Rasos atvejo analizė

ANAMNEZĖ Rasa gimė Vilniuje. Gyvena Žuvėdrų g. 54/17-3. Turi abu tėvus (šiuo metu išsiskyrę,bet gyvena viename bute). Mama - Genė Andriuškevičienė gim. 195lm -išsilavinimas spec. vidurinis, tėvas Romualdas .gim. 1947m., -išsilavinimas spec. vidurinis. Rasa šeimoje 7 vaikas. Nėštumas normalus. Gimė ne laiku t.y. 7 mėnesių, svėrė 1,650 gr. Augo patenkinamom sąlygom. Lankė darželį. Buvo diagnozuota protinio vystymosi sutrikimas, todėl rekomenduota mokytis spec. mokykloje. Į Vilniaus 1-ją spec. internatine mokyklą Rasa atvyko 1988m. Pirmoje klasėje palikta kartoti kurso, nes neįsisavino mokymo programos. Ji po dviejų mokymosi metų pirmoje klasėje Rasa norimos pažangos nepadarė. Nesugebėjo Išlaikyti dėmesio, greit pavargdavo, trukdė užsispyrimas. Jautriai reaguodavo į visas pastabas. Fiziškai mergaitė buvo išsivysčiusi silpnai, sutrikę koordinaciniai judesiai, bet dabar mergaitė gražiai nuaugo, išsivystė koordinacija. Judresnė. Mergaitė silpnos orientacijos, lėto, konkretaus mąstymo, silpnos atminties. Sunkiai apibendriną analizuoja reiškinius. Kalba skurdoka. Vaizduotė paskutiniais metais išsiplėtė. Ypač tai matyti per piešimo užsiėmimu:.. Darbiniai ir mokymosi įpročiai bei įgūdžiai yra silpnoki. Rasa dirba tik tai, kas jai atrodo priimtina. Jei užduotis nepatinka mergaitė užsispirią ir atsisako dirbti. Nervuojasi, ima triukšmauti. Tokiu atveju naudingiau Rasai keisti užduotį ir įtikinti ją, kad susidoros su užduotimi, bet jokiu būdu nepriekaištauti, kad nedirba, nes reakcija bus labai neigiama. Rasai įtvirtinti save labai padėjo dailės būrelio lankymas, čia ji atrado save. Labai pradėjo pasitikėti savo jėgomis. Drąsiai eksperimentavo, fantazavo ir pasiekė rezultatų. Piešia paveikslus, įdomiai savitai išreiškia piešinio mintį, kompoziciją (ypač mėgsta liejimo techniką). Daug pastangų Rasa deda per siuvimo užsiėmimus, kadangi judesiai nėra labai koordinuoti, sunku dirbti jai su smulkiais įrankiais, bet jau 10 klasėje Rasa puikiai siuvinėja. Kruopščiai atlieka užduotis, bet reikalinga priežiūra. Mergaitė mąsto konkrečiai, vaizduotė silpnoka, tad silpniausia iš mokomųjų dalykų sekasi matematika, lietuvių k, ir geografija. Rasa turi charakterio problemų. Labai greitai įsižeidžia, sunku jai bendrauti su klasės draugais, dažnai dėl menkniekių konfliktuoja. Į bet kokį įvykį reaguoja neadėkvačiai (ima trankytis, keiktis). Trūksta savikontrolės. Nesavikritiška, labai jautriai reaguoja į pastabas. Mėgsta būti pagirta. Nepatinka Rasai, kai jos draugai yra vertinami ar giliami jai girdint. Ima replikuoti, tyčiotis (tarsi pavydėtų). Mergaitė labai mėgsta rūpintis mažesniais vaikais, juos globoja, nešioja, prižiūri. Mielai sutinka atlikti visus darbus, bet Rasai sunkiau bendrauti su savo bendraamžiais. Melai dalyvavo visuose klasės renginiuose, tvarkingai lankė piešimo būrelį. Rasos ir tolesnis lavinimas turėtų būti piešimo srityje, slaugos ar globos darbuose. Tai jai sekasi geriausiai. DIAGNOZĖ Rasa tvarkinga uždaro būdo nedraugiška. Pamokose sunkiai išlaiko dėmesį greitai pavargsta, trugda užsisperymas. Rasos prasta skaitymo technika. Skaito trumpus žodelius. Sunkiai sekasi rašyti. Nurašant praleidžia raides iš klausos ne parašo trumpų žodelių. Mergaitės kalba labai skurdi daug necenzurinių žodžių. Judėsiai nekordinuoti. Rasa 23 metų turi įgimta protinė negale. Mokosi suaugusiojo mokymo centre Me sesame pasirinkusi specialybė audėjo, šiuo metų yra įdarbinta audimo klasėje, dirbą keturias valandas per dieną o likusi laika praliaidžia būreliose. Jos pažintinė veikla labau sutrikusi negu kai kuriu kitų jos klasės draugų. Jautriai reguoja į visas pastabas. Mergina sipnos orientacijos , lėta, konkretaus mąstymo, silpnos atminties. Sunkiai analizuoja reiškinius. Kalba skurduoka, vaizduote labai išsiplėtusi, ypač tai matyti per piešimo užsiemimus. Darbiniai ir mokymosi įpročiai, bei įgūdžiai yra silpnoki. Rasa dirba tik tai, kas jai atrodo priimtina, jei užduotis nepatinka mergina užsispyria ir atsisako dirbti. Nervuojasi, ima trukšmauti. Tokiu atveju naudingiau Rasai keisti užduoti ir įtikinti ją, kad susidoros su užduotimi bet jokiu būdu nepriekaštauti, kad nedirba , nes reakcija bus labai neigiama. Tokiu atvėjais kiti centro auklėtiniai juos šalinasi, o darbuotojai nežino kaip prie juos prieiti. Susiarzinimai įtaka daro įvairus veiksniai, bendramokslių žvilgsniai, neįvieta pastatyti daiktai, judėsiai net pokalbiai. Į profesijos mokytoja ir socialinė darbuotoja prašymus nurimti nereguoja, o kaip tik labiau susiarzina. Susiarzinta gali išeiti iš klasės, gali stumti kitą auklėtini ar darbuotoja. Įšeina į koridori ar į kitą klasė ir reikalauja dėmesio iš kitų darbuotojų. Prašo duoti darbo kuris jai nepriklauso pagal specialybė: karpiti medžiagas. Tokių būdų trugdo kitiems auklėtiniams ir trugdo kitiems darbuotojams kitus ugdyti. Rasai įtvirtini save labai padėjo dailės būrelio laikymas. Čia ji atrado save , labai pradėjo pasitikėti savo jėgomis. Drasiai eksperimentavo, fantazavo ir pasiekė rezultatų. Piešia paveikslus, įdomiai savitai išreiškia piešimo mintį kompoziciją (ypač mėgsta liėjimo technika). Daug pastangų Rasa, deda per siuvimo būrelio lankyma užsiemimus kadangi judėsiai nėra labai koordinuoti sunku dirbti jai su smulkiais įrankiais. Kruopščiai atlieka užduotis bet