Rinkimai ir jų sistemos Lietuvoje

1. Įvadas Rinkimai valstybės valdžios ir visuomenei vadovaujančiųjų organų sudarymo būdas. Taigi dabar visuomenėje labiausiai paplitusi demokratinių rinkimų forma. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad visa valdžia priklauso žmonėms, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus (kandidatus). Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės vyriausybės suformavimas. Rinkimų procedūros metu valstybės piliečiai - rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis, kuriais labiausiai pasitiki, patiki atstovų ikirinkiminiais pažadais ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti valstybę. Per rinkimus užverda politinės kovos tarp priešingų renkamųjų atstovų stovyklų. Taigi per rinkimus išrinkti piliečiai atstovaus žmonėms ir turėtų vykdyti jų paliepimus, bet tai ne visada yra daroma. Rinkimų vykdymas, jų organizavimas, politinių partijų kandidatų kėlimas yra labai sunkus procesas pareikalaujantis daug lėšų bei laiko. Rinkimai dažnai iš demokratijos įgyvendinimo formos pavirsta savotišku spektakliu, propagandos kampanija, kurios tikslas ne tautos atstovų išrinkimas, o esamo rėžimo pozicijų sutvirtinimas ir įteisinimas. Rinkimai remiasi ir yra demokratiški tik tuomet, kada nėra pažeidžiamos rinkimų teisės bei rinkimuose dalyvauja tik tos valstybės piliečiai. Rinkimai labai puiki priemonė vyriausybės valdžios legitimumui užtikrinti. Tačiau tik rinkimais sudaryta vyriausybė turi patį tvirčiausią pagrindą savo valdžiai pateisinti, savotišką ne abejotinai teisėtos valdžios aureolę. Taigi rinkimai buvo sumanyti tam, kad būtų galima įgyvendinti demokratiją. Rinkimai - gana sudėtinga procedūra, ištisas įvairių vienas po kito einančių veiksmų procesas. Tad šiame referate bus apsprendžiami pagrindiniai su Lietuvos rinkimais ir jų sistemomis susiję klausimai. 2. Rinkimų sistemų klasifikacija Kiekvienoje demokratinėje valstybėje dar prieš rinkimus yra nustatoma sistema, pagal kurią bus skaičiuojami ir vertinami rinkimų rezultatai. Rinkimų sistema juridiniu požiūriu - tai balsavimo rezultatų nustatymo būdas; politiniu - įrankis, kuriuo naudodamasi, viena ar kita politinė grupuotė stengiasi gauti daugiau vietų atstovaujamųjų institute. Paprasčiausiai kalbant, iš anksto yra susitariama, kada kandidatus laikyti laimėjusiais arba pralaimėjusiais rinkimus. Kiekvienoje valstybėje yra nustatoma sava rinkimų sistema, pritaikyta prie susiklosčiusios politinės realybės. Rinkti atstovus į parlamentą (tautos atstovybę) galima dviem būdais. Pati paprasčiausia ir seniausia yra daugumos atstovavimo arba kartais vadinama mažoritarine (pranc. majorite - dauguma) rinkimų sistema, kuri, kaip sako pats pavadinimas, yra pagrįsta daugumos principu. Kita sistema, kuri buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIXa. pusėje, - proporcingo atstovavimo sistema. Ji paremta ne daugumos principu, o matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų proporcingai gautų balsų skaičiui. Pastaroji sistema turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Daugumos atstovavimo sistema. Pagal šią rinkimų sistemą smulkios politinės grupuotės (partijos) į parlamentą nepatenka. Po rinkimų jame lieka dvi, pagrindinės politinės jėgos: stipresnioji, gavusi daugiausia balsų, ir opozicija, surinkusi mažiau balsų. Taikant šią rinkimų sistemą, valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų. Todėl iš kiekvienos apygardos išrenkama tik po vieną atstovą. Pagal daugumos principą atstovu išrenkamas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia balsų. Daugumos atstovavimo sistema gali turėti du variantus: 1. Paprastosios daugumos sistema - tai tokia sistema, pagal kurią pergalei rinkimuose pasiekti užtenka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą. Kandidatas laikomas laimėjusiu, kada jis surenka 20 visų, apygardoje galinčių balsuoti žmonių. Tokia rinkimų sistema jau nuo seno taikoma Didžiosios Britanijos ir Japonijos parlamentų rinkimuose. 