Renesanso šokiai

Renesensas.Šokio menas Italijoje Patobulėjus dramos spektakliams, šokio leksika pamažu tapo sudėtingesnė, atsirado naujos figūros, sudėtingesnis brėžinys. Kurį laiką buvo madingi “žemieji” šokiai (basdansai), sudaryti iš paprastų ar dvigubų žingsnių ir nusilenkimų. Vėliau juos pakeitė lėtas ir iškilmingas šokis pavana, kurį pokylio pradžioje atlikdavo žymūs asmenys, dažniausiai 1-2 poros. Labai išpopuliarėjo galjarda, romaneska. Dvaruose šokami balli šokiai: kurantė, saltarelas. Sparčiai vystėsi liaudies šokis. Populiarūs improvizacinio pobūdžio šokiai, pasižymėję judesių vikrumu, žaismingumu, įdomia technika: daug plojama, trepsima, labai aktyvus liemuo, ryškūs galvos bei rankų judesiai, gausu šuolių, sukinių. Italijoje paplito “Pastoralė”, kuriai būdingas kaimo gyvenimo idealizavimas. Susiformavus teatro žanrui “commedia del arte” (kaukių komedija), šokis tobulėjo, o šalia muzikos bei dramos vystėsi choreografija.1489 m. garsių hercogų sutuoktuvėms Bergonco di Bota pastatė originalų mitologinio siužeto spektaklį, kuriame deklamacija ir dainavimas buvo sujungti su pantomima ir šokiu. Toks naujos formos kūrinys pavadintas baletu. Dvaro spektakliai buvo puošnūs ir brangiai kainuojantys. Tai buvo operų-baletų pirmtakai, dažniausiai 5 veiksmų, mitologiniai, istoriniai arba poetiniai. XV – XVI a. šokis mėgstamas įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Atidaromos kelios mokyklos Italijoje, kuriose mokoma šokio meno bei subtilių manierų ir elgesio taisyklių. Pasirodė pirmieji teoriniai traktatai (Fabricijo Karozo “Šokėjas”,1581; Čezario Negri “Nauji baleto atradimai”, 1602). Šokio menas Anglijoje Renesanso metu choreografijos menas Anglijoje tobulėjo gana sparčiai. Sceninė to laikmečio džiga davė pradžią komiškajam operos-baleto žanrui bei nacionalinei anglų pantomimai. V. Šekspyro kūryba turėjo didelės įtakos ne tik teatro, bet ir šokio žanro formavimuisi. Lygia greta formavosi liaudies šokio menas, kurį propagavo klajojančių aktorių trupės XVI a. pabaigoje atsirado angliškojo vaidinimo žanras – “kaukė” (masque), kuris primena prancūziškąjį dvaro baletą. Gatvių eitynėse ar dvaro pokyliuose atlikėjai su kaukėmis šokdavo galjardą, kurantę, džigą. Susiformavo figūrinis šokis. Dvaruose populiarūs vadinamieji baletai. 1651 m. pasirodė pirmasis teorinis darbas apie šokio meną Anglijoje – Dž. Pleifordo “Anglų šokių mokytojas”. Šokio menas Prancūzijoje Ypač paplitę tautiniai šokiai – bure, kurantė, gavotas. Jiems būdingi neaukšti šuoliai, daugybė smulkių kojų judesių. Žymiai paprastesnis ir nuoširdesnis tapo bendravimas poroje. Šokio leksikos praturtėjimui įtakos turėjo supaprastėjęs rūbas – trumpesnė suknelė, nesudėtingas pasiuvimo stilius. Rūmų salėje šokamas menuetas, provincijų dvaruose ypač paplito volta ir paspje. 1581 m. laikomi baletinės eros pradžia Prancūzijoje. Pjemonto Baltazarinis pastatė baletą “Circėja ir nimfos”, kitaip vadinamą “Komiškuoju karalienės baletu”. Jame suderinti šokio, muzikos, poezijos elementai ir puošnios dekoracijos bei itin brangūs kostiumai. Sparčiai ėmė vystytis šokių muzika, tapusi savarankišku meno žanru. 