S. Šimkus "Ko liūdi, sesele?"

Lietuva vadinama dainų kraštu, nes liaudies daina mus lydi visą gyvenimą. Sunku būtų rasti žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų.. Tačiau liaudies dainos šiandien yra daugiau primirštos, jos pamažu nyksta, nes jaunoji karta su liaudies dainomis susipažįsta iš knygų, o ne iš tėvų, senelių...
Beveik visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos. Jos kupinos jausmo, nugludintos melodijos, paprasto ritmo, ypatingą reikšmę turinčiais žodžiais.
Daugumos lietuvių kompozitorių kūryba susijusi su liaudies daina. Liaudies dainų harmonizavimas užima labai svarbią vietą lietuvių kompozitorių kūryboje. Harmonizuojant liaudies dainą svarbiausias uždavinys – išryškinti dainos nacionalinį skambėjimą.
S. Šimkus – kompozitorius, harmonizavęs lietuvių liaudies dainas. Sunku rasti kurį nors kitą kompozitorių, kurio dainos būtų taip plačiai dainuojamos ir mėgstamos, kaip Šimkaus. Jis chorinėse dainose plėtojo Č. Sasnausko, M.Petrausko, M.K. Čiurlionio kūryboje įteisintus meninio liaudies dainos išdailinimo principus. Visą gyvenimą Šimkus užrašinėjo lietuvių liaudies melodijas. Palyginę M.K.Čiurlionio ir S. Šimkaus harmonizuotas liaudies dainas, pastebime, jog pastarojo harmonizuotėse gal ir pasigesime M. K. Čiurlionio dainoms būdingo harmoninės kalbos įvairumo ir turtingumo (gausaus moduliacijų, nukrypimų, alteracijų, chromatizmų panaudojimo, praturtintos akordikos). Nepaisant to, geriausios S. Šimkaus dainos ne mažiau vertingos meniniu požiūriu; joms visada būdinga savita kompozitoriaus traktuotė, jo individualus kūrybinis braižas.
Tęsdamas M.K.Čiurlionio pradėtą darbą, Šimkus lietuvių liaudies dainų harmonizavime ir toliau siekė liaudies melodijos bei profesinės muzikos priemonių sintezės. Kaip ir M.K.Čiurlionis, Šimkus nesitenkina tik „harmonizavimu“ siaurąja to žodžio prasme, o pirmiausia muzikinės išraiškos priemonėmis siekia paryškinti liaudies dainos poetinį turinį, nuotaikas, emocijas. Jis visada ieško tokios harmonijos, kuri būtų glaudžiai susijusi su pačia melodija. Kompozitoriaus harmoninė kalba paprasta, aiški, suprantama, visada išplaukianti iš vidinės pačios melodijos vystymosi logikos. Kaip ir M.K.Čiurlionis, Šimkus neapsiriboja tradiciniu pagrindinių funkcijų (T, S, D) akordų panaudojimu, o įjungia ir šalutinių laipsnių akordus (II, VI, III, VII). Dermės klausimą savo harmonizuotose dainose sprendė gana laisvai.
Svarbiausia jo dainų savybė – nepaprastas atskirų balsų melodinis raiškumas. Papildydami pagrindinę,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!