonės, neįregistravę santuokos ir partnerystės santykių, reikalauti vienas iš kito išlaikymo pagal dabar galiojančius įstatymus neturi teisės, nors teisės literatūroje pateikiama ir priešingų nuomonių. Sudarius santuoką, pareiga remti ir išlaikyti vienas kitą sutuoktiniams nustatyta įstatymų.25 CK 3.72 straipsnio 1 dalies pabaigoje teigiama, kad sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankamos visiškai save išlaikyti, o CK 3.72 straipsnio 2 dalyje pateikiama prezumpcija, kada sutuoktiniui reikalingas išlaikymas. Jei buvęs sutuoktinis reikalauja išlaikymo, o nustatyta, kad jam turimo turto ar gaunamų pajamų pakanka visiškai išsilaikyti, tai, žinoma, toks reikalavimas turėtų būti atmestas, jei atsakovas nėra pakankamai turtingas ir negali savo buvusiam sutuoktiniui suteikti geresnių materialinių sąlygų, tuo labiau, jei jie turi bendrų nepilnamečių vaikų. Net ir tuo atveju, kai ieškovas yra senatvės ar invalidumo pensininkas, bet turi pakankamai lėšų normaliai pragyventi, jis negali reikalauti iš kito sutuoktinio materialinės paramos, jeigu tas dėl savo turtinės padėties tokios paramos teikti nepajėgus. Todėl viena iš labai svarbių sąlygų yra sutuoktinio (privalančio teikti išlaikymą) turtinė padėtis. Dėl šio pagrindo kartais išlaikymo dydis gali būti ne tik sumažintas, bet ir iš viso atmestas išlaikymo reikalavimas. Sprendžiant sutuoktinio materialinio išlaikymo, išieškojimo klausimus ir norint teisingai nustatyti išlaikymo dydį, turi būti visapusiškai atsižvelgiama į daugelį tiek išieškotojo, tiek skolininko gyvenimo aplinkybių. CK 3.72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, į abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes ir kitas svarbias aplinkybes. Nelabai pasiturintis sutuoktinis gali reikalauti patikrinti, ar antrasis sutuoktinis bent dalies išlaikymo negali gauti iš savo vaikų, iš pensijos. Taip pat svarbu, kokia yra turtinė padėtis sutuoktinio, privalančio išlaikyti antrąjį sutuoktinį, ar, pavyzdžiui, skolininkas neturi nepilnamečių vaikų iš ankstesnės santuokos, ar neišlaiko nedarbingų ir paramos reikalingų tėvų ir pan. Visiškai teisinga ir pagrįsta yra CK 3.72 straipsnio 3 dalies nuostata, kad sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar perkvalifikavimo išlaidas. Pavyzdžiui, gabi ir daug žadanti muzikė metė studijas, nes reikėjo auginti mažamečius vaikus ir norėjo sudaryti tinkamas sąlygas savo vyrui, kuris buvo žymus kūrybinis darbuotojas, siekti karjeros ir tapo namų šeimininke. Jeigu kada nors iškiltų skyrybų klausimas, ši sutuoktinė turėtų teisę išsiieškoti gana solidžią sumą, o jei būtų pensinio amžiaus - ir nemažą išlaikymo sumą. CK 3.72 straipsnio 6 dalyje išvardyti keturi punktai, kai teismai, spręsdami sutuoktinių išlaikymo klausimą gali mažinti priteisiamas sumas, priteisti tik laikiną išlaikymą arba atsisakyti priteisti išlaikymą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1. Santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai. Spręsti šį klausimą palikta teismui. Jis gali priteisti išlaikymą, pavyzdžiui, dvejiems metams arba nedidelę išlaikymo sumą. Gaila, kad CK rengėjai atsisakė normos, kad sutuoktinės nėštumo laikotarpiu ir kol vaikui sueis bent treji metai būtų priteistas išlaikymas. Rusijos Federacijos SK14 straipsnyje, Gruzijos CK 1182 straipsnyje paliktos būtent senojo Lietuvos SŠK 27 straipsnio normos. 2. Sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, yra padaręs nusikaltimą kitam sutuoktiniui ar jo artimiesiems giminaičiams. Spręsdamas šį klausimą teismas turi atsižvelgti į konkrečias nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo sunkumą, nusikaltusiojo kaltės laipsnį ir atitinkamai išspręsti, ar jis vertas, kad iš jo apskritai būtų atimta teisė į išlaikymą ar tik sumažintas jo dydis ir pan. 3. Sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, savo sunkią materialią padėtį sukūrė pats savo veiksmais. Jei sutuoktinis girtavo, vartojo narkotikus, beprasmiškai švaistė šeimos turtą ir pan., tokio asmens kaltę taip pat gali nustatyti tik teismas, atsižvelgdamas į konkrečias gyvenimo aplinkybes. 