reikalinga priežiūra. Rasa turi charakterio problemų, labai greitai įsižeidžia, sunku jai bendrauti su klasės draugais, dažnai dėl menkniekių konfliktuoja. Į bet kokį įvyki reaguoja neadvakačiai ima trankytis, keiktis . Trūksta savikontrolės. Nesavikritiška labai jautriai reguoja į pastabas. Mėgsta būti pagirta, nepatinka Rasai kai jos draugai yra vertinami ar giriami jai girdint. Ima replikuoti tyčiotis (tarsi pavydėtų ). Mielai sutinka atlikti visus darbus , bet Rasai sunkiau bendrauti su savo bendraamžiais, jinai yra visiškai laukine, renkasi su kuo bendrauti labai atsargiai prie saves prileidžia žmonės. Mielai dalyvauja visuose klasės renginuose, tvarkingai laiko piešimo būrelį. Rasos motina nekur nedirba, nes yra II grupės invalidė, nevaikšto sėdi vežimėlije. Visi jų pajamas tik yra mamos pensija ir Rasos uždirbti pinigai. Vyresnioji sesuo yra ištikejusi gyvena atskirai susikurusi savo šeima. Rasa iš daugiavaikės šeimos. Rasa ateina namo jai reikia padaryti visiems valgyti. Audimo klasėje yra išviso aštuonį auklėtiniai ir socialinė darbuotoja ir profesijos mokytoja, kur inai yra įdarbinta. Atvejis turi būti elgesio problema. Rasa po išeiginių jos elgesys yra nepakenčiamas, jinai blogai elgesį, agresivi, pikta. Šeimoje nėra meilės, truksta dėmesio, trukumas pinigų, inai iš asocialios šeimos. Mes teikiam mūsų įstaigoje tokias paslaugas maitinimo, medicininės, psichologo, užimtumo. PAGALBOS PLANAVIMAS Rasos elgesio pasireiškimas, kuris pats savaime kelia daug problemų – agresyvumas. Jis ilgainiui tampa vos ne sudedamąja vaiko charakterio dalimi. Agresyvumas – tai ir reiškinys, ir kai kurių vaikų ryški asmeninė savybė, veikianti tarpusavio santykius. Pasireikšdamas vaikų ir paauglių tarpusavio santykiuose, agresyvumas tampa itin ryškiai pastebimu, sukelia stiprią aplinkinių reakciją ir skaudžiai žeidžia abi konfliktuojančias puses. Beje, agresyvumas yra ne tik konfliktų priežastis ir išraiška, bet ir labai dažnai pasitaiko, kad agresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu. Būtent todėl agresyvumo demonstravimas sukelia tokią stiprią aplinkinių reakciją, keldamas tiesioginę grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, ir yra nepriimtina socialinio elgesio forma. Taigi, agresyvumas, tai reiškinys, o agresija – elgesio forma. Štai kas apie agresiją rašoma psichologijos žodyne: Agresija – tai “priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ( žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). Agresyvus elgesys ne visada yra destruktyvus ir smerktinas. Socialiai priimtinomis formomis reiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas, įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą.” (Psichologijos žodynas., 1993, p. 9-10) Kalbant apie agresijos išlaisvinimą, galvoje turimas emocinės įtampos sumažėjimas, palengvėjimas. Šiuo atveju, iškrova turėtų būti realizuojama visuomenei priimtinais būdais – dideliu fiziniu aktyvumu, sportavimu ir kt. Tačiau dažniausiai agresija prasiveržia ne tokiais priimtinais būdais – net fiziniu smurtu, nukreiptu į kitą žmogų. K.Lorenco teorija yra kritikuojama, aiškinant, kad ne pats agresijos išsiveržimas sumažina įtampą, “o agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius.” (Suslavičius A.,1995, p.89). K.Lorencas savo teorijoje kalbėjo ir apie tai, kad agresyvumas yra prisitaikymo prie aplinkos būdas, padedantis išgyventi stipriausiems. Evoliucijos metu, gyvūnams išsivystė agresyvumo stabdžiai, kurie neleidžia žaloti ar žudyti savo rūšies atstovų – gyvūnų tarpe tokie atvejai yra labai retas reiškinys. Stipriausiai agresyvumo stabdžiai veikia gyvūnus, kurie turi stipriausius natūralius ginklus. K.Lorencas teigė, kad žmogui tokie stabdžiai neišsivystė todėl, kad jis kilęs iš nepavojingo žolėdžio gyvūno, neturinčio natūralių ginklų. Tai, kad žmogus atrado dirbtinius ginklus, sujaukė visą natūralią pusiausvyrą ir tai, kad žmogus savęs iki šiol dar nesunaikino, priklauso nuo to pačio gebėjimo protauti, kuris davė galimybę sukurti ginklus, o tuo pačiu ir dėl protavimo, žmogus suvokia ir savo veiksmų pasekmes. Z. Froidas savo teorijoje agresyvumą aiškino dviem prieštaringais vienas kitam įgimtais instinktais – destrukciniu (tanathos) ir giminės pratęsimo (eros arba libido). Anot šio autoriaus, “agresija – tai individo pastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis.” (Steponėnienė A., 1998, p.26). Taigi, agresija, jo manymu yra visiškai normali reakcija, kuri garantuoja žmogaus išsilaisvinimą iš destruktyvių instinktų. Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti. • Vaizduotės agresyvumas. Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiais veiksmais. Žmogus gali turėti agresyvių minčių, planų, sumanymų. Dažniausiai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje, todėl galima kalbėti apie tam tikrą agresijos iškrovimą (katarsį) vaizduotėje. Tačiau tada, kai žmogus siekia suderinti vaizduotę ir realų elgesį, vaizduotės agresyvumas gali būti faktiškosios agresijos įvadas. Konformistinis agresyvumas. Žmogus būdamas sociumo dalimi, dažnai patiria grupės arba minios spaudimą, kuris paprastai yra pasąmoninis, ne visad aiškiai išreikštas. Taigi, konformistinis agresyvumas, tai, tokia agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo vidinių paskatų, o dėl grupės ar minios spaudimo, baimės prarasti prestižą grupėje. Kiek kitokį agresijos skirstymą į rūšis pateikia Jūratė Guščinskienė, kuri išskiria penkias agresijos rūšis: impulsyvi agresija, instrumentinė, ekspresyvi agresija, afektyvi ir verbalinė agresija. A.Steponėnienė straipsnyje “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?” pateikia dvi agresijos rūšis: instrumentinę agresiją (ginčai dėl materialinių dalykų) ir agresiją, nukreiptą prieš asmenį. Šiame straipsnyje pateikiamas ir psichologo W. Hartupo atlikto tyrimo, kurio metu buvo tiriamas “agresorių” amžius ir lytis, aprašymas. W. Hartupas priėjo išvados, kad instrumentinė agresija būdingesnė jauniems vaikams, o agresija, nukreipta prieš asmenį – vyresniems. Konkrečiai apie agresyvumą ikimokykliniame amžiuje kalba R. Gaidamavičius ir R. Žiulytė straipsnyje “Vaikas per daug agresyvus?”. Čia teigiama, kad šio amžiaus vaikų agresija dažniausiai būna tik simbolinė, būdas atsikratyti negatyvių jausmų arba noro kontroliuoti išraiška. (Gaidamavičius R., Žiulytė R. 1999). Daug suaugusių žmonių, susidūrę su vaikų agresyvumu, sutrinka arba patys įsivelia į situaciją ir kovoja kartu su vaikais. Dažnai suaugę pastebėję agresyviai besielgiančius paauglius ne tik nebežino kaip elgtis, bet ir išsigąsta – ne tiek, kad patys nukentės, o iš dalies dėl to, kad bijo savo viduje tūnančio neapvalyto, gaivališko, nesuvaldyto agresyvumo, jo protrūkių ir sureaguoja taip, kaip tuo metu padiktuoja pasąmoninė gynybinė reakcija. Kaip reaguoti į agresiją, kaip mokyti vaiką reikšti agresyvumą socialiai priimtinais būdais, kaip padėti agresyviam vaikui daugiausia nagrinėja psichologai arba pedagoginės psichologijos atstovai, tačiau su agresyvumo protrūkių padariniais tenka susidurti ir kitiems specialistams. Socialinio pedagogo pagalbos ypač prireikia, kai vaikas dėl agresyvumo pasireiškimų nebegali adaptuotis visuomenėje, kyla kitų socialinio pobūdžio problemų. Kaip buvo pastebėta anksčiau, nėra griežto, daugumos priimto elgesio sutrikimų, elgesio problemų apibūdinimo. Taigi, ir ieškant sprendimo kelių, nėra bendros, universalios korekcijos metodikos. Skirtingoms elgesio problemoms spręsti, priklausomai nuo jų kilmės ir pobūdžio, naudojami skirtingi korekcijos būdai. Nėra ir aiškaus pasiskirstymo kada ir kokie specialistai turi su jomis dirbti. Įvertinus pačią problemą, jos pasireiškimą, sunkumą, yra taikomi skirtingi metodai – nuo individualios korekcijos iki teisinio bausmių taikymo, socialinės reabilitacijos programų. Mokykla yra visuomenės dalis, į kurią pastaroji yra sudėjusi pačias aukščiausias ekspektacijas ir priskyrusi jai vos ne visas ugdymo ir auklėjimo funkcijas. Vaikai, ateidami į mokyklą, kartu atsineša ir artimiausios jiems pažįstamos visuomenės modelį. Mokykliniame amžiuje vaiko elgesio problemos bendriausiais bruožais įvardinamos kaip agresyvus elgesys, netinkamas vaiko elgesys. Hiperaktyvus vaiko elgesys mokykloje taip pat dažnai traktuojamas kaip problemiškas. Mokykloje dirbantys specialistai kaip tik ir gali būti jungiamąja grandimi, padedančia elgesio problemų turinčiam vaikui įveikti jas tiek individualiai, tiek padedant jiems adaptuotis visuomenėje bei išvengti patekimo į socialinės rizikos grupę. Toliau bus pateikiamos tam tikrų anksčiau aptartų probleminio elgesio formų korekcijos metodinės rekomendacijos. INTERVENCIJA Rasos elgesio pasireiškimas, kuris pats savaime kelia daug problemų – agresyvumas. Jis ilgainiui tampa vos ne sudedamąja vaiko charakterio dalimi. Agresyvumas – tai ir reiškinys, ir kai kurių vaikų ryški asmeninė savybė, veikianti tarpusavio santykius. Pasireikšdamas vaikų ir paauglių tarpusavio santykiuose, agresyvumas tampa itin ryškiai pastebimu, sukelia stiprią aplinkinių reakciją ir skaudžiai žeidžia abi konfliktuojančias puses. Beje, agresyvumas yra ne tik konfliktų priežastis ir išraiška, bet ir labai dažnai pasitaiko, kad agresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu. Būtent todėl agresyvumo demonstravimas sukelia tokią stiprią aplinkinių reakciją, keldamas tiesioginę grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, ir yra nepriimtina socialinio elgesio forma. Taigi, agresyvumas, tai reiškinys, o agresija – elgesio forma. Štai kas apie agresiją rašoma psichologijos žodyne: Agresija – tai “priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ( žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). Agresyvus elgesys ne visada yra destruktyvus ir smerktinas. Socialiai priimtinomis formomis reiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas, įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą.” (Psichologijos žodynas., 1993, p. 9-10) Kalbant apie agresijos išlaisvinimą, galvoje turimas emocinės įtampos sumažėjimas, palengvėjimas. Šiuo atveju, iškrova turėtų būti realizuojama visuomenei priimtinais būdais – dideliu fiziniu aktyvumu, sportavimu ir kt. Tačiau dažniausiai agresija prasiveržia ne tokiais priimtinais būdais – net fiziniu smurtu, nukreiptu į kitą žmogų. K.Lorenco teorija yra kritikuojama, aiškinant, kad ne pats agresijos išsiveržimas sumažina įtampą, “o agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius.” (Suslavičius A.,1995, p.89). K.Lorencas savo teorijoje kalbėjo ir apie tai, kad agresyvumas yra prisitaikymo prie aplinkos būdas, padedantis