1567 – 1589 m. buvo įsteigta šokių akademija Paryžiuje. 1588 m. Tuano Arbo išleido teorinį darbą “Orchesografija”, kuriame aprašė balinius šokius, šokio charakterį ir atlikimo manierą skirtingose šalies vietovėse Renesanso muzikinė kultūra Viduramžių epochą užbaigia Renesanso laikotarpis. Renaissance – atgimstu. Europoje Renesansu įprasta vadinti tą kultūros ir meno epochą, kuri lygiavosi į antiką ir truko nuo XIII a. pabaigos iki XVII a. vidurio. Pasauliniu mastu Renesansas – tai visuomenės gyvenimo, įvairių valstybių ir tautų kultūrų, mokslo ir meno pakilimo, geografinių ir techninių atradimų bei išradimų milžiniška banga, padovanojusi žmonijai dabartinį kompasą ir paraką, knygų spausdinimą ir anglių aukštakrosnę, mikroskopą ir teleskopą, kišeninį laikrodį ir heliocentrinę Koperniko teoriją, Ameriką ir Indiją, kelionę aplink pasaulį ir t. .t Muzikoje Renesansas apima XV – XVII a. pradžios laikotarpį. Anksčiausiai pasireiškė Italijoje. Iškilo nauja visuomenė, susiformavo nauji visuomeniniai santykiai, atsirado nusistatymas prieš bažnyčios scholastinius teiginius. Visas dėmesys pradėtas skirti žmogui, kaip asmenybei. Daug naujovių mokslo ir meno srityse. Keitėsi žmonių kilmė, pasiturintiems tapo prieinamas mokslas. Mokslo srityje – daugybė atradimų, iškilo įžymios asmenybės – Kopernikas, Vasko de Gama, Kolumbas. Mene iškilo atskiros sritys – filosofija, filologija, architektūra, dailė, su tokiais genijais, kaip Mikleandželas, Ticianas, Rafaelis.Bendrieji Renesanso idealai:atgimimas; pasaulietinės tendencijos; vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato; antikos kultūros tradicijų gaivinimas. Muzika Renesanso epochoje neprilygo kitoms meno sferoms savo meniniu lygiu. Muzikoje išryškėjo polinkis į pasaulietinę tematiką. Lemiamą reikšmę įgavo kompozitoriaus individualybė. Pradėjo kurtis nacionalinės muzikos mokyklos. Įsigalėjo nauji vokalinės muzikos žanrai. Stiprėjo instrumentinė muzika. Keitėsi Grigališkojo choralo tradicijos (choralas pradėtas praktikuoti gimtąja kalba, susiformavo Protestantiškasis choralas). Nauji vokalinės muzikos žanrai: Frotola, Kača, Vilanela, Madrigalas, Romansas, Viljaneska, Šansona.Naujos pasaulietinės muzikos formos: Madrigalai, Motetai, Choralai. Greta viduramžių muzikoje paplitusių dermių imtos vartoti naujos (eolinė, joninė). Pradėjo formuotis tonacinė mažoro – minoro sistema. Tobulėjo polifoninė, stiprėjo homofoninė muzika. Harmoninio – homofoninio stiliaus įsigalėjimas stimuliavo kantatos, operos, oratorijos žanrų atsiradimą. Paplito kontrastinė ir imitacinė vokalinė polifonija, labiausiai pasireiškusi mišių ir motetų kūryboje. Svarbiausiu mišių komponentu, nustelbusiu liturginį tekstą, tapo muzika. Polifoniniuose bažnytinės muzikos kūriniuose, kaip cantus firmus, greta grigališkojo choralo buvo pradėtos vartoti liaudies ir pasaulietinių muzikos kūrinių melodijos. Į praktiką įėjo mažoro – minoro sistema. Vystosi melodija, ji tampa laisvesnė. Formuojasi