Sakramentai

SAKRAMENTAI Sakramentinio gyvenimo įvadas Pirminis sakramentinio gyvenimo etapas prasideda nuo žmogaus kaip tikinčiojo asmens sąmoningumo. Didelis dėmesys čia skiriamas malonei, kurią tikintysis gauna norėdamas būti Dievo vaiku ir liturginio susirinkimo nariu. Tai tikėjimas. Greta tikėjimo malonės, kuri gaunama per visame sakramentiniame gyvenime veikiančią Šventąją Dvasią, tikintysis gauna ir kitas malones, norėdamas, ir kartu dalyvaudamas mūsų išganymo paslaptyse, kurias Dievo Sūnus Jėzus Kristus įprasmino savo gyvenimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Ji yra “Dievo tautos tikėjimo mokytoja, “didžių Dievo darbų” – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja..Sakramentais teikdama Kristaus paslaptį, Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo, sudabartina Kristaus paslaptį ir daro ją veiklią”. (KBK 1091 – 1092). Taigi, veikdama Kartu su Tėvu (Dievu) ir Sūnumi (Jėzumi Kristumi) Šventoji Dvasia yra ta, kuri dalyvauja visoje žmogaus kaip tikinčiojo asmens dvasinėje formacijoje. O ši formacija prasideda nuo sakramentų, kurie įveda asmenį pro tikėjimo duris, jį sutvirtina ir veda tolimesniu jau kaip krikščionio, kaip kataliko, dvasinio gyvenimo bei tikėjimo keliu. Todėl Sakramentai yra Jėzaus Kristaus įsteigti ženklai, per kuriuos gauname Dievo malonę. Sakramentai skirstomi į tris grupes: • įkrikščioninimo (į krikščionybę įvedantys) – Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija • gydymo – Atgaila (Susitaikymas), Ligonių patepimas, • tarnavimo bendruomenei (įsipareigojimo) – Kunigystė, Santuoka. ĮKRIKŠČIONINIMO SAKRAMENTAI Etimologiškai žvelgiant žodis “įkrikščioninimas”reiškia pradžią, formavimąsi, susietą su įvedimu į Viešpaties liudytojų bendruomenę. Šį procesą apima trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija. Įkrikščioninimą galima palyginti su trimis etapais mokykloje, kuriuos praeina kiekvienas mokinys. Visų pirma jis siekia įgyti pirmines žinias mokydamasis pradinėse klasėse, vėliau plečia savo intelekto akiratį mokydamasis pagrindinėse klasėse ir užbaigia, sakytume, fundamentalų žinių etapą su vienuolikta bei dvylikta klasėmis. Vėliau jo laukia tolimesnės perspektyvos. Taigi tas procesas, kai žmogus auga tikėjime, susikuria pirminį potencialų pagrindą per įkrikščioninimo sakramentus, ir yra tam tikra analogija su minėtu pavyzdžiu apie mokinio mokymosi mokykloje etapus. KRIKŠTAS Krikšto sakramentas jau pirmaisiais Bažnyčios egzistavimo metais glaudžiai buvo siejamas su pirmosiomis krikščionių bendruomenėmis. Tą paliudija ir apaštalas Paulius: “Argi nežinote, jog jūs pakrikštyti Kristuje Jėzuje esate pakrikštyti jo mirtyje?”(Rom 6,3). Krikšto ženklas priėmusiems Krikšto sakramentą aiškiai buvo nukreiptas į velykinę Viešpaties Jėzaus Kristaus paslaptį, kadangi pats Išganytojas prisikėlęs ateina ten, kur buvo susirinkę apaštalai ir taria: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios”(Mt 28,19). Todėl tokiu būdu Krikštas visų pirma tampa tikėjimo sakramentu, per kurį kiekvienas pasikrikštijęs dėka Šventosios Dvasios įgalinamas atsiliepti į Kristaus skelbtą Naujieną. Kuomet Krikšto sakramento metu kunigas klausia katechumeno (jei krikštijasi suaugęs žmogus) arba krikšto tėvų, laikančių krikštijamą kūdikį, “ko tikitės iš krikšto”, pastarieji atsako, “Tikėjimo malonės”. Taigi Krikšto sakramentas yra žmogaus dvasinis atgimimas, kurio metu žmogui yra nuplaunama gimtoji nuodėmė, o kartu ir visos kitos nuodėmės. Tačiau galimybė padaryti nuodėmę, dėl žmogaus prigimties silnumo išlieka ir po Krikšto. Jog pagunda į nuodėmę yra visuomet žmogiškosios egzistencijos duotybė, tą paliudija ir evangelijos. Kuomet Jėzus pasikrikštija, jis nukeliauja į dykumą, kur jo laukia velnio gundymai (Mt 3,13 – 4,10). Tačiau Jėzus būdamas Dievas ir žmogus yra vienintelis čia žemėje be nuodėmės ir dar daugiau: jis ateina kaip tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes, kad kiekvienas per jo mirtį būtų suvienytas su juo krikšte. Jis yra “Dievo avinėlis”, kuris, anot Jono evangelijos, “naikina pasaulio nuodėmes”.(Jn 1,29). Todėl mes, anot apaštalo Pauliaus, “krikštu esame kartu su Jėzumi palaidoti jo mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą”.