Romėnų civilinė teisė: sistema ir periodizacija

Romėnų civilinės teisės dalykas sistema ir periodizacija Romėnų teisės vadovėlis (V.Nekrošius) Kazuistinė (rėmiasi konkrečiais atvėjais , kiekvienas atvėjis yra įvardyjamas atskirai). Partukuliarizas ( pasižymi savarnkiškumu [kaip graikijoje buvo poliai ir kiekvienas norėjo būti atskiras]) Peregrinai [ius peregrinorum]( Romoje gyvenantys svetimšaliai turėjo visai kitą taikomą teisės sistemos dalį) Romėnų teisė nuo kitų vergovės epochos teisės sistemų skiriasi iš esmės : [didžiausia reikšmė teikiama romėnų civilinei teisei] -Romoje pasaulietinės teises normos buvo atskirtos nuo sakralinės (teisės normos ir religija buvo atskiri dalykai). -Romėnų teisės normos buvo kuriamos ne konkretiems , bet apibendrintiems atvėjams. -Romėnų teisės normos sudarė tam tikrą darnią , bendraisiais principais pagrįstą sistemą. Romėnų teisės dalykas ir sistema : Šiuolaikinės teisės sistemos remiasi teritoriniu principu. Senovės Romoje asmens taisinis statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruominei ir nebuvo tokios teisės , kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams . Romėnų teisė buvo tik Romos piličiams taikoma teisė ir lemiamą vaidmenį čia vaidino asmens pilietybė . Ši Romėnų teisės dalis vadinosi - [ius civile] , tai buvo visuotinė romos piliečių teisė reguliuojanti visas jų teises ir pareigas , tiek privatines , tiek ir viešosios teisės galiojimų srityje , tai pat apimanti atsakomybę už nusikaltimus . Plečiantis romos imperijos teritorijai formuojasi tautų teisė – [ius gentium]. Šis skirstymas netenka reikšmės 212m. , kai imperatoriaus Karakulos konstitucija romos pilietybę suteikia beveik visiems romos imperijos gyventojams. Pagal teisinio reguliavimo objektą , romėnų teisė buvo skirstoma į : -Privatinę teisę [ins privatus] , privatinės teisės normos gynė atskiro asmens interesus jo santykiuose su kitais teisės subjektais . Šiai sričiai pirmiausiai buvo priskiriamos normos reguliavusios turtinius ir šeimos santykius (analogija mūsų dienomis – civilinė teisė). ; -Viešają teisę [ins publicum] , reguliavo romos gyventojų santykius su valstybe ir jos institucijomis. Šios normos reguliavo valstybės tarnybos santykius , šventyklų reikalus. Privatinės ir Viešosios teisės reguliavimo metodai : -Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvios ; [ins cogens] , (imperatyvios – tai kai parašyta ir jų negalima pakeisti (pvz.: prokuroras gavęs duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiklą turi pradėti įkiteisminį tyrimą)) , tai tokios teisės normos kurių teisės subjektai privalo besalygiškai laikytis ir jokie nukrypimai , nuo teisės normų reikalavimų neleidžiami. -Privatinės teisės normos daugiausiai buvo dispozityvios ; [ins dispositum] , tai tokios teisės normos kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atvėju gali pakeisti , o jų nuostatos imdavo veikti tada , kai teisės subjektai nesusitaria kitaip (pvz.: palikimą kuris turėtų atitekti vaikam , galiu nueiti pas notarą ir parašyti testamentą su turto perleidimu kitam asmeniui). Valstybės reikalai - aukščiausias įstatymas. [Ciceronas] Romėnų teisė pagal jos normų taikymo sferą buvo skirstoma į : -Bendrąją teisę , ji jungia universalias teisės normas , kurios buvo taikomos visais atvėjais išskyrus tuos , kai speciali teisės norma , numatė tam tikras išimtines teisinio reguliavimo taisykles. -Išimtinė teisė , ji užtikrino teisinio reguliavimo diferencijaciją kurios pagrindai buvo labai įvairūs (pvz.: teisės subjektų ypatybės (yra bendra viena norma , kai asmuo sulaukia tam tikro amžiaus gali sudaryti santuoką , tačiau išimtinė norma numatė , kad kariams tuoktis negalima)). Teisėkuros principai : -Teisingumas , šis principas pirmiausiai reiškia visų asmnų lygybę prieš įstatymą t.y. įstatymų leidėjas spresdamas , kokios turi būti teisės normos privalo taikyti kriterijus tinkamus visiems visuomenės nariams ir negali teikti pirmenybės tam tikrų asmenų interesams . -Humaniškumas , šis principas iš įstatymų leidėjo reikalavo , pagarbos žmogaus asmenybei t.y. teisės normos neturėjo žeminti žmogaus orumo. -Įprastos dvasinės ir fizinės žmonių savybės leidžiančios spręsti , apie tam tikrų gyvenimo reiškinių normalumą. Šis principas reiškia , kad įstatymų leidėjas reglumentuodamas tam tikrus visuomeninius santykius privalo atsižvelgti į konkrečias gyvenimo problemas ir paties gyvenimo siūlomus jų sprendimo būdus . -Prigimtinė teisė , romos teisininkai tikėjo , kad gyvenimo tvarka yra pagrįsta amžinu , nekintamu , protingu ir besąlyginiu sveiko proto kriterijumi ir šis principas turi vyrauti visose taisyklėse. Romėnų teisės periodizacija : -Seniausių laikų arba archainis laikotarpis (753prieš mūsų erą iki 3 amž. Prieš mūsų erą). Šiuo metu atsirandą svarbiausias romėnų teisės šaltinis – dvylikos lentelių įstatymo atsiradimas. -Romėnų teisės vystimosi laikotarpis (paskutinieji 3amž prieš mūsų erą) . -Klasikinis laikotarpis (nuo pirmo iki trečio amžiaus mūsų eros ) , šiame laikotarpyje labiausiai suklesti romėnų teisė . -Smukimo laikotarpis ( nuo trečio amž. Vidurio iki 565m.) Romėnų civilinės teisės šaltiniai : Romėnų teisės šaltinius galime suprasti dvejopai : pirmiausiai , tai teisės normų atsiradimo formavimosi ir išraiškos būdai . Antra : romėnų taisės paminklai . Pagrindiniai romėnų teisės šaltiniai : -Papročių teisė (manė , kad paprotys geriausiai atspindi žmogaus valią) , tačiau paprotys turi ir neigiamą savybę tie kas taiko teisę suprato piknaudžiauti galimybę papročiu . -Įstatymai , įstatymą sudarė trys dalys : pirmoji – įžanga , joje buvo nurodomos įstatymo iniciatoriaus vardas , balsavimo vieta ir laikas , bei tam tikros elgesio taisyklės.; antras – teisiniai reikalavimai , šioje dalyje dėstomas įstatymo tekstas.; trečias – sankcijos , tam tikros priemonės , kurios garantuoja įstatymo laikymasi. -Senato nutarimai , senatas tvirtino tautos susirinkimo priimtus aktus . -Imperatorių konstitucijos. Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais , tuo laiku buvo sudarytas rinkinys arba kodeksas [corpus iuris civilis]. Šitą rinkinį sudarė keturios dalys : Pirmoji dalis -Kodeksas , tai imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys išdėstytas chronolgine tvarka, Antra dalis vadinosi – Digestai , ši dalis sudaryta iš žymiausių romos teisinkų veikalų ištrauka, Trečia dalis – institucijos , tai romėnų teisės pagrindų rinkinys. Ketvirtas - Teisės aktų komentarai ,Penktas – pretorių ediktai , šeštas – teisės mokslas , Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems romos teisinkams buvo leista oficialiai aiškinti teisę (pvz.: konstitucinis teismas , aukščiausiasis teismas (toks aiškinimas visiems privalomas)). Teisės mokslo autoritetams suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus , kuriais privalėjo vadovautis teisėjai . Šitie mokslininkai buvo penki : Papinianas , Gajus , Paulius , Ulpianas , Modestinas . Civilnių teisių įgyvendinimas ir ginimas romos imperijoje : Pagal dabartinę subjektinių teisių gynimo koncepciją , kiekvieno asmens , subjektinės teisės gynybą galima esant tos teisės pažeidimams (Konst. 30strp.) . Romos valstybėje skirtingai , nei pagal šiuolaikinę koncepciją , subjektinės (kiekvieno asmens )teisės gynyba rėmėsi ne teisės pažeidimo faktu. Romėnų teisė teigia , kad nesubjektinės teisės pažeidimo faktas yra teisės gynybos pagrindas, o subjektinės teisės gynybą galima kalbėti tik tada ,jei ji užtikrinta ieškiniu . Subjektinės teisės gynyba reikšta formule – nėra ieškinio , nėra ir teisės. Ieškinio sąvoka ir rūšys : Ieškinys tai pagrindinė subjektinės teisės egzistavimo prielaida , romėnų teisėje , tai reiškia asmens teisę savo reikalavimą įgyvendinti teismine tvarka. Ieškiniai buvo skirstomi : -Daiktiniai , tai ieškinys pareiškiamas dėl ginčo kurio dalykas konkretus daiktas. -Asmeninis, tai reiškinys pareikštas dėl ginčo kurio objektas buvo konkretus veiksmas ,ar susilaikymas nuo jo , kurio riekalauti ieškovas turėjo teisę. Civilinis procesas : Romėnų civilinės teisės subjektai : Gebėjimą būti civilinės teisės subjekto romos teisininkai vadino [caput] , teisnus žmogus vadintas [persona] , [caput] sudarė šie elementai – laisvė , pilietybė ir šeimos galvos padėtis , pagal romėnų teisę , kad būtum asmuo reikėjo būti laisvu žmogumi , o ne vergu , piliečių , o ne svetimšalių ir šeimos galva , o ne paprastu priklausomu jos nariu . Pirmasis [caput] elementas – laisvės statutas : Tai buvo pagrindinė ir svarbiausia prielaida , leidžianti būti civilinės teisės subjektu , jį turėjo visi neesantys vergai , vergas negalėjo būti teisės subjektu , jis teisės objektas , jis nėra persona , jis daigtas . Vergas skiriasi nuo laisvo žmogaus tuo , kad jis neturėjo savo šeimos , turto , negalėjo turėti nuosavybės , negalėjo nei skolinti , nei skolintis , negalėjo palikti turto savo ypediniui, negalėjo kreiptis į teismą. Nors romoje vergovė laikyta naturaliu dalyku , tačiau jau anksti buvo praktikuojamas vergų išlaisvinimas (viena iš formų testamentu tapdavo laisvi , kai šeimininkas po savo mirties leisdavo ; vergo šeiminko pareiškimas tam tikram magistratuj , kad šis žmogus yra laisvas ) . Įstatymas numatė ,kad vergas galėjo tapti laisvu žmogumi , kai šeiminkas jį paliko likimo valei , nesuteikei pagalbos sergant . Vergas galėjo tapti laisvu žmogumi tada , kai vergas padėdavo nustatyti šeimininko žudiką. Pilietybės statusas : Romėnai laikė vienu iš sudedamųjų , teisinio subjektiškumo elemntų todėl tik romos pilietis , galėjo būti romėnų visuomenės nariu ir teisės subjektu , ginamu teisės . Romėnai laikėsi nuostatos , kad neturėti pilietybės , reiškia neturėti laisvės , toks asmuo buvo laikomas daiktas , kurį buvo galima paimti į nelaisvę ir paversti savo vergu . Romos pilietybė buvo įgyjama gimstant arba pagal įstatymą . Natūraliausas pilietybės įgyjimo būdas buvo gimimas , tačiau pilietybės įgyjimas , buvo neatsiejamas , nuo laisvės statuso , paprastai tėvų nėštumo laikotarpiu abiejų buvusių laisvų ir turėjusių pilietybės statusą , gimęs vaikas tapdavo piliečiu , beveik visais atvėjais , vaikas įgydavo pilietybę , kad ir kas buvo tėvas , jeigu motina buvo pilietė . Romos piliečiai turėjo teisę tarnauti romos legionuose , dalyvauti ir balsuoti tautos susirinkimuose ir ši politinių teisių sritis visiškai nepriklausė nuo asmens šeimyninės padėties , tuo tarpu romos piliečių teisnumas , privatinės teisės atžvilgiu priklausė nuo dviejų pagrindinių teisių : -Teisės kurti šeimą ; -Teisės dalyvauti civilinėje byloje; Pilietis turintis abi šias teises buvo visiškai teisnus , jis galėjo kurti šeimą , daryti visus civilinus sandorius , testamentu palikti arba gauti turtą. Šeimos statusas , šeima buvo patriachalinė ,šeimos centras buvo [pater familias] , jis buvo vienintelis kas valdė šeimos turtą nuo jo priklausė šeimos nariai , jis buvo bendravimo su pasauliu tarpininkas , jis atstovavo šeimą. Šeimos buvo skirstomi į dvi didelias grupes : -Savo teisės asmenys , šiai grupei priklausė tik [pater familias] t.y. šeimos atžvilgiu , visiškai savarnkiškas asmuo tačiau toks asmuo , nebūtinai privalėjo būti tėvu , turėti šeimą ir vaikų , teisiniu požiūriu svarbiausia ,kad asmuo šeimoje , nebūtų niekam pavaldus ir tik tada jis laikytas , teisės subjektu. -Svetimos teisės asmenys , visi kiti šeimos nariai (vaikai, jų palikuonys ir žmona ). Žmona užėmė dukters padėtį , nors jie buvo teisės subjektais , tačiau ne savo naudai , o [pater familias] . Visiškai teisniais asmenimis laikyti tik romos gyventojai , turintys trejopą , laisvės , pilietybės ir šeimos statusą . Ne esant šeimos negalima kalbėti apie pilietybę , nes tik piliečiai galėjo kurti legalią šeimą , ne esant laisvės negalima kalbėti apie šeimą, nes tik laisvieji turėjo pilietybę buvusią legalios santuokos pagrindu . Teisnumo sumažėjimas : Asmens kaip teisės subjekto ir visuomenės nario teisinė padėtis galėjo būti , visiškai panaikinta , arba gerokai apribota , kadangi visišką teisnumą galėjo turėti tik žmonės