Rinkimai ir jų funkcijos

ĮVADAS 3 I. RINKIMAI IR JŲ FUNKCIJOS 4 1.1. Rinkimų esmė ir vieta visuomenėje 4 1.1.1. Rinkimai ir rinkimų istorija 4 1.1.2. Rinkimų organizavimas 5 1.1.3. Rinkimų cenzai 7 1.1.4. Rinkimų lygybės problema 9 IŠVADOS 10 LITERATŪRA 11 ĮVADAS Kiekviena valstybė turi savo valdžią, kuri valdo visą šalį, rengia ir priima įstatymus, rūpinasi užsienio politika ir atlieka daugybę kitų funkcijų. Deja, visi valdyti negalime, todėl mūsų interesus atstovauja tam tikri atstovai. Teisę valdyti galima gauti keletu būdu: galima valdžią paveldėti, užgrobti arba gauti mandatą. Demokratinėse šalyse mandatai dalijami rinkimuose, kurie yra demokratiškumo požymis. Tikri, o ne fiktyvūs rinkimai gali būti vykdomi tik demokratiškose šalyse, kur žmonės turi realų balsą, į kurį yra atsižvelgiama. Moderniose demokratijose aukščiausioji politinė valdžia formuojama per visuotinius, lygius, slaptus, reguliarius, konkurencinius ir tiesioginius rinkimus. Rinkimai – tai tam tikras politinis procesas, kuriame dalyvauja žmonės, turintys rinkėjo teisę. Kaip matome iš apibrėžimo, ne visi žmonės ją turi. O gal rinkimuose turėtų dalyvauti visi? Juk negalima išskirti tam tikros grupės asmenų, nes pagal įstatymus visi esame lygūs. Taigi šio referato tikslas – įrodyti, kad rinkimai – tai visuotinis procesas, kad už juos atsakingas esame kiekvienas iš mūsų. Referato uždavinius išsikėliau tokius: 1. Įsigilinti į rinkiminį procesą kaip visuotinį reiškinį, sužinoti rinkimų ištakas, kaip jie vystėsi ir kokie jie yra šiandien; 2. Sužinoti kaip vykdomas pasiruošimas rinkimams bei pasvarstyti kodėl nevisi piliečiai gali išreikšti savo valią; 3. Atskleisti rinkimų, jų organizavimo bei kitas susijusias problemas. • RINKIMAI IR JŲ FUNKCIJOS 1.1. Rinkimų esmė ir vieta visuomenėje Rinkimai į įvairius centrinius ar vietinius valdžios organus yra demokratijos požymis. Šiuos valdžios organus paprastai renka asmenys, atiduodami savo balsą už kandidatus, kurie iškeliami vadovaujantis įstatymais. Rinkimai būna įvairių rūšių:  prezidentiniai  parlamentiniai  federaliniai Dažniausiai vykdomi rinkimai vadinami visuotiniais t.y. juose gali dalyvauti visi, nepriklausomai nuo rasės, turto, amžiaus, išsilavinimo, pilietybės ar kito neobjektyvaus kriterijaus. Taip pat rinkimai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginiuose rinkimuose rinkėjas turi galimybę tiesiogiai atiduoti išsakyti savo nuomonę apie kandidatus ir pagal tai atiduoti savo balsą. Tuo tarpu netiesioginių rinkimų metu rinkėjai renka kitus rinkėjus, kurie tada įgauna teisę rinkti parlamento narius ar prezidentą. Tiesa, šie rinkimai dar yra skirstomi į šalutinius ir daugiakopius. Šalutiniuose rinkimuose rinkėjų valią įgyvendina speciali rinkimų kolegija. Ji sukuriama tik tam tikram uždaviniui įvykdyti. Pavyzdžiui, išrinkus prezidentą, ji yra paleidžiama. Daugiakopiniuose rinkimuose taip pat yra analogiška komisija, tik veikia ne tik iki kol įvykdo uždavinį, bet tai yra pastoviai veikianti įstaiga, kuriai kito pareigybinio asmens rinkimas yra tik viena iš jo pareigų. Rinkimų lygis ir jų reikšmė skirtingose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje renkama žemesnioji parlamento grandis, o tuo tarpu Pranzūcijoje ar JAV renkamųjų yra daugiau. 