2. Absoliučios daugumos sistema. Norint laimėti rinkimus pagal šį mažoritarinės sistemos variantą, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t.y. 50% + 1 balsas. Todėl dažnai pasitaiko jog kandidatai nesurenka daugumos balsų, dėl to prireikia organizuoti antrą rinkimų turą. Daugumos atstovavimo sistema turi ir esminių trūkumų, tokių kaip: taikant daugumos principą, net ir mažą persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą. Kitas trūkumas būtų, tai, jog galimi net tokie kuriozai, kada daugiau balsų gavusi partija (skaičiuojant ne pagal apygardas, o visos valstybės mastu) gauna mažiau vietų parlamente. Tačiau šalia šių trūkumų būtų galima paminėti ir kai kuriuos privalumus. Pirmiausia tą, kad ji verčia visas politines jėgas mesti tarpusavio nesutarimus ir rietenas, jungtis ir grupuotis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Tačiau jau dabar reikia pažymėti, kad stipri dviejų partijų konkurencija skatina kiekvieną iš tų partijų nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų reikmių. Kitais žodžiais tariant, daugumos atstovavimo sistema labai teigiamai veikia partijų gyvenimą ir skatina jas orentuotis ne į kokias nors ideologijas ir doktrinas, o visų pirma į rinkėjų interesus. Minėti mažoritarinės sistemos rinkimų trūkumai paskatino daugelio Europos valstybių vyriausybes pakeisti ją nauja, iš pirmo žvilgsnio atrodančia tobulesne, proporcingo atstovavimo sistema. Proporcingo atstovavimo sistemos rinkimų atveju visoms partijoms (politinėms grupėms) parlamente atstovaujama proporcingai, pagal tai, kiek jos gavo balsų per rinkimus. Taigi net ir mažiausios politinės partijos (grupuotės) turi savo atstovų parlamente. Esant šiai sistemai būna sunku suformuoti vyriausybę, nes po rinkimų parlamente vyrauja politinių grupuočių gausa. Paprastai mėginama sudaryti koalicinę vyriausybę iš kelių partijų. Kartais jeigu dėl tokios koalicijos nesutariama, sudaroma laikina mažumos vyriausybė, o tikrosios vyriausybės sudarymas atidedamas vėlesniam laikui. Proporcingo atstovavimo idėja yra paprasta. Atstovaujamos turi būti visos partijos, tačiau ne vienodai, o proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui. Todėl ši sistema yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes ir už jas atiduoti rinkėjų balsai nepražūva, bet irgi yra atstovaujami. Organizuojant rinkimus į proporcingo atstovavimo sistemą, valstybės teritorija irgi suskirstoma į apygardas su daugmaž vienodu rinkėjų skaičiumi. Tačiau apygardų yra daug mažiau, nei išdalyta mandatų, ir jos būna daug didesnės, negu taikant mažoritarinę sistemą, nes iš kiekvienos apygardos renkamas ne vienas atstovas, o proporcingai rinkėjų balsavimo rezultatams paskirstomi keli ar net keliolika mandatų. Šiai sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos. Išskirtinė proporcingo atstovavimo sistemos ypatybė yra ta, kad čia varžosi ne atskiri asmenys, pretenduojantys į mandatą, o partijos. Kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams užimti. O rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, o būtent už vienos ar kitos pateiktos partijos sąrašą. Po balsavimo suskaičiavus kiek už kokį sąrašą buvo atiduota balsų, mandatai proporcingai padalijami visoms partijoms. O kurie asmenys iš pateikto sąrašo bus laikomi išrinktais, nusprendžia jau pati partija. Pavyzdžiui, jei rinkiminei apygardai buvo skirti 8 mandatai, tai partija buvo sudariusi savo 8 kandidatų sąrašą. Po rinkimų paaiškėjus, kad laimėti 3 mandatai, partija turi nuspręsti, kas iš 8 sąraše esančių gaus tris laimėtus mandatus. Sudėtingiausia problema, su