išgyventi stipriausiems. Evoliucijos metu, gyvūnams išsivystė agresyvumo stabdžiai, kurie neleidžia žaloti ar žudyti savo rūšies atstovų – gyvūnų tarpe tokie atvejai yra labai retas reiškinys. Stipriausiai agresyvumo stabdžiai veikia gyvūnus, kurie turi stipriausius natūralius ginklus. K.Lorencas teigė, kad žmogui tokie stabdžiai neišsivystė todėl, kad jis kilęs iš nepavojingo žolėdžio gyvūno, neturinčio natūralių ginklų. Tai, kad žmogus atrado dirbtinius ginklus, sujaukė visą natūralią pusiausvyrą ir tai, kad žmogus savęs iki šiol dar nesunaikino, priklauso nuo to pačio gebėjimo protauti, kuris davė galimybę sukurti ginklus, o tuo pačiu ir dėl protavimo, žmogus suvokia ir savo veiksmų pasekmes. Z. Froidas savo teorijoje agresyvumą aiškino dviem prieštaringais vienas kitam įgimtais instinktais – destrukciniu (tanathos) ir giminės pratęsimo (eros arba libido). Anot šio autoriaus, “agresija – tai individo pastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis.” (Steponėnienė A., 1998, p.26). Taigi, agresija, jo manymu yra visiškai normali reakcija, kuri garantuoja žmogaus išsilaisvinimą iš destruktyvių instinktų. Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti. • Vaizduotės agresyvumas. Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiais veiksmais. Žmogus gali turėti agresyvių minčių, planų, sumanymų. Dažniausiai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje, todėl galima kalbėti apie tam tikrą agresijos iškrovimą (katarsį) vaizduotėje. Tačiau tada, kai žmogus siekia suderinti vaizduotę ir realų elgesį, vaizduotės agresyvumas gali būti faktiškosios agresijos įvadas. Konformistinis agresyvumas. Žmogus būdamas sociumo dalimi, dažnai patiria grupės arba minios spaudimą, kuris paprastai yra pasąmoninis, ne visad aiškiai išreikštas. Taigi, konformistinis agresyvumas, tai, tokia agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo vidinių paskatų, o dėl grupės ar minios spaudimo, baimės prarasti prestižą grupėje. Kiek kitokį agresijos skirstymą į rūšis pateikia Jūratė Guščinskienė, kuri išskiria penkias agresijos rūšis: impulsyvi agresija, instrumentinė, ekspresyvi agresija, afektyvi ir verbalinė agresija. A.Steponėnienė straipsnyje “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?” pateikia dvi agresijos rūšis: instrumentinę agresiją (ginčai dėl materialinių dalykų) ir agresiją, nukreiptą prieš asmenį. Šiame straipsnyje pateikiamas ir psichologo W. Hartupo atlikto tyrimo, kurio metu buvo tiriamas “agresorių” amžius ir lytis, aprašymas. W. Hartupas priėjo išvados, kad instrumentinė agresija būdingesnė jauniems vaikams, o agresija, nukreipta prieš asmenį – vyresniems. Konkrečiai apie agresyvumą ikimokykliniame amžiuje kalba R. Gaidamavičius ir R. Žiulytė straipsnyje “Vaikas per daug agresyvus?”. Čia teigiama, kad šio amžiaus vaikų agresija dažniausiai būna tik simbolinė, būdas atsikratyti negatyvių jausmų arba noro kontroliuoti išraiška. (Gaidamavičius R., Žiulytė R. 1999). Daug suaugusių žmonių, susidūrę su vaikų agresyvumu, sutrinka arba patys įsivelia į situaciją ir kovoja kartu su vaikais. Dažnai suaugę pastebėję agresyviai besielgiančius paauglius ne tik nebežino kaip elgtis, bet ir išsigąsta – ne tiek, kad patys nukentės, o iš dalies dėl to, kad bijo savo viduje tūnančio neapvalyto, gaivališko, nesuvaldyto agresyvumo, jo protrūkių ir sureaguoja taip, kaip tuo metu padiktuoja pasąmoninė gynybinė reakcija. Kaip reaguoti į agresiją, kaip mokyti vaiką reikšti agresyvumą socialiai priimtinais būdais, kaip padėti agresyviam vaikui daugiausia nagrinėja psichologai arba pedagoginės psichologijos atstovai, tačiau su agresyvumo protrūkių padariniais tenka susidurti ir kitiems specialistams. Socialinio pedagogo pagalbos ypač prireikia, kai vaikas dėl agresyvumo pasireiškimų nebegali adaptuotis visuomenėje, kyla kitų socialinio pobūdžio problemų. Kaip buvo pastebėta anksčiau, nėra griežto, daugumos priimto elgesio sutrikimų, elgesio problemų apibūdinimo. Taigi, ir ieškant sprendimo kelių, nėra bendros, universalios korekcijos metodikos. Skirtingoms elgesio problemoms spręsti, priklausomai nuo jų kilmės ir pobūdžio, naudojami skirtingi korekcijos būdai. Nėra ir aiškaus pasiskirstymo kada ir kokie specialistai turi su jomis dirbti. ĮVERTINIMAS Įvertinus pačią problemą, jos pasireiškimą, sunkumą, yra taikomi skirtingi metodai – nuo individualios korekcijos iki teisinio bausmių taikymo, socialinės reabilitacijos programų. Mokykla yra visuomenės dalis, į kurią pastaroji yra sudėjusi pačias aukščiausias ekspektacijas ir priskyrusi jai vos ne visas ugdymo ir auklėjimo funkcijas. Vaikai, ateidami į mokyklą, kartu atsineša ir artimiausios jiems pažįstamos visuomenės modelį. Mokykliniame amžiuje vaiko elgesio problemos bendriausiais bruožais įvardinamos kaip agresyvus elgesys, netinkamas vaiko elgesys. Hiperaktyvus vaiko elgesys mokykloje taip pat dažnai traktuojamas kaip problemiškas. Mokykloje dirbantys specialistai kaip tik ir gali būti jungiamąja grandimi, padedančia elgesio problemų turinčiam vaikui įveikti jas tiek individualiai, tiek padedant jiems adaptuotis visuomenėje bei išvengti patekimo į socialinės rizikos grupę. Toliau bus pateikiamos tam tikrų anksčiau aptartų probleminio elgesio formų korekcijos metodinės rekomendacijos. Individualioji