1.1.1. Rinkimai ir jų istorija Rinkimai žinomi nuo pat politinės istorijos pradžios. Jie buvo naudojami dar Graikijos miestuose – valstybėse, dar kitaip vadinamuose poliuose. Viduramžiais kai kur net karaliai buvo renkami rinkimų pagalba. Prancūzijoje iki 1789 metų revoliucijos vyko luominiai rinkimai ir tik po šios revoliucijos rinkimų teisė paskelbta valstybine teise. Tai yra šiuolaikinių rinkimų ištakos, kurios gerokai pasikeitė. Tautos suvereniteto idėja, kuri propogavo visų piliečių teisę dalyvauti valstybės valdyme ir spręsti jos problemas, tapo populiari ir kėlė įvairių liaudies sluoksnių politinį aktyvumą. Istoriškai, tautos suvereniteto idėja padėjo suvienyti liaudį kovoje su feodalizmu bei absoliutine monarchija. Po truputį valdantieji atsisakė šių idėjų ir taip atsirado puiki plotmė vystytis atstovaujamajai valdžiai. Atstovavimas tautai – tai įstatymų leidimas, atstovavimo tautai įstaigų sudarymas, kitas valstybės organų darbas [Bucherytė, 124]. Pagal tautos dalyvavimą sudarant įstatymus galima spręsti apie valstybinės santvarkos demokrtatiškumo lygį. Pagal atstovavimo tautai teoriją, demokratinės valdžios sukūrimas remiasi trimis principais: 1. Steigiamosios valdžios atskyrimu nuo įsteigtosios valdžios; 2. Rašytąja konstitucija; 3. Steigtosios valdžios funkciniu suskirstymu. Šiuolaikinių rinkimų formavimuisi didžiausią įtaką turėjo XVIII a. pab. vykusi Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a. vid. demokratinės revoliucijos Europoje [Žigaras, 390 psl.]. Tautos suvereniteto principas skelbiamas daugelio XVIII a. pabaigos konstitucijose. Atstovavimo tautai teorijos pradininku laikomas prancūzas, revoliucijos veikėjas Siejes. Jis tautos atstovus suskirstė į ypatinguosius ir paprastuosius. Pirmieji suverenios tautos vardu steigia valstybę, o antrieji veikia kaip įsteigtosios valdžios vykdytojai, kurių veiklą varžo konstitucija. Nors ir kiek vėliau, bet, ko gero, aiškiausiai, atstovavimo tautai teoriją suformulavo XX a. kitas žymus prancūzų mokslininkas A. Esmeinas. Jis teigė, kad piliečių visumą pavaduoja teisinė tauta, o teisinei tautai atstovauja jos veiklioji dalis – piliečiai, kurie tuo pačiu yra ir rinkėjai. Panaudojus šį principą, belieka tik susiaurinti rinkėjų būrį įvairiais apribojimais bei sukurti rinkimų sistemą. Tačiau vien šia teorija apsiribota nebuvo. Įvairias teorijas kūrė bei tobulino kiti žymūs politikai bei teisės teoretikai: austras K. Kautskis, anglas H. Laskis, prancūzas L. Bliumas ir kt. Dėl jų idėjų įtakos, daugelyje šalių buvo įvestas reprezentacinis atstovavimas ir tik vienoje kitoje jis buvo naudojamas kartu su kai kuriais tiesioginio demokratinio valdymo institutais tokiais kaip tautos referendumas, tautos veto ar išrinktų deputatų atšaukimo teisė. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad suverenitetas priklauso žmonėms, tautai ir yra išreiškiamas per atstovavimo įstaigas. Tačiau visi žmonės negali valdyti, todėl tauta valdžią suteikia renkamiems atstovams. Rinkimų metu valstybės piliečiai iš pasiūlytų kandidatų renkasi tuos asmenis, kurie labiausiai atitinka jo, kaip rinkėjo, interesus ir kuriems sutinka suteikti teisę valdyti. Tik laisvi ir nešališki rinkimai valdomųjų susitarimą paverčia valdžia [Žigaras, 391]. 