kuriems būdingi , visi trys [caput] elementai . Teisnumo sumažėjimas įvygdavo praradus vieną arba visus tris šiuos elementus . Romos teisinkai skyrė tris teisnumo sumažėjimo laipsnius : -Maxima , įvygdavo praradus laisvę , šitas laipsnis buvo laikoma kaip civilinė mirtis (pvz.: romos pilietis ištrėmiamas už romos imperijų ribų). Žmogus netekęs laisvės statuso , prarasdavo visus tris teisnumo elementus , ir teisiniu požiuriu laikytas mirusiu. Šiuo atvėju teisiniai padariniai buvo patys nepalankiausi , žmogus prarasdavo tiek asmenines , tiek ir turtines teises, asmens turtas atitegdavo valstybei arba jo kreditoriams. -Media , įvygdavo tada kai žmogus išsaugodamas laisvės statusą , netegdavo romos pilietybės , tokie atvėjai sieti su tremtimi . -Minima , tai mažiausias teisnumo ribojimas susijęs su šeimos statuso pasikeitimu , asmuo išsaugojo laisvės ir pilietybės statusą , tačiau keitėsi jo padėtis pirmosios šeimos kuriai priklausė atžvilgiu (pvz.: niekam nepavaldi moteris , išteka sudarydama santuoką t.y. ji iš savo teisės asmens tampa svetimos teisės asmeniu). Veiksnumas : Pagal amžių visi žmonės romėnų teisėje skirstyti į tris grupes : -Vaikai iki 7 m. buvo visiškai neveiksnūs; -Mergaitės nuo 7 iki 12 m. ir berniukai nuo 7 iki 14 m. buvo nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą t.y. galėjo sudaryti tik smulkius sandorius , priimti ne brangias dovanas , pirkti ne brangius daigtus , o stambesniems sandoriams buvo būtinas globėjo sutikimas. -Mergaitės nuo 12 m. , o berniukai nuo 14 m. iki 25 m. laikyti pilnamečiais ir veiksniais , tačiau paaiškėjus , kad jų sudarytas sandroris aiškiai nenaudingas , jie galėjo prašyti pripažinti jį negaliojančiu ir gražinti jį į pirmykščią padėtį. Fiziniai ir juridiniai asmenys : Klasikinė Romėnų t. Pripažino juridinio asmens bruožus: -Juridinis asmuo civiliniuose teisiniuose santykiuose prilyginimas fiziniui asmeniui. -Juridinis asm. Egzistavimui neturi įtakos narių kaitai. -Juridinio asm. Turtas atskirtas nuo jo narių turto. -Juridinis asmuo gali būti civilinių santykių su fiziniais asmenimis subjektų per savo įgaliotus atstovus – fizinius asmenius. Daiktinė teisė: -Pakeičiami daiktai , tai daiktai kurie neišsiskiria , tam tikromis individualiomis ypatybėmis iš kitų tos pačios rūšies daiktų kaip atskiri , dažniausiai , tai objektai kuriuos galima apskaičiuoti , pasverti ar pamatuoti. -Nepakeičiami daiktai , tai daiktai kurie iš kitų išsiskiria tam tikromis savybėmis specifinėmis , individualizuoti. -Suvartojami daiktai , fiziškai sunaikinami , vieną kartą pavartoti . -Nesuvartojami daiktai , tai daiktai kurie naudojami dažniausiai neišnyksta arba išnyksta vartojant ilgai. -Dalūs daiktai , tai daiktai kuriuos galima padalyti į daugiau dalių , nekeičiant jų esmės , vertės ir ekonominės paskirties . -Nedalūs daiktai , tai daiktai kurie padalyti , praranda turėtas savybę ir paskirtį . -Pagrindiniai ir papildomi daiktai , papildomi daiktai materialiai savarankiški , tačiau padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo paskirtį. Papildomi daiktai buvo skirstomi – daikto dalys , savarankiškai teisi tik atskirtos nuo pagrindinio daikto Daiktinė teisė visada yra apsoliuti , tai yra vieno ar kelių asmenų teisė į daiktą , kuri suponuoja , kitų asmenų pareigą , netrugdyti turinčiam teisę asmeniui ja naudotis . Ribota daiktinė teisė , reiškia mažesnę valdžią daiktui , ir suteikia galimybę , šią teisę turinčiam asmeniui , tam tikrais tikslais , ir apimtimi naudotis svetimu daiktu. Nuosavybės teisė . Daiktinė teisė , tai juridinė asmens valdžia daiktui, pati valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio todėl daiktinės teisės nėra vienodos . Pagrindinė daiktainė teisė , nuosavybės teisė. Romėnų supratimu nuosavybės teisė nurodo , teisės turėtojo laisvės ribas (t.y. savo nuožiūra nepažeidžiant kitų teisių naudotis nuosavybe ) ir yra jos laisvės garantas ( t.y. draudžia kėsintis į kito asmens nuosavybę). Pagrindiniai nuosavybės teisės turinio elementai : -Daikto naudojimosi teisė reiškia , kad asmuo gali naudotis daiktu ir rinkti jo duodamus vaisius. -Disponavimo teisė suteikia daikto savininkui teisę , jam priklausantį daiktą parduoti dovanoti ar kitaip jį perleisti. -Turėjimo ir valdymo teisės praradimai (pvz.: pavogus daiktą) nereiškė , jog išnyksta nuosavybės teisė (t.y. asmuo turėjo teisę reikalauti ) gražinti jam priklausantį daiktą . Nuosavybės teisė – tai daiktinė autonominė asmens teisė valdyti (naudotis ir disponuoti materialiu daiktu , neribojima tik tiek , kiek nepažeidžia esamos teisėtvarkos . Nuosavybės teisės ribojimas : Romėnai nuosavybės teisę suprato , kaip apsoliučę teisę naudotis daiktu, tačiau ir ši apsoliuti teisė buvo ribojama , o ši ribojimą lėmė žmonių visuomeninio gyvenimo prigimtis , socialinių ir politinių vertybių sistema , nuosavybės teisės ribojimai kuriuos lėmė , visuomenės interesai , įtvirtinti viešojoje teisėje , todėl šalys privačiu susitarimu , negalėjo panaiktinti , arba sumažinti šių ribojimų tuo tarpu ribojimai , lemiami trečiūju asmenų interesu įtvirtinti privatinėje teisėje . Todėl šalys susitarusios , galėjo ribojimus keisti , ar net naikinti . Nuosavybės teisės ribojimas galėjo atsirasti įstatymų , sutarties , ar teismo sprendimo pagrindu . Pagrindiniai teisės nuosavybės ribojimai : -Ribojimai ginantys visuomenės interesus ( draudimas deginti lavonus miesto ribose, prabangių laidotovių draudimas , ribojimai prašmatniam gyvenimo būdui , minimalūs atstumai tarp namų, maximalūs namų aukščiai ir pan.) -Ribojimai kaimynų naudai (sklypo kuriame augantys vaisia nukrito į kaimyno sklypą savininkas galėjo kas antrą dieną susirinkti jam priklausančius vaisius to mežio, asmuo privalėjo sutikti su tuo , kad kaimyno statumas namas įsiterpia į jo sklypą per pusę pėdos, savininkas privalėjo praleisti kaimyną per savo sklypą , jeigu šis kitaip negalėjo pasiekti sąvojo). Anatinė ir kognatinė šeima. Šeima pagrįsta [pater familia] šeimos idėja vadinosi – [agnatine]. Asmenys