Ką gali pakeisti vienas žmogus? (Nėris, Krivickas)

Viena vertus, asmuo, įtikėjęs propagandinėmis tiesomis, gali nulemti dramatišką tautos likimą. Matydamas fasadinę realybę žmogus gali netinkamai pasirinkti ir drastiškai nuspręsti ne tik savo, bet ir valstybės ateitį. Tokia lemtingai suklydusia asmenybe tapo neoromantizmo srovės atstovė Salomėja Nėris, kuri patikėjusi SSRS diktatoriaus Josifo Stalino diegiama Didžiojo Brolio (Dž. Orvelas „1984-ieji“) vienos tiesos ideologija, nesąmoningai mąstydama nulėmė tautos ateitį. Ji su kitų kultūros žmonių Liaudies Seimo delegacija 1940 metais rugpjūčio trečią dieną vyko į Maskvą prašyti Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Šiuo istoriškai sunkiu laikotarpiu S. Nėrį būtų galima lyginti su lenkų poetu Aleksandru Vadu, kuris 1939 metais prie SSRS prašė prijungti tuo metu Lenkijai priklausiusią Vakarų Ukrainą. Taip XX amžiaus viduryje kūrėjai Salomėja Nėris ir Aleksandras Vadas, pasak literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, tapo pasmerktaisiais poetais. Perfrazuojant istoriką galima teigti, kad S. Nėris, važiuodama į Maskvą, matė tik fasadinę komunizmo pusę ir šventai tikėjo gero gyvenimo iliuzijomis, tačiau karo metais pamatė tikrąją sovietinę realybę. Suvokusi fatališkos klaidos mastą neoromantikė parašė eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris kelių cenzorių buvo sudarkytas ir pavadintas „Lakštingala negali nečiulbėti“. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“ lyrinis subjektas, artimas autorei, apgailestauja dėl padarytos klaidos ir retoriškai svarsto, ar gali ištaisyti lemtingą paklydimą ir sugrįžti į doros kelią („Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau - tais pačiais keliais?“). Eilėraščio žmogus mano, kad net Dievas jį nuteis ir ima tapatintis su bibline nusidėjėle Magdalena. Suvokia, kad „akmuo, paduotas duonos vietoj“ bus skurdus atpildas. Lyrinis „aš“ nori asimiliuotis su „tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos“ ir jaučia begalinę kaltę dėl fatališkos klaidos. Eilėraštyje „Savęs aš gailiuos...“ kaltė perauga į didžiulę atgailą. Lyrinis subjektas yra tapatinamas su vilke, kuri atidavė visas jėgas, kad grįžtų į gimtąją žemę („Neilsėjos, neėdė, negėrė,- / Bėgo vilkė laukais klupdama.“). Miškas priima žvėrį, tačiau eilėraščio žmogaus realybė kur kas skaudesnė. Jis gailisi savęs ir trokšta sugrįžti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!