4. Išlaikymo reikalaujantis sutuoktinis santuokos metu neprisidėjo prie bendro turto gausinimo ar tyčia kenkė kito sutuoktinio ar šeimos interesams. Šioje nuostatoje yra platokas aplinkybių spektras: minėto asmens kaltė gali būti ir visiškai menka arba jos apskritai nebuvo, arba buvo sunki tyčinė kaltė. Todėl teismo pareiga yra nuodugniai išaiškinti tas aplinkybes ir, atsižvelgiant į tai, priimti atitinkamą sprendimą. 3.5.Išlaikymo teisės nutraukus santuoka dėl sutuoktinio kaltės Tačiau CK 3.72 straipsnio 4 dalyje labai konkrečiai pasakyta, kad sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą. Apskritai santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės padariniai yra gana griežti, tokie jie nustatyti ir kitose CK normose. Antai CK 3.70 straipsnio 1 dalyje rašoma: „Jei santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą". Tai yra imperatyvi norma, ypač teisės į išlaikymą atėmimo požiūriu. Todėl joks teismas negali priteisti sutuoktiniui, dėl kurio kaltės santuoka buvo nutraukta, išlaikymą. Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas. Sutuoktiniui priteisiamas išlaikymas turi būti tokio dydžio, kad jis būtų pakankamas visiškai save išlaikyti, t. y. kad išlaikomo sutuoktinio turtas ar gaunamos pajamos, jas racionaliai naudojant, patenkintų minimalaus būsto, maitinimosi ir apsirengimo poreikius. Nustatant mėnesinį sutuoktinio išlaikymo dydį, pagal analogiją būtų galima taikyti pagrindines CK 6.461 straipsnio normas, reglamentuojančias pareigas išlaikyti fizinį asmenį iki gyvos galvos. Šio straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad šalys išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje gali nustatyti viso išlaikymo vertę. Šiuo atveju vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą (MMA), į kurią įeina ne vien maisto produktų, bet ir drabužių ir kitokių pragyvenimui reikalingų reikmenų vertė. Tačiau jei sutuoktinis , privalantis kitam asmeniui teikti išlaikymą, yra pasiturintis, jis pats ar teismas gali nustatyti ir didesnį išlaikymo dydį, ypač jeigu su tuo sutuoktiniu lieka gyventi vaikai, nes neretai vaikų išlaikymui skirtos lėšos ne visada padengia lėšas ir ypač triūsą, kurį antrasis sutuoktinis skiria pas jį gyventi likusiems nepilnamečiams vaikams. Taigi CK 6.461 straipsnio 3 dalyje ir pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl išlaikymo turinio ir dydžio, turi vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Teismo sprendimas priteisti sutuoktiniui išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu buvęs sutuoktinis nemoka priteisto išlaikymo, išieškoma iš jo turto įstatymų nustatyta tvarka. Jei buvęs sutuoktinis turi ir kitų skolų, pirmenybė teikiama išlaikymo išieškojimui. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, o ne konkrečia vienkartine suma arba kokiu nors turtu natūra, tai pasikeitus vieno ar kito iš buvusių sutuoktinių turtinei padėčiai, sveikatos būklei, darbingumui ir pan., žinoma, jei toks pasikeitimas turi esminę reikšmę vieno ar kito sutuoktinio pragyvenimo lygiui, vienas ar antras iš jų gali kreiptis į teismą ir reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Štai jeigu mokantis išlaikymą sutuoktinis pateko į autoavariją, tapo neįgalus, visiškai nedarbingas, o jam skiriamos valstybinio socialinio draudimo lėšos vos leidžia tik jam pačiam skurdžiai pragyventi, esant tokiai padėčiai, yra visiškas pagrindas jį atleisti nuo išlaikymo prievolės. Tai numatyta CK 3.72 straipsnio 11 dalyje.26 Esant normaliems išlaikymo poreikiams, periodinės išmokos paprastai išmokamos iki buvusio sutuoktinio gyvos galvos ir kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kai sutuoktinis, iš kurio priteistas išlaikymas, miršta (CK 3.72 str. 12 dalis), pareiga mokėti išlaikymą perkeliama mokėti jo įpėdiniams, bet tik paveldimo turto vertės ribose, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą. Taigi joks palikimo aprašas, kaip numatyta CK 5.53 straipsnyje, tokiems įpėdiniams nebūtinas. Jiems nėra taikoma CK 5.52 straipsnio nuostata, kad įpėdiniai už palikėjo skolas atsako ir savo turtu, nes išlaikymo pareiga yra asmeninė išlaikytojo pareiga, ji niekam neperleidžiama ir baigiasi kartu su jo mirtimi, o jei mirusysis turėjo turto, tai galima išieškoti iš jo palikto asmeninio turto, kol to