homofoninė kalba. Pradėta eiti nuo ansamblinio prie chorinio dainavimo. Kūrėsi meno akademijos, apjungę savo gretose žymius filosofus, muzikus (šv. Cecilijos akademija Romoje, 1566 m.) Plėtojosi instrumentinė muzika (klavesino, vargonų, liutnės, verdžinalio, violų, smuiko). Susiformavo savarankiški instrumentinės muzikos žanrai (fantazija, kancona, preliudas, ričerkaras, tokata, variacijos). Instrumentais buvo grojami motetai, madrigalai ir kiti vokaliniai kūriniai. Labiausiai paplitę instrumentai: liutnė, trimitas, mandolina, trombonas, gitara, fleita, viola, obojus, smuikas, fagotas, klavikordas, klavesinas, vargonai.Renesanso laikotarpyje pradėta domėtis natų spausdinimu.1498 m. italas O. Petručis išmoko natas spausdinti mašinomis.Buvo tobulinama natų rašyba.Nacionalinės kompozicinės mokyklos:Nyderlandų kompozicinė mokykla. Susiformavo iš flamandų, anglų ir prancūzų muzikos šaltinių. Nyderlandų mokykloje susiklostė griežtasis polifoninis stilius a cappella (paprasta melodika, diatoniška harmonija, išvystyta imitacinė technika ir sudėtingas kontrapunktas). Svarbiausi žanrai: mišios, motetai, polifoninės šansonos bei madrigalai, frotolos, vilanelos, kanconetės. Nyderlandų mokyklos pagrindėjai: Gijomas Diufai (1400 – 1474); Žilis Benšua (1400 – 1460); Žoskenas Deprė (1440 – 1521); Orlandas Lassas (1532 – 1594).Romos kompozicinė mokykla. Gyvavo XVI – XVII a. konservatyviosios katalikų bažnytinės muzikos citadelė. Laikomasi griežtojo stiliaus kanonų. Supaprastinta polifoninė technika, religinė tematika, skaidrus ir lengvas daugiabalsumas. Svarbiausi žanrai: mišios, motetai, madrigalai.Romos mokyklos pagrindėjas: Džovanis Pjerluidžis da Palestrina (1525 – 1594). Venecijos polifoninė mokykla. Venecijos mokyklos atstovai buvo naujos Renesanso estetikos ir naujo stiliaus puoselėtojai. Svetimas Romos mokyklos muzikos poetiškasis asketizmas. Turtingas, spalvingas, puošnus skambėjimas, ryškūs, vaizdingi kontrastai, choro tutti ir solistų, instrumentų ir vokalo epizodų kaita bei dviejų chorų “sąšauka”. Venecijos mokykloje buvo sukurtas vokalinės polifonijos monumentalus, teatrališkas, dekoratyvus stilius. Pilnakraujis instrumentų naudojimas, ypač chorinėje muzikoje. Svarbiausi žanrai: ričerkaras, šansona, frotola, vilanela, madrigalas, tokata, kancona, fuga. Venecijos mokyklos pagrindėjai: Andrea Vilartas, Džovanis Gabirelis (1553-56 – 1612), Andrea Gabirielis (1510-20 – 1586).Klaudijus Monteverdis (1567 – 1643) Vienas žymiausių vėlyvojo Renesanso madrigalistų. Apibendrino patyrimą 8 madrigalų knygose. Dramatizavo žanrą, pavertė jį tikra muzikine – dramine scena vokalui ir instrumentams. Naudojo novatoriškas išraiškos priemones: styginių picikato ir tremolo, laisvus, neparuoštus disonansus, neparuoštus septakordus, dinaminius kontrastus. K. Monteverdžio madrigalai ir motetai turėjo įtakos operos atsiradimui. Renesanso dailė Iš esmės pakito architektūra. Nors nemažai statoma visuomeninių pastatų, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti statiniai, kuriuos užbaigia kupolas (Romos Panteonas). Renesanso epochos pastatus puošia kolonos, piliastrai, liūtų galvos, pučiai (nuogi sparnuoti arba nesparnuoti berniukai), gipsiniai gėlių ir derliaus gėrybių vainikai, akanto lapai ir kt. Paplito pusapvalė arka. Pasiturintys žmonės ėmė skirti daugiau dėmesio savo gyvenamosios vietos grožiui ir patogumui. Buvo statomi plačiais fasadais atsukti į gatvę rūmai. Gyvenamieji pastatai savo forma priminė kvadratą, centrinė dalis – keturkampis atvirų arkadų apsuptas kiemas. Paprastai rūmai buvo statomi trijų aukštų. Rūmus imta puošti kolonomis, piliastrais, frontonėliais virš langų, įvairiais dekoratyviniais motyvais. Menininkai – asmenybės, dažnai mokslininkai. Siekis – kaip galima geriau pažinti žmogų ir jo aplinką, kuo įtikinamiau kurti tikroviškus vaizdus. Renesanso tapytojai siekė, kad paveikslas būtų tarsi “langas į pasaulį”. Linijinė perspektyva perteikdavo erdvę. Apimčių apvalumui pavaizduoti sumaniai pasitelkiamas šviesos ir šešėlio principas. Studijuojama žmogaus anatomija. Daugelyje kūrinių vaizduojami krikščioniški siužetai. Atsiranda antikinės mitologijos įkvėptų skulptūrų ir paveikslų. Pasaulietiški portretai.Renesanso skulptūros istorijos pradžia laikomi 1402 m., kai jaunas juvelyras Lorencas Ghilbertis laimėjo skulptorių konkursą Florencijos bažnyčios pastato durims sukurti. Renesanso epochoje skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Salėse, aikštėse ir rūmuose skulptūros pradedamos statyti taip, kad jas būtų galima apžiūrėti iš visų pusių. Antikinės ir Renesanso skulptūros turi daug bendro: formos artimos realybei, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis.Žymiausi skulptoriai: Donatello, Andreo del Verokjo. Renesanso epocha atnaujino tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairius žmonių jausmus. Paveikslai kupini šviesos, pakilios nuotaikos. Dažnai galinis planas tapomas šviesiais tonais, pastatai ir gamtos motyvai apvedami ryškiomis linijomis, dominuoja grynos spalvos. Ypač stropiai vaizduojamos visos veiksmo smulkmenos. Personažai dažnai išdėstomi eilėje, nuo fono atskirti ryškiais kontūrais.Pirmasis ankstyvojo Renesanso tapytojas, gyvenęs 28 metus, buvo Mazačas (1401 – 1429).Paveiksluose įkūnyti Renesanso epochos žmonės – valingi, ramūs, nuoširdūs.Ankstyvojo Renesanso portretistai mėgo tapyti profilius. Brandžiojo Renesanso paveikslams būdingas griežtas objektų skirstymas pagal svarbumą. Personažai dažniausiai suskirstyti į piramidę primenančias grupes. Žydrame tolyje skendinti peizažas jiems yra tik fonas arba pro langą matomas vaizdas. Nyderlandų tapyba Žmonių figūros Nyderlandų paveiksluose išlieka kaip ir gotiškuose – lieknos ir bekūnės.Nebuvo vaizduojami apnuoginti žmonės.Populiariausi aliejine technika tapyti paveikslai.Piešimo technika – virtuoziška.Kruopščiai vaizduojama kiekviena smulki detalė. Žymiausi Renesanso kūrėjai: Fra Beatas Andželikas,Paolas Učelas,Pjero dela Frančeskas,Sandro Botičelis,Leonardas da Vinčis,Mikelandželas,Rafaelis,Ticianas,Žermenas Pilonas,Janas van Eikas, Hubertas van Eikas,Rogiras