Salomėjos Nėries eilėraščio “Stepės” analizė ir interpretacija

Salomėja Nėris – didžio talento poetė, viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kūrėjų. Jos poezija yra tapusi dainiškosios poezijos etalonu. S. Nėris – neoromantikė, savo eilėraščiuose atskleidusi įvairias žmogaus emocines būsenas. Jausmų, mistinio ilgesio, žvaigždėtos nakties motyvai – būdingi poetės kūrybos bruožai. Eilėraštis „Stepės” yra iš rinkinio „Prie didelio kelio”, kuris parašytas Rusijoje, todėl eilėraštyje labai ryškus tėvynės ilgesys. Kūrinys kupinas ilgesio, liūdesio, lyrinio subjekto išgyvenimai intensyvūs, jis jaučiasi vienišas.
Ilgėjimąsi rodo jau pati pirma strofa: „Man vaidenas šviesios tavo akys / Ir plaukai už varno juodesni”. Iš šių žodžių galima spręsti, kad lyrinis subjektas yra netekęs jam brangių dalykų – artimųjų, namų. Galima spėti, kad tai lyrinio „aš” artimasis, gal vyras. S. Nėries eilėraščių žmogus yra labai artimas pačiai poetei, o ji turėjo priverstinai palikti tėvynę, ilgai nieko nežinojo apie artimuosius. Eilėraštis parašytas Ufoje, Rusijos gilumoje. Lyrinio subjekto nuotaiką geriausiai atspindi gamta („Vėtrų vėliavos po stepę plakas,/Gūžias krūmai pakelėm kresni”). Pažvelgus į gamtos aprašymą matyti, kad lyrinis subjektas yra draskomas prieštaravimų, siaučia jausmų audros, panaudotas paralelizmas paryškina kalbančiojo situaciją. Toks artimas gamtos ir lyrinio subjekto ryšys yra būdingas visai S. Nėries kūrybai.
Antroje strofoje išryškėja gamtos svetimumas, net priešiškumas lyriniam subjektui („Lygumos nepjautom viksvom šiuža,/Nepaslėps nuo viesulų manęs”). Gamta yra personifikuota, jai suteikta nemažai galių, tačiau tai – ne gimtoji eilėraščio žmogaus aplinka, todėl jis negali visiškai ja pasitikėti. Viesulai, ūžaujantys stepėse, yra laiko, užmaršties metafora. Siautėdami naktį jie „šaldins kraują, šaižiai glamonės” – privers lyrinį subjektą pamiršti tėvynę, slopins jo jausmus. Svarbus yra laikas („per naktį”). Naktis labai svarbi neoromantikų kūryboje, tik tokiu metu lyrinio „aš” siela atsiveria ir yra labiausiai pažeidžiama.
Trečioje strofoje lyrinį subjektą užplūsta pesimizmo banga („Ir matysiu tik bežvaigždį dangų”). Bežvaigždis dangus neoromantikams – tai lyg žmogus be širdies. Toks dangus negali suteikti laimės, nusiraminimo. Antrą kartą pasikartoja juodo juodvarnio motyvas. Juodvarnis – mirties, nelaimės simbolis....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!