1.1.2. Rinkimų organizavimas Rinkimų organizavimas – tai ilgas ir nuoseklus darbas, kurio metu turi būti pajungta daugybė žmonių, kurie darytų viską tam, kad rinkimai būtų suorganizuoti sėkmingai. Rinkimai, kaip ir kiekvienas procesas, susideda iš tam tikrų dalių ir etapų: 1. Rinkiminių teisių nustatymas. Ši teisė – tai kiekvieno piliečio teisė dalyvauti rinkiminiame procese bei būti išrinktiems ir atstovauti tautą [Vitkus, 76]. Būtent pagal tai rinkimų teisė yra skirstoma į aktyviąją (tai teisė rinkti atstovus) bei į pasyviąją (tai teisė būti išrinktam). 2. Valstybės teritorijos suskirstymas į rinkimines apygardas. Rinkiminė apygarda – tai valstybės teritorijos dalis, kurios ribose skaičiuojami ir sumuojami rinkėjų balsai. Dėl žmonių patogumo, rinkiminės apygardos neretai padalinamos į rinkimines apylinkes tam, kad rinkėjams nereiktų toli vykti balsuoti, tačiau balsai visada skaičiuojami tik pagal apygardas. Rinkiminių apygardų ribų nustatymas yra ypatingai svarbus juose dalyvaujančioms partijoms bei politikams, nes daug vienos partijos remėjų gali išsidėstyti tam tikroje apygardoje ir taip padidinti šansus laimėti rinkimus. Žinoma, galimas ir atvirkščias variantas, tai kai vienos partijos remėjai išsidėsto į kelias apygardas. 3. Rinkėjų sąrašų sudarymas. Šis punktas užkerta kelią apgaulėms, nes šio sąrašo pagalba, kontroliuojami balsavusių rinkėjų skaičiai ir tas pats žmogus negali balsuoti keliose apygardose. 4. Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Dažniausiai kandidatus iškelia bei remia politinės partijos, jų sąjungos ar kitos politinės organizacijos, bet dažnai įstatymai leidžia iškelti ir savo kandidatūrą. Kandidato iškėlimas yra labai svarbi demokratijos sąlyga, nes jei kandidatūros iškėlimui yra trukdoma, tai taip ribojama piliečių pasirinkimo galimybė. Nors žvelgiant iš kitos pusės, didelis kandidatų skaičius gali apsunkinti rinkėjų pasirinkimą. Būtent todėl ir yra vykdoma kandidatų registracija rinkiminėje komisijoje. Ji leidžia dalyvauti rinkimuose tik tiems kandidatams, kurie atitinka iš anksto patvirtintas taisykles. Plačiausiai paplitusi taisyklė, kuri naudojama ir Lietuvoje – tai reikalaviams surinkti tam tikrą skaičių žmonių parašų, kurie remia kandidatą. 5. Priešrinkiminė kampanija. Tai tam tikras laiko tarpas (nuo kandidatų registracijos pabaigos iki rinkimų dienos), kurio metu kandidatai, jų remėjai ir politinės partijos organizuoja susitikimus su rinkėjais, supažindina su programinėmis nuostatomis bei agituoja už juos balsuoti. Taip pat filmuojami video siužetai, kurie rodomi per televiziją, spausdinami apgitaciniai lapeliai, užsakomi straipsniai laikraščiuose ir kt. Visos šios kompanijos pagrindinis tikslas – patraukti kuo daugiau rinkėjų savo pusėn ir taip įtikinti balsuoti juos už atitinkamą kandidatą. 6. Balsavimas. Jis vyksta iš anksto nustatytą dieną. Jo metu rinkėjai vyksta į rinkimines apylinkes, kuriose jiems yra suteiktos sąlygos slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį. Rinkimų dieną draudžiama bet kokia rinkiminė agitacija. Nemažai šalių jau turi įsivedę internetinį balsavimą. Jis leidžia žmogui balsuoti tiesiogiai iš namų. Rinkėjas prisijungia prie balsavimo sistemos bei taip atlieka savo, kaip rinkėjo, pareigą. 