van der Veidenas,Hansas Memlingas,Jeronimas Boschas,Albrechtas Diureris,Lukas Kranachas Vyresnysis. Žymiausi Renesanso statiniai:Romos šv. Petro katedra,Strocių rūmai Florencijoje,Luvro rūmai, Mediči rūmai Florencijoje, Šamboro pilis Prancūzijoje. Renesansas Lietuvoje:Paplitę manierizmo tendencijos. Gajos gotikinio meno vietinės tradicijos.XVI a. pradžioje Vilnius apjuosiamas gynybine siena su vartais, perstatoma Žemutinė pilis.Kyla didikų rūmai (Radvilų, Sapiegų).Statomos naujo tipo sodų ir parkų apsuptos bastioninės pilys. Žymiausi architektūros pavyzdžiai Lietuvoje:Biržų pilis,Rykantų bažnyčia,Siesikų bažnyčia,Kretingos bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno ansamblis,Dailėje dominuoja tapyba. Padidėja skulptūros ir grafikos reikšmė, taikomosios dailės apimtis.Tapyboje svarbi vieta tenka portretui (Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės, Mikalojaus Juodojo. Skulptūroje išskirtini pasaulietinio pobūdžio meniški antkapiniai paminklai (Alberto Goštauto, Povilo Alšėniškio, Stanislovo Radvilos, Leono Sapiegos). Ypatingo dėmesio verti taikomosios dailės darbai: juodojo metalo, brangūs spalvotųjų metalų kaliniai, kalstyti ir lieti dirbiniai (patrankos, Radvilų šarvai). Renesanso epochos teatras Viduramžių drama pasiekė raidos viršūnę XIV a. Kitame šimtmetyje ją apėmė nuosmukis, kurį pagreitino Renesansas. XV a. pabaigoje turtingų Italijos dramos globėjų susižavėjimas pjesėmis, parašytomis pagal klasikinį modelį. 1548 m. Paryžiuje religiniai vaidinimai buvo uždrausti; Anglijoje 1588 m. jiems padarė galą Reformacija kartu su politinėmis aplinkybėmis; Atradus antikinius dramos kūrinius, suvokta, jog viduramžinė scena – tiek uždarose patalpose, tiek po atviru dangumi – jiems vaidinti netiko. Italams priskirtini kiti du teatro – skiriant jį nuo dramos – aspektai. Pirmasis - tai naujojo teatro pastato pavidalas su proscenijaus arka, o antrasis – tapyto scenovaizdžio ištobulinimas. Abu šie teatro aspektai susiję su stulbinama viso plastinio bei vaizduojamojo meno sklaida to meto Italijoje. Kaip tik iš jų išsirutuliojo visiems vėlesniems pasaulio teatrams būdinga pasagos formos salė ir proscenijaus arka apgaubta scena su puošnia uždanga. Jie davė pradžią stiliui, kurį tik dabar tepradeda išstumti atviros scenos ir apskriti teatrai. Renesanso vaisius buvo didysis operos menas. Paprastą, muzikos lydymą pjesę mitologiniu ar legendiniu siužetu, kur svarbiausi žodžiai, K. Monteverdžio talentas perkeitė į naują meno rūšį, kurioje muzika turėjo didžiausią reikšmę. Operos, kaip ir baleto, tema pernelyg plati, kad čia būtų galima aptarti, nors, ją praleidus, teatro istorijoje lieka spraga. Todėl turbūt verčiau pasigilinti į kitą operos teatro atributą – scenografiją. Jos ištakos taip pat glūdi Italijoje. Iš ten ji paplito visoje Vakarų Europoje, kol nevirto tironija, iš kurios valdžios uolūs reformatoriai stengėsi išvaduoti sceną – tik ne visada sėkmingai.Komedijoms bei tragedijoms skirtos dekoracijos vaizduoja abipus gatvės besirikiuojančius namus, nutapytus ant