Salomėja Nėris. Kūryba bei asmenybė

Neblėstanti Salomėjos Neries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausia rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir jautriai suvokė, kur slypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles. S. Neris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę. Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims. Skaitydami geriausius S. Neries eilėraščius, juntame jos jautrią, lengvai pažeidžiamą širdį, švelniausių emocijų subtilų plevenimą, tačiau kartu pajuntame ir jos valingą ryžtą, tvirtą tikėjimą gėriu, grožiu, teisingumu. Kartais skaitytojai laiškais kreipdavosi patarimo. Apie vieną jų poetė rašė dienoraštyje: „Tu pradėjai apie mane kurti sau legendas, įsivaizduodamas, kad aš esu stipri moteris. <...> O tu nežinai, kad aš maža, silpna... Kaip dažnai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių“. Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti kelią, tik tada jis bus tikras. „Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau.“ S. Neries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleidžia per kitų žmonių išgyvenimo žaizdrą, jais remia savo patirtį. S. Neris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėjo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama. Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais-štai kodėl talentinga poezija niekada nepasensta. Skaitydami ir nagrinėdami S. Neries lyriką, privalome pažvelgti ne tik į laikmečio prieštaravimus, literatūrinę aplinką, bet ir į pačios poetės gyvenimo istoriją, pažinti jos išgyvenimus, ieškojimus, jos santykius su žmonėmis, pasauliu. Salomėja Kačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (dabar Vilkaviškio raj.0. Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Rytų aukštaičiui ir žemaičiui jos gali pasirodyti nuobodžios ir monotoniškos, bet poetei gimtinė buvo visada miela, artima. Viename jaunystės eilėraštyje ji rašė: Ar žinot jūs tą kraštą brangų, dailų, Kur teka Širvinta melancholingai... Nedidelė upelė Širvinta bus ne kartą minima jos eilėraščiuose. Kai tik Salomėja grįždavo į namus, eidavo prie Širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti mėgstamą knygą. „Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!