psichologija ne tik išsamiai analizuoja netinkamo vaiko elgesio tikslus, bet ir pateikia konkrečias rekomendacijas kaip reaguoti, kai vaikas naudoja šį elgesį. Aplinkiniai žmonės gali paskatinti tam tikrą elgesį, taigi, siekiant padėti vaikui pasikeisti ir nebenaudoti netinkamo elgesio būdų, pirmiausia patys suaugusieji turi išmokti atpažinti, kada ir kokių vaikas siekia tikslų ir tinkamai reaguoti. Tai ką gi daryti, kai vaikas siekia dėmesio netinkamu elgesiu? Yra siūloma keletas būdų: • Sumažinti dėmesį iki minimumo. Patariama, kai tik galima, netinkamą elgesį, galima perspėti vaiką žvilgsniu, atsistoti greta jo, paminėti jo vardą arba pasakyti jam, kaip pats jautiesi. • Legalizuoti elgesį. Kai netinkamas elgesys, kurį naudoja dėmesio siekiantis vaikas, įteisinamas, jis netenka prasmės, nes leidžiama ir kitiems vaikams elgtis taip pat. Šiuo atveju netinkamo vaiko elgesio legalizavimas panaudojamas tikslingai ir kūrybingai. Taip pat galima susitarti su vaiku, kiek kartų per dieną jis elgsis netinkamai ir palaipsniui mažinti šį skaičių. Jeigu vaiko elgesio šis būdas neveikia, vadinasi, vaikas siekia ne dėmesio. • Elgtis netikėtai. Galima išjungti šviesas, pakeisti balso toną ir kalbos manierą, trumpam išvis nutilti arba kitaip nukreipti dėmesį. • Pakeisti veiklą. Netinkamai besielgiančio vaiko galima paprašyti paslaugos. • Pastebėti tinkamą elgesį. Padėkokite vaikui už tinkamą elgesį (kai prieš tai jis elgėsi netinkamai), viešai pagerbti. Sekantis netinkamo elgesio tikslas – jėgos demonstravimas. Siekiant koreguoti šį tikslą, patariama: • Nustoti kovoti su vaiku. Reikia turėti omeny, kad tai vaikas, kuris nuolat yra verčiamas ką nors daryti, taigi rekomenduojama parodyti jam pagarbą ir norą bendradarbiauti su juo. • Pasinaudojant jo noru ir sugebėjimu vadovauti, galima koreguoti jo elgesį dažniau suteikiant jam galimybių vadovauti kokiems nors užsiėmimams, ką nors organizuoti, priimti visai klasei reikalingus sprendimus. Keršto siekiantis vaikas netiki, kad gali būti mylimas ir priimamas toks, koks yra. Netinkamo elgesio šiuo atveju galima išvengti dviem būdais: • Parodyti nuoširdų susirūpinimą vaiku. • Pamokyti vaiką skausmą ir priešiškumą išreikšti tinkamais būdais bei paskatinti jį pasikalbėti su jumis tuomet, kai jis jaučiasi blogai. Taip pat tikslinga būtų pasikalbėti su tokio vaiko tėvais, kurie tikriausiai naudoja fizinę ar dvasinę prievartą drausmei pasiekti. Beje, galima sulaukti ir “patikrinimo” iš vaiko, bandant su juo suartėti. Jis gali mėginti išprovokuoti suaugusįjį, kad įrodytų sau, jog pasaulis yra toks, kokį jis ir įsivaizduoja – t.y. priešiškas ir juo nesirūpinantis. Pasyvumas ir atsiribojimas. Tokio tikslo siekiantiems vaikams ypač svarbus yra padrąsinimas – tikėjimo ir pasitikėjimo vaiku išreiškimas prieš jam ką nors atliekant. Šiems vaikams sėkmės pajautimas yra ypatingai svarbus. Taigi verta pastebėti visas teigiamas vaiko savybes, neleisti vaikui tikėti, kad jis yra nevykėlis. Todėl: • Tokį vaiką reikia pamokyti pozityviosios savikalbos (kalbėti apie save gerai); • Leisti jam suprasti, kad klysti yra žmogiška; • Priminti jam ankstesnius jo laimėjimus ir sėkmes; • Suteikti grįžtamąjį ryšį apie jo veiklos procesą; • Būtinai įvertinti pasiekimus. Dažnai, dirbant su tokiu vaiku nepakanka vien suaugusiojo kantrybės, geranoriškumo bei jo pastangų. Čia savo pagalbą turėtų suteikti ne vien tiesiogiai dirbantis su juo, bet ir kiti specialistai – konsultantai, psichologai. Ir ne vien konkrečiam vaikui, bet ir jo tėvams. Su jaunesnio amžiaus vaikais patariama dirbti individualiai, o su paaugliais geresnių rezultatų yra pasiekiama dirbant grupėse, nes pastarieji greičiau priima bendraamžių vertinimus nei suaugusiųjų nuomonę. Dažniausiai pasitaikantis paauglių klaidingo elgesio tikslas – jėga, o lengviausias būdas būti galingu – maištauti, taigi paauglys greičiausiai nepasirinks jam rekomenduojamo elgesio varianto, jei jaus kad yra verčiamas vienaip ar kitaip elgtis. Jie vertina draugiškumą, pagarbų suaugusiojo bendravimą, tad tikėtis kad paauglio elgesys pasikeis, galima tik tada, kai kartu su juo yra nusprendžiama, ką galima pakeisti. Individualioji psichologija vietoje bausmių siūlo taikyti loginių arba natūralių pasekmių būdą, leidžiantį ir padedantį vaikui suprasti, kad netinkamas elgesys veda į aklavietę. (Waltonas F. X., Powersas R.L., 1999) Apžvelgę individualiosios psichologijos siūlomus netinkamo vaiko elgesio korekcijos būdus, pastebime, kad didžiausią įtaką jiems pakeisti ir paskatinti vaiką tinkamai elgtis daro ne atvira kova su jais, nuolat kažką liepiant, nurodant ar draudžiant, o teigiama nuostata, tikėjimas ir pasitikėjimas vaiku, vaiko teigiamo elgesio pastiprinimas, jo padrąsinimas. Būtent tai yra tinkamos priemonės elgesio korekcijai. Tinkamas sąveikavimas, tarpusavio bendravimas leidžia pasiekti geriausių rezultatų. Mokinius, turinčius dėmesio sutrikimų, mokytojai turėtų skatinti, jiems padėti. Kadangi mokinys gali praleisti reikiamas žinias pro ausis, informacija turėtų būti kartojama ar aiškinama kiekvienam individualiai. Verta pastebėti, kad mokykloje bei namuose naudojami teigiami pagyrimai ir paskatinimai yra kur kas efektyvesni nei kritiškumas. Tokiems vaikams dažnai reikalinga pagalba, didelės apimties užduotis dalijant į mažesnes dalis ar