kulisų bei fono uždangos. Scenovaizdis satyrų dramai, apie kurią italai nutuokė tik tiek, kad tai būta kaimietiško farso, buvo kaimo vaizdelis su medžiais ir mažomis trobelėmis abiejose scenos pusėse.Iš pjesių ir prašmatnių pramoginių reginių, rodytų Renesanso scenose, maža kas liko, išskyrus scenografijos ir kostiumų eskizus.Nors galime apgailestauti, kad šiuo laikotarpiu maža iškilių dramaturgų, privalome sutikti, jog savo teatrų architektūros ir scenografijos grožiu, taip pat operos ir baleto išpuoselėjimu – pastarasis radosi iš dvaro pramogų kai baigiamąjį šokį šokdavo ir svečiai, ir artistai, - Italija yra pelnytai užsitarnavusi moderniojo teatro lopšio vardą.Ši teatro forma, regis, rutuliojusis lygiaverčiai su rimtuoju akademiniu teatru, kliovėsi pirmiausia ne dramaturgu, o aktoriumi. Jos dialogas, prasidėjęs paprastu dviejų komikų apsikeitimu frazėmis ir išaugęs į ištisą pjesę su pagrindiniu ir šalutiniu siužetais ir visa trupe aktorių, nuo pradžios iki pabaigos improvizuojamas.Vadinamieji dzaniai (it. Zanni), arba komiški tarnai, savo keistenybėmis užpildydavę didesniąją bei gerokai populiaresnę pramoginio reginio dalį, ne kažin ką tekalbėdavo, mat savo humorą kurdavo daugiausia vaizdinėmis priemonėmis: varijuodavo standartinius pokštus – lazzi, arba smulkesnius komiškus elementus, bei burle – ilgesnius veiksmo epizodus, kurių branduolį sudarė kokia nors išdaiga.Improvizacijai, be abejonės, talkino kitas ryškus commedia dell‘ arte ypatumas. Trupę sudarė aktoriai, visuomet vaidindavę tą patį vaidmenį. Kiekviena commedia dell‘ arte kaukė – šis žodis taikomas ne tik pačiam daiktui, bet ir asmeniui – priklausė aiškiai identifikuojamai grupei, ir būdavo bemaž negirdėtas daiktas, kad aktorius iš vienos trupės pereitų į kitą, nebent gal įsimylėjėlis.Personažai: tai buvo Arlekinas, Pulčinela, Pedrolinas, Skapenas, Mecetenas, Skaramučija ir Brigela. Visi šie vardai modifikuotais pavidalais vėl atgyja vėlesnėje teatro istorijoje.Sykiu su commedia dell‘arte žanru Italija davė moderniųjų laikų Europai pirmuosius profesionalius. Į organizuotas trupes susibūrusius aktorius taip pat – Renesanso architektų dėka - išgrindė kelią uždarų patalpų teatrui su tapyta scenografija bei prosceniumo arka. Anglijai buvo lemta išugdyti pirmą modernųjį dramaturgą, Shakespeare‘ą, vertą stoti vienon greton drauge su graikų dramos meistrais.Plačiajai auditorijai labiau prie širdies buvo vadinamieji interliudai – vienaveiksmės komedijos, kuriose maišomi vietinio farso elementai ir užuominos į Antiką. Pavyzdžiui, vaizduojama, kaip būrelis žmonių meldžiasi Jupiteriui, prašydami jų reikmes atitinkančio oro, kuris visiškai neparankus kitiems veikėjams.