kuria susiduria proporcingo atstovavimo sistema - tai proporcijų apskaičiavimo formulės pasirinkimas. Mat priklausomai nuo pasirinktos formulės rezultatai gali būti palankesni arba didesnėms, arba mažesnėms, arba vidutinėms partijoms. Kiekviena valstybė sprendžia šią problemą savaip, tai priklauso nuo įvairių politinių jėgų tarpusavio santykio. Todėl kiekvienoje valstybėje yra vartojamos vis kitokios proporcijų skaičiavimo formulės bei įvarios tų pačių formulių modifikacijos. Kita vertus proporcingo atstovavimo sistema turi ir akivaizdžių trūkumų, palyginti su mažoritarine sistema. Silpna vieta proporcingo atstovavimo sistemos yra ta, kad rinkėjai balsuoja ne už konkretų asmenį, o už partiją. Vadinasi, rinkėjai negali kontroliuoti, kurie konkrečiai asmenys bus išrinkti. Šitą trūkumą kartais bandoma konpensuoti, sudarant galimybę rinkėjams ne tik pasirinkti pageidaujamą partijos sąrašą, bet ir pareikšti savo nuomonę dėl tame sąraše įrašytų kandidatų. Tačiau tai yra sunkiai įgyvendinama. Proporcingo atstovavimo sistema taip pat skatina partijų skaičiaus didėjimą, bei stambių partijų skaldymąsi ir fragmentaciją į mažesnes partijas. Todėl taikant proporcingo atstovavimo sistemą valstybėje visada susiklosto daugiapartinė sistema. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad partijų įvairovė yra sveikintinas dalykas, tačiau partijų gausybė sunkina tiek valstybės valdymą, tiek pačių rinkėjų pasirinkimą. Kai kurios valstybės, siekdamos apriboti partijų fragmentaciją, yra įsivedusios vadinamąjį minimalaus atstovavimo “slenkstį”. Tarkime, jeigu partija surenka visos šalies mastu 2 rinkėjų balsų, ji išviso negali būti atstovaujamoji. Pagaliau proporcingo atstovavimo sistema silpnina ir partijų atsakomybę savo rinkėjams. Mažoritarinės sistemos taikymo atveju partija, netekusi keleto procentų balsų, rinkimus pralaimi ir turi nuodugniai peržiūrėti savo politiką, o proporcingo atstovavimo sistemos atveju kelių procentų praradimas mažai ką reiškia, nes partija, nors ir prarastų dalį mandatų, vis tiek bus atstovaujama. Taigi kiekvienos valstybės politikai prieš apsispręsdami, kokią rinkimų sistemą naudoti, turi pasirinkti, kam jie atiduoda prioritetą. Jeigu svarbiau, kad būtų išsakomos ir atstovaujamos kuo įvairesnės politinės pozicijos, tai labiau tinka proporcingo atstovavimo sistema. Jeigu norima sustiprinti partijų ir politikų atsakomybę rinkėjams ir palengvinti politinių sprendimų priėmimą, tai labiau tinka daugumos atstovavimo sistema. Galiausiai mišriose sistemose suderinami mažoritarinių bei proporcinių sistemų elementai. Mišriosios rinkimų sistemos atsirado vėliau negu grynosios mažoritarinės ir proporcinės, siekiant kompromiso tarp pastarųjų. Viena vertus, tokia sistema leidžia išsaugoti teritorinį atstovavimą per vienmandates apygardas, taip pat suformuoti stipresnę vyriausybę, geriau paskirstyti partijų mandatus negu mažoritarinėje sistemoje. Mišriosios sistemos gali būti dviejų tipų: 1. kompensacinės, kuriose proporcinio elemento mandatai suteikiami taip, kad būtų ištaisytas mažoritarinio elemento sukeltas neproporcingumas. (pvz., Vokietijoje, Vengrijoje) 2. paralelinės, kuriose rinkimų rezultatai kiekviename elemente skaičiuojami atskirai. Tokia sistema taikoma pas mus, Lietuvoje. 3. Rinkimų sistemų elementai Daugelis rinkimų sistemų tyrinėtojų išskiria tris esminius rinkimų sistemos elementus: 1. Balsavimo sandarą, kurią galima apibūdinti keliais aspektais. Pirmasis – vieno rinkėjo turimų balsų skaičius. Kitas – pasirinkimo pobūdis. Kai kuriose sistemose balsuojama tik už asmenį, kitose - tik už partijos sąrašą, o dar kitos leidžia rinktis ir partijos sąrašą ir konkrečius tos partijos kandidatus. