Rašinys Ką gali vienas žmogus?

Ką gali vienas žmogus? ,,Kiekvienas žmogus yra vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia". Markas Aurelijus. Jau nuo seno žmonės bandė suprasti, kokia individualumo reikšmė, pasaulio bendruomenei. Bėgant laikui tapo aišku, kad savo poelgiais asmenybė formuoja visuomenės darnumą. Kalbėdamas apie asmens galimybes ir pareigas prancūzų filosofas Ž. P. Sartras teigė, kad kiekvienas yra priverstas pats apibrėžti savo egzistenciją. Kitaip tariant, žmogus suvokdamas savo būties prasmę, privalo saugoti iškeliamas vertybes ir jas puoselėti. Akivaizdžiai kyla klausimas: ką gali pakeisti vienas asmuo, kai siekia prisidėti prie visuomenės laimės kūrimo arba palieka istorinį pėdsaką? Pirmiausia, altruistiška asmenybė suvokia individualumo galią, todėl prisideda prie sociumo laimės kūrimo. <...> Be to, humaniškas žmogus kovoja su dehumanizacija ir palieka istorinį liudijimą ateities kartoms. Saugoti humanizmą, dažnai priverčia istorinės aplinkybės. Antrojo pasaulinio karo metu, Lietuva išgyveno nacistinę okupaciją, kurios metu buvo kalinami intelektualai. Kiekvienas išsilavinęs ir protingas žmogus tausojo žmoniškumą ir kritikavo totalitarizmą, todėl kėlė grėsmę režimui. Vienas iš jų buvo Vilniaus universiteto dėstytojas Balys Sruoga, todėl 1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Lageryje vykstantis nužmogėjimas šiam humanistui kėlė siaubą. Kalbėdamas apie asmens ir absurdo santykį filosofas F. Nyčė teigė : ,,Kas turi kam gyventi ištvers, bet kokį kaip". Panašiai mąstė ir B. Sruoga, todėl tikslą paskleisti žinią apie lagerio chaosą saugojo savyje iki pat išsivadavimo. Grįžęs į Lietuvą parašė memuarinę knygą „Dievų miškas“, kurioje aprašomi žiaurūs prižiūrėtojai ir sužvėrėję kaliniai. Kūrinys pradedamas ironiška įžvalga: baroko kultūra garsėjusi Vokietija pavadinama „barakine“. B. Sruoga rašė ironiškai ,nes tai lageryje neleido pasiduoti ir jausti beprasmiško gailesčio. Aprašyti tikslo gyventi ir savivertės netekę individai, „klipatų klipatos“ kuriems viskas „vis tiek pat“. Šie išniekinti žmonės nebekovojo, todėl mirtis lageryje nebeteko prasmės. „Dievų miškas“ buvo B. Sruogos žinutė pasauliui apie vykstantį nužmogėjimą. Ji sukrėtė ir privertė susimąstyti. Savaime kyla klausimas, ar šiuolaikinis humanistas kovoja su absurdiška realybe, kai siekia palikti istorinį liudijimą? Nors pasikeitė istorinės sąlygos, grėsmę kelti pradėjo terorizmas ir sociumui būdingas hamletiškas neryžtingumas. Apie šią problemą rašo filosofas Arvydas Šliogeris straipsnyje „Turime galimybę, visuotinai vykdomame dehumanizacijos procese nedalyvauti“. Mąstytojas teigia, kad pasaulis virsta „totalitarine pragmatizmo karalyste“, nes XXI a. individas nebesigilina į filosofiją. Jis prisimena terorizmo išpuolius Prancūzijoje, kurie nesulaukė atoveiksmio. A. Šliogeris sako ,kad šiuolaikiniai žmonės geba tik dejuoti ir uždegti žvakę: „Žvakele tas Europos pilietiškumas prasideda, žvakele ir baigiasi.“ Yra vilties, kad žmonės priims filosofo kritiką, o ateities kartos suvoks neutralumo pasekmes kovoje su blogiu. Taigi asmenybė saugodama humanizmą palieka istorinį pėdsaką. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad individualumas yra nenuginčijama vertybė, padedanti sociumui gyventi moraliai. Kartais žmogus savo esybę išnaudoja padėdamas kurti visuotinę laimę, o kartais paskleisdamas žinią apie neteisybę. Teisus buvo Ž. P. Sartras teigdamas ,kad asmenybės pareiga apibrėžti savo egzistenciją. Turėdamas kilnų siekį asmuo taip pat tampa kilnus ir įprasmina būtį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!