(Rom 6,4). Todėl tapti krikščioniu reiškia tapti Kristaus nariu. O kaip žinome, Bažnyčios galva yra pats Kristus, o kiekvienas narys yra tas, kuris per Krikšto sakramentą priimą Jėzų Kristų. Amžių eigoje Krikštas “Jėzaus vardu” įgavo savitą charakterį. Tą paliudija Apaštalų darbų knyga. Greta Naujojo Testamento randami ir kiti krikšto liudijimai: tai “Didachė” ir Justino pirmoji apologija. Be šių yra dar kitų rašytinių liudijimų apie Krikštą: Ipolito “Apaštališkoji tradicija”, maždaug iš 225 m.; “Apaštališkoji Didaskalija”, iš III – ojo amžiaus pabaigos.; “Apaštališkoji Konstitucija”, maždaug iš 380 m.; “Mūsų Viešpaties Testamentas”, iš V amžiaus. Pačioje pradžioje maždaug II amžiuje pasirodė jau minėti anksčiau katechumenai. Dėl krikščionybės plitimo ir kandidatų į krikštą padaugėjimo, ir jau tuo metu įvairių sektų plitimo, reikėjo kreipti didesnį dėmesį tikėjimo atžvilgiu. Dėl to ne vienas Bažnyčios tėvų (Tertulijanas, Šv. Augustinas, Ipolitas Romietis ir kt.) rūpinosi Krikšto sakramento ortopraktika, išleisdami apeigynus, kuriuose pateikė Krikšto apeigų eigą. Kai IV a. pradžioje susiformavo Gavėnios laikas, pasirengimo krikštui laikas užėmė šiuo metu ganėtinai svarbią vietą. Čia buvo išskiriami trys etapai, kurie buvo traktuojami kaip pasiruošimas Krikštui: katechetinis, liturginis, asketinis. Katechetinis buvo siejamas su mokymusi ir aiškinimu maldos “Tikiu”. Kada išmokdavo “išrinktieji” krikštui maldą “Tikiu”, turėdavo išmokti Viešpaties maldą “Tėve mūsų”. Antruoju etapu, t. y. liturginiu sekdavo egzocizmo maldos. Jos metu būdavo pabrėžiamas blogio atsižadėjimas, iškilmingas demono atmetimas, glaudžiausiai pasivedant Atpirkėjo veikimui. Egzorcizmo apeigos būdavo labai išraiškingos, ką paliudija rašytiniai šaltiniai. Trečiasis etapas, t. y. asketinis būdavo siejamas su pasninku, kuomet tiek bendruomenė, tiek kandidatai prieš Krikštą pasninkaudavo. Pats Krikštas tuo metu vykdavo panardinant į vandenį. Po Krikšto betarpiškai sekdavo Patepimas aliejais ir rankų uždėjimas (Sutvirtinimas). Tačiau V a. Vakarų Bažnyčioje Krikštas buvo atskirtas nuo Sutvirtinimo ir išsilaikė iki šių dienų. Betarpiškai Sutvirtinimo sakramento teikimas po Krikšto pasiliko tik Rytų Krikščionių Bažnyčioje. VI a. pabaigoje pasirengimas Krikštui pakito. Visų pirma sutrumpėjo laikas: nuo trijų metų dabar pasilikta prie dviejų savaičių. Be to, atsirado vardų žymėjimas Gavėnios pradžioje kartu atliekant kryžiumi žymėjimo ir kitas apeigas. Visos apeigos buvo atliekamos nuo verbų Sekmadienio iki Velykų vigilijos. XI a. atsiranda nauja apeiga – degančios žvakės įteikimas. XIII a. plačiai teologų svarstoma gimtosios nuodėmės reikšmė išganymo doktrinai. Iki XIV a. praktika, krikšto metu užpilant vandenį kūdikiui ant galvos, o ne panardinant jį į vandenį, tampa visuotine. Be kita ko, XIII a. pasirodo draudimas po Krikšto kūdikiams teikti šv. Komuniją. Tiek IV visuotinio Laterano susirinkimo (1215 m.), tiek visuotinio Tridento susirinkimo (1566 m.), tiek ir II Vatikano susirinkimo pozicijos išliko panašios ir kalbėjo apie vaikų šv. Komunijos priėmimą apie 7 – uosius metus, kuomet pasiekiama proto branda. Su II Vatikano susirinkimu pirmą kartą buvo nustatytos vaikų Krikšto apeigos. Šios apeigos buvo išspausdintos 1969 m. Be vaikų Krikšto buvo atgaivintos ir suaugusiųjų Krikšto apeigos. Pastarieji turi praeiti evangelizacinį periodą bei eilę kitų liturginių apeigų (“Tikiu” ir “Tėve mūsų” maldų pristatymo apeigos, Dievo Žodžio liturgijos, egzorcizmo maldų apeigos). Pasibaigus katechumenato laikotarpiui velyknaktyje (Didįjį Šeštadienį) suaugę ir paaugliai priima Krikšto sakramentą. Po Krikšto jiems teikiamas Sutvirtinimo sakramentas ir Eucharistija. Kūdikių Krikšte dalyvauja Krikšto tėvai. Šie asmenys privalo būti praktikuojantys katalikai, kadangi neša atsakingas pareigas už vaiko (pakrikštytojo) religinį auklėjimą. Į tai turi atkreipti dėmesį ne tik vaiko tėvai, kurie renkasi krikšto tėvus savo vaikui, bet ir patys krikštatėviai, kurie prisiima šias atsakingas pareigas! Krikšto forma: Ištariami žodžiai: “*****, aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Krikšto materija: būtinas šaltinio arba kitoks grynas (be jokių priemaišų) vanduo. Krikšto teikėjas: įprastinis Krikšto sakramento teikėjas yra kunigas arba diakonas. Ekstremaliu atveju ,pvz., kai žmogaus gyvybė yra pavojuje, Krikšto sakramentą gali teikti kiekvienas žmogus, turintis intenciją visa tai daryti tikėjimo vardan, užpildamas vandens ant krikštijamojo galvos ir ištardamas minėtus žodžius. “Be Krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik pavesti Dievo gailestingumui; tai ir daro Bažnyčia per jų laidojimo apeigas. Didis gailestingumas Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!