Romėnų teisės šaltinių sąvoka, jų rūšys ir charakteristika

1. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIŲ SĄVOKA, JŲ RŪŠYS IR CHARAKTERISTIKA Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: Teisės normų pagalba gali būti įtvirtinama vergvaldinės klasės valia, t.y. kas valdo, tas ir kuria sau naudingą teisę. Teisė – tai valdančiosios klasės instrumentas valdyti kitus. Teisės normų šaltiniai kaip teisės paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę – digestai, kodeksas, kronikos, išlikusios teisminės bylos ir kt.). Mes nagrinėsime pirmąja prasme, t.y. kaip romėnų teisės išraiškos arba formavimo būdai ir formos. Romėnų teisės šaltinių rūšys: Pagrindiniai būdai, kuriais buvo išreiškiama vergvaldžių valia buvo: papročiai (nerašytinė teisė); įstatymai (rašytinė teisė); ediktai; Romos juristų veikla. Papročiai – nerašytos elgesio taisyklės, kurios susiklostė daugiakartinio jų naudojimo rezultate. Paprotys tapo juo tad, kai pati valstybė jį pripažino ir jį pažeidus paskyrė bausmę. Paprotys yra skirstomas į moralinį (kai už jį nebaudžiama) ir teisinį ( kai baudžiama). Teisinis paprotys yra pripažįstamas valstybės ir sankcionuojamas. Paprotinė teisė – tai seniausia Romos privatinės teisės kūrimo ir išreiškimo forma. Papročiai klostėsi prosenelių, žynių, magistratų praktinėje veikloje. Pagal romėnų koncepciją paprotinė teisė yra tyli tautos valios išraiška. Vystantis civilizacijai visur bandoma paprotinę teisę kodifikuoti. Seniausiu šaltiniu laikomas XII lentelių įstatymas. Įstatymai pakeitė papročius. Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą. Visi iki tol pasirodę įstatymai buvo tik užrašyti papročiai. Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistratui pasiūlius. Įstatymą sudarė 3 dalys – įžanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. I a.pr.m.e. visi įstatymai buvo priimami tik tautos susirinkime ir buvo vadinami leges. Principato laikotarpiu tautos susirinkimas netenka reikšmės, įstatymus priėminėjo senatas. Kadangi ši tarnyba buvo vadinama senatu, tai ir jo leidžiami įstatymai buvo vadinami senato nutarimais – senatus consulta – tai imperatoriaus potvarkiai. Imperatorius, prisidengdamas senato autoritetu, realizuodavo savo įstatymų leidžiamą valdžią. Taip atsirado prielaidos vystytis naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatoriaus konstitucijoms. Tapus absoliučiai monarchijai, įstatymu buvo laikomai tai – ką pasakė imperatorius. Atsirado imperatoriaus konstitucijos, kurios buvo įvairių formų: • Ediktai – bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, skirti visiems Romos gyventojams, savo forma ir turiniu labiausiai panašūs į įstatymus. • Reskriptai – imperatoriaus patvarkymai atskirose bylose atskirais klausimais. • Mandatai – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams. Mandatai suteikdavo tam tikrų teisių, įgaliojimų. Jame buvo išdėstomos nuostatos ir taisyklės, privalomos ne tik jo adresatui-valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. • Dekretai – tai imperatoriaus, kaip aukščiausio teisėjo sprendimai. Juose būdavo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net išdėstomos naujos teisinės nuostatos. Pretorių ediktai. Tam tikro rango romėnų magistratai (konsulai, provincijų valdytojai irr kt.) pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbdavo tam tikrą manifestą, kuriame išdėstydavo valdiniams savo būsimojo valdymo programą. Ypatingą reikšmę turėjo tie ediktai, kuriuos leisdavo valdininkai (teisėjai) atsakingi už teisingumą. Buvo išdėstomos taisyklės, kuriomis jie rėmėsi savo veikoje, aiškino kaip bus sprendžiami santykiai tarp Romos gyventojų, peregrinų. Ediktai buvo leidžiami kasmet, t.y. valdininkai skelbė ediktus tik jam užėmus tą postą. Tačiau naujai atėjęs magistratas negalėjo pakeisti prieš jį paskelbto edikto. II amžiuje pradėta galvoti apie ediktą, kuris galiotų ne vienam valdininkui, o keliems. Taip buvo atlikta pretorinės teisės kodifikacija (IIa.). Romos juristų veikla pasireiškė tokiomis kryptimis: • respondere – konsultacijos; • cavere – rašytinių dokumentų aiškinimas ir įforminimas; • agere – procesas, kur buvo sprendžiama byla. Tik žyniai turėjo teisę aiškinti įstatymus. Žymiausiais teisininkais buvo Gajus, Paulius, Ulpianas, Modestinas, Papinianas. 2. ROMĖNŲ TEISĖS STRUKTŪRA. BENDRA JOS SUDĖTINIŲ DALIŲ CHARAKTERISTIKA Romėnų teisės – vergvaldinės valstybės teisė, kuri buvo labiausiai išsivysčiusi. Principato epochoje – tai I-II a.m.e. Romėnų teisė – labai sudėtinga teisės sistema, kuri sudaryta iš keleto dalių ir kiekviena iš jų yra palyginti savarankiška uždara teisinė struktūra. Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas). Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė buvo skirstoma į ius publikum (viešąją) ir ius privatum (privatinę teisę). Viešoji teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliavo santykius turinčius viešą pobūdį (pavaldumo santykius – pirmiausia tarp valdžios ir valdymo struktūrų ir pavaldžių asmenų). Šios šakos normos be to, kad turėjo privalomumo elementų, buvo ir imperatyvinio pobūdžio, t.y. šios šakos teisės normų šalių susitarimu negalima buvo pakeisti. Jokie nukrypimai nuo tų teisės normų reikalavimų, nepaisant teisės subjektų valio, nebuvo leidžiami. Viešosios teisės normos apėmė valstybės teisės normas, administracines, baudžiamas ir kitas, kur iš vienos pusės buvo valstybė, iš kitos – žmogus. Privatinė teisė – tai tokios teisės normos, kurios gynė atskiro asmens interesus jo santykiuose su kitais teisės subjektais. Šios teisės šakos normos reguliavo turtinius santykius, kurie rėmėsi šalių lygiateisiškumo principu. Privatinės teisės normos daugiausia buvo dispozityvinės, t.y. tokios normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Privatinės teisės normų nuostatos galėjo būti pakeičiamos šalių susitarimu (pvz., pirkimo-pardavimo sandoris, kur šalys galėjo patys susitarti kaip jie mokės, kokia kaina ir pan.). Svarbu buvo, kad privatinės teisės normos neprieštarautų viešosios teisės normoms. Romėnų civilinėje teisėje prioritetą teikė viešiesiems interesams, todėl viešoji teisė dominavo prieš privatinę. Asmeniniai interesai nebuvo tokie svarbūs kaip viešieji. Romėnų viešoji teisė nunyko žlugus Romos imperijai. Tuo tarpu privatinė teisė darė įtaką daugelio Europos valstybių teisei. Privatinė teisė buvo labai gerai susisteminta reguliuoti įvairius turtinius santykius tarp fizinių ir juridinių subjektų. Visa privatinė teisė jungė savyje 5 pagrindinius institutus: • teisinis Romos gyventojų statusas (asmenys ar subjektai); • šeimos santykiai (šeima, santuoka); • daiktinė teisė; • prievolinė teisė; • paveldėjimo teisiniai santykiai. Privatinės teisės sistema – tai tam tikra Romos privatinės teisės normų grupavimo (sisteminimo) tvarka. Teisės teorijoje išskiriamos 2 Romėnų teisės normų grupavimo sistemos: 1) pandektinė, kuri buvo charakteringa Vokiečių privatinei teisei (XVI-XIX a.); jai yra būdinga tai, kad ji turi vieną bendrą dalį, paskui keturis skyrius – 2, 3, 4, 5; 2) institucinė, kuriai būdinga tai, kad nėra bendrosios dalies, o yra specialūs skyriai – 1, 3, 4, 5. Romėnų privatinė teisė rėmėsi institucine sistema. Jos minusu buvo tai, kad juridinės technikos požiūriu bei jos pranašumu, ji nusileidžia pirmai sistemai. Romėnų teisės sistema tobulėjo, vystėsi, todėl pati romėnų teisės sistema yra labai vertingas šaltinis studijuojant ir tobulinant šiuolaikinę teisę. Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik Romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama ius civile. Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų, kuriems buvo taikoma atskira Romėnų teisės sistemos dalis – ius peregrinorum. Peregrinų teisė buvo turtinio pobūdžio. Kai Roma pradėjo užkariauti kaimynines teritorijas ir ėmė virsti imperija, ius civile tapo nepajėgi reguliuoti išsivysčiusių Romos santykių su kitais kraštais, trukdė jų vystymuisi. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės atšaka – ius gentium, kuri buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais. Romėnų teisė pagal jos normų taikymo sferą buvo skirstoma į bendrąją teisę (ius commune) ir išimtinę (ius singulare). Bendroji teisė jungė universalias teisė normas, kurios buvo taikomos visais atvejais, išskyrus tuos, kai speciali teisės norma numatė tam tikras išimtines teisinio reguliavimo taisykles. Šios specialios teisės normos sudarė išimtinę teisę (pvz., romėnų teisė nepripažino įgyjamosios senaties (usu capio) vogtiems daiktams). 3. ROMĖNŲ TEISĖS PERIODIZACIJA. CHARAKTERIZUOTI KIEKVIENO PERIODO TEISĘ Roma buvo įkurta 753 m.pr.m.e. Per kelis šimtmečius ji virto pasauline imperija. Vakarinė Romos imperijos dalis žlugo 476 metais m.e. Tuo tarpu rytinė dalis, puolama turkų, žlugo tik 1453 metais. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didžiausia antikos laikų teisės kodifikacija. Romėnų teisės istorija skirstoma į 4 etapus: 1) Seniausių laikų, arba archainis (753m.pr.m.e.-III a.pr.m.e. vidurys). Tuo tarpu piliečių santykius reguliavo paprotinė kviritinė teisė. To laikotarpio viduryje pasirodo labai svarbus romėnų teisės šaltinis – XII lentelių įstatymas, prasideda romėnų teisės sistemos formavimas. 2) Romėnų teisės vystymosi laikotarpis (paskutinieji trys amžiai pr.m.e.). Pergalingų karų metu sukaupti turtai skatino gamybą ir prekybą. Valstybėje atsirado daug belaisvių ir kitokių svetimšalių. Tai lėmė naujos teisės šakos – ius gentium – susiformavimą.. 3) Klasikinis laikotarpis (aukso amžius) – I-III a.m.e. Tai principato laikotarpis. Šiuo laikotarpiu išauga imperatorių valdžia. Didelė reikšmė teikiama naujiems teisės šaltiniams – senato ir princepso leidžiamiems aktams. Labai suklesti teisės mokslas. Romėnų teisė pasiekia aukščiausią išsivystymo lygį. 4) Smukimo (postklasikinis) laikotarpis – III a. vidurys – 565 metai (imperatoriaus Justiniano mirties metai, su juo siejama teisės kodifikacija). 395 metais Romos imperija suskilo į dvi dalis – Vakarų ir Rytų. Vis didesnė reikšmė teikiama imperatorių (dominus) konstitucijoms. 4. ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖMS TEISĖS SISTEMOMS Vakarų Romos imperija žlugo 476 m., o Rytų (Bizantija) išsilaikė iki 1453 m. Todėl romėnų teisė pasaulio teisės sistemų vystymąsi veikė dviem kryptimis: Rytų (Bizantiškoji linija) ir Vakarų. Po Justiniano mirties romėnų teisės vystymasis Rytų Europoje tam tikram laikui buvo sustojęs. Apsiribota Justiniano kodifikacijos vertimais į graikų kalbą, nes dauguma Bizantijos gyventojų nemokėjo lotynų kalbos. Imperatorius Leonas III 726 m. išleido garsiąją Eklogą - Justiniano kodifikacijos santrauką, šiek tiek pataisytą ir pritaikytą pasikeitusioms teisinės praktikos reikmėms. IX. a. buvo išleistos Bazilikos - tai vientisas įstatymų rinkinys, kuriame sujungtos dvi Justiniano kodifikacijos dalys: Kodeksas ir Digestai, papildytos aktualiomis Novelų nuostatomis. XI a. teisės kūrimas Bizantijoje apmiršta. 1345 m. Salonikų teisėjas parengia Šešiaknygį. Tai nėra originalus darbas. Šešiaknygis apėmė visą galiojančią Bizantijos teisę ir suvaidino didžiulį vaidmenį visos Rytų Europos teisės istorijoje. 1835 m. jis buvo oficialiai pripažintas kaip veikianti teisė Graikijoje ir galiojo net iki 1946 m., kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas. Besarabijoje Šešiaknygis galiojo iki 1917 m. Bizantiškoji romėnų teisės atmaina darė didelę įtaką visų valstybių, kurios priėmė krikščionybę pagal rytų tradiciją, teisei (ypač Bulgarijos, Serbijos ir iš dalies Rusijos teisei). Romėnų teisės elementų randame ir visuose trijuose Lietuvos Statutuose, ypač 1588 m. III Statute, kuris buvo išverstas į lenkų kalbą ir iš dalies taikomas ir Lenkijos karalystėje. Žlugus Romos imperijai, Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau pasisavino romėnų teisę. Tas daug šimtmečių trukęs procesas vadinamas romėnų teisės recepcija. Germanų nukariautose teritorijose atsirado naujos valstybės (Burgundija, Frankai ir kt.). Jose germanai vadovavosi sava paprotine germanų teise, tačiau ten gyvenę romėnai laikėsi romėnų teisės. Kai kurių germanų valstybių valdovai išleido net oficialius romėnų teisės rinkinius. Susidomėjimas romėnų teise ypač padidėja IX-XI a. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, steigiamos mokyklos, kuriose tyrinėjama ir dėstoma romėnų teisė. Atgaivinant romėnų teisę didžiausias nuopelnas tenka 1088m. įsteigtam Bolonijos universitetui. Tų laikų romėnų teisės tyrinėtojai apsiribodavo trumpais tam tikrų nuostatų paaiškinimais arba komentarais. Tos trumpos pastabos, vadinamos glosomis, todėl šios krypties atstovai vadinami glosatoriais. Praktiniams klausimams daugiau dėmesio pradėjo skirti glosatorių pasekėjai -postglosatoriai. Juos galima laikyti teisės mokslo, kaip atskiros žmonijos žinių srities, pradininkais. Postglosatoriai papildė romėnų teisę kanonų teisės ir Italijos miestų teisės elementais. Romėnų teisę priėmė sparčiai besivystantys miestai ir net feodalai, kurie joje įžvelgė savo privilegijuotos padėties garantijas. Romėnų teisės atgimimas prasidėjo Vokietijos žemėse XI a., kur ji buvo pripažinta veikiančiąja teise. Tam tikros reikšmės romėnų teisės recepcijai turėjo propaguojama idėja, kad Vokietijos imperatoriai yra Romos imperijos valstybingumo tęsėjai. XIV a. Vokietijoje įsteigiami keli universitetai, kuriuose pagrindinis dėstomasis dalykas yra romėnų teisė. Baigę juos, taip pat Italijos universitetus, romėnų teisės žinovai (legistai) šios teisės nuostatas taikė administracinėje ir teisminėje tarnyboje. Ypač svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino 1495 m. įsteigtas Imperijos Rūmų teismas, kuris buvo aukščiausioji teisminė instancija nagrinėjant civilines bylas. Jis suformavo teisminę praktiką, kuria remiantis romėnų teisė teismuose turėjo būti taikoma kaip subsidiarinė teisės sistema, t.y. teismai civilinius ginčus sprendė vadovaudamiesi vietine (krašto, miesto, kunigaikštystės) teise, tačiau jeigu tam tikro klausimo nesureguliuodavo vietinė teisė, tada teismas privalėjo vadovautis romėnų teise. Ginčai dažniausiai buvo sprendžiami remiantis romėnų teisės normomis. Tokia padėtis Vokietijoje išsilaikė iki 1899 m. pabaigos, kai buvo parengtas Vokietijos imperijos Civilinis kodeksas. Vokietijoje buvo recepuota ne originalioji romėnų teisė, įtvirtinta Justiniano kodifikacijoje, o ta, kuri buvo suformuluota jos komentatorių (glosatorių, postglosatorių, legistų) veikaluose. XVIII-XIX a. prasidėjo teisės kodifikacija, iškilo klausimas, koks turėtų būti kodeksas: įstatymų rinkinys ar vieningas, tarpusavyje susijęs įstatymas. Nugalėjo romanistai, pateikę logišką teisės sąvokų ir terminų struktūrą. Kodifikuojant Europos valstybių teisę, žinoma, reikėjo atsisakyti kazuistikos, kuri išliko net Justiniano kodifikacijoje. Naujieji Civiliniai kodeksai-Austrijos Civilinis kodeksas (ABGB), parengtas 1797 m., Napoleono kodeksas (1804) ir kt., - nors formaliai paskelbė, kad romėnų teisė negalioja, jie patys buvo tos teisės sistemos produktas. Todėl XVII-XVIII a. vadinami trečiuoju romėnų teisės atgimimu. 5. JUSTINIANO KODIFIKACIJA: KADA ATLIKTA, IŠ KOKIŲ DALIŲ SUSIDEDA, KĄ SAVYJE JUNGIA KIEKVIENA DALIS Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sukoncentruota imperatoriaus {dominus) rankose. Įsigalėjo taisyklė: "Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė". Imperatoriaus leidžiami aktai vadinami leges (įstatymais). Tų aktų buvo išleidžiama vis daugiau ir daugiau. Reikėjo juos kaip nors sutvarkyti, surinkti ir tam tikru būdu susisteminti. Taip atsirado leges rinkiniai - codex. Tai buvo neoficialios privačių asmenų sudarytos kodifikacijos. Pirmoji oficialioji kodifikacija buvo paskelbta Rytų Romos imperatoriaus Teodosijaus. Šios kodifikacijos neapima visų romėnų teisės šaltinių, o tik tą jų dalį, kuri buvo Vadinama leges. Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 metais, praėjus šimtmečiams po Justiniano mirties. Rinkinys pavadintas Corpus iuris civilis. Justiniano kodifikaciją sudaro keturios dalys: Kodeksas (Codex), Digestai (Digesta), Institucijos (Institutiones) ir Novelos (Novellae). Tai svarbiausias mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis. Justinianui esant gyvam buvo išleistos pirmosios trys kodifikacijos dalys. Kiekvienai iš jų sudaryti buvo steigiama kodifikacinė komisija, į kurią įeidavo žymus teisininkas, centrinio magistrato vadovas ir kvestorius, tvarkęs teismus. Komisija turėjo surinkti ir susisteminti teisės normas pagal išleistas imperatorių konstitucijas ir teisinę literatūrą. Todėl Justiniano kodifikaciją dažnai apibūdinama kaip kompiliacija, nes rinkinių sudarytojai naujų teisės normų nekūrė. Tačiau Justinianas, norėdamas, kad naujausioje kodifikacijoje nebūtų prieštaravimų teisėje, taip pat kad senosios teisės konstrukcijos atitiktų pasikeitusias socialines ir ekonomines sąlygas, suteikė kompiliatoriams teisę daryti dedamuose į kodifikaciją tekstuose tam tikrus pakeitimus. Tokie tekstų pakeitimai buvo vadinami interpoliacijomis. Pavyzdžiui, buvo leista keisti jau neegzistuojančių valstybės institucijų pavadinimus, terminams ir sąvokoms, kurios klasikinėje teisėje turėjo specialią reikšmę (ius singulare), suteikti bendrąjį pobūdį (ius commune), tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vėlesniųjų teisininkų mintimis ir t.t. Codex - tai imperatorių konstitucijų rinkinys. Jis užbaigtas 529 m. (nauja redakcija 534 m.) ir susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kuriuose chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, pastarosios dar skirstomos į paragrafus. Šie Kodekso padaliniai numeruojami arabiškais skaitmenimis. Digesta, kartais ta dalis vadinama Pandektais (Pandectae), sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Darbas užbaigtas 530 m. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, kurios suskirstytos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus. Institutiones - svarbiausių žinių apie romėnų teisės pagrindus rinkinys. Tai savotiškas romėnų teisės vadovėlis. Savotiškas todėl, kad jam teikė tokią pat teisinę reikšmę kaip Kodeksui ir Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis. Rinkinys suskirstytas į 4 knygas, pastarosios - į skyrius ir paragrafus. Novellae. Justiniano kodifikaciją (pirmosios trys dalys) buvo užbaigta 534 m. Tačiau Justinianas ir jo palikuonys leido norminius aktus, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikaciją, taip pat nustatė naujas teisės normas, kai to reikalavo besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Justinianas ketino tas teisės noveles kodifikuoti, tačiau oficiali jų kodifikaciją nebuvo atlikta. Tą darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į paskutinįjį Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelės iki 582 metų. 6. LEGISAKCIONIS PROCESAS, JO YPATYBĖS (CHARAKTERISTIKOS) Svarbiausias, nors ir ne visai išsamus, mūsų žinių apie Romos valstybės seniausiosios epochos civilinį procesą šaltinis yra II m.e.a. romėnų teisininko Gajaus parašytos ir išlikusios lnstitutiones. Ketvirtojoje šio darbo knygoje Gajus teigia, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones. Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas: 5) legis actio sacramento; 6) legis actio per manus iniectionem; 7) legis actio per pignoris capionem; 8) legis actio per judicis postulationem; 9) legis actio per condictionem. 1) Pirmoji legis actiones forma, kaip nurodo Gajus, iš esmės yra procesas, lažybos. Šalys prieš magistratą iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikrą sumą pinigų, kuri ir vadinasi sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įneštą pinigų sumą), neteisiosios šalies sacramentum atitenka iždui. L egis actio sacramento, kaip nurodė Gajus, buvo bendroji forma, pagal kurią buvo galima spręsti įvairius ieškinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma. Jeigu legis actio sacramento forma buvo taikoma sprendžiant daiktinį ieškinį (actio in rem) - t.y. ginčą dėl to, kam priklauso daiktas -būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Ginčo dėl kilnojamo daikto atveju šis daiktas turėdavo būti atnešamas, atvedamas (gyvulys, vergas) arba atvežamas į teismą. Jeigu daikto dėl jo dydžio negalima pristatyti į teismą, turėjo būti pateikiama jo dalis, gabalas. Vykstant ginčui dėl nekilnojamojo turto (dėl žemės), šalys, pagal tam tikrą ritualą, vykdavo į ginčijamos žemės sklypą, iš kur paimdavo žemės ir atnešdavo į teismą. Ši žemė atstovavo visam ginčijamos žemės sklypui. Procesas prasidėdavo laikantis tam tikro ritualo. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdą, kuri vadinosi vindicta arba festuca, taria formulę, tvirtindamas, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir po to šia lazda paliečia ginčijamą daiktą. Šis ieškovo veiksmas buvo vadinamas vindicatio. Po tokio ieškovo veiksmo seka atsakovo veiksmas, vadinamas contravindicatio. Atsakovas tvirtindamas, kad daiktas priklauso jam, taip pat uždeda vindicta ant ginčijamo daikto. Dabar jau į procesą įsitraukia magistratas, kurio akivaizdoje šalys nuima nuo daikto savo vindictas, ir po to ieškovas klausia atsakovo, ar pastarasis negalėtų paaiškinti, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakymas galėjo būti įvairus - atsakovas arba paaiškina, arba paprasčiausiai pareiškia, kad tai jo teisė. XII lentelių įstatyme sacramentum suma buvo diferencijuota priklausomai nuo ginčijamo daikto kainos. Po to, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas, magistratas turi spręsti, kam priklausys ginčijamas daiktas visą tą laikotarpį, kol vyks procesas. Jis gali perduoti valdyti daiktą ir ieškovui, ir atsakovui. Šalis, kuriai buvo perduotas valdyti ginčijamas daiktas, privalo nurodyti magistratui asmenis, kurie garantuotų, kad jeigu vėliau daiktas (lis) bus priteistas kitai šaliai, jis ir visi jo vaisiai bus grąžinti pastarajai. Išsprendus šį klausimą artėja iškilmingas momentas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Šia procedūra užbaigiama pirmoji proceso stadija -in i u re, vykusi prieš magistratą. In iure ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nebuvo priimtas. Nuo šio momento procesas perkeliamas į antrąją stadiją - in iudicium. Tam tikslui šalys, dalyvaujant magistratui, išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų (iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą, jau nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Teisena šioje stadijoje vyksta jau nesilaikant jokių nustatytų ritualų, formų. Šalių ginčai, įrodymų pateikimas ir panašiai vyksta laisva forma. 