žingsnius. Taip pat reikėtų sureguliuoti klasės aplinką. Dalykai, kurie atitraukia dėmesį, turėtų būti pašalinti ar bent jau sumažintas jų laikas (skaičius). Patariama ir esant galimybei, naudotis papildoma technika – kompiuteriais, diktofonais. Vaikai, atlikdami bendras užduotis grupėse (ypač mažesnėse), gali greičiau patirti sėkmę bei lavinti svarbius socialinius įgūdžius. Teorinėje dalyje buvo minima, kad hiperaktyvūs vaikai turi problemų su savikontrole, jie nepajėgūs organizuoti savęs. Todėl jiems reikalinga pastovi klasės mokytojo pagalba. Šių vaikų ateitis labai priklauso nuo klasės mokytojo požiūrio, žinojimo ir pastangų. Šiems vaikams reikia pastovaus asmeninio padrąsinimo ir rūpesčio. Socialinių įgūdžių lavinimui svarbus kūrybiškumas. Jie turi būti įtraukti į tokį darbą, kur pajustų sėkmę. Įžvalgūs mokytojai, dirbantys su hiperaktyviais vaikais, padeda jiems įgyti teigiamus požiūrius ir reikalingus įgūdžius. Nemažiau svarbi ir tinkamai organizuota klasės aplinka. Ji daro įtaką ne tik dėmesio sutelkimui, taigi įtakoja ir akademinius pasiekimus, psichologinę būklę bei leidžia pasijausti grupės nariu. Patarimus, kaip tinkamai organizuoti klasės aplinką rasite prieduose. Pirmoji pagalba tėvams – dalykinės informacijos apie šį sutrikimą suteikimas. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padeda rasti naujus kelius bendraujant su savo vaiku. Sunkus vaikas virsta vaiku, kuriam reikia padėti. Tėvams rekomenduojamas “namų vadovas” auginant hiperaktyvius vaikus. Elgesio terapija stiprinamas pageidautinas bei tikslingas elgesys. Be jau minėtų bendrų principų, patariama taip pat vengti taikyti fizines bausmes – jos neduos laukiamo rezultato, o tik gali sukelti pasipriešinimą joms. Agresyvumo pasireiškimai sukelia ko ne didžiausią ne tik asmens, bet ir visuomenės reakciją, tačiau beveik nesutinkama jo korekcijos metodų. Gal būt todėl, kad agresyvumas yra gana abstraktus reiškinys, bei, kaip teigia kai kurios anksčiau minėtos teorijos, netgi prigimtinė žmogaus dalis, o jo pasireiškimo formos yra labai įvairios. Dažniausiai agresyvumas pasireiškia įvairiomis smurto formomis (nuo žodinio iki fizinio, žalojančio ne tik asmenį, bet ir jam priklausančius daiktus). Deja, tik pastaruoju metu pradedamos kurti programos platesnei smurto pasireiškimo prevencijai bei įveikimui. Kai kurios programos yra skiriamos užimtumo didinimui arba diskomfortą keliančios įtampos “išleidimui” socialiai priimtinais būdais – skatinant fizinį aktyvumą, populiarinant sportą. Tačiau reikėtų atminti, kad šių programų tikslas turėtų būti vaikų socialinių įgūdžių lavinimas, jų supažindinimas su netinkamo elgesio pasekmėmis, mokymas prisiimti atsakomybę. Vis tik, didžiausias dėmesys yra skiriamas individualiam darbui. Vyksta individualus psichologinis ir socialinis konsultavimas bei tarpininkavimas tarp įstaigų ir vaikų. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tikslas – padėti vaikui – tiek nukentėjusiam nuo agresijos protrūkio, tiek ir pačiam agresoriui bei jo šeimai. Skirtingų valstybių visuomenėse šiek tiek skiriasi elgesio korekcijai naudojami metodai, bet bendriausi aspektai – išlieka. Tai: individualus darbas, grupinis darbas, tinkamo elgesio pastebėjimas ir paskatinimas bei socialinių įgūdžių lavinimas, tėvų konsultavimas. Lietuvių psichologinio konsultavimo specialistas – Gintaras Navaitis, perteikdamas savo patirtį, sako, kad vaiko agresyvumas – tai jo emocijų išraiška. Todėl teikiant psichologinę pagalbą agresyviam vaikui, negalima agresyvumo visiškai pašalinti arba nuslopinti, kadangi jis yra būtina žmogaus savybė ir reikalingas vaikui – padeda tikslingiau reaguoti, geriau prisitaikyti. Koreguoti dera tik nepriimtinus agresyvaus elgesio būdus. Agresyvumu, teigia G. Navaitis, vaikas reaguoja į priešišką, jo siekimus varžančią aplinką. Vaiko sunkumų, taigi ir jo agresyvaus elgesio ištakos glūdi tam tikrose situacijos, iš kurių dažnesnės yra : • Agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys; • Vaiko žeminimas, skriaudimas; • nuolatinė arba stipri frustracija. Pirmiausia šių ištakų reikėtų ieškoti šeimoje, o po to – mokykloje. Deja, kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas. Taikant individualų konsultavimą kaip agresyvaus elgesio koregavimo metodą, būtina išsiaiškinti tokio elgesio priežastis – kokioje situacijoje yra vaikas, kokios jo emocijos. Kadangi agresyvumas gali būti vaiko emocijų išraiška, pirmiausia reikėtų padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas. Taip pat nurodoma, kad reikia sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam geriau suprasti save ir kontroliuoti savo elgesį. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą taip pat galima koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, pabrėžiant pozityvius elgesio elementus (pastiprinant tinkamą elgesį); uždraudžiant dalį agresyvių veiksmų (pvz., šaukti galima, o muštis – ne), įvairiais žaidimais (žaidimo terapija) išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančias emocijas. Sudėtingiau paveikti vyresnių vaikų priešiškumą ir agresyvumą. Pirmiausia patariama išsiaiškinti, ar agresyviai reaguojama į konkrečius asmenis bei situaciją, ar tai nuolatinė vaiko savybė (bendras polinkis į agresyvų elgesį). Siūloma atkreipti dėmesį į tokius požymius, rodančius, kad didėja vaiko priešiškumas, kuris vėliau pasireikš agresyviu poelgiu: • mažėjantis draugų skaičius; • negatyvus žmonių, nepriskiriamų draugams vertinimai. Perdėtas domėjimasis ginklais, kovinėmis sporto šakomis taip pat gali būti vidinio pasirengimo agresyviems veiksmams požymis. Pastebėjus šias besikeičiančio vaiko elgesio tendencijas, siūloma imtis priemonių, kurios leistų atkurti vaiko empatiškumą, skatintų objektyviai save vertinti (siejant su savigarbos, kaip lygybės su kitais žmonėmis ugdymu). Taip pat padėti vaikui įsisąmoninti savo emocijas. (Navaitis G., 1997) Vaikai dažniausiai (ypač jaunesniojo mokyklinio amžiaus) nemoka tinkamais būdais išreikšti savo susikaupusio pykčio. Todėl derėtų juos pamokyti, kaip galima atsikratyti susikaupusių neigiamų emocijų. Pirmiausia, vaikas turėtų pripažinti savo jausmus, papasakoti kam nors apie juos. Jei išsipasakoti vaikas negali, siūlomi tokie jausmų išraiškos būdai: • Pykčio piešimas popieriuje; • Pagalvės boksavimas; • Šaukimas tuščiame kambaryje ar miške; • Fizinis aktyvumas, mankšta; • Savo jausmo aprašymas. Vaikų socialinių įgūdžių ugdymas taip pat gali būti labai veiksmingas agresyvaus elgesio korekcijos metodas. S.Kemerienė, R.Mazūrienė, A.Petronis ir A.Sadauskienė (2001) sudarė socialinių įgūdžių ugdymo vadovą, kuriame siūlomi konkretūs užsiėmimai, kurių metu vaikai, dirbdami grupėje, išmoksta atpažinti jausmus, mokosi savikontrolės įgūdžių ir aptartų įgūdžių taikymo kasdieniniame savo gyvenime. Darbas su grupe gali tapti vienu iš efektyviausių būdų konkretaus vaiko elgesio korekcijai, kadangi grupės tikslas – skatinti grupės narių asmeninę ir socialinę kompetenciją. Asmeninė kompetencija: • Pasitikėjimo savimi stiprinimas; • Atsakomybės už save prisiėmimas; • Savęs reflektavimas; • Asmeninių sugebėjimų ir ribų įvertinimas bei išplėtimas; vertybių ir žmogaus vaizdinio vystymas; • Pasirengimas mokytis ir sugebėjimas vystytis; • Asmeninė motyvacija ir savarankiška iniciatyva; • Pasiruošimas veikti ir pasiekti; • Stresų ir baimių valdymas; • Kūrybiškumas ir vaizduotė; • Sugebėjimas spręsti problemas. Socialinė kompetencija: • Bendravimo įgūdžiai (verbaliniai ir neverbaliniai); • Bendradarbiavimo ir darbo komandoje įgūdžiai; • Sugebėjimas spręsti konfliktus ir pasiekti susitarimo; • Vadovavimo kompetencija; • Socialinė atsakomybė ir įsitraukimas į politinę veiklą; • Tolerancija ir pilietinė drąsa. Taip pat yra pateikiamų rekomendacijų, ką galėtų padaryti agresyvių vaikų tėvai. Pirmiausia – paieškoti tokio elgesio priežasčių: • Gali būti, kad vaikas yra per daug varžomas. • Gal būt vaikui išvis nenustatoma jokių elgesio ribų. • Galimybė, kad pats patyrė agresiją iš kitų, ir netinkamą elgesį vaikas suvokia kaip vienintelį būdą išvengti agresijos. Tėvai galėtų suteikti vaikui pagalbą: • Kalbėdamiesi su vaiku. Paaiškinti vaikui, kas yra “auka”, kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia. • Tinkamai reaguodami situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai (pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių – atskirti nuo kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas. • Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu. Kartu su vaiku išdykauti ir žaisti. “Pagalvių karas” parodys, kad galima kovoti taip, kad niekas nenukentėtų, išmokys vaiką laikytis tam tikrų taisyklių. • Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo gerųjų savybių pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra. • Savo pavyzdžiu parodydami vaikui, kaip tinkamai spręsti konfliktus – ne jėgos demonstravimu, o diskutuojant, kalbantis. • Skirdami savo vaikui daugiau dėmesio. (Nitsch C., Von Schelling C., 1999). Šiame technikos amžiuje labai efektyvi elgesio korekcijos priemonė yra filmuojamos elgesio treniruotės, kurių metu vaidinamos įvairios situacijos, o vėliau jos aptariamos grupėje. Taip galima parodyti vaikui, kaip atrodo jo elgesys iš šalies, kokias reakcijas kelia aplinkiniams. Taip pat tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikų mokymas, kai prieš kaip nors pasielgiant išmokstama nusiraminti. (pvz., keletą kartų giliai įkvėpti ir suskaičiuoti iki dešimt). Tais atvejais, kai vaikas jau tapęs aiškiai asocialiu arba negali išsivaduoti iš savo gaujos įtakos, terapijos taikymas, nekeičiant aplinkos, neatneš laukiamo rezultato. Labai žymių sutrikimų atvejais būtų galima rekomenduoti ilgalaikį psichoterapinį gydymą stacionare (Mielke U., 1997), deja, Lietuvoje tai reikštų tam tikros stigmos uždėjimą vaikui, nes vaikai, besigydantys stacionare aplinkinių yra laikomi sutrikusio intelekto. Apžvelgus vaikų ir paauglių elgesio sutrikimus bei jų pasireiškimą mokyklinėje aplinkoje, pastebėta, kad ši visuomenės susirūpinimą kelianti problema nėra nauja, tačiau jos sprendimui turi būti skiriamas atitinkamas dėmesys, kad būtų galima išvengti jos išplitimo ir gilėjimo. Išanalizavus šį reiškinį įvairių teorijų požiūriu, pastebėta, kad esminė netinkamo elgesio priežastis yra įvairiomis formomis pasireiškiantis agresyvumas. Kai blokuojami būtiniausi žmogaus poreikiai, nepavyksta jų patenkinti socialiai priimtinais, tinkamais būdais, tuomet agresyvumas transformuojasi ir prasiveržia netinkamu elgesiu. Išanalizavus esamą literatūrą, kurioje aptariamos vaikų ir paauglių elgesio problemos, visų