turto užteks. Manau, jog, nevisiškai aiški CK 3.72 straipsnio 9 dalies nuostata: „Kai santuoka nutraukta pagal vieno sutuoktinio prašymą dėl kito sutuoktinio neveiksnumo, sutuoktinis, kurio iniciatyva buvo nutraukta santuoka, privalo atlyginti neveiksnaus buvusio sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidas, jeigu jos nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų". Kyla klausimas, ar užtenka nutraukusiam santuoką atsipirkti tik neveiksnaus sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidų atlyginimu? Ar nebūtina, esant analizuojamo straipsnio 5 dalies sąlygoms, jį visiškai išlaikyti? Pavyzdžiui, sutuoktiniai gyveno santuokoje 30 metų. Vienas iš jų, žmona, iš pradžių sirgo nelabai aktyvia šizofrenijos forma ir liga bendram gyvenimui nedaug tetrukdė. Vėliau liga labai paaštrėjo, ir sutuoktinė po 25 bendro gyvenimo metų tapo nedarbinga. Turto, reikalingo pragyvenimui, ji neturi, o lėšų, gaunamų iš valstybinio socialinio draudimo, neužtenka. Sutuoktinis dėl paaštrėjusių ginčų galėjo dar pabloginti jos sveikatą, ir kad ši nesudarytų nenaudingų sandorių, pripažino ją neveiksnią, o paskui nutarė nutraukti ir santuoką. CK 3.72 straipsnio 5 dalyje yra numatytos sąlygos neveiksniajam reikalauti ne tik gydymo išlaidų atlyginimo, bet ir priteisti visišką išlaikymą. Priešingu atveju gali būti pažeisti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai. Žinoma, nutraukus santuoką, lengvai gali būti išspręstas tik vaikams priteisto išlaikymo sumažinimo ar padidinimo klausimas, bet jei sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, neišsprendė savo išlaikymo klausimo, tai, nutraukus santuoką, jį išspręsti paprastai neįmanoma, nors buvusių sutuoktinių turtinė ar kitokia padėtis pasikeistų ir reikėtų kito asmens materialios paramos. Taip lengvabūdiškai, kaip šiandien daroma, nederėtų spręsti savitarpio išlaikymo klausimų nutraukus santuoką. Todėl iš esmės galima sutikti su CK 3.72 straipsnio komentare pareikšta nuomone, kad sutuoktinis, nutraukiant santuoką nebuvęs reikalingas išlaikymo, nutraukus santuoką, net ir pasikeitus aplinkybėms, neturi teisės reikalauti išlaikymo, nes sutuoktinių tarpusavio išlaikymo pareiga atsiranda tik esant susituokus, todėl reikalauti priteisti išlaikymą galima tik esant santuokai, taip pat ją nutraukiant ar pripažįstant negaliojančia (CK 3.47 str.). Tačiau gyvenimas yra labai sudėtingas ir negali įtilpti į tuos rėmus, kuriuos nustato teisės normos ar net mokslinės doktrinos. Štai kad ir toks pavyzdys. Vyras, gyvenęs gana ilgai su žmona, ją nuolat mušdavo. Galiausiai nebeiškentusi, ji pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Bylos nagrinėjimo metu ji nebuvo pripažinta neįgaliąja ir nedarbinga, todėl išlaikymas jai nebuvo priteistas. Praėjus kuriam laikui, moteris sunkiai susirgo, buvo pripažinta neįgali ir visiškai nedarbinga, nustatyta, kad jos liga - vyro sistemingo mušimo rezultatas. Kyla klausimas, ar ji turi teisę į išlaikymą, nors nedarbingumas oficialiai buvo nustatytas jau nutraukus santuoką? Šio diplominio darbo autoriaus nuomone, turi. Nedarbingumas, taip pat teisė reikalauti išlaikymo teismo ekspertizės duomenimis, atsirado dar santuokos metu, bet išaiškėjo ją nutraukus. Čia būtų galima remtis CK 1.127 straipsniu, nustatančiu ieškinio senaties pradžią. Jame pasakyta, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ši teisė konkrečiu atveju iš esmės atsirado santuokos metu, bet dar nebuvo išaiškėjusi. CK 1.127 straipsnio 1 dalies tęsinyje teigiama, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tačiau liko ir teisė pareikšti ieškinį jau išsituokusiam sutuoktiniui ir išieškoti iš jo išlaikymą. Išlaikymas sutuoktiniui dažniausiai priteisiamas ar bent šis klausimas išsprendžiamas nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą. CK 3.59 straipsnyje tarp klausimų, kuriuos turi išspręsti teismas nagrinėdamas bylą vieno sutuoktinio prašymu, minimas ir išlaikymas. Tačiau bene daugiausia nutraukiama santuokų abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51-3.54 str.). Prie prašymo nutraukti santuoką bendru sutikimu sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje tarp kitų klausimų turi būti aptartas ir sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimas (CK 3.53 str. 3 d.). Santuoka nutraukiama supaprastinto proceso tvarka. Tačiau nutraukiant santuoką savitarpio bendru sutikimu ar net dėl abiejų sutuoktinių kaltės, labai retai sprendžiamas tarpusavio išlaikymo klausimas. Dažnai apie tai nutylima arba pareiškiama, kad sutuoktiniai dėl savitarpio išlaikymo jokių pretenzijų vienas kitam neturi. Tai, matyt, iš dalies galima paaiškinti tuo, kad jie paprastai būna gana jauni, darbingi, o be to, kai kuriuos klausimus išsprendžia dalydamiesi santuokoje įgytą turtą. Nagrinėjant šias bylas paprastai kokių nors netikslumų nepasitaiko. Jų kartais būna nutraukiant santuoką dėl vieno, o dažniausiai dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kai sprendžiamas sutuoktinių išlaikymo klausimas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme (2002 m. spalio 9 d. nutartis) buvo sprendžiama byla pagal V. Š. ieškinį atsakovui G. S. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir po 200 Lt kas mėnesį priteisimo ieškovei, kol nepilnametei dukrai sueis treji metai. Paskutinį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė, nes santuoka suiro dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apygardos teismas šią teismo išvadą palaikė. Jo motyvuose rašoma: „Kadangi konstatuota, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl ieškovė neteko teisės į išlaikymą (CK 3.70 str. 1 d., 3.72 str. 4 d.). Šis reikalavimas atmestinas, nevertinant šalių pateiktų argumentų ir įrodymų dėl jų turtinės padėties, nes nurodyti duomenys negali turėti reikšmės šios bylos išsprendimui, išnykus įstatymo nustatytai teisei. Tačiau tokia išvada ir motyvai, neva išnykusi ieškovės teisė į išlaikymą, prieštarauja kelioms CK normoms ir yra neteisinga. Teismas rėmėsi visiškai ne tais įstatymais, kuriais reikėjo remtis. CK 3.70 straipsnyje ir 3.72 straipsnio 4 dalyje aiškiai nustatyta, kad netenkama teisės į išlaikymą tik tais atvejais, kai santuoka nutraukiama tik dėl vieno (o ne dėl abiejų sutuoktinių) kaltės ir tam, kuris yra kaltas. Santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės reglamentuoja visiškai kiti straipsniai, pirmiausia CK 3.61 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje pasakyta: „Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės", o straipsnio 3 dalyje sakoma: „Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51-3.54 straipsniai)". CK 3.53 straipsnio, kuris taikomas, kai nutraukiama santuoka ir dėl abiejų sutuoktinių kaltės, 3 dalyje įtvirtinta, kad „teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo
Šį darbą sudaro 18942 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- Įvadas 2
- 1.Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės samprata 4
- 1.1.Santuokos negaliojimo pagrindai 4
- 1.2.Santuokos pabaigos pagrindai 8
- 1.3.Santuokos nutraukimo istoriniai aspektai 10
- 2.Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisinės pasekmės 14
- 2.1.Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms 14
- 2.2.Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais 15
- 2.3.Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas 18
- 2.4.Santuokos nutraukimo sąlygos 19
- 2.4.Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka 22
- 2.4.1.Santuokos nutraukimo dėl kaltės procesas 23
- 2.4.2.Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės 32
- 2.5. Sutuoktinio kaltės sutuoktinio nesažiningūmo, kaltės įrodinėjimas 33
- 3.Išlaikymo teisinio santykio ( alimentinės prievolės) nutraukus santuoka dėl sutuoktinių kaltės 38
- 3.1.Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms 38
- 3.2.Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas 39
- 3.3.Prievolės nustatymas atsižvelgiant į kaltę 41
- 3.4.Sutuoktinių išlaikymo teisės ir pareigos 43
- 3.5.Išlaikymo teisės nutraukus santuoka dėl sutuoktinio kaltės 46
- Išvados 52
- Literatūra 54
- 1 Priedas. SANTUOKOS NUTRAUKIMO DĖL SUTUOKTINIO KALTĖS TYRIMAS 55
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Teisės diplominis darbas
- 57 psl., (18942 ž.)
- Word failas 417 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį diplominį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