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kiekvienas rinkėjas turi du balsus – balsuoti už partijos sąrašą ir vienmandatės apygardos kandidatą, taip pat turi galimybę reitinguoti pasirinkto sąrašo kandidatus. Nors balsavimas už konkrečius kandidatus išplečia rinkėjo pasirinkimo galimybę, neteisinga būtų supriešinti balsavimą ”už asmenybę” ir ”už partiją” : be partijos paramos asmenybė mažai ką gali pasiekti politikoje. 2. Rinkimų apygardų struktūrą taip pat galima analizuoti keliais aspektais: rinkimų apygardų teritorijos dydis ir ribos, taip pat apygardų bei jose renkamų mandatų skaičius. Rinkimai gali vykti vienoje apygardoje, apimančioje visą valstybę arba daugelyje apygardų. Parlamento rinkimus vienoje apygardoje gali rengti tik palyginti nedidelės valstybės ir esant proporcinei rinkimų formulei. Kuo daugiau apygardų – tuo mažiau atstovų išrenkama kiekvienoje iš jų. Apygardose renkamų atstovų skaičius lemia rinkimų rezultatų proporcingumą. Pagal LR Rinkimų įstatymą vienmandatės apygardos formuojamos atsižvelgiant į šalies administracinį suskirstymą bei siekiant užtikrinti jose vienodą rinkėjų skaičių. Po mišriosios rinkimų sistemos įteisinimo 1992 metais (kai vietoj 141 vienmandatės apygardos buvo suformuota 71 vienmandatė ir viena daugiamandatė apygarda) Lietuvos Seimo rinkimų apygardų ribos keitėsi nedaug. Prieš 1996-ųjų Seimo rinkimus priimta rinkimų įstatymo pataisa (9 str. 1dalis) numatė, kad registruotų rinkėjų skaičius apygardoje negali skirtis daugiau kaip 0,9-1,1 karto nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus vienmandatėje apygardoje. Tačiau šis reikalavimas buvo pažeistas: 1996-aisiais trylikoje, o 2000-aisiais devyniose apygardose registruotų rinkėjų skaičius skyrėsi daugiau negu numatyta įstatyme. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas šią padėtį paaiškino tuo, jog neįmanoma nustatyti tikslaus rinkimų teisę turinčių piliečių skaičiaus iki pat rinkimų dienos. Tačiau tai, jog registruotų rinkėjų keturiose tose pačiose apygardose neatitiko įstatymo reikalavimo ir 1996 ir 2000 m. rinkimuose, verčia abejoti ar šiuo klausimu buvo pakankamai veikta. 3. Rinkimų formulę, kuri apibūdina rinkimų rezultatų apskaičiavimo metodą. Taikant mažoritarines formules, rinkimus laimi daugiausia balsų surinkę kandidatai. Šios formulės gali būti santykinės arba absoliučios daugumos. Proporcinės formulės, kai mandatai paskirstomi tolygiai pagal gautų balsų skaičių, taikomos daugiamandatėse apygardose. Rinkimų apygardos dydis ir išrinkimo barjeras yra du glaudžiai susiję rinkimų sistemos elementai. Taigi Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę minimalus išrinkimo barjeras yra 1,1%, net jei įstatymiškai nebūtų nustatytas papildomas išrinkimo barjeras partijų sąrašams. Tuo pat metu vienmandatėse apygardose jis jau lygus net 37,5%. 4. Seimo rinkimai Istorinis parlamento rinkimų Lietuvoje kontekstas Seniausiomis žinios apie valdžios institucijų rinkimus Lietuvoje yra Harodlės akte (1413 m.), kuriame numatyta, jog po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis turės būti renkamas. Nuo 1565 m. kiekvienos apskrities (22 pavietų) bajorai savo seimelyje rinko po 2 atstovus į Seimą. Po Liublino unijos (1569 m.) Lenkijos karalius ir Lietuvos didžiuosius kuigaikščius rinko specialus rinkėjų Seimas. Nuo 1581 m. bajorai apskričių seimeliuose rinko po 2 atstovus į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Tarpukario Lietuvoje parlamento rinkimų įstatymai buvo priimti tris kartus: 1919 spalio 30 d.priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, o 1922 m. liepos 19 d. ir 1936 m. rugpjūčio 29 d. – Seimo rinkimų įstatymai. Pagal 1919 ir 1922 m. parlamento rinkimo įstatymus rinkimai turėjo būti vykdomi visuotinio, tiesioginio, lygaus ir slapto balsavimo principais. Aktyviąja rinkimų teise piliečiai galėjo pasinaudoti nuo 21 metų, o pasyviąja - nuo 24 metų amžiaus. 