Salomėjos Nėries eilėraščio „Troškulys“ interpretacija

Salomėja Nėris – romantinės pasaulėjautos poetė, priklausanti vadinamajai neoromantikų kartai. Tai labai jautrus žmogus. Rašytojos poezija rodo tragiškų vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą. Jos kūrybai svarbus romantizmo įtvirtintas lyrinis išsakymas, kai lyrinis „aš“ tampa eilėraščio centru. Vienas iš tokių eilėraščių yra „Troškulys“, Kuris yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, kuriame poetė išryškina sklandų savo klaidų apmąstymą, tėvynės, kalbos, artimųjų ilgesį.
Lyrinio žmogaus skausmas, tėvynės ilgesys nusakytas metaforiškai(troškulys).Dvasinę jo prasmę patvirtina ir susiformavimo vieta – daiktavardis „krūtinėj“. Šis nostalgiškas jausmas neturi didelės, išraiškingos jėgos, tačiau paženklintas monotoniškumu, ilgalaikiškumu „skaudžiai, maudžia“. Lyrinio „aš“ skausmas prilyginamas žaizdai, išdegintai žarijomis. Toks palyginimas orientuoja meninį vaizdą į ugnies stichiją. Skausmingos būsenos negatyvumą pabrėžia ir posme esanti ryški aliteracija: skaudžia , maudžia, troškulys, žaizda išdeginta, žarijom.
Dominuojantys tariamosios nuosakos veiksmažodžiai „atrasčiau“, „galėčiau“, nusako geidžiamą veiksmą, realybėje nesančias sąlygas. Lyrinis subjektas nurodo tokias dvasinio skausmo išgijimo aplinkybes, kurios labiau primena pasakišką pasaulį nei realybę. Mažas vandens kiekis turi ypatingą galią, nes yra susijęs su gimtuoju kraštu, su jaukia, intymia erdve. Daugtaškis sakinio pabaigoje tarsi nuoroda į atgimstančius lyrinio žmogaus prisiminimus apie tėviškę. Tautosakinis „avinėlio pėdos“ motyvas turi pakitusią reikšmę: kitoks negu lietuvių liaudies pasakose žmogus, kenčiantis stiprų nostalgijos jausmą, visiškai nesibaimina, dėl galimo transformacijos pavojaus pavirsti avinėliu. Buvimas gimtoje erdvėje (nesvarbu, kokiu pavidalu) – pagrindinis ir vienintelis lyrinio „aš“ troškimas, kurio išsipildymas reikštų harmonijos, dvasinės ramybės savyje suradimą. Tulpės žiedo įvaizdis suteikia meniniam vaizdui šilumos, jaukumo.
Apie eilėraščio žmogaus praeities prisiminimus liudija būtojo kartinio laiko veiksmažodis buvo. Prieveiksmis „ten“ rodo, jog yra opozicija „čia“. Vadinasi, lyrinio „aš“ nėra gimtinėje, gal net Lietuvoje. Kūrinio žmogaus prisiminimuose atgyja atviros erdvės, gamtos pasaulio vaizdai: „kalneliai“, „pievos“, „miškai“, asocijuojantys su laisvės poreikiu. Lyrinio „aš“ pasikeitimas į lyrinį „mes“ rodo, kad gimtuose namuose žmogus nesijautė vienišas: ji visada supo šeimos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!