Sandorių požymiai, klasifikacija forma bei negaliojimas

Įvadas Civilinės teisės ir pareigos savaime iš civilinių įstatymų neatsiranda. Kad atsirastų civilinės teisės ir pareigos, reikia tam tikrų faktų, kurie vadinami juridiniais faktais. Asmenų teisės atsiranda, keičiasi ar pasibaigia kaip juridinę reikšmę turinčių faktų (juridinių faktų) padarinys. Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda sandorių pagrindu1. Civiliniame kodekse sandorių samprata ir rūšys, sudarymo tvarka ir forma, negaliojimo pagrindai ir negaliojimo pasekmės įtvirtinti pirmojoje knygoje, todėl šiomis nuostatomis turi būti vadovaujamasi šeimos, daiktiniuose, paveldėjimo ir prievoliniuose santykiuose. Su sandoriais kasdien susiduriama smulkiuose buitiniuose ir verslo visuomeniniuose santykiuose, todėl svarbu išanalizuoti ir aptarti Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą bei teisės doktriną sandorių atžvilgiu. Darbo tikslas yra išnagrinėti ir pateikti sisteminę sandorių teisinio reglamentavimo analizę, aptariant esminius tokio reglamentavimo aspektus: sandorių samprata ir požymiai; sandorių forma; sandorių klasifikacija sandorių negaliojimas ir negaliojimo pasekmės. Taip pat įvertinti teisės doktrinoje šiais aspektais pateikiamas autorių pozicijas. Siekiant nurodyto tikslo keliami šie uždaviniai: 1) atskleisti sandorių sampratą ir būtinus jų požymius, išnagrinėti tokių požymių reikšmę kitų teisinių veiksmų ir juridinių faktų sistemoje; 2) išnagrinėti Civiliniame kodekse skiriamas sandorių rūšis ir įvertinti tokio skirstymo reikšmę, taip pat pateikti teisės doktrinoje nurodomą sandorių klasifikaciją, leidžiančią apibūdinti sandorius remiantis tokios klasifikacijos kriterijais; 3) atskleisti sandorių formos reikšmę sandorių galiojimo atžvilgiu 4) sistemiškai išnagrinėti sandorių negaliojimo pagrindus ir tokio negaliojimo pasekmes. Šaltinių apžvalga. Darbe analizuojamos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normos sandorių reguliavimo klausimais, nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kaip pagrindiniu šaltiniu darbe remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmosios knygos komentaru. Nagrinėjamos civilinės teisės mokslo autorių – A. Vileitos, D. Vasarienės, V. Mikelėno, V. Staskonio, A. Dambrauskaitės pozicijos. Sandorių sąvoka, požymiai ir reikšmė Sandorių sąvoka įtvirtinta Civilinio kodekso 163 str. 1 d. – sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.2 Taigi sandoriai yra sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tokią Civiliniame kodekse įtvirtintą sandorių sąvoką galima išskirti šiuos sandorių požymius: 1. Sandorių dalyviais gali būti tiek fiziniai tiek juridiniai asmenys. Civilinio kodekso 1.63 str. 1 d. nurodoma, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso antrosios knygos normas, civilinėje teisėje asmenimis laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys. Kadangi didžioji dauguma sandorių gali būti laikomi asmenų turinčių teisinį subjektiškumą veiksmais, didelę reikšmę sandorių sudarymui turi asmens teisnumas ir veiksnumas (t.y. teisinis subjektiškumas). Kaip nurodo autorė D. Vasarienė, sandoryje dalyvaujantis asmuo privalo turėti subjektiškumą, kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas.3 Pažymėtina, kad nepilnamečiai iki keturiolikos metų, nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų bei asmenys, kurių veiksnumas apribotas turi teisę savarankiškai sudaryti tam tikrus sandorius nurodytus civiliniame kodekse (Civilinio kodekso 2.7 str. 3 d., 2.8 str. 2 d. ir 2.11 str. 2 d.), todėl manytina, kad ši savybė nėra būtina kiekvienam sandoriui. Analogiška išvada darytina ir privačių juridinių asmenų atžvilgiu, kadangi sandoriai sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuos nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. 2. Kiekvienas sandoris yra asmens laisvos valios aktas. Sandoriai – tai sąmoningi asmenų veiksmai, nukreipti tam tikriems teisiniams padariniams sukurti. Laisva valia yra būtinas kiekvieno sandorio požymis, kadangi priešingu atveju toks sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu remiantis Civiliniame kodekse įtvirtintas negaliojimo pagrindais. Civilinio kodekso komentaro autoriai nurodo, kad laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichikos būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, atsiradusi neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.).4 Valios išreiškimo formos reglamentuojamos civiliniame kodekse. Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas nenustato baigtinio valios raiškos būdų sąrašo, ir be valios išreiškimo žodžiu, raštu ar veiksmu valia gali būti išreikšta bet kokia kita išreiškimo forma. Valia taip pat gali būti išreikšta tylėjimu, tačiau šiais atvejais imperatyviai nustatoma, kad tokia forma turi būti numatyta įstatymų ar šalių susitarimo. 3. Siekis sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai pasižymi tuo, kad jais yra specialiai siekiama sukurti tam tikrus teisnius padarinius. Šį požymį svarbu aptarti juridinių faktų kontekste. Sandoriai yra vieni reikšmingiausių civilinių teisinių santykių dinamikai, kadangi jų, kaip ir kitų juridinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia civiliniai teisiniai santykiai. Pagal savo turinį juridiniai faktai skirstomi i dvi dideles grupes: veiksmus ir įvykius. Būtent aptariamas požymis skiria sandorius, nuo teisinių poelgių. Teisiniai poelgiai taip pat yra teisėti asmenų veiksmai ir skirtingai nei sandoriais, tokiais poelgiais nėra tiesiogiai siekiama sukurti teisinius padarinius, tačiau jie atsiranda. Pvz., pagaminus daiktą, atsiranda nuosavybės teisė į jį, sunaikinus daiktą, pasibaigia nuosavybės teisė į jį.5 4. Veiksmų teisėtumas. Pažymėtina, kad šio požymio atžvilgiu nėra vieningos nuomonės, kadangi kai kurie autoriai nurodo, jog veiksmų teisėtumas nėra būtina sandorio kaip juridinio fakto, savybė, o nustato tiktai tam tikras teisines pasekmes. Ši nuomonė grindžiama tuo, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, atsiranda teisinės pasekmės. Tačiau kaip nurodoma teisės doktrinoje, negaliojančio sandorio pasekmės atsiranda ne dėl paties sandorio, o dėl to, kad atlikus neteisėtus veiksmus, pažeidžiamas įstatymas. Todėl teisingesnė nuomonė tų autorių, kurie veiksmų teisėtumą pripažįsta esminiu sandorio požymiu.6 Civilinio kodekso komentaro autoriai, taip pat nurodo, kad Civilinis kodeksas nepateikia, baigtinio, išsamaus sandorių sąrašo. Todėl galimi sandoriai, nors ir nenumatyti Civiliniame kodekse, tačiau neprieštaraujantys imperatyvioms Civilinio kodekso normoms.7 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, darytina išvada, kad veiksmų teisėtumas yra būtina kiekvieno sandorio požymis. 5. Teisinių padarinių atsiradimas. Aukščiau jau buvo minėta, kad sandoriai yra juridiniai faktai, kurie remiantis civilinės teisės normomis, sukelia tam tikrus teisinius padarinius: sukuria, pakeičia arba nutraukia civilinį teisinį santykį, o kai kuriais atvejais sukliudo jam atsirasti. Civilinio kodekso 6.2 str. kaip pirmas prievolių atsiradimo pagrindas nurodyti sandoriai. V. Mikelėnas pažymi, kad tai nėra atsitiktinis dalykas. Iš tiesų, turint omenyje Civilinio kodekso 1.2 ir 6.156 įtvirtintą sutarties laisvės, vienas iš pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų yra būtent šalių susitarimas 8(sutartis yra sandoris, bet ne kiekvienas sandoris yra sutartis – aut. pastaba). Sandorių reikšmė, pagrinde, gali būti apibūdinama pačiais sandorių požymiais. Sandoriai turi ne tik teisinę, bet ir socialinę, ekonominę reikšmę, kadangi dažniausiai jų pagrindu atsiranda, vystosi bei pasibaigia turtiniai bei neturtiniai teisiniai santykiai – tarp fizinių ir juridinių asmenų, Lietuvos Respublikos ir kitų užsienio valstybių asmenų. Sandorių klasifikacija Sandoriai klasifikuojami remiantis įvairiais kriterijais. Pažymėtina, kad sandorių klasifikacija yra ne tik civilinės teisės mokslo, bet ir įstatymo dalykas. Civiliniame kodekse sandorių rūšys išskiriamos atsižvelgiant į asmenų išreiškiančių ir derinančių savo valią skaičių. Civilinio kodekso 1.63 str. 2 d. nurodoma, kad sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliam sandoriui sudaryti pakanka vieno asmens išreikštos valios. