Salomėjos Nėries biografija ir gyvenimas

Biografija Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas). Augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje. 1919-1924 metais mokėsi literatūrinėmis tradicijomis garsėjančioje Vilkaviškio gimnazijoje; čia parašė ir pirmuosius eilėraščius. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. - Salomėjos Nėries slapyvardžiu Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Teologijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Čia įsitraukė į ,,Šatrijos“ – studentų ateitininkų meno draugijos veiklą. Daugeliui šatrijiečių buvo artima romantinė pasaulėjauta. 1927 metais Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“ , po kurio iš karto sulaukė pripažinimo. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas jaunystės svajonių, jausmų išsakymas. Ryškų pėdsaką ir poetės biografijoje, ir kūryboje paliko nelaiminga meilė germanistikos profesoriui Juozui Eretui, su kuriuo susipažino taip pat ,,Šatrijos“ draugijos susirinkimuose. Už ,,nelegalią“ meilę ištekėjusiam vyrui Nėris buvo ,,nubausta“ – 1928-aisiais ji išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Iki 1931 metų Lazdijų gimnazijoje ji dėstė vokiečių kalbą, o 1931-aisias grįžo į Kauną, kur gyveno iš redaktorės, vertėjos darbo. Tais pačiais metais išėjo antrasis poetės eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. Jis dramatiškesnis nei pirmasis, ryškesnė individo ir miesčioniškos visuomenės priestata (eil. ,,Sudeginkit mane“, ,,Be bažnyčios“, ,,Paspausiu šaltą plieną“). Kaip ir pirmojoje knygoje ryški romanso poetika (eil. ,,Raudona rožė“, ,,Paskutinė Donžuano meilė“, ,,Baisus tavo Dievas“). Paskutiniu rinkinio eilėraščiu ,,Kaip gėdos dėmė...“ poetė teigia pradedanti naują gyvenimo ir kūrybos etapą: ...nueitą kelią nulaužiau Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką. Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam, Kur garbinta meilė ir amžinos pasakos, Ir tiltą į praeitį visą sudeginau. 1934-1936 metais poetė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dėl jautrios, mimoziškos prigimties pedagoginis darbas jai buvo ganėtinai sunki našta). 1936 metais Paryžiaus merijoje susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču ir 1937-aisiais apsigyveno Palemone. Iki 1940-ųjų vasaros mokytojavo Kaune. 1935 metais išleido Dariaus ir Girėno atminimui skirtą leidinį ,,Per lūžtantį ledą“. Grįžtama ir prie ankstesnio lytinio, tik jau labiau dramatizmo ženklu pažymėto eilėraščio. Šį grįžimą įtvirtino rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ (1938), apdovanotas Valstybės premija. Eilėraštis orientuojamas į tautosakinį melodingumą. Dominuojanti tema – žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su žeme. 1940 metais išleistos tautosakos motyvais parašytos poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. Pasinaudota ir poetės populiarumu – ji parašė posovietines poemas ,,Bolševiko kelias“, ,,Keturi“ ir ,,Poemą apie Staliną“. Pastarosios ištraukos buvo skaitomos Maskvoje, Kremliuje, kai buvo ,,prašoma“ Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į Rusiją. 1943 metais Maskvoje išleido rinkinį ,,dainuok, širdie, gyvenimą“, kuriame, be privalomų keiksmų priešams, kvietimo į kovą, ryškus Tėvynės ilgesys, žmogaus ryšio su gimtąją žeme teigimas. Po karo ketino išleisti eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio“, jame permąstomas savasis gyvenimas, suvokiamos klaidos (eil. ,,Maironiui“, ,,Tolimas sapnas“), teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas. Tačiau cenzūrai poetės parengtas rinkinys neįtiko, buvo pertvarkytas ir išleistas pavadinimu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). ,,Prie didelio kelio“ išleistas tik 1994-aisiais. Nėris po sunkios ligos mirė1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Buvo palaidota Kaune, Istorijos muziejaus kieme. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse. Salomėja Nėris – gryniausia lyrinė poetė (,,Aš esu lyrikė“), ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neromantikų. ,,Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantike ir mirsiu“, - rašė poetė dienoraštyje. Kūryba 1923 m. – išspausdinamas pirmasis S. Nėries eilėraštis periodinėje spaudoje. 1927 m. – pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“. 1931 m. – antrasis eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. 1938 m. – eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“. 1940 m. – poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. 1943 m. – eilėraščių rinkinys ,,Dainuok širdie gyvenimą“. 1945 m. – lyrikos rinkinys ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. 1994 m. – eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“. Leidimui jis buvo paruoštas dar karo metais, tačiau vietoj jo išleistas ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Kūrybos bruožai • Kūrybos centre – žmogaus dvasių pasaulis, kuris vaizduojamas atvirai ir jausmingai. • S. Nėries eilėms būdingas melodingumas, apmąstymai. • Fantazijai, įsivaizdavimui nėra ribų, intensyviai jaučiama kūrybos laisvė. • Galima rasti gražų jaunystės ir ankstaus ryto atitikmenį. • Rinkinyje ,,Pėdos smėlyje“ gyvenimo meilė, šviesus gyvenimo geismas susiduria su tikrovės negailestingumu. • Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras, beatodairišką jausmą – mąslesnė intonacija, kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę. • Gyvenimas pamatuojamas ir mirtim, atsiranda išėjimo motyvas, kupinas gėlos ir skaidaus šviesumo. • Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ išlieka ta pati gyvenimo kryptis: nuo gamtos į save, nuo savęs į pasaulį. Po kojomis lūžtantis ledas atitinka ėjimą bedugnių pakraščiais, rizika trikštant patirti džiaugsmą. • Rinkinyje ,,Diemedžiu žydėsiu“ gilesnis įsiklausymas į žmogų ir gamtą iškėlė amžinąjį gyvenimą ir mirties klausimą. • S. Nėries lyrikoje juntamas ypatingas žmoniškumo atspalvis – motiniškumas. Apskritai kūryboje dažnas motinos, moters motyvas. Moters dvasia valdo taikingumu, telkimu, jungimu. • Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo motyvas. • Labai svarbi yra tėviškė, tai žmogaus prigimtinė vieta, iš kurios išeinama į pasaulį ir vėliau balsui šaukiant sugrįžtama. • Gamta personifikuojama, absoliutinama. Ji neatsiejamai susijusi su žmogumi. Išskirtinis laikas yra pavasaris, ypatingai įtakojantis žmogų. • Literatūros kritikų išskirti pagrindiniai bruožai: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmo, jaunystės pojūtis. ,,Diemedžiu žydėsiu“ Brandžiausias eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ išleistas 1983 m. Už šį rinkinį Salomėja Nėris tais pačiais metais gavo Valstybinę literatūros premiją. Rinkinį sudaro keturiasdešimt keturi eilėraščiai. Eilėraščiai parašyti 1936 – 1938 m. S. Nėris šiuos eilėraščius parašė būdama Paryžiuje, Palemone ir Panevėžyje. Eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ emocinei būdinga istorijos perspektyva, rūpestis dėl žmogaus likimo. Temos • Laikinumas (gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka): ,,Diemedžiu žydėsiu“, ,,Alyvos“, ,,Saulės kelias“, ,,Aš nenoriu mirti“, ,,Baltas takelis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Ant laukinio žirgo“. • Meilė (,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!