pavaldūs pater familia laikyti giminėmis t.y. agnatas. Kraujo ryšys , kokios nors teisinės reikšmės neturėjo , todėl ištekėjusi ir perėjusi gyventi į savo vyro namus moteris nutraugdavo ,bet kokius giminystės ryšius su savo ankstesne šeima. Vyro tėvams ji tapdavo dukra , o vyro broliams ir seserims , ji tapdavo seserimi. Tapusi kitos šeimos [agnate] (giminaite) , ji prarasdavo buvusių savo agnatų turto paveldėjimo teisę. Agnatinei giminystei lemiama pater fimilias valdžios , gerokai apribojo civilinę apyvartą , kadangi visi šeimos nariai išskyrus pater fimilius buvo svetimos teisės asmenys , todėl niekas nenorėjo su jais sudaryti sandorių , pagal kuriuos viskas kas įgyta , tapdavo pater familias nuosavybe. Tuo tarpu jam pačiam kokių nors pareigų nesukurdavo Pareigos tekdavo svetimos teisės asmenims nors jie negalėjo būti nuosavybės teisės subjektais . Romoje prasidėjusi gamybinių jegų raida , skatino civilinę apyvartą ir privačios nuosavybės gausėjimą , pagaminus materialiųjų vertybių daugiau , nei reikia tėvams rūpėjo patikėti savo turtą. Kraujo giminaičiams ir pirmiausiai vaikams . Agnatinė giminystė to neleido . Ir prieštaravo naturaliam tėvų norui . Palikti turtą savo tikriems vaikams , kurie tapo kitų pater familias agnatais. Visa , tai lėmė , kognatinės šeimos grindžiamos kraujo giminystę atsiradimą. Kognatinė šeima ir kognatinė giminystė pergyveno romos valstybę ir tapo šiuolaikinių šeimos teisinių santykių pagrindų. Santuoka ir jos rūšys: Sanuoka romoje buvo tas institutas (institutas , tai visos teisės normos susijusios su tam tikra sfera) kurio pagrindu kūrėsi šeima , santuoka romėnai vertino dvejopai : -Patys romėnai buvo labai religingi , todėl ir santuoką laikė dieviškosios ir žmogiškosios teisės suvienyjimu , ją grindė įvairiais religiniais papročiais ir tikėjo , kad santuoka sutvirtina šeimą , kaip tam tikrą kolektyvą . Romėnai būdami pragmatiški , buvo įsitikinę , kad santuoka yra gera priemonė padedanti sureguliuoti tam tikrus teisinius turtinius ir asmeninius santykius. Nors romėnų teisė teigia ,kad santuoka tai vyro ir žmonos sąjunga viso gyvenimo bendrumas tačiau realiai moteris , santuokoje niekada nebuvo lygeteisė su vyrų . Ji priklausė arba nuo tėvo , arba nuo vyro. Teisėta romėniška santuoka buvo dviejų rūšių : -[cum manu] dėl tokios santuokos žmona pategdavo visiškon vyro priklausomybėn , iki ištekėdama buvusi savo teisės asmeniu , sudariusiu santuoką , žmona pategdavo savo vyro ar jo tėvo globon t.y. ji tapdavo svetimos teisės asmeniu. Teisiniu požiūriu , tapusi svetima savo buvusiai šeimai , ji tapdavo savo vyro šeimos naria. -[sine manu] esant šiai santuokai , žmona nepategdavo savo vyro valdžion teisiniu požiūriu žmona ligdavo svetima , ji teisiškai išsaugojo buvusią šeimyninę padėti , ji ir toliau buvo senosios šeimos naria . Kiekviena sudaryta skirtingai , turėjo skirtingų teisinių padarinių , turtiniams ir asmeniniams sutuoktinių santykiams ir buvo skirtingai nutraukiama . Santuoka CUM MANU galėjo būti nutraukta , tik vyro iniciatyva , o SINE MANU buvo galima nutraukti , ne tik abipusių sutuoktinių sutarimu , bet ir vienasmenių vyro arba žmonos valios išreiškimo aktu . Augusto įstatymai įvairiomis priemonėmis stengėsi stiprinti šeimos institutą : -Įstatymai pripažino nesantuokinį asmenų ,kurie negali sudaryti teisėtos santuokos į gyvenimą kartu. Tai tam tikras santuokos surogatas ( tipo tikras , panašus į tą , bet ne tas) , nes ir vaikams ir sugyventiniui buvo teikiamos tam tikros privilegijos . -Įstatymai numatė , kad 25 – 60 metų vyrai ir 20 – 50 metų moterys , turi būti susituokę ir turėti vaikų . Įstatymai nustatė ir būtinų vaikų skaičių , vyrams pakako ir vieno vaiko , o moterims reikėjo trijų . Santuokos sudarymas : Romėnų teisėi iki santuokos sudarymo , tai pat buvo žinomas sužadėtuvių institutas . Seniausiu laikotarpiu ,svetimos teisės asmenys , palaimindavo santuokai jų [pater familias] busimiesiems sutuoktiniams net nedalyvaujant . Veliau būsimieji sutuoktiniai , susižieduodavo patys , gavę [pater fimilia] sutikimą . Sužadėtuvems buvo būtinas merginos [pater familias] pasižadėjimas , perduoti ją vaikinui ir vaikino pažadas imti ją į žmonas. Sužadėtuvių nutraukimas turėjo tam tikras pasėkmes . seniausiais laikais sužiedotuvių nutraukimas , ne tik užtraugdavo negarbę ir ribojo kaltojo asmens ,procesines teises , bet ir suteigdavo teisę kitai šaliai reikalauti , nuostolių atlyginimo . Imperijos laikotarpiu , įstatymai nustatė , kad be svarbių priežaščių susitarimą tuoktis sulaužęs asmuo privalo gražinti ta proga gautas dovanas ir praranda teisę reikalauti gražinti kitai šaliai įteiktas dovanas. Seniausioji romėnų teisė žinojo tris santuokos sudarymo būdus : -Konforiacija , tai religinis aktas kuris vygdavo , dalyvaujant dešimčiai liudytojų ir žyniams. Buvo atliekami sakraliniai ritualai , tariant tam tikrus žodžius , svarbiausias ritualas šventinimas ir specialios duonos ragavimas . Tik asmenys gimę iš tuokos santuokos ir sudarę tokią santuoką, galėjo eiti aukštas šventikų pareigas . -Tariamas žmonos pirkimas iš jos [pater familias] . Žmona pirkta kaip ir vertingiausi daiktai (žemė , vergai ir t.t.) . Tai vygdavo dalyvaujant penkiems liūdytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis , jaunasis turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir perduoti metalą į jaunosios [pater familias] . -Tai faktinis sutuoktinių gyvenimas vienus metus , kaip , kad valdytojas valdęs nekilnojamą ar kilnojamą turtą , tam tikrą laiko tarpą įgydavo turto nuosavybės teisę . Taip gyvenimas vienerius metus suteikdavo vyrui valdžią savo žmonai . Tokia forma taikyta siekiant sankcionuoti santuoką sudarytą pažeidžiant formalius reikalavimus arba faktinį santuokinių gyvenimą , atsiradusį bendrai nesilaikant jokių formalumų . Santuoka sudaryta vieno iš minėtų būdų , buvo santuoka [cum manu] t.y. žmona pategdavo vyro arba jo [pater familias] valždion. Atsiradus santuokai [cine manum] šios formos pradėjo nykti , o įsitvirtino