Rašto kilmė ir raida

 ĮVADAS Raštas suvaidino didžiulį vaidmenį žmonijos istorijoje. Žmonės raštu galėjo perteikti informaciją ateinančioms kartoms ir pasiųsti ją toli esantiems. Taigi raštas įgalino „nugalėti laiką ir erdvę“, t.y. praplėsti bendravimo sferas. Raštu suprantama ženklų sistema, perteikianti informaciją. Raštas plačiąja prasme – bet kokie ženklai, suvokiami regėjimu, net daiktai, turintys simbolinę prasmę, pvz.: šakelės, rodančios kryptį. Taip pat raštą galime vadinti negarsine kalba. Skaitydami laišką ar knygą, mes negirdime rašiusiojo balso intonacijos, garsinių niuansų, tačiau raštas kai kuo net pranašesnis už garsinę kalba. Užrašytas tekstas gali suteikti informaciją iš žmogaus, esančio už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Nevaržomi erdvės nei laiko mes galime perduoti informaciją nematomam pašnekovui, tai yra skaitytojui. RAŠTO KILMĖ IR RAIDA Kaip žmonės išmoko rašyti? Pirmykščiai žmonės žinioms perduoti vartojo įvairius daiktus: strėles – karui skelbti, žaliuojančią šakelę – taikai siūlyti. Dar ne taip seniai ir mūsų krašte, kai daugumas kaimiečių buvo beraščiai, per kaimą siunčiama gumbuota lazda (krivūlė) buvo ženklas rinktis į sueigą. Skaičiavimui ir įvairiems duomenims įsiminti buvo naudojamos virvutės su mazgeliais, lazdos su įpjovomis. Tačiau mūsų dabartinis raštas išsirutuliojo iš žmogaus pomėgio piešti. Anglimi ir kitomis dažančiomis medžiagomis ant urvo sienų, ant uolų ir akmenų žmonės piešė gyvulius, medžioklės, darbo scenas ir, be abejo, pastebėjo, kad piešinys gali išreikšti mintį, kurią nesunkiai supranta kiti. Taigi raštas savo užuomazgoje buvo vaizdaraštis, arba piktografinis raštas. Piešinys (piktograma) iš pradžių reiškė ne garsą ar atskirą žodį, o minčių visumą, tam tikrą gyvenimo situaciją. Raštui vystantis, daiktus reiškiantys žodžiai būdavo keičiami tų daiktų piešiniais, surikiuotais į eilę pagal jų loginį ryšį. Kalbą sudaro ne vien daiktavardžiai, todėl vėliau daikto piešinys pradėjo reikšti ne tik patį daiktą, bet ir su juo susijusį veiksmą: skeptro piešinys kartu reiškė ir „valdyti“, nupieštos kojos reiškė „eiti“, akis – „verkti“, irklas – „irkluoti“ ir t.t. Tokiu būdu piktogramos virto sutartiniais ženklias – hieroglifais. Norint parodyti, kokia prasme – tiesiogine ar perkeltine – reikia suprasti hieroglifą, šalia jo būdavo piešiamas sutartinis ženklas. Daiktui tiksliai nupiešti ar iškalti akmenyje reikėjo daug laiko, tad piktogramos darėsi vis paprastesnės, schemiškos ir dažnai jau būdavo neįmanoma atpažinti patį daiktą. Toks raštas maždaug prieš 5000 metų atsirado Senovės Egipte. Senovės graikų filosofas Platonas tikino, kad hieroglifus sukūrė Egipto dievas Totas, iš kalbos išskyręs garsus ir juos pavertęs ženklais. Mat jis turėjo galvoje tai, kad egiptiečiai tikrai naudojosi garsynu, abėcėlės prototipu, susidedančiu iš 24 priebalsių. Egiptiečių hieroglifai ilgainiui pradėjo reikšti net ne visą žodį, o dažniausiai tik pirmąjį jo skiemenį. Neįprastiems svetimiems vardams užrašyti, kai reikiamų skiemenų trūkdavo, hieroglifas reikšdavo tik pirmąjį žodžio garsą. Pavyzdžiui, hieroglifas „nev“, reiškęs vandenį, žymėjo ir garsą „n“. Taip susidarė senasis egiptiečių alfabetas iš 24 priebalsių. Tačiau egiptiečiai nesuprato šio istorinio atradimo reikšmės ir tebevartojo skiemeninį raštą, susidedantį iš kelių šimtų hieroglifų. Mūsų eros pradžioje šis raštas buvo galutinai užmirštas ir tik 1822 metais vėl pavyko jį perskaityti. Senovės egiptiečiai sukūrė ne tik hieroglifus, bet ir supaprastintą jų užrašymo būdą – hieratiką, o iš jos atsirado greitraštis, vadinamas demotika. Hieroglifai buvo kalami akmenyje, o hieratika tiko hieroglifams užrašyti ant papiruso. Jeigu hieroglifus rašė tik žyniai, tai hieratinius ženklus naudojo ne tik žyniai, bet ir specialiai to išmokyti raštininkai. Demotika rašė visi, kas tik mokėjo rašyti. Egiptą užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, įsigalėjo