2) Antroji legis actionem forma buvo legis actio per manus iniectio. Ši proceso forma buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir čia, tardamas tam tikrą formulę, uždeda ant jo ranką. Jeigu atsakovas čia pat nesumoka reikalaujamos skolos ieškovas skolininką vedasi pas save ir gali jį sukaustyti grandinėmis. Ieškovas laiko atsakovą 60 dienų ir 3 kartus per tą laiką veda skolininką į turgų bei skelbia jo skolos sumą, tikėdamasis, kad atsiras, kas norėtų jį išpirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolininką išpirktų, po 60 dienų skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe, ir pastarasis gali su juo elgtis, kaip jam patinka. Atsakovas, paliestas manus iniectio, pats ginčyti skolos ir numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti vietoje jo į procesą įsitraukęs kitas asmuo, kuris, numetęs ieškovo ranką, išlaisvina visam laikui atsakovą, bet pats imasi visos atsakomybės. Jeigu bus įrodyta, kad šis asmuo nepagrįstai įsitraukė į procesą, tada jis turės sumokėti ieškovui dvigubai. 3) Trečiosios formos legis actio per pignoris capionem esmę sudarė tai, kad asmuo, turėdamas reikalavimo teisę atsakovui, prievolės neįvykdymo atveju, tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius, pasiima kokį nors skolininkui priklausantį daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovui, o galbūt net ir pačiam skolininkui. Tuo pignoris capio iš esmės skyrėsi nuo kitų legis actio proceso formų, ir tai buvo pagrindas kai kuriems romėnų teisininkams nepriskirti šios formos prie legis actio. Pignoris capio galėjo būti taikoma tik kai kuriems religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams. 4) Apie ketvirtąją legisakcioninio proceso formą - legis actio per iudicis postulationem - žinių yra labai mažai. Yra išlikęs tik kreipimosi į magistratus formulės tekstas. Manoma, kad šios formulės ypatybė buvo ta, kad po įprastinių šalių pareiškimų prieš magistratą, buvo prašoma, kad magistratas paskirtų šalims teisėją, kuris išnagrinėtųjų ginčą. Šiandien neaišku, kokiems ginčams spręsti buvo taikoma ši forma. 5) Paskutinioji legis actiones forma - legis actio per condictionem. Apie šią formą mes žinome taip pat labai mažai. Ieškovas praneša, skelbia atsakovui, kad pastarasis po trisdešimties dienų turi atvykti "išsirinkti" teisėją. Remiantis šiuo teiginiu, daroma išvada, kad šią legis actio formą sudarė pretenzijos prieš magistratą išdėstymas. Praėjus trisdešimčiai dienų šalys vėl atvyksta pas magistratą ir išsirenka teisėją. Po to byla perkeliama į kitą stadiją - in iudicium. Ši forma buvo įvesta dviem įstatymais - lex Silia ir lex Calpurnia. Tai leidžia daryti išvadą, jog ji yra vėlyviausią ir priklauso respublikos laikotarpiui. Visos šios penkios romėnų civilinio proceso formos dar veikė pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusėje. Legis actiones procesas - seniausia iš mums žinomų Romoje civilinių teisių gynimo formų. Šiame procese vienu ar kitu būdu dalyvauja valstybinės valdžios pareigūnai. Charakteringas legisakcioninio proceso bruožas buvo teisenos padalijimas į dvi stadijas - ius ir iudicium. Magistratas, kuriam dalyvaujant procesas pradedamas, pats bylos nespręsdavo, o perduodavo ją privačiam asmeniui (iudex privatus). Būtina legisakcioninio proceso sąlyga - šalių dalyvavimas. Tačiau būdingas senovės Romos civilinio proceso bruožas buvo tas, kad teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese - tai ieškovo reikalas. Jis turi pasirūpinti, kad atsakovas atvyktų. Tačiau buvo draudžiama ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu nuvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną. Tačiau už jo pažadą turėdavo laiduoti koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas vas, o pats laidavimas - vadimonium. 7. FORMULIARINIS PROCESAS, JO YPATYBĖS, FORMULĖS, SUDĖTINĖS DALYS Legisakcioninis procesas Romos valstybėje gyvavo visą respublikos laikotarpio pirmąją pusę. Nepaisant legisakcioninio proceso reformų, legis actiones procedūra vis labiau ir labiau neatitiko besiplečiančios civilinės apyvartos poreikių. Vystantis prekinei apyvartai, atsirado nauji santykiai, kurie netilpo į siaurus seno]olegis actiones proceso rėmus. Tai, be abejonės, skatino ieškoti naujų ginčų sprendimo formų. Pasak Gajaus, naują civilinį procesą per formulas įvedė lex Aebutia ir du Julijaus įstatymai. Šių įstatymų pasirodymo laikas nežinomas. Pats Gajus mini du Julijaus įstatymus, turėjusius reikšmės civilinio proceso reformai. Minėtų įstatymų priėmimo rezultatas buvo naujo proceso - per formulas -atsiradimas. Dėl proceso reformos ginčo teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. Formuliarinio proceso metu šalys prieš magistratą savo reikalavimus gali reikšti bet kokiais žodžiais ir laisva forma, o pretoriaus pareiga suteikti šiems reikalavimams teisinę kvalifikaciją. Išklausęs šalių paaiškinimus, pretorius nustato ginčo teisinę esmę ir išdėsto ją specialiame rašte teisėjui, kuris paskirtas nagrinėti bylą. Sis raštas, adresuotas teisėjui, buvo vadinamas formula, o pats procesas - formuliariniu. Formulė, pateikiama teisėjui, yra tarytum pagrindas. Pagal ją turės vykti teisena stadijoje in iudicium. Šis Romoje atsiradęs civilinis procesas veikė ne tik respublikos laikotarpiu, bet ir vėliau. Būtent jis padėjo romėnų teisei išsiplėsti ir iš siauros nacionalinės teisės tapti pasauline. Išlaisvintas iš legisakcioniniam procesui būdingo formalizmo, formuliarinis procesas pasirodė esąs labai patogus spręsti naujiems ginčams, kurių nenumatė senoji ius civile. Formuliarinio proceso ašis buvo formulė - stadijos in iure tikslas (ją šioje stadijoje reikėjo gauti) ir stadijos in iudicio pagrindas (be kurios pati teisena šioje stadijoje neįmanoma). Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių. Iš pradžių visada būdavo nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės dalis vadinosi iudicis nominatio. Jeigu paskirdavo kelis teisėjus, jie buvo vadinami recuperatores. Po to būdavo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) -intentio - ir pavedama teisėjui (condemnatio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio, pasitvirtins, ar ne. Formulė yra sąlyginis įsakymas teisėjui. Nagrinėjant sudėtingesnes bylas reikėdavo pačioje formulėje trumpai išdėstyti faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi ieškovas pateikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo išsamesnė. Svarbiausios formulės dalys vis dėlto buvo intentio ir condemnatio. Intencijoje visada būdavo išdėstoma ginčo esmė ir ieškovo reikalavimas. Ieškovas galėjo pateikti reikalavimą dėl tam tikro daikto arba dėl kokios nors prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, intentio galėjo būti in rem arba in personam. Jeigu ginčijama kokia nors daiktinė teisė, tai formulės intentio bus in rem. Jeigu ginčas vyksta dėl prievolės tarp ieškovo ir atsakovo (skolos grąžinimas), formulės intentio bus in personam. Dar būdavo intentio certa ir intentio incerta. Jeigu reikalaujama konkrečios pinigų sumos arba konkretaus daikto, tai intentio yra certa. Tais atvejais, kai proceso pradžioje negalima tiksliai nustatyti pretenzijos sumos ir ji bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą, intentio bus incerta. Condemnatio taip pat gali būti certa ir incerta. Ne kiekvienoje teisėjui duodamoje formulėje būtinai turėjo būti visos jos sudėtinės dalys. Tačiau būtinos formulės dalys bet kuriuo atveju buvo iudicis nominatio ir intentio, nes be pirmosios nebūtų proceso, o be antrosios - ieškinio. Jeigu ieškovas nieko neprašo priteisti iš atsakovo, o tik nori, kad teismas pripažintų jo teisę, tai condemnatio nebūtina. Paprastai tik ieškinių dėl turto padalijimo formulėse buvo visos keturios dalys. Be šių įprastinių formulės dalių, kartais į ją būdavo įrašomi kai kurie ypatingi papildymai, kurie išdėstyti exceptio arba prescriptio. Excepcijoje, remiantis atsakovo atsikirtimais, pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo. Prescriptio - tai prierašas formulės pradžioje, daromas įvairiais tikslais. Daugeliu atvejų prescriptio būdavo išdėstomos bylos aplinkybės, ir tada ji niekuo nesiskyrė nuo demonstratio. Bet kartais prescriptio būdavo surašoma ginant atsakovo interesus ir turėjo tokią pat reikšmę kaip ir exceptio. Kartais ji būdavo surašoma ir ginant ieškovo interesus, siekiant išsaugoti jam teisę kreiptis į teismą su kitais reikalavimais, kurių pagrindas yra tas pats ginčijamas teisinis santykis. Įvedus formuliarinį procesą, legisakcioniniam procesui būdingas formalizmas galutinai neišnyko. Laikui bėgant jis silpnėjo, bet visą formuliarinio proceso galiojimo Romoje laiką formulė buvo pagrindinė civilinio proceso priemonė, nuo kurios priklausė bylos baigtis. Klaidos, padarytos formulėje dėl pretoriaus arba šalių neatidumo, sukeldavo nemažai neigiamų pasekmių ginčo šalims. Vis dėlto formuliarinio proceso įvedimas turėjo teigiamos reikšmės: procesinės formos reforma suteikė pretoriui paprastas ir labai patogias priemones, kurių pagalba jis galėjo daryti įtaką senajai ius civile ir vystyti ius honorarium. Kadangi formulės surašymas ir jos davimas jau buvo pretoriaus kompetencija, tai jo galimybės veikti senąją ius civile pasireiškė dviem kryptimis. Jeigu legisakcioninio proceso epochoje magistratas in iure stadijoje negalėjo daryti įtakos tolesnei proceso eigai bei užkirsti kelio neteisingai pretenzijai pasiekti stadiją in iudicum, tai atsiradus formuliariniam procesui, padėtis pasikeitė. Pretorius, atsisakydamas duoti ieškovui formulę, iš esmės vetuoja jo požiūriu neteisingą ieškovo reikalavimą, kuris formaliai turėtų būti ginamas, pagal ius civile. Pretorius kontroliuoja ir skirsto visus civilinius ieškinius. Tačiau gerokai reikšmingesnė pretoriaus veikla formuliarinio proceso epochoje buvo senosios ius civile papildymas naujais ieškiniais. Įvedus formuliarinį procesą, atsirado kita daug patogesnė procesinė priemonė - formula. Jeigu į pretorių kreipėsi asmuo, kurio reikalavimas pagal senąją ius civile nebuvo apsaugotas ieškinine gynyba, bet, pretoriaus nuomone, buvo teisingas ir pagrįstas, tai pastarasis net netirdamas bylos aplinkybių galėjo surašyti formulę ir perduoti bylą vesti teisėjui, įsakydamas jam nuteisti atsakovą ištyrus bylos aplinkybes. Taip atsirado pretoriniai ieškiniai - actiones pretoriae. Pretoriaus ieškinio materialinis pagrindas buvo ne ieškovo civilinė teisė, bet faktinė padėtis - t.y. visos žinomos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina tai, kad atsakovas turi įvykdyti prievolę. Todėl pretoriniai ieškiniai visada pagrįsti tam tikrais faktais. Dažniausiai pretorius išdėstydavo visus faktus ir nurodydavo teisėjui, kad jeigu jie pasitvirtins, teisėjas privalės nuteisti atsakovą. Kartais duodamas ieškinį pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada formulė vadinosi formula ficticia. Fikcijos esmė ta, kad pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurios iš tikrųjų egzistavo. Procesui prasidėti būtina sąlyga buvo abiejų šalių dalyvavimas pas magistratą. Jeigu formuliariniame procese, nedalyvaudavo bent viena šalis, byla negalėjo būti nagrinėjama. Abiejų šalių dalyvavimas buvo ieškovo rūpestis. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teisę jėga atvesdinti vengiantį dalyvauti procese atsakovą, pakeitęs šias poveikio priemones bauda. Šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ieškovui išdėstant pretenzijas. Šie reikalavimai adresuojami ir pretoriui, ir atsakovui. Jų išdėstymo tikslas - gauti pretoriaus formule ir išsiaiškinti, kokią poziciją užims atsakovas. Atsakovas, išklausęs ieškovo pretenzijas, gali iš kartojas arba pripažinti, arba paneigti. Jeigu atsakovas pripažįsta ieškovo pareikštas pretenzijas. Toliau tęsti procesą nebereikia, ir ieškovas čia pat gauna vykdomąjį ieškinį, taip kaip ir išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicium. Pripažindamas ieškovo reikalavimus, atsakovas pats sau paskelbia nuosprendį. In iure stadijos tikslas - aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę. Kartais ieškinio pareiškimas konkrečiam atsakovui galėjo priklausyti nuo kai kurių aplinkybių išsiaiškinimo. Todėl stadijoje in iure ieškovas turėjo teisę užduoti tariamam atsakovui klausimus, į kuriuos jis privalėjo atsakyti nes nuo to priklausė, ar jam bus pareikštas ieškinys, ar ne. Pareiškus pretenzijas kiekviena šalis gali pasiūlyti savo priešininkui patvirtinti reikalavimus priesaika ir taip užbaigti ginčą. Toks pasiūlymas nebuvo privalomas, t.y. šalys jį galėjo priimti arba atmesti Atmetus pasiūlymą, procesas tęsiamas toliau, o priėmus ir prisiekus - galimos dvejopos pasekmės: jeigu prisiekia ieškovas, procesas nutraukiamas. Jeigu prisiekia atsakovas, jis yra laisvas ir nuo tolesnių ieškovo pretenzijų ginamas. Atsisakymas prisiekti buvo tolygus ieškinio pripažinimui su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kaip ir legisakcioniniame procese, čia įvykdavo liticontestatio, nors kreipimosi į liudytojus jau nebuvo. Formuliarinio proceso litiscontestatio akto esmė neaiški. Nežinome, ar tai pretoriaus paruoštos formulės perdavimo ieškovui, ar ieškovo turimos formulės perdavimo atsakovui momentas, ar paprasčiausiai tos formulės paskelbimas atsakovui, kurį garsiai atlieka ieškovas. Neginčijama tai, kad litiscontestatio ir formuliariniame procese išsaugojo procesinės sutarties tarp ginčo šalių - perduoti spręsti jų bylą teisėjui - reikšmę. Po litiscontestatio atsiranda tam tikrų teisinių pasekmių: ieškovas praranda ginčijamos teisės gynimo priemonę - ieškinį, t.y. jis jau negali antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu, nors procesas dėl kokių nors priežasčių ir neįvyko arba sprendimas nebuvo priimtas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistavęs tarp šalių iki šio momento, nustoja galiojęs. Atsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai apibrėžiamas kaip šalių įsipareigojimas (prievolė) paklusti teismo sprendimui. Litiscontestatio momentas turi labai svarbią reikšmę bylos nagrinėjimui in iudicium stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, teisėjas turi nustatyti, ar tos aplinkybės, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Po litiscontestatio labai sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsakė už daikto žuvimą arba sužalojimą; be skolos grąžinimo, jis privalėjo sumokėti ir procentus nuo litiscontestatio momento iki sprendimo įvykdymo, jeigu buvo pripažintas kaltu. Abi šalys susitarę nustatytą dieną, bet ne vėliau, kaip po 18 mėnesių po formulės gavimo, turėdavo atvykti pas paskirtą teisėją, tada prasidėdavo antroji stadija - in iudicium. Teisėjų funkcijas stadijoje in iudicium atliko privatūs asmenys - iudicies privati. Kai kurių kategorijų byloms spręsti respublikos laikotarpiu buvo sudarytos specialios teisminės kolegijos. Dažniausiai bylas sprendė privatūs asmenys - iudicies privati. Kartais jų galėjo būti keletas - trys, penki ir pan. Jie būdavo vadinami recuperatores. Jeigu sprendžiant ginčą byloje reikėjo taikyti ne teisės normas, bet būti tarpininku, teisėjas buvo vadinamas arbitru, kitose bylose - iudex. Paprastai teisėją skirdavo pretorius. Tačiau parenkant kandidatą pagrindinis vaidmuo priklausė šalims. Jeigu šalys nesutardavo dėl kandidato į teisėjus, pretorius galėjo pats paskirti teisėją arba tai padaryti burtų keliu. Teisėjai būdavo renkami iš senatorių. Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie formalumai. Jeigu į procesą neatvykdavo ieškovas, atsakovas galėjo reikalauti atleisti jį nuo atsakomybės. Kokios būdavo teisinės pasekmės neatvykus atsakovui - neaišku. Teisėjas tirdamas įrodymus buvo laisvas, nesaistomas jokių formalumų. Įdomu tai, kad teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą, prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla būdavo perduodama nagrinėti kitam teisėjui. Jeigu teisėjas išspręsdavo bylą iš esmės, savo sprendimą (sententia) jis abiem šalims paskelbdavo žodžiu, nenurodydamas motyvų. Paskelbus sprendimą, teisėjo vaidmuo procese baigdavosi. Teisėjo sprendimas byloje buvo baigiamasis aktas. Formuliarinio proceso epochoje asmuo, nukentėjęs dėl neteisėto teismo sprendimo, teisėjui, nagrinėjusiam bylą, galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tai galima buvo padaryti, jeigu teisėjas tyčia priėmė neteisėtą sprendimą. Teismo sprendimas arba nutraukdavo ginčijamą teisinį santykį, arba sukurdavo naują. Respublikos laikotarpiu neišsimokėjęs skolininkas, patekęs kreditoriaus priklausomybėn, negalėjo būti parduotas vergijon, jo negalima buvo kaustyti grandinėmis. Toks skolininkas privalėjo kreditoriui už skolą atidirbti. Laikui bėgant ryškėja tendencija asmeninę skolininko atsakomybę pakeisti turtine, išieškant tik j am priklausantį turtą. Palaipsniui pretorius pradėjo praktikuoti ir tiesioginę - realinę (turtinę)-egzekuciją, išieškodamas tik skolininko turtą ir neliesdamas jo asmens. Šis turto išieškojimas (egzekucija) galėjo būti universalus ir specialus. Universalus išieškojimas iš esmės yra bankrotas. Kreditoriaus, turinčio teismo sprendimą, prašymu pretorius perduoda jam valdyti skolininko turtą. Skolininko turtas parduodamas urmu. Asmuo, įsigijęs turtą, tampa universaliu skolininko teisių perėmėju. Jo pareiga - atsiskaityti su skolininko kreditoriais pagal jų reikalavimus, kurių patenkinimo procentas buvo aptartas pardavimo metu. Specialaus realinio išieškojimo atsiradimo šaknų reikėtų ieškoti pretorių teisėje: imti daiktą kaip užstatą prievolių, įvykdymui užtikrinti. Išieškojimas šiuo atveju buvo vykdomas prašant ieškovui. Pretorius pasiūlydavo savo pareigūnus, kad jie paimtų vieną ar keletą skolininko daiktų. Jeigu per du mėnesius skolininkas jų neišsipirkdavo, paimti daiktai buvo parduodami aukcione ir gauta suma perduodama kreditoriui. Šios sprendimo vykdymo priemonės imperijos laikotarpiu labai plačiai paplito, ir skolininko asmeninė atsakomybė prievoliniuose santykiuose beveik visiškai išnyko. 8. EKSTRAORDINARINIS (IŠIMTINIS) PROCESAS, JO YPATYBĖS Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turėję dvi stadijas - ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis. Abu procesai dėl to buvo vadinami ordinariniais. Kaip priešingybė jiems buvo imperijos laikais atsiradusi administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti dviejų stadijų ir dėl to vadinama extra ordinem, arba ekstraordinariniu procesu. Imperijos laikotarpiu kartu su formuliariniu procesu jau vystėsi extraordinaria cognitio, neturinti dviejų stadijų. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstūmė procesą per formulas ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių teisių gynimo forma. Magistratas tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo vienokį ar kitokį sprendimą ir pats tą sprendimą įvykdydavo. Tokia administracinė nagrinėjimo tvarka buvo vadinama cognitio arba natio. Pretoriai palyginti labai retai taikė tokį grynai administracinį teisių gynimo būdą. Jie pasitelkdami savo arsenale turimas teisines priemones, dažniausiai stengėsi bylas perduoti spręsti teismui. Todėl respublikos laikotarpiu extraordinaria cognitio buvo sutinkama retai. Tačiau imperijos laikais extraordinaria cognitio taikymo sfera labai išsiplėtė. Imperatorius, būdamas pirmuoju valstybės magistratu, remdamasis šia administracine tvarka, turėjo teisę spręsti bet kokią bylą. Šia savo teise jis pradėjo naudotis vis dažniau, jeigu tik byla jam būdavo kuo nors įdomi arba to prašė suinteresuoti asmenys. Plečiantis imperatoriaus valdininkų (pareigūnų) kompetencijai, plėtėsi ir jų jurisdikcinė veikla. Sulėtėjus pretorių teisės kuriamajai veiklai, sumažėjus pretorių ediktų skaičiui, naujai atsirandantys santykiai galėjo būti ginami tik ekstraordinarine tvarka. Ypač plačiai extraordinaria cognitio forma pradėta taikyti imperijos provincijose. Provincijų valdytojai, būdami imperatoriaus vietininkai nutolusiose nuo centro žemėse, vis dažniau pradėdavo patys asmeniškai vesti bylas nuo pradžios iki pabaigos. Kartais ir jie perduodavo bylas kitiems asmenims -iudex datus. Esant iudex datus procesas nebuvo skaldomas į dvi stadijas. Iudex datus pats sprendė bylą nuo pradžios iki pabaigos. Jis buvo provincijos valdytojo paskirtas, o ne prisiekęs teisėjas. Todėl jo priimtas sprendimas galėjo būti apeliuojamas provincijos valdytojui. Manoma, kad imperatoriaus Deokleciano savivaldos reforma galutinai panaikino formuliarinį procesą. Padalijus visą valstybės teritoriją į naujas provincijas, išnyko skirtumas tarp imperatoriškųjų ir senato provincijų. Vi­sas provincijas valdė imperatoriaus vietininkai. Deoklecianas 294 m. paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik išimtiniais atvejais leido perduoti bylą paskirtam teisėjui. Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma. Naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais. Sprendimas ekstraordinarinėje teisenoje jau yra ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). Šis esminis naujojo proceso bruožas (valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai) nulėmė ir visos teisenos eigą. Ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybinės valdžios atstovui. Ieškovo skundas (pareiškimas) buvo įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir po to oficialiai įteikiamas atsakovui. Kadangi teisenos jau nebedalijo į dvi stadijas, tai iš esmės nebuvo ir litiscontestatio, labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Proceso pradžia sukeldavo labai svarbias materialines teisines ir procesines teisines pasekmes, todėl ir ekstraordinariniame procese šiam momentui buvo skiriama daug dėmesio. Proceso pradžia laikoma ieškovo pretenzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės, tirti įrodymus ir t.t. Išnagrinėjęs bylą teisėjas priimdavo sprendimą (decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Priimtą teismo sprendimą galėjo skųsti aukštesniajam pagal rangą magistratui (apeliacija) - imperatoriui. Teismo sprendimo vykdymas ekstraordinariniame procese - paskutinė, baigiamoji proceso stadija. Norint pradėti vykdyti sprendimą jau nebereikėjo specialaus ieškinio, kuris buvo būtinas ordinariniame procese. Vykdymo procesui pradėti pakako paprasto prašymo įvykdyti teismo sprendimą. Sprendimas vykdomas valdžios administracinėmis priemonėmis, paimant iš atsakovo ginčijamą daiktą Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma, šis procesas negalėjo ignoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Visų pirma ir šiame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, kurio esmė ta, kad teismas pradėdavo bylą tik esant ieškovo pareiškimui, pats teismas nerinko įrodymų, negalėjo priteisti daugiau, nei prašė ieškovas ir pan. Tačiau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo viešumo principą. Procesas vykdavo uždaroje patalpoje. Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai buvo fiksuojami teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Ginčo šalys privalėjo įmokėti žyminį mokestį, kurį panaudodavo kanceliarinėms išlaidoms padengti. Nuo Deokleciano iki Justiniano laikų šis procesas labai mažai tepasikeitė. Tačiau Justiniano laikais dar labiau padidėjo teismo rašytinių aktų reikšmė. Pareiškiant ieškinį buvo būtinas rašytinis pareiškimas. Teismas, patikrinęs, ar pareiškimas atitinka formalius reikalavimus, persiųsdavo jį per savo kurjerį atsakovui, kviesdamas pastarąjį nustatytą dieną atvykti į posėdį. Atsakovo prieštaravimai ieškiniui taip pat būdavo įforminami raštiškai. Bylos nagrinėjimas vykdavo tokia pat tvarka kaip ir anksčiau, sprendimas būdavo surašomas ir vadinamas, kaip ir ordinariniame, sententia. 9. IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS ROMĖNŲ TEISĖJE Ieškinys (actio) romėnų teisėje buvo pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka, t.y. tai asmens kreipimasis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turėjo teisę suteikti ieškininę gynybą reikalavimams, kurie atsirasdavo iš naujai susiformavusių santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretorių leidžiamuose ediktuose pastoviai buvo skelbiamos jo duodamų ieškinių formulės. Tie ieškiniai buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo pažeidimų civilines subjektyvines teises, kurių negynė ius civile. Visi šie ieškiniai buvo sujungti į tam tikrą sistemą, sudarytą iš atskirų ieškinių tipų. Juos galima suskirstyti į daiktinius ir asmeninius. Jeigu ginčo dalykas buvo teisė į daiktą, tai ieškinys, kurio pagalba buvo ginama ši teisė, vadinosi actio in rem - daiktiniu. Daiktiniai ieškiniai gynė nuosavybės, servitutų, įkaito ir kitas teises. Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, kas pretendavo į ginčijamą daiktą. Šis ieškinys būdavo pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui. Teisminė gynyba daiktinio ieškinio dėka dabar vadinama absoliutine teisių gynyba. Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, kurie gynė nuosavybės teisę. Jeigu ginčo objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, toks ieškinys buvo vadinamas asmeniniu. Tokie ieškiniai būdavo pateikiami reikalavimams, liečiantiems asmeninius teisinius santykius, ginti. Šie santykiai atsirasdavo tarp dviejų arba keleto konkrečių asmenų. Tai būdavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai negu daiktiniame ieškinyje, asmeniniame ieškinyje iš anksto žinomas atsakovas, nes juo gali būti tik to konkretaus santykio subjektai. Todėl ir šis ieškinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginčijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeninio ieškinio pagalba vadinama santykine. Nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai dar buvo skirstomi į civilinius, arba griežtosios teisės, pretorinius ir geros valios ieškinius. Taip ieškiniai klasifikuojami buvo dėl to, kad teisėjas, nagrinėdamas griežtosios teisės ieškinius, privalėjo remtis sutartimi arba įstatymu (laikytis sutarties arba įstatymo raidės) ir negalėdavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinėdamas gerosios valios ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, išsiaiškindavo tikrąją šalių valią - tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas toje sutartyje arba įstatyme parašyta. Gerosios valios ieškinio ieškovo teisė buvo grindžiama ne įstatymo ar sutarties raide, bet faktinėmis bylos aplinkybėmis. Joms esant pripažįstame teisingu, jeigu skolininkas įvykdys prievolę, nors griežtosios teisės požiūriu jis neprivalėjo prievolės vykdyti. Griežtosios teisės ieškiniai - tai ankstesnės epochos, kurios teisei buvo būdingas formalizmas, liekana. Geros valios ieškiniai atsirado formalizmo susilpnėjimo teisėje laikotarpiu. Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant daiktinį ieškinį, jie buvo skirstomi į tris grupes: 1) Ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo. Pagal šį ieškinį ieškovas reikalavo sugrąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko. 2) Baudiniai ieškiniai. Šių ieškinių tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą. Kartais dėl vieno teisės pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai - vienas dėl teisės atstatymo, kitas dėl baudos. Pavyzdžiui, vagis privalėjo grąžinti pavogtą daiktą ir sumokėti baudą. 3) Mišrūs ieškiniai. Jų tikslas – atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą. Dar skiriami išvestiniai ieškiniai, kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikoje pripažintą ieškinį. Civilinės apyvartos vystymasis nulėmė ieškinių su fikcija atsiradimą. Vystantis civilinei apyvartai, atsirasdavo nauji turtiniai santykiai, kuriems ius civile nesuteikė ieškininės gynybos. Kilus ginčams dėl šių santykių pretorius, pateikdamas formulę, nurodydavo teisėjui spręsti bylą taip, tarytum tam tikrų faktų ir nebuvo arba jog jie buvo, t.y. pasinaudojus fikcija išspręsti kilusį ginčą. Atskirą grupę sudarė kondikcijos. Kuo skyrėsi kondikcijos nuo ieškinių - nežinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami ius civile normomis. Konkretus teisinis pagrindas kondikcijoje nebuvo nurodomas, nes tai neturėjo reikšmės. Kondikcijos yra priskiriamos prie asmeninių ieškinių, kurių tikslas - atgauti rūšinėmis žymėmis apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus. 10. YPATINGOSIOS PRETORINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS Be įprastinių procesinių subjektyvinių teisių gynimo formų, Romoje buvo ir ypatingosios teisės gynimo priemonės, kurių neaprėpė civilinis procesas dėl ius civile konservatyvumo. Šioms ypatingosioms civilinių teisių gynimo priemonėms būdinga tai, kad jų taikymas rėmėsi magistrato imperium (valdžios pradais). Tai iš esmės buvo administracinės privačių asmenų teisių gynimo priemonės. Pretoriaus teisės gynybos priemonių arsenale ypatinga vieta, iki formuliarinio proceso įvedimo, teko interdiktams. Dar legisakcioninio proceso epochoje asmuo, negalėdamas apginti jam priklausančios teisės, remdamasis ius civile normomis, galėjo kreiptis į konsulą, o vėliau į pretorių, prašydamas apginti jo subjektyvines teises, ne ius civile, bet pareigūno imperium pagrindu. Pretorius pats tirdavo bylos aplinkybes (causae cognitio) ir nustatęs, kad prašymas yra pagrįstas, įsakydavo priešingai šaliai nenaudoti prievartos, atiduoti daiktą ir t.t. Šis pretoriaus įsakymas buvo vadinamas decretum. Jeigu šis dekretas ką nors draudė, jis vadinosi interdictum. Pretoriaus interdiktas iš pradžių turėjo asmeninio ir besąlyginio paliepimo pobūdį. Jeigu šis paliepimas nebuvo vykdomas, galima buvo kreiptis su nauju skundu į pretorių, ir šis, ištyręs, ar tikrai interdiktas neįvykdytas, remdamasis savo imperi um, galėjo taikyti poveikio priemones. Tai, kad pretorius pats turėjo atlikti tyrimą, kėlė jam daug nepatogumų. Siekdamas to išvengti, jis supaprastino interdikto davimo procedūrą. Po to, kai besikreipiantis į pretorių asmuo išdėstydavo savo reikalavimus, pretorius, įsitikinęs, kad esant tokioms aplinkybėms prašytojui reikia padėti, pats netirdamas bylos aplinkybių paskelbdavo bendro pobūdžio įsakymą. Šis įsakymas jau buvo sąlyginio pobūdžio. Jame buvo sakoma, kad jeigu tai, ką išdėstė prašytojas, nepasitvirtins, interdiktas nebus vykdomas. Jeigu pasitvirtins - atsakovas interdiktą turės įvykdyti. Tačiau atsakovas neįvykdo pretoriaus interdikto, ieškovas antrą kartą kreipiasi į pretorių, kuris jau netiria visų bylos aplinkybių, tačiau priverčia besiginčijančias šalis sudaryti lažybas. Šių lažybų pagrindu vėliau jau tarp abiejų šalių vyksta įprastinis procesas. Pradėdamas taikyti tokią teisių gynimo formą, pretorius pasiliko sau teisę kontroliuoti teisinį ginčo įvertinimą, bet patį bylos aplinkybių tyrimą perkėlė į stadiją in iudicium ir administracinės bylos nagrinėjimą pakeitė teisiniu procesu. Tokia interdiktinė teisena visada buvo susijusi su pralošusios bylą šalies lažybų sumos praradimu. Siekdamas išvengti piniginių sumų praradimo, šalys, tarpusavyje susitarę, galėjo kreiptis į pretorių ir prašyti paskirti joms teisėją (arbiter). Kartu būdavo išvengiama proceso lažybų. Savo interdiktais pretorius galėjo reikalauti ką nors įvykdyti arba ko nors nepažeisti. Atsižvelgiant į interdikto turinį, jie buvo skirstomi į interdicta restitutoria (reikalavimas atstatyti padėtį), interdicta exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas) ir interdicta prohibitoria (draudimas atlikti kokį nors veiksmą). Pretoriaus interdiktai gynė tiek viešąją, tiek privatinę teisę. Privatinės teisės srityje jie plačiausiai buvo sutinkami ginant valdymą - interdicta possessoria. Interdicta possessoria buvo skirstomi į: interdicta adipiscendae possessionis, kuris suteikdavo asmeniui teisę valdyti, kurios jis anksčiau neturėjo; interdicta retinendae possessionis, ginantis jau įgytą valdymą, ir interdicta recuperandae possessionis, grąžinantis asmeniui atimtą valdymą. Tokie interdiktai, kai teisę reikalauti pretoriaus interdikto turėjo bet kuris pilietis, buvo vadinami interdicta popularia. Įvedus formuliarinį procesą ir pretoriui įgijus teisę duoti formules, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, interdiktinė teisena prarado savo reikšmę. Pretorius, norėdamas perkelti ginčą į stadiją in iudicium, galėjo tai padaryti ir be šalių. Jis duodamas formulę galėjo teisėjui nurodyti, kad pasitvirtinus ieškovo nurodytiems faktams, atsakovas turės būti apkaltintas. Tolesnė pretorių teisės kūrimo procedūra jau vystėsi kuriant ne naujus interdiktus, bet naujus pretorinius ieškinius. Antroji pretorinė teisės gynimo priemonė buvo stipulationes praetoriae. Stipulatio, kaip ir sponsio, tai iškilmingas pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje sumokėti skolą ar atlikti kitą veiksmą. Šis pasižadėjimas būdavo kaip atsakymas į kontrahento iškilmingą klausimą. Stipulatio arba sponsio būdavo sudaromi savanoriškai. Kartais pretorius, norėdamas apginti kurios nors šalies interesus, galėjo priversti kitą šalį duoti tokį iškilmingą pasižadėjimą. Neretai toks pasižadėjimas dar būdavo patvirtinamas laiduojant trečiajam asmeniui. Trečioji pretorinė teisės gynimo priemonė buvo missio in prossessionem. Pretorius perduodavo prašytojui valdyti ginčijamą daiktą arba visą turtą. Dažniausiai missio in possessionem sekdavo po to, kai atsakovas atsisakydavo pasižadėti, kad įvykus tam tikroms aplinkybėms, dėl kurių ieškovas gali patirti žalą, jis atlygins visus susidariusius dėl to nuostolius. Kartais galėjo atsitikti taip, kad teisinės pasekmės, kurios atsirado dėl kokių nors sandorių ar kitų teisinių faktų, pačios savaime yra neteisingos, dėl jų nukentėjo besikreipiantis į pretorių asmuo. Todėl esant tokiai padėčiai, teisinga buvo grąžinti šalį į pirmykštę padėtį, t.y. į tą situaciją, kurioje ji buvo iki šio juridinio fakto. Pretoriaus intervencijos tikslas ir buvo tai padaryti. Šį tikslą pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas tokia teisės gynimo priemone kaip restitutio in integrumes. Kad pretorius galėtų pritaikyti restitutio in integrumes, turėjo būti padaryta didelė žala, ir turėjo būti svarbios priežastys, dėl kurių šalis negalėjo išvengti faktų, sukėlusių neteisingas pasekmes. Ar tos priežastys svarbios ar ne, sprendė pretorius. Taigi norint atstatyti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum), pretoriui reikėjo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis. Todėl restitutio in integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir materialiniu-teisiniu požiūriu buvo tik tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus intervencijos dėka. 11. IEŠKININĖS SENATIES SĄVOKA, JOS NUTRAUKIMŲ IR SUSTABDYMŲ PAGRINDAI Laikas (dies) įgyvendinant ir ginant subjektyvines civilines teises visada turėjo labai svarbią reikšmę. Ilgas laiko tarpas po teisės pažeidimo gali turėti įtakos atsirasti neigiamiems teisiniams padariniams asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, kad būtų apginta jo pažeista arba ginčijama teisė. Be to, ilgas laiko tarpas, per kurį asmuo nesikreipia į teismą, kad būtų apginta jo teisė, sukelia tam tikrą neapibrėžtumą, nekonkretumą civiliniuose teisiniuose santykiuose bei civilinėje apyvartoje. Tai nepageidautini reiškiniai. Laikas yra būtinas civilinių subjektyvinių teisių gynimo proceso elementas, nuo kurio priklauso paties civilinio proceso pradžia, jo eiga, pagaliau ir rezultatas. Vienu atveju laikas gali būti pagrindas reikalauti teisminės subjektyvinių teisių gynybos, o kitu atveju - pagrindas atsisakyti suteikti tokią gynybą. Laikas gali sukurti arba panaikinti pačią materialinę subjektyvinę teisę. Jeigu teisė su laiko kategorija sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą, tai tokia laiko atkarpa Įgyja teisinės kategorijos reikšmę ir vadinama terminu. Atsižvelgiant į tai, kokie teisiniai padariniai atsiranda dėl to, jog baigiasi terminas, jo reikšmė teisėje yra labai skirtinga. Jeigu vienoda faktinė padėtis egzistuoja tam tikrą laiko tarpą, tai pasibaigus šiam terminui gali atsirasti tokios teisinės pasekmės kaip nuosavybės teisės įgijimas (įgyjamoji senatis) arba jos praradimas (naikinamoji senatis). Tas pats terminas vienam asmeniui gali būti pagrindas nuosavybės teisei įgyti, o kitam - pagrindas ją prarasti. Civilinėje teisenoje svarbiausia yra ieškininės senaties termino kategorija. Tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektyvinė teisė. Ieškininė senatis, kaip teisinė kategorija, romėnų teisėje atsirado gana vėlai. To meto teisėje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikšti atskirų kategorijų ieškinius. Įstatymo numatyti terminai naikindavo pačią materialinę subjektyvinę teisę, o kartu ir teisę į jos teisminę gynybą. Šie terminai buvo ganėtinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civilinių ieškinių neribojo jokie terminai. Galiojo taisyklė, kad kol egzistuoja pati teisė, egzistuoja ir teisė į ieškinį. Tačiau jau pretoriai pradėjo teisę į teisminę gynybą riboti terminais. Pretorių duodami ieškiniai buvo apriboti vienerių metų terminu, ieškiniai, kylantys dėl pirkimo-pardavimo sutarčių, esant parduoto daikto trūkumams - šešių mėnesių terminu, kai kurie civiliniai ieškiniai, kylantys dėl paveldėjimo santykių -penkerių metų terminu. Vėliau atsirado terminai ir kitiems civiliniams ieškiniams pareikšti. Vienoje iš imperatoriaus Teodosijaus II (424 m.) konstitucijų buvo numatytas specialus terminas, kuris panaikindavo teisę į ieškinį. Ši konstitucija skelbė, kad egzistuojanti teisė, ją pažeidus, gali būti ginama trisdešimt metų. Ieškininės senaties termino kategorija romėnų teisėje atsirado 424metais. Kol nebuvo įvestas ieškininės senaties terminas, romėnų teisėje egzistavę įstatymo nustatyti terminai nuo ieškininės senaties skyrėsi tuo, kad: a) jie buvo gerokai trumpesni; b) pasibaigus įstatymo numatytam terminui, nustodavo galiojusi ne tik teisė į teisminę materialinės teisės gynybą, bet ir pati materialinė teisė. Tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui, savininkas prarasdavo teisę į teisminę savo nuosavybės teisės gynybą, bet ne į pačią nuosavybės teisę; c) įstatymo nustatyti terminai negalėjo būti nei nutraukti, nei sustabdyti. O ieškininę senatį galima buvo sustabdyti arba nutraukti. Įvedus ieškininės senaties terminą ir nustačius jo trukmę, atsirado būtinybė apibrėžti šio termino pradžią. Tai priklausė nuo teisinių santykių pobūdžio. Terminuotose sutartyse ieškininės senaties termino eigos pradžia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Būtent nuo tos dienos ir būdavo skaičiuojamas 30 ar 40 metų terminas ieškiniui pareikšti. Ieškininės senaties termino eiga galėjo būti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukiama, jei skolininkas visiškai ar iš dalies pripažindavo savo prievolę (skolą) arba jei ieškovas pareikšdavo teisme ieškinį. Ieškininės senaties termino eigos nutraukimas reiškia, kad įvykus vienam iš dviejų minėtų faktų, visas laikas, praėjęs iki šio fakto atsiradimo, nustoja galiojęs, o ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Taigi ieškininė senatis iš esmės tampa neterminuota ir teisių gynimas praktiškai neprarandamas, o pati teisė neišnyksta. Ieškininės senaties nutraukimas skiriasi nuo ieškininės senaties termino eigos sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eigą. Pašalinus tas aplinkybes, kurios privertė sustabdyti ieškininės senaties eigą, ji tęsiasi toliau. Prie termino, kuris praėjo iki sustabdymo, pridedamas dar likęs terminas, tačiau jis negali viršyti ieškininės senaties termino. Ieškininės senaties termino eiga galėjo būti sustabdoma dėl karo veiksmų, epidemijos, ieškovo nepilnametystės bei kitų aplinkybių, trukdančių pareikšti ieškinį. Ieškininės senaties termino pabaiga panaikindavo teisę į ieškinį, tačiau reikalavimo teisė arba teisė į daiktą tebeegzistavo, tik jau negaliojo užtikrinta valstybinė prievarta. Tačiau jeigu pasibaigus ieškininės senaties terminui prievolė būdavo įvykdoma (pvz., sugrąžinama skola), tai buvo laikoma, kad įvykdyta tai, kas priklausė, kadangi pati teisė nebuvo išnykusi, nors ir neturėjo ieškininės gynybos. 12. TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA ROMĖNŲ TEISĖJE. PERSONA. TEISĖS SUBJEKTO PAGRINDINIAI POŽYMIAI Teisė, kaip privalomųjų, valstybės sankcionuotų elgesio taisyklių (normų) visuma, reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, kurie vadinami visuomeniniais santykiais. Šių santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai ir yra civilinės teisės subjektai. Jais gali būti pavieniai žmonės - fiziniai asmenys, arba jų grupės, junginiai - juridiniai asmenys. Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas. Civilinėje teisėje toks gebėjimas turėti civilines teises ir pareigas yra vadinamas teisnumu. Šiuolaikinėje visuomenėje šį gebėjimą paprastai žmogus įgyja nuo gimimo momento. Tačiau kad asmuo pats galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, savo veiksmais įgyti sau teises ir pareigas, sudarinėti sandorius, vien teisnumo nepakanka. Civilinėje teisėje galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas yra vadinamas veiksnumu. Taigi civilinės teisės subjekto samprata paprastai siejama su dviem socialinėmis teisinėmis kategorijomis - teisnumu ir veiksnumu. Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos juristai vadino caput. Jeigu tokį gebėjimą asmuo turėdavo, buvo sakoma caput habere, jei ne - caput non habere. Asmuo, kuris turėjo teisnumą, buvo vadinamas perso na (asmenybė). Persona sąvoka, būdama teisinė kategorija, yra siejama su žmogumi. Paprastai teisine asmenybe žmogus būdavo nuo gimimo iki mirties. Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė kažkokia privilegija, kurią žmogus įgydavo tik esant tam tikroms sąlygoms. Kad Romoje žmogus būtų asmenybe, t.y. kad jis galėtų būti teisės subjektu, jis privalėjo turėti caput, kuris priklausė nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis. Taigi norint būti asmenybe, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti: laisvu žmogumi, o ne vergu, piliečiu, o ne latinu ar peregrinu, šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu. Tie Romos valstybės gyventojai, kurie turėjo status libertatis, status civitatis status familiae turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo persona. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių asmuo, turintis status libertatis, status civitatis ir status familiae, sudarančius caput turinį, galėjo vieno ar visų jų netekti. Tada įvykdavo capitis deminutio - civilinė mirtis. 13. TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS ROMĖNŲ TEISĖJE. PILNAS IR RIBOTAS TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS Žmogaus asmenybės (kaip teisės subjekto ir visuomenės nario) teisinė padėtis, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, galėjo būti visiškai panaikinta arba gerokai apribota. Tokį teisės subjekto teisnumo (teisės subjektiškumo) panaikinimą arba apribojimą Romos klasikinio laikotarpio teisininkai vadino capitis deminutio. Kadangi caput galėjo turėti tik tie žmonės, kurie turėjo visus tris caput elementus (status libertatis, status civitatis ir status familiae), tai capitis deminutio (civilinė mirtis) įvykdavo praradus vieną arba visus šiuos tris elementus. Klasikinio periodo juristai skyrė tris capitis deminutio laipsnius -maxima, media, minima. Capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) įvykdavo praradus laisvės statusą. Kaip žinome, seniausiuoju Romos valstybės laikotarpiu tapti vergu, prarasti laisvę Romos valstybės viduje nebuvo leidžiama. Romos pilietį paversti vergu galėjo tik už Romos valstybės teritorijos ribų - trans Tiberim. Vėliau tai buvo leidžiama padaryti ir Romos teritorijoje Belaisviui sugrįžus į Romos valstybės teritoriją, jo teisės būdavo atkuriamos, o jam negrįžus buvo laikoma, kad jis mirė prieš patenkant į nelaisvę. Jeigu žmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu požiūriu buvo laikomas mirusiu. Nuo to laiko, kai Romėnų teisė svetimšalių jau nebelaikė priešais, Romos pilietybės praradimas, romėnui persikėlus gyventi į provinciją arba jį ištrėmus, nesukeldavo civilinės mirties (capitis deminutionis). Praradę savo ankstesniąją padėtį civilinių teisių sferoje, jie įgydavo teisnumą pagal tautų teisę, kaip peregrinai. Esant capitis deminutio maxima, teisinės pasekmės buvo pačios nepalankiausios. Žmogus, paveiktas capitis deminutio maxima, prarasdavo visas tiek asmenines, tiek turtines teises. Asmens turtas arba atitekdavo valstybei, arba jo kreditoriams, jeigu jį parduodavo kaip neišsimokantį skolininką, arba vergo šeimininkas parduodavo vergovėn laisvą moterį už intymius ryšius su jo vergu ir pan. Asmens, paveikto capitis deminutio maxima, skolos kreditoriams išnykdavo, išnykus jų subjektui - skolininkui, išskyrus neišsimokančio skolininko pardavimą vergovėn. Tokia padėtis buvo neteisinga kreditorių atžvilgiu, ir pretorius pradėjo duoti ieškinius asmens, paliesto capitis deminutio maxima, kreditoriams prieš tuos, kuriems atitekdavo skolininko turtas. Jeigu pastarieji nepadengdavo šių skolų, pretorius perduodavo kreditoriams valdyti turtą su teise jį parduoti ir patenkinti savo reikalavimus. Capitis deminutio media įvykdavo tada, kai žmogus, išsaugodamas laisvės statusą, netekdavo Romos pilietybės. Tokie atvejai buvo siejami su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovėje), o imperatoriškuoju laikotarpiu - su ištrėmimu. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal iuris gent ium. Pavyzdžiui, asmuo, paliestas capitis deminutio media, praranda savo agnatinės giminystės (pagrįstos tėvo valdžia) ryšius, bet išsaugo kraujo giminystės ryšius. Jis praranda teises į turėtą turtą, kuris pereina kitiems asmenims arba konfiskuojamas. Ir šiuo atveju pagal ius civile jo skolos kreditoriams išnykdavo, bet kreditorių interesai buvo ginami analogiškai capitis deminutio maxima atvejui. Pagaliau trečiasis capitis deminutio atvejis - minima. Tai mažiausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisvės ir pilietybės statusus, tačiau įvyksta tam tikri jo padėties pokyčiai pirmosios šeimos, kuriai priklausė, atžvilgiu. Tai gali įvykti tuo atveju, kai savosios teisės asmuo tampa svetimosios teisės asmeniu. Dėl Capitis deminutio minima visiškai nutrūkdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač kylantiems dėl paveldėjimo. Jeigu status familiae požiūriu buvęs savarankiškas asmuo tampa svetimosios teisės asmeniu, visas jam priklausęs turtas atitenka naujajam jo pater familias. Tačiau pagal senąją ius civile skolos ir šiuo atveju išnykdavo. Tačiau kreditoriai gaudavo teisę reikšti ieškinius pačiam capite minutus, nurodant fikciją, kad tokio teisnumo sumažėjimo nebuvo. Pagal tokį ieškinį naujasis pater familias turėjo arba padengti capite minutus skolas, arba atiduoti skolininko turtą, kad būtų padengiamos skolos kreditoriams. Romėnų teisė, be teisnumo apribojimo capitis deminutio būdų, turėjo ir kitų priežasčių, kurios, tiesiogiai neveikdamos teisės subjekto asmenybės, tam tikrais atžvilgiais apribodavo jo teisnumą. Buvo reikalaujama, kad teisės subjektas būtų garbingas, t.y. turėtų pilietinę garbę. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių asmenys, praradę pilietinę garbę, užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės būdavo apribojamos. Seniausias pilietinės negarbės atvejis - intestabilitas. Asmuo, paliestas intestabilito, negalėjo būti liudytojas, taip pat negalėjo ir kitų asmenų kviestis būti jo liudytojais. Antrasis žinomas pilietinės negarbės atvejis, turėjęs reikšmės teisės subjekto caput, buvo infamia. Šios negarbės paliestas asmuo negalėjo būti teisme ieškovas ir atsakovas, jo negalėjo rinkti į magistratus, jis prarasdavo rinkimų teises. Šios pilietinės negarbės atsiradimo priežasčių buvo labai daug: tai ir pasitraukimas iš tarnybos legione, dvigubas susižiedavimas, asmens nuteisimas už tam tikrus viešosios teisės baudžiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli) ir pan. Pagaliau romėnų teisėje buvo dar vienas atvejis, kuris apribodavo asmenų teisnumą, bet nepriklausė infamia sąvokai. Tai infamia facti (faktinė negarbė). Tai privataus asmens poelgis, kuris nors ir nebuvo įtrauktas į infamiarų sąrašą, visuomenės viešosios nuomonės buvo tokiu .laikomas. Tai dažniausiai lietė asmenis, užsiimančius tam tikra profesija, verslu. Pavyzdžiui, aktoriaus profesija, prostitucija ir pan. buvo laikomi negarbingais dalykais ir neigiamai atsiliepdavo tų asmenų teisinei padėčiai. Šiuolaikinėje civilinės teisės teorijoje veiksnumas suprantamas kaip piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilines pareigas. Romėnų teisėje veiksnumo sąvoka praktiniame gyvenime, kaip ir teisnumo sąvoka, buvo plačiai vartojama. Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda ne nuo gimimo momento, o sukakus tam tikram amžiui, kada žmogus gali teisingai vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir atsakyti už padarytas teisės pažeidimo pasekmes. Pagal amžių visi žmonės buvo suskirstyti į tris grupes. Vaikai iki septynerių metų buvo visiškai neveiksnūs ir vadinami infa ntes. Mergaitės nuo 7 iki 12 metų ir berniukai nuo 7 iki 14 metų buvo nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą. Jie buvo vadinami impuberes ir galėjo sudarinėti tik smulkius sandorius, priiminėti smulkias dovanas, pirkti smulkius daiktus, sudarinėti smulkių daiktų mainų sandorius. Jeigu reikėjo sudaryti sandorius dėl teisės perleidimo arba pareigų įgijimo, tokie asmenys turėjo gauti globėjo leidimą, kurį jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaitės nuo 12 metų, o berniukai nuo 14 iki 25 metų buvo laikomi pilnamečiais ir veiksniais. Iš esmės jie galėjo sudarinėti bet kokius sandorius. Siekiant išvengti neapibrėžtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose, nuo II m.e.a. pilnamečiams iki 25 metų amžiaus asmenims buvo suteikta teisė prašyti paskirti jiems kuratorių, kuris, turėdamas didesnę gyvenimiškąją patirtį, padėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, saugodamas jų turtinius interesus Jie galėjo sudarinėti sandorius tik gavę kuratoriaus sutikimą. Kuratoriaus sutikimo nereikėjo sudarant testamentus ir santuokas. Sulaukus 25 metų, bet kokie veiksnumo apribojimai išnykdavo, asmenys tapdavo visiškai veiksnūs, jeigu nebuvo kitų, veiksnumą ribojančių faktorių. Asmenų fiziniai ir psichiniai trūkumai taip pat turėjo įtakos jų veiksnumui. Tačiau fiziniai trūkumai labai nežymiai veikė teisės subjektų veiksnumą. Kur kas didesnį poveikį asmens veiksnumui turėjo psichinė būsena. Silpnapročiai ir psichiniai ligoniai per visą ligos laiką buvo laikomi visiškai neveiksniais ir negalėjo sudarinėti jokių sandorių. Gerokai buvo apribotas ir eikvotojų veiksnumas. Romėnai teigė, kad žmonės, kurie neturėjo saiko disponuodami savo turtą, negalėjo suvokti ir savo veiksmų reikšmės, todėl jiems neturėjo būti leidžiama laisvai tai daryti. Eikvotojams buvo skiriamas rūpintojas, kuris privalėjo rūpintis jų turto apsauga. Per visą Romos valstybės gyvavimo laiką romėnų teisė praktiškai nesulygino moters ir vyro teisinės padėties. Respublikos laikotarpiu ji priklausė nuo vyro, tėvo ar kitų giminių, buvo jų valdžioje ir turėjo labai ribotą teisnumą bei veiksnumą. Principato laikotarpiu buvo nustatyta, kad suaugusi moteris, nepriklausanti nuo vyro arba tėvo, galėjo sudarinėti sandorius dėl savo turto savarankiškai. Tačiau ji negalėjo įsipareigoti atsakyti už kitų skolas. Justinianas gerokai sumažino moters teisinio statuso apribojimus, bet pagal daugelį romėnų teisės nuostatų moterų padėtis buvo blogesnė negu vyrų. 14. ROMOS PILIEČIŲ TEISINIS STATUSAS Pagrindinis romėnų teisės principas buvo tas, kad tik Romos pilietis (civis Romanus) buvo ginamas teisės. Tik civis Romanus galėjo būti romėnų visuomenės nariu ir teisės subjektu. Todėl pilietybės statusą romėnai laikė vienu iš sudėtinių teisės subjektiškumo (caput,persona) elementų. Romėnų teisės požiūriu, neturėti pilietybės - tolygu neturėti laisvės. Kiekvienas, kuris neturėjo pilietybės, Romos įstatymu požiūriu buvo daiktas, priešas, esantis už Romos įstatymų ribų. Jį romėnas galėjo paimti į nelaisvę ir paversti savo vergu. Visi laisvi Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė penkias grupes: Romos piliečiai (laisvieji), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir kolonai. Laisvieji buvo tie asmenys, kurie gimė laisvi ir niekada nesiliovė jais buvę. Tuo jie skyrėsi nuo išlaisvintųjų. Laisvųjų Romos piliečių abu tėvai buvo laisvi arba išlaisvintieji. Išlaisvintųjų palikuonys laisvaisiais buvo laikomi todėl, kad jie nepaveldėdavo savo tėvų (išlaisvintųjų) teisinio statuso. Tačiau laisvasis nebūdavo laikomas laisvuoju, jeigu jis po gimimo prarasdavo laisvės statusą, nors vėliau ir būdavo išlaisvinamas. Tačiau ši taisyklė romėnų teisėje turėjo vieną labai svarbią išimtį, pagrįstą teisių atstatymo grįžus į Romos valstybės teritoriją teorija. Jeigu asmuo buvo vergas svetimoje valstybėje, tai išvadavus iš vergovės, toks asmuo atgaudavo laisvojo statusą, nes buvo manoma, kad taisyklė, jog kartą praradęs laisvę gali įgauti tik išlaisvintojo statusą, galiojo tik Romos valstybėje, t.y. jeigu paimtas į nelaisvę ir tapęs vergu svetimoje teritorijoje romėnas grįždavo į savo šalį, jis galėjo atgauti visas anksčiau turėtas savo teises. Vėliau buvo imta teigti, kad iš nelaisvės svetimoje valstybėje sugrįžęs romėnas niekada nebuvo praradęs savo anksčiau turėtų teisių. Kitaip tariant, romėnai, tapę vergais kitose valstybėse, teisiškai tokiais laikomi nebuvo. Vienas iš labiausiai būdingų senosios Romos teisės bruožų buvo pagrindinių piliečių luomų - patricijų, klientų ir plebėjų - skirtingas teisinis statusas. Pagrindinės Romos ankstyvosios klasinės visuomenės klasės buvo patricijai, klientai ir plebėjai, kurie kartu sudarė ir Romos piliečių luomus, t.y. jie vieni nuo kitų skyrėsi ne tik tuo, jog vieni turėjo nuosavybę į gamybos priemones, o kiti ne, bet ir skirtinga teisių apimtimi. Patricijai buvo ankstyvosios Romos gimininės (gentilinės) organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui. Būdami pilnateisiai gimininės (gentilinės) organizacijos nariai, ilgą laiką patricijai išsaugojo monopoliją viešosios ir privatinės teisės srityse. Tik jiems priklausė teisė pasisavinti žemę iš valstybinės žemės fondo.. XII lentelių įstatymai numatė jiems daugybę privilegijų santuokos ir šeimos santykių sferoje. Teisę sudaryti "tikrąją" santuoką su vyro valdžia (cum manu) turėjo tik patricijai. Teisiniu ir socialiniu požiūriu su patricijais glaudžiai buvo susijęs ir kitas senosios Romos piliečių luomas - klientai. Ši gyventojų grupė, kaip ir patricijai, labai sena. Teisiškai tai buvo laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai. Klientai senovės Romoje turėjo ypatingą teisinį statusą. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronų. Savo ruožtu patronas privalėjo saugoti klientus ir teisme ginti jų teises. Kaip patricijų šeimos nariai, klientai turėjo teisę į žemę. Jau XII lentelių įstatymuose randame normų, reguliuojančių patronato-klientelos santykius. Klientai, skirtingai nuo patricijų, neturėjo visiško subjektiškumo. Patronato-klientelos santykiai buvo realūs, gyvenimiški. Trečioji romėnų piliečių kategorija - plebėjai - Romoje susiformavo gerokai vėliau. Plebėjai nuo patricijų ir klientų skyrėsi tuo, jog jie neįėjo į gimininę organizaciją ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Laikui bėgant plebėjai pradėjo įgyti vis svarbesnę reikšmę socialiniame ankstyvosios Romos gyvenime. Plebėjai, ne taip, kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir nepriklausomi, tačiau nebūdami nusistovėjusios gimininės struktūros nariais, užėmė nelygią politinę ir teisinę padėtį, palyginus su patricijais. Plebėjai negalėjo užimti aukštų valstybinių pareigų, būti senatoriais. Tačiau labai svarbu tai, kad plebėjai neturėjo nuolatinės, legalios teisės į žemę. Taigi plebėjai ilgą laiką neturėjo vieno iš pagrindinių senosios Romos pilietybės atributų - teisės užimti ir valdyti. Tačiau plebėjai turėjo pagrindinius civilinio teisnumo elementus. XII lentelių įstatymai draudė santuoką tarp patricijų ir plebėjų, ir buvo apribota plebėjų teisė sudarinėti testamentus, kadangi jie negalėjo dalyvauti kurijų susirinkimuose, nes neįėjo į giminines struktūrines organizacijas. Pastarasis draudimas, be abejo, apribojo plebėjų teisę legaliai disponuoti jiems priklausiusiu turtu. Laikui bėgant, socialinės kovos tarp plebėjų ir patricijų sulygino jų teises. Seniausiojo romėnų privatinės teisės periodo pabaigoje skirtumai tarp dviejų romėnų piliečių kategorijų - patricijų ir plebėjų – išnyksta. Pastarieji tampa pilnateisiais Romos piliečiais. Senosios Romos privatinės teisės epochos pabaigoje, suvienodinus plebėjų ir patricijų teisinę padėtį, romėnų piliečių teisinė padėtis tapo vienodesnė. Tačiau net pačiu demokratiškiausiu senosios Romos periodu (iki klasikiniu) romėnų teisė nustatė tam tikras vidines gradacijas tarp piliečių. Kiekvieno poliso gyventojai buvo skirstomi į pilnateisius, nepilnateisius ir beteisius. Pilnateisiai asmenys taip pat skyrėsi savo teisių apimtimi. Nelygybę teisinėje sferoje lėmė romėnų piliečių socialinė nelygybė. Šiuo laikotarpiu senojoje romėnų visuomenėje išsiskyrė du svarbūs luomai - tai cenzoriai ir raiteliai. Jie buvo turtingiausia žemvaldžių viršūnė. Likusi piliečių dauguma, atsidūrusi žemiau raitelių luomo, buvo "paprasta liaudis", arba "naujieji plebėjai". Romos piliečiai, priklausę šiems dviems luomams, turėjo didžiausias privilegijas politinių (viešosios teisės) teisių sferoje. Naudodamiesi realia valdžia viešosios teisės srityje, šių luomų atstovai daugybę privilegijų turėjo ir privatinės teisės srityje. Pilietybė Romoje buvo įgyjama gimstant (natūralizacijos keliu) arba pagal įstatymą. Natūraliausias pilietybės įgijimo būdas buvo gimimas. Tačiau šiuo atveju pilietybės įgijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis (laisvės statuso). Kalbant apie piliečių teisnumą tiek viešosios, tiek privatinės teisės srityje, reikia pabrėžti, kad tik jie turėjo visišką teisnumą. Romos piliečiai turėjo teisę tarnauti Romos legionuose, dalyvauti ir balsuoti tautos susirinkimuose, būti išrinkti magistratais. Ši politinių teisių sfera absoliučiai nepriklausė nuo asmens šeimyninės padėties. Privačios teisės srityje Romos piliečių teisnumas priklausė nuo dviejų pagrindinių teisių: teisė sukurti šeimą ir teisė dalyvauti civilinėje apyvartoje. Pilietis, kuris turėjo šias abi teises, buvo visiškai teisnus. Jis galėjo sukurti šeimą, sudarinėti visus civilinius sandorius, tapti kreditoriumi ir debitoriumi, testamentu palikti arba gauti turtą ir būti liudininku surašant testamentą. 15. LOTYNŲ IR PERIGRINŲ TEISINIS STATUSAS Laisvųjų Romos gyventojų teisiniam statusui senojoje romėnų teisėje visų pirma būdingas gyventojų dalijimas į piliečius ir svetimšalius (peregrinus). Peregrinų kategorija, matyt, senovės Romoje buvo negausi, ir jų santykių reguliavimui senoji teisė specialaus dėmesio neskyrė. XII lentelių įstatymai apie peregrinų teisinį statusą nekalba. Tačiau dažniausiai jiems nepripažindavo Romos piliečių statuso. Jeigu jų valstybės nebuvo sudariusios su Roma sutarčių, tokie peregrinai Romoje buvo beteisiai. Kad peregrinas galėtų patekti į uždarąją senosios teisės sferą, jam būtina buvo turėti Romoje savo globėją - Romos pilietį. Tam tikslui, matyt, buvo sudaroma speciali patronato sutartis. Patekęs į Romos piliečio - patricijaus - globą, peregrinas tapdavo jo klientu. Tokios "globos teisės" tikslas peregrinui buvo visiškai suprantamas: turtinių ir asmeninių teisių įgijimas patrono teisnumo (caput) pagalba. Tačiau tokios priemonės nesuteikė peregrinams lygių teisių su Romos piliečiais. Peregrinai buvo kur kas blogesnėje teisinėje ir ekonominėje padėtyje. Išsiplėtę romėnų santykiai su svetimšaliais nulėmė specialios aukštosios magistratūros (242 m. pr.m.e.) peregrinų reikalams įkūrimą. Nuo to laiko peregrinų teisinė padėtis pradėjo gerėti, darėsi stabilesnė. Vis dėlto net suteikus teisinį pagrindą peregrinų veiklai, jų teisės nebuvo sulygintos su Romos piliečių teisėmis. Peregrinai neturėjo politinių teisių. Bet ir privatinės teisės srityje jie neturėjo visiško teisnumo. Peregrinai negalėjo naudotis visomis kviritinės teisės priemonėmis. Tai reiškia, kad jie negalėjo sudaryti santuokos su romėnais, naudotis mancipacijos institutu, įgyti nuosavybės teise. Peregrinai neturėjo beveik jokių romėnams priklausančių teisių. Tačiau šių Romos valstybės pavaldinių tarpusavio santykius, o taip pat jų santykius su romėnais, ypač privatinės teisės srityje, reguliavo ius gentium normos. Peregrinai, remdamiesi tam tikromis sutartimis, galėjo kreiptis ir į romėnų teismus legis actio keliu. Formuliarinio proceso metu peregrinai galėjo apsaugoti savo teises gaunamų formulių pagalba. Ekstraordinarinio proceso epochoje peregrinų teisė kreiptis į teismą buvo sulyginta su Romos piliečių teise. Peregrinai piliečio statusą įgydavo pagal įstatymą arba natūralizacijos keliu. Dar viena Romos gyventojų grupė, neturėjusi romėnų pilietybės, bet turėjusi beveik visas turtines teises, neretai ir teisę tuoktis su romėnais, buvo lotynai. Tai buvo ypatinga privilegijuota gyventojų kategorija. Po Italijos užkariavimo lotyno statusą pradėjo suteikti atskirų Italijos miestų ir bendruomenių bei kitų kolonijų gyventojams Jie visi drauge sudarė Lotynų sąjungą. Lotynų kategorija kartais buvo taikoma ir Romos gyventojams, kurie norėdami gauti žemės buvo atsisakę romėnų pilietybės ir išvykę į kolonijas. Lotynais buvo laikomi atskiri individai ir kolektyvai, kuriems tokį statusą suteikdavo imperatoriai. Jie buvo vadinami latini veteres, latini prisci.Lotynų teisinė padėtis tiek viešosios, tiek privatinės teisės srityje, palyginus su piliečių padėtimi, buvo skurdesnė. Visi latini veteres turėjo teisę tuoktis su romėnais. Kiti lotynai šios teisės neturėjo. Jie neturėjo ir paveldėjimo teisės po romėno mirties. Jų šeimos santykiai buvo reguliuojami ius gentium normų. Lotynai tapdavo piliečiais pagal įstatymą arba natūralizacijos keliu. Latini veteres galėjo tapti piliečiais, jei jie parsikeldavo gyventi į Romą. Tačiau šis pilietybės įgijimo būdas vėliau buvo suvaržytas. Siekiant apsaugoti lotynų miestus nuo gyventojų sumažėjimo, lotynas, išvykdamas iš savo miesto, turėjo palikti ką nors savo vietoje. Lotynai, kaip ir peregrinai, galėjo būti natūralizuoti individualiai arba kolektyviai. Pasibaigus Lotynų Sąjungos karui, Roma buvo priversta specialiu įstatymu suteikti romėnų pilietybę visiems Italijos gyventojams. Nuo to laiko teisinis lotynų statusas tapo abstrakčia teisine kategorija. Šis statusas buvo suteikiamas ne tik teritorinėms sritims už Italijos ribų (miestams, provincijoms), bet ir tam tikroms žmonių kategorijoms. Šitaip išlaisvintiesiems pagal pretorinę teisę buvo suteikiamas lotynų statusas. Tačiau tokie lotynai - išlaisvintieji - savo mirties atveju neturėjo teisės priimti sprendimų dėl turto, kurį, pagal vergo pekulijaus taisykles, perimdavo buvęs išlaisvintojo šeimininkas. 