naujos naformalios grindžiamos būsimųjų sutuoktinių susitarimu . Santuokos sudarymo sąlygos: -Santuokinis amžius , vyrams – 14 metų , moterim -12 metų -Sutikimas sudaryti sąntuoką , būsimasis sutuoktinis duodavo savo sutikimą , jei būdavo savo teisės asmuo . Būsimoji nuotaka ,tai pat turėjo gauti [pater familias] sutikimą . -Nebuvimas kliūčių sudaryti santuoką. Kliūčių sudaryti santuoką galėjo sukelti asmenų priklausymas , skirtingiems visuomenės luomams . Arba tarpusavio giminystės ryšiai. Santuokos nutraukimas: Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida , kad visą santuokos laiką išliktų sąlygos buvusios būtinos susituokti ir kurios nors iš jų išnykimas sudarė pagrindą nutraukti santuoką. Santuoka baigdavosi . Santuoka galėjo būti nutraukta : -sumažėjus vieno iš sutuoktinių teisnumui (vienam iš sutuoktinių patekus į vergiją santuoka būdavo nutraukiama . Tačiau abiem sutuoktiniam esant neleisvėj , santuoka tesiasi. -Vyro arba jo [pater familias] valia . -Abiejų sutuoktinių valia arba vieno iš sutuoktinių valia . Iš tokios laisvės buvo iš pagrindinių romėnų šeimos teisės principų ir jo nebuvo stengiamasi paneigti iš esmės . Tačiau įstatymai numatė tam tikrus turtinius suvaržymus asmenims nutraukusiems santuoką: -Žmona savo elgesiu sudariusi pagrindą nutraukti santuoką arba pati reikalavo ištuokų be svarbių priežaščių , netegdavo savo kraičio . -Dėl santuokos nutraukimo kaltas vyras prarasdavo iki vestuvines dovanas. Neribota ne tik ištuokos laisvė ,bet ir pakartotina santuokos sudarymas. Tačiau tam tikri apribojimai buvo nustatyti vaikų interesams apsaugoti : -Tėvas ar motina sudarė antrą santuoką , tik valdė jam priklausantį turtą , o jam mirus šis atitegdavo vaikams iš pirmosios santuokos . -Naujasis sutuoktinis negalėjo gauti dovanų ar paveldėti daugiau turto negu vaikai iš pirmosios santuokos . -Tam kad galėtų sudaryti naują santuoką , našlė privalėjo laukti ne mažiau kaip dešimt mėnesių . O ką jie įgydavo santuokos metu taip pat priklausė tik jai, žmonai [cine manum] . Su vyru ji galėjo sudaryti įvairius sandorius išskyrus dovanojimo . Buvo pripažįstamas išlaikymo reikalavimas ,ir vyras ir žmona galėjo reikalauti palikti tiek turto , kad nereikėtų skurstis . Pamažu įsigalėjo taisyklė , kad vyras ir žmona privalo saugoti vienas kitą. Santuokoje romėnai didelį dėmesį skyrė turtiniams santykiams : -Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga , o žmona ir vaikai turėjo teisę reikalauti išlaikymo [elementati] . -Sudarydamos santuoką žmona į šeimą atsinešdavo kraitį , tačiau ta dalis kurią ji perduodavo vyrui (šeimos išlaidoms padengti) buvo įforminama tam tikra tvarka . Pirmiausia ji buvo įvertinama , o vyras turėjo įsipareigoti , kad nutraukus santuoką , jis tą dalį gražins žmonai ar jos tėvams. Priešingu atvėju pastarieji turėjo teisę teigti ieškinį teisme , jei santuoka nutraukta žmonos iniciatyva , tai ta dalis lieka vyrui , jei žmona miršta , dalis gražinama jos šeimai. Šiai kraičio daliai tai pat galiojo draudimas ją perleisti be žmonos sutikimo. Sutuoktinių lygiateisiškumo principas , tai pat riekalavo , kad ir vyras skirtu tam tikrą dalį turto į kurį galėtų pretenduoti žmona , jeigu santuoka išįra ne dėl jos kaltės. Įstatymas numatė , kad vyras irgi išskiria tam tikrą dalį savo turto , kurią draudžiama santuokos metu perleisti kitiems asmenims , ir į kurią gali pretenduoti žmona jei santuoka nutraukiama dėl vyro kaltės . Tėvų ir vaikų santuoka : Paveldėjimo teisė: Paveldėjimo samprata ir Evolociuja romoje – žmogui mirus asmeniai teisiniai santykiai kurių subjektas jis buvo , tai pat teisės ir pareigos kurios sudaro šių santykių turinį baigėsi , tačiau teisės ir pareigos , tačiau teisės ir pareigos kurių vygdymas nesusijęs su jų turėtojo asmenybe neišnyksta ir žmogui , kuriam jos priklausė mirus , šiuolaikinės teisės koncepcija pripažįsta , kad mirusio turtas (turtinės teisės ir pareigos ) atitenka jo įpėdiniams . Įpėdiniai tampa šio turto savininkais , skolininkais ir kreditoriais prievolių kurių subjektas buvo miręs asmuo , toks mirusiojo . Toks mirusiojo turto perėjimas kitiems asmenims , kartu su skolomis ir reikalavimais vadinamas – paveldėjimu. Įpatinga turto reikšmė romos piliečių gyvenimui ir visuomeniai padėčiai , lėmė ypatingą dėmesį paveldėjimo santykiuose. Turtas pirmiausiai garantavo pater familias valdžia šeimoje . pater familias buvo vienintelis , teisinis ir fanktinis viso šeimos turto valdytojas. Po savo mirties galėjas palikti turtą kam panorėjas. Tačiau privalėjo pasirūpinti savo šeimos narių turtiniais interesais, garantavo paveldėjimas turto išsaugojimą šeimoje. Tačiau romėnų teisėje požiūris į paveldėjimą , kaip į univeraslų mirusiūjų turtinių teisių parėmimą įsitvirtino palaipsniui . Primityviosios teisinės mastysenos požiūriu mirus asmeniui jam priklausantis turtas tampa bešeimininkis , jį gali pasisavinti ,bet kas ir tai nelaikoma vagyste , šis požiūris tai pat pripažysta , kad mirus asmeniui išnyksta ir skolos . Padėtis keičiasi atsiradus patriarchaliniai šeimai ir patriarchaliniai nuosavybėj, čia turtas ne pater familias , bet šeimos turtas todėl mirusiojo daiktai atitenka jo artimiesiems , palikuoniams. Tačiau šiuo laikotarpiu yra pripažystama jo palikuonis paveldi tik materialius daiktus , bet nepaveldi skolų . Aktyvus romos imperijos ekonominis gyvenimas reikalvo apsaugoti , ne tik mirusiųjų ar jo artimųjų , bet ir kreditorių interesus. Romos teisė žengė lemiamą žingsį reglumentuodama paveldėjim santykius, kad mirusiojo įpėdinis paveldi ne tik mirusiojo materialų turtą , bet ir skolas , atsako ne tik mirusiojo turto ,bet ir savo asmeniniu turtu . Ankstyvuoju laikotarpiu paveldėjo asmenys , kurie buvo mirusiojo asmens šeimos giminaičiai paveldėta tik pagal įstatymą , toks paveldėjimas nuo mirusiojo valios nepriklauso .Toks įstatymas nustatė įpedinių eigą. Silpnėjant šeimos nuosavybei didėjant individo įtakai , ir reikšmę ekonominiam gyvenimui , šeimos galvos teisė disponuoti turto stiprėjo . Jis