graikų raidynas, o pačioje senosios eros pabaigoje – senovės egiptiečių palikuonių, priėmusių krikščionybę, - koptų – raštas. Koptai prie 24 graikų raidžių pridėjo 7 demotikos ženklus. Demotika galutinai išnyko Va. pabaigoje, kai Egiptą užkariavo arabai. Hieroglifai užmiršti kur kas anksčiau. Jau valdant romėnams, IV a., į juos žiūrėta tik kaip į magijos ženklus, o ne į rašmenis, todėl jų nė nebandė dešifruoti, o tik stengėsi atspėti simbolines reikšmes. Beveik tuo pačiu metu kaip ir Egipte, raštas atsirado ir Mesopotamijoje. Čia neaugo papirusas, tad rašymui buvo naudojamos nestoros molinės plytelės. Plokščios nendrių lazdelės galu minkštame molyje buvo įspaudžiamos pailgų duobučių grupės, reiškusios įvairius žodžius. Vėliau plytelės būdavo išdeginamos. Toks raštas vadinamas dantiraščiu. Kad dantiraštis kilęs iš piktografijos, patvirtina seniausieji ženklai, iš kurių išsivystė dantiraštis, turintys piktografinių ypatumų. Apie III tūkstantmetį pr. Kr. Šumerų sukurtą dantiraštį perėmė Mesopotamijoje įsigalėję semitai. Jie toliau tobulino šį raštą, kuris buvo plačiai naudojamas jų sukurtose valstybėse: Akade, Ure, Babilone, Asirijoje. Iš jų tas raštas išplito į aplinkinius kraštus: Urartu, Hetitų imperiją Mažojoje Azijoje, senovės Persiją. Kiekviena tauta perdirbinėjo dantiraštį, kol galutinai jį supainiojo: tas pats ženklas įgijo keliolika skaitymų – šumeriškai, akadiškai, asiriškai ir t.t. Patį tobuliausią dantiraštį naudojo Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje klestėjusio Ugarito miesto žmonės. Jiems pakako tiktai 30 ženklų. Tūkstančiu metų vėliau, tačiau visai savarankiškai, hieroglifų raštas atsirado ir Senovės Kinijoje. Tik čia jis nebuvo užmirštas, yra tebevartojamas ir mūsų laikais. Apyvartoje kursuoja daugiau kaip 60 tūkst. hieroglifų. Tam, kad galėtumei skaityti laikraštį, reikia įsiminti bent 5-6 tūkst. ženklų. Jei žinai 8-10 tūkst. hieroglifų – esi pakankamai išsilavinęs. Specialistui pravartu žinoti apie 15-20 tūkst. ženklų. Todėl neatsitiktinai pati svarbiausia knyga, kuri lydi net labiausiai išsilavinusį kiną, yra aiškinamasis hieroglifų žodinėlis, dabar dažnai įrašytas į mikrokompiuterio atmintį. Naudotis kinų hieroglifais nėra lengva, gramatika be sintaksės neegzistuoja, šaknys niekada nekaitomos, tas pats žodis gali būti daiktavardžiu, veiksmažodžiu, prielinksniu ar kita kalbos dalimi. Tai priklauso nuo vietos sakinyje ir tonacijos, kuria ištariamas žodis. Esama tokių žodžių, kurie ištariami vienodai, o užrašomi skirtingai, nes parašyti kartu su kitais turi vis kitą reikšmę, yra tokių, kurie vienodai užrašyti, bet skirtingai ištarti įgyja keletą, keliolika ar keliasdešimt reikšmių, net tarp taip pat kalbančių žmonių. Manoma, kad seniausieji kinų rašto ženklai kilo iš ištisinių ir punktyrinių linijų magiškų kombinacijų, vadinamų trigramomis ir heksagramomis, kurios buvo naudojamos būrimui. Kinų hieroglifais pasinaudojo korėjiečiai, japonai, vietnamiečiai, kitos Azijos tautos, pritaikiusios juos savo reikmėms. Pirmiausia juos perėmė korėjiečiai. Jau 690 m. korėjietis lingvistas Sol Čchonas išrado raštą „idu“, kurio pamatą sudarė kinų hieroglifai, bet pridėjo dar 36 ženklus, reiškiančius skiemenis. Jais užrašinėjo tas gramatines formas, kurių nebuvo kinų kalboje. Tokių ženklų vis daugėjo, kol XV a. Atsirado korėjiečių abėcėlinis raštas. Japonai taip pat naudoja kinų hieroglifus, tik apriboję jų skaičių, nustatę, kad pradinėje mokykloje vaikai turi išmokti ne daugiau kaip du tūkstančius ženklų. Tačiau tai tik minimumas. Gyvenime prireikia kur kas daugiau. Turėdami gerokai patogesnį garsinį alfabetą, mes taip pat neapsieiname be tam tikrų hieroglifų. Tai visų vartojami skaitmenys 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 0, reiškiantys ištisus žodžius (vienas, du trys...), ir įvairūs ženklai (§, %). Ypač daug sutartinių ženklų matematinėje kalboje: +, -, =, >,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!