16. VERGŲ TEISINĖ PADĖTIS ROMOJE Per visą Romos valstybės gyvavimo istoriją pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, buvo laisvės statuso turėjimas. Status libertatis turėjo visi tie, kurie nebuvo vergai. Vergas -servus - negalėjo būti teisės subjektas, jis - teisės objektas, bet ne persona, jis res (daiktas). Vergas skiriasi nuo laisvo žmogaus tuo, kad jis neturi savo šeimos, jo šeimyninis gyvenimas nėra santuoka. Vergas neturi turto, negali turėti nuosavybės, negali būti nei kreditoriumi nei debitoriumi, nei palikti turto savo įpėdiniui. Pagaliau vergas negali .kreiptis į teismą, nes procese dalyvauti gali tik laisvas žmogus. Tik vergo šeimininkas galėjo kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos suluošinus jo vergą, atlyginimo. Kaip ir bet kuris kitas daiktas, taip ir vergas gali būti savininko apleistas, išvarytas, tačiau ir tai nesuteikia vergui laisvės. Tokį vergą gali kiekvienas laisvas žmogus pasisavinti. Tačiau tarp vergo ir kitų privatinės nuosavybės objektų yra didelis skirtumas. Jis (vergas), kaip ir vaikai, šeimoje patenka į svetimosios teisės žmonių grupę. Vergas yra šeimininko valdžioje, kaip vaikai yra tėvo valdžioje. Laikui bėgant faktinė vergų padėtis valstybėje keitėsi, ji gerėjo arba blogėjo, bet pats teisinis principas, jog neturintis laisvės asmuo (vergas) negali būti teisės subjektu, išliko iki pat Romos imperijos žlugimo. Žmonių dalijimas į laisvus ir vergus Romos visuomenėje pastebimas jau pirmaisiais jos gyvavimo metais, tačiau tuo metu vergovė tik pradėjo įsigalėti, o vergai dar nesudarė atskiros klasės. Pati vergovė buvo patriarchalinio pobūdžio. Vergai buvo patriarchalinės šeimos nariai ir kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo bendrame ūkiniame gamybiniame procese. ankstyvuoju Romos valstybės vystymosi laikotarpiu, esant patriarchalinei vergovei, vergas negalėjo turėti nei savo turto, nei savo šeimos, vis dėlto jo padėtis gerokai skyrėsi nuo vergų padėties vėlesniais Romos valstybės vystymosi laikotarpiais. Ankstyvuoju Romos valstybės vystymosi laikotarpiu į vergą dar nebuvo žiūrima kaip į daiktą, jis turėjo kai kurias asmenybės teises. Tačiau jau III a. pr.m.e. pabaigoje vergas visiškai aiškiai prilyginamas daiktui (gyvuliui). Antrojo amžiaus pr.m.e. viduryje vergai jau visiškai prilyginami gamybos priemonėms. Šeimininkas su vergu gali elgtis kaip su daiktu. Jam priklauso vergo gyvybės ir mirties teisė. Seniausioje Romos istorijos epochoje pagrindiniai vergovės šaltiniai, be neišsimokančiojo skolininko parsidavimo arba savo šeimos narių pardavimo vergovėn, buvo priešo karių paėmimas į nelaisvę, svetimšalių, esančių Romos teritorijoje, pavertimas vergais ir gimimas iš vergės. Teisinį tėvo statusą įgydavo vaikai, gimę teisėtoje (legalioje) santuokoje. Kadangi laisvojo santuoka su vergu leidžiama nebuvo, tai vergės pagimdyti vaikai įgydavo vergų statusą. Pradžioje lemiamą vaidmenį, nustatant gimusio vaiko teisinį statusą, turėjo motinos statusas vaiko gimimo momentu. Vėliau ši nuostata buvo pakeista, ir lemiamą reikšmę turėjo bet kuris laikotarpis, per kurį motina nėštumo metu buvo laisva. Tačiau vergo statusą galėjo įgyti ir laisvasis romėnas. Pavyzdžiui, apvogtasis galėjo padaryti savo vergu laisvąjį Romos gyventoją, jeigu pastarasis buvo sugaunamas nusikaltimo vietoje. Laisvieji romėnai (gimę laisvi) iki imperijos periodo negalėjo būti vergais savo valstybės teritorijoje, todėl jie būdavo parduodami į užsienį. Klasikinio periodo pradžioje vergovės šaltiniai keitėsi. Uždrausta paversti vergais Romos piliečius, neišsimokančius skolininkus. Tačiau atsirado nauji vergovės šaltiniai. Vergais buvo galima paversti nuteistuosius už tam tikrus nusikaltimus mirties bausme arba katorga. Verge galėjo tapti ir laisvoji moteris, turėjusi intymių ryšių su vergu ir nenutraukusi jų po įspėjimo. Pagaliau vergu vėl galėjo tapti ir išlaisvintasis, jeigu pastarasis nepadoriai elgėsi savo buvusio šeimininko atžvilgiu. Vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, kuri egzistavo ne vien dėl to, kad kažkam pagal nuosavybės teisę priklausė vergas, kad jis turėjo šeimininką. Todėl galėjo būti ir niekieno vergai. Plačiausiai paplito svetimšalių, paimtų į nelaisvę Romos karuose su kitomis valstybėmis, pardavimas j vergovę romėnams. Padidėjus vergų skaičiui, labai pablogėjo jų padėtis, nors romėnams nebuvo būdingas blogas elgesys su vergais. Vergas buvo Romos piliečio nuosavybė, todėl su juo buvo elgiamasi kaip ir su kitais nuosavybės objektais, o tai lietė paties šeimininko interesus. Imperatoriui Augustui paskelbus taiką, karai, kaip pagrindinis vergovės šaltinis, palyginus su kitais vergų įsigijimo teisėtais būdais, prarado savo reikšmę. Pirmaisiais trimis mūsų eros amžiais parduodamų vergų skaičius labai sumažėjo. Dėl tos priežasties pasikeitė požiūris į vergus ir elgesys su jais. Vergvaldžiams buvo draudžiama užmušti arba pasmerkti myriop vergus, sukaustyti juos iki mirties grandinėmis, paversti gladiatoriais. Vergas pats atsakė už savo nusikaltimus, nesvarbu, jog jis juos padarė šeimininkui įsakius ar žinant. Jo padarytus nusikaltimus nagrinėjo teismas. Tuo pat metu susiformavo principas: jeigu teisminio proceso metu kildavo abejonių dėl žmogaus statuso, tokį žmogų laikydavo laisvu. Vergvaldžių valdžia vergams buvo gerokai apribota. Nors pastarieji ir priklausė nuo savo šeimininko, valstybės buvo ginami kaip jos pavaldiniai. Iki klasikinio periodo pabaigos vergai vis dar buvo minimi kartu su kitais daiktais. Jie buvo beteisiai ne tik asmeninės, bet ir turtinės teisės sferoje. Kaip jau buvo minėta, jie neturėjo savo turto, negalėjo būti nei kreditoriais, nei debitoriais, dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tačiau vergų beteisiškumas turtinėje sferoje nuo seniausiųjų Romos laikų buvo labai nenaudingas vergvaldžiams, todėl jau ius civile leido vergams atlikinėti tam tikrus teisinius veiksmus vietoje savo šeimininko. Tačiau šeimininkas visiškai neatsakė už vergo prievoles. Todėl galima daryti išvadą, kad vergas galėjo veikti tik šeimininko naudai. Jis galėjo šeimininką padaryti savininku ir kreditoriumi, bet ne debitoriumi. Jau respublikos laikotarpio pabaigoje pradėtos pripažinti platesnės vergų teisės turtinių, asmeninių ir procesinių teisių srityje. Dar senojoje ius civile buvo numatyta, kad jeigu vergas savo veiksmais padaro kam nors žalą (pavagia daiktą, sunaikina svetimą daiktą), vergo šeimininkas privalo arba atlyginti padarytą žalą, arba išduoti kaltąjį vergą nukentėjusiajam. Senasis šeimininkas nuo šio momento jau neatsakė už vergo padarytą žalą. Šiuo atveju vergas dar nesiskyrė nuo gyvulio, nes tokios pat taisyklės galiojo ir atlyginant žalą, kurią padarė šeimininko gyvulys. Kalbant apie prievoles, kylančias iš vergo sudarytų vergvaldžio naudai sutarčių, reikia pažymėti, kad pagal senąją ius civile už jas niekas neatsakė. Vergvaldys neatsakė už vergo prievoles, o pareikšti ieškinio pačiam vergui nebuvo galima. Laikui bėgant ir šioje srityje pradėjo pripažinti kai kurias vergo prievoles. Tiesa, šios prievolės nebuvo užtikrinamos ieškiniu, jos buvo laikomos natūraliomis prievolėmis. Jų atsiradimą nulėmė išsiplėtusi ūkinė veikla, vergų galimybių atlikti teisinius veiksmus šeimininko naudai platesnis panaudojimas bei vergų atsakomybės už atliktų teisinių veiksmų pasekmes nebuvimas. Šios prievolės esmė: jeigu vergas savo noru sumokėdavo tai, kas priklausė mokėti pagal prievolę, nors jis ir neprivalėjo to daryti, atsiimti sumokėtos sumos negalėjo. Vergvaldžiai nebuvo atsakingi už prievoles, kylančias iš vergo sudarytų sutarčių. Apskritai tai jiems buvo naudinga, nors atskirais atvejais galėjo būti ir nuostolinga. Ekonominio gyvenimo vystymasis, prekinių-piniginių santykių plėtojimasis siūlė vergvaldžiams naujus vergų išnaudojimo būdus. Tačiau tie nauji būdai galėjo būti efektyvūs tik nustačius tam tikrą vergvaldžio atsakomybę už jo vergo atliekamus juridinius veiksmus. Tokią vergvaldžio atsakomybė už vergo atliktų teisinių veiksmų pasekmes ir nustatė pretorinė teisė. Pretoriaus edikte buvo numatyta daugybė atvejų, kai galima buvo pareikšti ieškinį vergvaldžiui dėl prievolių, kylančių iš vergo, betarpiškai dalyvavusio komercinėje veikloje, sudarytų sandorių. Kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo veiklos, iš kurios atsirado prievolė, pobūdžio, buvo duodamas konkretus ieškinys. Labai svarbią reikšmę vergų turtinių teisių sferoj, turėjo nuo seno Romoje žinomas peculium (pecus - gyvuliai) institutas, kuris taip pat gana ryškiai atskleidžia, kad nors vergas ir nebuvo privatinės teisės subjektas, jo padėtis taip pat nebuvo sulyginta ir su kitų teisės objektų padėtimi. Labai anksti Romoje įsivyravo paprotys suteikti vergui tam tikrą ūkinį savarankiškumą, kad jis geriau galėtų dirbti, ūkininkauti, daugiau duotų naudos savo šeimininkui. Vergui skirdavo žemės sklypą, duodavo būtiniausią inventorių ir leisdavo ūkininkauti savarankiškai, mokant šeimininkui nustatytą prievolę (pyliavą). Vergui skiriamas turtas, kad jis galėtų savarankiškai ūkininkauti, buvo vadinamas peculium. Peculium galėjo būti tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas turtas ir netgi vergai. Vergų pekulijus atsirado dar iki XII lentelių įstatymų pasirodymo. Jau IV a. pr.m.e. pabaigoje Romoje buvo nemažai vergų, besinaudojančių pekulijumi. Pretoriaus ediktas pekulijų apibrėžė kaip turto masę, kurią šeimininkas atskiria nuo savo turto ir atskirai veda vergo sąskaitą. Vergui išskirto turto masė teisiškai visada likdavo vergvaldžio nuosavybe. Jis bet kada ją galėjo susigrąžinti. Vergas, turintis pekulijų ir savarankiškai ūkininkaujantis, neretai turėjo sudarinėti įvairius sandorius su trečiaisiais asmenimis. Tačiau pastarieji tik tada galėjo sudarinėti su vergu sandorius, jeigu buvo tikri, kad iš šių sutarčių kylančių teisių ir pareigų realizavimas yra kuo nors garantuotas. Esant vergo pekulijui, tarp šeimininko bei vergo susiformavo tam tikri santykiai, kuriuos taip pat reguliavo teisė. Naujų institucijų kūrimas ir tolesnis jų plėtojimas, vergams pripažįstant kai kurias civilines materialines teises, turėjo įtakos ir tam tikriems teigiamiems poslinkiams vergų teisių gynimo srityje. Imperijos įkūrimo pradžioje, įvedus ekstraordinarinį procesą, vergai gavo galimybę dėl savo teisių pažeidimo pasiskųsti magistratui, kuris pats sprendė jam patikėtus klausimus. Šiuo laikotarpiu nutolstama nuo principinio draudimo vergui pačiam ieškoti savo asmens ir teisių gynimo. 17. KOLONŲ TEISINĖ PADĖTIS Iš pradžių kolonai buvo smulkūs žemės nuomininkai. Iki kolonato atsiradimo sėkmingų Romos karų epocha iš esmės jau buvo pasibaigusi. Sunkus vergų darbas, nežmoniškos gyvenimo ir buities sąlygos, masinės bausmės padidino vergų mirtingumą bei sumažino jų gimstamumą. Padidėję žemės plotai bei išsiplėtusi Romos teritorija reikalavo darbo rankų. Žemvaldžiai, kuriems trūko darbo jėgos, už mokestį pradėjo išnuomoti savo žemes, dalydami jas į mažus sklypus laisviesiems, bet neturtingiems Romos gyventojams. Tie smulkūs žemės nuomininkai buvo vadinami kolonais. Kolonas, stengdamasis išmaitinti šeimą ir sumokėti žemės nuomos mokestį, gerai dirbo ir išaugindavo didelį derlių. Kolonų darbas, palyginus su vergų darbu, buvo kur kas našesnis, ir žemvaldžiai, nuomodami žemę, gaudavo dideles paja­mas. Kolonatas greitai vystėsi. Buvo nustatytas nuomos mokestis pinigais arba natūra. Esant kolonato santykiams, žemės nuomininkas - kolonas, būdamas teisiškai laisvas, pasidarydavo ekonomiškai priklausomas nuo žemvaldžio. Nors jis bet kada galėjo nutraukti žemės nuomos sutartį ir pasišalinti į kitą vietą, jo sunki ekonominė būklė neleido jam to padaryti. Nuomininkais paprastai tapdavo patys neturtingiausi gyventojai, neturintys pakankamai lėšų žemei apdirbti. Todėl žemvaldžiai ne tik išnuomodavo jiems žemę, bet ir suteikdavo kreditus, tačiau labai sunkiomis sąlygomis. Praktiškai grąžinti tokį kreditą laiku kolonas negalėjo. Kolonų padėti sunkino ir dažni nederliai. Jų skolos žemvaldžiams didėjo, ir palaipsniui kolonai tapdavo visiškai ekonomiškai priklausomi nuo žemvaldžio. Palaipsniui ši ekonominė priklausomybė nuo žemvaldžio transformavosi į teisinę priklausomybę. Ją sustiprino ir naujoji mokesčių reforma. Žemės mokesčiai būdavo apskaičiuojami priklausomai nuo kolonų skaičiaus. Kolono pasitraukimas nuo žemės galėjo sumažinti žemvaldžio pajamas, todėl pastarieji įvairiais būdais stengėsi išlaikyti kolonus, netgi juos prisivilioti iš kitur. Siekiant užkirsti kelią tokiems perbėgimams, buvo priimtas įstatymas, draudžiantis kolonui savavališkai palikti nuomojamą žemės sklypą. Visos šios teisinės priemonės sudarė sąlygas atsirasti naujai gyventojų grupei, kuri nebuvo praradusi teisnumo (caput), bet kurios privatinės teisės, ypač jų įgyvendinimas, buvo gerokai apribotos. Jeigu kolonas savavališkai palikdavo žemės sklypą, žemvaldys vindikacinio ieškinio pagalba galėjo jį susigrąžinti. Formaliai teisiškai kolonai buvo laisvi, bet jie buvo "pririšti" prie žemės. Kartu su ekonominiu ir teisiniu kolono priklausomumu nuo žemės savininko didėjo ir jo asmeninė priklausomybė nuo pastarojo. Nors kolonas ir nebuvo kito asmens vergas, tačiau iš esmės jis buvo žemės vergas. Kolonato šaltinių Romoje buvo daugiau negu vergovės. Kolonu galima buvo tapti gimstant, jeigu bent vienas iš tėvų buvo kolonas; susitarus, kai laisvas žmogus sutikdavo tapti kolonu to asmens, kuris išnuomojo jam žemę; kada būdavo nustatoma, kad elgeta apsišaukęs žmogus yra sveikas ir darbingas. Tokie elgetos tapdavo kolonais tų šeimininkų, kurie apie tai pranešdavo. Nuo Justiniano laikų kolono teisinį statusą galima buvo panaikinti tik įgijus nuosavybės tęsę į žemę arba patekus į episkopato globą. Tokios kolonato panaikinimo priežastys kaip išlaisvinimas bei įsisenėjimas - praktiškai išnyko. 18. ATLEISTŲ (IŠLAISVINTŲJŲ) TEISINĖ PADĖTIS Nors Romoje vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, tačiau jau labai anksti pradėtas praktikuoti vergų išlaisvinimas. Normalus vergovės nutraukimo (pasibaigimo) būdas Romoje buvo manumissio, kada vergui laisvę suteikdavo jo šeimininkas. Manumissio buvo ne vien privatus aktas, jame pastebime ir aktyvų viešosios valdžios dalyvavimą. Žinomos trys manumissio formos: manumissio testamento, manumissio vindieta ir manumissio censu. 1) Seniausiais šių formų, matyt, buvo manumissio testamento – vergo išlaisvinimas pagal jo šeimininko paliktą testamentą šiam mirus. Senaisiais Romos valstybės laikais testamentai buvo sudaromi tautos susirinkimuose. Tarp kitų testamente esančių patvarkymų galėjo būti ir vergo paleidimas į laisvę. Vergas buvo laikomas laisvas nuo testamento įsigaliojimo momento, t.y. nuo testatoriaus mirties. Mirus testatoriui, vergas tapdavo laisvas. Testatorius galėjo vergą išlaisvinti tiesiogiai apie tai nenurodydamas testamente, bet įpareigodamas tai padaryti įpėdinį. Tuo atveju dar turėdavo būti vergo išlaisvinimo procedūra (aktas), kurią jau atlikdavo įpėdinis. 2) Manumissio vindicta - tai dirbtinė vergo išlaisvinimo procedūra. Vergas išlaisvinamas tariamo proceso apie išlaisvinimą būdu. Vergvaldys kartu su vergu ir trečiuoju asmeniu, specialiai kviestu, kreipiasi į magistratą (konsulą, pretorių). Asertorius prieš magistratą vaidina ieškovo vaidmenį. Jis uždeda vergui vindicta ir taria tam tikrus žodžius. Į šį pareiškimą vergvaldys arba nieko neatsako, arba sutinka, kad vergas būtų išlaisvintas. Po to magistratas paskelbia, kad vergas yra laisvas. Vėliau ši procedūra buvo supaprastinta. 3) Trečiosios išlaisvinimo formos - manumissio census - esmę sudarė tai, kad po šeimininko pareiškimo vergą cenzorius (specialus magistratas) įrašydavo į piliečių sąrašus, ir šis tapdavo laisvas. Tačiau šiuo išlaisvinimo būdu buvo galima pasinaudoti tik sąrašų sudarymo laikotarpiu. Vėliau, išnykus cenzui, išnyko ir toks vergų išlaisvinimo būdas. Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių išlaisvinimo iš vergovės būdų atsirado ir daugybė neformalių. Iš jų galima būtų išskirti: išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš liudytojus; duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu išlaisvintas vergas pagal senąją ius civile netapdavo laisvas, bet jo laisvę gynė pretorius valdžios galia. Vergas įgaudavo specialų pretorinės laisvės statusą. Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena vergų išlaisvinimo forma -manumissio in ecclesia – tai bažnytinė vergų išlaisvinimo forma. Senojoje Romos teisėje nebuvo vergų išlaisvinimo apribojimų. Bet jau imperijos pradžioje pastebima valstybės kišimosi į vergų išlaisvinimo procesą tendencija. Tai nulėmė būtinybė apsaugoti valstybę nuo per didelio išlaisvintųjų. Buvo įkurta speciali komisija, kuriai reikėjo įrodyti išlaisvinimo priežastį, jeigu vergą išlaisvindavo šeimininkas, neturintis 20 metų, arba išlaisvinamas vergas neturėjo 30 metų. Niekiniu buvo laikomas išlaisvinimas žalingas kreditoriams. Taip pat buvo nustatytas ir skaičius vergų, kuriuos šeimininkas galėjo išlaisvinti vienu metu. Vėliau Justinianas iš numatytų apribojimų paliko tik du - draudimą išlaisvinti vergus šeimininkui, kuris neturi 20 metų, ir draudimą išlaisvinti vergus, jeigu toks išlaisvinimas žalingas kreditoriams. Respublikos laikotarpiu vergų išlaisvinimas šeimininko valia buvo vienintelis vergovės pasibaigimo būdas. Imperijos laikotarpio įstatymai numatė atvejus, kai vergas galėjo būti išlaisvintas ir be šeimininko valios -pagal įstatymą. Buvo numatyta, kad vergas galėjo įgyti laisvę, jeigu šeimininkas sergantį vergą palikdavo likimo valiai Išlaisvintieji šeimininko valia vergai, nors ir tapdavo Romos piliečiais, savo teisėmis jie nebuvo prilyginti laisviesiems. Dar reikėtų akcentuoti, kad vergas, kuriam būdavo suteikiama laisvė, įgydavo savo šeimininko teisinį statusą. Toks išlaisvintasis tapdavo libertinu. Išlaisvintąjį Romos įstatymų leidėjai visada traktuodavo kaip buvusį vergą. Magistrato akimis - tai laisvę gavęs asmuo, išlaisvintasis, bet ne laisvas iš prigimties. Išlaisvintosios moters vaikai, gimę prieš jos išvadavimą, buvo laikomi vergais. Išlaisvinti iš vergijos savo vergus galėjo ir lotynai bei peregrinai. Jeigu laisvę suteikdavo lotynas ar peregrinas, tai išlaisvintasis įgaudavo jų teisinį statusą. Galiojo taisyklė, kad išlaisvintasis negali turėti daugiau teisių negu išlaisvintojas. Nepaisant to, kad išlaisvintasis įgydavo Romos pilietybę, tiek viešosios teisės, tiek privatinės teisės srityje jo teisių apimtis buvo siauresnė negu gimusio laisvu. Čia susiklostė vadinamieji patronato santykiai. Šis ryšys maždaug prilygo tėvo ir sūnaus ryšiams. Tai liudijo net išlaisvintojo vardas. Išlaisvintasis gaudavo šeimininko pavardę, o pabaigoje būdavo pridedamas patrono prievardis. Jo kaip vergo vardas būdavo pačiame gale. Asmeninių ir turtinių santykių sferoje išlaisvintasis savo patrono atžvilgiu išsaugojo tris pagrindines pareigas: ▪ išlaisvintasis visada privalėjo gerbti savo išlaisvintoją taip, kaip sūnus gerbė tėvą. Ši pareiga turėjo tokias pat teisines pasekmes kolonui, kaip ir išlaisvintojo sūnui. Pavyzdžiui, ankstesniuoju laikotarpiu kolonas, kaip ir sūnus, priklausė šeimos teismui; vėliau, be magistrato leidimo, jis negalėjo bylinėtis teisme; pagaliau iš jo negalėjo daugiau priteisti, negu jis turėjo turto. ▪ pareiga patarnauti savo patronui. Ši pareiga, kaip ir pareiga reikšti pagarbą patronui, buvo moralinė, ir ją vykdyti negalima buvo reikalauti per teismą. Tačiau realiame gyvenime išlaisvintasis patronui dažnai turėdavo garantuoti ne tik paprastus buitinius, bet ir kitokius patarnavimus. Ši pareigą nusakė tam tikras aiškiai suformuluotas susitarimas, kuris ateityje, jo nevykdant, galėjo būti pagrindas patronui kreiptis į teismą. ▪ Patronas, būdamas susietas su išlaisvintuoju šeimos ryšiais, turėjo išlaikymo prievolių. Be to, jei išvaduotasis mirdamas nepalikdavo įpėdinių, tai jo turtą galėjo paveldėti išlaisvintojas pagal įstatymą Šias savo teises į išlaisvintojo asmenį bei turtą patronas galėjo prarasti, jeigu nepagrįstai įskųsdavo išlaisvintąjį padarius sunkų nusikaltimą. Imperijos laikotarpio teisė numatė, kad patronų teises galėjo panaikinti imperatorius savo aktu, kuriuo išlaisvintąjį visais atžvilgiais sulygindavo su laisvaisiais piliečiais. Tačiau imperatorius tokį aktą paprastai priimdavo tik patronui sutikus. Kiek kitokią teisinę padėtį, palyginus su išlaisvintaisiais piliečiais, užėmė išvaduotieji lotynai ir peregrinai. Išlaisvintaisiais lotynais buvo vadinami lotynų išlaisvinti vergai. Pastarieji įgydavo savo šeimininko lotyno teisinį statusą. Tačiau buvo ir kita išvaduotųjų lotynų grupė, taip vadinama pagal įstatymą. Nuo respublikos laikų vergų šeimininkai, norėdami suteikti vergui laisvę, aplenkdavo formalius išlaisvinimo būdus, ir tai darydavo raštu arba žodžiu. Teisiniu požiūriu toks išvadavimas nesuteikdavo vergui laisvės. Vergas įgydavo tik faktinę laisvę, kuri priklausė nuo šeimininko valios, o tą valią jis bet kuriuo metu galėjo pakeisti. Tačiau pretorius gana anksti pradėjo reguliuoti šį reiškinį. Tie vergai, kuriuos išlaisvindavo peregrinai, tapdavo išlaisvintaisiais peregrinais. Peregrinai išlaisvindavo vergus pagalius gentium nustatytas formas, todėl ir tokio išlaisvinimo teisinės pasekmės buvo reguliuojamos ius gentium normų. Buvo žinoma ir dar viena išlaisvintųjų peregrinų kategorija: tai tie vergai, kurie vergavimo metu buvo bausti sunkiomis bausmėmis ir dėl to nebuvo laikomi verti pilietybės. Tokie išlaisvintieji neturėjo jokios pilietybės, negalėjo nieko nei įgyti, nei palikti testamentu. Svarbiausia tai, kad jie jokiais būdais negalėjo įgyti Romos pilietybės. Jie negalėjo gyventi pačioje Romoje ir jos apylinkėse šimto mylių spinduliu. Jeigu jie norėdavo čia gyventi, turėjo pasiduoti į vergovę. Ši padėtis buvo panaikinta Justiniano laikais. 19. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS ROMOJE. JURIDINIŲ ASMENŲ TEISINIAI POŽYMIAI Teisės subjektas gali būti pavieniai žmonės - fiziniai asmenys arba jų grupės, ir junginiai - juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti įmonės, įstaigos, organizacijos, kurios yra civilinių teisių ir pareigų subjektai, turi savo atskirą turtą ir savo vardu dalyvauja civilinėje apyvartoje, teisme ir arbitraže. Juridinio asmens kaip civilinės teisės subjekto, ūkinio gyvenimo savarankiško vieneto idėja priklauso romėnų teisininkams, kurie ją iškėlė ir, nors nesuformavo juridinio asmens sąvokos, praktiniame gyvenime plačiai taikė. Dar seniausiais Romos gyvavimo laikais buvo pastebėta, kad kai kuriais atvejais civilinės subjektyvinės teisės priklauso ne tik atskiriems fiziniams asmenims, bet ir jų junginiams - korporacijoms ir pan. Jau XII lentelių įstatymuose buvo nuostatos, leidžiančios jungtis į privačias korporacijas, jeigu tik jos neprieštaravo viešosios teisės normoms. XII lentelių įstatymai mini įvairias religinio pobūdžio kolegijas, amatininkų profesines sąjungas ir pan. Respublikos laikotarpiu tokių fizinių asmenų junginių skaičius pradėjo sparčiai didėti, atsirado naujų korporacijų, jungiančių asmenis pagal profesijas, bendrus tikslus ir t.t. Šios korporacijos iš pradžių dar neturėjo bendrojo turto, nebuvo organizacinio vieningumo, visus korporacijos reikalus tvarkė atskiri jos nariai savo, bet ne korporacijos, vardu. Tačiau gana greitai atskirais atvejais turtas priklauso ne pavieniams fiziniams asmenims, bet jų junginiui – teatrai, stadionai priklauso ne atskiriems fiziniams asmenims, o bendruomenei. Tuo metu jau pradėjo formuotis abstraktus požiūris į asmenį kaip teisės subjektą. Iš šių pasisakymų turinio galima daryti išvadą, kad romėnų teisininkai tokiems fizinių asmenų junginiams pripažino tam tikras teises ir pareigas. Vystantis ekonominiam gyvenimui, tos teisinės kategorijos, kurių pagalba buvo tenkinami civilinės apyvartos poreikiai, pasirodė nepakankamos, ir vis labiau ryškėjo būtinybė sukurti savarankiško ekonominio vieneto, atskiro nuo kitų civilinės apyvartos subjektų, fizinių asmenų, kategoriją, kuris turėtų teisnumą bei veiksnumą ir galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje savarankiškai. Ši būtinybė labai išryškėjo respublikos laikotarpiu, kai reikėjo tvarkyti valstybei priklausiusį turtą. Į romėnų tautą pradėta žiūrėti ne kaip į kažkokią visumą, bet kaip į vientisą vieningą organizmą, atstovaujamą magistrato, kaip jos organo. Visi magistrato sudaryti sandoriai su privačiais asmenimis sukuria teises ir pareigas ne jam asmeniškai, o visai tautai. Romos valstybei vis dažniau ir dažniau teko dalyvauti civilinėje apyvartoje, sudarinėti įvairias sutartis ir dalyvauti sprendžiant ginčus su privačiais asmenimis. Visa tai reikalavo, kad Romos valstybės statusas privatinės teisės sferoje būtų sulygintas su privačių asmenų teisiniu statusu. Valstybės ir privačių asmenų santykiai, turėję viešosios teisės pobūdį, palaipsniui įgavo civilinį teisinį pobūdį. Kaip į atskirų privačių asmenų teises pradėta žiūrėti į populus Romanus subjektyvines teises į jai priklausiusį turtą. Romėnų tauta buvo vienintelis iždo savininkas. Bet šiuos santykius reguliavo viešosios teisės normos. Iš pradžių korporacijos turtas buvo bendra visos korporacijos narių nuosavybė. Tačiau siekiant išlaikyti korporacijos pastovumą, korporacijos įstatuose buvo numatyta, jo šis turtas nedalomas ir atskiri korporacijos nariai, pasitraukdami iš jos, negalės reikalauti, kad jiems būtų atidalytas turtas. Vienų korporacijos narių pasitraukimas ir kitų įstojimas įtakos bendrovės turtui neturėjo. Tai praktiškai įtvirtino korporacijos turto atskirumo principą. Tuo metu Romos valstybės sudėtyje, kaip žinoma, atsidūrė nemažai naujų vienetų, kuriems buvo pripažinta vidinės savivaldos teisė. Tai miesto bendruomenės, kurios anksčiau buvo savarankiškos valstybės, o vėliau buvo inkorporuotos į Romos sudėtį, suteikiant jų gyventojams romėnų pilietybę. Inkorporuojant šias teritorijas į Romos valstybę, kartu su savivalda joms buvo suteiktas tam tikras savarankiškumas ir ūkiniame gyvenime. Lemiamas žingsnis buvo žengtas - juridinis asmuo iš esmės buvo sukurtas, nors, palyginus su šiuolaikine sąvoka, jam dar trūko kai kurių atributų. Juridinio asmens statusas, taikytas municipijoms, vėliau buvo taikomas įvairioms privačioms korporacijoms, kolegijoms. Pretorius savo ediktu korporacijoms ir kolegijoms pripažino teisę per savo atstovus būti ieškovais ir atsakovais teisme. Nors korporacijų teisnumas buvo siauresnis negu municipijų, aiškiai matome, kad joms suteikiamas juridinių asmenų statusas. Ypatingą padėtį tarp teisės subjektų užėmė valstybės iždas. Laikui bėgant atsirado gana nemažai privilegijų iždo turtui. Išieškant iždo turtą netaikoma senatis, reikalavimai, kilę dėl šio turto, patenkinami greičiau negu kitų kreditorių reikalavimai, iždui priklausė įstatyminė įkaito teisė į visą skolininko turtą ir pan. Kiek vėliau į iždo turtą pradedama žiūrėti kaip į valstybės turtą. Nors lėtai, bet vis dėlto Romoje buvo pripažintas korporacijų teisinis statusas, jos praktiškai buvo laikomos juridiniais asmenimis. Tačiau dar lėčiau ir labai sunkiai vystėsi teisinė mintis dėl įstaigų, kaip teisės subjektų, teisnumo. Ne tik respublikos, bet ir klasikinio laikotarpio teisė įstaigų nelaikė teisės subjektais, nepripažino jų kaip juridinių asmenų. Taigi nors juridinio asmens sąvokos romėnų teisės teorija ir nesukūrė, vis dėlto jai priklauso šios teisinės konstrukcijos idėjos prioritetas. Buvo išskirti pagrindiniai juridinių asmenų tipai: universitas personarum ir universitas rerum. Universitas personarum - tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą, nepriklausantį ją sukūrusiems asmenims, ir teisnumą. Universitas rerum - tai turto masė, skirta tam tikram tikslui: pavyzdžiui, švietimui, mokslui, paramai ir pan. Šiai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisinės asmenybės savybės. Klasikinė teisė pripažino pagrindinius šio teisės subjekto bruožus: 1) civilinių teisinių santykių sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams -asmenims; 2) atskirų asmenų pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos susivienijimo teisiniam statusui; 3) korporacijos turtas nėra nei bendra ją sudarančių asmenų nuosavybė, nei atskirų jos asmenų turtas; 4) korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kuriuose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus – fizinius asmenis, nustatyta tvarka įgaliotus atlikti tokius veiksmus. 20. AGNATINĖ IR KOGNATINĖ GIMINYSTĖ. ŠEIMOS SUDĖTIS. GIMINYSTĖS LAIPSNIŲ NUSTATYMO TVARKA Šeima (familia) Romoje buvo visuma asmenų, susietų giminystės ryšiais. Ją sudarė didelis patriarchalinių asmenų junginys, į kurį įėjo vedę sūnūs su savo žmonomis ir vaikais, klientai ir vergai. Šeimą galėjo sukurti tik Romos pilietis. Romėnų šeimai buvo būdingi gimininės santvarkos bruožai. Jos jungiamuoju elementu buvo šeimos galvos - pater familias valdžia, bet ne kraujo ryšiais pagrįsta giminystė. Pater familias valdžia šeimos nariams seniausiame laikotarpyje mažai kuo skyrėsi nuo jo valdžios vergams. Todėl pater familias teisių visuma seniausiame laikotarpyje buvo vadinama manus (kumštis), kuri vėliau jau reiškė tik vyro valdžią žmonai. Romėnų šeima - tai monogaminė, pagrįsta agnatine giminyste, šeima, kurios svarbiausiu asmeniu yra pater familia. Visi šios šeimos nariai, tiesiogiai pavaldūs pater familias. Šioje šeimoje tik pater familia yra visiškai teisnus, tik jis yra savosios teisės asmuo. Visi kiti šeimos nariai, esantys pater familia valdžioje, visiško teisnumo neturėjo ir buvo laikomi svetimosios teisės asmenys. Pater familias sūnūs, nepriklausomai nuo jų amžiaus, šeimyninės ir visuomeninės padėties, visada buvo jam pavaldūs ir turėjo labai ribotą civilinį teisnumą. Jie negalėjo būti turto savininkai, jų įgytas turtas automatiškai tapdavo pater familia nuosavybe. Pavaldūs asmenys galėjo sudarinėti naudingus sandorius tik pater familia vardu. Pater familias valdžia šeimos nariams praktiškai buvo neribota, todėl jis buvo vienintelis ir turtinių teisių šeimoje subjektas. Svarbiausiu pater familias teisinės padėties bruožu buvo jo nepriklausomybė nuo kieno nors valdžios šeimoje. Šeima, pagrįstąja pater familias valdžios idėja vadinosi agnatine. Visi pavaldūs vienvaldžiam pater familias buvo laikomi giminėmis, t.y. agnatais. Kraujo ryšys kokios nors teisinės reikšmės neturėjo. Todėl ištekėjusi ir perėjusi gyventi į savo vyro namus moteris nutraukdavo bet kokius giminystės ryšius su savo ankstesniąja šeima. Agnatai galėjo būti susieti ir kraujo ryšiais, bet teisinę reikšmę turėjo tik jų pavaldumas vienam ir tam pačiam pater familias. Agnatinė giminystė buvo nustatoma tik pagal vyriškosios lyties liniją, kadangi pavaldumas buvo tik šeimos tėvui. Agnatinė giminystė buvo skirstoma į tiesioginės ir šalutinės eilės giminystę, taip pat į laipsnius. Vieno bendro protėvio agnatai buvo laikomi šalutinės eilės giminėmis, o agnatai, gimę vieni iš kitų - tiesioginės eilės giminėmis. Agnatinės giminystės laipsnis buvo nustatomas priklausomai nuo gimimų, sudarančių giminystę, skaičiaus. Pavyzdžiui, sūnus buvo tėvo pirmo laipsnio agnatas, anūkas senelio antro laipsnio agnatas. Šalutinės eilės agnatinės giminystės laipsnis priklausė nuo gimimų skaičiaus iš vieno giminaičio iki bendro protėvio ir gimimų skaičiaus iš bendro protėvio iki antro giminaičio. Pavyzdžiui, tikrieji broliai ir seserys - antro laipsnio šalutinės eilės agnatai, o dėdė ir sūnėnas jau bus trečiojo laipsnio šalutinės eilės agnatai, plius anūkas -trečiasis gimimas. Agnatinė giminystė, sąlygota pater familias valdžios, gerokai apribojo civilinę apyvartą. Kognatinė šeima ir kognatinė giminystė pragyveno Romos valstybę. Atsiradusi Romos valstybėje kognatinė giminystė tapo šiuolaikinių šeimos teisinių santykių pagrindu. Kaip ir agnatinė, taip ir kognatinė giminystė buvo tiesioginės ir šalutinės eilės, ir įvairių laipsnių. Tiesioginės eilės giminystė dar skirstoma į aukštutinę ir žemutinę. Jeigu giminaičiai kildinami nuosekliai vienas iš kito (tėvas, sūnus, anūkas, proanūkis ir t.t), tai jie yra tiesioginės eilės giminaičiai. Giminaičiai, iš kurių yra kilęs konkretus asmuo, vadinami tiesioginės aukštutinės eilės giminaičiais. Giminaičiai, kilę iš konkretaus asmens, vadinami tiesioginės žemutinės eilės giminaičiais (vaikai, anūkai, proanūkiai). Giminaičiai, kurie yra kilę iš vieno bendro protėvio, yra šalutinės eilės giminaičiai. Giminystės laipsnis nustatomas pagal gimimų skaičių, kuris sąlygojo šią giminystę. Pradedama skaičiuoti nuo bendro protėvio. Pastarasis neįskaitomas. Nuo giminystės skyrėsi svainystė. Tai vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaičiais. Tarp sutuoktinių giminaičių svainystes santykių nėra. Svainystes laipsnis atitinka giminystės laipsnį tarp sutuoktinio ir tojo giminaičio, su kuriuo svainystes santykiuose yra kitas sutuoktinis. Broliai ir seserys, kurių ir tėvas, ir motina tie patys, buvo laikomi tikraisiais. Romėnų šeimai charakteringi bruožai buvo įtvirtinti romėnų šeimos teisėje, kuriai buvo būdingas nuoseklumas ir sistemos vientisumas. 21. SANTUOKA ROMOJE IR JOS RŪŠYS Šeimos sukūrimo pagrindas Romoje buvo santuoka. Per visą Romos valstybės istoriją žmona, moteris nebuvo lygiateisė su vyru. Ji visada priklausė nuo tėvo, vyro, brolio, globėjo. Ir tai buvo teisinė nelygybė, kuri aiškiai matoma išlikusiuose teisės šaltiniuose. Romėnų šeimos teisės istorija skiria dvi santuokos rūšis - teisėtą romėnišką santuoką ir santuoką, sudarytą tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, kurie neturėjo teisės sudaryti teisėtą romėniškąją santuoką. Savo ruožtu teisėta romėniška santuoka buvo dviejų rūšių :cum manu ir sine manu. Kiekviena jų buvo sudaroma skirtingai, sukeldavo skirtingas teisines pasekmes sutuoktinių turtinių ir asmeninių santykių srityje, skirtingai būdavo nutraukiama. Pirmoji santuokos rūšis buvo cum manu. Dėl tokios santuokos žmona patekdavo visiškon vyro priklausomybėn. Ši santuoka tiesiogiai įtakojo žmonos caput. Įvykdavo capitis deminutio. Po santuokos cum manu,žmona tapdavo svetimosios teisės asmeniu. Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo savo tėvo valdžioje ir jo bei visų jo šeimos narių agnate, tai susituokusi cum manu, ji patekdavo į savo vyro manus arba jo pater familias, jeigu vyras buvo in patria po teste. Teisiniu požiūriu tapusi svetima savo senajai šeimai, ji tapdavo vyro šeimos agnate. Antra santuokos rūšis buvo sine manu. Esant šiai santuokai, žmona nepatekdavo vyro valdžion, o seniausiais laikais, net neatsirasdavo teisinių ryšių-tarp žmonos ir vyro. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams. Tačiau įvykus ir tokiai santuokai žmona teisiškai išsaugo iki santuokos buvusią šeimyninę padėtį. Ji ir toliau lieka savo senosios šeimos agnate. Svetima vyro agnatinei šeimai žmona nedalyvavo šios šeimos religiniame kulte, nesiejo jos su vyru ir jokie pasaulietinės teisės saitai. Manoma, kad II amžiaus pr.m.e. antrojoje pusėje santuoka sine manu jau buvo įprastinė šeimos sudarymo forma. Moteris, susituokusi be formalumų, galėjo išvengti vyro manus, jeigu per vienerius bendro gyvenimo metus ji tris naktis pasišalina iš vyro namų. Buvo laikoma, kad kartu ji nutraukia senatį, kuriai pasibaigus galėjo atsirasti santuoka su vyro valdžia. Žmona galėjo santuoką padaryti sine manu (be vyro valdžios) visą jos egzistavimo laiką. Santuoka cum manu ir sine manu labai skyrėsi savo sudarymo ir nutraukimo tvarka. Santuokos cum manu sudarymas buvo labai formalus aktas, reikalaujantis tam tikrų apeigų atlikimo. Santuoka sine manu buvo ne formali. Tai faktinė padėtis, su kuria buvo siejami tam tikri teisiniai padariniai tėvų ir vaikų tarpusavio santykiuose, kuriems atsirasti pakako žmonos atėjimo į vyro namus, esant abipusiam susitarimui sudaryti santuoką. Santuoka cum manu, kurioje žmona visiškai priklausė nuo vyro, galėjo būti nutraukta tik jo iniciatyva. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abipusiu sutuoktinių susitarimu, bet ir vienasmeniniu vyro arba žmonos valios išreiškimo aktu. Pagrindiniai santuokos sine manu principai, ir ypač santuokos nutraukimo laisvės principas respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikotarpio pradžioje turėjo labai daug neigiamos įtakos Romos visuomenės gyvenimui. Respublikos laikotarpio pabaigoje dėl bendro moralinio nuosmukio šeimyniniame gyvenime įvyksta aštri krizė. Siekdamas sustabdyti šeimų irimą, stabilizuoti šeimos santykius bei stimuliuoti gimstamumą, imperatorius Augustas priėmė daug labai griežtų įstatymų, reguliuojančių šeimos santykius. Siekdamas, kad būtų sudaryta kuo daugiau santuokų ir padidėtų gimstamumas, jau minėtuose įstatymuose Augustas numatė daugybę ypatingų priemonių. Buvo numatyta, kad vyrai nuo 25 iki 60 metų ir moterys nuo 20 iki 50 metų turi gyventi santuokoje ir turėti vaikų. Asmenims, nesilaikantiems šių reikalavimų, buvo taikomos gana griežtos turtinio pobūdžio sankcijos. Asmenys, nesantys santuokoje, neturėjo teisės paveldėti pagal testamentą, o esantys santuokoje, bet neturintys vaikų, galėjo paveldėti tik pusę jiems skirto turto. Turtas, kurio negalėjo gauti paveldėjimo keliu atitekdavo arba kitiems, testamente nurodytiems įpėdiniams, arba iždui. Buvo nustatytas ir vaikų skaičius, kuriuos privalėjo turėti, kad nepatektų į bevaikių kategoriją. Tačiau šios gana griežtos priemonės norimų rezultatų nedavė. Pati santuokos sine manu koncepcija gyvavo iki Romos valstybės žlugimo. Būtent ji ir išstūmė senąją santuoką cum manu. Tai reikėtų vertinti kaip vieną iš įdomiausių ir svarbiausių romėnų šeimos teisės bruožų. 22. SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGOS. SANTUOKOS NUTRAUKIMO BŪDAI Santuoka cum manu ir sine manu buvo sudaromos skirtingomis formomis. Tačiau dar iki santuokos sudarymo romėnų šeimos teisei buvo žinomas sužieduotuvių institutas. Svetimosios teisės asmens sužieduotuvės būdavo atliekamos jų pater familias, būsimiems sutuoktiniams net nedalyvaujant. Vėliau jaunieji susižieduodavo, gavę savo pater familias sutikimą. Sužieduotuvės vyko atlikus dvi stipuliacijas. Vienos stipuliacijos metu jaunosios pater familias pasižadėdavo perduoti ją jaunajam, o kitos stipuliacijos metu jaunasis pasižadėdavo priimti jaunąją už žmoną. Vėlesniais laikais susižieduoti galima buvo ir nesilaikant formalumų, paprastu abipusiu susitarimu. Seniausiais laikais sponsalia pažeidimas suteikdavo kitai šaliai teisę reikalauti padarytų nuostolių atlyginimo. Pretorinė teisė numatė, kadsponsalia pažeidimas užtraukdavo infamia (negarbę) ir apribodavo teisę būti teisme svetimų interesų atstovu. Imperijos laikotarpiu buvo nustatyta, kad šalis, be svarbių priežasčių pažeidusi sponsalia, prarasdavo teisę reikalauti, kad jai būtų sugrąžintos sužieduotuvių proga duotos kitai šaliai dovanos, ir privalėjo grąžinti gautas dovanas. Seniausioji romėnų teisė žinojo tris santuokos sudarymo arba manus žmonai atsiradimo būdus: • Religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Buvo atliekama visa eilė sakralinių ritualų tariant specialius žodžius. Svarbiausias iš ritualinių apeigų buvo pašventinimas ir specialios duonos ragavimas. Jaunieji turėjo atkąsti, o likusią jo dalį paaukoti Jupiteriui. Tik asmenys, gimę iš tokios santuokos ir esantys tokioje santuokoje, galėjo užimti aukštas šventikų pareigas. Manoma, kad ši santuokos sudarymo forma buvo būdinga tik patricijų santuokoms ir ja negalėjo pasinaudoti plebėjai. • Antroji santuokos sudarymo forma – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Žmonos pirkimas vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai vertingų daiktų - žemės, vergų. Tai vyko dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir po to perduoti metalą jaunosios pater familias. • Be šių dviejų formų buvo žinoma ir trečioji santuokos (su vyro valdžia) sudarymo forma – faktinis santuokinių gyvenimas vienerius metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo taikomas daiktinės teisės institutas – įgyjamoji senatis. Seniausiais laikais ji buvo taikoma norint sankcionuoti santuoką, sudarytą pažeidžiant formalius reikalavimus, arba faktinį santuokinį gyvenimą, atsiradusį bendrai nesilaikant jokių formalumų (jaunosios pavogimas). Santuoka, sudaryta vienu iš minėtų būdų, buvo santuoka cum manu. Žmona patenka vyro arba jo pater familias valdžion, ji visiškai priklauso nuo savo pater familias. Seniausiais laikais tik tokią patriarchalinę santuoką cum manu žinojo romėnai. Atsiradus santuokai sine manu, senosios santuokos sudarymo formos palaipsniui pradeda išnykti. Iš minėtų trijų santuokos sudarymo formų anksčiausiai nustojo reikšmės trečioji. Pirmojo mūsų eros amžiaus pradžioje jau retai sutinkama pirmoji santuokos sudarymo forma. Ši santuokos forma, nors ir taikoma ribotai, gyvavo iki pagonybės išnykimo. Antroji santuokos sudarymo forma dar sutinkama klasikinių juristų laikotarpyje. Ši santuokos sudarymo forma šiuo laiku buvo vartojama kaip priemonė, padedanti moteriai išsivaduoti iš įstatymu įteisinto globėjo valdžios. Moteris fiktyviai išteka ir agnatų globa jai išnyksta. Po to fiktyvus vyras ją remancipuoja tam, kurį ji norėtų turėti savo globėju. Lygiagrečiai su senųjų santuokos sudarymo formų išnykimu vyko naujų, neformalių santuokos sudarymo formų, pagrįstų susituokiančiųjų susitarimu, įtvirtinimo procesas. Klasikinių juristų laikotarpyje vienintelė romėniškos santuokos forma jau yra santuoka sine manu. Atsiradusi iš paprasto santuokinio gyvenimo, stengiantis išvengti manus, naujoji santuoka sudaroma paprastu besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kurių buitinių papročių. Kad sudaryta santuoka būtų teisėta sudarant ją buvo reikalaujama laikytis tam tikrų sąlygų: 1) Pirmoji santuokos sudarymo sąlyga buvo santuokinis amžius, kuris Romoje buvo nustatytas vyrams -14 metų, moterims -12 metų. 2) Antroji sąlyga buvo sutikimas sudaryti santuoką. Sename laikotarpyje tai buvo tik pater familias sutikimas. Palaipsniui susiformavo kitas požiūris. Sudarant santuoką svetimosios teisės asmeniui visų pirma reikėjo jo paties sutikimo ir jaunosios pater familias sutikimo, taip pat jaunojo pater familias sutikimo ir asmens, kurio valdžion gali patekti jaunasis, mirus pater familias, sutikimo. Ankstesniame laikotarpyje sutikimas sudaryti santuoką rėmėsi ta pačia valdžios šeimoje idėja, kuria rėmėsi ir pati agnatinė šeima. 3) Trečioji santuokos sudarymo sąlyga buvo kliūtys susituokti, kuri galėjo atsirasti dėl to, kad jaunieji priklausė skirtingiems visuomenės sluoksniams (luomams) arba dėl jų tarpusavio giminystės ar kitų santykių. Tiesioginės eilės giminystė buvo kliūtis santuokai sudaryti, nepriklausomai nuo giminystės laipsnio. Šalutinės eilės giminaičiai negalėjo tuoktis iki šešto laipsnio. Vėliau, iki respublikos laikotarpio pabaigos, buvo neleidžiama santuoka tarp asmenų, kurių motinos buvo seserys, o tėvai broliai. Imperijos laikotarpiu buvo draudžiama santuoka tik tarp asmenų, kurių bent vienas yra žemutinės eilės pirmo laipsnio bendro abiems besituokiantiems protėvio giminaitis. Buvo draudžiama ir santuoka tarp globėjo ir globotinės, provincijos valdytojo ir tos provincijos moters. Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos sąlygos, kurios buvo būtinos susituokiant. Kurios nors iš tų sąlygų išnykimas sudarydavo pagrindą santuokai nutraukti. Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pagal romėnų teisę, pirmiausiai būdavo capitis deminutio, kuri, turėjo tris laipsnius. Įvykus vieno iš sutuoktinių capitis deminutio maxima, t.y. jo patekimas į vergovę, nutraukdavo santuoką. Tačiau, jeigu paimtas į nelaisvę ir tapęs vergu sutuoktinis grįždavo į Romą, tai santuoka buvo atstatoma, nes buvo laikoma, kad manus niekada nebuvo pasibaigusi. Ši taisyklė buvo netaikoma santuokai sine manu,nes ji buvo laikoma tik faktiniu, bet ne teisiniu ryšiu. Jeigu abu sutuoktiniai buvo kartu nelaisvėje, tai santuoka tęsėsi. Santuoka nutrūkdavo ir vieno iš sutuoktinių capitis deminutio media atveju. Vieno iš sutuoktinių capitis deminutio minimu atveju, t.y. pasikeitus jo status familiae, santuoka nutrūkdavo tik tada, jeigu dėl tokio pasikeitimo atsirasdavo tarp sutuoktinių tokia agnatinė giminystė (jos laipsnis), kuri būtų kliūtis sudaryti santuoką. Santuoka cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuokai cum manu sudaryti reikėjo žmonos pater familias sutikimo (vėliau ir pačios žmonos sutikimo). Kadangi žmona patekdavo vyro valdžią, tai jos pater familias ir ji pati prarasdavo teisę nutraukti santuoką. Tai galėjo padaryti tik vyras arba jo pater familias priešpriešiniu santuokos sudarymui formalumų keliu. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abiejų sutuoktinių valios išreiškimu, bet ir vieno iš sutuoktinių valia. Kokių nors teisinių pagrindų santuokai nutraukti nereikėjo. Ištuokos laisvė buvo vienas iš pagrindinių romėnų šeimos teisės principų. Nežiūrint į daugybę ištuokų respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikotarpiu, ištuokos laisvės principas niekad nebuvo ne tik panaikintas, bet ir apribotas. Net Augusto priimti gana griežti įstatymai šeimos teisių klausimais nepalietė ištuokos laisvės principo. Apie santuokos nutraukimą turėjo būti skelbiama dalyvaujant septyniems liudytojams. Tai paprastai buvo daroma įteikiant raštą dėl ištuokos. Jeigu žmona savo elgesiu sudarė sąlygas ištuokai, arba pati reikalavo ištuokos, tai ji prarasdavo savo kraitį. Jeigu dėl santuokos nutraukimo kaltas vyras, tai jis prarasdavo iki vestuvines dovanas. Respublikos ir principato laikotarpiais antrosios santuokos (nutraukus pirmąją) sudarymas nebuvo ribojamas. Atvirkščiai, asmenims, nutraukusiems santuoką ir po tam tikro laiko nesudariusiems naujos santuokos, buvo taikomi paveldėjimo teisės apribojimai. Vėlesniais laikais, siekiant apsaugoti pirmosios santuokos vaikų interesus, apribojamos kai kurios tėvų, sudariusių antrąją santuoką, teisės disponuoti turtu, kurį jie gavo iš pirmos santuokos. Našlė, norinti ištekėti antrą kartą, privalėjo laukti ne mažiau 10 mėnesių (gedulo metai). Tačiau šio termino nesilaikymas nedarė naujosios santuokos negaliojančia, o tik apribojo kai kurias jos turtines teises ir užtraukdavo jai infamia (negarbę). 