1935-aisiais šios nuostatos buvo pakeistos: rinkti buvo galima nuo 24 metų, būti renkamu-nuo 30 metų amžiaus. Pagal 1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą rinkimai vyko daugiamandatėse apygardose proporcine sistema. Kandidatų sąrašus, pasirašytus ne mažiau kaip 50 apygardos rinkėjų , galėjo kelti politinės partijos ir kuopos. Tautos atstovų skaičius buvo nustatytas taip, kad 15 tūkst. gyventojų tekdavo vienas atstovas, o jei likdavo didesnė nei 8 tūkst. gyventojų liekana, apygardai buvo pridedamas dar vienas mandatas. Pagal 1922 m. rinkimų įstatymą vienas mandatas tekdavo 25 tūkst. apygardos gyventojų, o jei likdavo didesnė kaip 12500 gyventojų liekana, apygardai buvo pridedamas dar vienas mandatas. 1926 m. nustatytas pastovus Seimo narių skaičius - 85. Iki tol galiojusiose ir laikinosiose, ir nuolatinėse konstitucijose seimo narių skaičius nebuvo fiksuotas. 1936 m. priimtame Seimo rinkimų įstatyme rinkimų tvarka gerokai pakeista. Pirma, buvo padidinta kvota vienam tautos atstovo mandatui įgyti: vienas mandatas teko 50 tūkst. gyventojų. Jei apygardos rinkėjų skaičius padalijus iš 50 tūkst., likdavo liekana didesnė nei 30 tūkst., būdavo skiriamas papildomas mandatas. Antra, šiuo įstatymu pakeistas iki tol taikytas tiesioginių rinkimų principas. Kandidatus į tautos atstovus kiekvienoje apskrityje pasiūlydavo apskrities taryba, o Kaune - miesto taryba. Jų turėjo būti pasiūloma tiek, kiek apygardoje renkama atstovų į Seimą. Nustatant rezultatus remtasi proporcinės rinkimų sistemos metodais. Pagal 1919, 1922 ir 1936 m. rinkimų įstatymus parlamento rinkimai vyko penkis kartus. 1920m. balandžio 14 - 15d. į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 tautos atstovų, 1922 m. spalio 10-11d. į I-ąjį ir 1923 m. gegužės 12-13 d. į II-ąjį Seimą išrinkta po 78 parlamentarus, 1926 m. gegužės 8-10d. į III-iąjį Seimą - 85, 1936 m. birželio 9-10 d. į IV-ąjį - 49 parlamentarai. Sovietinė Lietuvos okupacija dar kartą pakeitė rinkimų tvarką ir galutinai sunaikino politinės konkurencijos Lietuvoje galimybes beveik pusšimčiui metų. Laisvi ir demokratiški rinkimai Lietuvoje vėl įsitvirtino tik kilus demokratizacijos ir Nepriklausomybės judėjimui 1988-1990 metais. Antra vertus, besiformuojantis politinis elitas turėjo pasirinkti rinkimų tvarką. Seimo rinkimų sistemos kaita po nepriklausomybės atkūrimo Rinkimų sistemos pasirinkimas yra vienas svarbiausių visų demokratijų institucinių sprendimų. Tačiau rinkimų sistemos labai retai pasirenkamos sąmoningai ar gerai apsvarsčius alternatyvas. Dažniausiai jos yra atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Rinkimų sistema dažniausiai pasirenkama pagal du priešingus scenarijus. Visas rinkimų reformas galima vertinti pagal tris esminius kriterijus: 1. Reformuota rinkimų sistema turi būti techniškai apibrėžta, t.y. rinkimų įstatymas turi aiškiai apibrėžti praktiškas ir nuoseklias priemones, reformos pradžią ir pabaigą, poveikį atstovavimo ir partijų sistemai. 2. Nauja rinkimų sistema turi žymėti aiškius skirtumus, palyginti su senąja, ir atitikti piliečių reikalavimus. 3. Reformos rezultatai turi būti suvokiami kaip teisėti; kuo didesnę legitimaciją turi rinkimų reforma, tuo stipresnis yra naujos sistemos gyvybingumas. Rinkimų reformos paprastai būna keturių rūšių: a) atstovaujamosios demokratijos; b) neatstovaujamosios demokratijos; c) stabilaus autoritarinio režimo; d) perėjimo į demokratiją laikotarpio. Lietuvoje naujas rinkimų sistemų pasirinkimas vyko tam tikrais etapais, pradinė rinkimų taisyklių modernizacija prasidėjo dar 1989 metais prieš SSRS liaudies deputatų suvažiavimo rinkimus. Nors buvo išsaugota ankstesnė daugumos sistema, nauja rinkimų tvarka numatė, kad dalis vietų SSRS liaudies deputatų suvažiavime yra užimtos renkant atstovus