turėjo teisę spręsti kam atiteks turtas jam mirus. Testamento galia gali nušalinti įpėdinius nuo paveldėjimo (atsiranda paveldėjimas pagal testamentą) . Paveldėjimas pagal testamentą buvo grindžiamas taisykle , jog paveldėjimas pagal testamentą naikina paveldėjimą pagal įstatymą, tai reiškia , kad jei mirusysis dalį turto įpėdiniui paliko testamentu , o dėl kitos dalies nenusprendė nieko tai pastaroji dalis atitenka tai pat testamentiniam įpėdiniui . Minėta jog romėnų teisė siekia pirmiausiai apsaugoti šeimos narių turtinius interesus , todėl įstatymai numatė pater familias teisę testamentu palikti savo turtą jam pavaldiems šeimos nariams . Paveldėjimas pagal testamentą Testamentas romėnų teisėje , tai vienašalis palikėjo paskutine valia grįstas sandoris sudarytas laikantis , nustatytų formalumų siekiant paskirti savo teisių ir pareigų įpėdinį . Seniausiais laikais romėnų civilinė teisė numatė dvi testamento rūšis : -Testamentas tvirtintas tautos , susirinkimo metu , taikos metu , du kartus per metus . Testatorius pareikšdavo apie savo valią paskirtą įpėdinį ir prašydavo susirinkusiųjų patvirtinti jo testamentinę valią . -Testamentas buvo sudaromas nepaprastose tautos surinkimuose , bet prieš į mūšį išsiruošusius karius, tačiau ši forma buvo nepatogi , nes šiuo atvėju testamento negalėjo sudaryti vyresnio amžiaus vyrai nedalyvavę karo veiksmuose . Be to vieša forma buvo nepatogi , nes testatorius dažniausiai norėjo išsaugoti palikimo paslaptį . Šių testamento formų nepatogumas lemia naujos formos atsiradimą . Pagal ją turtas perduodamas patikėtiniui , dalyvaujant svėrėjui ir penkiems liūdytojams , testementas galėjo būti rašytinės formos taip išsaugant testamento turinio paslaptį. Vėliasniais laikais testamentas buvo pripažįstamas galiojančiu jei jis buvo pasirašytas testatoriaus ir septynių liudytojų . Testatorius galėjo pakeisti ar panaikinti testementą dalyvaujant trims liūdytojams . Testatoriui mirus Testamenta galėjo pateikti magistrui kuris patvirtintinęs parašų autetntiškumą viešai paskelbdavo testamentą. Asmeniui mirus ir nepalikus testamentui paveldėti buvo šaukiami įpėdiniai pagal įstatymą turintys teisė paveldėti . Paveldėjimas pagal įstatymą : Ši sistema ypėdinius suskirstė į keturias eiles: -pirmąjam priklausė , sūnūs ir dukros jų vaikai -antros eilės , motina , tėvas , seneliai , broliai ir seserys , tai pat jų vaikai . -netikri mirusiojo broliai ir seserys , bei jų vaikai , neesant šių giminaičių , paveldėjimas pereidavo kitiems kraujo giminaičiam , jei ir šių nėra – turtas iždui . Našlė ar našlys paveldėdavo paskutinis . Jei našlė neturtinga , jai leista paveldėti, tam tikrą dalį kartu su vaikais . Privalomoji dalis: Romėnai manė , kad testamentas kuriuo visas turtas paliekamas svetimiems asmenims , aplenkiant artimiausius mirusiojo šeimos narius , kurie reikšmingai prisidėjo prie turto gausinimo , negali būti laikomos teisingu . Atsižvelgiant į tai romėnų teisė numatė privalomosios paveldėjimo dalies institutą . Norint artimuosius nušalinti nuo paveldėjimo , tai reikėjo argumentuotai pagrįsti , tačiau net ir šis reikalavimas negalėjo visiškai užtikrinti artimiausių šeimos narių interesų . Galėjo būti pripaišoma , kad buvo neblaivo proto ir gali buvo prašyti pripažinti negaliojančiu arba maža gabaliuka atsijoti. Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai: Paveldėjimas susideda iš dviejų tarpusavyje susijusių stadijų. Palikėjui mirus jo įpėdinis kviečiamas priimti palikimą. Antra stadija – įpėdinis sutinka priimti palikimą. Atsižvelgiant į , tai romėnų teisė įpėdinius skirstė į dvi kategorijas . Mirusio šeimos nariai gyvenę kartu su palikėjum . Įpėdiniais tapdavo iškart palikėjo mirties metu , taip išvengdami šių dviejų stadijų . Jie neturėjo atlikti kokių nors papildomų veiksmų kuriais pademonstruotų savo valią priimti palikimą. Tačiau ši situacija kėbli todėl , kad palikėjo skolos galėjo būti didesnės , nei paliekamas turtas . Tokiu atvėju buvo leidžiama nepriimti palikimo (tiesiog nieko nedarant). Antrąjai kategorijai priklausė asmenys kurie nepriklausė mirusiuojo šeimai. Jie turėjo išreikšti savo valią priimti palikimą . Seniausiais laikais palikimo priėmimui buvo taikoma iškilminga procedūra , veliau užteko faktiško daikto valdymo . Įpėdinio teisė nebuvo perduodama , jei įpėdinis paveldėjas turtą miršta , tada paveldi tolimesni palikėjo įpėdiniai . Tačiau priimtą palikimą jau buvo galima perleisti kitiems asmenims. Priėmus palikimą atsiranda tam tikrų teisinių padarinių . Asmuo priėmęs palikimą asmuo tampa įpėdiniu , t.y. jam pereina mirusiojo teisė. Palikimas susilieja su įpėdinio turto , įpėdinis tampa turto savininku palikėjo skolinkų kreditoriumi . Tačiau galima situacija , kai įpėdinis turi daug skolų , todėl kreditorių teisės gali būti pažeistos , tokiu atvėju kreditoriams suteikiama teisė . Todėl pareiga atskirti įpėdinių turtą nuo paveldėtojų torto , ir nukreipti išieškojimą į paveldėtą turrtą . Priėmes paveldima turtą atsakė visiškai atsakė už visas palikėjo skolas nepriklausomai nuo to , ar užteko paveldėto turto. Išimtis buvo numatyta kariams , jie atsakė tik paveldėtą turtą. Turtas galėjo būti atimtis , pareiškėjo jei jis buvo nevertas turto , pagrindas- nusikalstama veika prieš palikėją Civilinis procesas: Seniausio civilinio proceso forma Romoje buvo [legis actiones] Šis terminas reiškė , įgyvendinto savo teisę , , teisėtų būdu , pasipriešinti neteisėtai prievartai . Penkios civilinio proceso formos: -Proceso lažybos , šalys prieš magistratą iškilmingai žodžiais viena kitai , pareiškė pretenzijs ir sao teises patvirtinti skyrė tam tikrą sumą vadinama sakramentu , teismas spresdamas ginčą , tai pat sprendžia kas pralošė sekramentą teisi šali atsiema neteisios šalies dalis tenka išdu šią forme buvo nagrinėjama įvairios ieškiniai, todėl pats procesas turėjo tam tikrą formą. Procesas prasidėdavo ritualu :ieškovas laikydamas rankkoe lazdelę paliesdavo ginčijamą daiktą ir teigdavo , kad šis daiktas priklauso