Civilinė teisė ir civilinis kodeksas

Kiekviena diena norime ar nenorime susiduriame su įvairiausiomis teisės normomis. Vienos teisės normos yra palankios mums, o kitos nepalankios. Visa teisė yra suskirstyta į baužiamąją, konstitucinę, administracinę, finansų, darbo, žemės ir t.t. Kiekviena teisės norma turi tik jai įstatymo leidėjo numatytą individualią socialinę paskirtį – reglamentuoti tam tikrą visuomeninį santykį. Teisės teorijoje šis santykis vadinamas teisinio reglamentavimo objektu. Savo ruožtu teisinio reglamentavimo objekto prigimtis sąlygoja teisės normos turinio ir formos ypatumus. Todėl praktikoje taikant teisės normas pirmiausia būtina mokėti įvertinti konkrečių santykių prigimtį ir į tai atsižvelgiant pasirinkti tinkamą, tik šiems santykiams reglamentuoti įstatymų leidėjo skirtą teisės normą. Taigi taikant civilinės teisės normas pirmiausia reikia nustatyti, kuriai teisės šakai priskirtas atitinkamos santykių rūšies reglamentavimas – civilinei teisei ar kitai teisės šakai. Be to, būtina ne tik teisingai pasirinkti taikomos teisės normas, bet ir tinkamai jas interpretuoti atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius bei vietą teisės struktūroje.
Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius. Taigi civilinė teisė gina privačių asmenų interesus ir civilinės teisės reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos principu.
Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Mes dažnai susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Tačiau kalbėti apie prigimtinę teisę yra sunkiau. Prancūzijos teisininkas Julliot de la Morandiere prigimtinę teisė apibūdina kaip idealių teisės normų, aukštesnių už pozityviąją, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos1. Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, kiti romėnų teisininkai. Romėnų teisininkai kalbėjo apie prigimtinę teisę, tačiau pozityviosios teisės normos vergų nepripažino žmonėmis, jie buvo tik daiktai.
Pozityvioji teisė nustato asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!