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios reiškimo ir įstatymo numatytiems teisiniams padariniams atsirasti pakanka vienos šalies valios. Dažniausiai teisės literatūroje pateikiami vienašalių sandorių pavyzdžiai: testamento sudarymas; vienašalis sutarties nutraukimas; konkurso paskelbimas; ir pan.9 Civilinio kodekso komentaro autoriai pabrėžia, kad kitų asmenų vieno asmens valia įpareigoti negalima, tačiau iš vienašalio sandorio gali atsirasti kitų asmenų teisių. Iš vienašalio sandorio pareigos kitiems asmenims atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kitam asmeniui laisva valia prisiėmus tokias pareigas.10 Dvišalis sandoris pasižymi tuo, kad jį sudarant suderinama dviejų šalių priešpriešinė valia. Tokio sandorio šalys siekia skirtingų tikslų. Pažymėtina, kad sudaryti sandorį gali ne tik du, bet daugiau asmenų, tačiau tokiu atveju sandoris netaps daugiašalis, kadangi sandorio dalyvio sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio valios sąvoka. Pvz., sudarant bendrosios nuosavybės objekto pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjas gali būti du ar daugiau bendraturčių, tačiau ir tokiame sandoryje bus išreiškiama dviejų šalių priešpriešinė valia – pardavėjo ir pirkėjo. Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad paprastai daugiašalių sandorių valios pareiškimai nėra priešpriešiniai.11 Pavyzdžiui, jungtinės veiklos sutarties šalių valia nukreipta į vieną bendrą tikslą. Visi dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai yra sutartys. Pagal teisių ir pareigų atsiradimo tvarką sandorius galima skirstyti į sąlyginius ir besąlyginius (įprastinius). Besąlyginiai sandoriai pasižymi tuo, kad sandoriuose numatytos teisės ir pareigos paprastai atsiranda nuo sandorio sudarymo momento arba per sandoryje ar įstatymuose numatytą terminą. Civilinio kodekso 1.66-168 str. skirti sąlyginių sandorių reglamentavimui. Šie sandoriai nuo įprastinių sandorių skiriasi tuo, kad teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikų aplinkybių buvimo arba nebuvimo ateityje, jei tikrai nežinoma susiklostys tokios aplinkybės ar ne. Sąlyga gali būti atidedamoji ar naikinamoji. Sudarius sandorį su atidedamąja sąlyga teisės ir pareigos atiranda tik ateityje susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Sudarius sandorį su naikinamąją sąlyga, teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo momento, o nuo sąlygos atsiradimo priklauso teisių ir pareigų pasibaigimas. Teisės moksle taip pat išskiriama pakeičiamoji sąlyga, t.y. tokia aplinkybė, kuriai atsiradus pasikeičia sandorio šalių teisių ir pareigų apimtis, jų turinys.12 Pažymėtina, kad sąlyga turi atitikti Civiliniame kodekse nustatytus reikalavimus: teisėtumas, neprieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei. Jeigu sąlyga neatitinka šių reikalavimų, sandoris yra niekinis ir negalioja nuo pat jo sudarymo momento. Be to sąlyga turi būtu reali, t. y. turi būti galimybė atsirasti toms aplinkybėms, nuo kurių šalys padarė priklausomą teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Jeigu sandorio sudarymo metu buvo aišku, kad sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas besąlyginiu, jeigu sąlyga atidedamoji, ir niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji. Taip pat nelaikomas sąlyginiu sandoris, kurį sudarant žinoma, kad atitinkamos aplinkybės tikrai atsiras ar jų neatsiras, nes tai galima laikyti teisių ir pareigų atsiradimo ar pasibaigimo termino nustatymu. Pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą sandorių formą, sandoriai gali būtis skirstomi į sandorius sudaromus žodžiu, raštu – paprasta arba notarine forma, konkliudentiniais veiksmais. Pažymėtina, kad privalomos įstatyme sandorio formos laikymasis yra reikšmingas sandorio galiojimui, todėl sandorių forma bus aptarta plačiau darbe. Civilinės teisės moksle išskiriami atlygintini ir neatlyntini sandoriai vadovaujantis atlygintinumo kriterijumi13. Atlygintini yra tokie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus, gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą). Atlygintiniems sandoriams būdinga tai, kad viena sandorio šalis, atlikdama veiksmą kitos šalies naudai, įgyja teisę į kitos šalies priešpriešinį veiksmą (prikimo-pardavimo sutartis, mainų sutartis, nuomos