23. SANTUOKA KUM MANU (SANTUOKA SU VYRO VALDŽIA). JOS SUDARYMO BŪDAI. ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ SANTYKIAI Seniausioji romėnų teisė žinojo tris santuokos sudarymo arba manus žmonai atsiradimo būdus: • Religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Buvo atliekama visa eilė sakralinių ritualų tariant specialius žodžius. Svarbiausias iš ritualinių apeigų buvo pašventinimas ir specialios duonos ragavimas. Jaunieji turėjo atkąsti, o likusią jo dalį paaukoti Jupiteriui. Tik asmenys, gimę iš tokios santuokos ir esantys tokioje santuokoje, galėjo užimti aukštas šventikų pareigas. Manoma, kad ši santuokos sudarymo forma buvo būdinga tik patricijų santuokoms ir ja negalėjo pasinaudoti plebėjai. • Antroji santuokos sudarymo forma – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Žmonos pirkimas vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai vertingų daiktų - žemės, vergų. Tai vyko dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir po to perduoti metalą jaunosios pater familias. • Be šių dviejų formų buvo žinoma ir trečioji santuokos (su vyro valdžia) sudarymo forma – faktinis santuokinių gyvenimas vienerius metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo taikomas daiktinės teisės institutas – įgyjamoji senatis. Seniausiais laikais ji buvo taikoma norint sankcionuoti santuoką, sudarytą pažeidžiant formalius reikalavimus, arba faktinį santuokinį gyvenimą, atsiradusį bendrai nesilaikant jokių formalumų (jaunosios pavogimas). Santuoka, sudaryta vienu iš minėtų būdų, buvo santuoka cum manu. Žmona patenka vyro arba jo pater familias valdžion, ji visiškai priklauso nuo savo pater familias. Seniausiais laikais tik tokią patriarchalinę santuoką cum manu žinojo romėnai. 24.SANTUOKA SINE MANU. JOS SUDARYMO BŪDAI. ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ SANTYKIAI Visiškai kitaip atrodė vyro ir žmonos santykiai santuokoje sin e manu. Ši santuoka nekeitė žmonos teisinės padėties,1 kurioje ji buvo iki santuokos sudarymo. Ji likdavo in patria potestas, jeigu iki santuokos buvo savo tėvo valdžioje ir toliau likdavo savopater familias įpėdine (sua heres), savo senosios šeimos agnate. Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo p erson a e sui iuris, šį statusą ji išsaugo ir po santuokos sudarymo. Jokios drausminės valdžios žmonai vyras neturi. Jis neturi teisės reikalauti per teismą, kad ji grįžtų, jeigu ji to pati nenori. Vyras turėjo tikinterdietum de rexore exhibenda et ducenda prieš trečiuosius asmenis, kurie ją laiko prieš jos valią. Ir turtas, priklausęs jai iki santuokos, jeigu ji buvopersonae sui iuris, lieka jos nuosavybė. Visa tai, ką ji įgyja santuokos metu, taip pat yra jos turtas, kuris vėlesniais laikais buvo pavadintas graikišku terminu - parapherna. Todėl ji gali sudarinėti su savo sutuoktiniu bet kokius turtinius sandorius, išskyrus dovanojimą. Dovanojimas tarp sutuoktinių buvo draudžiamas, siekiant išsaugoti visišką kiekvieno turtinę nepriklausomybę. 25 TĖVYŠKOSIOS VALDŽIOS (PATER FAMILIAS) TURINYS. JO ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių pobūdį romėnų šeimoje apsprendė patria potestas, patriarchalinė ir vienašalė tėviškoji valdžia. Patria potestas būdinga tai, kad romėnų teisė pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Ne tik tėvui esant gyvam, bet ir po jo mirties motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių. Senojoje cum manu santuokoje motina "šeimoje užėmė savo vaikų atžvilgiu sesers padėtį. Mirus vyrui šeima suskildavo į daugybę savarankiškų šeimų, bet motina tų šeimų atžvilgiu jokios valdžios neįgydavo , bet patekdavo savo artimųjų agnato, dažniausiai savo sūnaus, globon. Santuokoje sine manu motina nebuvo net savo vaikų agnate. Taigi teisiniu požiūriu ji buvo jiems svetima. Tik pripažinus kognatinę giminystę, kai kurie jos santykiai su vaikais įgauna teisinę išraiškią. Motina ir vaikai įgyja paveldėjimo teises vieni kitų atžvilgiu. Kai kuriais atvejais motinos teisė būti savo vaikų globėja. Tėvų ir vaikų tarpusavio teisinių santykių romėnų šeimoje pagrindas buvo teisėta santuoka ir teisėta šeima.Buvo laikoma, kad nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu tėvo iš viso neturėjo, nors faktiškai visi žinojo kas yra to vaiko tėvas. Todėl jis neturi į vaikus patria potestas, o vaikai jo atžvilgiu taip pat neturi jokių teisių. Kiek geresnėje padėtyje buvo vaikai gimę konkiubiiate. Jie turėjo teisę į išlaikymą (alimentai), taip pat, nors ir ribotas, paveldėjimo teises po jųpater naturalis mirties. Tačiau jų tėvaspatria potestas įjuos neturėjo. Kaip matome, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių teisinė išraiška pasireikšdavo perpątrias potestas. Patria potestas - tai absoliuti patriarchalinės šeimos galvos valdžia. Si valdžia apėmė patį vaiko asmenį, taip pat ir visą jo įgytą turtą. Asmeninių santykių sferoje nuopater familias priklausė naujagimio gyvenimas. Jis sprendė, ar palikti gyventi gimusį kūdikį, ar nužudyti jį ar išmesti. Tėvas turėjo teisę parduoti savo vaikus į vergovę trans Tiberim arba valstybės viduje -in mancipium. Jam priklausė neribota jųvitae ea necis (gyvybės ar mirties) teisė.Turtinių santykių sferoje filius familias (sūnūs) -persona alieni iuris. Nors jie ir turi civilinį teisnumą, tačiau viskas, ką jie įgyja eo ipso tampa tėvo nuosavybe. Tėvas atsakė už vaikų deliktais padarytą žalą. Tėvas, piktnaudžiaujantis savo teise bausti fizinėmis bausmėmis vaikus, valdžios pareigūnų gali būti priverstas išlaisvinti sūnų iš patria potestas. Vaikams buvo leista paduoti skundą magistratui dėl tėvo žiauraus elgesio su jais. Visų šių apribojimų dėkapatria potestas praranda savo patriarchalinį pobūdi. Turtinių santykių srityje patria potestas silpnėjimas vyko panašiai, kaip ir vergų turtinių teisių sferoje. Kaip ir vergams, savo suaugusiems sūnums tėvai dažnai išskirdavo tam tikrą turto dalį, kad jie galėtų savarankiškai ūkininkauti (peculium). Esant tam tikroms sąlygoms tėvai privalėjo atsakyti už savo vaikų prievoles. Vaikų padėtis pradeda skirtis nuo vergų padėties turtinių santykių sferoje ir jų savarankiškumas vystosi kita linkme. Pirmiausia buvo nustatyta, kad viską ką sūnus karys įgyja kare (in castris) arba karinėje tarnyboje yra jo nuosavybė, kuria jis gali nepriklausomai nuo tėvo naudotis ir disponuoti. Šis turtas buvo pavadintas peculium castrense. Šį turtą sūnus galėjo net palikti testamentu kitiems asmenims. Imperatorius Konstantinas nustatė, kad visa tai, ką vaikai (ne tik sūnūs) paveldi po motinos mirties (bona materna), yra jų nuosavybė, kuria disponuoti tėvas neturi teisės. Jie turi teisę tuo turtu naudotis iki gyvos galvos. Patria potestas susilpnėjimas reiškė ir šeimos teisinės vienybės išnykimą. Patria potestas, pirmiausia atsirasdavo natūraliu būdu, t.y. gimus vaikui teisėtoje santuokoje. Neteisėtiems vaikams patria potestas galėjo atsirasti tik juos įteisinus, t.y. legitimatio būdu. Buvo žinomi trys tokio įteisinimo būdai: nesantuokinio sūnaus pristatymas į vietinių dikurionų ordo, suteikiant jam tam tikrą turtinį cenzą, tėvams vėliau susituokus imperatoriui priėmus specialų aktą. Tačiaupatria potestas galėjo atsirasti ir svetimiems vaikams, juos įsūnijus. 26. DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA. JOS SKIRTUMAS NUO PRIEVOLINĖS Klasifikacijos pagrindas yra subjektinės teisės objektas. Jeigu tai yra daiktas - turėsime daiktinę teisę, o jeigu kito asmens veiksmai — asmeninę (prievolinę) teisę. Tačiau šis bruožas neatskleidžia daiktinės teisės esmės. egzistuoja daug įvairių teisių liečiančių daiktus, tačiau jos yra prievolinės, o ne daiktinės. Kalbant apie daiktinės teisės objektus, reikėtų paminėti šiuos bruožus:1) tai galėjo būti tik materialūs daiktai (res corporales); 2) tai galėjo būti tik neišimti iš komercinės apyvartos daiktai (res in commercio);3) tai galėjo būti tik tie daiktai, kurie turėjo individualius požymius (species). Daiktinę teisę nuo prievolinės skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji - sąlyginė teisė. Absoliučios teisės savybė ta, kad ji liečia visus aplinkinius, kitaip tariant, tai yra vieno ar kelių teisė prieš visus (pvz., nuosavybė). Kad teisė būtų pripažinta daiktine, be visų anksčiau išvardytų požymių, ji turi pasižymėti dar dviem požymiais, nusakančiais jos absoliutų pobūdį, tai: sekimo teisė ir pranašumo teisė. Pirmuoju atveju teisė seka paskui daiktą, t.y. perduodant daiktą iš vienų rankų į kitas, trečiajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktinė teisė. Pranašumo teisės esmė ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitų prievolinių teisių, susijusių su tuo pačiu daiktu, atžvilgiu. Romėnai apibrėždavo daiktinę teisę kaip ims in re. Daiktinę teisę, nekalbama apie santykį tarp subjekto ir daikto. Romėnų teisėje daiktinės teisės pobūdį pirmiausia turėjo nuosavybės teisė. Tai buvo vienintelė "pilna" daiktinė teisė. Egzistavo ir "ribotos" daiktinės teisės, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atžvilgiu, iura in re aliena. Šioms teisėms priklausė seivitutai, užstatas (pignus, hypotheca), o paskutinėje romėnų teisės vystymosi fazėje prie šių teisių prisidėjo ir amžina nuoma (emphyteusis) bei paviršiaus teisė (superficies). 27. DAIKTŲ SAMPRATA IR JŲ RŪŠYS. TURTO SĄVOKA IR JO SUDĖTIS Res romėnų teisėje - tai bet koks turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu požiūriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių3. Romėnai daiktu laikė ne tik tam tikrą materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises.Daiktų rūšys:1.Res corporales, Res incorporales (materialūs ir nematerialūs) 2.Res in comercio (komercinėje apyvartoje)3.Res mancipi, Res nec mancipi (itin svarbūs ūkiui daiktai) 4.Res mobiles, Res immobiles (kilnojamieji) 5. Res fungibiles (pakeičiami)1Res corporales - res incorporales (Materialūs ir nematerialūs daiktai). Materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė ir kurį buvo galima paliesti (pvz., kėdė). Res incorporales- tai buvo tam tikros turtinio pobūdžio teisės. Kriterijus, skiriantis res corporales nuo res incorporales - tai palietimo galimybė.2Res in commercio - Res extra commercium (Daiktai, esantys komercinėje apyvartoje, ir daiktai, išimti iš komercinės apyvartos) Res in commercio (daiktai, esantys komercinėje apyvartoje) - tai daiktai, kurie galėjo būti nuosavybės teisės objektais ir kurie galėjo dalyvauti civilinėje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanoti ir 1.1. Gajus šiuos daiktus dar vadino res in patrimonio. Res extra commercio - tai daiktai, kurie negalėjo būti privačios nuosavybės objektais ir kurie negalėjo dalyvauti civilinėje apyvartoje. Gajus juos dar vadino res extra patrimonium arba res nullius (in bonis), t.y. daiktai, kurie nėra kieno nors nuosavybė Res mancipi - res nec mancipiRes mancipi buvo priskiriami itin svarbūs ūkiui daiktai - Italijos žemės, vergąi(seniausiais laikais - ir žmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai7. Visi.kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. 3 Res mancipi - res nec mancipi Res mancipi buvo priskiriami itin svarbūs ūkiui daiktai - Italijos žemės, vergąi(seniausiais laikais - ir žmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai7. Visi.kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Mancipatio ir in iure cessio galiojo tik Romos piliečiams. 4 Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai. Kilnojamiesiems daiktams priklausė bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą arba kurie patys juda (pvz., gyvuliai). Nekilnojamieji daiktai - tai pirmiausia žemė, jos gelmės, statiniai, sodiniai.5 Res fungibiles - species (Pakeičiami ir nepakeičiami daiktai) Pakeičiami yra tokie daiktai, kurie neišsiskiria tam tikromis individualiomis ypatybėmis kaip atskiri daiktai. Tai yra daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai rūšiai (genus). Dažniausiai - tai objektai, kuriuos galima suskaičiuoti, pasverti ar pamatuoti. Ši daiktų rūšis dar yra vadinama daiktais, apibrėžiamais rūšiniais požymiais (pvz., grūdai, bulvės, kukurūzai). Nepakeičiami daiktai yra tokie, kurie iš kitų išsiskiria tam tikromis specifinėmis ypatybėmis (species). Šiomis savybėmis jie išsiskiria iš jiems panašių daiktų grupės (pvz., piliečio A kepurė). Šiandieninėje teisinėje literatūroje ši daiktų grupė dar yra vadinama daiktais, apibrėžiamais individualiais požymiais. 6 Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fiziškai sunaikinami vieną kartą juos pavartojus (pvz., maisto produktai). Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais . Nesuvartojami daiktai neišnyksta jais naudojantis (pvz., žemė), o jei ir išnyksta, tai palaipsniui (pvz., avalynė, baldai). 7 Dalūs ir nedalūs daiktai. Dalūs yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti j daugiau dalių, ir dėl to nenukenčia jų vertė bei ekonominė paskirtis (pvz., vynas, smėlis, akmenys). Nedalūs daiktai ( arklys ar stalas) praranda turėtas savybes ir paskirtį. 8 Paprasti, sudėtiniai ir surenkamieji daiktai. paprasti, daiktai yra susieti natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais.Pamponiusjuosvadinacorpora,guae uno spiritu continentur. Tokie daiktai, pavyzdžiui, buvo vergai, medis, akmuo. Sudėtiniai daiktai sudaryti iš daugelio įvairių sudėtinių dalių, kurios kartu sudaro tam tikrą atskirą vienetą. Pomponius juos vadina c orpora ex contingentibus (cohaerentibus).Tai laivai, namai, spintos ir pan. Surenkamuosius daiktus (corpora ex distantibus) sudarė tos pačios rūšies fiziškai savarankiškų daiktų rinkinys, pavyzdžiui, biblioteka.. Šie daiktai galėjo būti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris išlikdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galėjo būti užstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, tačiau tarnauja pagrindinio daikto paskirčiai, o drauge paklūsta pagrindinio daikto teisiniam režimui. Romėnai skyrė tris papildomų daiktų rūšis: daikto dalys, priklausiniai ir vaisiai. Daikto dalys savarankiškais teisinių santykių objektais galėjo būti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto (pvz., tam tikram tikslui nuo namo stogo nuimta čerpė). Jeigu daikto dalies nebuvo galima atskirti nuo pagrindinio daikto, savininkas prarasdavo nuosavybės teisę į prijungtąją dalį. Priklausiniai buvo susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai. Pagrindinis daiktas ir priklausinys galėjo egzistuoti savarankiškai, kaip atskiri teisinių santykių objektai, tačiau ūkiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu (pvz., spyna ir raktas). )Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip. Vaisiai (fructus). Romėnai išskyrė dvejopas vaisių rūšis - tai natūralūs ir civiliniai vaisiai. Natūralus vaisiai, kurių atsiradimą nulemia pagrindinio daikto biologinės savybės (pvz., vaismedžio vaisiai, mineralai, esantys žemėje, pienas).Civiliniai - tai tokie vaisiai, kurie atsiranda dėl pagrindinio daikto civilinės apyvartos (pvz., procentai nuo paskolos, nuomos mokestis ir pan.). 28.VALDYMO S`VOKĄ IR RŪŠYS? Valdymas tai - faktinis daikto turėjimas siekiant jį sau pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo. Valdymas gali apskritai neturėti jokio teisinio pagrindo, pavyzdžiui, kai vagis valdo pavogtą daiktą. valdymas buvo skirstomas į tam tikras rūšis pagal tai, kokiu būdu jis buvo įgytas. Kai daikto valdytojas kartu buvo ir jo savininkas. Tokį valdymą romėnai vadinopossessio iusta. Tam tikrais atvejais daiktą galima buvo užvaldyti ir neteisiniu keliu. Šis valdymas buvo vadinamaspossessio in iusta. Prie vitiosa possessio buvo priskiriami šie atvejai:a) valdymas, įgytas jėga (vi); b)valdymas, įgytas klasta (clam);c)prekarinis valdymas (prekario), t.y. toks valdymas, kuris buvo suteikiamas prekarijaus prašymu, įpareigojant grąžinti daiktą bet kuriuo jo pareikalavimo momentu. Jeigu, nepaisant reikalavimo, prekaristas daikto negrąžindavo, jis galėjo naudotis interdiktinė gynyba, tačiau tik trečiųjų asmenų, bet ne to asmens, iš kurio daiktą gavo, atžvilgiu. Valdymas, kuris sukeldavo įgijamąją senatį, romėnų civilinėje teisėje buvo apibūdinamas kaip possessio civilis. Possessio ad interdiktą apibrėžė faktinį daikto valdymą, kuris buvo ginamas interdiktais. Tokia gynyba buvo taikoma ir valdytojams bloga valia (pvz., vagims). Remiantis romėnų koncepcija, valdyti galima buvo tik materialius daiktus (res corporales). 29, VALDYMO ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS? Corpus kaip materialus santykis su daiktu; animus yra noras tą daiktą valdyti. Pagal Paulių, pakanka tik įžengti į sklypo dalį, turint tikslą jį visą užvaldyti. Celsus pripažįsta valdymo atsiradimą ir neįžergus į jo dalį, jeigu įgijėjui iš jam priklausančio bokšto bus parodytas kaimyninis sklypas, kurį jis norėtų užvaldyti. Kilnojamiesiems daiktams valdymas dažniausiai būdavo įgyjamas paprastu būdu: t. y. daiktą parduodant {traditio). Tačiau ir tai ne visada buvo būtina. Daiktas patekdavo į norinčio jį įsigyti asmens valdymo sferą ir tuo atveju, kai jį perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant. Romėnų teisė nepripažino daiktų perdavimo dokumentų ar ženklų pagalba. Jeigu reikėjo perduoti sunkiai kilnojamą daiktą, užtekdavo įgijėjo ir perleidėjo susitarimo dėl perdavimo, kuris būtinai turėjo įvykti perduodamo daikto akivaizdoje. Asmuo, neturėdamas tikslo užvaldyti, įžengia į svetimą sklypą (pvz., bevaikščiodamas), jis įgyja valdymą kaip miegantis ar protiškai nesveikas asmuo, kuriam daiktas yra įbrukamas į rankas. O jei asmuo, radęs svetimą daiktą, bet nenorėdamas jo užvaldyti, vis dėlto jį paima, jis netampa valdytoju. Šiuo atveju - jis tik detentorius. Jeigu jis nepaskelbia apie savo radinį, toks tylėjimas suprantamas kaip siekis užvaldyti rastą daiktą. Solo animo (vieno valia). Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas (pvz., nuomotojas) parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui (pvz., nuomininkui) tam tikrą daiktą, pastarasis pradeda jį valdyti, kai abi šalys dėl to susitaria. Romėnų teisę šiuo atveju patenkino valių išraiška, ir ji nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto. Šis aktas buvo pagrįstas tuo, jog šiaip ar taip daiktas, kurį detentorius gaudavo valdyti, jau būdavo pas jį. Constitutum possessorium. Asmuo įgyja valdymą be perdavimo akto, vien remiantis valios išreiškimu, jeigu daikto valdytojas pareiškia esąs pasiryžęs perduoti šiam asmeniui daiktą, tačiau pats likti detentoriumi (pvz. Tifius perka Sėjaus lanką, bet šis lieka jo nuomininku). Protiškai nesveiki asmenys bei vaikai buvo pripažįstami visiškai neveiksniais, jie negalėjo savo veiksmais sukurti sau civilinių teisių ir pareigų (pvz., negalėjo sudaryti sutarčių). Globotinis vaikas iki 7 metų galėjo ir be globėjo jgytf valdymą, jeigu jis pakankamai suprato savo veiksmų reikšmę. Asmenys, buvę kieno nors valdžioje (pvz., vergai), negalėjo savarankiškai įgyti turtinių teisių. Nors valdymas buvo laikomas faktu, asmenys neturėjo teisės jo įgyti savo vardu. Šie asmenys buvo laikomi valdžią turinčio asmens "organais". Todėl visos teisės galėjo būti įgyjamos bei vykdomos tik turinčio valdžią asmens vardu. Valdymo įgijimas per tarpininkus. Klasikinė teisė iš esmės nepripažino valdymo įgijimo per tarpininką (per liberespersonas adąuiri nobis nihilpatęst). Jeigu Tifius paprašo Sėjaus, kad šis nupirktų jam laivą, tai šį valdymą Tifius įgis tik tuo momentu, kai Sėjus laivą perduos. Kiek vėliau teisė numatė tam tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau iš esmės leido įgyti valdymą per liberam personam. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valią netenka galios viešpatauti daiktui. Tai įvyksta, valdytojas praranda:1. corpore (pvz., valdytojas iš baimės atsisako savo žemę atsiimti iš okupanto); 2. animo; kadangi valia valdyti kontinuityviškai tęsiasi, kad prarastų valdymą, valdytojas turi pareikšti valią atsisakyti jo. Todėl neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kada valdytojas perduoda daiktą kitam asmeniui, pameta arba miršta. Kilnoj amų daiktų valdymas prarandamas tuo momentu, kai daiktą užvaldo kitas asmuo, o nekilnojamųjų - kai valdytojas sužinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens. 30. VALDYMO GINIMO ESMĖ? Kiekvienoje civilizuotoje šalyje valdymas ginamas nuo trečiųjų asmenų trukdymo ar kėsinimosi į jį. Norint gauti valdymo apsaugą, buvo būtina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo faktą; b) valdymo pažeidimo faktą. Valdymo gynimas, pagrįstas vien tik minėtų faktų nustatymu, neliečiant klausimo, kam priklauso teisė į daiktą, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo priešingybė buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama įrodyti asmens teisę į ginčijamą objektą. Valdymas buvo ginamas ne ieškiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie, kaip ir visi interdiktai, buvo sąlyginiai magistratų įsakymai. Interdiktai gynė tiek kilnojamuosius, tiek ir nekilnojamuosius daiktus. Romėnų civilinė teisė turėjo gana plačią interdiktų sistemą. Tai interdiktai, kuriais buvo siekiama, kad:1} būtų pašalinti trukdymai naudotis daiktu (interdieturn retinendae possessionis);2)būtų grąžintas prarastas valdymas (Interdictum recoperendae posessionis);3)būtų atgautas valdymui daikas, kurį iki tol valdė svetimas asmuo (interdictum adibiscendae possessionis).1 Interdictum retinendae possessionis buvo skiriami dar į dvi rūšis: interdictum utrubi ir interdictum uti possidetis. a) Interdictum utrubi buvo duodamas kilnojamųjų daiktų valdymui apsaugoti. Valdymas turėjo būti ne ydingas. Ginamas ne paskutinysis valdytojas, bet valdytojas, kuris per paskutiniuosius metus daiktą valdė ilgesnį laiką. b ) Interdiktas uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Šiuo interdiktu galėjo pasinaudoti nekilnojamojo turto valdytojas, kuriam nebuvo galima prikišti ydingo valdymo (exceptio vitiosae). Ydingas valdytojas yra toks, kuris daiktą valdymui įgijo prievartos keliu, slapta ar iki pareikalavimo. Toks valdytojas galėjo reikalauti pripažinti jo valdymą, pašalinti trukdymus valdyti arba atstatyti buvusią padėtį. Nuteistas šio interdikto pagrindu galėjo būti tiek jį pateikęs asmuo, tiek ir asmuo, prieš kurį jisai buvo nukreiptas.2 Interdictum recoperendae possesionis. a)Interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu, jeigu iš valdytojo valdymas buvo atimtas jėga. Šis interdiktas galiojo šalia uti possidetis, todėl valdytojas, kurio teisės buvo pažeistos, turėjo pasirinkimo galimybę. b) Interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atžvilgiu. Jį paduodavo tada, kai, valdytojui pareikalavus, daikto negrąžindavo. Tokio pobūdžio santykiai atsirasdavo tarp globėjo ir kliento, o kiek vėliau jie buvo pradėti taikyti ir išlaisvintųjų vergų bei vaikų atžvilgiu. c) Interdiktu de vi armata buvo ginamas asmuo, iš kurio valdymą daiktui vienerių metų senaties terminas, šiam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. Pagal romėnų teisę ginklu paremtos prievartos negalima buvo naudoti net ir siekiant sutrukdyti kitam atimti valdymą vi, clem arbaprecario būdu. . Interdiktamsadibiscendae possessionis priklausė interdictum Salvianum ivinterdictum guorum bonarum. Jais buvo siekiama ne apginti, bet įgyti valdymą, kurio anksčiau nebuvo. Pirmiausiajie galėjo pereiti įpėdiniams, be to,uti possidentis interdiktas buvo duodamas tik tam, kuris interdikto paskelbimo momentu dar valdė, tuo tarpu rekuperatorinį dc precario duodavo tam, kuris nustojo valdyti dėidolus (apgaulės). Pagaliau uti possidetis interdiktas atstatydavo tik nekilnojamojo turto valdymą, o unde vi interdiktas atstatydavo nekilnojamojo daikto ir priėjo priklausančių kilnojamųjų daiktų bei jų vaisių valdymą. 31. NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKĄ IR TURINYS? Pagrindinius nuosavybės teisės turinio elementai: Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat galį daįktą suvartoti arba sunaikinti. Galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo jų atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe. Savininkui praradus faktinį valdymą (pvz., vagystė), nebuvo prarandama nuosavybė, o drauge irius possidendi. Savo teises savininkas galėjo įgyendinti pretorinių procesinių priemonių pagalba (pvz., rei vindicatio), reikalaujant išduoti jam priklausantį daiktą. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimybė. Tai reiškė, jog savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir pan. Nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Nuosavybės teisę - tai daiktinė ir autonominė asmens teisė valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri iš esmės yra neribojama, tačiau tik tiek, kiek ji nepažeidžia egzistuojančios teisėtvarkos. 32. NUOSAVYBĖSTEISĖS RŪŠYS ROMOJE. CHARAKTERIZUOTI KIEKVIENA RŪŠY? Nuosavybės teisės rūšys:1 bonitarinė (retorinė) nuosavybė;2 bendroji nuosavybė; 3 kviritinė;4 peregrinų. Savininkas galėjo būti tik Romos pilietis - kvintas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji buvo vadinama ir civiline nuosavybe. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Įgijėjas įgaudavo į res mancipi tik valdymo teisę, bet neįgaudavo kviritinės nuosavybės. Tik praėjus įgijamosios senaties terminui ta valdymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę, o iki to laiko ši nuosavybė likdavo perleidėjui. Iš pradžių jeigu daiktą, dar nepraėjus įgijimo senaties terminui, reikalaudovo atiduoti kviritinis savininkas arba jei jis būdavo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė jokios gynimo priemonės. Ir tik prie pretoriaus Publicijaus tokiems asmenims, kurie buvo praradę valdymą, pradėjo suteikinėti teisę pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris buvo paėmęs valdyti daiktą. Šio ieškinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje buvo daroma prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą visą būtiną įgijamosios senaties laikotarpį. šis actio Publiciana buvo turinčio teisę asmens turte. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė arba pretorinė nuosavybė. Peregrinų nuosavybę gynėjų teisinės sistemos (ius peregrinorum). Tam tikrais atvejais, kai egzistavo koliziniai peregrino ir Romos piliečio interesai, peregrinų pretorius arba provincijos vietininkas galėjo ginti peregriną jo teisės pagalba, formulėje įtvirtinant fikciją, jog peregrinas yra Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisinė kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212 m. praktiškai visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos imperijos pilietybę. 33. BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS, JOS CHARAKTERINGI BRUOŽAI? Pagal romėnų teisę daiktas galėjo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį valdydavo bendrai. Bendrąją nuosavybę - communio pro indiviso, condominium. Kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo idealią nuosavybės teisės į tam tikrą daiktą dalį. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo naudą bei privalėjo vykdyti daiktui uždėtas įvairias prievoles. Atliekant veiksmus, kurie lietė visą daiktą, buvo būtinas visų bendrasavininkių sutikimas. Kiekvienas jų galėjo reikalauti bendro nuosavybės padalinimo. Jeigu objektas būdavo nedalus, tai paprastai jis buvo paliekamas vienam iš savininkų, o kitiems būdavo priteisiama piniginė kompensacija, arba jį pardavus gauti pinigai būdavo padalinami proporcingai turimai nuosavybės daliai. 34. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO BŪDAI.NUOSAVYBĖS TEISĖS PASIBAIGIMAS? Nuosavybės teisė galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į šį daiktą. . Išvestinis kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų buvo priskiriami šie: mancipacija , Tradicija. Prie pirminių būdų priskiriam užvaldymą (occupatio); įgyjamoji senatis (usucapio); perdirbimas (specificatio); sujungimas ir t sumaišymas (accessio, confusio, commvctio); vaisių įgijimas. Įgyjant nuosavybę išvestiniu būdu, buvo taikomas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei jis pats jų turi. Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, jog nuosavybė pereina ne sutarties pasirašymo, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Kad pereitų nuosavybė į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą - mancipacija ar tradiciją. Mancipacija. Tai buvo vienas iš nedaugelio formaliųjų aktų romėnų teisėje- (sutartis variu ir svarstyklėmis). Įsigyti nuosavybę mancipatio keliu galima buvo ir neperdavus daikto. Pavyzdžiui, buvo galima įsigyti Italijos žemes, nepalikus Romos ribų. Nuosavybės perdavimo mancipatio būdu objektais buvo tik res mancipi. Šio akto dalyviais (įgijėju, perdavėju, liudininkais) galėjo būti tik Romos piliečiai. In iure cessio (perleidimas teisme). Perleidėjas buvo atsakovas, o įgijėjas - ieškovas. In iure cessio būdu buvo galima perduoti nuosavybę į res mancipi ir res ne c mancipi. Šiuo būdu taip pat galima buvo įgyti ar atsisakyti nuo servitutų bei kitų teisių. Kaip ir mancipatio, tai buvo abstraktus aktas, kuriuo galėjo naudotis tik Romos piliečiai. Traditio (perdavimas). Traditio skiriasi nuo mancipacijos ir in iure cessio, tuo, kad pastaroji buvo pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, o turinys. Traditio buvo ne formalus teisinis aktas, o paprastas faktas - materialus valdymo perdavimo aktas. Tam, kad tradicijos keliu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris sąlygas:a)daiktas turėjo būti faktiškai perduotas (išimtis šiuo atveju buvo tik kai įgijėjas jau turėdavo daiktą);b) perleidimo faktą turėjo lydėti perleidėjo valia perduoti nuosavybę bei priėm'jo valia tą nuosavybę įgyti iusta causa; c) tinkamas teisinis pagrindas (iusta causa traditionis) kurio dėka buvo atliekama tradicija. Įgijėjas, kuris įgaudavo daiktą neturėdamas tinkamo teisinio pagrindo, netapdavo jo savininku, o perleidėj as galėdavo j į bet kada atimti, remdamasis atgaunamuoju ieškiniu. Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio šiomis ypatybėmis:1) Traditio galima įvykdyti šalims nedalyvaujant, t. y. per trečiuosius asmenis; 2)mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo niekinės, tai traditio - ne. Negalima perduoti tik servitutų, nes jie buvo res incorporales, o jiems negalima taikyti valdymo; 3)mancipacijos ir in iure cessio būdais bent nekilnojamųjų daiktų nuosavybę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant, o traditio negalėjo padaryti tas, kas nevaldė, arba nelaikė daikto. Išeitis buvo viena: reikėjo juridinio atstovo, turinčio teisę perleisti daiktą. Usucapio (igyjamoii senatis). Tai nuosavybės teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui. Kilnojamiesiems daiktams ji buvo vadinama usucapio ir,pagal romėnų teisę turėjo atitikti penkis pagrindinius bruožus:1,Res habilis. Usucapio keliu negalima buvo įgyti nuosavybės į , pavogtus daiktus, įgytus prievartos būdu priklausančius valstybės iždui ir bažnyčiai. 2,Titulus.Valdymui daiktas turėjo būti įgytas teisėtai.3. Fides. Tai yra valdytojo gera valia , kuri turėjo egzistuoti bent daikto užvaldymo momentu.4. Possessio reiškė, valdymas sukelia nuosavybės teisės atsiradimą (usucirpusjo ) keliu. Pagrįstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia šį daiktą pasilikti sau (artimus). 5.Tempus. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius metus, o nekilnojamuosius - dvejus metus. Occupatio (užvaldymas). Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris buvo taikomas įgyjant nuosavybę į užvaldytą niekieno daiktą .Romėnų teisė statusą pripažino f e ra e bestiae, thesaurus, res derelietae ir res hostiles.1) Ferae bestiae (laukiniai gyvuliai). Nuosavybė į laukinius gyvulius atsirasdavo būtent nuo jų faktinio užvaldymo momento (pvz., ne gyvulio persekiojimas, bet jo sumedžiojimas suteikdavo nuosavybės teisę). 2) Thesaurus (lobis) - tai vertingi daiktai, kurie ilgai buvo paslėpti radus lobį svetimoje žemėje jis buvo dalinamas per pusę sklypo savininkui ir jį radusiam asmeniui. 3)Res derelictae (palikti daiktai). Derelikcija - tai atsisakymas nuosavybės laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdymą (pvz., išmetimas) ar galutinai paliekant žemės sklypą. 4) Res hostiles - tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus. Specificatio (perdirbimas). Specificatio - tai nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris reiškė esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (nova species).(Pav: iš vynuogių padaromas vynas;). Nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima buvo grąžinti į pirmykštę padėtį (pvz., iš aukso pagamintas žiedas), ar ne (pvz., iš vynuogių išspaustas vynas). Vaisių įgijimas. Vaisiai nėra atskirti nuo motininio daikto, jie yra pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe. Tik nuo atsiskyrimo momento jie įgauna savarankiškų daiktų statusą. Bendra taisyklė teigė, jog toks daiktas priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavybės teisę į vaisius įgydavo pirminiu būdu. Išimtys buvo nustatytos tik vienai vaisių rūšiai, vaisiams siaurąja prasme (fructus), t.y. tiems natūraliems vaisiams, kuriuos daiktas periodiškai gimdo. Nuosavybės teisės išnykimas. Romėnų teisė nuosavybę laikė amžina teise. Ji galėjo išnykti tik dėl tam tikrų priežasčių. Pirma, nuosavybės objektui išnykus materialiai (dėl fizinio sunaikinimo, specifikacijos ar kitokiu daikto išnykimo atveju). Antra, kai nuosavybės objektas išnyksta juridiškai, t.y. nebegali toliau būti nuosavybės objektu pagal romėnų teisę (priešo atimtas daiktas, išlaisvintas vergas, daiktas, paimtas valstybės ar bažnyčios reikalams). Nepriklausomai nuo objekto, nuosavybės teisė išnyksta šiais atvejais: 1) ją perleidus (perleidimas galėjo būti savanoriškas ir nesavanoriškas); 2) vienas asmuo praranda, bet kitas neįgyja (laukinis prijaukintas gyvulys pabėga); 3) savininkui atsisakius savo teisės; 4) nuosavybės teisė iš savininko atimama prieš jo valią (konfiskacija, senatis). 35.NUOSAVYBĖS TEISĖS GINIMAS, IEŠKINIAI ROMOJE? Pagrindiniai ieškiniai, tarnavę savininko nuosavybės teisės gynimui romėnų teisėje buvo rei vindicatio (vindikacinis ieškinys) ir actio negatoria (negatorinis ieškinys). Rei vindicatio. Jeigu savininkas daikto nevaldė, jis negalėjo pasinaudoti interdiktine gynyba. Jis taip pat negalėjo atsiimti daikto savavališkai, bet privalėjo kreiptis į teismą, prašydamas daiktą priteisti. Materialine-teisine prasme vindikacinis ieškinys - tai nevaldančiojo savininko reikalavimas valdančiajam nesavininkui dėl daikto sugrąžinimo (restituere rem). Ieškovu (aktyvioji šalis) pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas, praradęs valdymą. ieškovais negalėjo būti visi tie asmenys, kurie negalėjo būti kviritinės nuosavybės subjektais, taip pat asmenys, kurie nuosavybę įgijo pretoriniais būdais, kadangi pretorinė nuosavybė buvo ginama actio Publiciana. Legisakciniame procese atsakovu galėjo būti tik tas daikto valdytojas, kuris teigė, jog ginčijamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise (contravindicatio). Jeigu to nebuvo teigiama, tai ieškovas ir be proceso įgydavo daikto valdymą. atsakovu vindikaciniame ieškinyje galėjo būti ir menamas valdytojas t.y. asmuo, kuris proceso metu daikto jau nebevaldė, kadangi klastingai jo atsikratė (pvz., išmetė). Ieškinio dalyku buvo daiktai ir jų vaisiai, tikslas yra atgauti daiktą natūrą. Vindikacinis ieškinys formuliariniame procese priklausė arbitralinių ieškinių grupei, kadangi teisėjas, nustatęs, jog daiktas priklauso ieškovui, pirmiausia atsakovui siūlydavo savanorišką restituciją. Romėnų teisė skiria tris išlaidų, padarytų daikto išlaikymui, rūšis (impensae):1,Išlaidos, kurias reikia padaryti, kad daiktas apskritai egzistuotų arba kad iš esmės nepablogėtų - tai būtinosios išlaidos (impensae necessariae).2, Išlaidos, kurios tik padidindavo daikto vertę – naudingosios išlaidos (impensae utiles).3,Išlaidos, panaudotos daikto pagražinimui - prabangos išlaidos (impensae voluptuariae). Actio negatoria. Kai savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors neteisėtai trukdo jam daiktą valdyti. Šiuo atveju savininkas galėjo savo teises ginti negatoriniu ieškiniu (actio negatoria). Taigi negatoriniu ieškiniu galėjo pasinaudoti valdantis savininkas prieš bet kokius trukdymus ir pasikėsinimus į jo nuosavybę (absoliutinė gynyba). Ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir kad atsakovas ją pažeidė. Atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę, tam tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz., įrodinėti servitutą. Ieškinį patenkinus ši atsakovo "teisė" paneigiama, iš čia negatorinis ieškinys. Greta negatorinio ieškinio buvo actio prohibitoria (draudžiamasis), kada ieškovas įrodinėja savo teisę uždrausti ką nors daryti. Publiciana - tai petitorinis ieškinys. Tuo jis iš esmės ir skyrėsi nuo posesorinių interdiktų. Jeigu prieš interdiktą buvo galima atsikirsti, kad valdymas yra niekingas (užgrobtas jėga ir 1.1.), neliečiant valdytojo beteisiškumo, tai Publiciąno ieškinyje atsakovas galėjo įrodinėti, kad ieškovas neturi teisės į daiktą. Čia yra dar vienas pavyzdys, įrodantis kuo bonitarinis savininkas skiriasi nuo sąžiningo valdytojo. Šiuo skirtumu remiantis klasikinė teisė bonitarinį savininką statė greta kviritinio. Šis ieškinys buvo panašus įrei vindicatio, o jo formulėje egzistavo prielaida (fikcija), jog ieškovas pakankamai seniai turėjo daiktą, kad įgytų į jį nuosavybę įgyjamosios senaties keliu. Pasyviai legitimuotas, kaip ir rei vindicatio, buvo daikto valdytojas. Tais atvejais, kai atsakovas pareikšdavo, jog jis yra kviritinis daikto savininkas (exeptio iusti domimi), ieškovas galėjo pareikšti repliką ir įrodyti, kad jis ginčijamą daiktą įgijo iš savininko (replicatio rei venditae et traditae). Kai atsakovu Publiciąno ieškinyje būdavo kitas daikto valdytojas a d usucapionem, ginčo išsprendimą nulemdavo tam tikros sąlygos. Jeigu abu asmenys įgijo daiktą iš to paties asmens, tai procesą laimėdavo tas, kuris tą daiktą įgydavo anksčiau; taigi čia galiojo taisyklė prior tempore, potior ure (kas pirmesnis laiko atžvilgiu, tas geresnis ir teisės atžvilgiu). 36.TEISĖS Į SVETIMUS DAIKTUS SĄVOKĄ IR RŪŠYS? Šių teisių atsiradimui ypač svarbios buvo dvi priežastys. Tai savininkų interesai (normalus naudojimasis savo daiktu dažnai reikalavo turėti tam tikrų teisių į svetimą daiktą) ir, antra, tai kreditorių interesų užtikrinimo poreikis. Kaip bet kuri daiktinė teisė, iure in re aliena buvo absoliutaus pobūdžio, t.y. ji galiojo visų aplinkinių atžvilgiu. Jos buvo "ribojančio" pobūdžio, t.y. iure in re aliena dėka buvo apribojama nuosavybės teisė. Romėnų civilinė teisė žinojo gana daug šių teisių. Pagrindinės jų - tai servitutai, emfiteuzis, superficijus, ir įkeitimo teisė. 1) Servitutai (servitutes) - tai ribota daiktinė teisė kito asmens daiktui. Jeigu nuosavybės teisė suteikia daikto savininkui galimybę be apribojimų naudotis jam priklausančiu daiktu, tai servitutai suteikia teisę (kuri yra taip pat daiktinio pobūdžio) ribotai naudotis svetimu daiktu. Naudojimosi ribos priklausė nuo servituto rūšies. Pagal romėnų teisę servitutai galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į predialinius ir asmeninius. Servituto, kaip tam tikro teisinio santykio, dalyviais galėjo būti tik teisės subjektai. 2) Šiandieninė įkaito teisė - tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius (įkaito turėtojas) gali, skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš įkeisto turto vertės, nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas tretiesiems asmenims. Taigi įkeitimo teisiniame santykyje yra dvi šalys: įkaito turėtojas -kreditorius, kurio teisei apginti yra užstatomas turtas ir įkaito davėjas -skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais įkeičia daiktą. Pirmoji romėnų taikyta forma buvo laidavimas, t. y. šalia skolininko atsiranda dar vienas asmuo, kuris atsako kreditoriui savo turtu, jeigu skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų. 3) Superficijus ir emfiteuzis. Abi šios formos - tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jos maksimaliai-ribojo, nuosavybės teisę į sklypą. Emfiteuzis – tai graikiškos kilmės ilgametės nuomos sutarties prototipas. Tai buvo paveldima ir perduodama svetimo sklypo naudojimosi teisė, įsipareigojant mokėti kasmetinius procentus. Tokio pobūdžio sutartis nėra nei nuomos, nei pardavimo sutartis. Joms buvo suteiktos visiškai savarankiškos sutarties statusas. Vadinasi emfiteuzis susiformavo kaip savarankiška daiktinė teisė. Superficijus (superficius) – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu statybos reikalams. Ši teisė sudarė galimybę naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Superficijaus tikslas buvo paskatinti ir tuo pačiu palengvinti gyvenamųjų namų statybą. Jau respublikos laikotarpiu tretieji asmenys galėdavo statyti pastatus visuomeninėse ar privačiose žemėse, gavę disponuojančių tais sklypais asmenų sutikimą. Šie asmenys už naudojimąsi pastatais paprastai turėjo mokėti tam tikrą mokestį. 37. SERVITUTAI JŲ RŪŠYS IR BENDRA CHARAKTERISTIKA? Servitutas (servitus) – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą. Jeigu nuosavybės teisė suteikia daikto savininkui galimybę be apribojimų servitutai suteikia teisę ribotai naudotis svetimu daiktu. Servitutai galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į predialinius ir asmeninius. Servitutes praediorum(žemės). Asmuo, kuris nėra skylpo savininkas, riboja jo nuosavybės teisę į sklypą. Šis ribojimas pasireiškė tuo, kad nesantis savininku asmuo galėjo atlikti tam tikrus veiksmus, nepriklausomai nuo teisėto savininko valios. Taigi predialinio servituto subjektais buvo "viešpataujančio" ir "tarnaujančio" sklypo savininkai, iš , kurių pirmasis turėjo riboto naudojimosi teisę "tarnaujančio" sklypo atžvilgiu. Servitutes personarum, skirtingai nuo servitute preadiorum, kurie priklausė tam tikro sklypo savininkui, galėjo priklausyti bet kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai yra daiktinės teisės svetimam daiktui, suteiktos tam tikro asmens naudai (pvz., panauda). Priklausomai nuo sklypo paskirties bei nuo jo buvimo vietos visi predialiniai servitutai buvo skirstomi į kaimo (servitutes preadiorum rusticorum) ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum). Seniausi kaimo servitutai buvo:* Servitus itineris (tako servitutas) - teisė pėstute, ant arklio ar neštuvuose kirsti svetimą sklypą. *Servitus actus. Priklausė iura itinerum kategorijai ir reiškė, kad svetimą sklypą gali kirsti ekipažai, pavieniai gyvuliai ar kaimenes. *Servitus viae - tai servitutas, suteikdavęs teisę naudotis keliu, kurio plotį buvo nustatęs XII lentelių įstatymas. Iš visų kelio servitutų, šis suteikdavo plačiausias teises.*Servitutus aąue haustus - vandens praleidimo servitutas. Jis suteikdavo teisę įžengti į svetimą sklypą pasisemti vandens. Jis priklausė (vandens teisė) kategorijai. Labiausiai paplitę buvo šie miesto servitutai:*Servitus altius non tollendi - draudimas, įpareigojantis "tarnaujančio" sklypo savininką statyti tik tam tikro aukščio pastatus. Šis servitutas priklausė i m ra luminum (šviesos teisė) kategorijai. *Servitus prospiciendi - draudimas statyti "tarnaujančiame" sklype konstrukcijas, kurios užstodavo "valdančiojo" sklypo savininkui vaizdą. Taip pat priklausė iura luminum kategorijai.*Servitus protegendi vel proiciendi - teisė tam tikra statybine konstrukcija "kirsti" kaimyninio sklypo oro stulpą. Priklausė/Hm parietum (statybos) kategorijai.*Servitus tigni immitendi - balkio "įleidimo" į kaimyninį mūrą teisė. Priklausė taip pat iura parietum kategorijai.*Servitus oneris ferendi - teisė "atremti" statybinę konstrukciją į konstrukciją, esančią kaimyniniame sklype. Sklypo savininkas buvo įpareigotas išlaikyti savo konstrukciją tokią, kad kaimynas galėtų naudotis jam priklausančiu servitutu. Taip pat priklausė »

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!