7. Rezultatų skaičiavimas ir mandatų suteikimas. Tai paskutinė rinkiminio proceso stadija, kurios metu skaičiuojami rinkėjų balsai. Rinkiminės apylinkės skaičiuoja balsus ir perduoda gautus duomenis apygardoms. Jose balsavimo rezultatai yra susumuojami pagal numatytą balsų skaičiavimo ir kandidato – laimėtojo nustatymo sistemą. Kandidatas, pasiekęs pergalę, gauna mandatą, arba kitaip tariant, įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi. Kaip matome, rinkimų organizaviams – ilgas, kryptingas procesas, kurio kiekvienas etapas siejasi su praeitu bei sekančiu. Rinkimu organizavimu turi užsiimti atsakingi žmonės, nes jeigu kažkas šioje grandinėje atliks savo darbą netinkamai arba iš vis jo neatliks, tada sekantis etapas ne tik, kad įvyks su atitinkamomis spragomis, bet ir iš viso gali neįvykti. 1.1.3. Rinkimų cenzai Demokratiniai principai skelbia, kad rinkimuose dalyvauja visa tauta. Pavyzdžiui, prancūzų mokslininkas M. Diuveržė visuotinę rinkimų teisę nusako taip: Visuotinė rinkimų teisė – tai tokia teisė, kuri nevaržo jokios turtų ir sugebėjimų sąlygos [Bucherytė, 126]. Tačiau labiau nei akivaizdu, kad taip yra tik teoriškai. Tad su šiuo teiginiu galima sutikti tik padarant keletą išlygų. Kiekvieną tautą sudaro daugybę individualių žmonių. Viena dalis žmonių yra mažamečiai ir jie dar negali dalyvauti politiniame procese. Kiti asmenys gali sirgti įvairiomis psichinėmis ligomis ir negali tinkamai išreikšti savo politinės valios. Dar kiti gali būti visuomenei pavojingi nusikaltėliai ir t.t. Todėl dar prieš rinkimus yra labai tiksliai nustatoma, kas gali rinkti tautos atstovus, o kas ne. Diskusija dėl cenzinės ir visuotinės rinkimų teisės, prasidėjo dar po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pab. ir tebesitęsia iki šių dienų. Visgi, visuotinės rinkimų teisės šalininkai jau dabar yra nemažai pasiekę ir nemažai cenzų jau yra panaikinta. Galima paminėti net keletą pavyzdžių: 1918 metais Didžiojoje Britanijoje, 1920 metais JAV, o po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje, Italijoje ir daugumoje kitų Europos valstybių panaikintas lyties cenzas ir rinkimų teisę įgauna moterys; nuo XX a. pab. turto cenzas iš viso niekur nebėra taikomas. Demokratinės santvarkos kūrimosi ankstyvojoje stadijoje, piliečių dalyvavimas rinkimuose buvo diskusijų centre. Buvo ginčų dėl piliečio dalyvavimo rinkimuose: ar tai yra jo teisė, o gal jo darbas, funkcija ar net pareiga tautai? Rinkti tautos atstovus, kurie valdys valstybę, yra sunkus ir atsakingas darbas [Vitkus, 77]. Iš visų šių svarstymų, buvo prieita prie išvados įvesti cenzus t.y. tam tikri reikalavimai, keliami piliečiams, kad galėtų dalyvauti balsavime. Yra gausybė visuotinių cenzo reikalavimų, kurie reglamntuoja bei riboja visuotinę rinkimų teisę bei teisę balsuoti. Dažniausiai minimi amžiaus, lyties, turto, sėslumo, tarnavimo valstybės kariuomenėje, išsilavinimo ir rasės cenzai. Amžiaus cenzas – tai rinkiminės teisės suteikimas vyresniems, tam tikrą amžių turintiems asmenims. Šis cenzas plačiai naudojamas ir šiandien. Šiuo metu Lietuvoje balsavimo teisė įgijama sulaukus 18 metų, dirbti savivaldybių taryboje leidžiama nuo 20 metų, europarlamentaru galima tapti nuo 21 metų, kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Seimą galima nuo 25 metų, o į Respublikos Prezidento postą – nuo 40 metų. Kaip