Salomėjos Nėries eilėraščio „Troškulys“ analizavimas

Pavadinimas. Troškulys gali būti aiškinamas dviem prasmėmis: fizine ir dvasine. Eilėraštyje minimas fizinio poreikio tenkinimas, tačiau pagrindinis dėmesys sutelkiamas į dvasinę žmogaus būseną.
Struktūra. Eilėraštis sudarytas iš septynių posmų: 5 dvieilių ir 2 ketureilių (antras ir priešpaskutinis posmai) – viduriniai posmai akivaizdžiai grafiškai įrėminami. Tekstą pagal tematiką galima padalyti į keturis segmentus: 1. Dvasinės būsenos nusakymas (I posmas); 2. Dvasinio troškulio numalšinimo sąlygos (II posmas); 3. Prisiminimų tema (III-IV posmai); 4. Apmąstymų tema (V-VII posmai).
I tema. Dvasinės būsenos tema. Lyrinio žmogaus skausmas, tėvynės ilgesys nusakytas metaforiškai („troškulys“), dvasinę jo prasmę patvirtina ir susiformavimo vieta – daiktavardis „krūtinėj“. Lyrinio „aš“ skausmas prilyginamas žaizdai, išdegintai žarijomis. Toks palyginimas orientuoja meninį vaizdą į u g n i e s stichiją. Skausmingos būsenos negatyvumą pabrėžia ir ryški aliteracija: skaudžia, maudžia, žaizda, išdeginta.
II tema. Troškulio numalšinimo tema. Antrajame posme dominuojantys tariamosios nuosakos veiksmažodžiai („atrasčiau“, „galėčiau“) nusako geidžiamą veiksmą, realybėje nesančias sąlygas. Eilėraščio žmogus nurodo tokias dvasinio skausmo išgijimo aplinkybes, kurios labiau primena pasakiškąjį pasaulį nei realybę. Jam pakaktų gurkštelėti (aliuzija į vandens stichiją) iš avinėlio pėdos, tulpelės žiedo. Jaukus gimtojo krašto vaizdas kuriamas epitetais ir deminutyvais. Tautosakinis avinėlio pėdos motyvas turi pakitusią reikšmę: kitoks negu lietuvių liaudies pasakose žmogus, kenčiantis stiprų nostalgijos skausmą, visiškai nesibaimina dėl galimo transformacijos pavojaus – pavirsti avinėliu. Buvimas gimtoje erdvėje (nesvarbu kokiu pavidalu) – pagrindinis ir vienintelis lyrinio „aš“ troškimas, kurio išsipildymas reikštų harmonijos, dvasinės ramybės savyje suradimą. Tulpelės žiedo įvaizdis irgi suteikia meniniam vaizdui jaukumo, šilumos.
III tema. Prisiminimų tema. Apie eilėraščio žmogaus praeitį, prisiminimus liudija būtojo kartinio laiko veiksmažodis „buvo“. Prieveiksmis „ten“ rodo, jog yra opozicija „čia“, vadinasi, lyrinio „aš“ nėra gimtinėje, gal net Lietuvoje. Kūrinio žmogaus prisiminimuose atgyja atviros erdvės, gamtos pasaulio vaizdai: „kalneliai, pievos, miškas“, jie asocijuojasi su laisvės pojūčiu, išblyškusios rudens aušra. Ketvirtame eilėraščio posme lyrinį „aš“ pakeičia lyrinis „mes“ (tai rodo veiksmažodžio forma „sėmėm“), nes gimtuosiuose...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!