jam, atsakovas teigdamas kad daiktas priklauso jam taip pat turėjo paliesti daiktą lazdele. Kuo remdamasis teigė , kad daiktas priklauso jam uo remdasis pareiškė , kad daiktas priklauso jam , ginčo šalys. Ieškinio meetu : Ieškovas vedėsi atsakovą į teismą ir tardamas tam tikrą formulę dėjo ant jo ranką ir rreikalavo sumokėti skolą. Nuginčyti skolą ir išlaisvinti atsakovą galėjo tik kitas į procesą įsitraukęs asmuo . Tokiam neatsiradus ir atsakovui skolos nesumokėjus , ieškovas skolininką vedėsi pas save. Ir turėjo teisę sukaustitą graindinėmis laikyti šešiasdešimt dienų . Per tą laiką jis galėjo skolininką tris kartus vesti į turgų skelbti jo skolos kainą ir tikėtis , kad skolininką kas nors išpirks. Niekam nepareiškus noro išpirkti po šešiasdešimties dienų skolinkas tapdavo kreditoriaus nuosavybe ir šis galėjo su juo elgtis kaip nori – parduoti vergijon , ir pan. Jei skolininkas priklausė keletui kreditorių , tai šie jį galėjo sukapoti į dalis proporcingai savo reikalavimams.Trečioji forma – Asmuo turintis reikalavimo teisę , atsakovui neįvygdžius prievolės tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius pasiimdavo kokį nors skolininko daiktą. Tai asmuo galėjo padaryti nedalyvaujant valstybės valdžios atstovams . O ši forma taikyta , tik kai kuriems religinio ir viešojo pobūžio reikalavimams. (pvz .: šią formą galėjo taikyti kariai , kuriems neišmokėtas atlyginimas). Būtina šio civilinio proceso sąlyga šalių dalyvavimas , tačiau teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir atsisakius dalyvauti netaikė jokių priemonių. Atsakovo dalyvavimas – ieškovo reikalas. Jis turėjo pasirūpinti , kad atsakovas atvyktų . Fomuliavimo procesas : [legis actiones] forma vis labiau neatitiko didėjančios civilinės apyvartos poreikio , plečiantis prekių apyvokai atsirado naujų santykių , kurių nebuvo dvylikos lentelių įstatymo laikotarpiu ir kurie netilpo [legis actiones] rėmuose . Kilo pretekstas atsirasti formuliariniam procesui . Vykstant šiam procesui šalys magistrato akivaizdoje savo reikalavimus galėjo reikšti ,bet kokiais žodžiais ir laisvės forma, o pretoriaus pareiga buvo šiuos reikalavimus teisiškai įvertinti . išklausęs šalių paaiškinimus pretorius nustatydavo ginčo esmę ir išdėstydavo ją . Specialiame rašte teisėjui paskirtam nagrinėti bylą . Šis raštas vadintas formula ,o pats procesas formuliavimu. Formulę sudarė keletas pagrindinių dalių : Joje visada nurodytas teisėjas , kuriam siunčiama byla , išdėstyta ieškovo pretenzija ir pavedama teisėjui arba išteisinti atsakovą arba priteisti iš jo ieškovo naudai . Įvedus formuliarinį processą , atsirado palanki galimybė veikti senają civilinę teisę. Kai į pretorių kreipiasi asmuo , kurio reikalavimas pagal senąja [ius civile] neužtikrintas ieškiniu , bet pretoriaus nuomone teisingas ir pagrįstas šis net netirdamas bylos aplinkybių galėjo surašyti formulę , ir perduoti bylą teisėjui . Tokiu atvėju šitokkie ieškiniai buvo vadinami pretoriniai ieškkiniai. Civilinio ieškkinio pagrindas visada buvo ieškovo civilinė teisė ginama ieškinio , o pretorinio ieškinio (to kuris surašė proteriaus) pagrindinas buvo ieškovo faktinė padėtis. Procesinis atstovavimas : Dėl įvairiausių priežaščių šalys ne visada galėjo dalyvauti teismo procese, tada joms atstovaudavo procesiniai atstovai atliekantys visus procesinius veiksmus . Tačiau romėnų teisė civilinio proceso laikotarpiu procesinio atstovavimo nepripažino . Formulialinis procese buvo dvejopi procesiniai atstovai : • Cognito , jį skyrė atstovaujamasis dalyvaujant priešingai šaliai , laikydamasis tam tikrų formalumų ir sakydamas tam tikrus žodžius . Tai paskirtas atstovas visiškai pakeitė atstovaujamajį , tačiau visi teisiniai padariniai teko atstovaujamąjam. Atstovaujamasis jau negalėjo antrą kartą pateikti to paties ieškinio , kadangi visa tai , kas priteista teismo sprendimu , teko atstovaujamąjam • Prokurato , jis skirtas nesilaikan grieštų formalumų , jis galėjo įsitraukti į procesą , savo iniciatyva visiškai tam neiįgaliotas , tai dažniausiai lietė išvykusių asmenų interesų ginybą. Tačiau toks atstovavimas skyrėsi savo teisiniais padariniais . Atstovaujamasis po tokio proceso turėjo teisę antra kartą pateikti tapatų ieškinį išksyrus jei pripažino viską. Ką padarė prokuratorius , kiekvienas prokuratorius , turėjo garantuoti , kad jei jis pats pateiks atstakovui ieškinį jis pats atlygins atsakovui visus nuostolius. Laikui bėgant šios skirtybės išnyko ir įsigaliojo taisyklė - jei prokuratorius dalyvauja byloje įgaliotas nors tai neįforminta formalia procedūra , atstovaujamasis negali nepripažinti proceso . Termino Reiškmė įgyvendinant ir ginant civilines teises : Jei asmuo ilgai nesikreipia į teismą dėl savo teisės gynybos , sukelia tam tikrą civilinių teisinių santykių ir civilinės apyvartos neapibrėžtumą . Atsižvelgiant į tai laikui per kurį galima civilinių teisių gynyba, romėnai teikė didelę reikšmę. Laikas būtinas civilinių subjektinių teisių gynybos elementas nuo kurio priklauso paties civilinio proceso pradžia , jo eiga ir rezultatas. Civiliniai teisenai svarbiausia yra ieskinio senatis , tai įstatymo nustatytas terminas per kurį teismine tvarka , gali būti apginta pazeista ar ginčijama subjektinė teisė. Klasikinė romėnų teisė tokios kategorijos neturėjo ir buvo nustatyti terminai per kuriuos galima teisme pareikšti , kad tam tikrų kategorijų ieškinį. Tačiau tokie terminai naikino pačią materialinę subjektinę teisę kartu ir teisė į jos ginybą. Įstatymų nustatyti terminai nuo ieškinio senaties skiriasi tuo , kad : -Jie buvo trumpesni -Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui , nustojo galioti ne tik teisė , bet materialiosios teisės gynyba , bet ir pati materialioji teisė. Pasbaigus ieškiniai senatačiai savininkas prarasdavo teisę į teisminę savo nuosavybės teisės gynybą , bet ne pačią nuosavybės teisę. Įstatymo nustatytų terminų eigos nebuvo galima nei nutraukti nei sustabdyti . O ieškinio senaties terminą galima ( pvz.: dėl karo , epidemijos , ar kitų aplinkybių trugdančių pateikti ieškinį) . Sutarčių rūšys: -Žodinės sutartys , tai tokia sutartį kaip prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda iš tam tikros žodinės formulės . Svarbiausia žodinė sutartis buvo stipuliacija , tai buvo priesaika kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą . Šiai formai kelti trys reikalavimai : -Kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turėjo atitikti tam tikrą formulę. -Atsakimas turėjo visiškai atitikti klausimą. -Klausimas ir atsakymas turi būti žodiniai . -Sudarydamos sutartį šalys turi būti vienoje vietoje. Tokia forma sudaryta sutartis sukurdavo prievolę kuri rėmėsi vien kreditoriaus klausimu ir debitoriaus atsakymu . Pagal šiuolaikinę sutarčių sampratą . Tai laikytina ne tam tikra sutarties rūšimi , o sutarties sudarymo forma. Ja buvo galima sudaryti įvairaus turinio sutartis mainų , paskolos , pirkimo pardavimo , ir panašiai. Paprasta ir lanksti sutarties forma , tapo universalia sutartimi , kuri labai palengvino skolos įrodinėjimą teisme . Ieškiniui yrodyti pakako parodyti pačios sutarties įrodymo faktą. Pagal tokią sutartį kreditorius galėjo reikalauti tik to kas pažadėta . Jis negalėjo reikalauti atlyginti nuostolius , paskolos procentų ir pan . Veliau tokia sutarties sudarymo forma dar labiau supaprastėjo . Nebeliko griežtū reikalvimų tariamoms formulėms . Atsižvelgiant į tai , kad žodinį susitarimą įrodinėti sunku , todėl daugėjant sutarčių po žodinio susitarimo imta sudarinėti rašytiniai dokumentai . Toks dokumentas liūdyjo apie sutarties sudarymo faktą, jis turėjo buti sudaromas šalims esant vienoje vietoje. Rašytinės sutartys: Pagal tokią sutartį , prievolės atsiranda iš rašytinės formos susitarimo . Rašytinė sutartimi formintos tik piniginės prievolės , svarbiausias tokios sutarties privalumas buvo tas , kad ją galėjo sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys , tai pat nebyliai. Rašytinę sutartį sudaryti galėjo tik romėnai . Realinis , tai sutartys kurioms sudaryti nepakanka paprasto šalių susitarimo , o reikalaujama faktiškai perduoti daiktą . Kol daiktas neperduotas tol susitarimas teisinės reikšmės neturi. Vadovausi formule , kad daiktas sukuria prievolę. Realinės sutartys buvo keturių rūšių. Ja vienos šalies kreditorius duoda kitai šaliai (skolininkui) nuosavybės tam tikrą kiekį pinigų arba kitokių rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. O skolininkas įsipareigoja suėjus terminui suėjus tam tikrai terminui ar kreditoriui pareikalavus sugražinti jam toki pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų. Paskolos sutartis , tai sandoris sudaromas dalyvaujant penkiems liūdytojams ir svėrėjui , skolininkas skola gražina pagal analogišką aktą . Maximalią paskolos palūkanų normą , pradžioj nustatyta dvylikos procentų metinė norma vėliau sumažinta iki šešių , procentai viršijantys šią normą įskaityti į pagrindės skolos padengimą . Panaudos sutartys – tai sutartis pagal kurią vienas asmuo perduoda kitam asmeniui tam tikrą daiktą laikinai nemokamai naudotis . Panaudos dalykas galėjo būti tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas . Daiktas perduodamas ne nuosavybėn , o tik naudotis. Panaudota turi būti nemokamai . Panaudos gavėjas turėjo gražinti daiktą sveiką , o sugadinęs ar pražudęs atsako nepaisant jo kaltės. Pasaugos sutartis pagal kurią vienas asmuo perduoda kitam daiktą saugoti. Pasaugos sutarties dalykas galėjo būti tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas , tačiau galėjo būti perduoti ir pinigai . Įkeitimo sutartis – pagal šią sutartį pagrindinė įkaito gavėjo prievolė yra sumokėjus skolą gražinti ne sugadintą , nepablogintą daiktą , o jos nesumokėjus pasirūpinti , kad jis būtų naudingiau parduotas ir likuti gražinti įkaito davėjui. Konsensualines sutartys – tai pirkimo pardavimo , nuomos , bendrovės ir pavedimo sutartys , sudarytos paprastu neformaliu susitarimu. Svarbiausias šioje sutartyje buvo daiktinės nuosavybės teisės perdavimo aktas , o susitarimas parduoti daiktą jokios reikšmės neturėjo. Pagrindiniai pirkimo pardavimo sutarties elementai buvo pirkimo pardavimo dalykas ir kaina , dalykas galėjo būti , bet kuris daiktas neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę. Dalykų galėjo būti ir būsimi daiktai. Kaina galėjo būti išreikšta tam tikru pinigų kiekiu , o ne kokiu nors daiktiniu ekvikvualentu. Kaina galėjo būti apibrėžta ir tikra , o nenurodyta tik siekiant paslėpti dovanojimo . Kaina nustatyta laisvu šalių susitarimu , o kilus gincui teismas sprendė ar ji teisinga . pagal šia sutartį pirkėjas iš esmės turėjo šią salygį – mokėti sutartą kainą. Pareiga – perduoti daiktą natūra . už prekės trūkumus apie kuriuos pardavėjas nežinojo jis neatsakė . tačiau atsakė už tuos apie kuriuos jam buvo žinoma. Nuomos sutartys buvo trijų rušių : -Daiktų nuoma , ja viena šalis įsipareigojo perduoti daiktą , naudotis kitai šaliai , o pastarasis mokėti nuomos mokestį . -Darbo jėgos , samdos sutartis . Pagal šią sutartį vienas laisvas žmogus patenka kito dispozicijon ,t.y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduodu savo darbo jėgą -Rangos sutartis , sudarydamas rangos sutartį , vienas asmuo įsipareigojo už nustatytą atlygį , atlikti kito asmens naudai atlikti tam tikrą darbą. Bendrovės sutartys –ši sutartis buvo sudaroma siekiant benrai vygdyti ekonominę ūkinę veiklą . Pavedimo sutartis – pagal ją vienas asmuo pavedė kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus . Ši sutartis buvo neatlygintina. Naujai atsiradusios sutartys buvo vadintos bevardėmis , o pagal jas prievolės atsirasdavo tik vienai iš šalių . Tai savanoriskas šalių susitarimas baigti ginčą , toks susitarimas užkirsdavo kelią potencialiam ieškovui. Prievolės iš deltiktų ir tarytum iš deltiktų. Romėnai prievolių atsiradimo šalintius ,sutartys ir. T.t.. Romėnų teisė skiria dvi sąvokas : -Nusikaltimai , -Ir baudžiamieji nusikaltimai privatūs deliktai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!