ir Lietuvoje, taip ir daugumoje valsybių, aukščiausias cenzas taikomas pretenduojant į valstybės prezidento postą. Lyties cenzas – šis cenzas suteikia rinkimų teisę tik vyrams ir nušalina moteris nuo dalyvavimo juose. Jis grindžiamas tuo, kad tarp lyčių nusistovėjo darbo ir funkcijų pasidalijimas: vyrui atitenka visuomeniniai reikalai, tuo tarpu moteriai – buitiniai reikalai bei vaikų auklėjimas. Pirmiausiai, t.y. 1893 m. lyties cenzas buvo panaikintas Naujoje Zelandijoje, pirmas toks atvejis Europoje užfiksuotas Suomijoje – 1906 m., o po to ir visur kitur. Šis cenzas daugumoje šalių yra panaikintas, nes jis skatina lyčių diskriminaciją, tačiau vis dar veikia kai kuriose islamiškose šalyse. Išsilavinimo cenzas – tai reikalavimas, kad rinkėjas būtų įgijęs tam tikro lygio išsilaivinimą. Kaip pavyzdį galima paminėti reikalavimą mokėti valstybinę kalbą ar žinoti pagrindinius konstitucinius teiginius. Šis cenzas plačiausiai buvo taikomas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kadangi dauguma piliečių yra kilę iš emigrantų. Sėslumo cenzas – tai reikalavimas išgyventi tam tikrą laiką valstybės teritorijoje ar rinkiminėje apygardoje. Jis įvairiose šalyse yra skirtingas, vyrauja nuo 3 mėnesių iki 5 metų. Pagrindinis šio cenzo tikslas – neleisti dalyvauti rinkimuose atsitiktiniams žmonėms, kurie visiškai nesigaudo valstybės ar krašto politinėje situacijoje. Kai kuriose šalyse šis cenzas nėra detalizuojamas, ten reikalaujama turėti nuolatinę gyvenamąją vietą. Tarnavimo valstybinėje kariuomenėje cenzas – tai karių rinkiminių teisių neturėjimas. Daugelyje šalių manoma, kad kariuomenė saugo visuomenės interesus ir todėl negali dalyvauti rinkiminiame procese, nes armija yra „aukščiau“ už politiką, nes karinė drausmė neleidžia susidaryti asmeninės nuomonės ir pan. Turto cenzas – tai reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatytą kiekį turto arba jo mokesčiai valstybei nebūtų mažesni už nustatytuosiuos. Šio tipo cenzas veikė ir ikikarinėje Lietuvoje renkant vietines savivaldybes. Šis cenzas grindžiamas tuo, kad turto įgiję žmonės yra labiau motyvuoti bei geriau sugeba tvarkyti valstybės reikalus, nes valstybės gerovė yra ir jų turto išsaugojimo garantija. Bet kaip ir minėjau, šis cenzas nebėra taikomas pasaulyje. Rasės cenzas reiškia spalvotosios rasės bei kolonijinių tautų gyventojų rinkimų teisių apribojimą. Šis cenzas vis dar veikia, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikoje, kai kuriose JAV valstijose, kur rinkimuose nedalyvauja afroamerikiečiai. Tačiau yra ir kita žmonių grupe, šiuos cenzus laikanti demokratinių tautos atstovų rinkimų principų pažeidimu, nes piliečių dalyvavimą rinkimuose jie laiko, ne pareiga, ne tarnyba tautai, o prigimtine kiekvieno piliečio teise. Todėl siekiama, kad rinkimuose būtų leidžiama dalyvauti visiems, išskyrus vaikus, psichinius ligonius ir nusikaltėlius. 