sutartis ir kt.). Neatlygintinais sandoriais, priešingai nei atlygintiniais, kitos šalies naudai atliekami veiksmai negaunant už tai jokio materialinio ekvivalento (dovanojimo sutartis ir kt.). Pagal sandorių sudarymo būdą teisės doktrinoje išskiriami konsesualiniai ir realiniai sandoriai. Konsesualinis sandoris yra toks sandoris, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma pareiškė suderintą valią (pirkimo-pardavimo sutartis). Realinis sandoris laikomas sudarytu nuo to momento, kai viena šalis perduoda kitai daiktą ir įstatymo nustatytą forma patvirtina šalių suderintą valią (vežimo sutartis).14 Pažymėtina, kad dauguma sandorių yra konsesualiniai. Pagal tai ar sandoryje išreiškiamas jo pagrindas sandoriai klasifikuojami į kauzalinius ir abstraktinius. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad kauzaliniu vadinamas toks sandoris, kuriame išreikštas jo pagrindas. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Abstraktus yra toks sandoris, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Be to, abstrakčių sandorių praktinė reikšmė ta, kad jie turi didelę apyvartą ir plačiai naudojami laisvos rinkos šalyse, nors jų ir nėra daug (pvz., vekselis).15 Paminėtini fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, kuriems būdingas šalių tarpusavio pasitikėjimas sudarant sandorį. Tokio sandorio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Tarpusavio pasitikėjimas būdingas tiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiais asmenimis. Tokiu būdu tarp sandorio dalyvių atsiranda vidiniai teisniai santykiai ir vieno iš šio santykio dalyvio su trečiaisiais asmenimis išoriniai santykiai (pvz., pavedimo sutarties atveju, vidiniai santykiai – tarp įgaliotojo ir įgaliotinio, išoriniai santykiai – tarp įgaliotinio ir trečiojo asmens arba įgaliotojo ir trečiojo asmens). Sandorių forma Civilinio kodekso 1.71-177 straipsniai skirti sandorių formos reglamentavimui. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių asmenų valios išraiška.16 Aukščiau buvo minėta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu – paprasta arba notarine forma, konkliudentiniais veiksmais. Būtent sandorio forma lemia jo turinio, šalių teisių ir pareigų nustatymą kilus sandorį sudariusių asmenų tarpusavio ginčui, sudaro galimybę tretiesiems asmenims gauti informaciją apie nekilnojamųjų daiktų teisinę padėtį, todėl dažniausia tik nesudėtingi, nedidelės vertės sandoriai yra sudaromi žodžiu. Plačiau aptartini sandoriai sudaromi konkliudentiniais veiksmais ir rašytine forma. Sandoris, kuriems įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Lietuvos Aukščiausiais Teismas (toliau – LAT) pažymi, kad tai gali būti atlyginimas už siūlomas prekes, prekių išsiuntimas ir kiti panašūs veiksmai, kuriais išreiškiama juos atliekančio asmens valia sudaryti sandorį.17 Pažymėtina, kad negalima sudaryti konkliudentiniais veiksmais sandorio, kuriam įstatymas nustato rašytinę notarinę formą. Sandorių, kuriems privaloma paprasta rašytinė forma sąrašas įtvirtintas Civilinio kodekso 1.73 str. 1 d. (pvz., draudimo sutartys, arbitražiniai susitarimai). Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi tiek Civilinis kodeksas tiek kiti įstatymai gali nustatyti privalomą paprastą rašytinę formą. Pažymėtina, kad sandorių, kurie turi būti sudaromi rašytine notarine forma sąrašą nustato tik Civilinis kodeksas. V. Majūtė pateikia notarinės sutarties formos pranašumus: notaro atliekami veiksmai padeda apsaugoti sutarties šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų interesus, užtikrina paties sandorio teisėtumą; įstatymai nustato privalomąjį notaro atsakomybės draudimą, kuris suteikia galimybių asmeniui, nukentėjusiam taip pat ir dėl to, kad neteisėtas sandoris buvo patvirtintas notaro, turėti papildomų garantijų; esant notaro patvirtintai sutarčiai palengvėja įrodinėjimo procesas civilinėse bylose, kadangi oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir notaro patvirtinti dokumentai. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais.18 Įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Pabrėžtina, kad notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, išskyrus tuos atvejus kai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu pripažįsta sandorį galiojančiu. LAT pabrėžia, jog minėtos Civilinio kodekso normos taikymas yra siejamas su būtina sąlyga – antrosios sandorio šalies vengimu įforminti sandorį notarine tvarka.19 Teisės doktrinoje papildomai nurodoma, jog būtina, kad sandoris būtų dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį.20 Papildomos pasekmės su tam tikromis išimtimis nurodomos, kai šalys nesilaiko įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos. Tokiu atveju, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, iš šalių atimama teisė remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Sandorių negaliojimas ir negaliojimo pasekmės Sandorio neatitikimas įstatymų reikalavimams daro sandorį negaliojantį ir tokiu būdu nesukeliami tie teisniai padariniai, kurių asmenys siekė sudarydami sandorį. Sistemiškai nagrinėjant Civilinio kodekso 180-194 str. įtvirtintus sandorių negaliojimo pagrindus, galima išskirti būtinus sandorio elementus, kurie turi atitikti įstatymų reikalavimus: subjektai; valia; valios išreiškimas; turinys, kurį sudaro valios išreiškimuose suformuluotos sandorio sąlygos; forma.21 Teisės doktrinoje nurodomos keturios sąlygos būtinos sandorių galiojimui:  sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą (su tam tikromis išimtimis, žr. sandorių požymiai – aut. pastaba); sandorio turinys turi atitikti įstatyme nurodytus reikalavimus; sandorio dalyvių valios išreiškimai turi atitikti jų tikrąją valią; sandoris turi būti sudarytas įstatyme nustatyta forma (su tam tikromis išimtimis, žr. sandorių forma – aut. pastaba)22. Nesant vienai iš šių sąlygų sandoris negalioja. Atsižvelgiant į šias sąlygas teisės doktrinoje negaliojantys sandoriai skiriami į keturias grupes23: 1) sandoriai turintys subjektų sudėties trūkumų (juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai; įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryti sandoriai; neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai; alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryti sandoriai; nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryti sandoriai); 2) sandoriai, turintys valios trūkumų (tariami sandoriai; apsimestiniai sandoriai; savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryti sandoriai; dėl suklydimo sudaryti sandoriai; dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryti sandoriai, įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai); 3) sandoriai, turintys turinio trūkumų (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai; viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantys sandoriai); 4) sandoriai, turintys formos trūkumų (įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas; reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas). Atsižvelgiant į tai, ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu sandoriai skiriami į niekinius ir nuginčijamus. Niekiniai sandoriai yra savaime negaliojantys sandoriai, nepaisant to yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekiniai sandoriai yra imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantys sandoriai, todėl laikytina tokių sandorių apskritai nesant. Pažymėtina, kad niekiniais sandoriai yra laikomi: imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris; viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris; tariamas (tik dėl akių sudarytas) sandoris; privalomos notarinės formos neatitinkantis sandoris. Nuginčijami sandoriai yra tokie sandoriai, kuriuos pripažinti negaliojančiais būtinas teismo sprendimas. Teismas savo iniciatyva negali pripažinti sandorio negaliojančiu, tam būtinas įstatymuose nurodyto asmens prašymas, skirtingai nei niekiniai sandoriai, dėl kurių negaliojimo pasekmių taikymo reikalavimą gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Be to, šalis turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. LAT pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad sandorio patvirtinimas sukelia realias teisines pasekmes – patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti – šiam teisiniam veiksmui keliami

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!