nuo Komunistų partijos ir visuomeninių organizacijų, o kita dalis - deputatus išrenkant teritorinėse rinkimų apygardose. Pagal paveldėtą daugumos rinkimų sistemą buvo surengti ir rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą 1990 metais. Rinkimų taisyklės iš esmės buvo modifikuotos tik vienu aspektu: renkamų atstovų skaičius sumažintas nuo 350 iki 141. Kitas rinkimų taisyklių kaitos etapas susijęs su naujo politinio elito poreikiais nutraukti visus ryšius su senuoju režimu, tarp jų pakeičiant paveldėtą rinkimų sistemą. Antra vertus, naujas politinis elitas dėl žinių apie demokratinio pasaulio rinkimų sistemas trūkumo neretai bando ”išrasti dviratį”. Naujos rinkimų sistemos problema Lietuvoje iškilo 1992 metais, kai politinė scena dėl partinės fragmentacijos destabizavosi ir artėjo Sąjūdžio inicijuoti priešlaikiniai Seimo rinkimai. Po politinio sąmyšio 1992 m. gegužės - birželio mėnesiais besivaržančios politinės grupės Aukščiausioje Taryboje - Atkuriamajame Seime susitarė dėl politinio kompromiso – mišriosios paralelinės rinkimų į LR Seimą sistemos. Pagal ją 71 Seimo narys turėjo būti renkamas vienmandatėse apygardose dviem turais, o 70 likusių Seimo narių - pagal partijų sąrašus, mandatų paskirstymui taikant Hare kvotą ir 4% išrinkimo slenkstį. Nepalaikęs proporcinės rinkimų sistemos Sąjūdis suklydo. LDDP laimėjus 1992 metų Seimo rinkimus, mišrioji rinkimų sistema jiems užtikrino 51,77% Seimo mandatų, nors pagal proporcinę formulę už ją balsavo tik 43,98% , o pagal mažoritarinę-vos 35,16% rinkėjų. Prieš 1996 m. Seimo rinkimus LDDP dauguma nesiryžo rimčiau peržiūrėti rinkimų sistemos, išskyrus sprendimą padidinti išrinkimo slenkstį vienos partijos sąrašui iki 5%, o koaliciniams sąrašams-iki 7%. Slenksčio išimtis tautinių mažumų partijoms buvo panaikinta. Kita naujovė - kandidatų reitingavimo įteisinimas proporciniame rinkimų sistemos elemente. Tačiau 1996-aisiais reitingo balsai neturėjo lemiamos įtakos konkrečių kandidatų išrinkimui, nes rezultatų nustatymo formulė ir toliau suteikė lemiamą svorį partijos iš anksto nustatytai kandidatų eilei. Prieš 2000-ųjų rinkimus šiek tiek padidinta reitingo balsų įtaka rinkimų rezultatams. 2000 metų LR Seimo rinkimų reforma, panaikinusi antrąjį balsavimo turą, dar kartą patvirtino, kad rinkimų sistemomis gali būti manipuliuojama siekiant politinių tikslų. Pati 2000 metų LR Seimo rinkimų sistemos reformos eiga vertinama kritiškai, nes taisyklės pakeistos likus vos trims mėnesiams iki rinkimų, nepaliekant laiko nuodugnesnei pasekmių analizei. Aišku, jog tai buvo pirmiausia valdančiosios daugumos sprendimas, tikintis naudos 2000-ųjų LR Seimo rinkimuose. Tokios viltys buvo visiškai nepagrįstos: mažoritarinio elemento sustiprinimas tegalėjo padėti potencialiai rinkimus laiminčioms, o ne pralaiminčioms partijoms, o konservatoriai net nesitikėjo palankių rezultatų. Galima pastebėti, jog 1992 ir 1996 m. rinkimuose nemažai vidutinių ir mažesniųjų partijų kandidatų būtent antrajame ture aplenkdavo didesniųjų partijų (ypač pirmaujančios) kandidatus. Ši tendencija leido tikėtis, kad antrojo turo panaikinimas dar labiau padės rinkimus laimėjusiai, neproporcingai (gautų balsų atžvilgiu) padidindama jos mandatų skaičių, taip pat sumažindama mažesniųjų partijų galimybes. 2004-ųjų rinkimuose į LR Seimą vėl buvo grįžta prie dviejų turų sistemos, nepasiteisinus II turo panaikinimui. Šiuose rinkimuose daug kur po pirmo turo vienmandatėse apygardose pirmavę Darbo partijos kandidatai II-ajame turėjo pripažinti politinių oponetų pergalę. Šiuose rinkimuose Darbo partija iš viso gavo 39, Tėvynės Sąjunga-25. Buvo sudaryta koalicinė vyriausybė, kurią sudarė ”Darbo”, ”Lietuvos Socialdemokratų”, ”Naujosios Sąjungos” ir ”Valstiečių ir Naujosios demokratijos” partijos. Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. 1. Rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sulaukę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja tie piliečiai, kurie teismo yra laikomi neveiksniais. 2. Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų ir nuolat gyveno Lietuvoje. 3. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais.Taip pat atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai. 4. Kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje. 5. Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas, pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti Lietuvos Respublikos Seimas arba Respublikos Prezidentas. Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma, arba skelbiama Respublikos Prezidento Konstitucijos 58 straipsnio antroje dalyje nustatytais atvejais. 6. Seimo rinkimų rengimo ir vykdymo išlaidas apmoka valstybė ir savivaldybės. Valstybės lėšomis apmokama rinkimų komisijų narių ir jas aptarnaujančio personalo darbas. Savivaldybių lėšomis apmokama balsavimo bei apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų būstinių patalpų išlaikymas, balsavimo patalpų įrengimo inventoriaus įsigijimo ir išsaugojimo išlaidos. 5. Savivaldybių tarybų rinkimai Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų nariai renkami 4 metams daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą. Rinkimų teisę turi piliečiai ne jaunesni kaip 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai pripažinti neveiksniais. Tarybos nariu gali būti renkamas Lietuvos pilietis, kuris yra ne jaunesnis kaip 21 metų. Bet kokie tiesioginiai ir netiesioginiai piliečių rinkimų apribojimai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo - draudžiami. Visų tarybų nariai renkami vienu metu. Tarybų rinkimus skelbia Seimas. Rinkimams organizuoti ir vykdyti savivaldybės teritorijoje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi aktyviąją rinkimų teisę turintys respublikos piliečiai, gyvenantys šios savivaldybės teritorijoje. Rinkimų apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renka: 1. Daugiau kaip 500000 gyventojų – 51 tarybos narį. 2. Nuo 300000 iki 500000 gyventojų – 41 tarybos narį. 3. Nuo 100000 iki 300000 gyventojų – 31 tarybos narį. 4. Nuo 50000 iki 100000 gyventojų – 27 tarybos narius. 5. Nuo 20000 iki 50000 gyventojų – 25 tarybos narius. 6. Iki 20000 gyventojų – 21 tarybos narį. Rinkimų apygardas ir renkamų tarybos narių skaičių paskelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Partija, politinė organizacija kandidatus į tarybos narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustatytą eilę. Kandidatų sąraše negali būti mažiau kaip 5 ir daugiau kaip toje apygardoje nustatytas mandatų skaičius pridėjus dar 5. Išankstinius rinkimų rezultatus nustato apygardos rinkimų komisija po to, kai pasirašytas rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokolas. Partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti tarybos narių mandatų tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4%, o koalicijos kandidatų sąrašas – jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 6 % visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Rinkėjai renkasi ne tik partijos sąrašą, bet ir konkrečius jame įrašytus kandidatus (ne daugiau nei tris). Rinkėjų balsai yra lemiami galutinei kandidatų eilei sąraše. Galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rinkimų rezultatus šioje apygardoje, tvirtina Vyriausioji rinkimų komisija. Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad įstatymo pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo lemiamos įtakos rinkimų rezultatams ir pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rezultatų : kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu.Pakartotiniai rinkimai rengiami, jeigu rinkimai į savivaldybės tarybą nustatyta tvarka pripažinti negaliojančiais. Pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po 3 mėnesių po to, kai rinkimai pripažinti negaliojančiais. Vietos rinkimų sistemos gali būti vertinamos pagal kelis kriterijus: 1. Socialinių interesų ir politinių nuomonių atstovavimo tolygumą ir proporcingumą. 2. Dalyvavimą, kaip galimybę rinkėjams pareikšti asmeninį politinį pasirinkimą ir valią. 3. Koncentraciją-sąlygas stabilioms vietos valdžios institucijoms susiformuoti ir efektyviai politikai įgyvendinti. 4. Rinkimų sistemos paprastumą ir suprantamumą rinkėjams. 5. Rinkimų sistemos skaidrumą-atvirumą žiniasklaidai, sprendimų kontrolės procedūroms, apeliacijos galimybę ir pan. 6. Legitimumą - piliečių pasitikėjimą rinkimų sistema ir jos gebėjimais sąžiningai paskirstyti partijų mandatus pagal rinkėjų balsus. 7. Rinktų atstovų atskaitomybę rinkėjams. Pirmasis Lietuvos savivaldybių rinkimų įstatymas buvo priimtas 1921 m. Kovo 21 dieną. Pirmajame įstatymo skirsnyje pažymima, kad ”valsčiaus tarybos nariai renkami visuotiniu slaptu, lygiu ir tiesiu balsavimu, saugojant proporcionalinę rinkimų sistemą”. Tarybos nariais galėjo būti renkami vyrai ir moterys, kurie ”paskutinę kandidatų sąrašų įduoti skirtą dieną bus pabaigę 24 metų amžiaus, neatsižvelgdami į tai kur jie gyveno ir ar yra įtraukti į rinkimų sąrašą ar ne”. Sovietmečiu vietos valdžios rinkimai vyko tik formaliai. Sovietinė vietos valdžios struktūra bei rinkimų sistema buvo išsaugota iki pirmųjų, konkurencimių savivaldybių tarybų rinkimų, kurių pirmasis turas įvyko 1990 m. Kovo 24 dieną. Deramai pasirengti vietos valdžios rinkimams tada nepakako jėgų, tad jie buvo palikti savieigai. Rinkimuose turėjo būti išrinktas 9331 deputatas. Pirmajame ture (pirmu ir pakartotiniu balsavimu) buvo išrinkti 7894 deputatai. LKP nariai sudarė 34,8% deputatų sudėties. Rinkimuose laimėjo tik 30% Sąjūdžio remtų deputatų, tik penkių rajonų tarybose jie sudarė daugumą. Naujas LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas buvo priimtas 1994 m. Liepos 7 d. Jis buvo pritaikytas naujai įteisintam skandinaviškajam savivaldos modeliui, kurio esmė - sąrašo proporcinė rinkimų sistema bei netiesioginiai (savivaldybės taryboje) renkamas meras, vadovaujantis ir savivaldybės tarybai, ir valdybai. Žemesnės pakopos valdžios institucijos buvo pavadintos seniūnijomis, o teisė skirti naujuosius jų administratorius - seniūnus-buvo suteikta merui. Tuo pat metu įteisintas naujas regioninis valdžios lygmuo - apskritys, kurių valdymą tiesiogiai organizuoja vyriausybė. Ši reforma centralizavo šalies valdymą ir apribojo vietos savivaldą. 1994 m. vietos savivaldos rinkimų įstatymo redakcijoje buvo numatyta dviejų metų savivaldybių tarybų kadencija; 1996-aisiais ji buvo pratęsta iki trejų, o 2002-aisiais - iki ketverių metų. Kandidatų į savivaldybių tarybas sąrašus buvo leista kelti partijoms, politinėms bei visuomeninėms organizacijoms (1997 m. visuomeninės organizacijos šios teisės neteko). Balsavimo struktūra iš esmės pakoreguota tik prieš 2000 m. savivaldybių rinkimus: uždaro sąrašo sistema pakeista atvira, leidus rinkėjams pasirinkti ne tik partijos sąrašą, bet ir konkrečius jame įrašytus kandidatus. Kitaip nei Seimo rinkimuose rinkėjų balsai tapo lemiami galutinei kandidatų eilei saraše. Nustatytas 4% slenkstis partijoms patekti į savivaldybių tarybas. 1996-aisias slenkstis koaliciniams sarašams padidintas iki 6%, tai pat įteisintas toks papildomas: ”jeigu už sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, yra balsavę mažiau kaip 60% visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų teisė dalyvauti skirstant mandatus įgyja tas lig šiol skirstant mandatus nedalyvavęs sąrašas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!