Salomėja Nėris "Prie didelio kelio"

 Salomėja Nėris – viena iš prieštaringiausiai vertinamų XX amžiaus poetų. Jos poezijoje susipina tiek idealizmas, jaunatviškasis maksimalizmas, romantinė pasaulėjauta, džiaugsmas, spinduliuojantis visomis vaivorykštės spalvomis, tiek ir pats juodžiausias liūdesys ir ilgesys, kuriam nusakyti neužtenka net simbolių. Salomėja Nėris – poetė, rašiusi ne tik apie jaunystės žavesį, gaivalingos ir laisvos meilės jausmą, asmeninės laisvės ir kilnių idealų siekimą, bet ir karo šiurpumą ir blogį, tėvynės ilgesį karo metu, optimistišką kovos ir pergalės viltį. Iš tiesų visą Salomėjos Nėries kūrybą galima būtų apibūdinti, kaip nemirtingumo ilgesį. Apie didelę poetės dvasios dramą ir ilgesį, byloja toli nuo namų, gimusi paskutinė jos eilėraščių knyga “Prie didelio kelio”. Lietuvoje šis rinkinys buvo išleistas pirmą kartą 1994 metais Tai buvo tokia knyga, “kokios Salomėja Nėris norėjo”: joje teikiamas pirmumas autentiškumui, išlaikomi datų įrašai, kirčių ženklai, išsaugoma eilėraščių grafinė išraiška, o visos pataisos fiksuojamos pastabose. II Pasaulinis karas poetei buvo tikras išmėginimų žaizdras, atnešęs kančias, kurias didino jos išsiskyrimas su vyru. Viena, tik su savo sūneliu 1940 metais Salomėja Nėris per Zarasus, Daugpilį, Velikije Lukus, Rževą traukėsi į Rusijos gilumą, kol pasiekė Maskvą, o vėliau ir Penzą bei Ufą. Rinkinio dvasią atspindi pačios Salomėjos Nėries žodžiai išsakyti jos dienoraštyje: “tas... laikotarpis man šiandien skamba kaip tyli elegija..., kai drauge su išeinančiu į frontą kareivių būriu žygiuodavo į vakarus ir mano širdis”. Poetės ilgesio tėviškei , gimtų namų meilės išraiška yra eilėraštis “Lietuvai”, parašytas 1944 m. Maskvoje. Tai tarsi odė tėvynei, kurią drąsiai galima lyginti su Maironio eilėse išreikštu stipriu patriotizmu. Šiame eilėraštyje gėrėjimasis savo gimtine bei pergyvenimas savo krašto likimo persipina su kovingu kvietimu, raginimu, pažadu veikti. Atplėšta nuo gimtųjų namų poetė vistiek tikėjo pergale, svajojo apie savo krašto laisvę. Ji visa širdimi tikėjo sugrįšianti į tėvynę ir pamatysianti laisvą Lietuvą. Eilėraštis “Lietuvai”– tai giesmė ir drama apie amžiną tėvynės ilgesio, jausmo simbolį, pirmykštį ryšį su gimtąja žeme, kurį Salomėja Nėris jautė taip stipriai, kad likimo skirtą išsiskyrimą išgyveno kaip tragediją. Būdama toli nuo savo gimtojo krašto, poetė vis negalėjo pamiršti Lietuvos vaizdų. Iškilmingai, pakiliai, prasidedantis eilėraštis pereina į lyrinį nuoširdumą, intymumą. Lietuva išaukštinama, į ją poetė žvelgia su pasigėrėjimu: “ graži, graži buvai”.Ją persekiojo prisiminimai, nes svetimas kraštas negalėjo pakeisti gimtųjų namų, tėvynės bei artimųjų. Salomėjai Nėriai išgyventi dvasines kančias padėjo jos labai imli vaizduotė, gebanti išlaikyti gyvą paveikslą, net kai jis jau buvo dingęs, išnykęs. Atkurti autentiškumą taip pat padėjo poetės atmintyje išlikę lietuvių liaudies dainos, kurios susipynę su visa Salomėjos Nėries kūryba. Tautosaka poetei buvo ypač artima, kaip betarpiškiausias, su Lietuva jungiąs ryšys. Lietuva vaizduojama taurios ilgakasės mėlynakės mergaitės, kokia buvo apdainuojama lietuvių liaudies dainose, paveikslu. Nuolatos kartojamas motyvas “akim tyliųjų ežerų” sustiprina ir pabrėžia Lietuvos, kaip mergelės iš liaudies dainų, įasmeninimą. Tai tarsi Lietuvos nuolankumo prieš savo likimą simbolis. Toks įasmeninimas suteikia eilėraščiui nuoširdumo, jausmingumo. Tada graži graži buvai, Akim tyliųjų ežerų... Lyg eidama linelių rauti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!