1.1.4. Rinkimų lygybės problema Lygi rinkimų teisė yra tik tada, kai kiekvienas šalies pilietis turi vienintelė balsą, kai visi piliečiai dalyvauja rinkimuose lygiais pagrindais ir jų balsai yra lygios vertės [Bucherytė, 127]. Nemažoje dalyje valstybių, rinkimų lygybės principai yra pažeidžiami pliuraliniu balsavimo, t.y. kai pilietis gauna papildomą balsą ar kelis dėl savo turimo turto, mokslinės ir kitokios specialios kvalifikacijos. Tokie principai yra taikomi Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Naujojoje Zelandijoje. Kitas rinkimų lygybės principo pažeidimas – vadinamoji rinkimų geografija, t.y., kai sudaromos nevienodų gyventojų skaičiaus rinkimų apygardos ir neproporcingai paskirstomi mandatai pagal gyventojų skaičių apygardoje. Taip pat šią lygybę pažeidžia ir rinkėų skirstymas į tam tikras grupes pagal luomus, kaip kad buvo renkant carinės Rusijos dūmos narius, ar pagal odos spalvą, kaip kad yra PAR ir Naujojoje Zelandijoje. Rinkimams vykstant totalitarinio režimo sąlygomis, neretas pažeidimas yra balsuotojų valios iškreipimas, sudarant nevienodas sąlygas balsuoti. Pavyzdžiui, paduodami iš anksto užpildyti rinkimų biuletiniai, tad juos tereikia įmesti į urną. Dar viena galima problema – netiesioginiai rinkimai. Šio tipo rinkimai naudojami renkant JAV prezidentą bei daugelyje kitų šalių sudarant aukštuosius parlamento rūmus. Netiesioginių rinkimų pagrindas yra tas, kad jie vyksta etapais. Pirmiausiai renkamas elektorius, o jie renka atstovus. Tuo tarpu tiesioginiuose rinkimuose, atstovai tiesiogiai renkami rinkėjų, o tai silpnina biurokratizmą ir didina atstovų atsakomybę prieš rinkėjus. Dar taip pat pasitaiko ir slaptumo pažeidimų. Tam būtinos tam tikros sąlygos: izoliuota kabina, nenumeruoti rašikliai, biuleteniai. Tik esant šioms sąlygoms, rinkėjas yra užtikrintas, kad jo niekas nestebi ir jis gali išreikšti savo asmeninę, o ne kokią kitokią nuomonę. Kai kuriose valstybėse rinkimų lygybės principas pažeidžiamas, kai kandidatus leidžia kelti tik vienintelei valdančiajai partijai, o piliečių kolektyvai arba opozicinės partijos tokių galimybių neturi. Žinoma, įvardinti visas galimas problemas yra be galo sunku. Kiekviena iš jų turi savo specifiškumą ir kaip tik tuo skiriasi nuo kitų. Šios aukščiau išvardintos problemos yra pagrindinės ir apie jų egzistavimą daugiau ar mažiau yra žinoma. Bet net neabejojama, kad gali slypėti ir dar neatskleistų problemų, apie kurias dar net nenutuokiame. Iš esmės visų rinkiminių problemų sprendimas priklauso nuo piliečių ir valdininkų. Ir tik šių abiejų grupių sintetizuotas darbas gali išspręsti šias problemas. IŠVADOS Darbo pabaigoje, norėčiau išdėstyti keletą išvadų, kurios buvo pastebėtos parašius darbą: 1. Rinkimai – tai demokratiškos valstybės požymis. Ir tik šiuo metodu išrinkta valdžia gali vadintis visateise. 2. Šiuolaikinių rinkimų sistemų formavimuisi įtakos turėjo XVIII a. pabaigos Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a. vidurio demokratinės revoliucijos Europoje. 3. Rinkimų cenzai yra privalomas dalykas rengiant rinkimus. Nes visgi nevisi žmonės sugeba išreikšti savo nuomonę. 4. Kaip ir kiekvienas procesas, taip ir rinkimai susiduria su tam tikromis problemomis. Tačiau jei kitas bėdas gali išpręsti vienas ar keli žmonės, tai šiuo atveju reikalingas daugumos ar net visos visuomenės pagalba. LITERATŪRA 1. Buchcerytė V., 2007 „Politologija“. Šiauliai: Lucilijus. 2. Vitkus G., 1992 „Politologija“. Vilnius: Leidybos centras 3. Žigaras F., 2001 „Politologija“. Vilnius: Gimtinė. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas [žiūrėta 2013m. Gruodžio 1 d.]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!