Šie spektakliai tikriausiai būdavo statomi su dekoracijomis, vaizduojančiomis namus abipus gatvės, - toks scenovaizdis bent iš dalies, matys, atėjo iš Renesanso Italijos.Pirmąjį stacionarų teatrą Londone pastatė – kaip ir dera – dailidė Jamesas Burbage‘as, kuris taip pat ir vaidindavo teatre, matyt, tiesiog buvo teatrui gimęs. Vienas iš dviejų jo sūnų, jaunėlis Richardas, tapo iškiliausiu to meto Anglijos aktoriumi, sukūrė Hamleto, Lyro, Otelo ir Ričardo III vaidmenis, o štai vyresnysis Hubertas, tvarkė brolio reikalus.Burbage‘o vyresniojo 1576 m. suręstasis pastatas buvo žinomas tiesiog kaip „Teatras“. Uždaras medinis statinys dėl Londono lordo mero priešiškumo plačiai teatro idėjai turėjo būti statomas už miesto ribų, Finsbury Fields vietovėje. Apie jį labai mažai težinoma, lygiai kaip apie kitus Elžbietos laikų teatrus, kurie ėmė dygti visur, vos tik įsitikinta Burbage‘o užmojo sėkme. Daugmaž chronologine tvarka radosi “The Curtain“ (Uždanga), „The Rose“ (Rožė), „The Swan“ (Gulbė) „The Globe“ (gaublys), „The Fortune“ (Laimė) ir „The Hope“ (Viltis). Iš jų „The Rose“, The Fortune“ ir „The Hope“ priklausė Philipui Henslowe, gudriam verslo žmogui, kuris nuomodavo savo teatrus įvairioms trupėms, taip pat joms dirbant mokėjo pjesių rankraščių, kostiumų ir rekvizito išlaidas. Mainais gaudavo nemenką kasdieninių rinkliavų dalį. Jo podukra Joana ištekėjo už kito iškilaus ano meto aktoriaus, vienintelio Richardo Burbage‘o varžovo Edwardo Alleyno, kuris paveldėjo uošvio turtą ir dokumentus. Tarp pastarųjų buvo jo dienoraštis – neįkainojamas žinių apie ano meto teatrą šaltinis. Dabar jis saugomas Alleyno įkurtoje Dulwich kolegijoje. Žymiausiąjį to meto teatrą, dėl kurio nuolat ginčijamasi 1599 m. Londono pietiniame krante pastatė Jameso Burbage‘o sūnūs, naudodami „Teatro“ rąstus. Jis buvo pavadintas „The Globe“. Šio teatro scenoje pirmąkart pastatyta dauguma Shakespeare’o dramų, ir kaip tik po jo Henriko VIII spektaklio 1612 m. teatrą sunaikino gaisras. Kitais metais jis buvo atstatytas ir naudojamas iki pat 1644 m., o tada nugriautas.Vienas iš elžbietinio teatro bruožų buvo vadinamoji „vidinė scena“. Manoma, jog tai būta arba kambario, pristatyto iš išorės anapus centrinio įėjimo į sceną, arba dalies koridoriaus, ėjusio už scenos sienos. Ir vienu, ir kitu atveju jį buvę galima atidengti atitraukiant užuolaidą. Didžiąją aktorių garderobo dalį sudarė turtingų globėjų padėvėti ir jiems atiduoti drabužiai. Jie turėjo tiesiog akinti publiką, kurią sudarė įvairiausios padėties žmonės.Elžbietos laikų teatruose vaidindavusias trupes visuomet globodavo koks nors kilmingas asmuo, kadangi jokiam ponui netarnaujantys žmonės, netgi aktoriai, oficialiai vis dar būdavo priskiriami prie „valkatų ir bastūnų“. Burbage‘as ir Shakespeare‘as priklausė vadinamiesiems Lordo šambeliono žmonėms, Alleynas – Admirolo žmonėms. Tačiau kiekvienoj trupėj galiojo skirtingos taisyklės, ypač aktoriams įgyjant vis daugiau pasitikėjimo ir įsitvirtinant visuomenėje. Shakespeare‘o trupės aktoriai patys turėjo nuosavą teatrą, suflerių knygas, kostiumus ir rekvizitą ir kiekvienas pagal susitarimą gaudavo nustatytą dalį pelno. Turbūt panašiu būdu tvarkėsi ir commedia dell‘arte trupės, išskyrus tą aplinkybę, kad jos neturėdavo savo teatro pastatų. Tačiau Alleyno trupė mokėjo rentą Henslowe ir gaudavo iš jo honorarus.Elžbietos epochos teatro scenoje moterys nevaidino. Specialiai parinktus