pirma pastebima jos gausa; netgi lietuvių kalba. Tai rodo didelį tiek plačiosios, tiek akademinės visuomenės, tiek praktikų susidomėjimą šiuo klausimu, problemos aktualumą. Tačiau pastebima ir tai, kad literatūra šiuo klausimu yra gana prieštaringa, nenuosekli ir nelygiavertė. Tad nenuostabu, kad skirtingais terminais apibūdinamas tas pats reiškinys. Skirtingų sričių specialistai taip pat turi savo terminologiją. Pastebimi ir terminų pokyčiai, netgi vienoje kurioje nors srityje. Pavyzdžiui, klinikiniai terminai skirti “elgesio problemai” įvardinti - delinkventumas, liga, sutrikimas, problema. Senesniuose leidiniuose, skirtuose klinikinei diagnostikai, į sutrikimą žvelgiama per socialinę prizmę, kriterijai - socialinio elgesio apraiškos (DSM – III – R). Naujesnieji pasižymi tolerantiškumu, siekiama tikslumo, bet vengiama kategoriškumo. Pastaruoju metu vis dažniau prisimenami jau anksčiau, pereito amžiaus pradžioje vartoti terminai. Iš individualiosios psichologijos perimtas “netinkamas elgesys” – neuždedantis stigmos, skatinantis tokio elgesio priežasčių ir tinkamų sprendimo būdų. Tada atsiranda, natūraliai kyla paskata, noras mokyti vaiką tinkamai elgtis, padėti jam suprasti, kad galima elgtis kitaip. • Analizuojant šį reiškinį pastebėta, kad jį galima nagrinėti dviem požiūriais, žiūrint į agresiją kaip į reiškinio priežastį, o į agresyvų elgesį – kaip į pasekmę. Išsiskiria ir individualios bei visuomeninės reiškinio priežastys. Beje, agresyvumas vienose teorijose nagrinėjamas kaip netinkamo elgesio priežastis, kitose – kaip pasekmė. • Apžvelgiant dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias probleminio elgesio formas pastebima, kad mokykliniame amžiuje problemiškas elgesys pasireiškia netinkamu, agresyviu ar hiperaktyviu elgesiu, tai yra labiau apibendrintai, ne taip aštriai kaip vyresniame amžiuje, platesniame visuomeniniame kontekste. Jam įvertinti naudojami įvairūs metodai – individualūs tyrimo (klinicistai, psichologai), socialiniai tyrimai, skirti bendroms tendencijoms numatyti. ir problemai įveikti. Gausėjanti literatūra, pedagogų pasisakymai, aptariant netinkamą vaikų ir paauglių elgesį mokykloje, rodo, kad šiai problemai ne tik skiriamas papildomas dėmesys, bet ir ieškoma jos sprendimo būdų. Stiprėja visuomenės pastangos suprasti, o ne atstumti problemų keliantį vaiką ar paauglį. Pateikiamos metodinės rekomendacijos bei konkretūs darbo su elgesio problemų turinčiais vaikais metodikos. Pastarojo laikotarpio lietuvių mokslininkai ir praktikai, naudodamiesi užsienio patirtimi, sėkmingai taiko savo darbe šias metodikas ir jas tobulina, ieško naujų darbo formų. Labai paplito tarpusavio pagalbos grupės. Tai rodo tokių formų aktualumą. Metodinėse rekomendacijose taip pat skatinama ieškoti naujų bendradarbiavimo formų. Rekomenduojama: • Skatinti įvairius tyrimus. Tiek individualius tyrimus (klinicistai, psichologai), socialinius tyrimus, skirtus bendroms tendencijoms. ir problemos įveikimo metodams numatyti. • Šviesti visuomenę, skatinti ją labiau susipažinti su reiškiniu ir pozityviais problemos sprendimo būdais. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Bagdonas A., sudarytojas. “Socialinės reabilitacijos organizaciniai aspektai”. Vilnius. 1994m. 2. Beržinienė E. “Kodėl mokiniai netinkamai elgiasi”. Mokykla. 2000 m. Nr.5. 3. Campbell R. “’Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį”. Kaunas. 2000m. 4. Chomentauskienė R. “Vaikų hiperaktyvumo etiologijos problema”. Psichologija. Mokslo darbai. Nr. 7. 5. DSM – III – R Diagnostikos kriterijai. Kaunas. 1993 m. 6. Gaidamavičius R., Žiulytė R. “Vaikas per daug agresyvus?”. Šeimos sveikata. 1999 m. spalis. 7. Guščinskienė J. “Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai”. Kaunas. 2001. 8. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. “Rizikos grupės vaikai”. Vilnius. 1999 m. 9. Mewaldt A., Gailius Ž. “Praktinis vadovas jaunimo lyderiams”. Vilnius. 1997 m. 10. Mielke U. “Geriau supraskime sunkius vaikus”. Kaunas. 1997m. 11. Myers D.G. “Psichologija”. Kaunas. 2000m. 12. Navaitis G. “Psichologinė parama vaikui”. Vilnius. 1997m. 13. Nitsch C., Von Schelling C. “Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio ribas”. Vilnius. 1999 m. 14. Paulauskas R. “Nemotyvuotos agresijos” motyvai”. Mokslas ir gyvenimas. 1987 m. 15. Plužek Z. “Pastoracinė psichologija”. Vilnius. 1996m. 16. Psichologijos žodynas. Vilnius. 1993 17. Ramanauskienė T. “Pernelyg aktyvus (hiperaktyvus) vaikas”. Klaipėda. 2001 m. sausio 23 d. 18. Socialinių įgūdžių ugdymo vadovas. Vilnius. 2001 m. 19. Steponėnienė A. “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”. Mokykla. 1998 m. Nr.9. 20. Suslavičius A. “Socialinė psichologija”. Kaunas. 1995 m. 21. Tamošiūnaitė S. “Dėmesio: hiperaktyvūs vaikai!”. Mokykla. 1998 m. Nr. 11. 22. TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas. 1997m. 23. Tumelionis V. “Mes tampame agresyvūs”. Psichologija Tau. 1998 m. Nr.3. 24. Waltonas F.X., Powersas R.L. “Kaip susidraugauti su vaikais”. 1999 m. 25. Zaukienė A. “Mokytojo veikla – ieškojimų ir sprendimų kelyje”. Vilnius. 1998m. 26. Фромм Э. «Анатомия человеческой деструктивности». Минск. 1999 г. 27. Sattler J. M. “Assessment of Children”. San Diego. 1992.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!