smulkaus sudėjimo, švelnių balsų berniukus vyresni aktoriai imdavo ir mokydavo vaidinti tokius vaidmenis kaip Džiuljeta, Rozalinda, Viola ir Porcija. Trupės komikai vaidindavo vyresnes moteris, pvz., Džiuljetos auklę ar ponią Kvikli. Kaip ir Italijoje, visi aktoriai privalėjo puikiai šokti ir dainuoti, o kartais ir groti, nes pjesėse daug reikšmės teikta muzikai. Be to, po pjesių būdavo atliekamos džigos (jig). Šiuos šokius su dainuojamuoju dialogu to meto publika nepaprastai mėgo, ir ypač buvo gėrimasi aktoriaus Williams Kempe‘o pasirodymais. Daugelyje elžbietinių pjesių veikiantys klounai bei juokdariai, galimas daiktas, kaip ir dzaniai iš commedia dell‘arte, mėgo užtęsti savo pasirodymų laiką, tad manoma, jog kai Shakespeare‘as, Hamleto lūpomis kreipdamasis į artistus, sakė: „Ir lai tie, kurie vaidina juokdarius, šneka ne daugiau, negu kad liepia jų rolė“ , iš tikrųjų turėjo galvoje komiką Richardą Tarletoną, pagarsėjusį improvizacijomis. Įmanoma netgi tai, kad kai kurie ne visai aiškūs sąmojai Shakespeare‘o pjesėse gali būti atsiradę iš ekspromtu pasakytų replikų, vėliau įterptų į rašytinį pjesės tekstą. Kadangi dramos buvo vertingas turtas, trupės, kurioms jos priklausė, kiek galima ilgiau stengdavosi jas išsaugoti rankraščių pavidalu ir pavydžiai slėpdavo nuo kitų. Net Shakespeare‘o dramos daiktan surinktos ir išspausdintos tik po jo mirties. Daugybė menkesnių autorių dramų negrįžtamai pražuvo, žinomi tik jų pavadinimai.Iš tiesų laimingai susiklosčius aplinkybėms, Shakespeare‘o dramos buvo išspausdintos, nes neišliko nė vienas jo rankraštis, ir, nepaisant šio rašytojo pasaulinio garso, maža ką apie jį težinome. Galbūt jis gimė Stratįforde prie Eivono, vienoje iš vidurio Anglijos grafysčių, tenai ir vedė, būdamas aštuoniolikos metų. Netrukus išvyko į Londoną kur iš pradžių buvo aktorius, vėliau – dramaturgas, taip pat tapo „The Globe“ teatro dailininku. Iš savo teatrinės veiklos prakutęs, įsigijo Stratforde dailų namą ir pasitraukė tenai praleisti paskutiniųjų metų iki mirties, atėjusios 1616 m. Dvi dukteris Shakespeare‘as ištekino už Stratfordo miestelėnų, o vienintelis jo sūnus mirė vienuolikmetis. Tai bene ir viskas, ką tikrai žinome apie didžiojo dramaturgo gyvenimą. Visa kita byloja jo dramos – nepaprastai įvairių stilių ir temų, nuo tragedijų iki komedijų, su ekskursais į istoriją, tragikomediją, romantinę tragediją ir pastoralę. Dažnos Shakespeare‘o dramos nepavyksta priskirti prie vieno ar kito žanro kūrinių, nes dramaturgo talentas buvo universalus ir jo kūryboje komedija su tragedija taip glaudžiai susipynusios kaip žmonių gyvenimuose. Amžininkai Shakespeare‘o nevertino taip, kaip jis vertinamas dabar. Daugelis jų, išskyrus Beną Johnsoną, niekino jį kaip neišrankų rašytoją ir dar nebaigusį universiteto, kaip daugumas to meto dramaturgų. Pirmąkart kaip dramaturgą Shakespeare‘ą paminėjo – irgi niekinamai – vienas iš vadinamųjų „universiteto protų“ Robertas Griene‘as, pavadinęs jį „išsišokėliu krankliu, kuris

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!